Civilinė byla Nr. 2A-1410-480/2020

Teisminio proceso Nr. 2-17-3-01777-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.29.4; 3.3.1.14; 3.3.1.20

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 15 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų A. R. (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Tamašausko ir Linos Žemaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Home“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 8 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-1410-480/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Žilveda“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Home“ dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Žilveda“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovės UAB „Baltic Home“ priteisti 14 606,52 Eur skolą, 264,59 Eur metines palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, bei bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.

2.       Ieškinyje nurodė, kad tarp šalių susiklostė prekių pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei jos užsakytą medieną, o atsakovė įsipareigojo šias prekes priimti bei tinkamai ir laiku atsiskaityti su ieškove pagal jos patektas PVM sąskaitas faktūras. Už parduotas prekes ieškovė atsakovei pateikė PVM sąskaitas faktūras apmokėjimui: 2019 m. birželio 19 d. PVM sąskaita faktūra ŽIL Nr. 19-067 – 7 316,61 Eur, kuri buvo apmokėta iš dalies, skolos likutis – 3 797,10 Eur, 2019 m. liepos 9 d. PVM sąskaita faktūra ŽIL Nr. 19-073 – 10 809,42 Eur. Bendra mokėtina PVM sąskaitų faktūrų suma 14 606,52 Eur. Atsakovė pradėjo vengti kontakto su ieškove, nebeatsiliepė į skambučius, įsiskolinimas nebuvo padengtas. Ieškovė per skolos išieškojimą vykdančią įmonę 2019 m. rugsėjo 27 d. atsakovės registracijos bei kitu žinomu adresais išsiuntė pranešimą dėl skolos sumokėjimo ir kitus dokumentus. Kadangi atsakovė ir toliau nerodė jokios iniciatyvos sumokėti skolą, 2019 m. spalio 14 d. atsakovei buvo išsiųstas įspėjimas, kuriame raginama susimokėti susidariusį įsiskolinimą, ar pateikti įrodymus, jog skola buvo apmokėta per 5 dienas nuo šio pranešimo gavimo. Kadangi per nustatytą terminą skola nebuvo sumokėta, ieškovė pateikė teismui ieškinį ir prašė priteisti iš atsakovės 14 606,52 Eur skolos, už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutartyje ar įstatymo nustatytas 6 procentų dydžio metines palūkanas (264,59 Eur) pagal šias sąskaitas faktūras: ŽIL Nr. 19-067 už laikotarpį nuo 2019 m. birželio 20 d. iki 2019 m. spalio 23 d.; ŽIL Nr. 19-073 už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 10 d. iki 2019 m. spalio 23 d.

3.       Kauno apylinkės teismas 2019 m. spalio 30 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 14 606,52 Eur skolos už įgytas prekes, 264,59 Eur metinių palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą skolos sumą (14 606,52 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. spalio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 223 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4.       Atsakovė UAB „Žilveda“ pateikė prieštaravimus dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. preliminaraus sprendimo, kuriuose prašė preliminarų sprendimą panaikinti, ieškinį atmesti ir iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prieštaravimuose nurodė, kad atsakovė nėra skolinga ieškovei. Atsakovė su ieškove yra visiškai atsiskaičiusi už kokybiškas prekes. Pabrėžė, kad visu laikotarpiu, kol ieškovė ir atsakovė bendradarbiavo, tarp šalių buvo susiklosčiusi tokia praktika, kad atsakovė už ieškovės prekes (medieną) visuomet sumoka išankstiniais mokėjimais, prieš tai suderinę prekių kainas ir kiekį, ir tik tuomet prekės būdavo pristatomos atsakovei. Atsakovė visuomet užsisakydavo tik pušies medieną, nė karto nėra užsakiusi beržo medienos. 2019 m. birželio 14 d. atsakovė ieškovei pristatė 37,872 m3 džiovintų beržo ruošinių ir išrašė 2019 m. birželio 14 d. PVM sąskaitą faktūrą ŽIL Nr. 19-064, kurios suma – 21 079,56 Eur. 2019 m. birželio 17 d. elektroniniu paštu ieškovė apie tai informavo atsakovę, nurodydama, kad medieną gali pirkti tik tuo atveju, jeigu kaina už ją bus 300 Eur už 1 m3, kitu atveju atsakovė nurodė ieškovei medieną išsivežti per 1–2 savaites arba už medienos sandėliavimą bus skaičiuojamas 200 Eur / mėn. mokestis. Į šį laišką ieškovė raštu nieko neatsakė. 2019 m. birželio 20 d. atsakovė ieškovei pristatė 35,176 m3 džiovintos dvigubo pjovimo pušies 29 mm storio medienos ir išrašė 2019 m. birželio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą ŽIL Nr. 19-067, kurios suma – 8 853,10 Eur. Dalis pristatytos medienos buvo netinkamos kokybės – ji buvo pamėlusi ir supelijusi. 2019 m. liepos 11 d. atsakovė ieškovei pristatė 28,515 m3 džiovintos dvigubo pjovimo pušies 29 mm storio medienos ir 10,605 m3 džiovintos dvigubo pjovimo beržo medienos bei išrašė 2019 m. liepos 9 d. PVM sąskaitą faktūrą ŽIL Nr. 19-073, kurios suma – 13 079,40 Eur. Dalis pristatytos medienos buvo netinkamos kokybės – ji buvo pamėlusi ir supelijusi, o beržo medienos atsakovė vėlgi neužsakė. Apie situacija atsakovė vėl raštu informavo ieškovę, nurodydama, kad ieškovė dar neatsiėmė seniau atvežto beržo ir vėl papildomai jį pristatė nors atsakovė jo neužsakė. Apie pušies medieną atsakovė tame pačiame elektroniniame laiške ieškovei nurodė, kad mediena labai prastos kokybės, visa pamėlusi ir supelijusi. Atsakovė pasiūlė ieškovei pakeisti blogą medieną į geros kokybės arba išrašyti kreditinį dokumentą ir medieną išsivežti. Atsakovė nurodė, kad ieškovei pasiėmus netinkamos kokybės pušies medieną ir neužsakytą beržo medieną, bus susidariusi permoka, todėl paprašė tuo pačiu grąžinti ir susidariusią permoką. Į šį elektroninį laišką raštu taip pat nebuvo gauta jokių laiškų ar kitokių rašytinių dokumentų. Su ieškovei taip pat nuolat buvo bendraujama ir telefonu, ieškovė siūlė įvairius sprendimo būdus – visą laiką žadėjo blogą medieną pakeisti gera, kompensuoti už netinkamos kokybės medieną, o beržo medieną išsivežti arba parduoti atsakovei už jai priimtiną kainą. Ieškovei taip ir neįvykdžius savo pažadų, o atsakovei atsisakant mokėti už jos neužsakytą beržo medieną ir netinkamos kokybės pušies medieną, ieškovė pradėjo siųsti atsakovei pranešimus apie neva esančią skolą. Atsakovei supratus, kad ieškovė situacijos geruoju nespręs, išrašė netinkamos kokybės pušies medienos ir neužsakytos beržo medienos grąžinimo dokumentus, įskaitant transporto paslaugų kainą. Atlikus šiuos veiksmus, pagal atsakovės parengtą 2019 m. spalio 31 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, ieškovė turi grąžinti atsakovei 13 623,48 Eur dydžio permoką.

5.       Ieškovė UAB „Žilveda“ atsiliepime į atsakovės prieštaravimus prašė juos atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. preliminarų sprendimą. Atsiliepime nurodė, kad atsakovė teigia neva 2019 m. birželio 20 d. ir 2019 m. liepos 11 d. ieškovė jai pristatė nekokybišką pušies medieną ir neužsakytą beržo medieną. Atsakovė niekada nesikreipė į ieškovę dėl netinkamos kokybės prekių nei žodžiu, nei raštu, nėra pateikusi jokios pretenzijos, todėl atsakovės ieškovei pateiktų PVM sąskaitų faktūrų atsisakė apmokėti tiesiog vienašališkai. Poziciją, kad mediena nekokybiška, atsakovė pateikė tik tada, kai į atsakovę kreiptasi dėl ikiteisminio skolos išieškojimo. Jokių atsakovės elektroninių laiškų ieškovė negavo. Atsakovės pateikti elektroniniai laiškai nėra autentiški, atsakovė teikia teismui melagingą informaciją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apylinkės teismas 2020 m. birželio 8 d. galutiniu sprendimu Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, priteisė iš atsakovės ieškovei 1 393 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 17,59 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

7.       Teismas nustatė, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 19 d. iki 2019 m. liepos 9 d. pirko iš ieškovės medieną, atsakovei buvo parduota prekių iš viso už 18 126,03 Eur (be PVM), o kadangi PVM sąskaitose faktūrose jų apmokėjimo terminai nenurodyti, todėl padarė išvadą, kad šios sąskaitos faktūros turėjo būti apmokėtos jų pateikimo dieną (atitinkamai 2019 m. birželio 19 d. ir 2019 m. liepos 9 d.).

8.       Teismas konstatavo, kad šalis nuo 2018 m. siejo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, ieškovė prekes išsiuntė pagrįstai, o prekės laikomos atsakovei perduotos, todėl atsakovė neatleidžiama nuo pareigos atsiskaityti.

9.       Teismas nustatė, kad atsakovė, nors teigia, jog neužsakė beržo ruošinių, organizavo jiems atvežti transportą ir už jį apmokėjo, krovinį atsivežė, priėmė.

10.       Teismas konstatavo, kad atsakovės pateikti įrodymai apie vieno laiško siuntimą UAB (duomenys neskelbtini), dviejų laiškų siuntimą G. Ž., nesutampa su UAB (duomenys neskelbtini) ir G. Ž. duomenimis apie jų gautų iš UAB „Baltic Home“ elektroninių laiškų kiekį.

11.       Teismas nurodė, kad tokiomis aplinkybėmis, kai atsakovė neturėjo duomenų, jog elektroniniai laiškai pasiekė ieškovę, negavusi atsakymo į du savo elektroninius laiškus, turėjo būti atsakinga už susidariusią situaciją ir pati pasidomėti, kodėl ieškovė neatsakė į jos laiškus, nepatvirtino duomenų apie informacijos gavimą ir pan., pretenzijas, pasiūlymą sumažinti beržo medienos kainą turėjo siųsti registruotu paštu.

12.       Teismas sprendė, kad nors atsakovė teigia, jog turėjo daug medienos, pirktos iš kitų tiekėjų, iš UAB „Žilveda“ beržo medienos pirkti jai 2019 m. vasarą nereikėjo, atsakovės pateikti nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d. atsakovės medienos pardavimai įrodo, kad ji prekiavo beržo mediena, gaminiais iš jos.

13.       Teismas laikė, kad 2020 m. gegužės 11 d. teismui pateikta 2020 m. kovo 26 d. specialisto išvada neįrodo, jog tyrimui pateiktos ir apžiūrėtos pušies lentos yra pušies lentos, atsakovei 2019 m. birželio–liepos mėnesiais pristatytos iš UAB „Žilveda“.

14.       Teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog atsakovė tinkamai informavo ieškovę apie netinkamos kokybės, neužsakytos produkcijos atvežimą, per protingą laiką nuo prekių gavimo siuntė netinkamos kokybės medienos nuotraukas, o tai, kad už atsakovei vežamas prekes (pušies lentas) ieškovei jau buvo iš anksto apmokėta (tarp šalių susiklosčius tokiai praktikai), o neužsakytas beržas atvežtas atsakovei iš anksto nepareikalavus už jį apmokėti, nesudaro pagrindo pripažinti, kad toks beržo gaminių atvežimas visiškai nebuvo galimas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Baltic Home“ prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, skirti žodinį bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka, liudytoju byloje iškviečiant ekspertą dr. D. A.. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.       Apeliantės vertinimu, ji pastebėjo trūkumus per protingą terminą ir tai patvirtina byloje esantys įrodymai. Apeliantė ir atsisakė pušies medienos, ir pareikalavo išsivežti beržo medieną arba sumažinti jos kainą.

15.2.       Pristatytos pušies medienos patikrinimas įvyko per protingą terminą įprastai taikomą tokių daiktų kokybės patikrinimui, t. y. kaip matyti iš apeliantės direktoriaus teismui pateiktų elektroninių laiškų (2019 m. birželio 17 d. ir 2019 m. liepos 12 d.), skirtų ieškovei, liudytojų P. J., V. V., M. M. parodymų, V. V. darytų nuotraukų (2019 m. liepos 8 d. siųstas elektroninis laiškas su nuotraukomis), medienos trūkumai buvo nustatyti keletos dienų bėgyje po daiktų pristatymo. Pažymėjo, kad medienos pramonėje įprasta tai, jog trūkumai yra nustatomi ne tą pačią dieną, kai prekės atvežamos, bet keletos dienų ar savaičių bėgyje, kas priklauso ir nuo pristatytų prekių apimties.

15.3.       Teismas sprendimu visiškai be pagrindo taiko ir aiškina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą pirkėjo teisę reikalauti, kad pardavėjas atlygintų pirkėjo išlaidas daikto trūkumams ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti. Šioje byloje, kalbant apie supelijusią medieną, šio straipsnio 1 dalies 3 punktas apskritai neaktualus ir netaikytinas, nes tokie trūkumai yra nepašalintini (t. y. neįmanoma jų pašalinti). Taigi visiškai neaišku, kam apskirtai teismas išskiria šį punktą ir jį aiškina šios bylos kontekste ir kam aiškinama, ką šiuo pagrindu reikšdamas ieškinį pirkėjas turi padaryti.

15.4.       Teismas labai formaliai ir visiškai be pagrindo atsisakė byloje vadovautis apeliantės pateiktu įrodymu – atrinktos pušies medienos ekspertize. Teismo išvada – kad tai nėra teismo skirta ekspertizė, neaišku, kas ekspertizei buvo pateikta, todėl ji nevertintina – yra visiškai nepagrįsta, motyvuotai nepaaiškinta, kas teismui sukelia tokias dvejones ir nepasitikėjimą ekspertu ir jam patiekta tyrimui mediena.

15.5.       Kadangi bylos duomenys patvirtina, kad medienos džiovinimo paslaugą teikė būtent pati UAB „Žilveda“, eksperto antroji išvada, kad pelėsinis grybas pažeidė medieną dar prieš ją išdžiovinant ir jos džiovintos jau supelijusios, patvirtina tai, kad ieškovė žinojo, jog jos perduodama mediena neatitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, todėl praranda teisę (pagal CK 6.348 straipsnio 3 dalį) apskritai remtis faktu, kad apeliantė laiku nepranešė apie netinkamą daiktų kokybę ir todėl pagal CK 6.333 straipsnį atsako už daiktų trūkumus, kurie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo.

15.6.       Teismas visiškai nepagrįstai palaikė ieškovę ir padarė išvadą, kad byloje neįrodyta, jog atsakovė tinkamai informavo ieškovę apie netinkamos kokybės, neužsakytos produkcijos atvežimą, per protingą laiką nuo prekių gavimo siuntė netinkamos kokybės medienos nuotraukas. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kokie teisiniai bei verslo santykiai, kuriuos byloje nuolat akcentavo apeliantė, siejo ne tik ieškovę ir apeliantę, bet ir byloje apklaustą liudytoju L. V., ir neatsižvelgė į tai, kokia praktika ir elgsena vyravo tarp šalių visą jų bendravimo ir bendradarbiavimo laikotarpį nuo 2018 m. pabaigos.

15.7.       Apeliantės vertinimu, itin svarbi aplinkybė yra ta, kad visa mediena, kuri buvo pristatyta apeliantei, užsakė ne kas kitas, o tik L. V.. L. V. veikė kaip UAB „Žilveda“ atstovas ir tarp šių šalių susikūrė atstovavimo teisiniai santykiai, kurių leistinumu ir teisėtumu turėtų būti abejojama. Taigi teismas, analizuodamas santykius tarp šalių, privalėjo analizuoti ir šiuos teisinius santykius, t. y. turėjo būti pritaikytas CK 2.133 straipsnis ir kiti.

15.8.       Teismas taip pat nepagrįstai sprendime konstatavo, kad ieškovės PVM sąskaitose faktūrose apeliantei nenurodo jų apmokėjimo termino, todėl darytina išvada, kad šios sąskaitos turėjo būti apmokėtos jų pateikimo dieną. Kadangi nebuvo rašytinės sutarties, įtvirtinančios, kada turi būti apmokėta pagal PVM sąskaitas faktūras, taikytinas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 4 straipsnis, kuris numato, kad apmokėta pagal PVM sąskaitą faktūrą turi būti per 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kai skolininkas gauna sąskaitą faktūrą.

16.       Ieškovė UAB „Žilveda“ pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Nurodo šiuos argumentus:

16.1.       Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė byloje neįrodė nei ginčo pušies medienos netinkamos kokybės, nei fakto, kad apie tariamai netinkamą medienos kokybę ieškovė žinojo jos pristatymo metu ir / ar vėliau. Apeliantė remiasi CK 6.333 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo, tačiau apeliantė ignoruoja esminę aplinkybę, kad pagal CK 6.333 straipsnio 1 dalį daiktų trūkumų faktą turi įrodyti pirkėjas. Nagrinėjamu atveju atsakovės byloje pateikti dokumentai nepagrindžia, kad ieškovė pardavė blogos kokybės pušies medieną, taip pat nepagrindžia ir fakto, kad ieškovė iki prekių perdavimo žinojo, kad mediena yra blogos kokybės.

16.2.       Nagrinėjamu atveju atsakovė privalo atsiskaityti už beržo medieną, nes beržo mediena buvo užsakyta, priimta ir ieškovei nebuvo grąžinta. Daugiau nei prieš metus laiko užsakiusi, atsivežusi, priėmusi ir iki šiol negrąžinusi ieškovei ginčo beržo medienos, atsakovė privalo vykdyti savo pareigą už ją atsiskaityti, sumokėdama ieškovės PVM sąskaitose faktūrose nurodytą kainą. 

16.3.       Apeliantės pozicija dėl tinkamo ieškovės informavimo yra paremta išimtinai prielaidomis. Be to, nesant duomenų apie netinkamą ginčo medienos kokybę ar asortimentą, pats informavimo / neinformavimo faktas, sprendžiant dėl skolos priteisimo, nėra reikšmingas. Atsakovės elgesys, nesirūpinant operatyviai bei tinkamai užfiksuoti medienos trūkumus ir apie juos informuoti pardavėją, papildomai pagrindžia vienintelę išvadą – kad atsakovei parduota mediena buvo tinkama, o įrodymai šiai bylai buvo generuojami, siekiant išvengti pareigos už ją atsiskaityti. 

16.4.       Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad L. V. buvo abiejų bylos šalių atstovas, dėl ko sandoriai dėl ginčo medienos pirkimo–pardavimo buvo sudaryti tariamai nesąžiningai ir pagal juos neturi būti atsiskaitoma, tačiau su tokia pozicija negalima sutikti. UAB (duomenys neskelbtini) / L. V. kaip atsakovės atstovas veikė Paslaugų sutarties pagrindu, o atsakovė apie L. V. veiksmus žinojo ir jiems pritarė. Nei UAB (duomenys neskelbtini), nei asmeniškai L. V. niekada nebuvo ieškovės atstovu. Šiai bylai reikšmingi medienos pirkimo–pardavimo sandoriai nėra nuginčyti, yra galiojantys ir privalo būti vykdomi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

ir išvados

17.       Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

18.       Atsakovė UAB „Baltic Home“ pateiktu apeliaciniu skundu prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, liudytoju byloje iškviečiant ekspertą dr. D. A..

19.       Pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, nustatytą CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

20.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovė nepagrindžia apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso būtinumo – atsakovė apsiribojo bendro pobūdžio prašymu. Prašymą liudytoju byloje iškviečiant ekspertą dr. D. A. atsakovė turėjo pateikti savalaikiai, t. y. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad visas bylai reikšmingas, galimai pirmosios instancijos teismo neįvertintas (neištirtas) aplinkybes, atsakovė turėjo galimybę detaliai aptarti apeliaciniame skunde. Be to, atsakovė, prašydama žodinio bylos nagrinėjimo, neįvardijo konkrečių aplinkybių, kurių nebūtų galima tinkamai nustatyti ir įvertinti iš bylos rašytinės medžiagos ar pirmosios instancijos teisme dalyvaujančių byloje asmenų duotų paaiškinimų, liudytojų parodymų, užfiksuotų teismo posėdžio garso įrašuose. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nenustatė objektyvių prielaidų, suponuojančių būtinumą šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl nėra pagrindo patenkinti atsakovės prašymą dėl bylos žodinio nagrinėjimo.

21.       Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovė neprašė liudytoju apklausti ekspertą dr. D. A., o apeliaciniame skunde nenurodė, kokias aplinkybes šaukiamas liudytoju D. A. galėtų paliudyti ir dėl ko atsirado poreikis jį apklausti, todėl teisėjų kolegija atmeta atsakovės prašymą dėl minėto liudytojo apklausos, nenustačius objektyvių prielaidų bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (nutarties 20 pastraipa) (CPK 314 straipsnis).

22.       Be to, pažymėtina ir tai, jog, sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

23.       Byloje nustatyta, kad ieškovę UAB „Žilveda“ (toliau – ieškovė) ir atsakovę UAB „Baltic Home“ (toliau – atsakovė arba apeliantė) siejo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai nors rašytinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Užsakymai buvo pateikiami žodžiu, susitariant dėl pristatomos medienos rūšies, kiekio ir kainos. Pagal 2019 m. birželio 19 d. ieškovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą ŽIL Nr. 19-067 už 7 316,61 Eur (suma su PVM 8 853,10 Eur) buvo parduota 35,176 m3 džiovintų dvigubo pjovimo 29 mm storio pušies lentų, už kurias atsakovė atsiskaitė iš dalies ir liko nepamokėta 3 797,10 Eur suma. Pagal 2019 m. liepos 9 d. PVM sąskaitą faktūrą ŽIL Nr. 19-073 už 10 809,42 Eur (suma su PVM 13 079,40 Eur) buvo parduota 28,515 m3 džiovintų dvigubo pjovimo 29 mm storio pušies lentų ir 10,605 m3 beržo ruošinių, už kuriuos atsakovė neatsiskaitė visiškai. Bendra įsiskolinimo suma – 14 606,52 Eur. Atsakovė atsisako apmokėti ieškovei nurodytą sumą, motyvuodama tuo, kad neturi pareigos mokėti už beržo medieną, nes jos nebuvo užsakiusi, o už pušies medieną iš dalies neatsiskaitė dėl to, kad ši mediena buvo nekokybiška – pamėlusi ir supelijusi.

24.       Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, sprendė, kad tarp ieškovės ir atsakovės yra susiklostę pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, pareikštas ieškinys yra pagrįstas. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovė apeliaciniu skundu tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, neobjektyviai, nevisapusiškai ir nepilnai įvertino pateiktus įrodymus, jos nurodomas aplinkybes pagrindžiančius argumentus.

25.       Esminė pardavėjo pareiga pagal pirkimo–pardavimo sutartį yra perduoti pirkėjui prekę, kurios kokybė ir kiti kriterijai atitinka pardavimo sutarties sąlygas, o jei sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327, 6.333 straipsniai). Pardavėjas yra atsakingas už daikto trūkumus, jeigu šie atsirado prieš perduodant daiktus arba juos lėmė priežastys, atsiradusios iki daiktų perdavimo pirkėjui.

26.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnyje. Įstatyme nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos, taigi pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016).

27.       Atsakovė kaip netinkama pristatytos pušies medienos kokybe remiasi 2020 m. kovo 26 d. KTU MIDF docento dr. D. A. parengta išvada (toliau – Išvada, el. dokumentas DOK-54805), kurioje nurodyta, kad apžiūrėjus dviejų pjovimų pušies medienos lentų partiją, esančią (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad mediena yra pažeista pelėsinių grybų, ir konstatuota, kad įvertinus visas aplinkybes ir grybų išsivystymo lygį, labiausiai tikėtina, kad pelėsinis grybas pažeidė medieną dar prieš ją išdžiovinant, t. y. per ilgai (kelias savaites ar daugiau) sandėliuojant lentas iš šviežiai nukirstos medienos ir jos džiovintos jau supelijusios. 

28.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad specialisto išvada nelaikoma ekspertizės išvada, ją vertino su kitais įrodymais, ir, teismo nuomone, ji neįrodo, jog tyrimui pateiktos ir apžiūrėtos lentos yra pušies lentos, atsakovei 2019 m. birželio–liepos mėnesiais pristatytos iš ieškovės. Teisėjų kolegija sutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais ir pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada – laikoma tik teismo nutartimi paskirto tyrimo, atlikto ir įforminto įstatymo nustatyta tvarka ekspertizės akte, išvada, kurią pateikia įstatymų nustatyta tvarka paskirtas ekspertu asmuo, pritaikęs specialias žinias. Jeigu ekspertinio pobūdžio tyrimas atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje arba byloje esantis ekspertizės aktas neatitinka įstatymo reikalavimų, tai, nepaisant jo tiriamojo-mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada CPK 212 straipsnio prasme; toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo priemonės rūšį – rašytinį įrodymą, nes jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2004 ir kt.). Išvados įrodomoji reikšmė, teisėjų kolegijos vertinimu, nepakankama prekių blogos kokybės faktui konstatuoti, nes nuo jų gavimo momento iki momento, kai pušies lentos buvo apžiūrėtos ir įvertintos specialisto, praėjo tam tikras laiko tarpas ir byloje nėra duomenų kaip prekės visą tą laikotarpį (t. y. nuo 2019 m. birželio–liepos mėnesio iki 2020 m. kovo 13 d.) buvo laikomos pas atsakovę. Taip pat Išvadoje nėra duomenų, kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, kurie leistų teigti, kad tyrimui buvo pateiktos ir apžiūrėtos būtent iš ieškovės 2019 m. birželio–liepos mėnesiais pristatytos pušies lentos, o pasak pačios atsakovės, ji pirko ir naudojo daug pušies medienos.

29.       CK 1.117 straipsnyje nėra įtvirtinto baigtinio civilinių teisinių terminų nustatymo būdų sąrašo. ,,Protingo termino“ sąvoka yra vertinamoji, todėl visais atvejais turi būti nustatoma įvertinus konkrečias reikšmingas nagrinėjamo ginčo aplinkybes.

30.       Teisėjų kolegija išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovės pretenzijos ieškovei dėl netinkamos kokybės pušies medienos ir neužsakytos beržo medienos nėra savalaikės pretenzijos, yra pagrįsta byloje esančiais duomenimis. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie leistų spręsti, kad 2019 m. birželio 17 d., 2019 m. liepos 12 d. atsakovės elektroniniai laiškai pasiekė ieškovę. Kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, negavusi atsakymo į du savo elektroninius laiškus, atsakovė turėjo būti atsakinga už susidariusią situaciją ir pati pasidomėti, kodėl ieškovė neatsakė į jos laiškus, nepatvirtino duomenų apie informacijos gavimą ir pan. Nepaisant prieš tai nurodytų aplinkybių, iš šių laiškų negalima spręsti apie atsakovės išsakytų argumentų ieškovei dėl prekių kokybės turinį. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė būtų pasinaudojusi CK 6.334 straipsnyje numatyta teise reikalauti pakeisti pušies medieną kitomis prekėmis, sumažinti jos kainą ir pan. Atsakovės darbuotojų Medienos apžiūros ir defektų įvertinimo aktas buvo surašytas tik 2020 m. sausio 21 d., t. y. jau nagrinėjant ieškovės pareikštą ieškinį (2019 m. spalio 25 d.) dėl skolos priteisimo. Fotografavimas yra vienas iš būdų kokybei užfiksuoti, tačiau liudytoju apklaustas P. J., dirbęs atsakovės įmonėje gamybos vadovu, parodė, kad priėmimo metu lentas su puviniu nufotografavo, bet nuotraukų ieškovei nesiuntė. Liudytojų P. J., M. M. parodymų, kad L. V. buvo informuotas apie blogos kokybės medieną, kai pats L. V. tokias aplinkybes neigia, jo sutartis su atsakove pasibaigė 2019 m. birželio 30 d., o liudytojas M. M. teigia, kad tuo metu su L. V. jau buvo prasidėję konfliktai, nėra pagrindo pripažinti objektyviais įrodymais, kad medienos trūkumus, neužsakytos produkcijos pristatymą patvirtinantys įrodymai buvo pateikti L. V., o tuo labiau, kad šis gautą informaciją, dokumentus perdavė ieškovei. Nurodytos aplinkybės, kad jeigu produkcijos defektai matosi „plika“ akimi, yra ženklus spalvos pokytis (medienos mėlynavimas) jos pristatymo metu, o taip pat pristatyta produkcija, kurios atsakovė neužsakė, tai atsakovės veiksmai tik po 2019 m. rugsėjo 27 d. ieškovės pranešimo dėl skolos sumokėjimo gavimo, 2019 m. spalio 14 d. įspėjimo dėl skolos sumokėjimo gavimo, iš esmės patvirtina, kad medienos trūkumai nebuvo nustatyti ir atsakovės pretenzijos pareikštos per protingą terminą nuo pušies lentų, beržo medienos pristatymo.

31.       Byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų apeliantės teiginius, kad L. V. buvo ir ieškovės atstovu. UAB (duomenys neskelbtini) ir jos direktorių L. V. su atsakove siejo sutartiniai paslaugų teisiniai santykiai nuo 2018 m. balandžio 20 d. iki 2019 m. birželio 30 d. Taigi atsakovės argumentai, kad L. V. buvo abiejų bylos šalių atstovas, nėra pakankami tam, kad pirmosios instancijos teismas atstovavimo teisinius santykius turėjo vertinti ir CK 2.133, 2.134 straipsnių prasme.

32.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė iš esmės teisi teigdama, kad ieškovės PVM sąskaitose faktūrose nenurodžius jų apmokėjimo termino, jos turėjo būti apmokėtos per 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kai skolininkas gauna sąskaitą faktūrą, nes toks apmokėjimo terminas numatytas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte, tačiau tai neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nes apeliantė neginčija, jog negavo ieškovės PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimui, vieną jų dalinai apmokėjo, o jų apmokėjimo terminas buvo jau pasibaigęs dar iki ieškovei pareiškiant pranešimą dėl skolos apmokėjimo 2019 m. rugsėjo 27 d., o tuo labiau – 2019 m. spalio 25 d. ieškinį teisme.

33.       Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jų analizė neturėtų jokios įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).

34.       Netenkinus apeliacinio skundo, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš apeliantės ieškovei, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) –765 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 8 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Home“, juridinio asmens kodas 302521777, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Žilveda“, juridinio asmens kodas 302599441, 765 Eur (septynis šimtus šešiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.