Pranešėjas Kęstutis Dargužis              Baudž. byla Nr. 1A-12-245-2014

Teisėja Lina Lesinskienė              Proceso Nr. 1-05-3-00069-2012-9

              Procesinio sprendimo kategorijos:

              1.2.14.10; 2.4.6. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 17 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, Vidai Butiškienei, Daivai Aliulienei, dalyvaujant nuteistajai D. B., gynėjams advokatams Rasai Kalkauskienei, Gintarui Černiauskui, nukentėjusiajam T. R., nukentėjusiojo atstovui advokatui Linui Stanislavui Bagdonui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau- BK) 187 str. 1 d. ir jai paskirta 10 MGL (1300 litų) dydžio bauda; nukentėjusiojo T. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. B. priteista 891 litas turtinei ir 200 litų neturtinei žalai atlyginti, išieškota 2500 litų nukentėjusiojo atstovavimo išlaidoms apmokėti;

teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

D. B. nuteista pagal BK 187 str. 1 d. už tai, kad ji 2012-01-28 apie 16.30 val., (duomenys neskelbtini), tyčia sugadino svetimą turtą – koja sulaužė tris automobilio parkavimo vietą žyminčius apsauginius rakinamus stulpelius, tuo nukentėjusiajam T. R. padarydama 810 litų žalą.

Nuteistoji D. B. skundžia apylinkės teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti, priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, o tuo atveju, jeigu nebūtų tenkintas šis jos prašymas, panaikinti skundžiamą nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, priteisti iš T. R. apeliantės naudai visas bylinėjimosi išlaidas pagal baudžiamojoje byloje Nr. PK-211-923/2013 pateiktus dokumentus. Skunde nurodoma, jog apylinkės teismas priėmė neteisėtą, materialinės ir procesinės teisės normas pažeidžiantį nuosprendį, vadovaudamasis vien nukentėjusiojo T. R. parodymais, nors jie nėra nei nuoseklūs, nei išsamūs. D. B. veiksmuose nėra objektyvių BK 187 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių. Iš vaizdo įrašo matyti, kad apeliantė išlipusi iš automobilio koja stumtelėjo stulpelius žemyn, paguldydama juos horizontaliai. Pabrėžia, kad parkavimo vietų įvažiavimą draudžiantys stulpeliai yra suprojektuoti taip, kad mechaniškai juos nulenkus žemyn, automobilis galėtų įvažiuoti į jam priklausančią stovėjimo vietą. Būtent apeliantė taip ir padarė, norėdama įvažiuoti į stovėjimo vietą, lengvai nulenkė minėtus stulpelius į horizontalią padėtį tam, kad manevruojant automobiliu po stovėjimo aikštelę, nebūtų apgadintas nei automobilis, nei stovėjimą draudžiantis stulpelis. Skundžiamame nuosprendyje nėra minimi įrodymai, kuriais teismas pagrįstų kilusius neigiamus padarinius, tai yra, kad sulaužyti trys automobilio parkavimo vietą žymintys stulpeliai, ko būtent reikalauja BK 187 str. 1 d. nusikalstamos veikos sudėtis. Todėl negalima konstatuoti, kad šie neigiami padariniai atsirado būtent dėl D. B. veiksmų. Privataus kaltintojo pateiktas komercinis pasiūlymas nėra susijęs su dėl D. B. veiksmų kilusiais padariniais, o pateikiama tik naujų stulpelių komercinė kaina. Byloje, išskyrus nukentėjusiojo T. R. parodymus, nėra jokių duomenų, kad apeliantė būtų sunaikinusi tris automobilio parkavimo vietą žyminčius apsauginius rakinamus stulpelius. Nepagrįsta teismo padaryta išvada, kad dėl jos spyrių koja ir atsiradusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Iš byloje esančios vaizdinės medžiagos matyti, kad ji tik koja pastumia į horizontalią padėtį minėtus rakinamus stulpelius. Pažymėtina, kad automobilio parkavimo vietą žymintys apsauginiai rakinami stulpeliai yra metaliniai, o moteris tiek fizinių jėgų, kad juos nulenkti, turėti negali. Neatmestina versija, kad tą dieną minėti stulpeliai nebuvo užrakinti arba jie buvo sulaužyti kitų asmenų, be to, tai buvo žiemos metas, todėl jie paprasčiausiai galėjo būti užšalę. Be to, visiškai nepagrįsta yra teismo išvada, kad kaltinamoji veikė tiesiogine tyčia, ji teismo posėdyje nurodė, kad kuoliukus nulenkė labai lengvai, jokios jėgos nenaudojo. Tai reiškia, kad ji savo veiksmais nesiekė tyčia sunaikinti automobilio parkavimo vietą žyminčius kuoliukus, nenaudojo tam jokių įrankių, kas aiškiai matyti iš vaizdo įrašo, juolab rankoje laikydama tortą. Byloje pateikta vaizdo įrašo medžiaga yra nekokybiška, vaizdas su pertrūkiais, galimai vaizdo įrašas buvo sumontuotas ir į baudžiamąją bylą pateiktas kaip suklastotas įrodymas, todėl įrašas negali būti laikomas patikimu ir teisėtai gautu įrodymu baudžiamojoje byloje. O ir privatus kaltintojas T. R. negalėjo būti pripažintas nukentėjusiuoju, nes jis teismui nėra pateikęs jokių įrodymų, kad yra automobilių parkavimo vietų savininkas. Parkavimo vietos Nr. 13.04, 13.05 ir 13.06 T. R. buvo perduotos pagal preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp jo ir RUAB „B.“. Toks veiksmas dar nereiškia, kad jis yra minėtų stovėjimo vietų savininkas, kadangi nebuvo sudaryta pagrindinė automobilio parkavimo vietų pirkimo–pardavimo sutartis, kuri būtų pagrindas nuosavybės teise perdavimo–priėmimo aktu perduoti T. R.. Todėl pagrįstai manytina, kad pagal 2011-10-28 perdavimo–priėmimo aktą nuosavybės teisė į automobilio stovėjimo vietas T. R. neperėjo, dėl ko jis negalėjo būti nukentėjusiuoju šioje privataus kaltinimo byloje. Tuo pagrindu teismas negalėjo tenkinti iš dalies ir jo civilinio ieškinio, kadangi asmuo, neturintis nuosavybės teisių į minėtas automobilių stovėjimo aikšteles, nepagrįstai įgijo turtinį reikalavimą. Be to, V. R. pagal sudarytą preliminarią sutartį yra sumokėjusi už aikšteles tik 1000 Lt, nors visa aikštelių kaina yra 29040 Lt. Būtent šios aplinkybės patvirtina, kad T. R. nuosavybės teisės į minėtas automobilių stovėjimo vietas nėra įgijęs ir negali būti nukentėjusiuoju šioje baudžiamojoje byloje. Apylinkės teismas, priteisdamas nukentėjusiajam–privačiam kaltintojui 891 Lt turtinės žalos atlyginimą, rėmėsi jo pateiktu 2012-12-14 komerciniu pasiūlymu, kuriame nurodyta, kad bendra vieno parkavimo užrakto kaina su pakeitimu yra 297 Lt su PVM, o bendra trijų parkavimo vietų užraktų kaina su pakeitimu – 891 Lt su PVM. Su tokia priteista turtine žala apeliantė nesutinka, kadangi nėra konstatuota, kokie neigiami padariniai kilo dėl jos veiksmų. T. R. teismui nepateikė jokių kitų įrodymų, kuo grindžia savo reikalavimą, išskyrus komercinį pasiūlymą, todėl nelaikytina, kad jis yra minėtų apsauginių stulpelių savininkas ir jam turi būti priteista turtinė žala jų apgadinimo atveju. Komerciniu pasiūlymu nėra nurodoma, kiek buvo verti automobilio parkavimo vietą žymintys apsauginiai rakinami stulpeliai būtent tą dieną, 2012-01-28. Be to, dėl aukščiau paminėtų motyvų teismas nepagrįstai iš apeliantės priteisė T. R. 200 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Visa įvertinus, akivaizdu, kad D. B. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 str. 1 d. požymių, dėl ko ji negali būti apkaltinama dėl šios veikos ir negali būti priteista iš jos nei turtinės, nei neturtinės žalos atlyginimo.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas advokatas prašė tenkinti nuteistosios apeliacinį skundą, nukentėjusysis ir jo atstovas advokatas prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios D. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo D. B. nusikalstamą veiką ir pripažino ją kalta, padarius BK 187 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Nuteistoji apeliaciniame skunde nesutinka su apylinkės teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis, prašo ją išteisinti, kadangi ji nepadarė jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, vertinant byloje esančius įrodymus bei priimant nuosprendį pirmosios instancijos teisme, nenustatyta. Teismas faktines veikos padarymo aplinkybes nustatė vertindamas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kurie pakankamai išsamiai išanalizuoti nuosprendyje, visetą. Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados pilnai atitinka bylos aplinkybes, ištirtų įrodymų visetas patvirtina D. B. kaltę, sugadinus svetimą turtą, todėl išteisinti ją pagrindo nėra. Nors nuteistoji dėl jai inkriminuojamo nusikaltimo kalta neprisipažino, jos kaltę teisme patvirtino byloje surinktų ir iširtų įrodymų visuma.

Nukentėjusiojo T. R. privataus kaltinimo skunde nurodyta, kad jis 2012-01-29 apie 20.00 val. pastebėjo sulaužytus įvažiavimą į automobilio stovėjimo vietą draudžiančius stulpelius, dėl ko D. B. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą sugadinus svetimą turtą pagal BK 187 str. 1 d. Nukentėjusysis skunde nurodė, kad patyrė 891 Lt turtinę žalą – tiek kainuoja visi trys įvažiavimą į jai priklausančias stovėjimo vietas draudžiantys įrenginiai. Teismo posėdyje nukentėjusysis T. R. patvirtino aplinkybes, kad D. B. savo veiksmais sugadino tris jam priklausančių stovėjimo vietų stulpelius, kad stulpeliai buvo nulaužti, nes nerakinti jie tiesiog negali būti pakelti. Netikėti nukentėjusiojo parodymais, kuriuos patvirtina vaizdo medžiaga ir kiti rašytiniai įrodymai, kolegija pagrindo neturi. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad nuteistoji išlipusi iš automobilio koja smūgiavo po keletą kartų į stulpelius ir taip paguldydama juos horizontaliai. Peržiūrėjus vaizdo įrašą, aiškiai matyti, kaip nuteistoji, išlipusi iš automobilio, į stulpelius spiria koja po kelis kartus, vienu atveju ji besmūgiuodama vos pati nepargriuvo, kas rodo jos aiškų ketinimą stulpelius nulenkti, kad jie neblokuotų įvažiavimo į automobilio stovėjimo vietą, ir juos nulenkia. Apklausta kaip įtariamoji, savo veiksmus ji paaiškino tuo, kad dėl sniego ir ledo turėjo net keletą kartų kuoliukus paspirti, kad netrukdytų ne tik jai, bet ir kitiems vairuotojams išvažiuoti iš kiemo. Nuteistosios D. B. sutuoktinis D. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jo žmona koja nulenkė visus tris R. stulpelius, jis dar mėgino ją atkalbėti, tačiau ji jo neklausė. Savo veiksmus sutuoktiniui ji paaiškino tuo, kad negali kentėti susidariusios situacijos automobilių stovėjimo aikštelėje (t. 1, b. l. 40). Teisme D. B. neigė sugadinusi stulpelius, gynėsi tuo, kad juos sugadino iš kiemo išvažiuojantys automobiliai. Tiek nukentėjusiojo parodymai, tiek vaizdo medžiagos pateikti duomenys yra pakankamai informatyvūs, nekelia abejonių, kad ji spyriais koja sugadino kaltinime paminėtus stulpelius. Byloje pateikta vaizdo įrašo medžiaga yra kokybiška, vaizdo įrašas laikytinas patikimu ir teisėtai gautu įrodymu baudžiamojoje byloje. Nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tarp D. B. spyrių koja ir atsiradusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes būtent dėl jos neteisėtų veiksmų buvo sugadintas T. R. turtas. Nuteistoji neneigė nulenkusi stulpelius, tačiau ji tvirtino jėgos nenaudojusi, jų specialiai nelaužiusi. Šiuo aspektu pasakytina tai, kad naudojo D. B. jėgą ar ne ir kiek pastangų panaudojo tikslui pasiekti, nusikalstamos veikos kvalifikavimui juridinės reikšmės neturi, kadangi nustatyta ir įrodyta, kad ji koja sulaužė tris automobilio parkavimo vietą žyminčius apsauginius rakinamus stulpelius, tokiu būdu stulpelių savininkui padarydama 891 Lt turtinę žalą. Kadangi BK 187 str. 1 d. dispozicija yra materiali, tai yra, veika pripažįstama baigta tuomet, kai atsiranda padariniai – turtinė žala, kas šioje byloje nustatyta nenuginčijamai, laikytina, kad D. B. veiksmai kvalifikuoti teisingai. Atsiradusius padarinius–turtinę žalą patvirtina PVM sąskaitą–faktūra, kad parkavimo užtvarų remontas kainavo 891 Lt, šiuos pinigus sumokėjo T. R. (t. 1, b. l. 40). Byloje pateiktas 2012-02-01 komercinis pasiūlymas Nr. 4063 tik pagrindė šią turtinę žalą, jame nurodyta, jog vienos parkavimo vietos sulaužyto užrakto išmontavimas ir naujo užrakto įrengimo kaina yra 297 Lt su PVM, o trijų parkavimo užraktų kaina yra 891 Lt su PVM (t. 1, b. l. 10). Todėl atmetamas kaip nepagrįstas nuteistosios apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą, materialinės ir procesinės teisės normas pažeidžiantį nuosprendį, vadovaudamasis vien nukentėjusiojo T. R. parodymais, kurie, jos manymu, nėra nei nuoseklūs, nei išsamūs. Skundžiamame nuosprendyje paminėti visi įrodymai, kuriais teismas pagrindė kilusius neigiamus padarinius, tai yra, kad sulaužyti trys automobilio parkavimo vietą žymintys stulpeliai, ko būtent reikalauja BK 187 str. 1 d. nusikalstamos veikos sudėtis: nukentėjusiojo T. R. parodymai, kurie yra nuoseklūs ir išsamūs, be to, jo parodymus patvirtina ir filmuota vaizdo medžiaga, kurią peržiūrėjus teisiamajame posėdyje, D. B. patvirtino jame atpažinusi save, koja spardančią apsauginius rakinamus stulpelius, kita medžiaga. Teismo posėdžio metu apklaustas įvykio vietą apžiūrėjęs ir protokolą surašęs tyrėjas A. K. patvirtino, kad stulpelių mechanizmas lankstėsi, bet nesifiksavo. Kolegijos nuomone, stulpelių konstrukcijos silpnumas nėra pagrindas pripažinti D. B. neįvykdžius kaltinime paminėtos veikos. Teisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp D. B. spyrių koja ir atsiradusių pasekmių (stulpelių sugadinimo) yra tiesioginis priežastinis ryšys, kad būtent dėl jos neteisėtų veiksmų buvo sugadintas T. R. turtas. Jei nuteistoji nebūtų šių veiksmų atlikusi, pasekmės nebūtų kilę. Nuteistosios apeliaciniame skunde pateikta versija, kad tą dieną minėti stulpeliai nebuvo užrakinti arba jie buvo sulaužyti kitų asmenų, be to, tai buvo žiemos metas, todėl jie paprasčiausiai galėjo būti užšalę, yra niekuo nepagrįsta alternatyvi prielaida. Duomenų, kad kas nors kitas galėjo sugadinti apsauginius rakinamus stulpelius, byloje nėra. Nukentėjusysis T. R. parodė, kad iki to stulpeliai buvo tvarkingi. Pastarasis radęs juos sugadintus, iškart peržiūrėjo video įrašą ir taip surado sugadinusį jo turtą asmenį-nuteistąją. D. B. veikė tiesiogine tyčia, nes spardydama automobilio parkavimo vietą žyminčius apsauginius rakinamus stulpelius, ji suvokė daromos veikos pavojingą pobūdį, numatė baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo galimybę ir norėjo, kad tie padariniai kiltų. Nuteistosios D. B. teiginys, kad norėdama įvažiuoti į stovėjimo vietą, lengvai nulenkė minėtus stulpelius į horizontalią padėtį, paneigtas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tai yra, stulpeliai buvo sugadinti po to, kai automobilis buvo pastatytas ir nuteistoji bei pastarosios vyras nueidinėjo nuo automobilio. Šie nuteistosios veiksmai yra užfiksuoti video įraše. Tai rodo, kad nuteistoji tokiu būdu išreiškė savo nepasitenkinimą dėl įrengtų automobilio parkavimo vietų ir įrengtų žyminčių apsauginių rakinamų stulpelių.

Priešingai apeliantės nuomonei, privatus kaltintojas T. R. pagrįstai šioje byloje pripažintas nukentėjusiuoju, kadangi jis teismui pateikė pakankamai įrodymų, kad yra automobilių parkavimo vietų (duomenys neskelbtini) savininkas. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji V. R. parodė, kad ji yra buto adresu (duomenys neskelbtini) savininkė, kad prie namo yra įrengtos vietos automobiliams statyti, kad ji 2011-09-16 sudarė su RUAB „B.“ preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 13.04 dėl trijų parkavimo vietų, esančių prie namo, pirkimo (t. 1, b. l. 11). Taigi, tarp šalių – V. R. ir RUAB „B.“ 2011-09-16 sudaryta preliminarioji automobilio parkavimo vietos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 13.04 (t. 1, b. l. 41). Kaip žinia, preliminariąja sutartimi šalys įsipareigoja joje aptartomis sąlygomis ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnis). Preliminari sutartis yra šalių susitarimas dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo ateityje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje civilinėse bylose pripažįstama, kad tokiu preliminariu susitarimu sukuriama sutartinė prievolė CK 6.1 straipsnio prasme (pvz., civilinė byla Nr. 3K-3-303/2012). Iš preliminarios sutarties matyti, kad sutarties šalys – pirkėjas – V. R. ir pardavėjas – RUAB „B.“ susitarė, kad pardavėjas (RUAB “B.“) įsipareigojo įrengti automobilio parkavimo vietą ir po to sudaryti su pirkėju (V. R.) pagrindinę sutartį ne vėliau kaip iki 2012 m. pirmo ketvirčio. V. R. 2011-09-16 įgaliojimu leido tvarkyti visus klausimus, susijusius su parkavimo vietų pirkimu ir naudojimu, tvarkyti savo sūnų T. R. (t. 1, b. l. 37). Iš 2011-10-28 automobilio parkavimo vietų Nr. 13.04, 13.05 ir 13.06 (duomenys neskelbtini) perdavimo–priėmimo akto matyti, kad RUAB „B.“ perduoda pagal preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 13.04 T. R. įrengtas automobilio parkavimo vietas, kad perdavimo darbai atlikti visiškai, pirkėjas pretenzijų neturi (t. 1, b. l. 6). RUAB „B.“ 2012-06-22 rašte nurodė, kad pagal V. R. ir RUAB „B.“ 2011-09-16 sudarytą preliminariąją automobilio parkavimo vietos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 13.04, nuo priėmimo–perdavimo akto pasirašymo momento V. R. pilnai disponuoja parkavimo vietomis ir atsako už jų įrangą ir tinkamą eksploatavimą (t. 1, b. l. 36; 41-47).

Teisingam teisinių santykių tarp šalių kvalifikavimui ir bylos išsprendimui teisiškai reikšminga gali būti išsiaiškinti ne tik faktines aplinkybes, susijusias su ikisutartinių teisinių santykių įforminimu, bet ir aplinkybes, susijusias su šalių tarpusavio ryšiais, preliminariosios sutarties sudarymu bei jos vykdymu, iš kurių gali būti atskleisti šalių tikrieji ketinimai. Iš byloje pateiktos medžiagos nėra pagrindo abejoti V. R. ketinimais sudaryti pagrindinę automobilio parkavimo vietos pirkimo–pardavimo sutartį preliminarios sutarties pagrindu, kadangi šį ketinimą patvirtina V. R. įmokėtas 1000 Lt avansas už automobilio parkavimo vietą. Preliminarioje automobilio parkavimo vietos pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 13.04 jos 4.1.2. punkte nurodyta, kad pirkėjas likusią sumą (28040 Lt) įsipareigoja sumokėti, sudarant pagrindinę sutartį. Iš to seka, kad preliminarioji sutartis, atsižvelgiant į jos sąlygas, nagrinėjamu atveju buvo pakankama konstatuoti V. R. prievolės egzistavimą CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme. Minėtos preliminarios sutarties ir V. R. įgaliojimo pagrindu RUAB „B.“ 2011-10-28 perdavimo–priėmimo aktu perdavė T. R. įrengtas automobilio parkavimo vietas Nr. 13.04, 13.05 ir 13.06, adresu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 6). Iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad automobilio stovėjimo vietose įrengti trys automobilių stovėjimo vietas žymintys stulpeliai, kuriuos, kaip nustatyta ir įrodyta, ir sugadino D. B..

Atmetamas nuteistosios apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo tenkinti iš dalies ir nukentėjusiojo civilinio ieškinio, kadangi T. R., neturintis nuosavybės teisių į automobilio parkavimo vietas, nepagrįstai įgijo turtinį reikalavimą. Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Vienas šios teisės realizavimo būdų–civilinio ieškinio įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese pareiškimas (BPK 109 str.). Tokiu atveju civilinis ieškinys tampa baudžiamosios bylos dalimi ir yra nagrinėjamas pagal BPK X skyriuje įtvirtintas taisykles (BPK 109–117 straipsniai). Civilinio ieškinio pagrįstumas ir dydis kartu su kitomis bylos aplinkybėmis įrodinėjamas pagal BPK taisykles. Todėl esant nustatytai ir įrodytai D. B. nusikalstamai veikai – svetimo turto sugadinimui, ir įvertinus tai, kad nukentėjusysis T. R. žalą patyrė dėl nusikalstamų jos veiksmų, jis pagrįstai sutinkamai su BPK 109 str. nuostatomis pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės žalos sumoje 891 litų ir neturtinės žalos 5000 Lt sumai atlyginimo. Apylinkės teismas, priteisdamas nukentėjusiajam privačiam kaltintojui 891 Lt turtinės žalos atlyginimą, teisingai rėmėsi jo pateiktu 2012-12-14 komerciniu pasiūlymu, kuriame nurodyta, kad bendra vieno parkavimo užrakto kaina su pakeitimu yra 297 Lt su PVM, o bendra trijų parkavimo vietų užraktų kaina su pakeitimu – 891 Lt su PVM (kaip padarytos turtinės žalos dydžio pagrindu). Nukentėjusiojo prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį apylinkės teismas sumažino, remdamasis teismų praktika tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais. Kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo priteista turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo suma T. R. iš D. B., kadangi byloje nustatyta ir įrodyta, kad neigiami padariniai kilo būtent dėl jos veiksmų, todėl nėra pagrindo daryti išvadai, jog civilinio ieškinio klausimas šioje byloje išspręstas netei­singai.

Nuteistoji D. B. tuo atveju, jeigu nebūtų tenkintas jos prašymas panaikinti skundžiamą nuosprendį, priimti naują išteisinamąjį nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, apeliaciniame skunde prašo priteisti iš T. R. apeliantės naudai visas bylinėjimosi išlaidas pagal baudžiamojoje byloje Nr. PK-211-923/2013 pateiktus dokumentus. Šiuo požiūriu pasakytina tai, kad susiformavusioje teismų praktikoje priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012). Kadangi šioje byloje apeliacinio proceso iniciatorė yra nuteistoji D. B., jai proceso išlaidos iš nukentėjusiojo T. R. nepriteistinos. Nukentėjusiojo išlaidos advokatui, kurias apeliacinės instancijos teisme jis prašė priteisti, yra pagrįstos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistosios apeliacinio skundo argumentų, todėl iš nuteistosios D. B. priteistinos nukentėjusiajam T. R. apeliacinės instancijos teisme turėtos išlaidos (600 Lt) advokato paslaugoms apmokėti.

Įvertinus aukščiau išdėstytus motyvus, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo D. B. nusikalstamą veiką ir pripažino ją kalta dėl nuosprendyje nurodyto nusikaltimo padarymo ir pagrįstai patenkino nukentėjusiojo T. R. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. Todėl nuteistosios apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti apylinkės teismo nuosprendį  įstatyminio pagrindo nėra, jis lieka galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a :

Nuteistosios D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistosios D. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam T. R. 600 Lt (šešis šimtus litų) advokato išlaidų atlyginimo.

Kolegijos pirmininkas              Kęstutis Dargužis

Teisėjai               Svetlana Jurgaitienė

              Valdas Vitunskas