Civilinė byla Nr. e2A-496-516/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02480-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.13; 3.3.1.14; 3.3.1.20

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020m. liepos 7d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Tikniūtės ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagalieškovės akcinės bendrovės ,,PLASTA“ ir atsakovės akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-859-653/2019 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Plasta“ ieškinį atsakovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovėpateikė ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovės 141 463,80 Eur draudimo išmoką, 1396,26 Eur palūkanų nuo 2017m. rugsėjo 18 d., t.y. nuo atsakovės sprendimo pripažinti įvykį nedraudžiamuoju priėmimo iki šio ieškinio pateikimo teismui bei 6 proc. dydžio metines palūkanas.

2.       Ieškinyje nurodė, kad akcinė bendrovė (toliau – AB)„Lietuvos draudimas“ išdavė ieškovei Verslo draudimo liudijimą, kuriuo draudžiami visi įrengimai ir atsargos, esantys išvardintose draudimo vietose, įskaitant teritoriją, adresu (duomenys neskelbtini). Draudimo liudijime pripažįstama draudžiamuoju įvykiu ir vagystė su įsibrovimu. 2016 m rugpjūčio 30 d. ieškovės darbuotojai minėtoje teritorijoje pastebėjo išardytus ieškovės įrengimus. Teritoriją sauganti apsaugos bendrovė „Argus“ informavo ieškovę, kad stebint vaizdo stebėjimo kameras, buvo pastebėti du vyrai, perlipantys per saugomą ieškovės teritoriją juosiančią tvorą. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Argus“,nuvykusi į įvykio vietą, pastebėjo, kad fiziškai paveikti (nulenkti) apsaugos signalizacijos jutikliai, vaizdo stebėjimo kameros. 2017m. rugsėjo 1 d. ieškovės sudaryta komisija nustatė, kad sandėliuojamos įrangos dalis yra sugadinta, iš jos fiziškai išplėšiant vertingas metalines įrengimų konstrukcines detales ir jas neteisėtai išgabenant iš ieškovės saugomos teritorijos. Ieškovės atliktų sugadintų įrengimų ir atsargų atstatymo (remonto) sąmatų pagrindu nustatytas padarytos žalos dydis – 142 911,80 Eur.

3.       2017m. birželio 13 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroras sustabdė ikiteisminį tyrimą nenustatęs nusikalstamą veiką padariusio asmens. 2017m. rugsėjo 18 d. atsakovė priėmė sprendimą dėl Žalos administravimo bylos sustabdymo ir įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju. Su šiuo sprendimu ieškovė nesutiko. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje ir UAB „Argus“ atstovų pateiktuose paaiškinimuose yra užfiksuota pakankamai neteisėto patekimo į teritoriją ir įsilaužimo į patalpą požymių, todėl atsakovė nepagrįstai atsisakė pripažinti įvykį draudžiamuoju Draudimo sąlygų 11) punkto ir Draudimo taisyklių 11.4. a) punkto pagrindu.

4.       Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad sugadinta įranga buvo laikoma metalo laužo sandėlyje, kuris yra stoginės tipo be dalies atitvarinių konstrukcijų, todėl perimetras saugomas judesio davikliais, fizine apsauga bei skiriamaisiais ženklais – „Stop“ juosta. Draudimo taisyklių punktas Nr.: 11.4. d) numato, kad esant vagystei iš aptvertos saugomos teritorijos draudimo apsauga galioja tik turtui, kuris pagal paskirtį gali būti laikomas lauke. Atsižvelgiant į tai, kad sugadinti įrengimai nėra skirti laikyti juos lauke, draudimo apsauga pagal šį taisyklių punktą negalioja. Be to, susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga paaiškėjo, kad įsilaužimo į sandėlį požymių nustatyta nebuvo, o sandėlis nebuvo tinkamai apsaugotas, jog sudarytų kliūtis į jį patekti. Draudimo Taisyklių 64.5 punktas numato, kad neveikiant numatytoms turto apsaugos priemonėms draudimo išmoka gali būti mažinama arba nemokama.

5.       Įvykio vietoje buvo užfiksuoti vykdomų statybos darbų požymiai, o pagal draudimo taisykles žala taip pat yra neatlyginama „jei turtas pavogtas iš draudimo vietos, kurioje vykdomi statybos, rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai.“

6.       Be to,  AB „Plasta“ atstovai apie vagystę teikė skirtingą informaciją AB „Lietuvos draudimas“ darbuotojams ir ikiteisminio tyrimo institucijai, tokiu būdu apsunkindami įvykio aplinkybių tyrimą. Apžiūros metu nustatyta, kad įranga buvo gadinama ilgą laiką. Užfiksuotos kelios skirtingos įvykio datos, kurios leidžia teigti, kad draudėjas žinojo apie įrangos gadinimą (vagystę) ne vėliau kaip 2016 m. rugpjūčio 26 d., tačiau nesiėmė papildomų priemonių apsaugoti esamą turtą.

7.       Ieškovės nebendradarbiavimas ir atsisakymas teikti reikalingą informaciją buvo kliūtis nustatyti tikslų nuostolio dydį. Paaiškėjus, kad vagystės nuostoliai apskaičiuoti inventorizacijos būdu ir atsižvelgiant į tai, jog po saugos tarnybos 2016 m. rugpjūčio mėn. pranešimo apie galimai įvykdytą vagystę, ieškovė nurodė nieko nepasigedusi, draudikas vertina, kad nuostolis visų pirma nėra tiksliai nustatytas dėl pačios ieškovės kaltės.

II.                      Pirmosios instancijos teismosprendimo esmė

8.       Vilniaus apygardos teismas 2019m. rugsėjo 17d. sprendimu ieškinį atmetė.

9.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad draudimo objektas atitinka Draudimo sąlygų 11) p punkte numatytą sąlygą, kad adresu (duomenys neskelbtini), draudžiama įranga ir atsargos tiek patalpose, tiek aptvertoje įmonės teritorijoje, nes turtas buvo pavogtas iš minėtoje teritorijoje esančio sandėlio. Kadangi atsakovė Draudimo sąlygų 8 punkte pripažino, kad apžiūrėjo draudimo objektą, jį įvertino, jo techninė ir priešgaisrinė būklė buvo atsakovei žinoma ir atsakovė draudimo riziką prisiėmė, todėl aplinkybės apie tai, jog sandėlis buvo be vienos sienos, neįrodė jokių bylai reikšmingų aplinkybių – kaip buvo minėta, atsakovei tai buvo ir turėjo būti žinoma prieš sudarant sutartį ir su tuo susijusią riziką atsakovė savo valia prisiėmė. Pažymėjo ir tai, kad tarp šalių nebuvo ginčo, jog patalpoje, iš kurios pavogtas turtas, buvo įrengtos pakankamos apsaugos priemonės (įrengti judesio davikliai ir toje vietoje, kur nebuvo sandėlio sienos). Taigi, atsakovės argumentai, susiję su patalpos (sandėlio be vienos sienos) vertinimu, atmesti, kaip nepagrįsti.

10.       Teismas priėjo išvadą, kad faktinės aplinkybės (patalpos ertmė be sienos buvo saugoma apsaugos signalizacijos judesio davikliais, teritorija buvo aptverta tvora ir saugoma pagal draudimo sutarties reikalavimus, apsaugos darbuotojų A. Š. ir G. K. G. parodymai, kad 2016 m. rugsėjo 30 d. pašaliniai asmenys įveikė saugomos teritorijos tvorą, įsibrovė į sandėlį, paveikė judesio daviklius, A. B. parodymai ikiteisminio tyrimo metu apie pastebėtą teritoriją juosiančios tvoros įlenkimą), leido teigti, jog pašaliniai asmenys įveikė kliūtis, todėl tokių kliūčių įveikimas gali būti prilyginamas vagystei su įsibrovimu požymiais.

11.       Ieškovė neginčijo, kad galimai buvo keli turto vagystės epizodai – 2016m. rugpjūčio 26 d. ir 30 d. Iš to sekė, kad dėl 2016m. rugpjūčio 26 d. pavogto turto atsakovė turėjo teisę pasinaudoti Taisyklų 64.5 punkte numatyta teise nemokėti draudimo išmokos arba ją sumažinti.

12.       Kadangi atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių Draudimo taisyklių 11.4 a) punkte numatytą atvejį, t.y. kad turtas buvo pavogtas iš draudimo vietos, kurioje vykdomi naujo statinio statybos, statinio rekonstrukcijos, statinio kapitalinio remonto ar statinio griovimo darbai, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog pagal minėtą punktą įvykis yra nedraudžiamasis. Teismas nenustatė, kad vagystės metu teritorijoje buvo vykdomi statybos darbai.

13.       Ieškovė pripažino, kad įvykio aplinkybės iki šiol nėra visiškai aiškios, kad ieškovės darbuotojai teikė skirtingą informaciją ir atsakovei, ir ikiteisminio tyrimo metu (t.y. apie įvykio laiką, apie tai kuris konkrečiai darbuotojas pastebėjo vagystę), bylos aplinkybės taip pat patvirtino, jog tikėtina buvus ne vienam ieškovei priklausančių daiktų vagystės iš sandėlio atvejui. Taigi, nors šiuo atveju atsakovei buvo teikiama netiksli informacija, tačiau byloje nebuvo pakankamai įrodymų konstatuoti tyčinius nesąžiningus ieškovės veiksmus bendradarbiaujant su atsakove dėl įvykio aplinkybių, todėl teismas netaikė Draudimo taisyklių 63.1 punkte įtvirtintos teisės nemokėti draudimo išmokos, jeigu draudėjas bandė suklaidinti draudiką klastodamas faktus, pateikdamas neteisingus duomenis, ar ėmėsi veiksmų nepagrįstai gauti ar padidinti draudimo išmoką.

14.       Kadangi 2016 m. rugpjūčio 30 d. apsaugos darbuotojai pastebėjo vagystės faktą veikiant techninėms apsaugos priemonėms, bet pašalinių asmenų nepavyko sulaikyti, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovė turėjo imtis papildomų apsaugos priemonių, kurios nėra numatytos Draudimo sutartyje.

15.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nebuvo pakankamai rūpestinga disponuojant sandėlyje esančiu turtu – ieškovė nepateikė įrodymų, kad vykdė sandėlyje esančio turto apskaitą, taip pat nepaneigė jos darbuotojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumo, jog jau 2016m. rugpjūčio 26 d. buvo pastebėti sandėlyje išardyti įrenginiai, detalės,  kad tuo metu neveikė apsaugos priemonės, o sandėlio durys buvo atrakintos. Šioje byloje aplinkybių neaiškumas susijęs ne su trečiųjų asmenų, galimai padariusių nusikalstamą veiką, veiksmais, o su ieškovės veiksmais aiškinant įvykio datą, kilusias pasekmes, nuostolių faktą ir dydį.

16.       2016 m. birželio mėn. užfiksuotas ieškovės darbuotojo bandymas neteisėtai išsinešti iš sandėlio įmonės įrengimus, ieškovė neginčijo, kad galimai įmonės turto vagystės epizodų buvo keletas (rugpjūčio 26d. ir 30d.), tačiau nežiūrint į sistemingą įmonės turto grobimą ir naikinimą, ieškovė nevedė sandėlyje esančių materialinių vertybių apskaitos iki 2016 m. rugpjūčio 30 d., laiku nefiksavo turto trūkumų ir sugadinimų, todėl teismas neturėjo galimybės objektyviai nustatyti, koks turtas buvo sandėlyje iki vagystės įvykių, koks konkrečiai turtas pavogtas 2019m. rugpjūčio 26 d. ir 30 d., t.y. dėl pačios ieškovės nerūpestingų veiksmų nebuvo galimybės nustatyti žalos fakto. Ieškovės nurodytas trūkstamo turto sąrašas, nesant šio turto apskaitos duomenų iki vagystės įvykio, neįrodė, kad turto trūkumas ir sugadinimas atsirado būtent dėl 2016 m. rugpjūčio 30 d. vagystės.Įvertindamas įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė žalos fakto.

17.       Eksperto išvadą teismas vertino kaip pakankamai konkrečią ir motyvuotą. Atsakovė įrodymų, paneigiančių ieškovės ir eksperto nuostolių dydžio apskaičiavimą, nepateikė. Tačiau ekspertas vertino tik ieškovės nurodytų sugadinimų vertę, t. y. jis netikrino, ar minėtų dalių trūksta, ar minėtos dalys įrengimuose buvo, nevertino, koks konkrečiai turtas buvo prarastas ar sugadintas dėl įvykdytos vagystės.

III.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

18.       Apeliaciniame skundeieškovė prašopanaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 17d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiaispagrindiniais argumentais:

18.1.                      Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė ir įvykio tyrimo metu, ir bylos nagrinėjimo metu laikėsi nenuoseklios pozicijos dėl įvykio tyrimo eigos, akivaizdžiai vilkino sprendimo dėl draudimo išmokos priėmimą. Atsakovė pradžioje raštu patvirtinusi, kad sugadintą įrangą tinkamai apžiūrėjo ir įvertino (t. 1, b. l. 62), vėlesniais raštais ir galutiniu sprendimu laikėsi pozicijos, kad negali įvertinti ieškovės įrengimų sugadinimų vertės (t. 1, b. l. 81, 89, 97-99). Taip pat atsakovė vienu raštu pripažino, kad draudimo apsauga įvykio metu sugadintiems įrenginiams galiojo (t. 1, b. l. 81), vėliau pakeitė nuomonę ir sprendė, kad draudimo apsauga įvykio metu sugadintiems įrenginiams netaikoma (t. 1, b. l. 97-99).

18.2.                      Teismas skundžiamame sprendime netesingai nustatė faktines aplikybes ir nepagrįstai sprendė, kad ieškovė jau 2016 m. rugpjūčio 26 d. galėjožinoti apie vagystės faktą ir jau tuomet imtis aktyvių veiksmų įvykio aplinkybėms ištirti, žalos faktui nustatyti. Ieškovė apie vagystės faktą sužinojo 2016 m. rugpjūčio 30 d., nes tada tai pastebėjo ieškovės darbuotojai. 2016 m. rugpjūčio 30 d. buvo kreiptasi į teritoriją saugojančią apsaugos bendrovę UAB „Argus“ dėl galimos vagystės ir tą patį vakarą per vaizdo stebėjimo kameras buvo pastebėti du vyrai, perlipantys per saugomą ieškovo teritoriją juosiančią tvorą. Apie tai, kad 2016 m. rugpjūčio 26 d. į teritoriją buvo įsibrauta, ieškovė nežinojo, nes vagystės fakto nei pati pastebėjo, nei apie tai buvo informuota saugos tarnybos UAB „Argus“. Be to, ieškovės poziciją, kad apie vagystės faktą sužinota 2016 m. rugpjūčio 30 d., patvirtina ir liudytojais apklaustų asmenų parodymai: kadangi I. K. atostogavo nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., o vagystė pastebėta rugpjūčio pabaigoje ir apie ją I. K. buvo informuotas prieš porą dienų iki atostogų pabaigos, todėl akivaizdu, kad vagystės faktas buvo ir galėjo būti pastebėtas tik 2016 m. rugpjūčio 30 d. Be to, A. D. liudytojo apklausos protokole (Ikiteisminio tyrimo medžiagoje) minima 2016 m. rugpjūčio 26 d. data, kai tariamai ieškovė sužinojo apie vagystės iš teritorijos faktą, yra tik rašymo apsirikimas.

18.3.                      Vilniaus apygardos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai atsižvelgė į 2016 m. birželio 18 d. nutikimą ieškovės bendrovėje, kai užfiksuotas tik vienas ir tik vieno ieškovės darbuotojo drausminis nusižengimas.Be to, apie šį atvejį buvo informuota ir atsakovė.

18.4.                      Teismas nepagrįtai sprendė, kad nėra galimybės nustatyti žalos fakto. Šias išvadas paneigia atlikta ekspertizė ir 2018 m. spalio 10 d. Turto ekspertizės aktas Nr. 18-204-46.Ekspertas nebūtų atlikęs ekspertizės ir nebūtų nustatęs ieškovės įrangos remonto kaštų, jei jam nebūtų buvę pateikti visi ekspertizei atlikti reikiami duomenys ir dokumentai, įskaitant turto įsigijimo dokumentus. Teismas nepagrįstai kvestionavo ekspertizės išvadas. Be to, į civilinę bylą yra pateikti ieškovės įrenginių įsigijimo dokumentai, kurių pagrindu šie įrenginiai yra apskaityti ieškovės buhalterinėje apskaitoje.

18.5.                      Teismas netinkamai taikė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, paneigė draudimo sutarties esmę. Atsakovė neįvykdė CPK 178 straipsnyje ir Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų pareigų.Būtentatsakovė neįrodė pagrindų nemokėti draudimo išmokos, nors, jei įvyksta draudžiamasis įvykis, būtent draudikas turi įrodyti, kad nėra žalos.

19.       Atsakovė apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimo motyvuojamąją dalį, pripažįstant, kad nuostoliai (net jei jie būtų nustatyti) negali būti atlyginami pagal sudarytos draudimo sutarties sąlygas ir apeliaciniame skunde nurodytus punktus. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

19.1.                      Nesutinka, su teismo išvada, kad draudikas prisiėmėatsargų, kurios negali būti laikomos lauke, sugadinimo, sunaikinimo, vagystės riziką. Tai, kad pastogėje bus laikomi įrenginiai, draudikui nebuvo žinoma. Įrengimai į teritoriją ir minėtą pastogę atvežti po sutarties sudarymo ir teritorijos apžiūros. Sutarties šalys susitarė, kad draudikas prisiima ne bet kokio turto, laikomo lauke, o tik tokio, kuris pagal savo savybes ir charakteristikas gali būti laikomas lauke, sugadinimo, sunaikinimo ir vagystės rizikas.

19.2.                      Teismas nepagrįstai nepripažino įvykio nedraudžiamuoju pagal Taisyklių 11.4 a) punktą, nes nustatyti galimi įsilaužimo pėdsakai fiksuoti tik vienos dienos įvykiui, tačiau per šį įvykį vagystės mastas buvo minimalus, nes asmenys netrukus pasišalino išgąsdinti apsaugos darbuotojų. Tuo tarpu ankstesnių vagysčių metu (tiek fiksuotų, tiek nefiksuotų), kuomet ir galėjo būti įvykdyta didelio kiekio metalinių ir sunkių dalių vagystė, jokie įsilaužimo pėdsakai nebuvo fiksuoti.

19.3.                      Atsakovė negali sutikti su teismo išvada, kad ji negali remtis Taisyklių 63.1 punktu, kuriame numatyta, kad draudimo išmoka gali būti nemokama, jeigu draudėjas bandė suklaidinti draudiką pateikdamas neteisingus duomenis, nes tokiu atveju turi būti nustatyta draudėjo tyčia. Minėtoje sąlygoje nenumatyta kaltės forma kaip būtinoji sąlyga šio punkto taikymui. Ieškovė pateikė net tris skirtingus įvykio pastebėjimo momentus (2016 m. rugpjūčio 26 d., 30 d., 31 d.). Skiriasi ne tik data, bet ir aplinkybės, kokie darbuotojai pastebėjo vagystę.Draudikas negali sutikti su tuo, kad ieškovė buvo maksimaliai atvira, bendradarbiavo žalos administravimo stadijoje ir teikė sąžiningą bei teisingą informaciją apie įvykį.

19.4.                      Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neturėjo imtis papildomų priemonių, siekiant išvengti pasikartojančių vagysčių, nes tai nėra numatyta draudimo sutartyje. Pirmoji galima vagystė pastebėta dar birželio mėnesį, kai buvo sulaikytas darbuotojas. Jau tada ieškovė turėjo susirūpinti atsarginių dalių netinkamu eksploatavimu ir saugojimu, kuomet darbuotojai, kuriems tai nepavesta, gali laisvai patekti į pastogę ir pasiimti vertingas dalis, o jų atsargos nėra fiksuojamos. Ieškovės darbuotojai ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad po teritoriją nuolat vaikšto įvairūs žmonės, neaišku, ar jie darbuotojai, ar pašaliniai asmenys (L. K., S. V. apklausos), tačiau ieškovė nesiėmė priemonių nei griežtesnei patekimo į sandėlį kontrolei, nei saugomų įrenginių apskaitai vesti.

20.       Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo skundą atmesti ir nutraukti jo pagrindu pradėtą teisminį procesą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

20.1.                      Atsakovė neturi teisinio suinteresuotumo teikti apeliacinį skundą. Skundžiamo sprendimo motyvai, dėl kurių atsakovė pateikė apeliacinį skundą, nedaro jokios įtakos atsakovės teisėms ar teisėtiems interesams, todėl atsakovės apeliacinio skundo pagrindu pradėtas teismo procesas turėtų būti nutrauktas.

20.2.                      Atsakovė nepagrįstai teigia, kad Draudimo sutartimi susitarta dėl ribotos rizikos, todėl draudimo apsauga iš aptvertos teritorijos galioja tik turtui, kuris pagal savo paskirtį gali būti laikomas lauke. Atsakovė, susipažinusi su teritorijos ir joje esančių objektų technine būkle, sutiko Draudimo sąlygose raštu įtvirtinti išimtinį reguliavimą – taikyti draudimo apsaugą ir teritorijoje lauke, ir patalpose esantiems įrenginiams, nepriklausomai nuo jų saugojimo vietos ar įrengimų paskirties.Todėl, šiuo atveju, teisinės reikšmės neturi tai, ar įrenginiai gali būti laikomi lauke, ir faktas, kurioje teritorijos vietoje jie buvo laikomi.Be to,įrenginiai, dėl kurių yra kilęs ginčas, niekada nebuvo laikomi lauke. Įrenginiai buvo laikomi užrakinamame metalo sandėlyje, su uždengtu stogu, kuriame vietoje vienos iš sienų buvo niša.Atsakovei dar sudarant Draudimo sutartį buvo aišku ir žinoma, kad patalpoje nėra vienos sienos, ir atsakovė prisiėmė riziką, kad ieškovei priklausantys įrengimai gali būti saugomi tokioje patalpoje.

20.3.                      Apeliaciniame skunde atsakovė nepagrįstai teigia, kad įvykio metu ieškovei priklausantys įrengimai buvo sugadinti nenustačius įsibrovimo į patalpą požymių, ir todėl draudimo apsauga pagal Draudimo taisyklių 11.4. a) p. negalioja. Atsakovė neginčija fakto, kad įvykio metu patalpos ertmė be sienos buvo saugoma apsaugos signalizacijos judesio davikliais, pati patalpa buvo pilnai aptvertoje ir saugomoje teritorijoje.Ikiteisminis tyrimas ir jo metu surinkti duomenys akivaizdžiai patvirtina vagystės iš saugomos teritorijos faktą.

20.4.                      Ieškovė nesutinka su atsakovės teiginiu, kad ieškovės atstovai klaidino atsakovę ir teikė neteisingus duomenis apie įvykį.Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta faktų, kad ieškovė būtų teikusi melagingą informaciją dėl įvykio ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams ar draudikui.Neįmanoma draudiką suklaidinti, siekti nepagrįstai gauti draudimo išmoką ar ją padidinti neatsargiai arba netyčia, tokie veiksmai turi būti sąmoningi.Tuo tarpu atsitiktiniai netikslumai liudytojų parodymuose nėra ir negali būti pripažinti sąmoningu draudiko klaidinimu.

20.5.                      Ieškovė nesutinka su atsakovės pozicija, kad ieškovė (kaip draudėjas) nesiėmė papildomų priemonių apsaugoti patalpoje esančius įrenginius po sužinojimo apie įvykį. Ieškovė apie įvykį sužinojo tik 2016m. rugpjūčio 30 d. ir iškart ėmėsi visų būtinų veiksmų turtui apsaugoti, įvykio aplinkybėms tirti. Be to, aplinkybė, kiek vagystės epizodų būta, pati savaime gali turėti reikšmės tik nustatant, ar aptariamu atveju įvyko vienas ar keli draudžiamieji įvykiai, ar draudikas turi teisę taikyti vieną ar kelias besąlygines išskaitas. Tačiau nekeičia fakto, kad pats įvykis yra draudžiamasis. Atsakovė 2019m. vasario 5 d. vykusio teismo posėdžio metu tiesiogiai pripažino, kad ieškovės teritorijoje, iš kurios buvo pavogtas jos turtas, taikomas apsaugos lygis atitinka tarp šalių sudarytos Draudimo sutarties sąlygas, ir tiesiog nurodė, jog taikoma apsaugos sistema galbūt faktiškai nesuveikė.

21.       Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

21.1.                      Draudikas negali sutikti, kad jo pozicija nebuvo nuosekli.Draudikas elektroniniame laiške patvirtino, kad yra įvykdyta įvykio vietos ir sugadintų įrengimų apžiūra, tačiau žalos administravimas buvo tęsiamas. Draudikas prašė pateikti papildomus įrodymu apie pastogėje laikytą turtą ir jo savybes, įsigijimo datas, kad galėtų apskaičiuoti tikslų nuostolio dydį, o reikiami duomenys nebuvo pateikti. Dėl šios priežasties galutiniame sprendime draudikas konstatavo, kad nėra galimybės įvertinti žalos dydį. Vien tai, kad draudimo sutartis galioja ir yra taikoma draudimo apsauga, per se (savaime) nepatvirtina, kad įvykis bus kvalifikuojamas draudžiamuoju.

21.2.                      Atsakovė kritiškai vertina ieškovės pateiktus paaiškinimus, kad ieškovės darbuotojai vagystę pastebėjo 2016m. rugpjūčio 30 d. ir tą pačią dieną pranešė apie tai apsaugos darbuotojams, kurie vakare per vaizdo stebėjimo kameras pastebėjo dar vieną bandymą atlikti vagystę. Tokia ieškovės pozicija prieštarauja ikiteisminio tyrimo medžiagai: visi ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami tiriant du vagystės epizodus 2016m. rugpjūčio 26 d. ir 30 d.

21.3.                      Atsakovė nesutinka su ieškovės nuomone, kad nuostolio dydį nustatė byloje ekspertizę atlikęs ekspertas. Ekspertas, apskaičiuodamas nuostolio dydį, vertino trūkumą iki įrenginių pilnos sudėties ir šio trūkumo atstatymo kainą. Negalima teigti, kad visa tai, ko trūksta, yra galimas vagystės rezultatas, nes pagal ikiteisminio tyrimo ir šios civilinės bylos duomenis, darbuotojai aktyviai naudojosi minėtomis atsarginėmis dalimis, todėl bent jau dalis šių įrengimų dalių jau buvo sunaudotos pagal funkciją, kuriai ir buvo įsigytos. Byloje atlikta ekspertizė patvirtina tik deklaruotų sugadinimų vertę (atstatymo kainą), tačiau nepatvirtina, kad šių dalių tikrai trūksta, kad šios dalys tikrai įrengimuose buvo ir, kad jos pavogtos, būtent šio įvykio metu.

21.4.                      Atsakovės nuomone, ji pagrindė atsisakymą mokėti draudimo išmoką: atlikusi aplinkybių tyrimą, nustatė faktines aplinkybes, leidžiančias atsisakyti mokėti draudimo išmoką.Tik draudėjui pateikus paaiškinimus ir įrodymus, koks turtas buvo laikomas, draudikas gali imtis tolimesnių veiksmų ir įvertinti, kokio dydžio nuostolis buvo padarytas. Tačiau šiuo atveju, draudėjas tokių duomenų nepateikė nuo pat pradžių, dėl ko, atsakovė neturėjo galimybės apskaičiuoti, kiek žalos padaryta.

22.       2020 m. birželio 16d. gautas ieškovės prašymas priteisti iš atsakovės 3 267 Eur su PVM dydžio bylinėjimosi išlaidas advokatų ir (ar) advokato padėjėjų teisinei pagalbai apmokėti, 130,68 Eur su PVM būtinųjų išlaidų ir 2 046,00 Eur žyminį mokestį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

24.       Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad šalys sudarė Verslo turto draudimo sutartį draudimo apsaugos laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 (1 t., b. l. 114–121), kuria apdraudė adresu (duomenys neskelbtini), esančius statinius, įrengimus, atsargas nuo draudiminių rizikų, numatytų sutartyje. 2016 m. rugsėjo 2 d. atsakovė gavo ieškovės pranešimą, kad 2016 m. rugsėjo 1 d. įmonėje buvo pastebėta vagystė. Apie įvykį buvo pranešta policijai. 2017 m. birželio 13 d. ikiteisminis tyrimas sustabdytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3-1 straipsnio pagrindu. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymius dėl to, kad 2016 m. rugpjūčio 30 d. iš atsakovo sandėlio buvo išardytos ir pavogtos plastiko perdirbimo mechanizmo detalės.2017 m. rugsėjo 18 d. atsakovė priėmė sprendimą dėl Žalos administravimo bylos sustabdymo ir įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju. Ieškovė su tokiu atsakovės sprendimu nesutiko.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

25.       Atsakovė pateikė apeliacinį skundą nesutikdama su dalimi teismo motyvų dėl įvykio kvalifikavimo draudžiamuoju pagal Taisyklių 11.4 d), 11.4 a), 63.1, 65.1 punktus.

26.       Atsakovė nepritaria teismo išvadai, kad draudikas prisiėmė įrengimų ir atsargų, kurie negali būti laikomi lauke, sugadinimo, sunaikinimo, vagystės riziką.

27.       Draudimo sąlygų 11) punkte (t. 1, b. l. 23) numatyta, kad adresu (duomenys neskelbtini), draudžiama įranga ir atsargos tiek patalpose, tiek aptvertoje įmonės teritorijoje. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad draudimo objektas atitinka šią sąlygą, nes turtas buvo pavogtas iš minėtoje teritorijoje esančio sandėlio. Kadangi atsakovė Draudimo sąlygų 8 punkte (t. 1, b. l. 22) pripažino, kad pilnai apžiūrėjo draudimo objektą, jį įvertino, jo techninė ir priešgaisrinė būklė buvo atsakovei žinoma ir atsakovė draudimo riziką prisiėmė, todėl šiuo atveju, teisinės reikšmės neturi tai, ar įrenginiai laikomi lauke, ir faktas, kurioje teritorijos vietoje jie buvo laikomi. Kaip minėta, šalys susitarė taikyti draudimo apsaugą ir teritorijos patalpose, ir lauke esantiems įrenginiams. Atsakovei dar sudarant draudimo sutartį buvo aišku ir žinoma, kad patalpoje, iš kurios buvo pavogtas ieškovės turtas, nėra vienos sienos, ir atsakovė prisiėmė riziką, kad ieškovei priklausantys įrengimai gali būti saugomi tokioje patalpoje. Atsakovė nepagrįstai akcentuoja, kad pagal draudimo sutartį draudimo apsauga įrengimams, laikomiems lauke, galioja tik tuo atveju, kai atitinkami įrenginiai, atsižvelgiant į jų paskirtį, gali būti laikomi lauke. Nėra ginčo, kad šiuo atveju įrenginiai buvo laikomi ne lauke, o sandėlyje, taigi, draudimo taisyklių nuostatos dėl įrenginių, laikomų lauke, šiuo atveju yra neaktualios.

28.       Pasak atsakovės, teismas nepagrįstai nepripažino įvykio nedraudžiamuoju pagal Taisyklių 11.4 a) (t. 1, b. l. 31) punktą, nes nustatyti galimi įsilaužimo pėdsakai fiksuoti tik vienos dienos įvykiui, tačiau per šį įvykį, vagystės mastas buvo minimalus, nes asmenys netrukus pasišalino išgąsdinti apsaugos darbuotojų.

29.       Byloje nustatyta, kad patalpos ertmė be sienos buvo saugoma apsaugos signalizacijos judesio davikliais, o teritorija buvo aptverta tvora ir saugoma pagal draudimo sutarties reikalavimus. Apsaugos darbuotojai A. Š. ir G. K. G. nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 30 d. pašaliniai asmenys įveikė saugomos teritorijos tvorą, įsibrovė į sandėlį, paveikė judesio daviklius, A. B. nurodė, kad buvo pastebėtas teritoriją juosiančios tvoros įlenkimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog minėtų kliūčių įveikimas gali būti prilyginamas vagystei su įsibrovimu požymiams.

30.       Tai, kad vykdant ikiteisminį tyrimą nustatyta, jog ieškovės turtas ar atskiros jo sudėtinės dalys galėjo būti pavogtos ne vieną dieną, bet per tam tikrą tęstinio pobūdžio laikotarpį, pagal šalių sudarytos draudimo sutarties nuostatas nepaneigia paties draudžiamojo įvykio fakto.

31.       Atsakovė nesutinka su teismo išvada, kad ji negali remtis Taisyklių 63.1 punktu, kuriame numatyta, kad draudimo išmoka gali būti nemokama, jeigu draudėjas bandė suklaidinti draudiką pateikdamas neteisingus duomenis, nes tokiu atveju turi būti nustatyta draudėjo tyčia.

32.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įvykio aplinkybės iki šiol nėra visiškai aiškios, kad ieškovės darbuotojai teikė skirtingą informaciją ir atsakovei, ir ikiteisminio tyrimo metu (t. y. apie įvykio laiką, apie tai kuris konkrečiai darbuotojas pastebėjo vagystę), kad tikėtina buvo ne vienas ieškovei priklausančių daiktų vagystės iš sandėlio atvejis. Taigi, šiuo atveju atsakovei buvo teikiama netiksli informacija, tačiau netikslumai liudytojų parodymuose negali būti pripažinti sąmoningu draudiko klaidinimu. Nėra pagrindo manyti, kad ieškovė tai darė siekdama suklaidinti draudimo bendrovę. Be to, pati atsakovė kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūnus, klausdama, ar ikiteisminio tyrimo metu yra tiriama versija dėl melagingo pranešimo (t. 1, b. l. 55). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta faktų, kad ieškovė būtų teikusi melagingą informaciją dėl įvykio ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams ar draudikui. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra pakankamai įrodymų konstatuoti tyčinius nesąžiningus ieškovės veiksmus bendradarbiaujant su atsakove dėl įvykio aplinkybių, todėl nebuvo pagrindo taikyti Draudimo taisyklių 63.1 punktą.

33.       Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neturėjo imtis papildomų priemonių, siekiant išvengti pasikartojančių vagysčių, nes tai nėra numatyta draudimo sutartyje.

34.       Pasak atsakovės, pirmoji galima vagystė pastebėta dar birželio mėnesį, todėl jau tada ieškovė turėjo susirūpinti turto netinkamu saugojimu. Su tokiu atsakovės argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. 2016 m. birželio 18 d. ieškovės darbuotojui neteisėtai patekus į sandėlį apsaugos sistema suveikė ir darbuotojas buvo sulaikytas apsaugos darbuotojų, tai liudija, kad apsaugos sistema buvo tinkama, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovė šioje situacijoje privalėjo imtis kokių nors papildomų priemonių turtui apsaugoti. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra įrodymų, jog sulaikytasis darbuotojas į sandėlį pateko, turėdamas tikslą įvykdyti jame esančio turto vagystę. Darbdavys (ieškovė) atliko įvykio vidinį tyrimą, paskyrė darbuotojui, neteisėtai patekusiam į sandėlį, drausminę nuobaudą, taigi, adekvačiai reagavo į pažeidimą. Tuo tarpu atsakovė nenurodė jokių konkrečių priemonių (veiksmų), kurių turėjo imtis ieškovė po minėto įvykio, bet nesiėmė.

35.       Tai, kad vagystė buvo įvykdoma ne per vieną dieną, o 2016 m. rugpjūčio 26 d. vagystės epizodas nebuvo laiku pastebėtas, nekeičia fakto, kad pašaliniai asmenys įveikė teritoriją juosiančią tvorą ir pavogė ieškovei priklausantį turtą iš patalpos, kurios draudimo riziką prisiėmė atsakovė. Apie 2016 m. rugpjūčio 26 d. vagystės epizodą buvo sužinota tik po 2016 m. rugpjūčio 30 d. įvykio, kuomet apsaugos darbuotojai pastebėjo vagystės faktą,suveikus techninėms apsaugos priemonėms. Nežinodama apie 2016 m. rugpjūčio 26 d. vagystę, ieškovė neturėjo galimybės imtis papildomų apsaugos priemonių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šiuo atveju ieškovė neturėjo pareigos imtis papildomų, draudimo sutartyje nenumatytų apsaugos priemonių.

36.       Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, sprendžia, kad atsakovės apeliacinio skundo reikalavimas dėl sprendimo motyvų pakeitimo pripažįstant, kad nuostoliai (net jei jie būtų nustatyti) negali būti atlyginami pagal sudarytos draudimo sutarties sąlygas, netenkinamas.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

37.       Ieškovė nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime atsižvelgęs į 2016 m. birželio 18 d. nutikimą ieškovės bendrovėje, kai užfiksuotas vieno ieškovės darbuotojo drausminis nusižengimas, konstatavo, jog nėra galimybės nustatyti ieškovei padarytos žalos dydį. Šį ieškovės argumentą apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstu.

38.       Tai, kad 2016 m. birželio 18 d. buvo užfiksuotas ieškovės darbuotojo bandymas neteisėtai patekti į sandėlį, rodo, kad apsaugos sistema veikė, šį atvejį užfiksavo apsaugos darbuotojai, o nusižengimą padaręs darbuotojas buvo įpareigotas pateikti pasiaiškinimą ir jam 2016m. liepos 11 d. ieškovės įsakymu pritaikyta drausminė nuobauda– papeikimas (t. 1, b. l. 66-68). Tuo metu jokių įrengimų ar įrenginių vagystės faktas nebuvo nustatytas. Todėl nebuvo ir pagrindo fiksuoti turto trūkumą ar sugadinimą.

39.       Žala, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, ir jos dydis nėra preziumuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017, 50 punktas). Tuo atveju, kai šalis negali tiksliai įrodyti nuostolių dydžio, jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad kai šalys nesutaria dėl nuostolių dydžio, konkretų jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010; 2018 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-611/2018, 46 punktas).

40.       Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje. Įstatymo nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą.

41.       Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – ir DĮ) 98 straipsnio 2 dalį draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. Draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Taigi, pagal įstatymą draudimo išmokos dydį privalo nustatyti draudikas (atsakovė).

42.       Ieškovė pirmosios instancijos teismui pareikštu ieškiniu prašė priteisti 141 463,80Eur dydžio draudimo išmoką. Nurodė, kad dėl vagystės įvykio iš ieškovės įrenginių, skirtų plastikų perdirbimui, buvo pagrobtos įvairios metalinės dalys.

43.       Ieškovė, prašydama priteisti nurodomą draudimo išmoką, pateikė šiuos dokumentus – pažymą apie vagystės metu sugadinto (sunaikinto) turto apskaitos duomenis bei bendrovei padarytos žalos atstatymo išlaidas (t. 3, b. l. 58–60), taip pat vagystės metu sugadinto turto remonto sąmatą (t. 3,b. l. 61–79), vagystės metu sugadintų įrengimų palyginimą su šiuo metu parduodamais naudotais įrengimais (t. 3, b. l. 80–90), ieškovės balansus, ilgalaikio turto priėmimo–perdavimo eksploatacijaiaktus, pagamintų nestandartinių įrengimų planinių kalkuliacijų suvestines (t. 3, b. l. 101–175). Taigi, ieškovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius atsiradusios žalos dydį.

44.       Civilinėje byloje buvo skirta teismo ekspertizė ir teismo ekspertui buvo užduotas klausimas „Kiek kainuotų sugadintų galios spintų remontas sudedant dingusius komponentus į esamas dėžes. Vertinti atsižvelgiant, kokie komponentai galėjo būti įmontuoti remiantis AB „Plasta“ veikla, turimomis ir turėtomis gamybos linijomis bei įrangos amžiumi“. Teismo ekspertas pateikė išvadą, kad „Įrangos remonto kaštai neatsižvelgiant į įrangos nusidėvėjimą yra lygūs 270 734 Eurbe PVM. Įrangos remonto (atkuriamoji vertė) kaštai, atsižvelgiant įrangos nusidėvėjimą (amžių) yra lygūs 91 579Eur be PVM“. Ieškovė pažymoje apie 2016 m. rugsėjo 1 d. vagystės metu sugadinto (sunaikinto) turto apskaitos duomenis bei bendrovei padarytos žalos atstatymo išlaidas (t. 3, b. l. 60) nurodė, kad vagystės žala yra 142 911,80 Eur, o draudimo išmoka atėmus besąlyginę draudimo išmokos 1 448,00 Eur dydžio išskaitą yra 141 463,80 Eur. Draudimo liudijimo papildomose sąlygose 2) punkte (t. 1, b. l. 119) nustatyta, kad jei po draudžiamojo įvykio gamybiniai įrengimai remontuojami (atkuriami), draudikas išmoka išmoką neskaičiuojant nusidėvėjimo, tačiau neviršijant to įrenginio atkūrimo vertės. Ieškovė nurodė, kad prašo išmokėti draudimo išmokos sumą, kuri apima tik įrangos atkūrimo darbo jėgos ir medžiagų sąnaudas, ir neprašo priteisti draudimo išmokos, kurios dydis būtųlygus įrangos remonto kaštams neatsižvelgiant į įrangos nusidėvėjimą, nustatytiems ekspertizės aktu.

45.       Pirmosios instancijos vertinimu,atlikta ekspertizė patvirtino ieškovės prašomos priteisti nuostolių sumos apskaičiavimo pagrįstumą, tačiau nepatvirtino, kad pavogtos dalys buvo įrengimuose.

46.       Vertindamas ekspertizės išvadas pirmosios instancijos teismas nenustatė kokių nors trūkumų, galinčių kelti abejonių dėl išvadų patikimumo, objektyvumo, surinktų duomenų išvadoms padaryti pakankamumo. Teismo ekspertizės akte nėra nurodyta, kad ekspertui trūko duomenų atsakyti į teismo užduotą klausimą, priešingu atveju ekspertas nebūtų atlikęs ekspertizės ir nebūtų nustatęs ieškovės įrangos remonto kaštų. Teismo eksperto išvada yra motyvuota, konkreti.

47.       Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, jog teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2003 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003).

48.       Ikiteisminio tyrimo metu pateikta vaizdo medžiaga (t. 4, b. l. 4–9) patvirtina, kad 2016 m. rugpjūčio 26 d. ir 30 d. iš aptvertos įmonės teritorijos buvo pavogtas ieškovei priklausantis turtas, teritoriją juosianti tvora deformuota (t. 4, b. l. 30), ieškovė pateikė prašomos priteisti žalos skaičiavimą, įrodymus šiai žalai pagrįsti, atsakovė konkrečių argumentų dėl netinkamo žalos atlyginimo dydžio paskaičiavimo nepateikė, taip pat nepateikė įrodymų, paneigiančių eksperto nuostolių dydžio apskaičiavimą, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė turi teisę reikalauti draudimo išmokos priteisimo dėl vagystės su įsibrovimu.

49.       Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi visus šalių pateiktus įrodymus ir argumentus ginčo klausimu,sprendžia, kad ieškovės reikalavimas priteisti 141 463,80 Eur dydžio draudimo išmoką yra pagrįstas.

50.       Ieškovė taip pat prašo teismo priteisti 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į CK 6.37 straipsnio 2 dalį bei CK 6.210 straipsnio nuostatas, bei tai, kad bylos šalys yra privatūs juridiniai asmenys, toks ieškovės prašymas tenkinamas ir iš atsakovės ieškovei priteisiamos 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistiną sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Iš atsakovės ieškovei taip pat priteistina ir 6 proc. dydžio metinių (ikiteisminių kompensuojamųjų) palūkanų nuo atsakovės, draudiko, įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju įvykiu, tyrimo akto priėmimo dienos, 2017 m. rugsėjo 18 d., iki ieškinio pateikimo teismui dienos (2017 m. lapkričio 24 d.) (CK 6.210 straipsnio 2 dalis) (1395,26 Eur).

Dėl bylos baigties

51.       Įvertindamas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė neįrodė, jog turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui arba ją sumažinti. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nesant teisėto pagrindo atsisakė priteisti draudimo išmoką ir atmetė ieškinį. Atsižvelgiant į tai, ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas, o atsakovės – atmetamas.

52.       Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas byloje priimantnaują sprendimą – ieškinį tenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

53.       Pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškovės pateiktą ieškinį netenkino prašymo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Į bylą yra pateikti duomenys, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 16 133,99Eur išlaidų teisinei pagalbai apmokėti (t. 2, b. l. 93–118), 2046 Eur žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 100). Apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai turi pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

54.       Ieškovės prašomos priteisti išlaidos už suteiktas teisines paslaugas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 pavirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytus maksimalius dydžius (toliau – Rekomendacijos). Už ieškovei suteiktas teisines paslaugas – ieškinio, dubliko, paaiškinimų rengimą, konsultavimą, pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose (4,75 (5)val. x 0,1 x 817,6 Eur) + (2 val. x 0,1 x 817,6 Eur x 0,8) + (6,5 (7) val. x 0,1 x 817.6Eur) + (3 val. x 0,1 x 817,6 Eur x 0,8) + (6,43 (6) val. x 0,1 x 817.6Eur) + (1,8 (2) val. x 0,1 x 817.6Eur x 0,8) + (3,5 (4) val. x 0,1 x 817.6Eur) + (2,5 x 838.7Eur) + (1,5 x 850.8Eur) + (2,25 (2) val. x 0,1 x 850.8Eur) + (4 val. x 0,1 x 850.8Eur + 0,4 x 850.8Eur) + (3,75 (4) val. x 0,1 x 884.8Eur + 0,4 x 884.8Eur) maksimali priteistina suma sudaro7 188,07 Eur. Šiuo atveju pagrindas nukrypti nuo maksimalių dydžių – išskirtinis bylos sudėtingumas ar jos apimtis, teisinių klausimų naujumas – nenustatytas, todėl ieškovei iš atsakovės priteistinas išlaidų už teisines paslaugas dydis mažintinas iki nurodytos maksimalaus dydžio sumos, t. y. iki 7 188,07Eur (CPK 98 straipsnis). Taip pat ieškovei iš atsakovės priteistinas ir 2046 Eur žyminis mokestis, sumokėtas teikiant ieškinį (t. 1, b. l. 100).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

55.       Ieškovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 3267Eur teisinių išlaidų apeliacinės instancijos teisme (už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą pateikimą), 130,68 Eur būtinųjų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu teisme, bei sumokėjo 2046 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą (t. 4, b. l. 172, t. 5, b. l. 10–13).

56.       Kadangi apeliacinės instancijos teismas pateiktą ieškovės apeliacinį skundą tenkino, o atsakovės apeliacinį skundą atmetė, o ieškovei suteiktos teisinės paslaugos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių, ieškovei iš atsakovės priteisia 3267Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo (CPK 93, 98 straipsniai; Rekomendacijų 8.9, 8.11 papunkčiai). Taip pat ieškovei iš atsakovės priteisiamas 2046 Eur žyminis mokestis, sumokėtas teikiant apeliacinį skundą (t. 4, b. l. 172). Kadangi ieškovė nedetalizavo, kas sudaro jos prašomas priteisti būtinąsias išlaidas, šios išlaidos nepriteisiamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 17d.sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“ ieškovei akcinei bendrovei „Plasta“ 141 463,80 Eur (šimto keturiasdešimt vieno tūkstančio keturių šimtų šešiasdešimt trijų eurų ir 80 ct) dydžio draudimo išmoką,1395,26 (tūkstantį tris šimtus devyniasdešimt penkis eurus ir 26 ct) Eur kompensuojamųjų palūkanų, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“ ieškovei akcinei bendrovei „Plasta“ 9234,07 Eur (devynis tūkstančius du šimtus trisdešimt keturis eurus ir 7 ct) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“ ieškovei akcinei bendrovei „Plasta“ 5313Eur (penkis tūkstančius tris šimtus trylika eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjos                                                                        Rasa Gudžiūnienė

                                                                                        Agnė Tikniūtė

                                                                                        Jūratė Varanauskaitė