Civilinė byla Nr. 2A-1135-392/2016
Proceso Nr. 2-68-3-19324-2013-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.7; 2.3.2.10; 2.3.2.12.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
Lietuvos Respublikos vardu
2016 m. vasario 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-06 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-15631-535/2015 pagal ieškovės E. G. ieškinį atsakovei A. D. dėl gyvenamojo namo pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei atsakovės A. D. priešieškinį ieškovei E. G. dėl iškeldinimo iš gyvenamojo namo, trečiasis asmuo pagal ieškinį ir priešieškinį S. D.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
Ieškovė E. G. pareikštu ieškiniu teismo prašė: 1) pripažinti gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 4400-2392-6927, esantį adresu (duomenys neskelbtini) 57-oji g. 14, Vilnius, ieškovės ir J. D., mirusio 2012-06-08, bendrąja daline nuosavybe bei atidalinti šį namą nustatant, kad 1/3 dalis namo priklauso ieškovei; 2) pripažinti atsakovei A. D. išduotą 2012-12-17 nuosavybės teisės liudijimą Nr. 4-2864 negaliojančiu; 3) atnaujinti praleistą trijų mėnesių terminą ieškiniui paduoti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Ieškovė nurodė, kad nuo 1995 metų gyveno kartu su J. D., nors jis su savo sutuoktine, atsakove, nebuvo išsiskyręs. Ieškovės ir J. D. bendras gyvenimas truko ilgą laiką, buvo nuolatinis ir pastovus, jie kartu tvarkė ūkį, savo asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu kūrė bendrą turtą. 2005 metais J. D. paveldėjo žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) 57-oji g. 14, Vilnius, kuriame kartu su ieškove nutarė statyti gyvenamąjį namą. Nors jiedu namą statė, įrenginėjo ir išlaikė bendromis lėšomis ir darbu, nuosavybės teisės į namą buvo nustatytos tik J. D.. 2012-06-08 J. D. mirė. ½ dalį namo paveldėjo jo sūnus S. D., tam ieškovė neprieštaravo. Kita pusė namo pagal ieškovės ir J. D. susitarimą turėjo atitekti jai, tačiau atsakovė, su kuria J. D. kartu negyveno nuo 1995 metų bei kuri prie namo statybos, įrengimo ir išlaikymo niekuo neprisidėjo, be ieškovės žinios kitą pusę namo užregistravo savo vardu, tuo pažeisdama ieškovės interesus. Ieškovės ir J. D. namo statyboms ir įrengimui skirtų lėšų santykis pagal išlikusius dokumentus yra vienas prie trijų, todėl ieškovė mano, kad jai turi priklausyti 1/3 dalis namo. Mirus J. D., ieškovė iki šiol gyvena jų pastatytame name, jį prižiūri ir moka mokesčius (t. I, b.l. 2-6, t. III, b.l. 13-18).
Atsakovė A. D. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti trijų mėnesių ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės teigimu, ieškovė E. G. neįrodė aplinkybės, kad ji ir J. D. buvo sudarę susitarimą dėl nurodyto gyvenamojo namo statybos. J. D. niekada neketino ir nesiekė sukurti bendrosios dalinės nuosavybės kartu su ieškove. Ieškovė neprisidėjo nei savo darbu, nei piniginėmis lėšomis prie namo statybos ir įrengimo. Namas buvo statomas iš atsakovei ir J. D. priklausiusių piniginių lėšų, nes jiedu nebuvo nutraukę santykių tuo metu, kai J. D. faktiškai gyveno su ieškove. Namą statė ir visus su tuo susijusius dokumentus tvarkė J. D. padedamas sūnaus S. D.. 2012-06-07 J. D. išdavė sūnui įgaliojimą tvarkyti visus reikalus, susijusius su namu, o 2012-06-07 J. D. sudarė testamentą, kuriuo sūnui paliko visą jam priklausantį turtą. Tai patvirtina, kad J. D. niekada nesitarė ir nebuvo sudaręs jungtinės veiklos sutarties su ieškove dėl namo statybos, nepaisant to, jog jie gyveno kartu. Namas laikytinas atsakovės ir J. D. bendra nuosavybe. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovės reikalavimas pripažinti namą bendrąja daline nuosavybe iš esmės yra kreditorinis reikalavimas, todėl taikytinas CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas. Ieškovė savo teises privalėjo įgyvendinti per tris mėnesius nuo J. D. mirties, tačiau neveikė ir ieškinį teisme pareiškė praėjus beveik metams po mirties. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl namo atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, nenurodė, kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą prašo suformuoti ir nepagrindė daikto suformavimo būdo (t. I, b.l. 36-48, t. III, b.l. 45-53).
Trečiasis asmuo S. D. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime trečiasis asmuo palaikė atsakovės atsiliepime išdėstytus faktinius ir teisinius argumentus (t. I, b.l. 104-114).
Atsakovė A. D. pareiškė priešieškinį, kuriuo teismo prašė iškeldinti ieškovę E. G. iš gyvenamojo namo, unikalus Nr. 4400-2392-6927, esančio adresu (duomenys neskelbtini), su visu jai priklausančiu turtu, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Atsakovė nurodė, kad 2012-12-17 nuosavybės teisės liudijimo Nr. 4-2864 ir 2012-12-31 paveldėjimo pagal testamentą liudijimo Nr. 4-2943 pagrindu po sutuoktinio J. D. mirties ji su sūnumi S. D. nuosavybės teise paveldėjo po ½ dalį nurodyto namo, kuriame J. D. iki mirties gyveno su ieškove. Atsakovė ir S. D. tikėjosi, kad ieškovė po J. D. mirties išsikraustys iš be pagrindo užimamo namo, tačiau ji to nepadarė (t. I, b.l. 117-120).
Ieškovė E. G. atsiliepimu su priešieškiniu nesutiko, palaikydama savo ieškinyje išdėstytus faktinius ir teisinius argumentus (t. I, b.l. 143-144).
Trečiasis asmuo S. D. atsiliepimu su priešieškiniu sutiko, palaikydamas atsakovės priešieškinyje išdėstytus faktinius ir teisinius argumentus (t. I, b.l. 104-114).
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-11-06 sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Iškeldino ieškovę E. G. iš gyvenamojo namo, unikalus Nr. 4400-2392-6927, esančio (duomenys neskelbtini), su visu jai priklausančiu turtu, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Priteisė iš ieškovės E. G. 41 Eur žyminio mokesčio ir 753 Eur už advokato pagalbą teisme atsakovei A. D. Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad ieškovė su savo sugyventiniu J. D. kartu gyveno nuo 1995 metų, nors jis nebuvo išsituokęs su atsakove. 2005 metais J. D. paveldėjo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame 2005-2007 metų laikotarpiu buvo pastatytas gyvenamasis namas. J. D. mirė 2012-06-08. Gyvenamąjį namą paveldėjo lygiomis dalimis atsakovė bei jos ir J. D. sūnus S. D.. 2013-03-20 ieškovė gavo pranešimą iš S. D. ir atsakovės, kuriuo prašoma iki 2013-04-02 išsikelti iš gyvenamojo namo. 2013-06-06 ieškovė kreipėsi į teismą dėl gyvenamojo namo pripažinimo jos ir J. D. bendrąja daline nuosavybe. Teismas darė išvadą, kad yra pagrindas atnaujinti ieškovei praleistą CK 5.63 straipsnio l dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą ieškiniui paduoti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Ieškovė tikėjosi po J. D. mirties kilusį ginčą dėl gyvenamojo namo išspęsti taikiai, S. D. nereikalavo iš karto išsikelti iš namo, ieškovės veiksmai po J. D. mirties nerodė, jog ji sutinka su namo nuosavybės dalies perleidimu atsakovei. Teismas iš byloje esančių įrodymų taip pat nustatė, kad ieškovė ir J. D. kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį 17 metų. Nors J. D. nebuvo nutraukęs santuokos su atsakove, realiai jie bendro ūkio nevedė, tik tvarkė savo finansinius reikalus. Ieškovės ir J. D. santykiai atitiko 1964 m. CK 472 straipsnyje apibrėžtus jungtinės veiklos sutarties pagrindu atsirandančius santykius. Rašytinė jungtinės veiklos sutartis sudaryta nebuvo, tačiau ieškovės ir J. D. tarpusavio santykiai, jų elgesys, susiklosčiusi situacija įrodo, kad jie bendrai dėjo pastangas, siekdami įsigyti (sukurti) valdyti ir naudoti tam tikrą turtą dalinės nuosavybės teise. Teismo vertinimu, veikiant 1995 metais sudarytos jungtinės veiklos sutarties pagrindu, 2006 metais partnerių buvo sukurtas ir gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės nurodytos Vilniaus apygardos teismo 2015-03-06 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-216-619/2015. Pagal įstatymą yra preziumuojama, jog partnerių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutarties nenustatyta ko kita (CK 6.970 straipsnio 2 dalis, 1964 m. CK 474 straipsnio l dalis). Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog gyvenamojo namo rinkos vidutinė vertė sudaro 92.900 Lt (26.905,70 Eur). Namo statybai ir jo įrengimui buvo panaudota didžioji dalis J. D. lėšų, namo statybos dokumentus taip pat tvarkė J. D., tuo tarpu ieškovė neįrodė, kad ji savo asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie namo statybos ir įrengimo. Teismo vertinimu, ieškovės reikalavimas pripažinti nurodytą gyvenamąjį namą jos ir J. D. bendrąja daline nuosavybe negali būti patenkintas, nes byloje nėra įrodymų, koks konkrečiai buvo ieškovės indėlis, išreikštas piniginėmis lėšomis, į bendrą turtą, o tiksliau sakant, ar jis iš vis buvo. Be to, ieškovė nepagrindė, kuo remiantis, pripažinus gyvenamąjį namą jos ir J. D. bendrąja daline nuosavybe, ji prašo jai priskirti 1/3 dalį šio namo ir ją atidalinti. Ieškovė nepateikė teismui namo dalies atidalijimo plano, nenurodė, koks atskiras nekilnojamas daiktas prašomas suformuoti, nepagrindė atidalinimo natūra galimybės, nors nesutinka gauti kompensacijos pinigais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas nusprendė atmesti ieškovės ieškinio reikalavimus dėl gyvenamojo namo pripažinimo ieškovės ir J. D. bendrąja daline nuosavybe ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės kaip neįrodytus, taip pat atmesti ieškovės išvestinį reikalavimą pripažinti atsakovei 2012-12-17 išduotą nuosavybės teisės liudijimą Nr. 4-2864 negaliojančiu. Teismas, atmetęs ieškovės ieškinį kaip nepagrįstą ir neįrodytą, nusprendė tenkinti atsakovės priešieškinį dėl ieškovės iškeldinimo iš gyvenamojo namo su visu jai priklausančiu turtu, nesuteikiant jai kitos gyvenamosios vietos. Teismas nustatė, kad 2012-12-17 nuosavybės teisės liudijimo Nr. 4-2864 pagrindu atsakovei nuosavybės teise priklauso ½ gyvenamojo namo. Likusioji ½ dalis priklauso trečiajam asmeniui S. D. 2012-12-31 paveldėjimo pagal testamentą liudijimo Nr. 4-2943 pagrindu. Po J. D. mirties ieškovė liko gyventi gyvenamajame name. Atsakovė ir trečiasis asmuo tikėjosi, kad ieškovė geruoju išsikels iš gyvenamojo namo, tačiau ji to nepadarė, dėl ko jie 2013-03-20 kreipėsi į notarą, prašydami persiųsti ieškovei pranešimą, kuriuo ji iki 2013-04-02 buvo raginama išsikelti. Jokių sutarčių dėl naudojimosi gyvenamuoju namu su ieškove nėra. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad ieškovė iškeldintina iš gyvenamojo namo, nes, remiantis CK 4.98 straipsniu, savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (t. III, b.l. 85-91).
Apeliaciniu skundu ieškovė E. G. teismo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-06 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o A. D. priešieškinį atmesti. Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi vien skaičiais visiškai neatsižvelgdamas į byloje pateiktus argumentus, liudininkų parodymus, teisingumo ir protingumo principus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką. Teismas ieškovei, pragyvenusiai su J. D. 17 metų bendrai ir gyvenamajame name 6 metus, nepriteisė nieko, o atsakovei, kuri visus tuos metus net nebuvo name, nei vienu litu ar darbu neprisidėjo prie namo statybos, jo priežiūros, komunalinių paslaugų apmokėjimo, paliko nuosavybės teisę į pusę namo. Teismas tokį sprendimą motyvavo tuo, kad nenustatė ieškovės indėlio į gyvenamojo namo statybą, nors tuo pačiu pripažino, kad tarp ieškovės ir J. D. 1995 metais buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, kurios pagrindu veikiant 2006 metais partnerių buvo sukurtas ir gyvenamasis namas. Ieškovė taip pat nurodo, kad teismas priėmė klaidingą sprendimą, lygindamas gyvenamojo namo rinkos vertę 92.900,00 Lt (26.905,70 Eur), nustatytą 2013 metais, bei ieškovės ir J. D. indėlius į šio namo statybą. Pastato rinkos vertė neturi nieko bendro su statybos verte, tuo labiau, kai namas pastatytas 2006 metais, o įvertintas 2013 metais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad gyvenamasis namas buvo statytas ūkio būdu ir kad ieškovė taip pat prisidėjo prie namo statybos, nes nėra jokių kitų duomenų patvirtinančių, kad ji atėjo gyventi į jau pastatytą namą ir viską atliko vienas J. D.. Ieškovė taip pat nurodo, kad teismas iš esmės neteisingai įvertino ieškovės bei J. D. indėlius į gyvenamojo namo statybas pagal banko išrašus. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-45-155/2014, pirmą kartą nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, išsamiai išsiaiškino, kaip buvo panaudoti J. D. pinigai, tuo tarpu iš naujo antrą kartą nagrinėdamas šalių ginčą pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pakartotinai šių faktų net nenurodė. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-45-155/2014 nustatė, kad „nors atsakovė ir jos advokatas teigia, kad visas lėšas J. D. naudojo namo statybai, kad iš viso išgrynino 87.200 Lt ir iš jų sumokėjo už statybines medžiagas 13.495,17 Lt, tačiau tiek duomenys šiose sąskaitose, tiek ir byloje esantys mokėjimo nurodymai rodo aplinkybes kitaip. 2005-06-09, pardavus sodo bendrijoje esantį žemės sklypą, J. D. 2005-08-06 mokėjimo nurodymu pervedė savo dukrai S. B. 10.000 Lt, vėliau 2005-05-20 dar 200 Lt, kitą kartą 2005-06-09 1.000 Lt. Šios nurodytos sumos pagrįstos mokėjimų nurodymais, tačiau J. D. vaikams duodavo pinigų ir grynaisiais, kurie neatsispindi pavedimuose. Taigi ir ši aplinkybė rodo, kad ne visus pinigus, kuriuos turėjo J. D., jis skyrė tik namo statybai. Už J. D. pinigus pirkti ir kiti daiktai, kurie su namu neturi nieko bendro“. Teismas civilinėje byloje Nr. 2-45-155/2014 taip pat nustatė, kad „iš bylos medžiagos matyti ieškovė E. G. ginčo namo statybos metu buvo įsigijusi verslo liudijimą, pagal šį liudijimą gavo pajamas, be to dirbo UAB „Cesta“, vėliau UAB „Terminalai LT“, UAB „Valdorfo didmenos“. Byloje nėra jokių įrodymų, rodančių, jog ieškovė vengė darbo, kad ji neturėjo pajamų, kad ją išlaikė miręs J. D.. Be to, iš byloje esančios paveldėtojo pinigų pervedimo etapų lentelės matyti, kad ieškovė turėjo ir ne darbo pajamų, kad ji paveldėjo pinigines lėšas po L. N. mirties, kad nuo 2006-07-31 ji gavo 3.624 Lt paveldėtų pinigų. Taigi, bylos įrodymais nustatyta, kad priešingai negu teigia atsakovė, ieškovė disponavo piniginėmis lėšomis, turėjo jas ir dėl to turėjo visas realias galimybes ne tik asmeniniu darbu (statybos eigos priežiūra, pagebėjimu statybininkams atliekant darbus, maitinant statybininkus ir taip sumažinant statybos darbų kaštus, bei atliekant kitus su statyba susijusius veiksmus), bet ir materialiai prisidėti prie statybos. Ieškovės pateikti teismui kvitai rodo atliktus mokėjimus grynaisiais pinigais. Grynųjų pinigų turėjimą lėmė ieškovės darbo pobūdis, nes dirbant pagal verslo liudijimą pagrindinės pajamos su retomis išimtimis yra gaunamos grynais pinigai, o ne pervedimu. Tuo tarpu J. D. pajamų pobūdis dėl to, kad jis dirbo samdomu darbuotoju ir gavo valstybės pensiją, buvo kitoks – jo pajamos būdavo pervedamos į sąskaitą, esančią banke. Ieškovės pateiktų į bylą kvitų data sutampa su ginčo namo statybos data. Pateiktuose kvituose atlikti mokėjimai už prekes, kurios susijusios su statyba. Atsakovės pateiktose J. D. sąskaitos išrašuose nėra nurodytų mokėjimų atliktų pagal ieškovės pateiktus kvitus. Todėl nustatyti, kad ieškovė, gyvendama su J. D., pasisavino šiuos kvitus, pagrindo nėra. Ieškovė turėjo lėšų įvardytiems pirkiniams pirkti, įrodymus apie atliktus mokėjimus turėjo“. Teismui buvo pateikti tik išsaugoti kvitai, tačiau jie ne ką pasako apie ieškovės ir J. D. indėlį į gyvenamojo namo statybą, nes šį objektą jie kūrė bendrai savo darbu ir lėšomis, kurių visiškai įrodyti dėl neišlikusių dokumentų negalima, nes nei ieškovė, nei J. D. nemanė, kad kada nors kam jų prireiks. Taigi skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos išvados, kad ieškovė neturėjo pinigų ir neįrodė savo indėlio į namo statybą piniginėmis lėšomis, prieštarauja Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-45-155/2014 konstatuotiems faktams. Teismas šioje byloje taip pat konstatavo, kad „byloje esančios mokėjimo knygelės kopijų duomenys rodo, kad ieškovė mokėjo už namui suteiktas paslaugas, elektrą, vandenį, kad tokius mokėjimus ir mirus J. D. ieškovė tebemokėjo, tai yra ji kaip bendrasavininkė tuo prisidėjo prie bendro turto išlaikymo, prie išlaidų, reikalingų bendram turtui išsaugoti apmokėjimo“. Ieškovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodyta išvada, kad tik J. D. indėlį į namo statybas patvirtina ta aplinkybė, jog namo statybos dokumentus tvarkė būtent jis. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-45-155/2014 konstatavo, kad J. D. vardu sudaryta projektavimo sutartis dėl namo projekto patvirtina šios sutarties šalių teises, pareigas, prisiimtus įsipareigojimus ir jų vykdymą, bet nepatvirtina nuosavybės teisinių santykių. Projektavimo sutarties sudarymas nesuteikia teisės ją sudarančiai šaliai įgyti nuosavybę vien tuo pagrindu, kad asmuo suprojektavo arba dalyvavo projektuojant statinį. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduoti J. D. Specialieji architektūriniai reikalavimai yra dokumentų paketas, kurį statytojas turi įvykdyti įteisinant statybą. Tai nėra nuosavybę įrodantis dokumentas. Ieškovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodyta išvada, kad ieškovė neįrodo, kuo remiantis, pripažinus namą ieškovės ir J. D. bendrąja daline nuosavybe, ji prašo jai priskirti 1/3 šio namo ir jį atidalinti. Ieškovė savo ieškinyje aiškiai nurodė savo motyvus dėl jai priklausančios 1/3 namo dalies, pateikdama teismui savo paskaičiavimus. Ieškovė neturėjo galimybės pateikti teismui namo dalies atidalijimo plano, nes ji nėra namo savininkė ir jai šio plano niekas negali duoti. Teismas nagrinėdamas bylą ieškovės prašymu pareikalavo tokio plano iš atsakovų ir toks planas buvo pateiktas. Teismo posėdžio metu pagal atsakovės pateiktą planą ieškovė teismui žodžiu nurodė namo atidalinimo galimybes, kokiose patalpose ji norėtų likti gyventi. Teismas turėjo galimybę pareikalauti iš ieškovės ar atsakovės pateikti namo atidalinimo projektą, kad ginčas būtų išspręstas iš esmės ir teisingai, tačiau to nepadarė. Ieškovė teisme aiškiai pareiškė, kad namas gali būti atidalintas nesukeliant jokių nepatogumų kitiems savininkams, o atsakovė nenurodė, kad namas nedalus. Iš skundžiamame sprendime nurodyto teismo teiginio „be to ieškovė nesutinka gauti kompensacijos pinigais“ galima suprasti, kad jeigu ieškovė sutiktų gauti kompensaciją pinigais, tai jai kažkokia dalis namo priklausytų. Atsakovė ieškovei siūlė pinigus už jai priklausančią namo dalį, tuo pripažindama, kad dalis namo ieškovei priklauso, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Dėl dalių nustatymo taikytina 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog visų dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenumatyta kitaip. Jei nėra duomenų apie kitokias dalyviams tenkančias dalis, tai šalių dalys sukurtoje nuosavybėje turi būti laikomos lygiomis, pagal tai atidalintina iš bendrojo turto (1964 m. CK 126 straipsnis). Ieškovės ir J. D. jungtinės veiklos sutartis dėl gyvenamojo namo statybos buvo sudaryta žodžiu ir jie ją įgyvendino lygiomis dalimis tiek savo darbu, tiek ir piniginėmis lėšomis (t. III, b.l. 92-104).
Atsakovė A. D. atsiliepimu teismo prašo ieškovės E. G. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-06 sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos pagrįstai nustatė, jog gyvenamasis namas buvo statomas išimtinai už mirusiojo J. D. lėšas, o ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ji prisidėjo prie namo statybos savo lėšomis. Ieškovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme laikėsi pozicijos, kad bendra jos mokėjimų pagal kvitus suma už statybines medžiagas namui yra 4.375,28 Lt, o J. D. – 13.495,17 Lt. Dėl to ieškovė teismo prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/3 namo dalį. Akivaizdu, kad už ieškovės nurodytą bendrą sumą (13.495,17 Lt + 4.375,28 Lt) pastatyti gyvenamojo namo neįmanoma. Tai pažymėjo ir Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-216-619/2015, kuris nagrinėjo šalių ginčą apeliacine tvarka ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos teismas gyvenamojo namo verte laikė vertę, kuri yra nurodyta Nekilnojamojo turto registre, – 92.900 Lt. Bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovės iniciatyva pakviesta liudytoja N. L. nurodė, kad vien tik namui pirkti rąstai kainavo 30.000 Lt, kuriuos sumokėjo J. D. iš savo asmeninių lėšų. Šios aplinkybės ieškovė nepaneigė. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs ieškovės indėlio į namo statybą, pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį, o namo verte laikė Nekilnojamojo turto registre nurodytą vertę, kurios ieškovė neginčijo. Atsakovės teigimu, teismas taip pat pagrįstai, remdamasis J. D. banko sąskaitų išrašais, nustatė jo indėlį į namo statybą. Iš J. D. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo nustatyta, kad už jam ir atsakovei priklausiusį 2005-06-09 parduotą sodo sklypą, esantį Didžiųjų Gulbinų k./SB „Laimė“, sklypo Nr. 168, Vilniuje, gauti 60.000 Lt buvo pervesti į šią banko sąskaitą. J. D. laikotarpiu nuo 2005-10-05 iki 2007-03-20 (laikotarpiu prieš pat namo statybą ir tuo metu, kada namas buvo įrenginėjamas) grynaisiais pinigais išsiėmė 37.500 Lt. Atsiskaitymui už statybines medžiagas, namų apyvokos daiktus, buitinę techniką ar baldus J. D. iš šios sąskaitos išleido 7.504,79 Lt. Iš teismui pateiktos J. D. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo nustatyta, kad J. D. paveldėti 30.000 Lt 2005-11-12 buvo pervesti į šią banko sąskaitą. J. D. į šią banko sąskaitą taip pat gaudavo pensiją. Laikotarpiu nuo 2005-11-23 iki 2008-12-23 (laikotarpiu prieš pat namo statybą ir tuo metu, kada namas buvo įrenginėjamas) J. D. grynaisiais pinigais į šios banko sąskaitos išsiėmė 49.700 Lt, o atsiskaitydamas už namui skirtas prekes iš šios sąskaitos laikotarpiu nuo 2006-07-04 iki 2008-12-23 išleido dar 5.990,38 Lt. Taigi, J. D. nurodytais laikotarpiais iš banko sąskaitų grynaisiais pinigais išsiėmė iš viso 87.200 Lt, o už statybines medžiagas, namų apyvokos daiktus, baldus ir buitinę techniką iš viso sumokėjo 13.495,17 Lt. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog didžioji nurodytų J. D. lėšų suma buvo panaudota gyvenamojo namo statybai ir jo įrengimui. Ieškovės teiginiai, kad neva J. D. šias lėšas pervedė dukrai S. B., yra nepagrįsti, nes ieškovės nurodytos sumos, kurios buvo pervestos J. D. dukrai, nebuvo įskaičiuotos į aukščiau nurodytas ir teismo sprendime paminėtas sumas namo statybai ir įrengimui. Ieškovė deklaratyviai teigia, kad J. D. vaikams duodavo pinigų ir grynaisiais, kurie neatsispindi pavedimuose, nepateikdama tai patvirtinančių įrodymų. Ieškovė nepagrįstai ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl jos su darbo santykiais susijusių pajamų, o būtent tai, kad „kaip seka iš Sodros duomenų bazės, ieškovės draudžiamos pajamos už 2006 m. sudarė 0,00 Lt, 2007 m. - 6086,88 Lt per metus. <...> ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina jos nurodytų aplinkybių, kad ji savo asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie ginčo namo statybos ir įrengimo“. Ieškovė nepateikia jokių įrodymų, kurie paneigtų šias teismo nustatytas aplinkybes. Be to, iš į bylą pateiktos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymos matyti, kad ieškovė UAB „Cesta“ įsidarbino tik 2007-07-02, kada namas jau buvo pastatytas, o kitose bendrovėse įsidarbino dar vėliau, t.y. praėjus beveik penkeriems metams po namo statybos: UAB „Terminal LT“ - 2011-09-05 (šioje bendrovėje ieškovė dirbo tik 14 dienų, iki 2011-09-19), o UAB „Valdorfo didmenos“ - tik 2012-10-30. Dėl to ieškovės šiose darbovietėse uždirbtos ir gautos pajamos negalėjo būti panaudotos namo statybai. Be to, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažyma patvirtina, kad nuo 2006-01-01 iki 2007-07-02 ieškovė niekur nedirbo, taigi su darbo santykiais susijusių pajamų gauti negalėjo. Ieškovė apeliaciniame skunde atkartoja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-25 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-45-155/2014, kuris buvo pirmą kartą priimtas nagrinėjant šalių ginčą, konstatuotas aplinkybes, tačiau šios aplinkybės nebuvo pagrįstos byloje esančiais įrodymais, o pats teismo sprendimas yra panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2015-03-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-216-619/2015. Ieškovė, apeliaciniame skunde nurodydama, kad teismui pateikti kvitai (neva patvirtinantys ieškovės indėlį į namo statybą) „nelabai ką pasako apie mano ir J. D. indėlį į gyvenamojo namo statybą“, prieštarauja savo pozicijai, kuri buvo išdėstyta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. kad pateikti kvitai, kurių bendra suma 4.375,28 Lt, patvirtina ieškovės indėlį į namo statybą. Šie kvitai neįrodo, jog ieškovė savo lėšomis prisidėjo prie namo statybos, nes visi dokumentai, patvirtinantys išlaidas namo statybai, buvo laikomi tame pačiame name, kuriame iki mirties gyveno J. D. ir ieškovė. Po J. D. mirties ieškovė toliau gyveno šiame name, todėl galėjo paimti kvitus, kuriuos apmokėjo J. D., ir pateikti juos teismui. Juolab, kad ieškovė neturėjo lėšų, jog galėtų sumokėti kvituose nurodytas sumas. Be to, teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovės pateikti kvitai nėra informatyvūs, kieno apmokėti, dalyje jų nėra jokios datos. Atsakovės teigimu, taip pat ir mokėjimo knygelė, pagal kurią buvo mokami mokesčiai už namui suteiktas komunalines paslaugas, buvo name, todėl po J. D. mirties ieškovė galėjo ją paimti ir teigti, kad ji atlikdavo apmokėjimus už komunalines paslaugas. Kita vertus, mokėjimai už komunalines paslaugas nepatvirtina fakto, kad ieškovė savo lėšomis prisidėjo prie namo statybos. Atsakovė taip pat nurodo, kad namo statybos dokumentų tvarkymas vien tik J. D. vardu (be ieškovės), patvirtina aplinkybę, jog J. D. nesiekė sukurti namo bendrosios nuosavybės kartu su ieškove. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad namas buvo statomas už lėšas, kurios buvo gautos pardavus atsakovei ir J. D. priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Be to, J. D. 2012-06-07 išdavė sūnui S. D. įgaliojimą tvarkyti visus reikalus, susijusius su namu, o 2012-06-07 sudarė testamentą, kuriuo sūnui paliko visą jam priklausantį turtą. Jeigu J. D. iš tiesų būtų ketinęs ir siekęs, kad dalis namo atitektų ieškovei, jis galėjo testamentu namo dalies įpėdine nurodyti ieškovę, tačiau to nepadarė. Taigi, J. D. valia tiek palikimo atžvilgiu, tiek namo statybos atžvilgiu buvo akivaizdi – J. D. niekada nesitarė ir nebuvo sudaręs jungtinės veiklos sutarties su ieškove dėl namo statybos, nepaisant to, jog jie gyveno kartu. Priešingai, byloje liudytojomis apklaustos I. D. (J. D. brolio žmona), S. B. (J. D. dukra) ir G. B. (J. D. sesuo) paaiškino, kad J. D. namą statėsi būtent tam, kad atsiskirti nuo ieškovės, kuri pasižymėjo agresyvumu ir konfliktiškumu. Atsakovė taip pat nurodo, kad teismas atmetė ieškovės reikalavimą atidalinti namą iš bendrosios dalinės nuosavybės ne tik dėl to, jog nepripažino namo bendrąja daline nuosavybe, bet ir dėl to, jog ieškovė nepateikė teismui namo dalies atidalijimo plano, nenurodė, koks atskiras nekilnojamas daiktas prašomas suformuoti ir t.t. Būtent dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas pirmą kartą šiame ginče grąžino bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Netgi ir grąžinus bylą nagrinėti į pirmąją instanciją, ieškovė šių ieškinio trūkumų neištaisė, nors teismas tai siūlė padaryti. (t. III, b.l. 111-116).
Trečiasis asmuo S. D. atsiliepimu teismo prašo ieškovės E. G. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-06 sprendimą palikti nepakeistą, pritardamas atsakovės A. D. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytiems faktiniams ir teisiniams argumentams (t. III, b.l. 108-109).
Ieškovės E. G. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
Ieškovė E. G. apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, motyvuojant tuo, jog būtina iš naujo išnagrinėti bylos faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje numatytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga. Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad į bylą pateikti procesiniai dokumentai, tarp jų ir apeliacinis skundas, yra pakankamai aiškūs ir motyvuoti, pirmosios instancijos teismo procese buvo išklausytos šalys, jų argumentai buvo išdėstyti ir užfiksuoti, taip pat apklausti liudytojai, surinkti kiti rašytiniai įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančios medžiagos pakanka patikrinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašymas bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Dėl bylos esmės
Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovei A. D. ir trečiajam asmeniui S. D. nuosavybės teise priklauso po ½ dalį vienbučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. 4400-2392-6927, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l. 15-17). Šį gyvenamąjį namą atsakovė ir trečiasis asmuo paveldėjo po atsakovės sutuoktinio ir trečiojo asmens tėvo J. D. mirties (t. I, b.l. 49, 84-85, 97-103). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad 1995-2012 metų laikotarpiu J. D. iki savo mirties gyveno kartu su ieškove E. G., tačiau nebuvo nutraukęs santuokos su atsakove. 2013-06-06 ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu dėl nurodyto gyvenamojo namo pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, motyvuodama tuo, kad namas 2005-2007 metų laikotarpiu buvo pastatytas ir įrengtas ieškovės ir J. D. bendromis lėšomis ir darbu, tarp jų esant susitarimui, jog namas bus jų bendroji dalinė nuosavybė (t. I, b.l. 2-6, t. III, b.l. 13-18). Tuo tarpu atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė priešieškinį dėl ieškovės iškeldinimo iš nurodyto gyvenamojo namo, kurį grindė tuo, jog ieškovė nei savo darbu, nei savo lėšomis neprisidėjo prie namo statybos ir įrengimo, namas nuosavybės teise priklauso atsakovei ir trečiajam asmeniui, tokia buvo J. D. valia, tačiau ieškovė nesutinka iš namo išsikelti, kuriame iki šiol gyvena be pagrindo (t. I, b.l. 36-48, t. III, b.l. 45-53). Pirmosios instancijos teismas 2015-11-06 sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, atsakovės priešieškinį tenkino (t. III, b.l. 85-91). Ieškovė, nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas materialinės ir procesinės teisės normas, padarė nepagrįstą išvadą, jog, nors tarp ieškovės ir J. D. buvo sudarytas jungtinės veiklos susitarimas dėl nurodyto gyvenamojo namo statybos ir įrengimo, tačiau ieškovė neįrodė, koks konkrečiai buvo jos indėlis, išreikštas piniginėmis lėšomis, į šį namą, dėl ko nėra pagrindo pripažinti jį ieškovės ir J. D. bendrąja daline nuosavybe ir atidalinti (t. III, b.l. 92-104).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, kuris gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Tačiau aplinkybė, kad šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, savaime nereiškia, jog visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise. Kiekvienas santuokos nesudariusių asmenų turto įgijimo atvejis yra vertinamas individualiai, atsižvelgiant į visus byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2006-06-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006; 2008-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Be to, nors jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jeigu sutartyje nenurodyta kitaip (1964 m. CK 474 straipsnio l dalis, 2000 m. CK 6.970 straipsnio 2 dalis), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl šalims jungtinės veiklos pagrindu priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai konstatavo, kad nors tarp ieškovės ir J. D., kurie kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį, nors santuokos su atsakove J. D. nebuvo nutraukęs, buvo susiklostę jungtinės veiklos teisiniai santykiai, kurių metu buvo pastatytas ir įrengtas gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), tačiau, kadangi ieškovė neįrodė, kad buvo jos indėlis, išreikštas piniginėmis lėšomis, į šio gyvenamojo namo statybą ir įrengimą, nėra pagrindo pripažinti jai nuosavybės teisės į konkrečią šio namo dalį ir ją atidalinti.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė, siekdama įrodyti savo indėlį į gyvenamojo namo statybą ir įrengimą, pateikė pirmosios instancijos teismui tik kvitus, kuriais remdamasi teigė, jog už namui skirtas statybines medžiagas ji sumokėjo 4.375,28 Lt savo asmeninių lėšų (t. I, b.l. 20-22). Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, bylos medžiaga nepatvirtina, kas apmokėjo nurodytus kvitus, todėl teigti, jog juos apmokėjo būtent ieškovė, o ne J. D., negalima. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje esantys įrodymai – 2005-06-09 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis (t. I, b.l. 50-56), 2006-09-21 buto pirkimo-pardavimo sutartis (t. I, b.l. 57-61), J. D. vardu atidarytų banko sąskaitų išrašai (t. II, b.l. 48-61), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymos apie ieškovės valstybinį socialinį draudimą (t. I, b.l. 153-157, t. II, b.l. 2-5), duomenys apie ieškovės paveldėtas pinigines lėšas (t. I, b.l. 165), ieškovės Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos metinės pajamų deklaracijos (t. I, b.l. 170-179, t. II, 7-26) – patvirtina, jog 2005-2007 metų laikotarpiu, kuomet buvo statomas ir įrenginėjamas gyvenamasis namas, ieškovė, priešingai nei J. D., neturėjo piniginių lėšų, kuriomis būtų galėjusi prisidėti prie šio namo statybos ir įrengimo. Iš paminėtų įrodymų matyti, kad 2005 metais ieškovė neturėjo jokių piniginių lėšų, 2006 metais turėjo tik 729 Lt piniginių lėšų, o 2007 metais – 7.564,88 Lt piniginių lėšų. Tuo tarpu J. D. 2005 metais paveldėjo 30.000 Lt piniginių lėšų, o 2005-2007 metų laikotarpiu kas mėnesį gaudavo 500-800 Lt pensiją. Be to, 2005-06-09 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi J. D. kartu su atsakove pardavė jiems priklausiusį žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-0598-3037, esantį Didžiųjų Gulbinų k. / SB „Laimė“, Vilniaus m., už 80.000 Lt, o 2006-09-21 buto pirkimo-pardavimo sutartimi – butą, unikalus Nr. 1097-7012-9014-0034, esantį Viršuliškių g. 35-108, Vilniaus m., už 202.000 Lt. 2006-10-10 buto pirkimo-pardavimo sutartimi J. D. kartu su atsakove ir trečiuoju asmeniu įsigijo kitą butą, unikalus Nr. 1097-0004-4015:0058, esantį Architektų g. 136-47, Vilniaus m., kurio vidutinė rinkos vertė 68.200 Lt. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad 2005-2007 metų laikotarpiu J. D. turėjo pakankamai lėšų gyvenamajam namui pastatyti ir įrengti ir nebuvo nutraukęs savo santykių su žmona – atsakove A. D. Tokios išvados nepaneigia ieškovės nurodoma aplinkybė, kad J. D. atliko piniginių lėšų pervedimus savo vaikams (t. I, b.l. 148-150, 166), nes piniginių lėšų bendra suma, kuria jis disponavo, buvo ženkliai didesnė nei pervesta vaikams bei pakankama namo statybai ir įrengimui. Tuo tarpu ieškovės teiginiai, kad ji taip pat turėjo piniginių lėšų, kuriomis prisidėjo prie namo statybos ir įrengimo, įrodinėjami tik jos pačios paaiškinimais, kurie prieštarauja minėtiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams.
Pažymėtina, kad gyvenamojo namo vidutinė rinkos vertė, nustatyta Nekilnojamojo turto registro, yra 92.900 Lt (t. I, b.l. 15-17) (CK 4.262 straipsnis). Kadangi ieškovė nepateikė įrodymų dėl kitokios gyvenamojo namo vertės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Nekilnojamojo turto registro nustatyta verte. Esant tokiai gyvenamojo namo vertei, ieškovė turėjo pareigą pakankamais rašytiniais įrodymais įrodyti savo indėlį į šio namo statybą ir įrengimą, tačiau to nepadarė, o iš esmės rėmėsi tik savo žodiniais paaiškinimais ir bendro gyvenimo su J. D. faktu. Tai, kad ieškovė išlaikė gyvenamąjį namą po J. D. mirties (t. I, b.l. 183-187, t. II, b.l. 80-85, t. III, b.l. 20-35), neturi teisinės reikšmės, nes tuo laikotarpiu ieškovė gyveno šame name ir naudojosi jam teikiamomis komunalinėmis paslaugomis (elektra, vandeniu), todėl turėjo už jas atsiskaityti. Taip pat nustatant ieškovės prisidėjimą prie gyvenamojo namo statybos ir įrengimo negalima remtis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-25 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-45-155/2014 (t. II, b.l. 94-107), kaip tą daro ieškovė, kadangi šis teismo sprendimas buvo panaikintas visa apimtimi Vilniaus apygardos teismo 2015-03-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-216-619/2015 (t. II, b.l. 152-161).
Galiausiai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad J. D. 2012-06-08 testamentu visą savo turtą, tame tarpe ir gyvenamąjį namą, paliko tik savo sūnui S. D. (t. I, b.l. 84-94), kuris dar iki J. D. mirties buvo įgaliotas tėvo vardu atlikti visus su šio turto tvarkymu susijusius veiksmus (t. I, b.l. 95-96). Tai vėlgi patvirtina, kad ieškovės indėlio į gyvenamojo namo statybą ir įrengimą nebuvo arba jis buvo nereikšmingas, o J. D. valia buvo šį namą sukurti ir išlaikyti šeimai. Tokia išvada seka ir iš aukščiau paminėtų nekilnojamojo turto sandorių, iš kurių matyti, kad J. D., nors ir gyveno su ieškove, tačiau palaikė santykius su savo sutuoktine (atsakove), su kuria nebuvo išsituokęs ir su kuria tvarkė visus šeimos turtinius klausimus.
Įvertinus aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog prisidėjo prie gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybos ir įrengimo, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą atmesti ieškovės ieškinį dėl šio namo pripažinimo jos ir J. D. bendrąja daline nuosavybe ir atidalijimo iš šios nuosavybės. Kaip minėta, nors jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai laikomi lygiais, jeigu sutartyje nenurodyta kitaip (1964 m. CK 474 straipsnio l dalis, 2000 m. CK 6.970 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl šalims jungtinės veiklos pagrindu priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016). Šiuo atveju byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės indėlį į nurodyto gyvenamojo namo statybą ir įrengimą, tuo pačiu ir jos dalį šiame name (CPK 176, 178 straipsniai).
Kadangi ieškovės ieškinys dėl gyvenamojo namo pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės pirmosios instancijos teismo buvo atmestas, o toks teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, laikytina, kad teismas, tenkindamas atsakovės priešieškinį dėl ieškovės iškeldinimo iš gyvenamojo namo, taip pat priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovė ir trečiasis asmuo yra gyvenamojo namo bendraturčiai, kurie turi teisę reikalauti ieškovės atlaisvinti jiems priklausantį turtą ir šia teise pasinaudojo (CK 4.98 straipsnis) (t. I, b.l. 26, 117-120, 141-142). Ieškovė apeliaciniame skunde plačiau nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo patenkintas priešieškinis, tuo tarpu teisėjų kolegija nenustatė byloje esant duomenų, kurie patvirtintų ieškovės teisę likti gyventi gyvenamajame name.
Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovės apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija atskirai nepasisako.
Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-06 sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Virginijus Kairevičius
Jelena Šiškina
Tatjana Žukauskienė