Administracinė byla Nr. A261-1651/2012
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01551-2011-9
Procesinio sprendimo kategorija 28
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Rimantui Simaičiui, advokatui Ruslanui Černiauskui, atsakovo atstovams Rytui Kantakevičiui ir Povilui Kazlauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Litesko“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas UAB „Litesko“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. birželio 17 d. nutarimą Nr. 03-139 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ ir įpareigoti Komisiją, laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo, iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį (Gkv), taip pat, atsižvelgiant į įpareigojimo 2.1 punktą, nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „Litesko“ filialo „Alytaus energija“ karšto vandens kainos dedamąsias, įvertinant nepadengtas būtinąsias karšto vandens veiklos sąnaudas, susidariusias dėl 2011 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 03-139 klaidų šio nutarimo taikymo laikotarpiu, bei kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 punktas, tiek, kiek jame nėra numatyta leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, taip pat teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.
Pareiškėjas skunde (t. I, b.l. 1-17, 108–117) paaiškino, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 10 dalį karšto vandens tiekimu laikomas tik centralizuotai paruošto karšto vandens pristatymas ir pardavimas karšto vandens vartotojams. Nuo 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo pakeitimai, privalomai nustatantys konkretų apsirūpinimo karšto vandeniu būdą, taikomą iki vartotojai pasinaudos jiems suteikta teise patiems pasirinkti vieną iš keleto numatytų apsirūpinimo karštu vandeniu būdų. Įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimams, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nustatyta tvarka nuo 2010 m. gegužės 1 d. pareiškėjas buvo įpareigotas ir pradėjo vykdyti naują, papildomai valstybės reguliuojamą karšto vandens tiekimo vartotojams veiklą (tapo ir karšto vandens tiekėju). 2011 m. birželio 17 d. Komisija priėmė skundžiamą nutarimą Nr. 03-139, kuriuo pareiškėjui nustatė karšto vandens dedamąsias. Skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas neteisėtai pritaikytu 5 proc. leistinų karšto vandens netekčių dydžiu, kuris reikšmingas apskaičiuojant planuojamą realizuoti (parduoti daugiabučių namų butuose vartotojams) karšto vandens kiekį, kuris svarbus apskaičiuojant tiek karšto vandens pastoviąją, tiek ir kintamąją dedamąsias, nustatytas nutarime. Nutarime dėl karšto vandens Komisija apskaičiavo ir nustatė mažesnę karšto vandens pastoviąją ir kintamąją dedamąsias nei nurodytos parengtame karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo projekte (toliau – ir Projektas). Apskaičiuodama planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, Komisija nepagrįstai ir neteisėtai pritaikė 5 proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vietoje pareiškėjos nurodyto faktinio šių netekčių dydžio, t. y. 12,5 proc. Nutarimas dėl karšto vandens yra neteisėtas, nes prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Karšto vandens kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 (toliau – ir Metodika), 33 ir 39 punktams bei Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams. Pareiškėjas pabrėžė, kad svarbiausiuose energetikos sektorių reguliuojančiuose įstatymuose ir Metodikoje yra įtvirtintas būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas nustatant energijos resurso kainas vartotojams. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc. Atitinkamai 5 ir 10 proc. (su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Šiuo metu daugumos Alytaus miesto karšto vandens vartotojų butuose pačių vartotojų nuo 1997 m. įrengti karšto vandens apskaitos prietaisai yra visiškai nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti arba jų iš viso nėra įrengta (tokiu atveju taikomi vandens sunaudojimo normatyvai, atsižvelgiant į bute gyvenamąją vietą deklaravusių žmonių skaičių). Todėl skaičiuojant karšto vandens kainą turi būti taikomos faktinės, pareiškėjos pateiktais Komisijai dokumentais pagrįstos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, nes tik jas įvertinus būtų įgyvendintas pamatinis visų energetikos sektorių (taip pat ir karšto vandens veiklos) valstybinio reguliavimo būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas. Kol jokie karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti ir atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai (nesvarbu su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, ar be jos) dar nėra įrengti, o gyventojai apskaičiuoja karšto vandens sunaudojimą savo pačių įsirengtais apskaitos prietaisais ar iš viso be jokių prietaisų, pagal Metodikos 39 punktą nustatytas planuojamas realizuoti vartotojams karšto vandens kiekis yra lygus karštam vandeniui ruošti suvartotam geriamojo vandens kiekiui (pagal Metodikos 37 p. nupirktas iš geriamojo vandens tiekėjo namo įvade vandens kiekis). Tuo tarpu komisija, apskaičiuodama pareiškėjos planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį (Metodikos 39 p.), o vėliau ir pastoviąją bei kintamąją karšto vandens kainos dedamąsias (Metodikos 46 ir 47 punktai), jį dirbtinai padidino, neatsižvelgdama į pateiktus faktinius duomenis, ir įvertino kaip 415 tūkst. m3. Šis kiekis buvo nustatytas iš Komisijos Komunalinio skyriaus nustatyto karštam vandeniui ruošti suvartoto geriamojo vandens kiekio (436,8 tūkst. kubinių metrų) atėmus ne faktines (pagal 2010 m. rugpjūčio mėn. duomenis – 12,5 proc.), tačiau tik 5 proc. karšto vandens netektis. Taip pat Komisija padarė prielaidą, kad Alytaus miesto karšto vandens vartotojų butuose jau įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga, tačiau tai neatitinka tikrovės ir prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniais. Dėl dalies vartotojams neapskaitomo karšto vandens sunaudojimo tiekėjo karštam vandeniui ruošti sunaudotas geriamojo vandens kiekis yra gerokai didesnis nei vartotojų apskaičiuotas (jiems butuose parduodamas) kiekis. Todėl nustatytas sąnaudas, kurios yra patvirtintos pačios Komisijos kaip būtinosios karšto vandens tiekimo veiklai vykdyti, vėliau išdalijus didesniam vandens kiekiui negu faktiškai vartotojų yra apskaičiuojama ir jiems parduodama, 1 kubinis metras karšto vandens kaina dirbtinai sumažinama ir Komisijos nustatytos bei pareiškėjo faktiškai patirtos būtinosios išlaidos lieka nepadengtos. Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 39 punktas tiek, kiek jame nėra numatyta leistinų karšto vandens netekčių apskaičiavimo sistema tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose (butuose ir kitose patalpose) karšto vandens tiekimo veiklą pradedančio tiekėjo dar neįrengti metrologiškai patikrinti skaitikliai ir apskaitos sistemos, yra laikytinas prieštaraujančiu Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, Metodikos 33 punktui ir teisės principams.
Pareiškėjas paaiškino, kad Metodikos 39 punkte numatyta, kad į karšto vandens kainą gali būti įtrauktos tik dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų susidarančios netektys, t. y. karšto vandens apskaitos prietaisų būklė yra neatsiejama dalis nustatant karšto vandens kainas ir būtent šių prietaisų būklė lemia atsirandančias paklaidas. Todėl akivaizdu, kad 5 ir 10 proc. netektys galimos tik esant metrologiškai patikrintiems apskaitos prietaisams, tačiau ir pati Komisija pripažįsta, kad tokių prietaisų šiuo metu dar nėra. Atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai yra Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos objektas (toliau – ir Apskaitos prietaisų metodika). Šį mokestį nustato savivaldybių tarybos, kurios derina karšto vandens tiekėjų veiklos planą, kuriame nurodomi per karšto vandens tiekėjo pasirinktą ir su savivaldybės institucija suderintą laikotarpį planuojami atlikti darbai, plėtra.
Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 69–81) paaiškino, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Komisija, apskaičiuodama planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, nepagrįstai ir neteisėtai pritaikė 5 proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vietoje pareiškėjos nurodyto faktinio šių netekčių dydžio, t. y. 12,5 proc. Pareiškėjas, savo argumentus grįsdamas teiginiu, kad kainos privalo būti grindžiamos būtinosiomis (valstybės normuojamomis) sąnaudomis, sąmoningai išskiria pavienį teisės akto normos nustatytą reguliavimą, sukurdamas ydingą situaciją, kuri suponuoja teisės normos prieštaringumą pareiškėjo įvardytiems aukštesnės galios teisės aktams. Šiuo atveju pareiškėjas pamiršta mažiausių sąnaudų principo egzistavimą. 2003 m. gegužės 20 d. priimto Šilumos ūkio įstatymo vienas iš pagrindinių tikslų (1 str. 2 d. 1 p.) yra mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Šis tikslas perkeltas į Metodikos 3.2 punktą, pagal kurį nustatomos karšto vandens kainos privalo mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams. Metodikos 39 punkte nustatytos leistinos 10 arba 5 proc. (atsižvelgiant į duomenų deklaravimo būdą) karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, kad karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai ir pasiekti leistinas vandens netektis, nes kitaip nebūtų pasiekti Šilumos ūkio įstatyme nustatyti tikslai, t. y. mažiausių sąnaudų principas, taip būtų pažeidžiami ir vartotojų interesai. Komisija, įvertinusi Šilumos ūkio įstatyme reglamentuotus tikslus, pasirenka tinkamiausią (optimaliausią) abiejų šilumos ūkio subjektų interesų derinimo variantą, kuris užtikrintų minėtų tikslų įgyvendinimą. Šis prioritetų nustatymas patenka į ekonominio ir politinio tikslingumo kategoriją, kurios administraciniai teismai nevertina. Metodikos 39 punkte numatyta, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 arba 5 proc. (atitinkamai be nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos ir su ja) leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Metodikoje nėra numatyta, kad leistinos karšto vandens netekčių ribos (10 ar 5 proc.) gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens apskaitos prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne ir ar jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui ar vartotojui. Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-105, 17 punkte yra nustatyta, kad mokestis taikomas tik tada, kai apskaitos prietaisai įrengti ir jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui. Metrologinės patikros ir karšto vandens apskaitos prietaisų nuosavybės klausimai nėra susiję su karšto vandens kainos nustatymu, o pareiškėjo teiginys, kad 5 ir 10 proc. (atitinkamai su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti metrologiškai patikrinti karšto vandens tiekėjui priklausantys apskaitos prietaisai, neatitinka karšto vandens kainos dedamųjų skaičiavimą ir nustatymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Teisės normose įtvirtintas reikalavimas, jog karšto vandens tiekėjas įrengtų karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose, prižiūrėtų ir atliktų jų patikrą. Taip įmonė prisiima ir visą atsakomybę, tenkančią dėl minėtos pareigos įgyvendinimo ir neigiamas pasekmes. 5 ar 10 proc. leistinų karšto vandens netekčių ribos nustatymas negali būti griežtai siejamas tik su vartotojų butuose įrengtų karšto vandens tiekėjui priklausančių metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų buvimo faktu, t. y. su aktyviu įmonės įvykdytu veiksmu – karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimu. Priešingu atveju Komisija neturėtų teisės paveikti ar paspartinti karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimą ir Šilumos ūkio 15 straipsnio 3 dalyje išdėstyti tikslai negalėtų būti pasiekti. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prievolė karšto vandens tiekėjui daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Kadangi, kaip teigia pareiškėjas, Alytaus mieste absoliučios daugumos Alytaus miesto karšto vandens vartotojų butuose apskaitos prietaisai yra nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti ir priklauso vartotojams arba jokių apskaitos prietaisų iš viso nėra, tai reiškia, kad pareiškėjas nevykdo Šilumos ūkio įstatyme ir kituose teisės aktuose karšto vandens tiekėjams nustatytų pareigų, o dėl pareiškėjo teisės aktų reikalavimų nevykdymo susidariusios sąnaudos negali būti laikomos būtinosiomis ir negali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą. Metodikos 39 punkte nustatyta, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 arba 5 proc. (atitinkamai be nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos ir su ja), leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Faktinės netektys gali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą tik tada, kai jos yra mažesnės nei leistinos (10 ar 5 proc., atsižvelgiant į duomenų nuskaitymo būdą). Tiek būtinas paruošti vandens kiekis (Metodikos 37 p.), kuris turi įtakos pagal Metodikos 39 punktą skaičiuojamam planuojamo realizuoti karšto vandens kiekiui, tiek ir būtinosios karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudos (Metodikos 40.1 p.) yra nustatomas atsižvelgiant į planuojamus veiklos pasikeitimus. Komunalinių paslaugų skyrius, skaičiuodamas planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį ir taikydamas leistinas 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vadovavosi pareiškėjo karšto vandens kainos dedamųjų projekto aiškinamajame rašte pateikta informacija, kad pareiškėja planuoja per trejus metus daugiabučių namų vartotojams įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą. Todėl nepagrįsta, kad Komisija, skaičiavimuose įvertindama leistinas 5 proc. karšto vandens netektis, vadovavosi tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis, prieštaraujančiomis Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams. Teisingo ir savalaikio karšto vandens sunaudojimo deklaravimo užtikrinimo sąnaudos pagal Metodiką yra priskiriamos būtinosioms sąnaudoms ir jos yra įskaičiuojamos į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją. Pareiškėjas karšto vandens kainos dedamųjų projekte numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąja įskaičiuotos minėtos sistemos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos. Taigi sąnaudos, leidžiančios karšto vandens tiekėjui teisingai ir laiku deklaruoti karšto vandens sunaudojimą, yra įskaičiuotos į karšto vandens kainą, o karšto vandens tiekėjas iš karšto vandens kainos pastoviosios dedamosios gaunamas pajamas turi panaudoti pagal paskirtį – užtikrinti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimą ir taip sumažinti karšto vandens netektis. Metodikos 39 punktas leidžia į karšto vandens kainą įskaičiuoti tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, t. y. tik tokias sąnaudas, kurios susidaro nepriklausomai nuo karšto vandens tiekėjo veiklos. Sąnaudos, susidariusios dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto sunaudoto karšto vandens, nepripažįstamos būtinosiomis ir į karšto vandens kainą negali būti skaičiuotos. Pareiškėjo teiginys, kad karšto vandens tiekimo veikla yra nauja, neatitinka tikrovės. Įmonei jau buvo nustatytos karšto vandens kainos dedamosios 2009 m. gruodžio 22 d. Komisijos nutarimu Nr. 03-243 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Litesko“ filialui „Alytaus energija“. Vadovaujantis 2009 m. gruodžio 18 d. Komisijos Šilumos skyriaus pažyma Nr. 05-342, nustatant karšto vandens dedamąsias taip pat buvo įvertintos 5 proc. leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, susidariusios dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Komisija, kaip institucija, nustatanti valstybės reguliuojamas kainas (karšto vandens kainos dedamąsias), turi Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą, tvirtindama Metodiką, užtikrinti būtinųjų sąnaudų padengimą. Metodikos 37 punkte numatyta, kad, skaičiuojant karšto vandens kainą, būtinas paruošti karšto vandens kiekis skaičiuojamas pagal per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti sunaudotą geriamojo vandens kiekį. Sunaudoto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal Metodikos 38 punktą, karšto vandens tiekėjo karštam vandeniui ruošti nupirkto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis. Planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus leistinas netektis daugiabučių namų tinkluose. Todėl planuojamam realizuoti karšto vandens kiekio nustatymui daro įtaką ne, kaip teigia pareiškėjas, būtinas paruošti karšto vandens kiekis, bet leistinos netektys. Komisija nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Metodikos 39 punkto reglamentavimo trūkumas yra legislatyvinė omisija. Kalbant apie Komisijos diskrecijos teisę nustatyti leistino karšto vandens netekčių skaičiavimo principines nuostatas bei taikymo apimtį, nukreipiančias teisinį reguliavimą į Metodiką, suteikiant teisę Komisijai įtvirtinti jose privalomas elgesio taisykles – normines nuostatas, tikslingiau kalbėti ne apie legislatyvinės omisijos, o apie teisės spragos atsiradimo galimybę. Metodikoje, skirtingai nei teigia pareiškėjas, yra įtvirtinta universali teisės norma, reglamentuojanti ne tik tuos atvejus, kai daugiabučiame name yra įrengti karšto vandens tiekėjo ir metrologiškai patikrinti karšto vandens apskaitos prietaisai, bet ir kai dar nėra įrengta karšto vandens teikėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos. Todėl šiuo atveju nelieka vieno iš dviejų Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodytų būtinų tiek legislatyvinės omisijos, tiek teisės spragos požymių – būtinybės sureguliuoti konkrečius teisinius santykius, nes aukštesnės galios teisės aktas (šiuo atveju Šilumos ūkio įstatymas) apsispręsti dėl tokio teisinio reguliavimo poreikio palieka pačiai Komisijai. Pareiškėja negalėjo tikėtis, kad Komisija, tvirtindama Metodiką ir pagal ją skundžiamą nutarimą, taikys kriterijus, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose, todėl privalėjo žinoti minėtų teisės aktų nuostatas ir negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad Komisija, nustatydama leistinas karšto vandens netekčių ribas, taikys kitus kriterijus, nei nustatyta teisė aktuose. Metodikos 39 punkte įtvirtintas planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio nustatymo mechanizmas, užtikrinantis ekonominę pusiausvyrą tarp karšto vandens tiekimo paslaugos šalių, neprieštarauja Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai ir teisės principams, todėl nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Litesko“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, pagal Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma. Kaip nustatyta Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje, „šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis“. Metodikos 39 punkte yra numatyta, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 arba 5 proc. (atitinkamai be nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos ir su ja) leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Metodikoje nėra numatyta, kad leistinos karšto vandens netekčių ribos (10 ar 5 proc.) gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens apskaitos prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne ir ar jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui, ar vartotojui.
Teismas pažymėjo, kad Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta prievolė karšto vandens tiekėjui daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį, kurį nustato savivaldybių tarybos pagal Komisijos patvirtintą metodiką (Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 3 dalis). Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-105, 17 punkte yra nustatyta, kad mokestis taikomas tik tada, kai apskaitos prietaisai įrengti ir jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui. Teismas pabrėžė, kad karšto vandens tiekėjui pareiga organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą yra nustatyta Šilumos ūkio įstatyme, o apskaitos prietaisų nuosavybė aktuali tik taikant atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Teismas padarė išvadą, kad metrologinės patikros ir karšto vandens apskaitos prietaisų nuosavybės klausimai niekaip nėra susiję su karšto vandens kainos nustatymu, o pareiškėjo teiginys, kad 5 ir 10 proc. (atitinkamai su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti metrologiškai patikrinti karšto vandens tiekėjui priklausantys apskaitos prietaisai, neatitinka karšto vandens kainos dedamųjų skaičiavimą ir nustatymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų.
Teismas nurodė, kad tai, jog vartotojai neapskaičiuoja ar netinkamai apskaičiuoja sunaudotą karšto vandens kiekį, sudaro pagrindą karšto vandens tiekėjui efektyviai veikti ir sumažinti patirtas vandens netektis. Toks reglamentavimas atitinka Šilumos ūkio įstatymo nustatytus tikslus, viena iš jų – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Karšto vandens kaina yra valstybės reguliuojama, o tam tikrų kainos ribų nustatymu siekiama apsaugoti vartotojų interesus. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentas, kad, siekiant sumažinti vandens netektis, ketinama įrengti daug investicijų reikalaujančią apskaitos sistemą, o tai užtruks kelerius metus ir pareiškėjui neatsipirks, taikant minėtus apribojimus, nesudaro pagrindo konstatuoti minėtų Metodikos punktų neteisėtumą.
Teismas pažymėjo, kad pagal Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 2 punktą Komisija nustato valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas. Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainos yra priskirtinos valstybės reguliuojamų kainų kategorijai (Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis ir 32 straipsnis). O į valstybės reguliuojamas kainas įeina būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtrai ir energijos efektyvumui, vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių vartojimui, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymui (Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalis). Nustatydama atitinkamus kainų ribojimus ir turėdama plačią diskreciją šioje srityje, Komisija privalo laikytis visuotinai pripažinto proporcingumo principo. 5 procentų ribojimas yra numatytas ir susijusios su karšto vandens tiekimu šilumos tiekimo veiklos atveju. Pareiškėjas minėtą ribojimą ginčija ne apskritai, o jį susieja būtent su būsimomis investicijomis į šilumos apskaitos įrangą.
Teismas nurodė, kad grįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas iš esmės ginčija Metodikos 39 punkto, kuriame nurodyta, jog daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc., teisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai susieja būtinybę investuoti į karšto vandens apskaitos prietaisus su pareiškėjo nurodomomis 5 procentų netektimis. Pareiškėjas teigia, kad faktiškai jos patiriamos karšto vandens netektys yra beveik 12 procentų. Pagal Metodikos 39 punktą planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc., leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų; daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 procentai. Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad karšto vandens tiekėjas arba Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju esamas tiekėjas įrengia vartotojo bute ar kitose patalpose karšto vandens apskaitos prietaisus tiekimo–vartojimo ribos vietoje; šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimas turi būti aiškiai pagrįstas. Iš esmės karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimas yra į būtinąsias sąnaudas įtrauktina investicija, kuri yra naudinga tiek karšto vandens tiekėjui (galimai mažesnės karšto vandens netektys), tiek vartotojui (galimai mažesnė karšto vandens kaina, esant mažesnėms karšto vandens faktinėms netektims).
Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, ne vienus metus būdamas rinkos dalyviu, turėjo ir privalėjo išmanyti teisės aktų reikalavimus ir sąlygas, todėl negalėjo tikėtis, kad institucijos, veikdamos pagal įstatymų joms suteiktą kompetenciją, šiuo atveju Komisijai nustatant karšto vandens kainą, bus taikomi kiti kriterijai, nei nustatyta teisės aktuose. Atsakovas, vadovaudamasis minėtomis Energetikos įstatymo, Šilumos ūkio įstatymo normomis, nustato valstybės reguliuojamas kainas, įvertinęs investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą. Pagal Konstitucijos 46 straipsnį valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; valstybė gina vartotojo interesus. Aiškindamas šias Konstitucijos normas, Konstitucinis Teismas valstybės teisę riboti ūkinės veiklos laisvę sieja su būtinybe ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Be to, vienas iš Šilumos ūkio įstatymo tikslų yra patikimos ir kokybiškos šilumos tiekimo vartotojams mažiausiomis sąnaudomis užtikrinimas bei šilumos vartotojų teisių ir teisėtų interesų gynimas.
Teismas padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti skundžiamą nutarimą neteisėtu remiantis pareiškėjo nurodytais pagrindais.
Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir bylai aktualų teisinį reguliavimą, dėl pirmiau nurodytų priežasčių pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atskirai tirti Metodikos 39 punkto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams ir teisės principams. Nurodytos teisės nuostatos nagrinėjamos bylos kontekste teismui abejonių dėl jų galimo prieštaravimo įstatymams ir teisės principams nekelia. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A858–1482/2011.
III.
Pareiškėjas UAB „Litesko“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
Taip pat prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 punktas ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams, ir skirti byloje teismo ekspertizę, pavedant ją atlikti A. P., UAB „PricevvaterhouseCoopers“ konsultacijų skyriaus vadybininkui, ekspertui pavedant atsakyti į šiuos klausimus:
1. Ar pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklai numatytos investicijos į nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemas, įvertinant Pareiškėjo faktinį realizuojamą karšto vandens kiekį, tačiau karšto vandens kainos nustatymo metu pritaikius Komisijos pagal Metodikos 39 punktą nustatomas karšto vandens 5 proc. netektis, atsipirks per šios įrangos gyvavimo laikotarpį (t. y. daugiabučiuose namuose įrengtos įrangos 8 metus, pas karšto vandens tiekėją įrengtos įrangos -10 metų)?
2. Ar iš karšto vandens tiekimo veiklos generuojamas pinigų srautas (atsižvelgiant į 1- ajame klausime nurodytą Komisijos pagal Metodikos 39 punktą nustatomą karšto vandens 5 proc. netektis) būtų pakankamas karšto vandens tiekimo veiklai skirtos paskolos aptarnavimui, t.y. palūkanų už paskolą mokėjimui ir paskolos grąžinimui?
3. Koks būtų Pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumas ar nuostolingumas per pirmuosius tris šios veiklos metus, įvertinus faktinį Pareiškėjo parduodamą karšto vandens kiekį, tačiau karšto vandens kainos nustatymo metu pritaikant Komisijos apskaičiuotą planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį pagal Metodikos 39 punktą nustatomas karšto vandens 5 proc. netektis?
Apeliacinis skundas (t. II, b.l. 1-23) grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos pareiškėjas išdėstė nagrinėjant skundą pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas pažymėjo, kad:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkami pritaikė ir išaiškino teisės normas, reguliuojančias planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio skaičiavimus.
2. Teismas nemotyvavo dalies savo išvadų dėl pareiškėjo Nutarimo dėl karšto vandens neteisėtumą įrodančių argumentų.
3. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl Metodikos 39 punkto prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams bei atsisakė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti minėtos nuostatos teisėtumą.
4. Teismas nepagrįstai atsisakė byloje skirti ekspertizę, nors pareiškėjas nurodė aiškius ir išsamius argumentus dėl to, kad vadovaujantis teismų praktika bylose, kuriose yra ginčijamas tam tikro nacionalinio reguliatoriaus nustatytos įvairios viešųjų paslaugų sektorių kainos (taigi, ir nagrinėjamoje byloje), asmuo tokio reguliatoriaus sprendimus gali ginčyti tik įgaliotų specialistų išvados pagrindu.
5. Jei vadovautis teismo išvadomis, jog pareiškėjas dar gerokai iki 2010 m. gegužės 1 d. yra karšto vandens tiekėjas, tai Komisija, kaip reguliatorius, jau anksčiau (dar iki 2009 m. gruodžio 22 d.) privalėjo nustatyti pareiškėjui karšto vandens kainą, nes vadovaujantis centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos, galiojusios tuo metu, nuostatomis, visiems karšto vandens tiekėjams privalėjo būti nustatyta karšto vandens kaina ir karštas vanduo, kaip kompleksinis produktas, nesant tokiam produktui nustatytos kainos negalėjo būti parduodamas. Komisija iki 2010 m. gegužės 1 dienos jokiuose UAB „Litesko“ filialuose nėra nė karto nustačiusi karšto vandens kainos.
6. Teismas neanalizavo klausimo, kodėl Komisija pritaikė 5 proc. karšto vandens netekčių, o ne 10 proc., kaip tai numato Metodikos 39 punktas.
7. Net jeigu ir būtų galima vadovautis Komisijos teiginiu, kad Metodikoje numatytos karšto vandens netekčių ribos skirtos visiems karšto vandens tiekėjams, nepriklausomai nuo apskaitos prietaisų priklausomybės ir jų būklės, nustatant pareiškėjo netektis pačiu kraštutiniu atveju turėjo būti pritaikytos ne mažesnės kaip 10 proc. netektys, nes nuotolinė duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema dar neįrengta.
8. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumento dėl Metodikos 39 punkto legislatyvinės omisijos.
9. Jeigu sutikti su Komisijos pozicija, kad Metodikos 39 punktas gali būti taikomas ir nesant įrengtų skaitiklių, o faktines daugiabučių namų viduje susidarančias karšto vandens netektis (viršijančias 5 ar 10 procentų) priskirti pradedančio veiklą karšto vandens tiekėjo nuostoliams, tai prieštarautų Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Metodikos 33 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams).
10. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad valstybė, priverstinai įpareigojusi jį užsiimti karšto vandens tiekimo veikla (Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d.), šią veiklą reguliuos taip, kad ji neatneštų ūkio subjektui nuostolių. Būtinųjų sąnaudų padengimo principas, įtvirtintas Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje, leido pareiškėjui pagrįstai tikėtis ir turėti teisėtus lūkesčius, kad reguliuojamųjų kainų pagrindu gaunamos pajamos nebus mažesnės už sąnaudas, ir naujasis šios veiklos reguliavimas nesukels reguliuojamos veiklos nuostolių.
11. Metodikoje nereglamentuotas sąnaudų skaičiavimo mechanizmas ir nenustatomas pereinamasis laikotarpis, kuomet karšto vandens kainos nustatomos pirmą kartą (buvo taikomas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas be karšto vandens tiekėjo, t.y. 2-asis būdas iš nurodytųjų Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 2 dalyje), todėl pripažintinas legislatyvine omisija, kurios egzistavimas neleidžia užtikrinti tinkamo būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų susigrąžinimo bei tokiu būdu naujai pradėjusius veiklą karšto vandens tiekėjus verčia dirbti nuostolingai. Dėl šių priežasčių Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 39 punktas yra laikytinas prieštaraujančiu Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniui, Metodikos 33 punktui bei aukščiau nurodytiems teisės principams.
12. Metodikos 39 punkto legislatyvine omisija turėtų būti pašalinta nustatant, kad kol per objektyviai nustatytą pereinamąjį laikotarpį metrologiškai patikrinti ir karšto vandens tiekėjui priklausantys karšto vandens apskaitos prietaisai bei sistemos dar nėra įrengti, karšto vandens kainų nustatymo tikslais planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis (Metodikos 39 p.) privalo būti apskaičiuojamas įvertinant faktines karšto vandens netektis daugiabučių namų vartotojams priklausančiuose tinkluose.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės analogiškoje administracinėje byloje Nr. I-1855-426/2011 2011 m. liepos 15 d. patenkino UAB „Vilniaus energija“ prašymą skirti byloje ekspertizę ir pavedė ją atlikti Kauno technologijos universiteto Šilumos ir atomo energetikos katedros doc. dr. J. G. ir/ar doc. dr. V. L.. Taigi šioje byloje tikslinga įvertinti precedentą ratio decidendi sutampančioje Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-855-426/2011.
14. Tai, jog viešojo administravimo subjektas turi ekonominių klausimų vertinimo laisvę, nereiškia, jog teismas turi susilaikyti nuo viešojo administravimo subjekto atliekamos teisinės ekonominiu duomenų kvalifikavimo kontrolės. Nors teismai neturi kompetencijos spręsti ekonominio pobūdžio priemonių tikslingumo, teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose yra ginčijami reguliavimo institucijų ekonominio pobūdžio sprendimai, turi motyvuotai pasisakyti dėl to, ar konkreti ginčijama ekonominio pobūdžio priemonė yra pritaikyta laikantis teisės aktų reikalavimų, t. y. teismas turi tokį sprendimą įvertinti ne ekonominio tikslingumo, o teisėtumo atžvilgiu.
Teismas, atsisakęs skirti ekspertizę, nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, kad bylose, kuriose yra ginčijamas reguliavimo institucijos techninio pobūdžio sprendimas, asmuo savo interesus gali ginti tik ekspertizės pagrindu.
15. Ekonominio pobūdžio argumentų vertinimas neretai reikalauja specialių žinių. Tokių situacijų išsprendimui, ABTĮ numato ekspertizės skyrimo administraciniame procese institutą. Nagrinėjamą bylą galimi priskirti prie bylų, kuriose yra keliamas ekonominio pobūdžio priemonės teisėtumo klausimas, nes šioje byloje yra ginčijamos nacionalinio reguliatoriaus nustatytos karšto vandens kainos. Šioje byloje susiduria dvi pusės – nacionalinis reguliatorius, kurio diskrecijai yra priskirta nustatyti ginčijamas kainas, ir šias kainas ginčijantis subjektas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pateikęs privalomas instrukcijas, kuriomis vadovaujantis kainas ginčijantis subjektas turi įrodinėti nacionalinio reguliatoriaus nustatytų kainų nepagrįstumą ir neteisėtumą.
16. 2011 m. rugsėjo mėn. 26 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-525-2637-11 panaikino Komisijos nutarimą, ir nors ekspertizes klausimas nebuvo keliamas, tačiau teismas pasisakė dėl daugelių dalykų, kas Komisijos pozicija buvo vertinama, kaip jos ekonominė diskrecija - tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė priešingai, t.y. laikė galintis ir privalantis šiuos aspektus vertinti: „Taigi teismas negali visiškai pakeisti Komisijos - teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Teismas taip pat turėtų įvertinti, ar priimant skundžiamą Komisijos sprendimą buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Be to, ir Europos Sąjungos teismai yra ne kartą pripažinę ir nuosekliai laikosi savo suformuotos praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai, spręsdami bylas, nagrinėja tik, ar įgyvendindamos joms suteiktas galias institucijos laikėsi nustatytu procedūrų, nepadarė esminės klaidos ar nepiktnaudžiavo valdžia, ar aiškiai neviršijo joms suteiktų galių (byla Nr. A7-2203/2006)“.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, turi vertinti ar Komisija, įgyvendindama savo diskreciją, nepadarė aiškios klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčijamas pasirinkimas.
17. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2011 m. vasario 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-390/2011 nurodė, kad Komisija negali nevaržomai naudotis savo ekonomine diskrecija, ir teismai privalo tikrinti jos sprendimus, jei reikia - privalomai pasikviesdami ekspertus, nes Komisijos sprendimai dėl kainų nėra vien ekonominio, tačiau ir teisino pobūdžio, kas patenka į administracinių teismų kompetenciją. Teismui, sprendžiant ginčą, yra aktualu, tinkamai ir visapusiškai išsiaiškinti taikomų metodikų ar taisyklių nuostatų turinį ir jų pritaikymą, priimant ginčijamus aktus. Šiems klausimam įvertinti būtinos specialios žinios, kurių teismas gali ir neturėti, todėl specialisto ar teismo eksperto įtraukimas į bylą būtų racionalus sprendimas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 27 d. nutartyje Nr. A-415-323-07 nagrinėdamas Komisijos nustatytos viešųjų vandens į tiekėjų tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainos teisėtumą, kaip tik ir pateikia šias instrukcijas, nurodydamas, kad „<...> derinamos kainos nepagrįstumas turi būti įrodomas šalies, kuri ginčija tokius paskaičiavimus. Dar daugiau, tai turi būti įrodinėjama arba pateikiant teisinius akivaizdžiai neteisėto skaičiavimo argumentus, pvz., pritaikyta įstatymu neleidžiama skaičiavimo metodika, jei tokia yra, arba tam įgaliotų specialistų išvadų pagrindu“.
Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodo, kokiais konkrečiais privalomais būdais subjektai, ginčijantys nacionalinio reguliatoriaus nustatytas viešųjų paslaugų sektorių kainas, turi įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, t. y. vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo instrukcijomis, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Komisijos nustatytas kainas turi ginčyti vienu iš šių būdų: teisinio pobūdžio argumentais; arba - tam įgaliotų specialistų išvados pagrindu.
18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 27 d. nutartyje Nr. A-415-323-07 nurodė, kad „<...> atsakovo pareiga perskaičiuoti bazines šilumos kainas yra sąlygojama minėtų kainų apskaičiavimo klaidingumo, t. y. techninio klausimo, reikalaujančio specialių mokslo ir technikos srities žinių <...>. Apelianto pateiktoje kainų skaidrumo ekspertizėje ir adaptacijoje nurodytos kainų apskaičiavimo klaidoms patvirtinti arba paneigti yra reikalinga byloje skirti ekspertizę“.
Pareiškėjas Komisijos nustatytas karšto vandens kainas ginčija, keldama būtent techninio (finansinio) pobūdžio klausimus, t. y. pareiškėjas ginčija nustatytų leistinų netekčių dydžio teisėtumą.
19. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo instrukcijomis, nesant galimybės pasinaudoti šiuo privalomu įrodinėjimo instrumentu, t. y. įgalioto specialisto išvada, kainas ginčijantis subjektas netektų bet kokios galimybės įrodyti, kad nacionalinis reguliatorius nustatė nepagrįstas ar neteisėtas kainas. Šis teisminės gynybos ribotumas yra sąlygojamas to, kad teismų praktikoje yra nusistovėjusi nuostata, jog subjekto, kurio diskrecijai yra priskiriama tam tikra reguliavimo sritis, sprendimai gali būti teismo pripažinti neteisėtais tik pateikus labai aiškius ir konkrečius papildomus įrodymus dėl šio sprendimo neteisėtumo. Tai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, kurioje teismas nurodo, kad „<...> teismai nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar <..,> įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškio klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų“. Kartu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad „visų konkrečių dujų paskirstymo kainų, konkrečių dujų reguliuojamiems vartotojams kainų nustatymo tinkamumui ir pagrįstumui įvertinti reikia rinkti papildomų įrodymų, taip pat pasitelkiant specialiąsias žinias“. Analogišką instrukciją Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pateikė ir nagrinėdamas mokesčio už šilumos teikimo paslaugas teisėtumo klausimą, nurodydamas, kad byloje yra būtina pasinaudoti specialisto išvada.
20. Įgaliotas specialistas yra suprantamas būtent kaip ekspertas, teismo įgaliotas byloje atlikti ekspertizę. Vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 1 dalimi būtent teismas yra tas subjektas, kuris bylos nagrinėjimo procese priima įrodymus.
Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 31-43) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodė, kad:
1. Pareiškėjas netinkamai interpretuoja Metodikos 39 punktą, teigdamas, kad „<...> 5 ir 10proc. karšto vandens netektys galimos tik dėl metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų <...>“.
2. Pareiškėjas teigia, kad „<...> šiuo metu absoliučios daugumos Alytaus miesto karšto vandens vartotojų butuose pačių vartotojų nuo 1997 metų Įrenginėti karšto vandens apskaitos prietaisai yra pilnai nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti arba jų iš viso nėra įrengta <...>“. Tačiau būtent pagal tokius apskaitos prietaisus Alytaus miesto vartotojai atsiskaito su pareiškėju už suvartotą karštą vandenį ir būtent pagal tokius apskaitos prietaisus nustatytą vartotojams parduotą karšto vandens kiekį pareiškėjas siūlo naudoti nustatant karšto vandens kainos dedamąsias.
3. Karšto vandens apskaitos prietaisų atitikimas metrologinės patikros reikalavimams ir apskaitos prietaisų nuosavybė (apskaitos prietaisai nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui ar vartotojams) neturi jokios įtakos nustatant karšto vandens kainas, t. y. pagal Metodikos 39 punktą skaičiuojant planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį.
4. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kuriais vadovaujantis galima būtų teigti, kad teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialios teisės normas.
5. Metodikos 39 punktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl pagrindo stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą bylos nagrinėjimo metu nebuvo.
6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pasisakęs, jog Šilumos ūkio įstatymo tikslai gali būti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo būdais. Konkretaus būdo pasirinkimas priskiriamas teisės aktą priimančio viešojo administravimo subjekto kompetencijai. Komisijai suteikta plati diskrecijos teisė karšto vandens tiekimo reguliavimo srityje (tvirtinti Metodikas, nustatyti valstybės reguliuojamas kainas), o tuo pačiu ir teisė pasirinkti konkrečius būdus, kaip pasiekti šilumos ūkio įstatymo tikslus.
7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių nuostatų atitikimą Šilumos ūkio įstatymui, yra konstatavęs, kad „administraciniai teismai neturi kompetencijos duoti nurodymus teisės akto leidėjui, koks kriterijus turi būti pasirinktas reguliuojant dujų ir dujų paskirstymo (perdavimo) kainas, jei nustatytieji kriterijai nepažeidžia bendrųjų viešojo administravimo principų ir viešojo administravimo subjektui suteiktų diskrecijos ribų“. Komisijos nuomone, analogiškos nuostatos taikytinos ir šilumos ūkio sektoriuje.
8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1359/2011 pažymėjo, kad „<...> kolegija negali nesutikti su Komisijos ir teismo išvada, kad karšto vandens tiekėjas paruošia karšto vandens tiek, kiek jo nuperka iš geriamojo vandens teikėjo, t. y. kaip numatyta Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje bei Metodikos 37 punkte, šis vandens kiekis nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis. Metodikos 38 punktas numato leistinas 5 ir 10 proc. netektis, kurios teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka Šilumos ūkio įstatymo numatytus tikslus (mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus ir kt.). Taip pat pažymėtina, kad karšto vandens suvartojimo duomenų surinkimo ir informacijos apdorojimo sąnaudos priskiriamos būtinosioms sąnaudoms ir yra įvertinamos skaičiuojant karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją“.
9. Apeliantas netinkamai interpretuoja Komisijos raštuose išsakytą Komisijos poziciją. 2010 m. birželio 2 d. rašte Nr. R2-908 Komisija nurodė, kad „nesant išsamios teisinės bazės, <...> imperatyvių nuostatų praktinis įgyvendinimas yra sudėtingas dėl teisinės bazės nepakankamumo, neapibrėžtumo ir nepakankamumo“, išsakė savo nuomonę dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, kai šiluma karštam vandeniui ruošti yra perkama iš šilumos tiekėjo, o geriamasis vanduo – iš geriamojo vandens tiekėjo. Pareiškėjo minima Komisijos pozicija, kad „turėtų būti numatyta, kaip bus atsiskaitoma už karštą vandenį ir kaip bus paskirstoma šiluma tuo atveju, jei ne dėl karšto vandens teikėjo kaltės nebus įrengti karšto vandens apskaitos prietaisai“, yra išsakyta dėl atvejų, kai gyventojai trukdo įrengti karšto vandens tiekėjui apskaitos prietaisus.
Komisija 2009 m. gruodžio 28 d. rašte Nr. R2-2178 „Dėl įstatymo projekto išvadų“, yra pateikusi nuomonę ne dėl „Metodikos 39 punkto legislatyvinės omisijos pašalinimo“, o dėl tuo metu keičiamo Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies pakeitimo projekto įgyvendinimo.
10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1482/2011 pažymėjo, kad „nėra pagrindo atskirai tirti <...> Metodikos 37 ir 39 punktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams ir teisės principams. Nurodytos teisės nuostatos nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegijai abejonių dėl jų galimo prieštaravimo įstatymams ir teisės principams nekelia“.
11. Pareiškėjo teikiami klausimai ekspertizei atlikti yra susiję išimtinai su Komisijos sprendimo ekonominiu vertinimu.
12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A444-l359/2011 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi iš esmės analogiškoje byloje dėl Komisijos nustatytų karšto vandens kainų dedamųjų ir Metodikos nuostatų dėl leistinų karšto vandens netekčių konstatavo, kad prašymas skirti ekspertizę susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, kas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai. Be to, pareiškėjo pateikiamas kitas pavyzdys iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos administracinėje byloje Nr. A-525-2637-11 tik patvirtina minėtą teismų praktiką vertinant Komisijos atliktus skaičiavimus ta apimtimi, kuria nustatoma, ar institucija laikėsi nustatytu procedūrų, nepadarė esminės klaidos ar nepiktnaudžiavo valdžia, ar aiškiai neviršijo jai suteiktų galių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Byloje ginčas kilo dėl Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimo, kuriuo Komisija, atsižvelgdama į Šilumos ūkio įstatymą ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintą Karšto vandens kainų nustatymo metodiką, UAB „Litekso“ filialui „Alytaus energija“ nustatė karšto vandens kainos dedamąsias dalis.
Dėl Komisijos 2011 m. birželio 17 d. nutarimo Nr.O3-139 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Litekso“ filialui „Alytaus energija“
Apeliaciniame skunde iš esmės yra keliamas klausimas, kodėl Komisija pritaikė 5 proc. karšto vandens netekčių, o ne 10 proc. karšto vandens netekčių, kaip tai numato Metodikos 39 punktas. Minėtame punkte yra įtvirtinta nuostata, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc., leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Metodikos 39 punkte yra įtvirtintas dviejų faktiškai skirtingų situacijų reglamentavimas, t. y. pirmoji teisės normos dalis reguliuoja karšto vandens tiekimo netekčių nustatymą tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose nėra įrengtos nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, o antroji normos dalis nustato karšto vandens tiekimo netektis tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Lingvistiškai bei sistemiškai analizuojant pirmąją minėtosios normos dalį, matyti, kad tais atvejais, kai nėra įrengtų nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemų, karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose gali būti ne didesnės kaip 10 procentų, t. y. šiuo atveju yra nustatyta viršutinė karšto vandens netekčių riba, kuri gali būti mažesnė, tačiau negali viršyti 10 proc. Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad energetikos sektoriuje yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos kainos, o kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugas ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar reguliavimo tvarką. Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad karšto vandens kainos dedamąsias nustato Komisija. Atlikus minėtųjų teisės normų analizę, darytina išvada, kad Komisijai, neviršijant Metodikos 39 punkte įtvirtintos 10 proc. ribos, yra suteikta kompetencija nustatyti faktinę karšto vandens netektį konkrečiu atveju. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Metodikos 39 punkte yra įtvirtinta ir antroji taisyklė, numatanti, kad ne didesnės kaip 5 proc. karšto vandens netektys, gali būti nustatomos tik tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą. Pastaroji norma ginčo atveju nėra aktuali, nes, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, daugumoje namų, kurių karšto vandens tiekėjas yra UAB „Litekso“ filialas „Alytaus energija“, tokios sistemos nėra įrengtos.
Taigi darytina išvada, kad Komisija, neperžengdama jai suteiktos kompetencijos ribų, įvertinusi faktinių aplinkybių visumą, pagrįstai priėmė byloje skundžiamą 2011 m. birželio 17 d. nutarimą Nr.O3-139 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Litekso“ filialui „Alytaus energija“. Be to, atsižvelgiant į tai, kad Metodikos 39 straipsnis numato karšto vandens netekčių nustatymą ir tais atvejais, kai yra nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistemos, ir tais, atvejais, kai minėtųjų sistemų nėra, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl legislatyvinės omisijos.
Dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 punkto atitikimą aukštesnės galios teisės aktams
Pareiškėjas nurodo, kad Metodikos 39 punktas prieštarauja Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3, 8 straipsniams, teisinės valstybės principui bei teisėtumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo principams.
Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, teikimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma. Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemomis. Civilinio kodekso 4.76 straipsnis numato, kad kiekvienas bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie patyrė, atlyginimą.
Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti viešojo administravimo principai, o minėtojo įstatymo 8 straipsnyje – bendrieji reikalavimai, keliami individualiam administraciniam aktui.
Metodikos 39 straipsnis įtvirtina nuostatą, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc., leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšti vandens apskaitos prietaisų paklaidos. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtosios netektys negali būti didesnės kaip 5 proc.
Pareiškėjas Metodikos neatitikimą minėtosioms teisės aktų normoms iš esmės grindžia tuo, kad leistinos karšto vandens netekčių ribos turėtų būti taikomos tik tada, kai daugiabučiuose namuose jau yra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausanti, metrologiškai patikrinta apskaitos sistema. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Metodikoje nėra nustatyta, kad leistinos karšto vandens netekčių ribos gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys yra ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne, ir nepriklausomai nuo to, kam (karšto vandens tiekėjui ar vartotojui) nuosavybės teise jie priklauso. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, Metodikos 39 punktas, numatantis leistinas 5 ir 10 proc. netektis, šio ginčo apimtyje atitinka Šilumos ūkio įstatymo numatytus tikslus tai yra mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus ir kt.).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas teisės normas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pavyzdžiui, Administracinė byla Nr. A444-1359/2011) bei aukščiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad jai nekyla abejonių dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 punkto teisėtumo, todėl nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šio norminio administracinio teisės akto teisėtumo. Vadovaudamasi ABTĮ 112 straipsnio nuostata, teisėjų kolegija pažymi, kad prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams yra (individualią) bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl teismas nėra saistomas proceso šalies argumentų, kuriais grindžiamas būtinumas kreiptis dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nustatymo.
Dėl pareiškėjo prašymo skirti ekspertizę
ABTĮ 62 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda daryti ekspertizę atitinkamai ekspertės įstaigai.
Be kitų apeliacinio skunde nurodytų argumentų, pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsisakyti skirti ekspertizę nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija sistemiškai įvertusi prašyme skirti ekspertize pateiktus klausimus, daro išvadą, kad iš esmės keliami klausimai yra susiję su ekonominio tikslingumo vertinimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs (pavyzdžiui, Administracinė byla Nr. A444-1359/2011, A502-75/2009), kad teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymų yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo funkcija, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Komisija neprivalo vadovautis išimtinai tik pareiškėjo pateiktais duomenimis, turi teisę vertinti pateiktus duomenis, jų teisingumą ir pagrįstumą. Taigi, atsižvelgdama į ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką bei į tai, kad iš esmės ekspertinis vertinimas yra susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis klausimas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir teikė teisingai, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiškose ir panašiose bylose. Tenkinti apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Dainius Raižys
Virginija Volskienė