Civilinė byla Nr. 2-117/2010

Procesinio sprendimo kategorija 126.8

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 28 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Multiimpex“ bankrotas pripažintas tyčiniu, civilinėje byloje Nr. B2-49-436/2009.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

Kauno apygardos teismas 2005 m. spalio 24 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Multiimpex“. Kreditorius Kauno apskrities VMI kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti UAB „Multiimpex“ bankrotą tyčiniu.

BUAB „Multiimpex“ administratorius A. G. su kreditoriaus reikalavimais sutiko, prašė UAB „Multiimpex“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

Buvęs UAB „Multiimpex“ direktorius A. P. su pareiškimu dėl UAB „Multiimpex“ bankroto pripažinimo tyčiniu nesutiko, nes veiksmų, iš kurių būtų galima spręsti, jog UAB „Multiimpex“ buvo siekiama tyčia privesti prie bankroto, nėra. 2003 m. įmonė buvo moki, jos įsipareigojimai neviršijo pusės į balansą įtraukto turto vertės.

Kauno apygardos teismas 2009 m. spalio 28 d. nutartimi UAB „Multiimpex“ bankrotą pripažinimo tyčiniu. Teismas konstatavo, kad 2004 m. rugpjūčio 23 d. bendrovės visuotiniu akcininkų susirinkime buvo nuspręsta parduoti bendrovės ilgalaikį turtą - pastatus (unikalus Nr. 52/941-0010-05-6, Nr. 52/941-0100-07-0, Nr. 52/941-0010-09-2, Nr. 52/941-0010-16-0), esančius Panevėžiuko gyvenvietėje, Babtų sen., Kauno raj. sav., už likutinę vertę 35 747 Lt. Nurodytas ilgalaikis turtas buvo parduotas 2004 m. rugsėjo 7 d. turto pirkimo pardavimo sutartimi, sudaryta su R. S. ir R. R. . Teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis nurodytų pastatų vidutinė rinkos vertė buvo 1 428 897 Lt. Teismo nuomone, esant beveik 40 kartų skirtumui tarp pastatų likutinės ir vidutinės rinkos vertės, prieš priimant sprendimą dėl pastatų pardavimo turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 ,,Dėl turto vertinimo metodikos“ nustatytais turto vertinimo metodais, tačiau šių metodų, nustatant pastatų rinkos vertę, laikytasi nebuvo, todėl teismas konstatavo, kad priimant sprendimą dėl pastatų pardavimo jie nebuvo įvertinti realia rinkos kaina. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis teismas sprendė, kad UAB „Multiimpex” pastatus 2004 m. rugsėjo 7 d. sutartimi perleido nuostolingai, toks perleidimas be kreditorių sutikimo prieštaravo bendrovės pelno siekimo tikslams ir tokius veiksmus teismas vertino kaip sąmoningą įmonės bei įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimo žlugdymą, t. y. tyčinį bankrotą. Be to, teismas pažymėjo, kad 2004 m. liepos 26 d. UAB „Multiimpex“ sudarė sutartį su J. J. įmone „Atlantas“ dėl informacijos paslaugų teikimo, pagal kurią paslaugų teikėjas J. J. įmonė „Atlantas“ įsipareigojo UAB „Multiimpex“ teikti informacijos paslaugas. Sutarties 4.1 ir 4.2 punktuose buvo numatytas išankstinis 59 000 Lt apmokėjimas už paslaugas. Pagal sutartį UAB „Multiimpex“ 59 000 Lt išankstinį apmokėjimą atliko 2004 m. liepos 29 d. Teismas įvertinęs tai, jog UAB „Multiimpex“ neturėdama objektyvių duomenų apie siūlomos paslaugos efektyvumą, įsipareigodama sumokėti už paslaugą iš anksto bei šią pareigą įvykdydama, be to, nesusiedama užmokesčio už paslaugų teikimą su paslaugų tiekėjo veiklos rezultatais, konstatavo, kad UAB „Multiimpex“ sandoriu prisiėmė įsipareigojimus viršijančius normalią verslo riziką, o įmonės administracijos vadovo veiksmai sudarant šį sandorį atitinka tyčinio bankroto požymius. Pasisakydamas dėl 2004 m. spalio 4 d. sutarties su įmonės direktoriumi ir pagrindiniu akcininku R .A. P. , kuria atsakovo bendrovė išsinuomojo iš A. P. jam nuosavybės teise priklausančią įrangą, teismas atkreipė dėmesį, kad pagal šią sutartį numatytas avansinis nuomos mokestis, kuris A. P. buvo sumokėtas. Teismo vertinimu, UAB „Multiimpex“, sudarydama su įmonės direktoriumi ir pagrindiniu akcininku A. P. , kuriam sandorio sudarymo metu buvo žinoma apie įmonės sunkią finansinę padėtį, nuomos sutartį ir sumokėdama jam nuomos mokestį už įrangą iš anksto, dar labiau pablogino UAB „Multiimpex“ finansinę padėtį ir įmonės galimybes atsiskaityti su ankstesniaisiais kreditoriais. Taigi, UAB „Multiimpex“ pagal sutartį atlikdama mokėjimą įmonės direktoriui ir pagrindiniam akcininkui nepagrįstai suteikė pastarajam prioritetą, nors žinojo, jog negalės atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais. Tokie veiksmai, teismo nuomone, atitinka tyčinio bankroto požymius. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys 2004 m. liepos 16 d. kasos pajamų orderiai patvirtina, jog A. P. , A. P. ir T. P. įnešė į įmonės kasą grynaisiais pinigais po 40 000 Lt. Šiuo piniginius įnašus įmonė A. P. , A. P. ir T. P. grąžino 2004 m. liepos 22-23 d. tai patvirtina 2004 m. liepos 22-23 d. kasos išlaidų orderiai. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės patvirtina, kad įmonė, žinodama, jog negalės atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais, nepagrįstai pirmenybę suteikė įmonės direktoriui, kuris yra pagrindiniu įmonės akcininku, bei jo artimiems giminaičiams, t. y. sūnums, kurie taip pat yra įmonės akcininkais. Tokius veiksmus teismas laikė atitinkančiais tyčinio bankroto požymius. Pripažinęs bankrotą tyčiniu, teismas įpareigojo administratorių patikrinti UAB ,,Multiimpex“ sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 20 str.). Be to, teismas pažymėjo, kad nagrinėjant bylą paaiškėjo UAB „Multiimpex“ valdymo organų veiksmuose nusikaltimo požymių, todėl apie šią nutartį praneština prokurorui (CPK 300 str. 1 d.).

Atskiruoju skundu A. P. prašo šią teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditoriaus Kauno apskrities VMI prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad 2004 m. rugsėjo 7 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas vertintinas kaip veiksmai, atitinkantys tyčinio bankroto požymius, nes pardavimo metu Nekilnojamojo turto registro duomenimis turto vertė buvo 1 428 897 Lt, t. y. 40 kartų didesnė už sandorio metu gautą kainą 35 747 Lt. Tačiau Nekilnojamojo turto registro duomenys negali būti laikomi konkretaus turto rinkos verte. Parduoto nekilnojamojo turto vertė buvo labai maža, pastatų būklė buvo prasta, parduotiems statiniams eksploatuoti suformuoti žemės sklypą teisinio pagrindo nebuvo, kadangi į šį sklypą jau buvo atkurtos nuosavybės teisės. Be to, visiškai neatsižvelgta į faktą, kad turtas buvo parduotas už žymiai aukštesnę kainą, t. y. parduodant šį turtą UAB „Multiimpex“ gavo pelną, todėl nėra pagrindo teigti, kad pastatai perleisti nuostolingai. Teismas nepagrįstai teigė, kad prieš parduodant turtą reikėjo jį dar kartą įvertinti atliekant vertės ekspertizę. Turtas buvo įsigytas viešajame pardavime, kurio metu kaina nustatoma tiksliau už bet kokią ekspertizę, todėl ekspertizės atlikimas būtų tik padidinęs įmonės išlaidas, apmokant 18 atskirų pastatų įvertinimo paslaugas.

2. Pasibaigus 2003 finansiniams metams buvo konstatuota, kad iš turimos veiklos nėra galimybių sumokėti įmonės turimas skolas, todėl buvo nuspręsta įmonę restruktūrizuoti - nutraukti veiklą, susijusią su automobilių remontu ir prekyba prekėmis automobiliams, bei specializuotis atliekų tvarkymo srityje - utilizuoti liuminescensines lempas. Lygiagrečiai buvo ruošiamasi intensyviai ieškoti galimybės dirbti kitų šalių rinkose. Dėl šios priežasties buvo sudarytas sandoris su J. J. įmone „Atlantas“ dėl marketingo paslaugų atlikimo ir techninės informacijos rinkinio apie naudojamus gyvsidabrio lempų utilizavimo metodus sudarymo. Ši paslauga buvo reikalinga įmonės veiklai vystyti, o tai, kad ji galimai nebuvo tinkamai J. J. įmonės „Atlantas“ atlikta, galima priskirti įprastai verslo rizikai. Įvertinti šios paslaugos realią vertę galima susipažinus su šios sutarties rėmuose gauta informacine medžiaga, kuri kartu su kitais dokumentais buvo perduota bankroto administratoriui, jis privalėjo ją pateikti teismui, tačiau administratorius A. G. atsisakė tokį teismo prašymą vykdyti. Darytina prielaida, kad medžiaga slepiama tyčia.

3. Teismas iš esmės netyrė 2004 m. spalio 4 d. sutarties su įmonės direktoriumi ir pagrindiniu akcininku A. P. sudarymo aplinkybių ir nepakankamai objektyviai vertino VMI pareiškime išdėstytą informaciją dėl šio sandorio. Teismui buvo pateikta informacija apie tai, kad VMI pareiškime nurodytos pajamos be PVM, o išlaidos už įrangos nuomą - su PVM. Tuo būdu bandoma sąmoningai sudaryti klaidingą įspūdį apie realų paslaugos atlikimo pelningumą. Teismas neįvertino informacijos apie tai, kad vertinant šios paslaugos rentabilumą, būtina atsižvelgti į kitą, didesnį pajamų šaltinį - elektroninės įrangos importuotojų mokestį už būsimą lempų sutvarkymą. Be to, analogiškos įrangos gamintojų pasiūlymų analizės teismas dėl administratoriaus atsisakymo pateikti šią medžiagą neatliko. Kadangi dokumentų perėmimo akte Nr. 2 (2006.11.21) nurodyta, kad perimta 470 bylų, akivaizdu, kad teismo salėje pasakymas apie kokių nors konkrečių dokumentų buvimą ar nebuvimą yra sąmoningas sau nepalankios informacijos slėpimas ir teismo klaidinimas.

4. Teismo argumentas, kad buvo pažeistas kreditorinių reikalavimų tenkinimo eiliškumas pirmiausiai tenkinant vėliausių kreditorių - savo šeimos narių - reikalavimus, yra nepagrįstas. Įgyvendinant sprendimą dėl perėjimo prie kitos veiklos buvo ieškoma pirkėjo automobilių remonto dirbtuvių ir sandėlių pastatams. Pirkėją surado nekilnojamo turto prekyba užsiimančios įmonės UAB „Latmas“ darbuotojai. Pastatus buvo numatę pirkti du fiziniai asmenys, kurie buvo įmokėję rankpinigius. Vėliau, sandoriui dar neįvykus, už anksčiau sutartą sumą pastatus nusprendė pirkti UAB „Latmas“, todėl reikėjo grąžinti anksčiau gautus rankpinigius pirmiesiems pirkėjams. Kadangi tuo metu įmonės kasoje pinigų nebuvo, buvo įformintos akcininkų paskolos įmonei sutartys, nors realiai pinigai nebuvo įnešti. Gavus įmoką iš UAB „Latmas“, buvo įformintas pinigų grąžinimas. Šie veiksmai turėjo grynai formalų pobūdį ir jokios įtakos įmonės finansinei padėčiai nepadarė. Be to, bankroto administratorius savo veiklos ataskaitoje Nr. 2 teigia, kad jam „nepavyko rasti“ šių paskolų sutarties, todėl ir šiuo atveju galima daryti prielaidą, kad tikslinės paskolos sutartis, kaip ir eilė kitų dokumentų, slepiama tyčia, kad atsirastų galimybė kelti abejonę dėl šių paskolų grąžinimo pagal sutarties sąlygas. Antra vertus, nepriimtinas toks teismo traktavimas, kai veiksmai, nepadarę nė cento žalos įmonei, vertinami kaip pakenkę įmonės interesams.

5. ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 2 punktas (ĮBĮ redakcija iki 2008 m. birželio 30 d.) arba 3 punktas (nuo 2008 m. liepos 1 d. galiojanti ĮBĮ redakcija) numato kreditoriaus teisę kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo, tačiau prašymas dėl tyčinio bankroto nustatymo gali būti pareiškiamas ir po nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia bei likviduojama dėl bankroto, bet ne vėliau kaip iki atsiskaitymo su kreditoriais iš parduoto įmonės turto (ĮBĮ 33-36 str.). Tai paaiškintina tuo, kad įmonė prieš jos pabaigą neturi turto, kuris reikalingas sandorių tikrinimui ir ginčijimui, tad tyčinio įmonės bankroto nustatymas tampa deklaratyvus. Pažymėtina, jog sandorių patikrinimas per ilgesnį laikotarpį (ir jų užginčijimas) yra vienintelė įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pasekmė, taigi ir vienintelis skirtumas nuo netyčinio bankroto. Teismas konstatavo, jog įmonės administratorius patikrino įmonės sandorius, sudarytus per 36 rnėn. laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir nustatė tik tris priešingus įmonės veiklai sandorius, kurie teisme buvo pripažinti nepažeidžiantys kreditorių teisių. Todėl darytina išvada, kad kreditoriaus Kauno apskr. VMI prašymas bankrotą pripažinti tyčiniu vilkina bankroto bylos nagrinėjimą.

Kreditorius OMV REFINING & MARKETING GMBH atsiliepimu į atskirąjį skundą skundžiamą teismo nutartį prašo palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Atsakovo skola kreditoriui atsirado nuo 2001 m., nors bankroto byla iškelta tik 2003 m.
2. Atsakovas nėra nekilnojamojo turto rinkos specialistas, todėl turėjo objektyviai įvertinti parduotą turtą. Pati turto įvertinimo kaina, lyginant ją su teisinga turto kaina, nėra didelė. Parduodant šį turtą buvo pažeisti kreditoriaus interesai, tuo labiau, kad sandorio metu gauti pinigai nebuvo panaudoti kreditoriaus skolai grąžinti.
3. Be teismo nurodytų aplinkybių pažymėtina, kad su paslaugos tiekėju J. J. įmonė ,,Atlantas“ atsakovas atsiskaitė iš anksto, tuo tarpu su kitais senais kreditoriais neatsiskaitė. Tai prieštarauja skolų grąžinimo eiliškumui (CK 6.55 str.).
4. Prielaida, kad administratorius slepia informaciją, atmestina kaip nepagrįsta.
5. Tokia situacija, kai atsakovo įmonė, matydama perspektyvas lempų naikinimo srityje, išsinuomoja iš pagrindinio akcininko ir vadovo asmeniškai nukurtą įrangą ir avansu sumoka 190 000 Lt, atitinka nesąžiningumo prezumpciją, kurią paneigti privalėjo apeliantas, o ne kreditorius Kauno apskrities VMI. Dėl to atmestini argumentai, jog teismas nevisapusiškai ištyrė faktus.
6. Atsiskaitymo su kreditoriais apsunkinimas kaip esminis tyčinio bankroto požymis buvo pripažintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004. Apelianto teiginys, kad paskolų grąžinimas jam pačiam ir jo šeimos nariams yra formalus, patvirtina sąmoningą išieškojimo pirmenybės atidavimą vėlesniems kreditoriams.
7. Aplinkybė, jog nekilnojamąjį turtą ketino pirkti keletas subjektų, patvirtina, kad jis buvo parduotas už mažesnę negu rinkos kaina.
8. Termino, po kurio nebūtų galima kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, ĮBĮ nenustato, be to, tame, kad būtų išaiškinti tyčiniai bankrotai, yra ir viešas interesas. Pažymėtina, kad dažnai bankrutuojanti įmonė neturi lėšų bylinėjimuisi, tačiau peržiūrėjus senesnius nei trijų metų įmonės sandorius, tarp jų gali būti tokių, dėl kurių įmonė atgaus dalį lėšų.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą Kauno apskrities VMI prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad:

1. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad 2004 m. rugpjūčio 23 d. pardavus nekilnojamąjį turtą 1,5 karto brangiau negu jis buvo pirktas, negali būti vertinama kaip vienintelis galimas maksimalus gauto pelno pasiekimas.
2. Teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl atsakovo vadovo teisiškai nepagrįsto siekio kuo greičiau nurašyti ilgalaikį turtą – atitampymo stendą Galaxy 2060 Termomeccenia.
3. Apeliantas teisme sutiko, kad J. J. įmonė ,,Atlantas“ netinkamai atliko užsakytą paslaugą. Pažymėtina, kad negavęs tinkamos paslaugos apeliantas turėjo imtis priemonių dėl jos tinkamo atlikimo. Todėl tokiais savo veiksmais ir neveikimu atsakovo direktorius akivaizdžiai viršijo protingos ūkinės veiklos rizikos ribas. Be to, faktas, kad A. P. T. P. valdoma UAB ,,Eneka“ užsiima tokia pat veikla – lempų utilizavimu – patvirtina, jog nemokios UAB ,,Multiimpex“ sąskaita buvo tiriama rinka kitos bendrovės rinkai plėtoti.
4. Sutartyje, kuria atsakovo direktorius už 190 000 Lt išnuomojo atsakovui įrenginį ,,Domas 01.00“, nėra duomenų, kas minėtą įrenginį sudaro, todėl nėra aišku, kokius darbus atliko nuomojama įranga. Tuo labiau, kad atsakovas pats turėjo nemažai savo įrangos. Pažymėtina, kad atsakovas 2004-2005 metais jau buvo nemokus, todėl tokia nuoma laikytina nepateisinama rizika.
5. Nors teismas nurodė, kad tarp atsakovo ir UAB ,,Utilsa“ sudarytas sandoris nebuvo vykdomas, todėl negalėjo būti nuostolingas bendrovei, tačiau pagal 2006 m. sausio 5 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-26/2006, sandoris, iš kurio bendrovė negavo jokios naudos, laikytinas prieštaringu pagrindiniam bendrovės tikslui – pelno siekimui.
6. Gražindama skolas apelianto šeimos nariams bendrovė pažeidė kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą, be to, buhalterinė apskaita turi būti tvarkoma taip, kad atspindėtų realią tuo metu esančią įmonės padėtį, t. y. nė vienas įrašas negali būti įforminamas realiai jam neįvykus.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BUAB ,,Multiinpex“, atstovaujama administratoriaus A. G. , skundžiamą teismo nutartį prašo palikti nepakeistą. Nurodė, kad atsakovo įmonės vadovas delsė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir įmonės nemokumą slėpė nuo kreditorių, pažymėjo, kad teismo nurodyti sandoriai pažeidė atsakovo įmonės kreditorių interesus.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino bei pritaikė nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias Įmonių bankroto įstatymo normas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką šiais klausimais ir, tenkindamas kreditoriaus Kauno apskrities VMI prašymą pripažinti UAB „Multiimpex“ bankrotą tyčiniu, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 185, 263 str.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas yra apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto tyčia, o jo požymiais yra aplinkybės, jog įmonė tyčia paslepia, iššvaisto, dovanoja ar sunaikina savo turtą arba vykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Remiantis Lietuvos Aukščiausiasiojo Teismo formuojama teismų praktika šiais klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1045/2003; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-564/2002; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-448/2004), darytina išvada, kad tyčinis bankrotas gali būti nustatytas vien tik konstatavus, jog yra tam tikri tyčinio bankroto požymiai. Bankrotui pripažinti tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, kuris sukėlė įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma, kuri rodo ir tai, kad akivaizdžiai gresiant bankrotui buvo paslėptas, iššvaistytas, perleistas kitiems asmenims turtas, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004 yra konstatuota, jog įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, tai yra finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimu prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Remiantis paminėtu galima teigti, jog bankroto bylą nagrinėjantis teismas įmonės bankrotą gali pripažinti tyčiniu, jeigu įvertinęs įmonės valdymo organų veiksmų visumą, nustato požymius, kurie leistų spręsti, jog sąmoningais sprendimais buvo perleistas, iššvaistytas, sunaikintas ar sugadintas turtas ir dėl tokių veiksmų įmonė gavo žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali vertė, jog esant ir taip blogai bendrovės ūkinei – finansinei padėčiai, kuri galėjo susidaryti dėl pokyčių rinkoje ar kt., bendrovės veikla apskritai nebuvo organizuota ar buvo organizuota taip, kad pablogino galimybes atsiskaityti su visais kreditoriais, sukėlė nemokumą ir bankrotą. Tai yra, kad bendrovės vadovai, turintys tokios veiklos organizavimo patirtį, ne tik nevykdė Akcinių bendrovių įstatymo normose bei bendrovės įstatuose suformuluotų prievolių, bet ir veikė priešingai bendrovės interesams.

Iš bylos medžiagos bei skundžiamos nutarties matyti, kad šiuo atveju teismas, įvertinęs prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodytus faktus bei pateiktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas manyti, kad UAB ,,Multiimpex“ buvo privesta prie bankroto tyčia (CPK 185 str.).

Kaip minėta šioje nutartyje anksčiau, tyčinis bankrotas gali būti nustatytas vien tik konstatavus, jog yra tam tikri tyčinio bankroto požymiai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, apie bendrovės ūkinės–finansinės būklės pablogėjimą 2003 metais, kai per vienerius metus įmonės balanse užfiksuoto turto vertė sumažėjo beveik dešimt kartų (nuo 4 606 017 Lt iki 469 374 Lt), o skolos nesumažėjo nė per pusę (nuo 1 357 324 Lt iki 722 362 Lt) (t. 1, b. l. 51), ir konstatavęs aplinkybes, patvirtinančias, kad UAB ,,Multiimpex“ valdymo organų sprendimu nekilnojamasis turtas buvo parduoti žymiai mažesne kaina (35 747 Lt) negu Nekilnojamojo turto registro duomenimis nurodyta pastatų vidutinė rinkos vertė (1 428 897 Lt); kad bendrovė, būdama nemoki, nuostolingai nuomojasi iš įmonės direktoriaus ir pagrindinio akcininko A. P. įrangą, avansu sumokėdama 190 000 Lt; kad bendrovės direktorius įmonei jau esant realiai nemokiai sudarė informacijos tiekimo paslaugų sutartį, už kurios vykdymą J. J. įmonei ,,Atlantas“ avansu sumokėjo 59 000 Lt; kad įmonė, žinodama, jog negalės atsiskaityti su visais kreditoriais, pirmenybę grąžinant skolas suteikė įmonės direktoriui, kuris yra pagrindinis įmonės akcininkas ir direktoriaus sūnums, kurie taip pat yra įmonės akcininkai, o taip pat kitas aplinkybes – turėjo pagrindo minėtus veiksmus laikyti tam tikrais bankroto požymiais ir taikyti ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas.

Visų pirma teisėjų kolegija konstatuoja, kad jokiais teisės aktais nėra nustatytas terminas, po kurio kreditorius nebegali inicijuoti bankroto pripažinimą tyčiniu. Atsakovas šiuo metu turi bankrutuojančios įmonės statusą, nėra priimtas nei kreditorių susirinkimo, nei teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos, todėl laikyti, jog kreditorius Kauno apskr. VMI pavėluotai kreipėsi dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu, nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad kreditorius prašymą teismui pateikė dar 2007 m. liepos 4 d., tačiau šio prašymo nagrinėjimas buvo sustabdytas.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atskirojo skundo argumento, kad VĮ „Registrų centro“ nurodoma vertė negali būti traktuojama kaip rinkos kaina, pažymi, jog net ir sutikus su tokiu apelianto teiginiu, nėra pagrindo laikyti, jog atsakovui priklausantis turtas pagrįstai buvo parduotas už beveik 40 kartų mažesnę negu VĮ „Registrų centro“ nurodyta vertė. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas, neigdamas VĮ „Registrų centro“ nurodytos vertės neatitikimą rinkos kainai iš esmės nepateikė įrodymų ar paaiškinimų, patvirtinančių, jog 2004 m. rugsėjo 7 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta 35 747 Lt kaina atitinka rinkos vertę. Kaip teisingai pažymėjo kreditorius OMV REFINING & MARKETING GMBH atsiliepimu į atskirąjį skundą, apeliantas nėra nekilnojamojo turto rinkos specialistas, todėl, siekdamas vieno iš pagrindinių įmonės tikslų – pelno, privalėjo svarstyti tikros parduodamo turto vertės nustatymo klausimą. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad pastatų būklė buvo bloga, negali būti pakankamu pagrindu parduoti juos už balansinę likutinę vertę, tuo labiau, kad duomenų apie parduotų pastatų būklę byloje nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, jog minėti pastatai buvo parduoti 1,5 karto brangiau negu jie buvo nusipirkti, nepatvirtina, kad jei buvo parduoti už maksimalią (ar artimą jai) kainą (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija atmeta atskirojo skundo argumentus apie atsakovo būtinybę sudaryti su J. J. įmone ,,Atlantas“ informacijos tiekimo paslaugų sutartį, už kurios vykdymą atsakovas avansu sumokėjo 59 000 Lt, nes byloje nėra duomenų, kad užsakyta paslauga buvo tinkamai atlikta ir kad atsakovo bendrovė turėjo iš šios sutarties naudos. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas, būdamas rūpestingu atsakovo vadovu, turėjo reikalauti tinkamai įvykdyti sutartį, o jei sutartis buvo įvykdyta (apeliantas gavo informaciją apie naudojamus gyvsidabrio lempų utilizavimo metodus raštu), apeliantas, žinodamas, apie sunkią atsakovo finansinę būklę ir siekdamas gauti įmonei pelno, turėjo tokią informaciją tinkamai panaudoti atsakovo veikloje.

Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti atsakovo 2004 m. spalio 4 d. sutartį su atsakovo bendrovės vadovu ir dalyviu, kuria, įmonei esant nemokiai, buvo susitarta išsinuomoti įrankį, avansu sumokant 190 000 Lt, turinčia tyčinio bankroto požymių, nes apeliantui tokiu atveju taikoma CK 6.67 straipsnio 3 punkte numatyta nesąžiningumo prezumpcija, tačiau jis neįrodė tokios sutarties pelningumo atsakovo įmonei.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog gražindama skolas apelianto šeimos nariams bendrovė pažeidė kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą, be to, kaip pagrįstai pažymėjo kreditorius Kauno apskrities VMI atsiliepime, buhalterinė apskaita turi būti tvarkoma taip, kad atspindėtų realią tuo metu esančią įmonės padėtį. Todėl apelianto bei kitų akcininkų pinigų įnešimo į atsakovo bendrovės kasą ir vėliau tų pinigų išmokėjimo savo šeimos nariams esant ankstesnių kreditorių reikalavimams, negali būti laikoma veiksmais, kurie turėjo grynai formalų pobūdį ir jokios įtakos įmonės finansinei padėčiai nepadarė (CPK 185 str.).

Atskirajame skunde apeliantas ne kartą teigė, kad atsakovo administratorius tyčia nepateikė keleto neva sau nepalankių jam perduotų dokumentų (paskolos sutarčių su A. P. . P. , A. P. , T. P. , J. J. įmonės ,,Atlantas“ raštu pateiktą informaciją), teigdamas, kad jų neturi. Visų pirma teisėjų kolegijai nėra aiškus tokių apelianto nurodomų atsakovo administratoriaus veiksmų tikslingumas, antra, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tokie dokumentai administratoriui buvo perduoti (CPK 178, 185 str.). Kita vertus, net pateikus į bylą paskolos sutarčių su A. P. , A. P. , T. P. nuorašus, kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas būtų pažeistas, o duomenys, jog J. J. įmonė ,,Atlantas“ pateikė atsakovo bendrovei informaciją, nepatvirtintų pačios sutarties su J. J. įmone ,,Atlantas“ tikslingumo ir pelningumo.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kreditoriaus Kauno apskrities VMI atsiliepimo į atskirąjį skundą teiginių, kuriais nesutinkama su skundžiama teismo nutartimi, nes šis kreditorius, nors ir turėdamas galimybę, atskirojo skundo dėl Kauno apygardos tesimo 2009 m. spalio 28 d. dalies nepateikė.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                    Kazys Kailiūnas

Nijolė Piškinaitė 

Egidijus Žironas.