Administracinė byla Nr. I-942-602/2009
Procesinio sprendimo kategorija 36; 74.
(S)

SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius 2009 m. balandžio 17 d.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir teisėja pranešėja), Rūtos Miliuvienės, Raimondo Blauzdžiaus, sekretoriaujant Sigitai Brasienei, dalyvaujant atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus atstovei Gabijai Damalaikaitei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB ,,Ekstra“ žurnalui, UAB ,,Lietuvos rytas“, UAB ,,Lrytas“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
pareiškėjas 2009-01-13 kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2008-12-09 sprendimą Nr. SPR-79 dėl publikacijose: ,,Mafijos istorijoje – ryškūs prokuroro pėdsakai“ (,,Ekstra“, 2008-08-04, Nr. 30/502; ,,Panevėžio rytas“, 2008-08-11) bei ,,Prokuroras ne draskė, o audė mafijos voratinklį Panevėžyje“ (,,Lietuvos rytas“, 2008-08-09; interneto portalas www.lrytas.lt, 2008-08-09) paskelbtos informacijos; 2) įpareigoti Žurnalistų etikos inspektorių priimti vieną iš Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 2 d. numatytų sprendimų UAB ,,Ekstra“ žurnalas, UAB ,,Lietuvos rytas“ ir UAB ,,Lrytas“ atžvilgiu (b.l. 3-9).
Pareiškėjas paaiškino, kad Žurnalistų etikos inspektorius atmetė pareiškėjo argumentą, jog straipsnių antraštėse „Prokuroras ne draskė, o audė mafijos voratinklį Panevėžyje“ ir „Mafijos voratinklį mezgė ir prokuroras" pavartotas žodis „mafija“ visuomenėje suprantamas vienareikšmiškai ir vertinamas itin neigiamai. Šie teiginiai neatitinka tikrovės ir yra visiškai nepagrįsti, kadangi pareiškėjas nėra kaltinamas nusikalstamos veikos - dalyvavimu nusikalstamame susivienijime - padarymu. Be to, iš minėtų antraščių skaitytojams susidaro įspūdis, kad pareiškėjas ne tik dalyvavo nusikalstamo susivienijimo - „mafijos“ veikloje, bet ir buvo jo organizatorius ar vadovas. Nurodė, kad straipsnių antraštėse yra paskleista konstatuojamojo, o ne vertinamojo pobūdžio faktinė informacija apie pareiškėjo veiksmus, uždraustus baudžiamaisiais įstatymais ir užtraukiančius baudžiamąją atsakomybę, kuri gali būti patikrinta tiesos požiūriu ir vertinama kaip faktai. Kadangi publikacijų antraštės suformuluotos kaip aiškūs teiginiai, nekelsiantys juos paskelbusiam asmeniui abejonių, juose neišsakytos jokios prielaidos, jų tonas kategoriškas, o žodžiai „audė“, „mezgė“ parodo įvykusius veiksmus, kurie gali būti objektyviai patikrinti kaip egzistuojantys arba ne, darytina išvada, kad antraštėse apie pareiškėją buvo paskleista informacija, t. y. tam tikros žinios (duomenys). Pažymėjo, kad savo sprendimuose Žurnalistų etikos inspektorius ne kartą yra konstatavęs, jog publikacijų antraštės yra konstatuojamojo pobūdžio teiginiai, kuriais yra skleidžiama faktinio pobūdžio informacija. Todėl, pareiškėjo nuomone, neaišku, kodėl šiuo konkrečiu atveju Žurnalistų etikos inspektoriaus padaryta išvada prieštarauja nusistovėjusiai praktikai. Pareiškėjas nesutinka su Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo teiginiu, kad išanalizavus visą skundžiamos publikacijos tekstą ir kontekstą yra aišku, jog straipsnių antraštės iš esmės atitiko publikacijoje išdėstytus faktus, todėl laikytina, kad pareiškėjo poelgiai vertinami adekvačiai vykusiems faktams. Pareiškėjui yra pateikti kaltinimai nusikalstamos veikos padarymu - piktnaudžiavimu bei trukdymu teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar teismo antstolio veiklai. Pareiškėjo teigimu, šių nusikalstamų veikų sudėčių požymiai neturi nieko bendro su sunkaus nusikaltimo - dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje, sudėties požymiais. Pareiškėjas nėra kaltinamas padaręs veikas, kurios nurodytos žodžio ,,mafija“ sąvokoje, pateiktoje Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nustatęs, jog teisė skleisti informaciją visuomenės informavimo srityje, tame tarpe ir spaudoje, apima ir teisę naudoti tam tikras lingvistines bei literatūrines išraiškos priemones, kurių pagalba informacija abstrahuojama ar koncentruotai reziumuojama, jeigu šios lingvistinės bei literatūrinės priemonės nereiškia teisės skleisti informaciją ribų peržengimo, t. y. jeigu jomis naudojamasi sąžiningai nesiekiant įžeisti ar pažeminti asmens, apie kurį rašoma. Tuo tarpu asmens pavadinimas labai konkrečiu neigiamą atspalvį turinčiu apibūdinimu, priskiriant jam baudžiamaisiais įstatymais uždraustas, teisės ir geros moralės požiūriu nepriimtinas savybes, nesusijęs su literatūrine ar lingvistine išmone. Pareiškėjo nuomone, pareiškėjo poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams, antraštės teiginiai neatspindi esmės, o parinkti tik tam, kad publikacija įgytų sensacingą atspalvį siekiant pažeminti bei įžeisti pareiškėją. Jie nesiekia atskleisti kalbos literatūrinį grožį lingvistinėmis priemonėmis pavaizduoti, paryškinti ir koncentruoti informaciją. Pareiškėjo teigimu, nepagrįstas yra Žurnalistų etikos inspektoriaus teiginys, jog Visuomenės informavimo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtinta teisė viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą, o Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad piliečiams laiduojama teisė reikšti kritinę nuomonę ar požiūrį, skleisti kritinę informaciją apie valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą, kadangi pareiškėjo apkaltinimas dalyvavimu nusikalstamo susivienijimo - ,.mafijos“ veikloje, negali būti vertinama kaip kritika. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teismų praktikoje konstatuojama, kad turi būti daromas aiškus skirtumas tarp kritikos ir įžeidimo, šmeižimo. Pareiškėjo nuomone, straipsnio autorius, antraštėse paskleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, peržengė leistinas kritikos ar savo nuomonės pareiškimo ribas ir pažemino pareiškėjo garbę bei orumą. Pareiškėjas nesutinka su sprendimo teiginiu, kad nebuvo pažeista nekaltumo prezumpcija ar teismo šališkumo principai. Publikacijos sakiniai suformuluoti kaip aiškūs teiginiai, nekeliantys juos paskelbusiam asmeniui abejonių, juose neišsakytos jokios prielaidos, jų tonas kategoriškas. Autorius publikacijose neužsimena, kad pareiškėjas yra tik kaltinamas minėtų veikų padarymu, ir ar jis iš tikrųjų yra kaltas, ar aprašyti faktai įvyko realybėje turi nustatyti teismas. Tiesioginis žodžio „kaltas“ nepaminėjimas straipsniuose dar nereiškia, kad nekaltumo prezumpcija nebuvo pažeista. Pareiškėjas nurodė, jog sprendime Žurnalistų etikos inspektorius, būdamas valstybės pareigūnu, pažymi, jog kadangi nėra ginčo dėl to, kad publikacijoje paskelbti teiginiai remiasi baudžiamosios bylos medžiaga, laikytina, kad jie atitinka tikrovę. Šis Žurnalistų etikos inspektoriaus argumentas, pareiškėjo teigimu, yra nepagrįstas, kadangi tik teismas turi teisę spręsti ar duomenys, surinkti ikiteisminio tyrimo metu atitinka tikrovę ir turi reikšmės sprendžiant bylą. Kol duomenys neišnagrinėti teismo procese, kuris vyksta laikantis visų tokiam procesui privalomų principų ir kuriame patikrinamas pateiktų duomenų (medžiagos) patikimumas, tie duomenis tėra tik pagrindas juos pateikiančiai (ar reikalaujančiai nagrinėti) proceso šaliai užimti procese tam tikrą poziciją. Tačiau tik teismas proceso metu gali pasakyti, kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, o kartu ir kiek kiekvienos iš proceso šalių užimta pozicija bei siūlomi sprendimo būdai yra priimtini. Tik nuosprendyje gali būti neabejotinai teigiama, kad viena ar kita reikšminga bylai aplinkybė yra įrodyta. Ankstesniuose proceso etapuose galima kalbėti tik apie tikimybes, prielaidas, labiau ar mažiau pagrįstus manymus, bet ne apie aplinkybių įrodomumą. Duomenys įrodymo statusą įgyja tik tuo atveju ir tik nuo to momento, kai teismas nusprendžia, kad teismui pateikti duomenys laikytini įrodymai. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad publikacijos teiginiai pažeidė pareiškėjo nekaltumo prezumpciją bei garbę ir orumą, kartu buvo pažeistas ir teismo nešališkumo principas, kadangi nekaltumo prezumpcijos nepaisymas ir viešas asmens pripažinimas kaltu, nežinant visų bylos aplinkybių ir nesulaukus teismo kaltinamojo nuosprendžio, formuoja išankstinę neigiamą visuomenės nuomonę ir daro tiesioginę įtaką būsimam teismo nešališkumui. Pareiškėjas pažymėjo, kad po aptariamų straipsnių kyla pagrįstų abejonių, ar bylą nagrinėsiantis teismas, žinodamas vyraujančią neigiamą visuomenės nuomonę, galės priimti nepriklausomą ir nešališką sprendimą.
Į teismo posėdį pareiškėjas ir jo atstovas neatvyko.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 63-72).
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentas, kad publikacijų antraštėse yra paskleista konstatuojamojo, o ne vertinamojo pobūdžio informacija, yra nepagrįstas. Publikacijų antraštės „Mafijos voratinklį mezgė ir prokuroras“, „Prokuroras ne draskė, o audė mafijos voratinklį Panevėžyje“, „Mafijos istorijoje – ryškūs prokuroro pėdsakai“ yra metaforos. Tai literatūrinės išraiškos priemonė. Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997-07-01 sprendime byloje Oberschlick prieš Austriją pažymėjo, kad Konvencijos 10 straipsnis saugo ne tik informacijos esmę ir turinį, bet ir išraiškos formą ir informacijos pateikimo būdą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nustatęs, jog teisė skleisti informaciją visuomenės informavimo srityje, tame tarpe ir spaudoje, apima ir teisę naudoti tam ikrus lingvistines bei literatūrines išraiškos priemones, kurių pagalba pateikiama informacija abstrahuojama ar koncentruotai reziumuojama, jeigu šios lingvistinės ir literatūrinės priemonės nereiškia teisės skleisti informaciją ribų peržengimo, t.y. jeigu jomis naudojamasi sąžiningai, nesiekiant įžeisti ar pažeminti asmens, apie kurį rašoma. Be to žurnalistų teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą). jeigu tai nepažeidžia nustatytų teisės skleisti informaciją ribų. Atsakovas pažymėjo, kad teiginys „mezgė voratinklį“ yra pavartotas perkeltine prasme, o tiesiogine prasme šio žodžių junginio patikrinti įrodinėjimo priemonėmis neįmanoma. Kokia konkreti reikšmė priskirtina metaforai „mezgė voratinklį“, atsakovo teigimu, yra akivaizdžiai vertinimo dalykas. Atsakovas pabrėžė, kad žodis „mafija“ nėra visuomenėje suprantamas vienareikšmiškai kaip konkrečiai Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse apibrėžtas nusikaltimas, dalyvavimas nusikalstamame susivienijime. Sąvokos „mafija" apibrėžimas yra gerokai platesnis, ir negali būti visais atvejais prilyginamas konkrečiam BK numatytam nusikaltimui. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamų publikacijų antraštės vertintinos ne atsietai, o visos konkrečios publikacijos kontekste. Pačiame publikacijos tekste nėra nei vieno teiginio, kuriuo būtų kalbama apie pareiškėjo atliktą nusikaltimą - dalyvavimą nusikalstamame susivienijime. Atsakovas nurodė, kad sprendime pagrįstai nustatyta, kad žodžio „mafija“ pavartojimas su metaforomis publikacijų antraštėse yra laikytinas publikacijų autoriaus nuomone apie pareiškėjo, kuris buvo ONKT skyriaus vyriausiasis prokuroras, ir asmenų, kurių nusikalstamas veikas tyrė minėtas skyrius, neteisėtų ryšių pobūdį. Be to, viešosios informacijos rengėjas turėjo teisę paskelbti nuomonę apie baudžiamojoje byloje pareikštų kaltinimų valstybės pareigūnui, ONKTS skyriaus vyriausiajam prokurorui, pobūdį. Publikacijų antraštės atspindėjo publikacijų autoriaus vertinimą apie faktą, kad ONKT prokurorui yra ne tik iškelta, bet ir jau perduota nagrinėti teismui baudžiamoji byla, kurioje jis yra kaltinamas trukdęs teisėsaugos institucijoms atlikti pareigas, susijusias su sunkių organizuotų nusikaltimų (kontrabandos, neteisėto narkotinių medžiagų įsigijimo, laikymo ir gabenimo, ir kt.) tyrimu, bei veikęs nusikalstamomis veikomis kaltinamų asmenų interesais. Kaip skunde teismui nurodo pareiškėjas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, vertinimų įrodyti neįmanoma, tačiau netgi vertinamasis samprotavimas privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą, nes vertinamieji samprotavimai, neturintys faktinio pagrindo, gali būti traktuojami kaip peržengiantys ribas. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju publikacijos autoriaus vertinimas turėjo akivaizdų faktinį pagrindą. Baudžiamoji byla, kurioje Pareiškėjas kaltinamas tuo, kad eidamas skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas, sukurstytas verslininko D. K., vykdė jo ir veikė jo interesais, siekė gauti ir gavo iš D. K. turtinės ir kitokios asmeninės naudos, piktnaudžiavo prokuroro tarnyba ir aliko kitas nusikalstamas veikas, publikacijų paskelbimo metu jau buvo perduota teismui. Ikiteisminis tyrimas dėl minėtų veikų buvo pabaigtas kaltinamojo akto surašymu. Nagrinėjamų publikacijų turinį sudaro paskelbtos žinios apie ikiteisminio tyrimo atlikimą bei jo metu nustatytas aplinkybes ir pareikštus kaltinimus buvusiam Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojui, Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiajam prokurorui - viešajam asmeniui. Kai duomenis paskleidęs asmuo veikia sąžiningai, turėdamas tikslą informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi teisėtą ir pagrįstą interesą žinoti, tai informacijos netikslumai ar agresyvi kritika nėra pagrindas tam asmeniui taikyti atsakomybę. Atsakovas nurodė, kad nusistovėjusioje inspektoriaus skundų tyrimo praktikoje, sprendžiant, ar publikacijos antrašte buvo paskelbta nauja konstatuojamojo pobūdžio informacija, atsižvelgiama į kiekvienu atveju egzistuojančias konkrečias aplinkybes. Be to, inspektoriaus sprendimai, kuriuos skunde teismui nurodo pareiškėjas, savo aplinkybėmis iš esmės skiriasi nuo pareiškėjo atveju priimto sprendimo. Atsakovas nurodė, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, inspektorius sprendime pažymėjo, kad žodis ,,mafija“ visuomenėje vertinamas vienareikšmiškai neigiamai, o ryšių su mafija turėjimas laikomas poelgiu, neatitinkančiu teisėtumo, moralės bei dorovės principų ir vertinamas itin nepalankiai, tačiau nustatyta, kad paskelbiant minėtas antraštes nebuvo peržengtos teisę skleisti informaciją ribos. Pažymėjo, kad publikacijose aiškiai nurodoma, jog pareiškėjui yra pateikti kaltinimai o nusikalstamos veikos inkriminuojamos, jis vadinamas įtariamuoju. Pagrindine publikacijos perduodama žinia yra kaltinimų baudžiamojoje byloje pateikimo pareiškėjui faktas, kuris atitinka tikrovę, nes pareiškėjui iš tikrųjų yra iškelta baudžiamoji byla. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai remiasi argumentu, kad tik teismas turi teisę spręsti, ar duomenys, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, atitinka tikrovę. Nurodė, kad atsakovas nesprendžia pareiškėjo kaltės ar nekaltumo klausimo jam inkriminuojamų kaltinimų baudžiamojoje byloje. Atsakovas priėmė sprendimą išimtinai savo kompetencijos ribose, t,y. vertino viešosios informacijos rengėjo veiksmus informavimo įstatymo laikymosi požiūriu. Nagrinėjamose publikacijose buvo paskelbta apie kaltinimų baudžiamojoje byloje pateikimą pareiškėjui, aprašyti veiksmai, kurių pagrindu pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla. Tokia paskelbta informacija atitinka tikrovę, baudžiamoji byla pareiškėjui iš tikrųjų yra iškelta, baudžiamosios bylos dokumentuose užfiksuota, kokie pareiškėjo veiksmai sudarė pagrindą pareikšti jam kaltinimus.Todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad buvo pažeista nekaltumo prezumpcija. Nagrinėjamų publikacijų atveju, nebuvo paskelbta jokių teiginių dėl pareiškėjo įrodytos kaltės, nebuvo teigiama, kad pareiškėjas įvykdė konkretų nusikaltimą, taip pat nebuvo pateikta jokių komentarų apie tai, kaip turėtų būti užbaigta baudžiamoji byla, koks nuosprendis turėtų būti priimtas. Pažymėjo, kad vien faktų, kurių pagrindu pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla yra perduota nagrinėti teismui, paskelbimas spaudoje, nudaro pagrindo pripažinti, kad yra realiai kliudoma teismo nešališkumui. Nagrinėjamose publikacijose nebuvo pateikta jokių komentarų ar vertinimų, koks turėtų būti priimtas teismo sprendimas, nebuvo vertinamas ar kritikuojamas paties teismo darbas. Atsakovas pažymėjo, kad efektyvus, teisėtas ir skaidrus teisėsaugos institucijų darbas yra vienas svarbiausių visuomenės interesų, turintis užtikrinti jos saugumą. Nurodė, kad visuomenė turi teisėtą ir pagrįstą interesą žinoti informaciją apie atliktą ikiteisminį tyrimą ir pareiškėjui pateiktus kaltinimus dėl piktnaudžiavimo tarnybine prokuroro padėtimi ir trukdymo tirti baudžiamąsias bylas, kas pasireiškė veikimu kitų sunkiomis nusikalstamomis veikomis kaltinamų asmenų interesais. Atsakovo teigimu, jis priėmė motyvuotą ir teisės normomis pagrįstą sprendimą, visiškai atitinkantį tiek faktinio, tiek teisinio pagrįstumo reikalavimus, todėl sprendimas yra teisėtas ir turi būti paliktas galioti.
Per teismo posėdį atsakovo atstovė prašė skundo netenkinti.
Tretieji suinteresuoti asmenys UAB ,,Ekstra“ žurnalas, UAB ,,Lietuvos rytas“, UAB ,,Lrytas“ atsiliepimų į skundą nepateikė ir atstovai į teismo posėdį neatvyko.
Skundas netenkintinas.
Byloje turi būti sprendžiamas ginčas dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2008-12-09 sprendimo Nr. SPR – 79 ,, Dėl publikacijose: ,,Mafijos istorijoje – ryškūs prokuroro pėdsakai“ (,,Ekstra“, 2008-08-04, Nr. 30/502; ,,Panevėžio rytas“, 2008-08-11) bei ,,Prokuroras ne draskė, o audė mafijos voratinklį Panevėžyje“ (,,Lietuvos rytas“, 2008-08-09; interneto portalas www.lrytas.lt, 2008-08-09) paskelbtos informacijos” teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat ar yra pagrindas įpareigoti atsakovą trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB ,,Ekstra“ žurnalas, UAB ,,Lietuvos rytas“ ir UAB ,,Lrytas“ priimti vieną iš Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 2 d. numatytų sprendimų.
Byloje nustatyta, kad 2008-09-11 pareiškėjas kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorių su skundu dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, kuriame nurodė, jog 2008-08-04 žurnale „Ekstra“ ir 2008-08-l1 dienraštyje „Panevėžio rytas“ buvo išspausdintas žurnalisto A. L. straipsnis pavadinimu „Mafijos istorijoje - ryškūs prokuroro pėdsakai“, o 2008-08-09 dienraštyje „Lietuvos Rytas“ ir internetiniame portale Lrytas.lt, buvo patalpinti to paties autoriaus straipsniai pavadinimu „Prokuroras ne draskė, o audė mafijos voratinklį Panevėžyje“, kuriuose teigiama, jog pareiškėjas, eidamas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus (toliau - ONKTS) vyriausiojo prokuroro pareigas, palaikė ryšius su Panevėžio ,,vyšniukų“ ir kitomis gaujomis bei padėdavo jiems išvengti baudžiamosios atsakomybės ar realios bausmės už padarytus nusikaltimus (b.l. 74-78). Pareiškėjas skunde nurodė, jog publikacijų antraštės bei teiginiai: ,,M. R. pasislėpė praėjus vos savaitei, kai jo advokatu tapo pusbrolis Ž. R.. Kalbama, kad šis yra itin artimas G. M. draugas. (...) ONKTS M. R. veiklą perkvalifikavo į švelnesnę ir bylą nusiuntė į teismą. Ten M. R. skirtas tik 35 parų areštas ir, įskaičius areštinėje praleistą laiką, jis buvo paleistas į laisvę. Kartu su M. R. sulaikytas ,,vyšniukų“ gaujos narys už tą patį nusikaltimą laisvės neteko pusantrų metų“, „...tuo metu šia nužudymo byla pradėjo aktyviai domėtis G. M.. Jis ne karta įtikinėjo Panevėžio policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos (ONTT) komisarą D. P. paleisti A. G. į laisvę. Esą tai būtų itin protingas sprendimas, nes po to panaudojus operatyvines priemones, būtų galima greičiau ištirti šį nusikaltimą. Tuo metu G. M. itin dažnai susitikdavo su Ž. R., o šis A. G. informuodavo, kad derybos vyksta sėkmingai“, ,,D. K. kreipėsi pagalbos į G. M. ir šis vėl pažadėjo padėti. Jau kitą dieną po šio pokalbio A. K. atsidūrė laisvėje, nes G. M. veltui laiko neleido. (...) Kitą dieną G. M. išsikvietė ikiteisminį tyrimą atliekanti policijos tardytoją ir bylą kuruojantį jau minėta prokurorą R. V.. Šiems žodžiu patarė nedelsiant paleisti A. K. iš areštinės ir skirti namų areštą. G. M. pavaldiniai pakluso ir A. K. tą pačią dieną atsidūrė laisvėje (...) Gavęs tokią ,,išsamią“ bylą, teismas A. K. nuteisė tik pinigine - 4375 litų bauda.“, ,,Per pokalbius G. M. bandė įteigti, kad šis tyrimas - D. K. konkurentų ,,MG Baltic“, veikiančių per VMI ir STT, intrigos. Be to, iš A. U. G. M. stengėsi sužinoti, ką daryti, kad šis tyrimas būtų nutrauktas.“, „Beje, apie visus savo veiksmus G. M. informuodavo D. K.“, „Šiam namui įrengti G. M. iš savo aukos paėmė 50 000 Lt“, „Limuzino salone D. K. G. M. perdavė 50 tūkstančių litų: ,,Tai tavo prašoma paskola namo remontui“. Suprantama, apie jokius skolos raštelius ar įsipareigojimus grąžinti skolą vyrai tuo metu net negalvojo“, ,,Prokuroras vėl paprašė pinigų“, „Bendraudamas su D. K. G. M. stengėsi laikytis konspiracijos. Abu vyrai turėjo tik tam reikalui skirtus mobiliuosius telefonus, į kuriuos buvo įdėtos išankstinio mokėjimo kortelės.“, pažeidžia jo nekaltumo prezumpciją.
Žurnalistų etikos inspektorius 2008-12-09 sprendimu Nr. SPR – 79 ,, Dėl publikacijose: ,,Mafijos istorijoje – ryškūs prokuroro pėdsakai“ (,,Ekstra“, 2008-08-04, Nr. 30/502; ,,Panevėžio rytas“, 2008-08-11) bei ,,Prokuroras ne draskė, o audė mafijos voratinklį Panevėžyje“ (,,Lietuvos rytas“, 2008-08-09; interneto portalas www.lrytas.lt, 2008-08-09) paskelbtos informacijos” pripažino pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (b.l. 96-103).
Iš byloje pateiktų publikacijų turinio matyti, kad jų autorius – žurnalistas A. L. , publikacijose, paskelbtose skirtinguose informaciniuose leidiniuose (,,Ekstra“, 2008-08-04, Nr. 30/502; ,,Panevėžio rytas“, 2008-08-11, ,,Lietuvos rytas“, 2008-08-09) ir interneto portale www.lrytas.lt, 2008-08-09, paskelbta informacija apie ikiteisminio tyrimo atlikimą bei jo metu nustatytas aplinkybes ir pareikštus kaltinimus buvusiam Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojui, Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus (ONKTS) vyriausiajam prokurorui G. M., t.y. pareiškėjui (b.l. 11-26).
Byloje pateiktas UAB ,,Ekstra“ žurnalas bendrovės vadovės A. T. paaiškinimas (b.l. 86), kuriame nurodoma, kad straipsnio autorius A. L. rašė minėtą publikaciją, remdamasis ikiteisminio tyrimo dokumentais, t.y. kaltinamuoju aktu baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00072-08, visi publikacijose nurodyti teiginiai buvo tiesiogiai pacituoti iš minėto kaltinamojo akto, taip pat nurodyta, kad šiuo metu vyksta teismas dėl pareiškėjui pateiktų kaltinimų minėtoje baudžiamojoje byloje. A. T. pažymėjo, kad straipsnio autorius elgėsi sąžiningai – rėmėsi tik oficialiais teisėsaugos dokumentais ir vengė nepagrįstų interpretacijų pareiškėjo atžvilgiu, kadangi pareiškėjas yra viešas asmuo, o straipsnio autorius aprašė jo, kaip pareigūno galimai nusikalstamą veiklą, todėl, A. T. nuomone, šiuo atveju buvo pagrįstas visuomenės interesas šią informaciją žinoti.
Remiantis Informacinės teismų sistemos duomenimis, šiuo metu Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-46-495/2009, kurioje vienas iš kaltinamųjų yra pareiškėjas, nuosprendis minėtoje byloje dar nėra priimtas. Iš byloje pateikto Vilniaus apygardos teismo rašto (b.l. 91) nustatyta, kad pareiškėjas kaltinamas Baudžiamojo kodekso 228 str. 1 d. (valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba viršijimas įgaliojimų, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo,) ir 231 str. 1 d. (trukdymas teisėjui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui, advokatui ar Tarptautinio baudžiamojo teismo pareigūnui atlikti su baudžiamosios, civilinės arba administracinės bylos tyrimu ar nagrinėjimu susijusias pareigas arba trukdymas antstoliui vykdyti teismo sprendimą) numatytų nusikalstamų veikų padarymu. Kaip matyti iš byloje pateikto Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pranešimo spaudai (b.l. 94) atlikto ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, sukurstytas verslininko D.K., vykdė jo prašymus bei veikė jo interesais, siekė gauti ir gavo iš D. K. turtinės ir kitokios asmeninės naudos, piktnaudžiavo prokuroro tarnyba ir trukdė Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos ikiteisminio tyrimo skyriaus prokurorams atlikti pareigas, susijusias su baudžiamosios bylos dėl neteisėto narkotinių medžiagų įgijimo, laikymo bei gabenimo tyrimu ir trukdė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Panevėžio apskrities ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorams atlikti pareigas, susijusias su baudžiamosios bylos dėl kontrabandos, dokumentų klastojimo bei apgaulingo buhalterinės apskaitos vykdymo tyrimu.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 25 straipsnyje įtvirtinta teisė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Visuomenės informavimo įstatymo (2008-07-14 redakcija Nr. I-1418) 4 str. laiduoja kiekvienam asmeniui teisę laisvai reikšti mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą ir dorovę (Konstitucijos 25 str.).
Visuomenės informavimo įstatymo 19 str. 3 d. numatyta, kad draudžiama skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui. Minėto įstatymo 22 str. 8 d. įtvirtintos viešosios informacijos rengėjų pareigos, tarp kurių yra numatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidžiant informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams (1 p.), privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais (2 p.), neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (4 p.).
Konstitucijos 31 str. numatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Taigi Konstitucijoje įtvirtinama asmens nekaltumo prezumpcija. Nekaltumo prezumpcijos principas detalizuotas Baudžiamojo proceso kodekso 11 straipsnyje nurodant, kad niekas negali būti pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, taip pat negali būti nubaustas kriminaline bausme kitaip, kaip teismo nuosprendžiu ir remiantis įstatymu. Nekaltumo prezumpcija paminėta Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje (Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą): „Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą“ ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnyje (Nekaltumo prezumpcija ir teisė į gynybą): „1. Kiekvienas kaltinamas padaręs nusikaltimą asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymus. Kas yra nekaltumo prezumpcija matyti iš Europos žmogaus teisių teismo praktikos. Kaltinamasis turi būti laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol valstybė, t. y. jos baudžiamojo persekiojimo institucijos, nepateikia pakankamai nepriklausomam ir nešališkam teismui reikalingų įrodymų, kad jis yra kaltas (Europos žmogaus teisių teismo byla X prie š FRG Nr. 4483/70). Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2001-04-12 nutarime konstatavo, kad nekaltumo prezumpcija yra pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, viena iš svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių garantijų.
Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 37 str. numatyta, jog žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo laikytis nekaltumo prezumpcijos. Žmogų pripažinti kaltu gali tik teismas įsiteisėjusiu sprendimu ar nuosprendžiu. Visuomenės informavimo priemonių pareiga nepažeisti nekaltumo prezumpcijos numatyta ir tarptautiniuose teisės aktuose. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos patvirtintoje Rezoliucijoje Nr. 1033 (1993) ,,Dėl Žurnalistų etikos“ 22 str. numatyta, kad žurnalistikoje informacija ir nuomonės turi gerbti nekaltumo prezumpciją, ypač tais atvejais, kai dar tebevyksta teismo procesas ir turi būti susilaikoma nuo išankstinių sprendimų.
Europos žmogaus teisių teismas savo praktikoje nuosekliai pabrėžia, kad darytinas esminis skirtumas tarp konstatavimo, jog kažkas tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą, ir aiškaus paskelbimo, nesant galutinio apkaltinamojo nuosprendžio, jog asmuo yra padaręs nusikaltimą (byla M. v. Serbia, Nr. 23037/04). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-03-26 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 3K-3-183/2008 nurodė, kad viešinant tam tikrą informaciją apie procesą, neturi būti vertinamas arba iš anksto sprendžiamas asmens kaltumo klausimas.
Remiantis anksčiau paminėtomis teisės aktų ir Lietuvos Respublikos bei Europos Žmogaus teisių teismo praktikos nuostatomis, darytina išvada, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant, ar visuomenės informavimo priemonės pažeidė asmens nekaltumo prezumpciją, būtina įvertinti, kokio pobūdžio informacija buvo paskelbta ir kokiais faktais remiantis ir ar ji galėtų būti suprantama visuomenėje kaip kaltinanti tam tikrą asmenį vieno ar kito nusikaltimo padarymu. Be to, remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 19 str. 3 d., tokia informacija turi kliudyti teismui priimti nešališką sprendimą, t.y. būti tokia, kuri galėtų daryti įtaką teisingo ir nešališko teismo sprendimo priėmimui.
Remiantis pareiškėjo skundo turiniu, darytina išvada, kad pareiškėjo nuomone nekaltumo prezumpcija jo atžvilgiu buvo pažeista dėl to, kad 1) publikacijų antraštėse paminėtas žodis ,,mafija“, dėl kurio visuomenei gali susidaryti įspūdis, kad pareiškėjas kaltinamas dalyvavimu nusikalstamo susivienijimo veikloje, ar net buvo nusikalstamo susivienijimo vadovas ar organizatorius; 2) publikacijose nurodytų tam tikrų, pareiškėjo nuomonę, jo kaltumą tvirtinančių teiginių.
Byloje nustatyta, kad informaciniuose leidiniuose ir interneto portale buvo paskelbtos publikacijos tokiomis antraštėmis: ,, Mafijos istorijoje – ryškūs prokuroro pėdsakai“, Prokuroras ne draskė, o audė mafijos voratinklį Panevėžyje“ (b.l. 11-13, 19).
Tarptautinių žodžių žodyne (V. V.. ,,Tarptautinių žodžių žodynas“, 2002) žodis ,,mafija“ apibūdinamas kaip: 1. įtakinga, nusikalstama tarptautinė organizacija, užsiimanti prievartavimu, šantažu, bauginimu, paprastai turinti ryšį su valdžia ir policija, <...>; verčiasi plėšikavimu, narkotikų kontrabanda, kontroliuoja lošimo namus, statybas; 2. grupė asmenų, naudojančiųsi bet kokiomis priemonėmis, siekdama įgyvendinti savo planus; klika, gauja. Taigi žodis ,,mafija“ nėra vienprasmiškas, o turi net keletą platų spektrą aplinkybių apimančių reikšmių. Neginčytina ta aplinkybė, kad žodis ,,mafija“ visuomenėje vertinamas neigiamai, atitinkamai ryšių su mafija turėjimas taip pat vertinamas kaip prieštaraujantis geros moralės normoms ir visuomenėje egzistuojančiomis elgesio taisyklėmis. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo ir skundžiamame sprendime atsakovas, vien tik žodžio ,,mafija“ panaudojimas publikacijų antraštėse, dar nereiškia, kad pareiškėjas buvo apkaltintas atitinkamo nusikaltimo, numatyto BK, padarymu.
Lietuvos Aukščiausias teismas 2002-12-23 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1621/2002 nurodė, kad: ,,<...> teisė skleisti informaciją visuomenės informavimo srityje, tame tarpe ir spaudoje, apima ir teisę naudoti tam tikras lingvistines bei literatūrines išraiškos priemones, kurių pagalba pateikiama informacija abstrahuojama ar koncentruotai reziumuojama, jeigu šios lingvistinės ir literatūrinės priemonės nereiškia teisės skleisti informaciją ribų peržengimo, t.y. jeigu jomis naudojamasi sąžiningai, nesiekiant įžeisti ar pažeminti asmens, apie kurį rašoma. Tai, jog atsakovas publikacijoje naudojo žodį “gauja”, dar nereiškia, jog ieškovas buvo apkaltintas atitinkamo nusikaltimo, numatyto BK, padarymu. Atsakovas nėra teisininkas, todėl teismai privalėjo svarstyti, ar publikacijoje vartotiems žodžiams ir išsireiškimam galima suteikti tokią pat prasmę, kokią jie turi teisinėje kalboje“.
Publikacijų antraštėse nurodytus teiginius galima įvardinti kaip metaforas, t.y. literatūrinėmis išraiškos priemonėmis, kuriomis iš esmės visuomenei suteikiama informacija, kad publikacijose rašoma apie tam tikrus teisėsaugos pareigūno ir asmenų, kurių nusikalstamas veikas tirti yra minėto pareigūno kompetencijoje, ryšius. Iš minėtų publikacijų antraščių negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjas kaltinimas dalyvavimu nusikalstamo susivienijimo veikloje, ar yra jos vadovas (organizatorius). Be to, kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paminėtoje nutartyje, kadangi straipsnio autorius nėra teisininkas, todėl privalu svarstyti, ar publikacijose vartojamiems žodžiams ir posakiams galima suteikti tokią prasmę, kokią jie turi teisinėje kalboje.
Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos patvirtintoje rezoliucijoje Nr. 1003 (1993) ,,Dėl žurnalistų etikos“ 4 p. yra įtvirtintas reikalavimas, jog žinių antraštės ir santraukos turi kiek įmanoma geriau atspindėti faktų ir duomenų esmę. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, į tai, kokie kaltinimai yra pareikšti pareiškėjui ir kokios aplinkybės nurodomos byloje pateiktose publikacijose, darytina išvada, kad publikacijų antraštės atitinka publikacijose išdėstytus faktus, t.y. publikacijų antraštės patvirtina publikacijose pateiktą informacijos turinį. Kaip nustatyta byloje, nagrinėjamų publikacijų turinį sudaro paskelbtos žinios apie ikiteisminio tyrimo atlikimą bei jo metu nustatytas aplinkybes ir pareikštus kaltinimus buvusiam Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojui, Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiajam prokurorui, t.y. pareiškėjui. Publikacijose skelbiamos aplinkybės, kurios, publikacijų autoriaus nuomone, sudarė pagrindą pareikšti pareiškėjui kaltinimą, t.y. tam tikri atlikti pareiškėjo veiksmai, autoriaus nuomone, patvirtina galimus neteisėtus pareiškėjo kaip teisėsaugos pareigūno (viešo asmens) ir asmenų, kurių nusikalstamas veikas Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrius tyrė, ryšius. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, konstatuotina publikacijų antraštės nepažeidžia pareiškėjo atžvilgiu nekaltumo prezumpcijos, tik atspindi publikacijų autoriaus nuomonę, kuri šiuo atveju nelaikytina kaip peržengianti teisės skleisti informaciją ribas.
Konstatuotina, kad publikacijų turinys nekaltumo prezumpcijos pareiškėjo atžvilgiu taip pat nepažeidžia. Kaip jau minėta anksčiau, Konstitucija ir įstatymai laiduoja asmeniui nekliudomam ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas. Minėta teisė gali būti ribojama tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą ir dorovę. Visuomenės informavimo įstatymo 22 str. 8 d. įtvirtinta viena iš viešosios informacijos rengėjų pareigų - neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (4 p.). Byloje nustatyta, kad 2008-07-14 Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra pranešimu spaudai informavo visuomenę, kad pareiškėjo atžvilgiu atliktas ikiteisminis tyrimas, taip pat, kokių nusikalstamų veikų padarymu pareiškėjas yra įtariamas ir kokios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu nustatytos ir nurodytos kaltinamajame akte (b.l. 94). Taigi publikacijose, kurios buvo išleistos jau po minėto pranešimo spaudai, pagrįstai remiamasi nustatytomis aplinkybėmis, t.y. faktais, kad pareiškėjo atžvilgiu atliktas ikiteisminis tyrimas ir surašytas kaltinamasis aktas, perduotas teismui. Minėtą faktą patvirtina ir Informacinės teismų sistemos duomenys. Kokiu būdu ir priemonėmis autorius surinko visą kitą informaciją, sudarančią publikacijų turinį, neturi esminės reikšmės, svarbu nustatyti, ar pateikiamos nuomonė esmė atitinka realiai egzistuojančias faktines aplinkybes. Tokios aplinkybės byloje nustatytos ir to neneigia pats pareiškėjas. Remiantis publikacijų turiniu, nenustatyta, kad pareiškėjas būtų tiesiogiai ar netiesiogiai kaltinamas vienos ar kitos BK numatytos veikos padarymu. Autoriaus pareikštą nuomonę dėl tam tikrų pareiškėjo veiksmų, negalima laikyti kaip pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją, nes nekaltumo prezumpcijos esmė – neleisti nepagrįstai susidaryti nuomonei, kad asmuo yra kaltas nusikalstamos veikos padarymu, bet ne tokia, kad asmuo negali būti įtariamas nusikalstamos veikos padarymu ir apie tai, kaip ir galimas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, visuomenė gali būti informuojama. Atkreiptinas dėmesys, kad natūralu, jog tam tikra neigiama informacija apie asmenį yra nemaloni, nepalankiai formuojanti įvaizdį apie asmenį. Tačiau kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003-06-11 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-687/2003, teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, trikdanti visuomenę ar jos dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo:<..> kad iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, o tik galima reikalauti elgtis sąžiningai, t.y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti kitą asmenį, kas reikštų piktnaudžiavimą teise skleisti informaciją ir šios teisės ribų peržengimą, duodantį pagrindą visuomenės informavimo priemonei taikyti teisinę atsakomybę. <...> teisė skleisti informaciją apima ir visuomenės teisę žinoti viską, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, išskyrus tai, kas sudaro žmogaus privataus gyvenimo sferą, į kurią draudžia kištis Konvencijos 8 straipsnis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 ir 24 straipsniai)(2002-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1621/2002). Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atžvilgiu teisės skleisti informaciją ribos peržengtos nebuvo. Publikacijų autorius, remdamasis faktinėmis aplinkybėmis, pasinaudodamas literatūrinėmis priemonėmis, pateikė savo nuomonę apie tam tikrus pareiškėjo atliktus veiksmus. Kadangi pareiškėjas buvo viešas asmuo, visuomenė pagrįstai turi teisę žinoti, kuo ir dėl kokių priežasčių pareiškėjas yra įtariamas, nepaisant to, kad minėta nuomonė pareiškėjui yra nepalanki.
Pažymėtina, kad turi būti nustatyta ne tik, ar paskelbtas informacijos turinys atitinka jam keliamus reikalavimus, bet taip pat ar tokia paskelbta informacija nekliudys teisminės valdžios nešališkumui. Kaip teisingai pažymėjo skundžiamame sprendime atsakovas, toks kliudymas teisminės valdžios nešališkumui turi būti realus, o ne menamas. Konstatuotina, kad publikacijose nėra nurodoma, kad pareiškėjas padarė vienokią ar kitokią nusikalstamą veiką, kaltinamasis aktas jau yra surašytas ir perduotas teismui, todėl teismas gali įvertinti jame nurodytų aplinkybių tesėtumą ir pagrįstumą, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju publikacijose apie pareiškėją paskelbta informacija neturės realios įtakos teismo priimamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Lietuvos Aukščiausias teismas 2002-12-23 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1621/2002 nurodė, kad: ,,Demokratinėje visuomenėje spauda atlieka labai svarbų vaidmenį kovojant su nusikalstamumu. Todėl spaudos galimybių rašyti apie nusikaltimus darančių asmenų veiklą, vertinti jų elgesį ne tik teisės, bet ir moralės požiūriu, ribojimas prieštarautų viešam interesui ir keltų pavojų demokratijos vertybėms, nes visuomenė prarastų labai svarbų ginklą kovojant su asmenimis, kurių veikla kelia pavojų tiek visuomenei, tiek ir pačiai demokratinei santvarkai. Taip pat pažymėtina, kad spauda turi teisę ne tik skleisti žinias, bet ir pareikšti nuomonę apie vienus ar kitus įvykius, taip pat ir apie teismo procesą, jo dalyvius bei teismų priimtus sprendimus“.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog Visuomenės informavimo įstatymo 19 str. 3 d. numatytas draudimas skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui pažeistas nebuvo, todėl atsakovo 2008-12-09 sprendimas Nr. SPR – 79 ,, Dėl publikacijose: ,,Mafijos istorijoje – ryškūs prokuroro pėdsakai“ (,,Ekstra“, 2008-08-04, Nr. 30/502; ,,Panevėžio rytas“, 2008-08-11) bei ,,Prokuroras ne draskė, o audė mafijos voratinklį Panevėžyje“ (,,Lietuvos rytas“, 2008-08-09; interneto portalas www.lrytas.lt, 2008-08-09) paskelbtos informacijos” laikytinas teisėtu, priimtu tam įgalioto subjekto, teisingai pritaikius teisės aktų nuostatas ir jo naikinti nėra pagrindo.
Kadangi nenustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai UAB ,,Ekstra“ žurnalas, UAB ,,Lietuvos rytas“ ir UAB ,,Lrytas“ paskelbė informaciją, pažeidžiančią pareiškėjo interesus (nekaltumo prezumpciją), todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą priimti jų atžvilgiu vieną iš Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 2 d. numatytų sprendimų.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 86 str., 87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
n u s p r e n d ė:
atmesti pareiškėjo G. M. skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Rūta Miliuvienė
Raimondas Blauzdžius
Veslava Ruskan