Civilinė byla Nr. 2A-503/2013

(Proceso Nr. 2-55-3-031717-2010-6)

             Procesinio sprendimo kategorija 42.9; 42.11.1; 50.10; 121.21

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A r T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

  2013 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Gasiūnienės ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės RUAB „BA prekyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1985-565/2011 pagal ieškovės RUAB „BA prekyba” ieškinį atsakovei „Swedbank lizingas”, UAB dėl nepagrįsto sutarties nutraukimo

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

     I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl vienašališko lizingo sutarčių nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Ieškovės teigimu, ji netinkamai vykdė prievoles lizingo sutartyse nustatytais terminais mokėti lizingo įmokas, tačiau pažymėjo, kad lizingo įmokos nebuvo mokamos dėl sunkios finansinės padėties, kuriai įtakos turėjo pasaulinė ekonomikos krizė. Atsakovės sprendimas vienašališkai nutraukti lizingo sutartis pažeidžia ieškovės interesus ir nėra ekonomiškai pagrįstas, nes pagal lizingo sutartis yra išpirkta daugiau kaip 89 procentai lizinguojamo turto vertės. Atsakovas turi teisę, jei lizingo gavėjas netinkamai vykdo sutartį, ne tik vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti visą lizinguojamą turtą, bet ir pareikalauti sumokėti visą likusią skolą pagal lizingo sutartis prieš terminą. Taigi toks sprendimas labiau atitiktų šalių turtinius interesus. Kadangi ieškovė lizinguojamą turtą tiesiogiai naudoja savo veikloje ir iš to gauna pajamas, todėl lizinguojamo turto netekimas turės tiesioginės neigiamos įtakos jos veiklai. Be to, lizinguojamo turto rinkos vertė yra žymiai didesnė už ieškovės neišpirktą vertę, o tai suteikia pagrindą ieškovei manyti, kad atsakovė, reikalaudama grąžinti lizinguojamą turtą, siekia nepagrįstai praturtėti ieškovės sąskaita. Ieškovės nuomone, atsakovė nevykdė sutarties šalių pareigos kooperuotis ir bendradarbiauti, nes nei vienas ieškovės siūlymas dėl mokėjimo sąlygų ir terminų pakeitimo ar galimybės skolą perkelti trečiajam asmeniui nebuvo svarstomas iš esmės.

Atsakovės manymu, jai priklauso teisė pasirinkti, kokiu būdu ginti savo teises pagal lizingo sutartis. Sutarčių nutraukimo dieną ieškovės įsiskolinimas sudarė 242 773,11 Lt. Ieškovė neįrodė, kad turi galimybę sumokėti susidariusį įsiskolinimą, todėl akivaizdu, kad ji neturės ir galimybės sumokėti visas pagal lizingo sutartis mokėtinas sumas prieš terminą. Toks atsakovės teisių gynimo būdas nėra efektyvus. Vien dėl to, kad nebuvo rastas abiems šalims priimtinas sutarčių pakeitimo variantas, negalima teigti, jog atsakovė netinkamai vykdė sutarties šalių pareigą bendradarbiauti

            II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs bylos rašytinių įrodymų visumą, konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės neduoda pagrindo padaryti išvadą, kad atsakovė, vienašališkai nutraukdama sutartis, pažeidė imperatyvius teisės principus. Teismas pažymėjo, kad iki pranešimo apie sutarčių nutraukimą ieškovė 34 kalendorines dienas vėlavo sumokėti atsakovei mokesčius pagal mokėjimo grafikus, skolos suma buvo didelė (70 330,94 Lt); ieškovė nemokėjo mokėjimų pagal visas devynias sutartis; 2010 m. sausio 19 d. pretenzija tvirtina, kad atsakovė jau buvo siuntusi ieškovei priminimą apie skolą; ieškovė tik po minėtos pretenzijos kreipėsi į atsakovę dėl galimybių pakeisti mokėjimų pagal sutartis sąlygas, tačiau teismas byloje nenustatė, kad toks kreipimasis buvo pagrįstas, o nesant įrodymų apie konkrečius ir pagrįstus ieškovės pasiūlymus dėl sutarčių pakeitimo, teismo vertinimu, negalima teigti, kad atsakovė su ieškove nebendradarbiavo, nes svarstyti galima tik konkrečius ir pagrįstus pasiūlymus. Tai, kad atsakovė svarstė ieškovės pasiūlymus dėl galimų finansinių įsipareigojimų vykdymo būdų tiek iki sutarčių nutraukimo, tiek ir po to, įrodo byloje esantys atsakovės raštai, o aplinkybė, kad šalys nesudarė konkrečių susitarimų, neįrodo atsakovės nebendradarbiavimo. Sutarčių laisvės principas leidžia šaliai nesudaryti sutarties, kuri neatitinka jos interesų. Šalims nesusitarus dėl sutarčių pakeitimo, ieškovė turėjo teisę dėl sutarčių pakeitimo kreiptis į teismą, tačiau to nepadarė (CK 6.204 str. 3 d.). Po pretenzijos ieškovė ne tik nepadengė įsiskolinimo, bet ir toliau nemokėjo mokėjimų pagal grafikus, nors atsakovė nurodė, kad derybos dėl galimų finansinių įsipareigojimų vykdymo būdų neatleidžia jos nuo įsipareigojimų vykdymo. Iki 2010 m. gegužės 26 d. ieškovės skola atsakovei sudarė jau 242 773,11 Lt. Ieškovė iki šiol savo veikloje naudoja lizinguojamą turtą, gauna už tai pajamas, tačiau visiškai nemoka už šio turto naudojimą. Teismas akcentavo, kad byloje nėra įrodymų, kad ieškovė turi realią galimybę toliau vykdyti sutartis, jai yra iškelta restruktūrizavimo byla, turtinė padėtis yra sunki. Tai, kad ieškovė ieško galimybių savo teises ir pareigas pagal sutartis perleisti trečiajam asmeniui, duoda pagrindą abejoti ieškovės teiginiu, jog lizinguojamas turtas yra būtinas jos veiklai vykdyti. Kaip nepagrįstus teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovė privalėjo pasirinkti kitą savo teisių gynimo būdą, t. y. pareikalauti, kad ieškovė sumokėtų įmokas pagal sutartis prieš terminą (CK 6.574 str.), ir kad atsakovė, siekdama susigrąžinti lizinguojamą turtą, turi tikslą nesąžiningai praturtėti ieškovės sąskaita, nes lizinguojamo turto rinkos vertė yra žymiai didesnė už neišpirktą šio turto vertę. Atsakovė turi teisę pasirinkti savo teisių gynybos būdą, kuris labiausiai atitinka jos interesus, o ieškovės turtinė padėtis suteikia pagrindą daryti išvadą, kad reikalavimas sumokėti mokėjimus pagal sutartis prieš terminą yra realiai neįvykdomas arba sunkiai įvykdomas. Viena iš sutarčių yra veiklos nuomos sutartis, pagal ją naudojamas automobilis VW Jetta turėjo būti grąžintas atsakovei pasibaigus šios sutarties terminui, t. y. 2010 m. liepos 30 d., o likęs turtas turėjo pereiti ieškovės nuosavybėn tik tuo atveju, jei būtų tinkamai įvykdytos visos sutarčių sąlygos. Pagal ieškovės pateiktą turto rinkos vertės nustatymo pažymą, turtas buvo įvertintas 2010 m. rugpjūčio 10 d. kainomis. Teismo nuomone, kadangi lizinguojamas kilnojamasis turtas (automobiliai), kurio vertė greitai krinta, remtis šia pažymą po daugiau kaip metų nėra pagrindo. Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta anksčiau, teismas ieškovės ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė, nesutikdama su teismo sprendimu, padavė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti. Taip pat prašė priteisti bylos vedimo išlaidas. Apeliacinį skundą pagrindė šiais argumentais:

1.   Atsakovė pažeidė imperatyvius teisės principus nutraukdama sutartis ir neleisdama išpirkti lizinguojamo turto, todėl nesutinka su teismo pozicija, kad yra nepagrįstas ieškovės teiginys, jog atsakovė, siekdama susigrąžinti lizinguojamą turtą, turi tikslą nesąžiningai praturtėti ieškovės sąskaita, nes jo rinkos vertė yra žymiai didesnė už neišpirktą turto vertę.
2.    Teismas nepagrįstai vertino, kad byloje esančia turto vertinimo ataskaita ir joje nustatyta turto verte ginčo atveju negalima remtis, nes joje esantys duomenys pasenę. Turto vertinimas atliktas prieš kelis mėnesius ieškovei kreipiantis į teismą su ieškiniu.
3.    Teismas nepagrįstai suabsoliutino atsakovės teisę pasirinkti tokį savo teisių gynimo būdą, kuris labiau atitiktų jos interesus, nes tokiu atveju praranda prasmę paties teismo akcentuojami teisės principai, nustatyti CK 6.158 straipsnyje ir 6.200 straipsnio 1–3 dalyse.
4.    Teismas rėmėsi prielaida, kad iškeltoje restruktūrizavimo byloje galimai bus nepatvirtintas planas, o patvirtintas galimai neįgyvendintas.
5.    Nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą leidžia pagrįstai manyti, kad ieškovė pajėgi tęsti sutarčių vykdymą.
6.    Tai, kad ieškovė ieško galimybių savo teises ir pareigas pagal sutartis perleisti trečiajam asmeniui, priešingai nei teismas nurodė, tikrai nesuteikia pagrindo abejoti ieškovės teiginiu, kad lizinguojamas turtas yra būtinas ieškovės veiklai vykdyti, nes tai netrukdo susitarti su trečiuoju asmeniu ne tik dėl prievolių pagal lizingo sutartis perleidimu, bet ir dėl šio turto naudojimo subnuomos pagrindais.

Atsakovė su paduotu apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą pagrindė šiais motyvais:

1. Teismas tinkamai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybes bei tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.
2. Galiojant civilinių teisinių santykių subjektų lygiateisiškumo principui, nepagrįsta teigti, kad pasikeitusios sąlygos riboja atsakovės teisę ginti savo pažeistas teises vienašališkai nutraukiant sutartis.
3. Ieškovė pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus, o atsakomybės forma už šį pažeidimą nurodyta sutartyse – vienašalis sutarčių nutraukimas. Taigi ieškovė galėjo išvengti vienašalio sutarties nutraukimo, jeigu būtų įrodžiusi, kad savo prievolių neįvykdė dėl nenugalimos jėgos, tačiau šios aplinkybės byloje nebuvo įrodytos.
4. Aplinkybė, kad atsakovė pasirinko vieną iš alternatyvių vienašalio sutarčių nutraukimo pasekmių nėra pagrindas spręsti dėl paties sutarčių nutraukimo teisėtumo. Reikalaudama sumokėti visas mokėtinas sumas prieš terminą, atsakovė atgautų tik dalį reikalaujamų pinigų ir pažeistos atsakovės teisės nebūtų tinkamai apgintos. Atsakovė teisėtai ir pagrįstai pasirinko tokį pažeistų teisių gynimo būdą, kuris reikštų jai mažiausius nuostolius, o tai negali būti laikoma atsakovės nesąžiningumu ar netinkamu naudojimusi savo teisėmis.
5. Ginčo atveju buvo pažeisti atsakovės kaip lizingo davėjo interesai, t. y. atsakovė negavo šalių sutarto dydžio atlygio už naudojimąsi jam priklausančiu turtu, todėl ji turėjo teisę imtis pažeistų teisių gynybos priemonių ir sutartis nutraukti.
6. Kadangi atsakovę ir ieškovę sieja sutartiniai teisiniai santykiai, todėl sutarčių nutraukimo sukeliamos teisinės pasekmės bei šalių teisės ir pareigos sutarties nutraukimo atveju yra sutarčių teisės normų reguliavimo dalykas, o nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas negali būti taikomas. Turto vertė jo grąžinimo dieną neturi jokios reikšmės, nes ieškovei valdyti buvo perduoti konkretūs pagal individualius požymius apibūdinami daiktai ir būtent šiuos daiktus ieškovė įsipareigojo grąžinti atsakovei (nepriklausomai nuo jų vertės).
7. Apeliaciniame skunde pati ieškovė pripažįsta, kad neturi galimybių tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus, todėl analogiška pirmosios instancijos teismo išvada yra teisėta ir pagrįsta. Ieškovė neįrodė ir net neįrodinėjo, kad vėliau ketina turtą subnuomoti iš trečiojo asmens. Pažymėjo, kad šią aplinkybę, nors ir neįrodytą, ieškovė pateikė tik apeliaciniame skunde.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.).

Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d. ir 3 d.).

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šioje teisės normoje nustatytas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su anksčiau nurodytu CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. U. ir kt. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. Tauragės medžiotojų klubas „Sakalas“, bylos Nr. 3K-3-470/2009).

Ieškovė su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti, kad atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai vienašališkai nutraukė ginčo lizingo sutartis, ir įpareigoti atsakovę vykdyti šias lizingo sutartis, nes, jos nuomone, atsakovė ne tik turi teisę, jei lizingo gavėjas netinkamai vykdo sutartį, vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti visą lizinguojamą turtą, bet ir pareikalauti sumokėti visą likusią skolą pagal lizingo sutartis prieš terminą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos rašytinių įrodymų visumą, pripažino, kad atsakovė teisėtai ir pagrįstai vienašališkai nutraukė lizingo sutartis, todėl ieškovės ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė iš esmės pripažįsta, kad ji netinkamai vykdė prievoles lizingo sutartyse nustatytais terminais mokėti lizingo įmokas. Taigi byloje iš esmės ginčo dėl to, kad ieškovės atsakovei pardelsti įsipareigojimai iki sutarčių nutraukimo buvo 242 773,11 Lt, nėra.

Byloje ginčas kilo dėl vienašališko lizingo sutarčių nutraukimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Per definitionem įstatymo leidėjo įtvirtintą CK 6.567 straipsnio 1 dalyje, lizingo (finansinės nuomos) sutartis – tai susitarimas, pagal kurį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, nebent sutartis numatytų kitaip. Pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį lizingo objektas nuosavybės teise priklauso lizingo davėjui, kol lizingo gavėjas nesumoka jam visos lizingo objekto vertės, palūkanų, kitų mokesčių (PVM, nuomos naudojimosi laikotarpiu). Taigi finansinio lizingo sutartyse numatytų mokėjimų tinkamas vykdymas turi esminės reikšmės atsakovei, nes tai yra viena iš pagrindinių sutarties sąlygų: atsakovė tikisi gauti šias sumas būtent sutartyje nustatytais terminais. Šalių sudarytose lizingo sutartyse numatyti mokėjimai, skirti lizingo sutarčių objekto vertei dengti, visų pirma kompensuoja atsakovės nuostolius, atsirandančius dėl to, kad ieškovė savo veikloje naudoja atsakovei priklausantį turtą ir tokiu būdu mažina jo vertę. Atsakovei yra svarbu ne tik kad ieškovė vykdytų sutartyse numatytus mokėjimus ginčo turto vertei dengti ir mokėtų palūkanas, bet ir kad tai atliktų laikydamasis abiejų šalių nustatytų terminų.

Kaip matyti iš tarp ieškovės ir atsakovės sudarytų sutarčių bendrųjų dalių, atsakovė turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą, jei ieškovas nesumokėjo viso ar dalies mokesčio pagal mokėjimo grafiką ir per 30 dienų po mokėjimo termino nepadengė įsiskolinimo. Esant sutarčių 11.1.1. p. nurodytam pažeidimui, atsakovė išsiunčia ieškovei pranešimą, kuriuo pareikalauja, kad ji sumokėtų įsiskolinimą ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos, ir įspėja, kad nesumokėjus įsiskolinimo per šį terminą, sutartis bus vienašališkai nutraukta, toks pranešimas laikomas pranešimu apie sutarties nutraukimą (Sutarčių bendrųjų dalių 11.2. p.).

Vienašališką sutarties nutraukimą reglamentuoja CK 6.217 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Ar sutarties pažeidimas yra esminis, nustatoma, atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes ir šių normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pateiktą kasacinio teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004). Nurodyto straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukiama joje nustatyta atvejais. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nepriklausomai nuo to, ar sutarties šalis padarė sutarties pažeidimą, atitinkantį CK 6.217 straipsnio 2 dalies sąlygas, ar atsirado kitų šalių sutartyje nurodytų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, bet kuriuo atveju dėl jų atsiradimo turi būti konstatuojama sutarties šalies kaltė. Nustačius, kad dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo yra sutarties šalies kaltė, kita sutarties šalis turi teisę nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2012 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2012). Taigi taikant CK 6.217 straipsnį ir konstatavus, kad yra esminis sutarties pažeidimas, ar dėl sutarties šalies kaltės atsirado aplinkybių, kurios pagal sutarties nuostatas sudaro pagrindą kitai šaliai nutraukti sutartį, sutartis nutrauktina joje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ginčo atveju lizingo sutarčių sąlygų nei viena iš šalių neginčija, o tai reiškia, jog jos turi šalims įstatymo galią ir turi būti vykdomos (pacta sunt servanda).

Byloje nustatyta, kad 2010 m. sausio 19 d. raštu atsakovė pranešė ieškovei, kad ji netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal sudarytas sutartis, nustatė papildomą terminą iki 2010 m. vasario 5 d. sumokėti 70 330,94 Lt skolą ir įspėjo, kad nesumokėjus skolos iki nurodyto termino, sutartys bus vienašališkai nutrauktos. Atsakovė 2010 m. gegužės 25 d. raštu vienašališkai nutraukė sutartis, nes ieškovė skolos nustatytu terminu nesumokėjo. Ieškovė pranešimą apie sutarties nutraukimą gavo 2010 m. sausio 25 d., todėl įsiskolinimą turėjo sumokėti iki 2010 m. vasario 8 d., tačiau to nepadarė. Tokiu atveju atsakovė įgijo teisę vienašališkai nutraukti sutartis. Kaip minėta, sutartis atsakovė nutraukė 2010 m. gegužės 26 d.

Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjusi bylos rašytinių įrodymų visumą, vadovaudamasi anksčiau nurodytų teisės normų sistemine analize, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vertinti bylos aplinkybes ir jas kvalifikuoti kitaip nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Byloje įrodyta, kad apeliantė, sutartimis nustatytais terminais tinkamai neįvykdė savo įsipareigojimų, t. y. laiku nemokėjo ginčo sutartyse nustatytų įmokų. Vienas iš pagrindų, dėl kurio atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartis, buvo ginčo lizingo sutartyse nustatyta sąlyga: jeigu klientas ilgiau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo mokėjimo dienos nesumoka bet kokių pagal sutartį jam tenkančių mokėjimų. Iki pranešimo apie sutarčių nutraukimą ieškovė 34 kalendorines dienas vėlavo sumokėti atsakovei mokesčius pagal mokėjimo grafikus, skolos suma buvo 70 330,94 Lt. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad vykdydamas šalių pareigą bendradarbiauti, ieškovė privalėjo su pagrįstu prašymu pakeisti sutarčių sąlygas kreiptis į atsakovę iš karto paaiškėjus aplinkybėms, kad jai tampa sudėtinga vykdyti sutartis (CK 6.204 str. 3 d.), bet ieškovė tik po 2010 m. sausio 19 d. pretenzijos kreipėsi į atsakovę dėl galimybių pakeisti mokėjimų pagal sutartis sąlygas. Teisėjų kolegija, be kita ko, pastebi, kad byloje įrodymų apie konkrečius ir pagrįstus ieškovės pasiūlymus dėl sutarčių pakeitimo, nėra. Tuo tarpu, kad atsakovė sutiko svartyti ieškovės pasiūlymus dėl galimų finansinių įsipareigojimų vykdymo būdų tiek iki sutarčių nutraukimo, tiek ir po to, matyti iš atsakovės raštų, esančių byloje. Aplinkybė, kad ieškovė ir atsakovė nesudarė konkrečių susitarimų, neįrodo atsakovės nebendradarbiavimo. Po minėtos pretenzijos ieškovė ne tik nepadengė įsiskolinimo, bet ir toliau nemokėjo mokėjimų pagal grafikus, nors atsakovė nurodė, kad derybos dėl galimų finansinių įsipareigojimų vykdymo būdų neatleidžia jos nuo įsipareigojimų vykdymo. Ieškovės skola iki 2010 m. gegužės 26 d. (sutarčių nutraukimo diena) jau siekė 242 773,11 Lt. Ieškovė iki šiol savo veikloje naudoja lizinguojamą turtą, gauna už tai pajamas, tačiau visiškai nemoka atsakovei už šio turto naudojimą. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė turi realią galimybę toliau vykdyti sutartis. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartimi ieškovei iškelta restruktūrizavimo byla. Ieškovės turtinė padėtis yra sunki, todėl, teisėjų kolegijos manymu, reikalavimas sumokėti mokėjimus pagal sutartis prieš terminą yra realiai neįvykdomas arba sunkiai įvykdomas. Tuo pačiu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių konkrečių įrodymų dėl jos galimybės ateityje įvykdyti ginčo sutartis ir kokiu būdu galėtų padengti susidariusį įsiskolinimą, toliau mokėti nustatytus mokėjimus (CPK 185 str., 314 str.).

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių nekartoja, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė byloje esančius įrodymus, šiuos įrodymus įvertino remdamasis laisvo įrodymų vertinimo principais, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas. Nors įstatymų leidėjas ir teikia prioritetą sutarties vykdymui, o ne jos nutraukimui, tačiau ad hoc ne atsakovė, o ieškovė nevykdė sutartinių įsipareigojimų, nesiekė jų pakeisti, nebendradarbiavo su atsakove. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo lizingo sutartis atsakovė nutraukė pagrįstai. Skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nurodytais motyvais atmetusi apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir vadovaudamasi tuo, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.), teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes jie teisėjų kolegijos pripažintini kaip neturintys įtakos skundžiamų sprendimų teisėtumui bei pagrįstumui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Atmetus apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, netenkintinas ir apeliantės prašymas priteisti bylos vedimo išlaidas (CPK 93 str.). Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė nepateikė teismui įstatymo nustatyta tvarka ir terminais minėtas išlaidas patvirtinančių rašytinių įrodymų, todėl jos negalėtų būti priteisiamos ir šiuo pagrindu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjai                                               Algirdas Gailiūnas

                                                                                                                               Danutė Gasiūnienė

                                                                                                                               Marytė Mitkuvienė