Civilinė byla Nr. 3K-7-300/2010 Procesinio
sprendimo kategorijos: 33; 44.8; 73.2.6.1; 121.18 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės
Ambrasienės, Egidijaus Baranausko, Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės,
Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Juozo Šerkšno ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. D. kasacinį
skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. sausio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui V. D.
dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2005 m. birželio 5 d. dėl K. B.,
vairavusio atsakovo V. D. vardu registruotą transporto priemonę „Opel
Kadett“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kaltės įvyko
eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta R. R. priklausanti transporto priemonė
„Mercedes-Benz 300“. Eismo įvykio metu automobilis „Opel Kadett“ nebuvo
apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju
draudimu, todėl nukentėjusiam trečiajam asmeniui R. R. apskaičiuotą
20 830 Lt draudimo išmoką išmokėjo ieškovas Lietuvos Respublikos
transporto priemonių draudikų biuras (toliau – ir Biuras) (Transporto priemonių
valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1
dalies 1 punktas). Nurodydamas, kad, vadovaujantis CK 6.280 straipsniu,
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, jis įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į
atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją
(kaltininką), kuris 2005 m. birželio 6 d. mirė, arba jos savininką – atsakovą,
tačiau šis atsisako atlyginti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, ieškovas prašė
priteisti iš atsakovo 20 830 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 proc. metines
palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Telšių rajono apylinkės teismas 2009 m. birželio
25 d. sprendimu ieškinį iš dalies tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo
5000 Lt nuostolių atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad automobilis „Opel Kadett“
(valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo 2002 m. vasario 19 d.
iki šiol registruotas atsakovo V. D. vardu. 2005 m. birželio 5 d. šį automobilį
vairavęs K. B., būdamas neblaivus, nepasirinkęs saugaus greičio, staiga
įvažiavo iš šalutinio kelio į sankryžą ir nepraleido pagrindiniu keliu
važiavusio automobilio „Mercedes-Benz 300“, vairuojamo blaivaus R. R. Dėl
to automobiliai susidūrė. 2005 m. birželio 6 d. K. B. mirė. 2005 m. liepos
28 d. AB „Lietuvos draudimas“ atlygino R. R. dėl automobilio
„Mercedes-Benz 300“ apgadinimo patirtus nuostolius, išmokėdama jam 20 830
Lt draudimo išmoką, kurią 2005 m. rugsėjo 20 d. draudimo bendrovei kompensavo
ieškovas Transporto priemonių draudikų biuras. Atsakovas nuo 2005 m. sausio 20
d. gyvena ir yra užregistruotas dirbančiu asmeniu Airijoje, nuo 2008 m. spalio
20 d. gauna ieškančiojo darbo pašalpą – 204,30 euro per savaitę, išlaiko
du mažamečius vaikus.
Teismas padarė išvadą, kad eismo įvykio
kaltininkas K. B. buvo teisėtas automobilio valdytojas, tačiau,
atsižvelgdamas į tai, jog automobilio savininku viešame registre įvykio metu
buvo registruotas atsakovas, sprendė, kad šis, žuvus eismo įvykio kaltininkui,
privalo atsakyti už jo vardu įregistruoto padidinto pavojaus šaltinio padarytą
žalą. Teismas pažymėjo, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta
transporto priemonės savininko pareiga apdrausti ją transporto priemonių
valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o šio straipsnio 3 dalyje
– draudimas naudoti pačiam ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą
transporto priemonę. Nurodęs, kad ginčo transporto priemonės savininkas –
atsakovas – nevykdė šios pareigos ir nesilaikė nurodyto draudimo, teismas
pripažino ieškovo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ne tik iš asmens
(transporto priemonę valdžiusio K. B.), atsakingo už eismo įvykį, bet ir
iš transporto priemonės savininko – atsakovo. Automobilis yra didesnio pavojaus
šaltinis (CK 6.270 straipsnis), todėl, teismo nuomone, atsakovas turėjo
suvokti automobilio, nors ir parduoto, naudojimo riziką ir galimus neigiamus padarinius.
Atsakovo veiksmus, neapdraudžiant automobilio transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, taip pat neišregistruojant kitam
asmeniui parduoto šio automobilio, pripažinęs pažeidusiais pirmiau nurodytas
įstatymo nuostatas, ir tokį atsakovo elgesį – neteisėtu Biuro atžvilgiu,
teismas konstatavo, kad atsakovo ir eismo įvykio kaltininko K. B.
atsakomybė yra solidari, tačiau, šiam žuvus, visa nuostolių atlyginimo našta
tenka atsakovui.
Nurodydamas, kad vadovaujasi
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis),
byloje nustatytų aplinkybių (automobilį atsakovas buvo pardavęs kitam asmeniui;
ilgą laiką buvęs bedarbis, dėl šalyje daugelį metų vyraujančio nedarbo jis,
palikdamas savo vaikus Lietuvoje, išvyko ir nuo 2005 m. su sutuoktine gyvena
bei dirba užsienio valstybėje; atsakovas asmeniškai žalos nepadarė; žalos
padaryta ne dėl jo kaltės, tačiau jis yra atsakingas už kalto dėl žalos
padarymo asmens veiksmus (CK 6.246 straipsnis); eismo įvykio kaltininkui nustatytas
sunkus (2,05 promilės) girtumas) pagrindu teismas, remdamasis CK 6.282
straipsnio 3 dalimi, prašomo priteisti nuostolių atlyginimo dydį sumažino ir priteisė
ieškovui iš atsakovo 1/4 dalį patirtų nuostolių sumos.
Šiaulių apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo
apeliacinį skundą, 2010 m. sausio 5 d. nutartimi Telšių rajono apylinkės teismo
2009 m. birželio 25 d. sprendimą pakeitė, priteistą ieškovui iš atsakovo
nuostolių atlyginimo sumą padidindama iki 20 830 Lt.
Teisėjų kolegija iš
esmės sutiko su visais pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis dėl
atsakovo pareigos atlyginti ieškovui nuostolius, šio patirtus išmokėjus
nukentėjusiam trečiajam asmeniui 20 830 Lt draudimo išmoką, kartu nurodydama,
kad automobilio savininko – atsakovo – atsakomybė Biurui šiuo atveju atsiranda
ne dėl žalos padarymo, o dėl to, kad atsakovas nevykdė pareigos apdrausti automobilį
transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei
nesilaikė draudimo naudoti pačiam ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą
transporto priemonę.
Teisėjų
kolegija pažymėjo, kad CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė nukrypti
nuo visiško nuostolių atlyginimo principo ir sumažinti nuostolių atlyginimo dydį,
tačiau kartu atkreipė dėmesį į tai, kad toks mažinimas yra ribojamas nuostata
dėl draudimo sumos dydžio, kuria ginčo automobilio valdytojų civilinė atsakomybė
turėjo būti apdrausta. Dėl to, nustačiusi, kad eismo įvykio metu ginčo
transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė privalomai turėjo būti
apdrausta 100 000 eurų dėl žalos turtui ir 500 000 eurų dėl
žalos asmeniui (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnis), teisėjų kolegija sprendė, jog
išmokėta 20 830 Lt draudimo išmokos suma, remiantis CK 6.251 straipsnio 2
dalimi, negalėjo būti sumažinta. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiu atveju ji
būtų mažesnė už draudimo sumą, kuria atsakovas privalėjo apdrausti savo
civilinę atsakomybę. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos
teismas, CK 6.282 straipsnio 3 dalies pagrindu sumažindamas ieškovui
priteistinų nuostolių atlyginimo dydį, netinkamai taikė šią teisės normą,
netaikydamas jos sistemiškai su CK 6.251 straipsnio 2 dalies nuostata, jog
sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria
skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta. Sutikdama
su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad, mažinant atlygintinų nuostolių
dydį, reikšmės turi tik sunki skolininko turtinė padėtis (turto, pajamų,
užtikrinančių paprasčiausių poreikių tenkinimą, neturėjimas ir tokios padėties
ilgalaikiškumas), teisėjų kolegija pripažino bylos aplinkybes patvirtinančiomis,
jog atsakovo turtinė padėtis šiuo metu sudėtinga, tačiau sprendė, kad turimų
duomenų (atsakovas yra jaunas, darbingo amžiaus, gauna nemažas bedarbio išmokas
užsienio valstybėje) pagrindu negalima išvada, jog ji itin sudėtinga ir yra
ilgalaikio pobūdžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, laikina bedarbystė ir kitos
panašios aplinkybės, lėmusios atsakovo laikiną turtinės padėties pablogėjimą,
negali turėti įtakos įstatyme įtvirtinto visiško nuostolių atlyginimo principo
taikymui.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti
galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas
šiais argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismas, išvadas dėl automobilio savininko pareigos atlyginti
ieškovui nuostolius grįsdamas tik Transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata, kad transporto
priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomuoju draudimu, ir netaikydamas šio straipsnio 2 dalies
nuostatos, jog už draudimo sutarties sudarymą, jeigu transporto priemonė
naudojama asmens, kuris naudoja transporto priemonę pagal lizingo,
išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį, atsakingas šis asmuo, netinkamai
aiškino ir taikė nurodytas materialiosios teisės normas.
Kasatoriaus nuomone, byloje
nustatytų aplinkybių (2003 metais jis pardavė jo vardu įregistruotą automobilį
A. Š., šis – K. B., dėl kurio, teisėto automobilio savininko ir
valdytojo, kaltės įvyko eismo įvykis) kontekste teismas turėjo atsižvelgti į
tai, kad CK nenustatyta tokių griežtų reikalavimų kilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo
sutarties formai ir sudarymo tvarkai, kokie yra nustatyti dėl nekilnojamųjų
daiktų pirkimo–pardavimo. Kasatorius teigia, kad, pardavęs automobilį, buvo
įsitikinęs, jog jo technine priežiūra ir apdraudimu rūpinsis naujasis savininkas,
todėl, nesant griežtai nustatytos pareigos nedelsiant informuoti atitinkamas registro
įstaigas apie automobilio savininko pasikeitimą, nemanė, kad gali būti
atsakingas už kito asmens kaltais veiksmais padarytą žalą.
Be to, kasatoriaus nuomone,
nagrinėjamoje byloje atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vidaus reikalų ministro
2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1V-715 pakeitus Motorinių transporto
priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 72.3, 76, 86.9, 89 punktus,
buvo griežtai reglamentuota įregistruotų transporto priemonių registravimo
duomenų keitimo tvarka, pagal kurią, jeigu per penkiolika dienų nuo
įregistruotų duomenų pasikeitimo naujasis transporto priemonės valdytojas
nesikreipia į VĮ „Regitra“ dėl duomenų pakeitimo, transporto priemonė
išregistruojama automatiškai. Šis pakeitimas patvirtina eismo įvykio ir
nuostolių atsiradimo metu buvusį teisinio reglamentavimo trūkumą, kuris,
kasatoriaus įsitikinimu, lėmė jam nepalankaus apeliacinės instancijos teismo
procesinio sprendimo priėmimą.
2. Apeliacinės
instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovui priteistino nuostolių atlyginimo
dydžio, neatsižvelgė į tai, kad jis (kasatorius) asmeniškai žalos nepadarė,
žalos padaryta ne dėl jo kaltės, taip pat į jo sunkią materialinę padėtį
(augina du nepilnamečius vaikus; yra bedarbis, dėl to buvo priverstas vykti
darbo ieškoti į užsienį; jokio turto neturi; eismo įvykio metu nebuvo
Lietuvoje). Tai lėmė netinkamą 6.282 straipsnio 3 dalies taikymą, CK 1.5
straipsnio 4 dalyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų
pažeidimą.
3. Apeliacinės
instancijos teismas formaliai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir, panaikindamas
iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesilaikė
CPK 328 straipsnyje nustatyto draudimo.
Atsiliepime į
kasacinį skundą ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti
nepakeistą, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Kasatorius
nepagrįstai teigia, kad eismo įvykio metu nebuvo automobilio, kurį vairavo šio įvykio
kaltininkas, savininkas, nes jį jau buvo pardavęs. Transporto priemonė yra
didesnio pavojaus šaltinis, todėl šio objekto pirkimo–pardavimo sutartims
teisės aktuose nustatytos specialios jų sudarymo taisyklės, kurių privalo
laikytis tiek transporto priemonę įsigyjantys, tiek ją parduodantys asmenys (CK
6.311 straipsnis). Automobilio tariamo pardavimo ir eismo įvykio metu
galiojusių Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 19 straipsnio, Kelių
transporto priemonių registravimo taisyklių 2, 43.1 punktų, CK 4.262 straipsnio
nuostatų, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje D. M.
v. UAB „Cherba“, bylos Nr. 3K-3-1237/2000, pateiktų išaiškinimų
pagrindu darytina išvada, kad teisės aktuose įtvirtinta privaloma transporto
priemonės registracija jos pirkimo–pardavimo atveju. Ieškovo nuomone, šalis,
nepakeitusi transporto priemonės registravimo duomenų VĮ „Regitra“, negali
duomenų keitimo fakto naudoti prieš trečiuosius asmenis (šiuo atveju – Biurą)
ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamasi kitais įrodymais (CK
1.75 straipsnio 2 dalis).
2. Transporto
priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo
23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Biuro teisė reikalauti, kad atsakingas
už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo
sutartį, t. y. transporto priemonės savininkas (Transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis),
grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Kadangi už žalos padarymą
atsakingas asmuo (eismo įvykio kaltininkas) yra miręs, tai Transporto priemonių
draudikų biuro pasirinkimu reikalavimas buvo nukreiptas tik į teisėtą
transporto priemonės savininką – atsakovą. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis
registro duomenimis ir vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi,
pagrįstai priteisė ieškovui nuostolių atlyginimą iš atsakovo, kaip asmens,
neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį.
3. Nagrinėjamoje
byloje nėra duomenų dėl lizingo, išperkamosios nuomos ar kitos panašaus
pobūdžio sutarties dėl atsakovui priklausiusio automobilio sudarymo, todėl
kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama dėl Transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies
netinkamo taikymo.
4. Pagal kasacinio
teismo formuojamą CK 6.282 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005
m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. V. J.,
bylos Nr. 3K-3-116/2005) pagrindas išvadai dėl žalą padariusio asmens
sunkios turtinės padėties gali būti tik tam tikros nuolatinio ir ilgalaikio
pobūdžio aplinkybės. Kasatorius neįrodė (CPK 178 straipsnis), kad jo šiuo metu
tariamai sunki materialinė padėtis yra nuolatinio ir ilgalaikio pobūdžio. Be
to, atsižvelgtina ir į neigiamai kasatorių apibūdinantį jo elgesį, nevykdant
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
įstatymo 4 straipsnyje nustatytos pareigos sudaryti draudimo sutartį. Jeigu
kasatorius būtų laikęsis šio įstatymo reikalavimo, ieškovas (Biuras) nebūtų
patyręs nuostolių (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl Transporto
priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo
nuostatų aiškinimo ir taikymo
Transporto priemonių,
skirtų važiuoti žeme, taip pat mopedų, priekabų ir puspriekabių, išskyrus
bėgines transporto priemones, valdytojų civilinės atsakomybės draudimas
reglamentuojamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo įstatyme (toliau – Įstatymas). Šio įstatymo tikslas –
nustatyti pirmiau išvardytų transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir
principus (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Vienas transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės draudimo bruožų yra jo privalomumas. Šiuo draudimu
siekiama užtikrinti tiek nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių, tiek asmenų,
naudojančių jas, turtines teises ir interesus. Aiškinant įstatymo normas,
reglamentuojančias sausumos transporto priemonių draudimą, būtina atsižvelgti į
tai, kad naudojamos transporto priemonės yra didesnio pavojaus šaltinis
aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis). Transporto priemonės, kaip didesnio
pavojaus šaltinis aplinkiniams, lemia jos valdytojų civilinės atsakomybės
privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant.
Privalomai draudžiama
kiekviena privaloma registruoti motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti
žeme, taip pat mopedai, priekabos ir puspriekabės, išskyrus bėgines transporto
priemones. Įstatyme nustatyta ir išimčių, kai transporto priemonės gali būti
nedraudžiamos (Įstatymo 1 straipsnio 3 dalis). Pagal Įstatyme įtvirtintą teisinį
reglamentavimą tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone,
draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems
asmenims išmoka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras
(Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Naudojama transporto
priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje,
privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (Įstatymo 4 straipsnio 1
dalis). Įstatyme nustatyta, kad sudaryti draudimo sutartį yra transporto
priemonės savininko pareiga. Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris
transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios
nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra
atsakingas šis asmuo (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).
Transporto priemonės
nuomos atveju nuomininkas privalo mokėti draudimo įmokas, jeigu nuomos
sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.526 straipsnis). Panaudos gavėjas privalo
išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą bei apmokėti visas
daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.636
straipsnis). Nuomos ar panaudos sutarties šalys gali susitarti, kad transporto
priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudarys
transporto priemonės nuomininkas arba panaudos gavėjas. Tačiau, jeigu
nuomininkas ar panaudos gavėjas neapdraudžia transporto priemonės jos valdytojų
civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakingas Biurui yra automobilio
savininkas.
Įstatymo 4 straipsnio
3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto
priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui
neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju
draudimu transporto priemonės.
Įstatymo 23
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas
už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo
sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta
pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šioje normoje
nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė
Biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos
nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Biuras, pareiškęs reikalavimą kaltam dėl
eismo įvykio asmeniui, kuris padarė žalos, valdydamas neapdraustą transporto
priemonę, ir negavęs visos išmokėtos išmokos grąžinimo, turi teisę pareikšti
reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį.
Išplėstinė teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Įstatyme suteikta Biurui
teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą,
padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos
padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių
valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.
Dėl
įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių
Kasatorius
teigia, kad 2003 metais pardavė jo vardu VĮ „Regitra“ įregistruotą automobilį
A. Š., šis – K. B., dėl kurio, teisėto automobilio savininko ir
valdytojo, kaltės įvyko eismo įvykis, todėl paskutinis automobilio savininkas,
o ne jis yra atsakingas dėl ieškovo nukentėjusiajam R. Ramanauskui
išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo.
Atsakovas,
įregistruotas registre automobilio savininku, teigdamas, kad yra pardavęs
automobilį kitam asmeniui, kuris turi pareigą grąžinti Biurui šio nukentėjusiam
trečiajam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką, gali gintis sandorio sudarymo
faktu. Tokiu atveju atsakovas turi siekti, kad į bylos nagrinėjimą būtų
įtraukta kita sandorio šalis ir pateikti įrodymus, patvirtinančius automobilio
pardavimą. Sandorio šalies įtraukimas į bylą dalyvaujančiu joje asmeniu
(atsakovu ar trečiuoju asmeniu) yra būtinas, nes teismas neturi teisės spręsti
klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, nes tai būtų
absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 266 straipsnis, 329
straipsnio 2 dalies 2 punktas).
CPK 13
straipsnyje nustatyta, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio
Kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis teisėmis.
Dispozityvumo principas reiškia, kad, vykstant procesui, šalis pati
nusprendžia, kokiomis procesinėmis priemonėmis ginti savo pažeistą teisę arba
gintis nuo jai pareikšto materialinio ar kitokio reikalavimo. Nagrinėjant šį
ginčą teisme ir atsakovui nurodžius aplinkybę, kad automobilį jis pardavė A. Š.,
kuris kaip automobilio savininkas yra atsakingas Biurui dėl nukentėjusiam
trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo, pirmosios instancijos
teismas du kartus atidėjo bylos nagrinėjimą ir sudarė atsakovui galimybę prašyti
apklausti A. Š. teismo posėdyje kaip liudytoją. Tačiau atsakovas nesiėmė
priemonių, kad A. Š. būtų apklaustas teisme bent kaip liudytojas. Atsakovas
neprašė teismo įtraukti A. Š. į bylą trečiuoju asmeniu. Išplėstinė teisėjų
kolegija pažymi, kad atsakovas, būdamas registre įregistruoto automobilio
savininkas, siekdamas savo pareigą dėl draudimo išmokos grąžinimo Biurui
perkelti kitam asmeniui, naudodamasis kvalifikuota advokato teisine pagalba,
galėjo prašyti teismo įtraukti A. Š. į bylą trečiuoju asmeniu ir turėjo
pareigą pateikti automobilio pirkimą–pardavimą patvirtinančius įrodymus (CPK
178 straipsnis). Šaliai, nepasirinkusiai tinkamos reikiamos procesinės
gynybos priemonės, tenka neigiamų padarinių rizika.
Išplėstinė
teisėjų kolegija konstatuoja, kad, neįtraukus į bylą kitos sandorio šalies ir
nesant jos paaiškinimų apie automobilio įsigijimą, vienos šalies paaiškinimai
ir liudytojų parodymai apie automobilio pardavimą nėra pakankami išvadai, jog
automobilio savininkas yra ne atsakovas, o kitas asmuo, padaryti.
Teismai,
procesinių sprendimų motyvuose pasisakydami, jog atsakovas pardavė automobilį
kitam asmeniui, nustatinėjo galimą automobilio pirkimo–pardavimo sandorį,
tačiau nekonstatavo, kad automobilio savininku tapo A. Š. ir kad jis yra
atsakingas Biurui dėl draudimo išmokos grąžinimo. Taigi teismai nenusprendė dėl
neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, todėl pagrįstai patenkino ieškinį,
priteisdami iš registre automobilio savininku įregistruoto atsakovo, neįvykdžiusio
pareigos apdrausti ginčo automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomuoju draudimu, Biurui dėl šiuo automobiliu padarytos žalos
jo išmokėtą draudimo išmokos sumą (Įstatymo 4 straipsnis, 23 straipsnio 1
dalis).
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodytais
argumentais nėra pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo
nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi
išlaidų
Netenkinus
kasacinio skundo, iš kasatoriaus į valstybės biudžetą priteisiamos išlaidos,
susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88
straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio
5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš
atsakovo V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini))
į valstybės biudžetą 41,75 Lt (keturiasdešimt vienas litas 75 ct) išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė
Ambrasienė
Egidijus Baranauskas
Virgilijus Grabinskas
Sigita Rudėnaitė
Janina Stripeikienė
Juozas
Šerkšnas
Pranas
Žeimys