Baudžiamoji byla Nr. 1A-141-654/2020

      Teisminio proceso Nr. 1-01-1-62704-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1; 1.1.4.2; 1.1.4.4.5; 1.1.4.5.1; 1.2.14.5.2.1; 1.2.29.1.1

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,

dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,

gynėjams advokatams Algiui Tursui ir Mariui Monkevičiui,

nuteistiesiems Š. G. ir A. G.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Š. G., A. G. ir nuteistojo A. G. gynėjo advokato Mariaus Monkevičiaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo Š. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, Š. G. paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta subendrinta laisvės atėmimo 3  metams bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII- 554 redakcija), BK 70 ir 71 straipsniais, Š. G. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant Š. G. šiuo laikotarpiu tęsti darbą; per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išdirbti 100 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose; per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 25 MGL (941,50 EUR) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Nuosprendžiu Š. G. išteisintas pagal BK 203 straipsnio 2 dalį ir BK 216 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams ir 6 mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, A. G. paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta subendrinta laisvės atėmimo 4 metams ir 6 mėnesiams bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, skundžiamu nuosprendžiu A. G. paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. nuosprendžiu jam paskirta bausme ir A. G. nustatyta galutinė subendrinta laisvės atėmimo 6 metams bausmė, ją atliekant pataisos namuose, ir 15 MGL (564,76 EUR) dydžio bauda. Nuosprendžiu A. G. išteisintas pagal BK 203 straipsnio 2 dalį ir BK 216 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteistas ir A. O. (A. O.), tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka nebuvo apskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I.                      Bylos esmė

1.       Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu Š. G. ir A. G. pripažinti kaltais ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, duodami nurodymus bendrininkui A. O., organizavo žinomai netikrų dokumentų pagaminimą ir jų panaudojimą, o būtent: Š. G. ir A. G. būdami susitarę ir veikdami kartu, turėdami tikslą Juridinių asmenų registre įtvirtinti fiktyvų UAB „E“ direktoriaus pasikeitimą, tyčia, iš anksto žinodami, kad A. O. UAB „E“ akcijų neįgis, direktoriaus pareigų nevykdys, 2015 m. liepos 14 d., VĮ „Registrų centras“ patalpose, Vilniuje, Lvovo g. 25, už 50 EUR piniginį atlygį nurodė A. O. pasirašyti bei VĮ „Registrų centras“ darbuotojui pateikti kompiuterinės įrangos pagalba paruoštus žinomai netikrus dokumentus – 2015 m. liepos 9 d. UAB „E“ Vienintelio akcininko sprendimą dėl direktoriaus pasikeitimo, kuriame atspausdinti melagingi duomenys apie A. O. paskyrimą nuo 2015 m. liepos 13 d. UAB „E“ direktoriumi, bei 2015 m. liepos 14 d. Prašymo registruoti juridinių asmenų registre formų (JAR-1, JAR-AF ir JAR-VO-V) blankus, kuriuose atspausdinti melagingi duomenys apie tai, kad A. O. yra vienintelis UAB „E“ akcininkas ir direktorius, o A. O., vykdydamas Š. G. ir A. G. nurodymus, pasirašė minėtus dokumentus bei 2015 m. liepos 14 d. pateikė juos VĮ „Registrų centras“ darbuotojams.

2.       Taip pat Š. G. ir A. G. pripažinti kaltais pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, apgaule savo ir ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens naudai pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą – Prancūzijos Respublikos kompanijos „C. S.“ pinigines lėšas – 190 571 EUR, tokiu būdu: būdami susitarę ir veikdami bendrininkų grupe kartu ir su nenustatytu asmeniu, vykdydami nusikalstamą planą apgaule savo ir bendrininko nenustatyto asmens naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – Prancūzijos Respublikos kompanijos „C. S.“ pinigines lėšas, pasitelkę bendrininką A. O. bei pasinaudoję UAB „E“, įmonės kodas 303431514, registruota Vilniuje, V. V. g. 7, kuriai, Š. G. ir A. G. suorganizavus vadovavo A. O., pasikėsino apgaule įgyti Prancūzijos Respublikos kompanijos „C. S.“ pinigines lėšas – 190 571 EUR, bendru susitarimu, nenustatytu laiku ir vietoje perdavė nenustatytam asmeniui UAB „E“ rekvizitus bei UAB „E“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios UAB „Medicinos bankas“, numerį, kuris 2015 m. lapkričio 2 d., nenustatytoje vietoje, elektroninio ryšio priemonių pagalba panaudotos kenkėjiškos kompiuterinės programos pagalba prisijungęs prie Prancūzijos Respublikos kompanijos „C. S.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios „Banque Europeenne du Credit Mutuel“ banke, registruotame Prancūzijos Respublikoje (adresu 34 Rue du Wacken 67000 Strasbūras, Prancūzija), atliko du neteisėtus kompanijai „C. S.“ priklausančių piniginių lėšų, iš viso 190 571 EUR, esančių šios bendrovės sąskaitoje pervedimus į UAB „E“ banko sąskaitą. Š. G. ir A. G., tęsdami bendrą nusikalstamą sumanymą, žinodami, kad šios 190 571 EUR vertės piniginės lėšos UAB „E“ nepriklauso, 2015 m. lapkričio 4 d. nurodė A. O. pasinaudojant UAB „E“ direktoriaus vardu ir dokumentais UAB „Medicinos bankas“, Vilniuj, Pamėnkalnio g. 40, gauti kompanijai „C. S.“ priklausančius 190 571 EUR, esančius UAB „E“ banko sąskaitoje, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios dėl to, kad UAB „Medicinos bankas“, gavęs duomenų iš Prancūzijos Respublikos banko-korespondento „Banque Europeenne du Credit Mutuel“ apie piniginių lėšų pervedimus apgaulės įtakoje, sustabdė visas pinigines operacijas su UAB „E“ bankine sąskaita ir pinigų A. O. neišmokėjo.

II. Apeliacinių skundų argumentai

3.       Nuteistasis Š. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį bei BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nemotyvavo sprendimo taip, kaip reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, įrodymus vertino nepakankamai atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį.

3.1.                      Nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį Š. G. nurodė, kad jis neneigia, jog 2015 m. liepos 14 d. kartu su A. G. jis dalyvavo A. O. pasirašant bei VĮ „Registrų centras“ darbuotojui pateikiant kaltinime nurodytus dokumentus, tačiau nesutinka su teismo išvada, kad jis organizavo žinomai netikrų dokumentų pagaminimą bei A. G. prašymu surado būsimą įmonės vadovą, kuriam padėjo atlikti formalumus VĮ „Registrų centras“. Byloje nustatyta, jog visus dokumentus paruošė ir A. O. pasirašyti pateikė A. G., o apeliantas manė, kad teisėtu būdu tapęs įmonės vadovu A. O. vykdys savo pareigas, kas realiai ir vyko. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame nuosprendyje, išteisindamas jį pagal BK 203 straipsnio 2 dalį, teismas nurodė, kad UAB „E“, pradėjus jai vadovauti A. O., tam tikrą veiklą vykdė: darė pavedimus kitoms įmonėms, buvo išgryninta dalis įmonės pinigų. Dėl šių aplinkybių Š. G. teigia, jog darytina išvada, kad 2015 m. liepos 14 d. jokie dokumentai nebuvo suklastoti, jis neorganizavo jokio nusikaltimo padarymo, todėl pagal BK 300 straipsnio 1 dalį jis turi būti išteisintas.

3.2.                      Š. G. apeliaciniame skunde ginčija ir savo kaltę dėl pasikėsinimo sukčiauti. Jis remiasi teismų praktika, kad įrodinėjant sukčiavimo sudėtį būtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp nusikalstamos veikos ir jos padarinių bei kaltininko tiesioginę tyčią. Pasak apelianto, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas dalyje dėl pasikėsinimo sukčiauti tik deklaratyviai pasisakė, kad ši nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota ikiteisminio tyrimo metu. Š. G. teigimu, nuosprendyje išdėstydamas proceso dalyvių parodymus bei kitą rašytinę bylos medžiagą, teismas nustatytas aplinkybes vertino atsietai nuo bylos duomenų viseto, todėl padarė klaidingą išvadą dėl jo kaltės padarius šį nusikaltimą. Pasak nuteistojo, iš bylos medžiagos akivaizdžiai matyti, kad jis faktiškai UAB „E“ veikloje nedalyvavo, o tik A. G. prašymu už atlygį nuveždavo A. O. į banką ar kitas vietas, o A. O. pokalbiuose su banko darbuotojais bei išgryninant pinigus dalyvavo tik dėl to, kad pastarasis vartojo alkoholį ir narkotines medžiagas, kalbėdamas užsikirsdavo. Pats A. O. sakė, kad jau ne pirmą kartą tai daro ir viską žino, todėl veždamas A. O. į bankus, jis nesuprato, kad tai gali būti nusikalstama veika. Nei pavedimų nuorašų, nei kitokių bankinių dokumentų, kurių pagrindu pinigai atsirado UAB „E“ sąskaitoje, jis nematė, įmonės pavadinimą sužinojo tik iš paties A. O.. Ikiteisminio tyrimo metu jis prisipažino padėjęs A. G. ir nenustatytam asmeniui pasikėsinant gauti 190 571 EUR, kadangi klaidingai tuo metu suvokė prisipažinimo esmę ir norėjo pripažinti tik tuos veiksmus, kuriuos atliko, t. y. kad vežė A. O., ėjo su juo į banką ir viską perduodavo A. G.. Apie jokius pinigus, atsidūrusius UAB „E“ sąskaitoje iš Prancūzijos Respublikos bendrovės ir jų atsiradimo aplinkybes jam nėra žinoma, jų užvaldyti nesiekė ir nebandė, tokios aplinkybės byloje nėra įrodytos, todėl jis turėtų būti išteisintas ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį.

4.       Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde prašo išteisinti jį dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Nurodė, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas rėmėsi ne faktinėmis bylos aplinkybėmis, o jo ankstesniais teistumais. Apelianto teigimu, teismas vadovavosi kitų nuteistųjų A. O. ir Š. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais jam nepalankiais parodymais, kurių nepatvirtina liudytojų parodymai.

5.       Nuteistojo A. G. gynėjas advokatas M. Monkevičius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendį dėl A. G. pripažinimo kaltu ir A. G. dėl kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį bei BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo darant veikas, turinčias šių nusikaltimų požymių. Taip pat gynėjas prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl A. G. paskirtų bausmių bendrinimo. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus bei nepagrįstai konstatavus, kad A. G. veiksmuose yra visi subjektyvieji ir objektyvieji inkriminuotų nusikaltimų požymiai.

5.1.                      Apkaltinamasis nuosprendis A. G. priimtas remiantis kitų dviejų nuteistųjų – A. O. ir Š. G. – parodymais, kurie negali būti laikomi teisingais, išsamiais ir pakankamais įrodymais A. G. kaltei pripažinti. Kaip matyti iš A. O. parodymų, tiek į VĮ „Registrų centras“ dėl UAB „E“ duomenų perregistravimo, tiek į bankus dėl UAB „E“ sąskaitoje esančių lėšų, A. O. vykdavo su Š. G., o A. G. jis yra matęs keletą kartų. Be to, byloje nebuvo nustatomas asmuo, kurio naudai neva veikė A. G., pasikėsindamas užvaldyti iš Prancūzijos Respublikos kompanijos neteisėtai pervestas lėšas. Taip pat nebuvo nustatomas liudytoju apklausto V. K. vaidmuo, kiek tai susiję su jo prašymu A. G. surasti žmogų, galintį vadovauti įmonei. Byloje liko nepašalinti liudytojo V. K. ir liudytojo A. L. parodymų prieštaravimai dėl UAB „E“. Byloje taip pat nebuvo nustatoma, kas galėjo įsilaužti į Prancūzijos Respublikos kompanijos sąskaitą ir neteisėtai pervesti pinigines lėšas į UAB „E“ sąskaitą. A. G., padėdamas Š. G. ir A. O. išsiaiškinti dėl lėšų banke įšaldymo, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad lėšos į UAB „E“ sąskaitą buvo pervestos nusikalstamu būdu. Visų kitų asmenų (liudytojų) parodymai byloje iš esmės yra vertintini kaip galimai išvestiniai įrodymai tokio pobūdžio byloje, kurie tik gali patvirtinti ar paneigti tiesioginius įrodymus, t. y. A. O. ir Š. G. parodymus, kurie nėra pakankami įrodymai A. G. kaltei pagrįsti. Tuo tarpu vertinti kitus byloje esančius įrodymus, kaip patvirtinančius A. G. kaltę, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

5.2.                      Pagal BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose. Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma, o iš nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Remdamasis nacionalinių ir tarptautinių teismų praktika A. G. gynėjas nurodė, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, o pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms.

6.       Teismo posėdyje nuteistieji ir jų advokatai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. 

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7.       Apeliaciniuose skunduose apeliantai ginčija nuteistųjų kaltę suklastojus dokumentus ir juos panaudojus, tačiau pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės nuosprendyje teisingai buvo įvertintos kaip patvirtinančios BK 300 straipsnio 1 dalies požymius.

7.1.                      Visų trijų nuteistųjų parodymais nustatyta, kad byloje minimas asmuo ieškojo žmogaus, kuris galėtų būti bendrovės direktoriumi. Jis kreipėsi į A. G., pastarasis kreipėsi į Š. G., šis pasiūlė A. A., o pastarasis – A. O., kuris sutiko būti direktorius. 2015 m. liepos 14 d. A. G. atvažiavo prie VĮ „Registrų centras“ ir atvežė iš kito asmens gautus dokumentus, pagal kuriuos A. O. tampa UAB „E“ direktoriumi, o Š. G. atvežė A. O.. Prie VĮ „Registrų centras“ A. O. pasirašė A. G. atvežtus dokumentus ir pateikė juos VĮ „Registrų centras“ darbuotojams. A. O. pasirašyti ir pateikti dokumentai turėjo įteisinti faktą, kad jis tampa UAB „E“ direktoriumi ir VĮ „Registrų centras“ darbuotojams jo pateiktus dokumentus įregistravus, jų pagrindu padarius pakeitimus juridinių asmenų registre, A. O. tapo UAB „E“ akcininku ir direktoriumi. Tačiau pateikti dokumentus, kad asmuo tampa bendrovės akcininku ar direktoriumi ir tapti bendrovės akcininku ar direktoriumi nėra nusikaltimas. Tokiuose veiksmuose dokumentų klastojimo sudėtis yra tik tokiu atveju, jei šie veiksmai neatitinka tikrovės, neatitinka realios situacijos, gali klaidinti kitus asmenis.

7.2.                      Bendrovės vadovas yra ne vien tik pareigybė ir registracija viešame registre. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas. Bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnyje yra nustatytos bendrovės vadovo pareigos ir atsakomybė, ir tapęs bendrovės vadovu asmuo turi vykdyti savo pareigas.

7.3.                      Teismams yra žinoma, kad darant kai kurias nusikalstamas veikas jas darantys asmenys panaudoja bendroves nusikaltimams daryti. Nusikaltimus darantys asmenys siekia patys nebūti išaiškinti, tačiau bendrovės neįmanoma įregistruoti anonimiškai ar nepaliekant jokių duomenų apie save. Tokiais atvejais, siekdami patys nebūti išaiškinti, tokie asmenys ieško žmonių, kurie už atlygį sutiktų, kad jų vardu būtų įregistruota bendrovė ir jų duomenys būtų įrašyti viešuose registruose, o teisėsaugos institucijoms aiškinantis nusikaltimą šis asmuo būtų paskutinis, kurį teisėsaugos institucijos galėtų nustatyti, tačiau ne tikruosius nusikaltimo organizatorius ir vykdytojus. Tokie vadovai realiai jokių akcinių bendrovių įstatyme bedrovės vadovui nustatytų pareigų neatlieka, kaip ir tokios bendrovės paprastai nevykdo jokios veiklos ir neatlieka jokių veiksmų, išskyrus susijusius su nusikaltimais.

7.4.                       Kolegija sutinka su dalimi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 15-16 lapuose pateiktų argumentų, kurie rodo, kad A. O. nebuvo tikrasis UAB „E“ akcininkas ir direktorius, nesiekė ir neketino vykdyti akcinių bendrovių įstatyme direktoriui nustatytų pareigų, o buvo tik statytinis, formalus vadovas. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė iš teisingai įvertintų nuteistųjų parodymų. Kaip tikrieji šios bendrovės vadovai veikė kiti, šioje byloje nenustatyti asmenys. Visi kaltinamieji suprato, kad A. O. tampa statytiniu, formaliu UAB „E“ direktoriumi, jokių veiksmų kaip vienasmenis bendrovės valdymo organas jis neatliks. Jų parodymai rodo, kad A. O. nuo pat pasiūlymo jam tapti direktoriumi neketino vykdyti ir nevykdė Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnyje nustatytų direktoriaus pareigų – neorganizavo kasdieninės bendrovės veiklos, nepriėmė į darbą ir neatleido darbuotojų, nesudarinėjo ir nenutraukinėjo su jais darbo sutarčių, neskatino jų ir neskyrė jiems nuobaudų. A. O. neturėjo nei darbo vietos, nei darbuotojų, nei kokių nors kasdienių funkcijų, neturėjo patalpų, įrankių ar priemonių veiklai vykdyti, bendrovė nevykdė jokios veiklos. Nors jis ir buvo vienintelis bendrovės akcininkas, kas reiškia, kad jis pats turėjo vystyti ar bent jau kontroliuoti bendrovės veiklą, tačiau nustatyta, kad tiek akcininku, tiek direktoriumi jis tapo paprašytas Š. G. ir A. G., pats neturėjo jokio tam tinkamo išsilavinimo, patirties, jokių įgūdžių ar asmeninių savybių kokiai nors ūkinei – finansinei veiklai vykdyti. Tai rodo, kad jis buvo formalus, statytinis bendrovės direktorius.

7.5.                      Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „E“ vykdė tam tikrą ūkinę – finansinę veiklą, kadangi jos sąskaitoje buvo pinigų ir buvo daromi piniginiai pervedimai. Iš banko sąskaitos išrašo matyti, kad bendrovė buvo padariusi 4 mokėjimo pavedimus, tačiau visais keturiais atvejais pinigai buvo grąžinti į bendrovės sąskaitą. Jokių kitų pavedimų, kuomet pinigai gavėjo būtų gauti ir negrąžinti, kas rodytų, kad jie sumokėti už realiai atliktą darbą, nėra. Tokie pavedimai, kai pinigai grįžta, nerodo jokios realios veiklos. Byloje nėra jokių įrodymų, kad bendrovė ką nors gamino, kuo nors prekiavo ar teikė kokias nors paslaugas. Kodėl buvo daromi šie grąžinti pavedimai, nėra aišku. Iš kur ir už ką bendrovės sąskaitoje atsirado šie pinigai, irgi nėra nustatyta. Tai rodo, kad UAB „E“ jokios veiklos nevykdė ir buvo naudojama tik nusikaltimui daryti.

7.6.                       Visų nuteistųjų veiksmai viešame registre įregistravus, kad UAB „E“ vienintelis akcininkas ir direktorius yra A. O., iškreipė realią situaciją ir duomenų teisingumą viešame registre, taip pat buvo būtini ir reikšmingi bendrame nusikalstamame veikime. Juridinių asmenų registre turi būti tikri duomenys, kuriuos įstatymai įpareigoja teikti registrui. Jie skirti šių duomenų naudotojams, kurie gavę juos turi žinoti, kad jie yra tikri, kas registre yra nurodytas akcininku ar direktoriumi iš tiesų ir yra bendrovės akcininkas ar direktorius. Šioje byloje nagrinėjamoje situacijoje pateikus netikrus dokumentus Juridinių asmenų registre buvo registruoti netikri duomenys apie UAB „E“ akcininką ir direktorių. Bet kam, pasikreipusiam į registrą dėl informacijos apie bendrovės akcininką ir direktorių bei tikintis gauti tikrą ir teisingą informaciją, būtų pateikti neteisingi duomenys, suteikta informacija tik apie formalų, iš tikrųjų direktoriaus pareigų neatliekantį A. O., o apie tikruosius bendrovės valdytojus informacija nebūtų žinoma. Tokia situacija gali būti suinteresuoti tik tikrieji nusikaltimo organizatoriai ir vykdytojai, kurie veikė pasinaudodami bendrove, kurie realiai ją valdė ir kuriuos nustatyti sutrukdė tokia situacija. Tai leido nusikaltimą organizavusiems asmenims likti nežinomais ir šie asmenys taip ir liko nesurasti. Be to, įregistravus, kad A. O. yra bendrovės direktorius, šie duomenis padėjo nuteistiesiems atidaryti sąskaitą banke, į kurią buvo pervesti apgaule įgyti pinigai, o nuteistiesiems nesutikus A. O. įregistruoti kaip bendrovės direktoriaus, sąskaita banke nebūtų atidaryta ir galimai nusikaltimas nebūtų padarytas, arba bent jau būtų galima nustatyti tikruosius jo vykdytojus. Šie motyvai patvirtina, kad nuteistieji dalyvavo pagaminant netikrą dokumentą ir jų veiksmai teisingai buvo kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

8.       Pirmosios instancijos teismas visų kaltinamųjų veiksmus dalyvaujant netikro dokumento pagaminime vertino kaip padarytus bendrininkų grupėje ir šią aplinkybę pripažino jų atsakomybę sunkinančia. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu nuteistųjų veiksmų vertinimu. Nuteistųjų veiksmų aprašymas tiek kaltinamajame akte, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir jų teisinis vertinimas yra labai prieštaringas, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai nemotyvuotas, todėl nėra aišku, kodėl teismas taikė BK 25 straipsnio 2 dalį ir laikė, kad visi nuteistieji dokumentus suklastojo veikdami bendrininkų grupe, nors jų veiksmų aprašymas neatitinka BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatų ir jų negalima vertinti kaip padarytų bendrininkų grupės.

9.       Iš bendro A. O. veiksmų aprašymo dokumentų suklastojime matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog A. O., veikdamas bendrininkų A. G. ir Š. G. nurodymu, pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo. Taip A. O. veiksmai aprašyti ir nustatomosios dalies tekste, kuriame nurodyta, kad A. O., A. G. ir Š. G. nurodymu, už pasiūlytą 50 EUR piniginį atlygį savo, tariamai UAB „E“ akcininko bei UAB „E“ įgalioto asmens, parašu patvirtino bendrininkų grupės narių A. G. ir Š. G. pateiktus dokumentus ir juos pateikė įregistruoti.

10.       Panašiai kaltinimas dėl dokumentų suklastojimo sukonstruotas A. G. ir Š. G.. Bendras A. G. ir Š. G. veiksmų aprašymas yra suformuluotas taip: Š. G. ir A. G., veikdami bendrininkų grupėje, duodami nurodymus bendrininkui A. O., organizavo žinomai netikrų dokumentų pagaminimą ir jų panaudojimą. Aprašant jų konkrečius veiksmus nuosprendyje nurodyta, kad Š. G. ir A. G. nurodė A. O. pasirašyti bei VĮ „Registrų centras“ pateikti žinomai netikrus dokumentus, kuriuose atspausdinti melagingi duomenys apie tai, kad A. O. yra vienintelis UAB „E“ akcininkas ir direktorius, o A. O., vykdydamas Š. G. ir A. G. nurodymus, pasirašė minėtus dokumentus ir juos pateikė. Iš kaltinimo A. G. ir Š. G. teksto matyti, kad jie nuteisti už tai, jog duodami nurodymus, kurie pasireiškė nurodymu A. O. pasirašyti bei VĮ „Registrų centras“ pateikti žinomai netikrus dokumentus, organizavo netikrų dokumentų suklastojimą ir jų panaudojimą.

11.       Iš byloje esančių nuteistųjų parodymų nustatyta, kad A. G. davė nurodymus Š. G. atvežti A. O. prie VĮ „Registrų centras“, gavęs iš kito asmens užpildytus dokumentus, atvežė juos į registrų centrą, kuriame juos davė pasirašyti A. O. ir liepė nunešti užregistruoti, ką A. O. ir padarė. A. G. nurodymu Š. G. atvežė A. O. į registrų centrą, rūpinosi, kad jis turėtų pasą, pasakė, ką reikės daryti. A. O. patvirtino, kad prie registrų centro jį atvežė Š. G., kuris pasakė, ką reikės daryti, klausė, ar jis turi asmens dokumentą, o registrų centre A. G. jam davė dokumentus, kuriuos jis pasirašė ir nunešė registruoti. Visų nuteistųjų parodymai atitinka vienas kitą, kitokių įrodymų apie faktinę dokumentų suklastojimo ir suklastotų dokumentų panaudojimo situaciją, byloje nėra.

12.       Baudžiamajame kodekse bendras kelių asmenų veikimas padarant nusikalstamą veiką yra apibūdinamas bendrininkų rūšimis arba bendrininkavimo formomis. Bendrininkų rūšys apibūdina kiekvieno iš nusikalstamą veiką darančių asmenų vaidmenį, o bendrininkavimo formos apibūdina bendrininkų organizuotumo lygį. Pagal BK 24 straipsnį, bendrininkų rūšys yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas, ir yra nurodyti šių bendrininkų požymiai. Bendrininkavimo formos ir jų požymiai yra aprašyti BK 25 straipsnyje.

13.       BK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Vienas iš bendrininkų grupės požymių yra dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas nusikaltimo padaryme, kai bent du iš dalyvaujančiųjų turi būti nusikaltimo vykdytojai. BK 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats. Pagal BK 24 straipsnio 4 dalį organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs, o pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. BK 300 straipsnio 1 dalis nustato atsakomybę tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Tas, kas atliko šiuos veiksmus, ir bus nusikaltimo vykdytojas.

14.       Teisėjų kolegijos nuomone A. O. veiksmai yra kvalifikuoti teisingai. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad jis gavo iš kitų bendrininkų jau užpildytus dokumentus, kuriuose buvo neteisingi duomenys ir šiuos dokumentus pasirašė, taip patvirtindamas, kad juose esantys duomenys yra teisingi, nors taip nebuvo, o vėliau juos pateikė VĮ „Registrų centras“, ko pasekoje viešame registre atsirado neteisingi duomenys. Tokie veiksmai yra vertinami kaip netikro dokumento pagaminimas ir pateikimas, juos padaręs asmuo yra nusikaltimo vykdytojas ir jo veiksmai kvalifikuojami pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

15.       Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje A. G. ir Š. G. veiksmai aprašyti neaiškiai. Jie nuteisti už tai, kad duodami nurodymus bendrininkui A. O. organizavo žinomai netikrų dokumentų pagaminimą ir jų panaudojimą. Jų veiksmų aprašyme naudojamas žodis „organizavo“ lyg ir turėtų reikšti, kad jie organizavo nusikaltimą ir tokiu atveju jie turėtų būti laikomi organizatoriais. Tačiau organizatorius yra tas, kas subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavo ar koordinavo jų narių veiklą arba parengė nusikalstamą veiką ar jai vadovavo, o tokių veiksmų jų padaryto nusikaltimo aprašyme nėra, jų veiksmai kvalifikuoti be nuorodos į BK 24 straipsnio 4 dalį, jie nėra nustatyti ir byloje esančiais įrodymais. Jų nusikalstamų veiksmų aprašyme yra formuluotė „duodami nurodymus“, kuri yra naudojama BK 24 straipsnio 6 dalyje aprašant padėjėjo požymius (padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką (...) duodamas nurodymus), tačiau jų veiksmai kvalifikuoti be nuorodos į BK 24 straipsnio 6 dalį. Taigi, šioje byloje A. G. ir Š. G. vaidmuo, įvardintas kaip organizatorių, aprašytas kaip padėjėjų, tačiau jokiu atveju ne kaip vykdytojų, o bendrininkavimo formų požiūriu tik vienam A. O. esant vykdytojui, o A. G. ir Š. G. nesant bendravykdytojams, visų veiksmai įvertinti kaip padaryti bendrininkų grupės. Toks teisinis A. G. ir Š. G. veiksmų vertinimas dokumentų suklastojimo atveju nėra teisingas.

16.       Kaip jau minėta, šioje byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo veiksmus atliko A. O., nes jis pasirašė dokumentą, kuriame buvo neteisingi duomenys. Kas surašė dokumentą ir įrašė jame neteisingus duomenis, nėra nustatyta, bet tai nebuvo A. G. ar Š. G., tokie kaltinimai jiems nebuvo pareikšti, dėl to jie nebuvo nuteisti, o ir byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų. Taigi, jie nėra šio nusikaltimo vykdytojai arba bendravykdytojai kartu su A. O., byloje yra vienas BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo vykdytojas, o tokia išvada reiškia, kad nuteistieji neveikė bendrininkų grupėje. Teismui padarius tokią išvadą, iš pirmosios instancijos nuosprendžio nustatomosios dalies šalinamos aplinkybės apie nuteistųjų veikimą bendrininkų grupėje, taip pat naikinama nuosprendžio dalis, kuria nuteistiesiems buvo pripažinta jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad klastodami dokumentus jie veikė bendrininku grupe.

17.       Vertinant A. G. ir Š. G. vaidmenį suklastojant dokumentus ir juos panaudojant, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyti jų veiksmai, kad jie davė A. O. nurodymus, atitinka faktinę įrodymais pagrįstą situaciją ir tai reiškia, kad jie veikė kaip padėjėjai, todėl jų veiksmai kvalifikuotini pagal BK 24 straipsnio 6 dalį 300 straipsnio 1 dalį. Kaip nurodyta šio sprendimo 12 punkte, A. G. ir Š. G. bendrais veiksmais suderino A. O. atvykimo laiką ir vietą, Š. G. jį atvežė į Registrų centrą, pasirūpino, kad jis turėtų dokumentų registracijai reikalingus asmens dokumentus, paaiškino jam, ką reikės daryti, Š. G., kartu su A. G. davė A. O. pasirašyti A. G. turėtas sutartis ir nurodė jas nunešti registruoti. Byloje nėra paneigti A. G. parodymai, kad jis viską darė paprašytas kito asmens, iš kurio ir gavo užpildytus dokumentus. Vertinant visą nusikaltimą šis asmuo, iš kurio A. G. gavo dokumentus, ir turėtų atsakyti kaip dokumentų suklastojimo organizatorius.

18.       Remiantis šiais motyvais teisėjų kolegija nustato, kad A. O. suklastojo netikrus dokumentus ir juos panaudojo, o A. G. ir Š. G. padėjo A. O. suklastoti netikrus dokumentus ir juos panaudoti, o būtent:

18.1.                      A. O., žinodamas, kad UAB „E“ akcijų neįgis, šios įmonės direktoriaus pareigų nevykdys, 2015 m. liepos 14 d., VĮ „Registrų centras“ patalpose, adresu Lvovo g. 25, Vilniuje, A. G. ir Š. G. nurodžius, už pasiūlytą 50 EUR piniginį atlygį savo, tariamai UAB „E“ akcininko bei UAB „E“ įgalioto asmens parašu patvirtino A. G. ir Š. G. pateiktus dokumentus: UAB „E“ 2015 m. liepos 9 d. Vienintelio akcininko sprendimą dėl direktoriaus pasikeitimo, kuriame atspausdinti žinomai netikri duomenys apie tai, kad A. O., kaip vienintelis UAB „E“ akcininkas, nuo 2015 m. liepos 13 d. paskiria save UAB „E“ direktoriumi bei 2015 m. liepos 14 d. Prašymo registruoti juridinių asmenų registre formų (JAR-1, JAR-AF ir JAR-VO-V) blankus, kuriuose atspausdinti melagingi duomenys apie tai, kad A. O. yra vienintelis UAB „E“ akcininkas ir direktorius, kuriuos 2015 m. liepos 14 d. A. O. pateikė VĮ „Registrų centras“ darbuotojams ir nuo 2015 m. liepos 15 d. buvo įregistruotas UAB „E“, įmonės kodas 303431514, registruotos Vilniuje, V. V. g. 7, direktoriumi ir vieninteliu akcininku. Šiais veiksmais A. O. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, o A. G. ir Š. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje 300 straipsnio 1 dalyje.

19.       Visiems trims nuteistiesiems panaikinus atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jie veikė bendrininkų grupe ir perkvalifikavus A. G. ir Š. G. veiksmus, teisėjų kolegija peržiūri pirmosios instancijos teismo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį jiems paskirtas bausmes. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra nesunki nusikalstama veika, už kurios padarymą, pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktą galima skirti nuo 50 MGL iki 2 000 MGL dydžio baudą, taip pat sankcijoje yra numatyta galimybė paskirti laisvės atėmimo iki 3 metų bausmę. Pirmosios instancijos teismas A. O. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė 60 MGL dydžio baudą, tai yra baudos dydis yra beveik lygus minimaliai įstatyme nustatytai ribai. Tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas A. O. skirtinos bausmės dydi, nustatytai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei nesuteikė jokios reikšmės, todėl teisėjų kolegija mano, kad dar labiau mažinti A. O. paskirtą bausmę nėra teisinga ir tai neatitiks BK 54 straipsnio ir 61 straipsnio nuostatų.

20.       Už šios nusikalstamos veikos padarymą pirmosios instancijos teismas Š. G. paskyrė 1 metų laisvės atėmimo bausmę, tai yra kiek mažesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, o A. G. – 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tai yra beveik lygią sankcijoje nustatytam bausmės vidurkiui. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtų bausmių ir BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės dydžio nustatymo taisyklių, nustatydamas bausmės dydį Š. G. ir A. G., nustatytai jų atsakomybę sunkinančiai aplinkybei teismas suteikė nedidelę reikšmę. Be atsakomybę sunkinančios aplinkybės teismas nurodė daug kitų aplinkybių, į kurias atsižvelgia parinkdamas bausmės rūšį ir bausmės dydį. Motyvuodamas bausmių skyrimą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į jų svarbesnį, nei A. O., vaidmenį padarant nusikaltimus. Jų veiksmus įvertinus kaip padėjėjų, jų faktinis vaidmuo vis tiek lieka svarbesnis nei vykdytojo A. O.. Nepaisant to, kad yra panaikinama jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė Š. G. ir A. G. teisingo dydžio bausmes.

21.       Teisėjų kolegija nesutina su Š. G. skundo argumentais dėl jo vaidmens nusikaltimų padaryme, neva jis buvo tik vairuotojas. Tokie argumentai paneigti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais, kurie rodo tikrąjį Š. G. supratimą apie situaciją, kurioje jis veikė. Visų pirma jo vaidmenį rodo jo dalyvavimas asmens, kuris gali būti bendrovės direktorius, paieškose. A. G. paprašytas jis įsitraukė į bendrovės direktoriaus paieškas. Direktoriaus ieškojo per pažįstamus ir siūlė tapti A. A., tačiau šis neturėjo asmens dokumento ir pasiūlė A. O., kuris turėjo dokumentus ir sutiko. Nei A. A., kuriam pirma Š. G. pasiūlė tapti direktoriumi, nei A. O., jokių gebėjimų, įgūdžių ar patirties vadovauti bendrovei neturėjo, niekas jų netikrino ir kvalifikacija nesirūpino. Žmonių, į kuriuos buvo kreiptasi, asmenybės – narkotikus ir alkoholį vartojantis, niekur nedirbantis A. O. – irgi rodo, kad nebuvo ieškoma tikrojo bendrovės direktoriaus. Be to, tokiais būdais direktoriai neieškomi. Nuo pat pradžių Š. G. neieškojo žmogaus, kuris realiai galėtų būti bendrovės direktoriumi, jai vadovauti ir rūpintis kasdieniais bendrovės darbai ir jis akivaizdžiai tai suprato. Direktoriaus ieškantiems A. G. ir Š. G. visiškai nerūpėjo jų kvalifikacija ir gebėjimai, o vienintelis reikalavimas buvo turėti asmens dokumentą. Šioje situacijoje neabejotinai Š. G. suprato, kad ieškomas žmogus nebus bendrovės direktoriumi, o tik jo vardu bus registruojami dokumentai. Tai rodo ir tolesni veiksmai, kuomet jis atvežė A. O. prie VĮ „Registrų centras“, kur registracija suinteresuotas A. G. nekalbėjo su A. O. apie darbą, bendrovės veiklą ir tikslus, o tiesiog davė pasirašyti iš anksto paruoštus dokumentus ir nurodė juos užregistruoti, o užregistravus tiesiog paėmė juos ir, atidavus A. O. pinigus už paslaugą, visi išsiskirstė. Be to, A. O. tapo ne vien tik direktoriumi, kis veikia prižiūrimas akcininko, bet ir akcininku, tai yra pats tapo bendrovės savininku, nors juo visai nenorėjo tapti, o visus dokumentus matant Š. G. atidavė A. G.. Kad Š. G. nebuvo vien tik nieko nežinantis ir nieko nesuprantantis vairuotojas, rodo ir tolesni jo veiksmai. A. G. paprašytas, jis vežiojo A. O., kur nurodydavo A. G.. Tačiau visi nurodymai vežti A. O. buvo tik į banką atidaryti sąskaitą arba patikrinti pinigų sumą ar juos nuimti, ir nebuvo jokių nurodymų vežti kokiais nors gamybos, prekybos ar paslaugų teikimo, kuo galėtų užsiimti bendrovė, klausimais. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagrindinį Š. G. vaidmenį nusikaltimo padaryme rodo ir tai, kad jis visada ėjo kartu su A. O. į banką, buvo aktyvus pokalbiuose su banko darbuotojais, gavęs elektroninius sąskaitos valdymo instrumentus juos perdavė A. G., jis klausinėjo apie susidariusią situaciją, apie ją pranešdavo A. G., suprato, kad visa veikla siekiama tik gauti į sąskaitą pinigus ir juos išgryninti ir to siekė. Jis taip pat suprato, kad turimi gauti pinigai nebus bendrovės sąžiningai uždirbti pinigai, nes jis nuolat vežiojo bendrovės akcininką ir direktorių A. O., o bendrovė niekuo neužsiėmė. Tuo labiau, kai sąskaitoje buvo didelė suma, kurios bankas neišdavė dėl teisėsaugos institucijų draudimo. Netgi banko sąskaitoje esant didelei niekuo nepagrįstai pinigų sumai ir teisėsaugos institucijoms draudžiant ją išmokėti, Š. G. toliau veikė ir rūpinosi šių pinigų kilmės pagrindimu. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino Š. G. veiksmus ne kaip „pagalbą“ A. O., o kaip Š. G. savarankišką, sąmoningą ir tikslingą veikimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes ir teisiškai įvertino Š. G. veiksmus kaip atitinkančius BK 22 straipsnio 1 dalies 182 straipsnio 2 dalies požymius.

22.       Teisėjų kolegijos vertinimu, A. G. ir jo advokato skundų argumentai neveda prie kitokios išvados, nei ją padarė pirmosios instancijos teismas. Kolegija nepritaria skundų argumentams dėl A. G. antraeilio ar nereikšmingo vaidmens nusikaltimų padaryme. Iš ties, kaip teigiama skunduose, A. G. su A. O. buvo susitikęs kelis kartus, tačiau susitikimų skaičiuos nieko nereiškia, o viską lemia susitikimų turinys. Kaip paaiškino A. O. ir Š. G., ką patvirtina ir pats A. G., jis ieškojo asmens, kuris sutiktų tapti bendrovės vadovu. Š. G. suradus A. O., prie VĮ „Registrų centras“ neteisingais duomenimis užpildytus dokumentus atvežė A. G., jis davė juos pasirašyti A. O., paaiškino, ką reikės daryti, o užregistravus A. O. kaip UAB „E“ akcininką ir direktorių, jis pasiėmė registracijos dokumentus. Jis skambino Š. G. ir sakė, kur reikia važiuoti ir vežti A. O., ką reikia daryti. A. O. banke gavus sąskaitos valdymo elektronines priemones, A. O. atidavė jas A. G.. A. G. sakė Š. G. ir A. O., į kokius banko skyrius reikia važiuoti atidaryti sąskaitą, patikrinti sąskaitos likutį ar paimti pinigus, ką reikia daryti, kai bankas nedavė A. O. pinigų. A. G., kaip ir Š. G., buvo būtina grandis visoje nusikaltimo padarymo grandinėje, kuri siejo apgaulę panaudojusius asmenis, įsilaužusius į Prancūzijos bendrovės kompiuterį ir įgytų pinigų išgryninimą ir realų paėmimą. A. G., greičiausiai siekdamas maskuotis ir būti mažiau matomu, nurodymus duodavo per Š. G.. Apeliaciniuose skunduose nėra detalizuota, kokiais parodymais Š. G. bando nukreipti savo kaltę į A. G.. Teisėjų kolegija išanalizavo ir palygino visus A. G. ir Š. G. parodymus, ir nustatė, kad absoliučioje daugumo jų parodymai atitinka vienas kitą ir yra papildyti A. O. parodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visų trijų nuteistųjų parodymus ir suteikė jiems tinkamą reikšmę. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktinius A. G. veiksmus ir teisingai juos teisiškai įvertino.

23.       Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentais, kad byloje nebuvo nustatinėjamas V. K. vaidmuo ir kas įsilaužė į Prancūzijos bendrovės kompiuterį. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nustatinėjamas V. K. vaidmuo, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jo atžvilgiu nutraukus ikiteisminį tyrimą, prokuratūrai baudžiamąją bylą teismui perdavus kaltinamajame akte kaltinant tik A. O., Š. G. ir A. G., teismas neturėjo teisinių galimybių kaip nors kitaip vertinti V. K. veiksmus. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo siekiama nustatyti, kas įsilaužė į Prancūzijos bendrovės kompiuterį, tačiau tai padaryti nepavyko. Toks teismo elgesys atitinka BK 255 straipsnio nuostatas.

Remiantis šiais motyvais ir vadovaudamasi BPK Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

 n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti A. O., Š. G. ir A. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, jie padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Š. G. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 300 straipsnio 1 dalies į BK 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį ir paskirti 1 metų laisvės atėmimo bausmę.

A. G. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 300 straipsnio 1 dalies į BK 24 straipsnio 6 dalį 300 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija:                                        Albinas Bielskis

                                                Alenas Piesliakas

                                                Linas Šiukšta