Administracinė byla Nr. A-4273-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00046-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 28.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. G. ir A. G. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjai L. G. ir A. G. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–8), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 90), prašydami: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, VGTPT, atsakovas) 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimus Nr. 2.2-(NTP-2)-16-N-4053-22102 ir Nr. 2.2-(NTP-2)-16-N-4052-22110 bei palikti galioti 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-4053-19198 (nurodytas sprendimo Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-4059-19198 laikytinas rašymo apsirikimu) ir 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-4052-18510; 2) įpareigoti Tarnybą suteikti advokatą, kuris galėtų paruošti kasacinį skundą ir padėtų pratęsti kasacinio skundo priėmimo terminą.
2. Pareiškėjai paaiškino, kad Tarnyba skundžiamais sprendimais nutraukė jiems antrinės teisinės pagalbos teikimą, kadangi teisinės pagalbos teikimas neperspektyvus. Tačiau pareiškėjai nesutiko su advokatės J. U. nuomone, kad jų byla yra neperspektyvi. Šiuo aspektu pareiškėjai pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas 2014 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2014 nustatė visą eilę materialinės bei procesinės teisės pažeidimų, kurių kasacinis teismas negalėjo pašalinti, kadangi ginčui išspręsti buvo būtina tirti ir įvertinti įrodymus, nustatyti faktines bylos aplinkybes, dėl to byla buvo perduota nagrinėti iš naujo. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1380-656/2015 ginčą sprendė savo nuožiūra, netyrė, nenustatinėjo faktinių bylos aplinkybių. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendime ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1204-881/2016 taip pat niekas nebuvo tirta ir nebuvo įvertinti įrodymai, nenustatinėtos faktinės bylos aplinkybės. Pareiškėjų manymu, minėti teismai, turėdami aiškius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymus bei įstatyminę pareigą juos vykdyti, šiuos imperatyvus akivaizdžiai ignoravo ir ėmėsi prerogatyvos elgtis savo nuožiūra, o tokie pažeidimai atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnyje įtvirtintus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Taigi, nagrinėjamu atveju byla tapo neperspektyvi dėl to, jog pareiškėjams buvo nutrauktas teisinės pagalbos teikimas.
3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjų skundą (I t., b. l. 97–100) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Tarnyba pažymėjo, kad pareiškėjai nenurodo argumentų, kodėl VGTPT sprendimai nutraukti pareiškėjams antrinės teisinės pagalbos teikimą yra nepagrįsti, ir nepagrįstai teigia, jog byla tapo neperspektyvi dėl to, kad jiems buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas. Šiuo aspektu atsakovas pabrėžė, kad advokatė J. U., pateikdama Tarnybai paaiškinimą, išsamiai nurodė bylos aplinkybes ir savo poziciją dėl kasacijos pagrindų, informavo, kad buvo susitikusi su pareiškėjais, išklausė jų nesutikimo su apeliacinės instancijos teismo nutartimi argumentus, įvertino jų pagrįstumą bei su tuo susijusias bylos perspektyvas. Advokatė pažymėjo, kad išanalizavus bylos faktines aplinkybes bei juridinį jų vertinimą, nebuvo nustatyti jokie materialinės ar procesinės teisės pažeidimai, sudarantys pagrindą kasaciniam procesui pradėti. Bylos aplinkybes ir savo poziciją advokatė išsamiai nurodė savo paaiškinime. Advokatė taip pat informavo pareiškėjus apie kasacinio proceso negalimumą ir atsisakė parengti kasacinį skundą. Be to, advokatė akcentavo, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1204-881/2016, kuria pareiškėjai yra įpareigoti nugriauti tvorą, esančią kitų asmenų nuosavybės teise valdomame sklype, yra pagrįsta ir turi būti vykdoma, o pareiškėjų teiginiai, kad teismas neįvertino jų argumentų apie statybos techninio reglamento pažeidimus, nėra reikšmingi ir nesudaro pagrindo kasaciniam procesui pradėti. Atsakovas kartu nurodė, kad apeliacinės instancijos teismų sprendimai gali būti apskųsti ir peržiūrėti kasacine tvarka tik esant CPK 346 straipsnio 2 dalyje numatytiems pagrindams. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo nepriima ir jų nevertina, taip pat nepasisako dėl faktinių bylos aplinkybių. Nesant nurodytų pagrindų, kasacinis procesas yra negalimas, o tokio pobūdžio skundas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui negali būti teikiamas. Advokato būtinu vaidmeniu kasaciniame procese siekiama užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą teismų praktikoje bei plėtoti teisę, lemiančią kasacijos pagrindus, specifinius reikalavimus, keliamus kasacinio skundo turiniui, ir specialią kasacinių skundų priėmimo tvarką – kasacijos leidimų sistemą. Tai, kad CPK numatyta asmens teisė kreiptis į teismą su kasaciniu skundu, savaime nereiškia, jog byla yra perspektyvi. Tarnybos manymu, jeigu advokatas, kaip profesionalus teisininkas, nenustato kasacijos pagrindų, tokiu atveju advokatas negali priverstinai rašyti kasacinį skundą vien todėl, kad to pageidauja pareiškėjas ir jo padėtis atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Tarnyba taip pat pažymėjo, kad pareiškėjų subjektyvus įsitikinimas dėl kasacinio skundo perspektyvumo, nepaisant advokato pozicijos, nesuteikia pareiškėjams absoliučios ir besąlygiškos teisės gauti antrinę teisinę pagalbą visais atvejais. Teisinė pagalba gali būti teikiama asmenims, kurių teisės ir interesai yra iš tikrųjų pažeisti. Atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio, šį vertinimą Tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti atsižvelgdama į tam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Atitinkamai Tarnyba, įvertinusi advokatės padarytas išvadas ir išanalizavusi visą medžiagą, susijusią su teisminiu ginčų nagrinėjimu, nustatė, kad nagrinėjamu atveju, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ, Įstatymas) 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, yra pagrindas nutraukti pareiškėjams antrinės teisinės pagalbos teikimą. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Tarnyba, priimdama sprendimus nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal advokato pateiktą išvadą, įvertina advokato nurodytų aplinkybių visumą ta apimtimi, ar advokato pateiktoje išvadoje nurodyta informacija teisiškai ir faktiškai pagrindžia VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatytus antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo pagrindus. Tai reiškia, kad visais atvejais sprendimą nutraukti ar nenutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą priima Tarnyba. Šiuo atveju Tarnyba, priimdama skundžiamus sprendimus, nagrinėjo ir atsižvelgė būtent į tas advokatės J. U. nurodytas aplinkybes, kurios susijusios su kasacinio skundo dalyku ir pagrindu. Kadangi kasacijos pagrindai, įtvirtinti CPK 346 straipsnyje, nebuvo nustatyti, juo labiau, kad tokį vertinimą atliko ir advokatas, Tarnyba, vadovaudamasi Įstatyme įtvirtinta pareiga, nutraukė pareiškėjams antrinės teisinės pagalbos teikimą. Šiame kontekste atsakovas pabrėžė, kad advokatė J. U. nuo pat 2009 metų atstovavo pareiškėjų interesams teismuose sprendžiant ginčus dėl nuosavybės teisių gynimo ir iš to kylančių pasekmių, rengė procesinius dokumentus, dalyvavo teismo posėdžiuose ir kt., todėl jai yra žinoma visa bylos esmė nuo pat ginčo pradžios. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, atsakovas teigė, kad skundžiami Tarnybos sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, priimti vadovaujantis teisės aktais, nenukrypstant nuo juose įtvirtintų taisyklių ir neperžengiant Tarnybai suteiktos kompetencijos ribų.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir panaikino VGTPT 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimus Nr. 2.2-(NTP-2)-16-N-4052-22110 ir Nr. 2.2-(NTP-2)-16-N-4053-22102 bei įpareigojo Tarnybą priimti naujus sprendimus dėl 2016 m. lapkričio 29 d. gautų pareiškėjų prašymų Nr. (2.2)NTP-9-5186 ir Nr. (2.2)NTP-9-5187, o kitoje dalyje pareiškėjų skundą atmetė (II t., b. l. 16–20).
6. Teismas nustatė, kad Tarnyba 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-4053-19198  L. G. ir 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-4052-18510 A. G. suteikė antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-1204-881/2016, apskundimo kasacine tvarka, teisinę pagalbą teikti paskyrė advokatę J. U.. Tačiau Tarnyboje 2016 m. lapkričio 29 d. buvo gauti pareiškėjų prašymai pakeisti advokatę J. U. kitu advokatu, kadangi ji nesutinka apskųsti nutartį Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Atsižvelgusi į tai, Tarnyba paprašė advokatės pateikti informaciją apie teisinės pagalbos teikimo eigą ir pareiškėjų prašymuose nurodytas aplinkybes. Tarnyboje 2016 m. gruodžio 19 d. buvo gauta advokatės J. U. išvada dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, kurioje advokatė nurodė, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjams neperspektyvus, kadangi nėra kasacijos pagrindų. Atitinkamai Tarnyba, vadovaudamasi VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, skundžiamais 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimais nutraukė pareiškėjams antrinės teisinės pagalbos teikimą.
7. Šiame kontekste teismas nurodė, kad CPK 346 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kasacija galima tik tuo atveju, kai yra šiame straipsnyje išvardyti pagrindai. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalį, pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra: 1) materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui; 2) jeigu teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos; 3) jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda. VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus, o pagal VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktą antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus.
8. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika, teismas pažymėjo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (rėmėsi LVAT 2011 m. kovo 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos neteikimo, jeigu atstovavimas yra neperspektyvus, savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (rėmėsi LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2012 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-2812/2012, 2012 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-2865/2012). Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (rėmėsi LVAT 2012 m. balandžio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012).
9. Iš rašytinių bylos įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėjai siekė apskųsti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-1204-881/2016 pagal ieškovo R. J. ieškinį L. ir A. G. dėl įpareigojimo pašalinti tvorą iš R. J. nuosavybės teise priklausiančio žemės sklypo. Minėta nutartimi Vilniaus apygardos teismas paliko nepakeistą sprendimą, kuriuo L. ir A. G. buvo įpareigoti pašalinti tvorą, motyvuodamas tuo, kad nuosavybės teisė į 20 kv. m ploto žemės sklypą (kuriame yra ginčo tvora) Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu buvo patvirtinta R. J.. Tuo tarpu 2016 m. gruodžio 19 d. advokatės išvadoje kasacijos pagrindų nebuvimas grindžiamas tuo, kad ginčas tarp V. ir R. J. bei L. ir A. G. dėl žemės sklypų ribų buvo galutinai išspręstas, o L. ir A. G. priklausančios tvoros buvimo pagrindas buvo paneigtas teismo sprendimais, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas įpareigojo L. ir A. G. nugriauti jiems priklausančią V. ir R. J. žemės sklype esančią tvorą. Minėtoje 2016 m. gruodžio 19 d. išvadoje advokatė pateikė savo nuomonę, kad toks teismo sprendimas yra pagrįstas ir turi būti vykdomas.
10. Įvertinęs nurodytą advokatės išvadą, teismas pažymėjo, kad nuspręsti, ar pareiškėjo pateiktas teismui reikalavimas yra pagrįstas ir perspektyvus, gali tik teismas nagrinėdamas bylą (spręsdamas ginčą) iš esmės. Tačiau šiuo atveju advokatė išvadoje pasisakė dėl pareiškėjų reikalavimo pagrįstumo. Tai akivaizdžiai patvirtina advokatės 2016 m. gruodžio 19 d. išvados teiginiai, kad pareiškėjų argumentai apie statybos techninio reglamento pažeidimus, galbūt atsirasiančius nugriovus tvorą, nėra reikšmingi ir nesudaro pagrindo kasaciniam procesui pradėti. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad advokatės 2016 m. gruodžio 19 d. išvada yra prieštaringa, kadangi ji, pasisakydama dėl kasacijos pagrindų nebuvimo, tuo pačiu teigia, jog teismo sprendimas, kuriuo dalis L. ir A. G. žemės sklypo buvo palikta V. ir R. J. nuosavybėje, neatitiko civilinėje teisėje galiojančių protingumo ir teisingumo kriterijų, teisėtų lūkesčių, prieštaravo esamam teisiniam reguliavimui. Taigi, teismas padarė išvadą, kad esant tokiam advokatės vertinimui dėl teismo sprendimo, kuriuo buvo nustatytas žemės sklypo dalies (kurioje yra ginčo tvora) priklausymas, nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti apie kasacijos pagrindų nebuvimą byloje, kurioje pareiškėjai įpareigojami nugriauti tvorą.
11. Teismas akcentavo, kad iš pareiškėjų 2016 m. lapkričio 2 d. prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą ir 2016 m. lapkričio 29 d. prašymų pakeisti advokatę turinio, jų priedų bei skundo teismui matyti, jog pareiškėjai prašymuose nurodė faktines aplinkybes, jų vertinimu, patvirtinančias, kad šiuo atveju jų teisių gynimas galimas tik teisiniu keliu, pateikiant kasacinį skundą. Be to, pati advokatė 2016 m. gruodžio 19 d. išvadoje patvirtino pareiškėjų teiginius dėl to, kad Lietuvos Aukščiausiajam Teismui grąžinus ginčą dėl žemės sklypo dalies priklausymo nagrinėti iš naujo, žemesnės instancijos teismas įvykdė ne visus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateiktus nurodymus.
12. Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba, priimdama skundžiamus sprendimus nutraukti antrinę teisinę pagalbą, remdamasi advokatės 2016 m. gruodžio 19 d. išvada ir motyvuodama atstovavimo byloje neperspektyvumu, iš esmės vertino pareiškėjų nurodytų faktinių aplinkybių, kaip pagrindo kreiptis su kasaciniu skundu į teismą, pagrįstumą, neperspektyvumą, todėl peržengė jai teisės aktais apibrėžtos kompetencijos ribas ir priėmė neteisėtus sprendimus. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad skundžiami Tarnybos sprendimai naikintini ir Tarnyba įpareigotina dėl pareiškėjų 2016 m. lapkričio 29 d. prašymų priimti naujus sprendimus.

III.

13. Atsakovas Tarnyba pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 23–24), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą ir palikti galioti VGTPT 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimus Nr. 2.2-(NTP-2)-16-N-4052-22110 ir Nr. 2.2-(NTP-2)-16-N-4053-22102.
14. Atsakovas  mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė panaikinti Tarnybos 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimus Nr. 2.2-(NTP-2)-16-N-4053-22102 ir Nr. 2.2-(NTP-2)-16-N-4052-22110. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju, nepaisant to, jog advokatė J. U. pasisakė dėl pareiškėjų reikalavimo pagrįstumo, Tarnyba savarankiškai įvertino advokatės padarytas išvadas ir, išanalizavusi visą medžiagą, susijusią su teisminiu ginčų nagrinėjimu, nusprendė, kad, vadovaujantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, yra pagrindas nutraukti pareiškėjams antrinės teisinės pagalbos teikimą. Taigi, šiuo atveju Tarnyba, neperžengdama savo kompetencijos ribų, nustatė, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti pareiškėjų prašomą įstatymų reikalavimus atitinkantį Lietuvos Aukščiausiajam Teismui teiktiną kasacinį skundą. Tačiau pirmosios instancijos teismas vertino išimtinai tik advokatės J. U. išvadoje nurodytas aplinkybes ir neatsižvelgė į pareiškėjų keliamo civilinio ginčo aplinkybes bei sąsajas su pareiškėjų keliamų reikalavimų apimtimi, taip pat į teismų priimtuose sprendimuose kitose bylose nustatytas aplinkybes, kurios turi prejudicinę galią. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjai kasacijos pagrindus sieja būtent su ankstesniais teismo sprendimais civilinėje byloje Nr. 2-879-827/2011 ir civilinėje byloje Nr. 2A-1380-656/2015, kurioje buvo išspręstas ginčas dėl žemės sklypo ribų ir tvoros, taip siekdami inicijuoti procesą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme dėl įsiteisėjusių faktų įvertinimo iš naujo. Šiuo aspektu atsakovas pabrėžia, kad advokatui, teikiančiam antrinę teisinę pagalbą, tenka pareiga tinkamai suformuluoti kasacinio skundo pagrindą ir dalyką, kaip to reikalauja CPK nuostatos. Tačiau vien tai, kad pareiškėjai siekia skųsti kasacine tvarka jų atžvilgiu priimtą nenaudingą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1204-881/2016, nesuteikia pagrindo teigti, kad yra vienareikšmės prielaidos kreiptis į teismą su kasaciniu skundu. Šiame kontekste atsakovas nurodo, kad palaiko savo argumentus, susijusius su kasacijos esme ir advokato vaidmeniu, nurodytus pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjų skundą. Atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad advokatės J. U. išvadoje nurodyti argumentai yra prieštaringi, kadangi advokatė tik išreiškė nuomonę, jog Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nepriėmus kasacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1380-656/2015, susiklostė tokia teisinė padėtis, kurios nėra galimybės pašalinti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui skundžiant Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1204-881/2016.
15. Pareiškėjai L. G. ir A. G. atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 28) prašo palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimų Nr. 2.2-(NTP-2)-16-N-4053-22102 ir Nr. 2.2-(NTP-2)-16-N-4052-22110 teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti Tarnybą suteikti pareiškėjams advokatą, kuris galėtų paruošti kasacinį skundą ir padėtų pratęsti kasacinio skundo priėmimo terminą.
17. Šioje byloje ginčijamais 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimais Nr. 2.2-(NTP-2)-16-N-4053-22102 ir Nr. 2.2-(NTP-2)-16-N-4052-22110 Tarnyba, nustačiusi, jog pareiškėjų atstovavimas byloje, kurioje jiems buvo skirta antrinė teisinė pagalba, neperspektyvus, nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą.
18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjų skundą, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba, priimdama skundžiamus sprendimus nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, remdamasi advokatės J. U. 2016 m. gruodžio 19 d. išvada ir motyvuodama atstovavimo byloje neperspektyvumu, iš esmės vertino pareiškėjų nurodytų faktinių aplinkybių, kaip pagrindo kreiptis su kasaciniu skundu į teismą, pagrįstumą, neperspektyvumą, todėl peržengė jai teisės aktais apibrėžtos kompetencijos ribas ir priėmė neteisėtus sprendimus. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad skundžiami Tarnybos sprendimai naikintini ir Tarnyba įpareigotina dėl pareiškėjų 2016 m. lapkričio 29 d. prašymų dėl advokatės pakeitimo, priimti naujus sprendimus. Tačiau atsakovas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės argumentuodamas tuo, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba savarankiškai, neperžengdama savo kompetencijos ribų, nustatė, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti pareiškėjų prašomą įstatymų reikalavimus atitinkantį Lietuvos Aukščiausiajam Teismui teiktiną kasacinį skundą, todėl, vadovaujantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, yra pagrindas nutraukti pareiškėjams antrinės teisinės pagalbos teikimą.
19. Pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja VGTPĮ. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.). Atitinkamai, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, įvertinus ginčijamų VGTPT 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimų Nr. 2.2-(NTP-2)-16-N-4053-22102 ir Nr. 2.2-(NTP-2)-16-N-4052-22110 priėmimo motyvus, aktualios VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos, numatančios, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus.
20. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis bylą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia Tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo (žr., pvz., LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-714/200, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-2853/2011, 2011 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-684/2011, 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2177/2013 ir kt.).
21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra konstatavęs, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010 ir kt.). Todėl darytina išvada, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, vertindama pareiškėjų reikalavimų ginti materialiąją teisę pagrįstumą minėtų VGTPĮ nuostatų prasme, neperžengia įstatymų jai nustatytų ribų.
22. Atkreiptinas dėmesys, jog atstovavimo byloje perspektyvumas VGTPĮ taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų kontekste. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešimų (VGTPĮ 23 str. 2 d.), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. Antrinės teisinės pagalbos teikimas, remiantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas) (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011).
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010 ir kt.).
24. Taigi, šiuo atveju Tarnyba turėjo vertinti, ar byloje esančių duomenų pakanka parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-1204-881/2016.
25. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius duomenis, inter alia pareiškėjų Tarnybai pateiktų prašymų turinį, įvertinusi pareiškėjams teikti antrinę teisinę pagalbą paskirtos advokatės J. U. 2016 m. gruodžio 19 d. paaiškinime išsamiai išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba skundžiamuose sprendimuose pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjų atstovavimas byloje nėra perspektyvus, kadangi pareiškėjai iš esmės nepateikė ir byloje nėra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad egzistuoja CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kasacijos dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-1204-881/2016, pagrindai. Tuo tarpu CPK 346 straipsnio 1 dalis aiškiai numato, kad kasacija galima tik tuo atveju, kai yra šiame straipsnyje išvardyti pagrindai.
26. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad iš minėto advokatės J. U. 2016 m. gruodžio 19 d. paaiškinimo matyti, jog advokatė buvo susitikusi su pareiškėjais, išklausė jų nesutikimo su apeliacinės instancijos teismo nutartimi argumentus, įvertinusi jų pagrįstumą CPK 346 straipsnio 1 dalies kontekste, nenustatė jokių materialinės ar procesinės teisės pažeidimų, sudarančių pagrindą kasaciniam procesui pradėti, bei apie tai informavo pareiškėjus. Advokatė taip pat paaiškino, kad kitoje civilinėje byloje, kuri buvo iškelta pagal L. ir A. G. (pareiškėjų) ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, apeliacinės instancijos teismas įteisino situaciją, kai dalis pareiškėjų naudojamo bei jiems priklausančia tvora apjuosto žemės sklypo buvo palikta kitų asmenų – V. ir R. J. – nuosavybėje, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepriėmė pareiškėjų kasacinio skundo dėl tokio apeliacinės instancijos teismo sprendimo. Minėtam teismo sprendimui įsiteisėjus, ginčas dėl L. ir A. G. bei V. ir R. J. žemės sklypų ribų buvo išspręstas galutinai. Civilinėje byloje, iškeltoje pagal R. J. ieškinį dėl nuosavybės teisių gynimo (įpareigojimo L. ir A. G. pašalinti jiems priklausančią tvorą iš R. J. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo), kurioje ginčijamais Tarnybos sprendimais advokatė buvo paskirta teikti pareiškėjams antrinę teisinę pagalbą dėl kasacinio skundo parengimo, pareiškėjai L. ir A. G. buvo įpareigoti nugriauti jiems priklausančią R. J. žemės sklype esančią tvorą. Advokatė pabrėžė, kad išaiškino pareiškėjams, jog nagrinėjamu atveju jie savo pažeistas teises gali ginti teikdami reikalavimus Vilniaus miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo ar J. dėl ilgalaikės jų sklypo nuomos savo statiniams eksploatuoti ir pan., tačiau pareiškėjai šiuos pasiūlymus svarstyti atsisakė.
27. Iš pareiškėjų pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinio matyti, jog pareiškėjai, motyvuodami savo nesutikimą su ginčijamais Tarnybos sprendimais nutraukti jiems antrinės teisinės pagalbos teikimą, teigia, kad egzistuoja pagrindas kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą su kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-1204-881/2016, kurį iš esmės grindžia aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, iškeltoje pagal L. ir A. G. ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kritika, nors jos šioje civilinėje byloje nebeįrodinėtinos (CPK 182 str. 2 p.). Taigi, kaip teisingai nurodo atsakovas, šiuo atveju pareiškėjai iš esmės siekia inicijuoti procesą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme dėl kitoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų, kurie yra prejudiciniai, įvertinimo iš naujo.
28. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų duomenų visumą, konstatuoja, kad  Tarnybos išvada, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo rengti pareiškėjų prašomą įstatymų reikalavimus atitinkantį kasacinės instancijos teismui teiktiną dokumentą, dėl ko pareiškėjų atstovavimas, prielaidų kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą su kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-1204-881/2016, pakankamumo požiūriu, yra neperspektyvus VGTPĮ prasme, yra pagrįsta, todėl Tarnybos 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimai Nr. 2.2-(NTP-2)-16-N-4053-22102 ir Nr. 2.2-(NTP-2)-16-N-4052-22110 nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjams, yra teisėti ir pagrįsti.
29. Šiame kontekste kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Tarnyba, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, išanalizavusi aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjams nutraukimo, priėmė sprendimus, kurie iš esmės atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Pabrėžtina, jog iš ginčijamų VGTPT 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimų Nr. 2.2-(NTP-2)-16-N-4053-22102 ir Nr. 2.2-(NTP-2)-16-N-4052-22110 matyti, jog nagrinėjamu atveju Tarnyba, priimdama minėtus sprendimus, įvertino tiek pareiškėjų, tiek advokatės pateiktą informaciją, dokumentus bei kitą medžiagą, ir, savarankiškai išanalizavusi visus klausimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjams išsprendimui aktualius duomenis, priėmė sprendimą, kad pareiškėjų atstovavimas byloje neperspektyvus, todėl, vadovaudamasi VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjams. Toks preliminarus aplinkybių vertinimas atitinka VGTPĮ siekiamus tikslus, nesietinas su ginčo sprendimu iš esmės ir yra reikšmingas tik sprendžiant dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo (nutraukimo) bei negali įtakoti procesinių sprendimų civilinėje byloje.
30. Teisėjų kolegija taip pat pritaria atsakovo apeliacinio skundo argumentams, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad advokatės 2016 m. gruodžio 19 d. išvada yra prieštaringa: iš minėtos išvados turinio matyti, jog advokatė tik išreiškė savo nuomonę, kad Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nepriėmus pareiškėjų kasacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1380-656/2015, susiklostė tokia teisinė padėtis, kurios nėra galimybės pašalinti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui skundžiant Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1204-881/2016. Be to, kaip minėta, šiuo atveju sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjams priėmė ne advokatė, o Tarnyba, savarankiškai įvertinusi šiam klausimui išspręsti reikšmingų aplinkybių visumą.
31. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ginčijami VGTPT 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimai Nr. 2.2-(NTP-2)-16-N-4053-22102 ir Nr. 2.2-(NTP-2)-16-N-4052-22110 yra teisėti ir pagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos panaikino. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjų skundą atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų L. G. ir A. G. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai              Audrius Bakaveckas

              Arūnas Dirvonas

              Veslava Ruskan