Civilinė byla Nr. 2A-1273/2012
Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.3; 35.6.1; 37
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 26 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Algirdo Gailiūno ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-713-159/2011, iškeltoje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Edija“ ieškinį atsakovei D. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos, palūkanų priteisimo. Tretieji asmenys – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Vanagupės parkas“ ir E. J. Jasinskas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Edija“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu atsakovei D. M. , prašydamas pripažinti niekiniais ir negaliojančiais: 1) atsakovės ir ieškovo 2009 m. gegužės 15 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį; 2) atsakovės atliktą vienašalį įskaitymą dėl 390 000 Lt sumos, kaip prieštaraujančius BUAB „Edija“ kreditorių interesams ir imperatyvioms įstatymo normoms; 3) priteisti ieškovui iš atsakovės 390 000 Lt sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, jog pagal įmonės buhalterinės apskaitos programos duomenimis, bankroto administratorius nustatė, kad atsakovė D. M. 2010 m. sausio 11 d. pateikė nepagrįstą ir neteisėtą reikalavimą įtraukti ją į BUAB „Edija“ kreditorių sąrašą ir patvirtinti 270 063,27 Lt finansinį reikalavimą. Iš minėtų duomenų nustatyta, kad atsakovė D. M. skolinga ieškovui UAB „Edija“ 390 000 Lt, tuo tarpu ieškovas UAB „Edija“ atsakovei D. M. tariamai tapo skolingas 660 063,27 Lt pagal 2009 m. gegužės 15 d. reikalavimo perleidimo sutartį. Anot ieškovo, pagal 2009 m. gegužės 15 d. reikalavimo perleidimo sutartį atsakovė neteisėtai ir nepagrįstai pardavė reikalavimo teises į UAB „Vanagupės parkas“ 660 063,27 Lt skolą savo kontroliuojamai įmonei UAB „Edija“ už tokią pačią sumą, kokia yra reikalavimo teisė. UAB „Edija“, neva nupirkdama visą minėtą reikalavimo teisę, liko skolinga atsakovei 660 063,27 Lt. Atsakovės D. M. sąsajas su UAB „Edija“ patvirtina išrašas iš įmonės akcininkų registro, iš kurio matyti, kad D. M. buvo UAB „Edija“ akcininkė, jos tėvas E. J. J. buvo UAB „Edija“ generalinis direktorius. Ieškovo nuomone, 2009 m. gegužės 15 d. atsakovė, parduodama savo 660 063,27 Lt dydžio reikalavimo teises į BUAB „Vanagupės parkas“, o UAB „Edija“, pirkdama minėto dydžio reikalavimo teisę, negalėjo nežinoti, kad UAB „Vanagupės parkas“ finansinė padėtis yra sunki, nes reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu buvo įgijusi bankrutuojančios įmonės statusą. Nurodytu būdu atsakovė, įgijusi reikalavimo teisę į UAB „Edija“, įskaitė UAB „Edija“ turimą reikalavimo teisę į ją 390 000 Lt sumai. Atlikus tokį įskaitymą, BUAB „Edija“ tariamai prarado reikalavimo teisę į atsakovę ir liko jai skolinga 270 063,27 Lt. Pažymėtina, kad atsakovė, atlikdama įskaitymą, apie šį sandorį, neinformavo kitos šalies – UAB „Edija“, nesurašė ir neperdavė jai įskaitymo akto. Anot ieškovo, atsakovės D. M. įsiskolinimo UAB „Edija“ didžioji dalis atsirado 2009 m. sausio 19 d., atsakovei D. M. , UAB „Edija“ ir L. P. pasirašius trišalę tarpusavio skolų įskaitymo sutartį, iš kurios turinio matyti, kad L. P. 2007 m. gegužės 28 d. pagal paskolos sutartį atsakovei D. M. suteikė paskolą (paskolos dydis nežinomas). Atsakovei nevykdant prisiimtos prievolės grąžinti likusios paskolos dalies, 2009 m. sausio 19 d. trišalės tarpusavio skolų įskaitymo sutarties pagrindu UAB „Edija“ sutiko sumokėti akcininkės D. M. skolą L. P. . L. P. sutiko su tokiu skolos įskaitymu, atleisdamas D. M. nuo 290 000 Lt skolos grąžinimo. Tokiu būdu atsakovė liko skolinga UAB „Edija“ 290 000 Lt. Atsakovė, atlikusi vienašalį įskaitymą, pateikė reikalavimą įmonės bankroto administratoriui patvirtinti jos 270 063,27 Lt kreditinį reikalavimą (660 063,27 Lt-390 000 Lt). Remiantis įmonės buhalterinės apskaitos programos duomenimis, kita atsakovės įsiskolinimo dalis (100 000 Lt) atsirado pagal 2009 m. rugpjūčio 31 d. kreditinę operaciją. Bankroto administratorius įmonės apskaitos dokumentuose nerado minėtą operaciją pagrindžiančių dokumentų. Atsakovė, teikdama bankroto administratoriui tvirtinti reikalavimą, nurodė ne 660 063,27 Lt, tačiau 270 063,27 Lt sumos reikalavimą, tokiu būdu pripažindama, kad prieš vienašalio įskaitymo atlikimą UAB „Edija“ turėjo reikalavimo teisę į atsakovės D. M. 390 000 Lt dydžio skolą (660 063,27 Lt – 270 063,27 Lt). Anot ieškovo, minėtais sandoriais atsakovei buvo suteikta galimybė panaikinti savo įsiskolinimą UAB „Edija“ ir įgyti ieškovės kreditorės statusą. Ieškovo vertinimu, tokiu būdu iš jo buvo atimta galimybė gauti pinigines lėšas ir jas panaudoti kreditorių reikalavimams patenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino: pripažino niekine ir negaliojančia D. M. ir UAB „Edija“, atstovaujamos direktoriaus E. J. J., 2009 m. gegužės 15 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį; pripažino niekiniu ir negaliojančiu D. M. atliktą vienašalį 390 000 Lt sumos įskaitymą; priteisė iš D. M. bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Edija“ 390 000 Lt skolą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už 390 000 Lt priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2010 m. birželio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas taip pat priteisė iš D. M. 7 900 Lt žyminio mokesčio ir 20,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso 7 920,30 Lt, valstybei.
Teismas sprendė, kad šalys neprivalėjo sudaryti 2009 m. gegužės 15 d. reikalavimo perleidimo sutarties. Anot teismo, ši sutartis išskirtinai buvo naudinga tik atsakovei D. M. , nes atsakovė, nesumokėjusi 290 000 Lt įsiskolinimo L. P. , pasinaudodama tik formaliai sudaryta, tačiau nevykdyta reikalavimo perleidimo sutartimi, realizavo savo tikslą panaikinti 390 000 Lt įsiskolinimą UAB „Edija“. Sudaryta sutartis buvo nenaudinga UAB „Edija“, nes įmonė prarado reikalavimo teisę į atsakovės 390 000 Lt skolą. Teismo vertinimu, reikalavimo perleidimo sutartimi buvo pažeistos BUAB „Edija“ kreditorių teisės ir jų teisėti interesai, nes dėl sumažėjusios turto vertės iš ieškovės atimta galimybė gauti pinigines lėšas, jas naudoti kreditorių reikalavimams tenkinti ir padidėjo bankrutuojančios įmonės įsipareigojimų apimtis kreditoriams. Teismas tokią išvadą padarė, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes: 1) kad 2009 m. sausio 19 d. trišale tarpusavio skolų užskaitymo sutartimi ieškovas UAB „Edija“ įsipareigojo už atsakovę D. M. – UAB „Edija“ akcininkę – sumokėti D. M. skolą L. P. pagal 2007 m. gegužės 28 d. paskolos sutartį; 2) kad išmokų operacijos patvirtina, jog UAB „Edija“ realiai padengė D. M. 290 000 Lt įsiskolinimą L. P. ; 3) kad UAB „Edija“ už D. M. padengus 290 000 Lt įsiskolinimą L. P. , atsakovės skola ieškovei sudarė 290 000 Lt; 4) kad 2009 m. gegužės 15 d. reikalavimo perleidimo sutartį sudarė artimi giminaičiai – UAB „Edija“ generalinis direktorius E. J. J. su savo dukra D. M. (CK 3.135 straipsnis); 5) kad 2009 m. gegužės 15 d. reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu atsakovė ieškovui 660 063,27 Lt sumos už suteiktas paslaugas reikalavimo teisę perleido nemokiai skolininkei, nes Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutartimi UAB „Vanagupės parkas“ iškelta bankroto byla; 6) kad 2009 m. gegužės 15 d. reikalavimo perleidimo sutarties 2.1 punktu kreditorė D. M. per 5 darbo dienas privalėjo perduoti naujam kreditoriui – UAB „Edija“ – visus dokumentus, patvirtinančius jos teisę į 660 063,27 Lt skolą; minimos sutarties 2.2 punktu UAB „Edija“ įsipareigojo per 5 darbo dienas nuo dokumentų, nurodytų sutarties 2.1 punkte, gavimo dienos pranešti apie reikalavimo teisės perleidimą skolininkui ir skolininko bankroto administratoriui, tačiau BUAB „Vanagupės parkas“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo atsiliepime į ieškinį patvirtino, kad įmonės bankroto administratoriui nebuvo perduoti įrodymai, patvirtinantys D. M. UAB „Edija“ perleistą 660 063,27 Lt reikalavimo teisę UAB „Vanagupės parkas“; Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartimi D. M. įrašyta į BUAB „Vanagupės parkas“ trečiosios eilės kreditorių sąrašą ir patvirtintas jos 660 063,27 Lt kreditinis reikalavimas; 7) kad UAB „Edija“, 2009 m. gegužės 15 d. sutartimi neva nupirkusi iš atsakovės D. M. visą 660 063,27 Lt reikalavimo teisę į UAB „Vanagupės parkas“, tapo atsakovei skolinga 660 063,27 Lt; 8) kad 2009 m. gegužės 15 d. reikalavimo perleidimo sutartimi D. M. , įgijusi 660 063,27 Lt reikalavimo teisę į UAB „Edija“, vienašaliai įskaitė UAB „Edija“ reikalavimo teisę į D. M. 390 000 Lt skolą, ir atlikusi tokį įskaitymą, UAB „Edija“ tariamai neteko reikalavimo teisės į D. M. 390 000 Lt skolą, tačiau UAB „Edija“ D. M. liko skolinga 270 063,27 Lt. Teismas, įvertinęs tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 1 d. nutartimi D. M. įrašyta į BUAB „Edija“ trečiosios eilės kreditorių sąrašą ir patvirtintas jos 270 063,27 Lt kreditinis reikalavimas, padarė išvadą, jog yra pagrindas pripažinti niekiniais ir negaliojančiais 2009 m. gegužės 15 d. reikalavimo perleidimo sutartį ir atsakovės D. M. atliktą vienašalį 390 000 Lt sumos įskaitymą, kadangi neginčijamai įrodyta, jog UAB „Edija“ už reikalavimo teisės perleidimą realiai D. M. 660 063,27 Lt nesumokėjo, nes į bylą nepateikta įrodymų apie minėtos 660 063,27 Lt sumos sumokėjimą. Teismas nustatė, kad 2009 m. gegužės 15 d. reikalavimo perleidimo sutartis realiai vykdoma nebuvo, minima sutartis turėjo paslėptą (neviešą) sutarties šalių suderintą išlygą – atsakovės D. M. 390 000 Lt įsiskolinimo UAB „Edija“ panaikinimą. teismas padarė išvadą, kad esant tokioms nustatytoms teisinę reikšmę turinčioms aplinkybėms, fiktyviai 2009 m. gegužės 15 d. šalių sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis teismas pripažintina niekine ir negaliojančia (CK 1.86 str.). Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad įskaitymą atliko CK 6.131 straipsnio nustatyta tvarka, todėl pripažinus 2009 m. gegužės 15 d. reikalavimo perleidimo sutartį niekine ir negaliojančia, pasak teismo, yra pagrindas pripažinti ir atsakovės D. M. atliktą vienašalį 390 000 Lt sumos įskaitymą niekiniu ir negaliojančiu, nes įskaitymas atliktas pagal negaliojančią sutartį, nebuvo įskaitytas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, apie įskaitymą nepranešta UAB „Edija“, nesurašytas ir neperduotas konkrečios datos įskaitymo aktas.Teismas sprendė, jog yra pagrindas iš atsakovės ieškovui priteisti pagal 2009 m. rugpjūčio 31 d. kreditinę operaciją atsakovei pervestus 100 000 Lt, nes atsakovė į prašomą patvirtinti 270 063,27 Lt dydžio kreditinį reikalavimą buvo įtraukusi taip pat 100 000 Lt. Teismas taip pat padarė išvadą, kad pripažinus atsakovės atliktą vienašalį 390 000 Lt sumos įskaitymą niekiniu ir negaliojančiu, yra pagrindas iš atsakovės ieškovui priteisti 290 000 Lt, nes UAB „Edija“ išmokų operacijos patvirtina, kad UAB „Edija“ už atsakovę D. M. padengė 290 000 Lt įsiskolinimą atsakovės kreditoriui L. P. . Tokiu būdu, anot teismo, iš viso iš atsakovės ieškovui priteistina 390 000 Lt.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė D. M. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
- Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad ginčijama sutartis buvo nenaudinga UAB „Edija“ yra nepagrįsti. Sprendimu panaikinta sutartis, pagal kurią UAB „Edija“ įgijo reikalavimo teisę į UAB „Vanagupės parkas“, negalėjo pažeisti kreditorių teises, nes pagal ją UAB „Edija“ įgijo turtą (reikalavimo teisę), o už tai nieko nemokėjo. Taigi, nėra vienos iš actio Pauliana sąlygų – reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas nepažeidė kreditorių teisių. Be to, byloje nebuvo aiškintasi, ar UAB „Edija“ turi galimybių daugiau atgauti skolą iš D. M. , ar iš UAB „Vanagupės parkas“.
- Byloje nėra pateiktas vienašalis įskaitymas, todėl nėra įrodymų, jog ginčijamas vienašalis sandoris iš viso buvo sudarytas. Todėl pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiu galimai nesamą sandorį.
- Byloje yra įrodymai, kad D. M. iš UAB „Edija“ gavo 290 000 Lt, tačiau nėra įrodymų, įrodančių, jog jai būtų išmokėta dar 100 000 Lt. Įrodinėjimo, kad nebuvo gauti 100 000 Lt, pareigą teismas nepagrįstai perkėlė atsakovei. Jei pinigai faktiškai nebuvo gauti, tai to įrodyti buvo neįmanoma. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad pati BUAB „Edija“ pripažino, jog įrodymų (pirminių buhalterinių dokumentų), kad buvo išmokėta 100 000 Lt, neturima, išskyrus tai, kad buhalterinė programa rodo ne 290 000 Lt, o 390 000 Lt skolą. Todėl pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 390 000 Lt, o ne 290 000 Lt sumą, nepagrįstai vadovavosi atsakovės 2010 m. sausio 11 d. prašymu įtraukti ją į BUAB „Edija“ kreditorių sąrašą, kadangi šis reikalavimas buvo surašytas, vadovaujantis neteisingais buhalteriniais duomenimis, o ne pagal faktinę padėtį.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo BUAB „Vanagupės parkas“ prašo atsakovės apeliacinį skundą spręsti savo nuožiūra ir nurodo, kad palaiko savo poziciją, išdėstytą Klaipėdos apygardos teismui 2011 m. balandžio 13 d. atsiliepime Nr. 11-VP-04 civilinėje byloje Nr. 2-713-159/2011.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Edija“ prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo D. M. skirti 20 000 Lt baudą, 50 proc. iš šios baudos išieškant ieškovui BUAB „Edija“.
Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
- 2009 m. gegužės 15 d. reikalavimo perleidimo sutartis akivaizdžiai pažeidžia kreditorių interesus, nes šiuo sandoriu už 660 063,27 Lt bendrovė perleido teisę į 660 063,27 Lt reikalavimą į nemokų UAB „Vanagupės parkas“. Be to, ir pačiame ieškinyje (2.5 dalyje) yra tinkamai ir pilnai nurodytas kreditorių interesų pažeidimas.
- Įskaitymas buvo atliktas, o 390 000 Lt skola teisėtai priteista, nes pati apeliantė savo pareiškimu dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo pripažino šią skolą. Tai, kad apeliantė ir jos tėvas, vadovavęs ieškovui, piktavališkai ir nesąžiningai neįforminimo įskaitymo, negali būti pagrindas teigti, jog įskaitymas nebuvo atliktas. Todėl teismas pagrįstai perkėlė apeliantei įrodinėjimo naštą įrodyti, kad ji negavo 100 000 Lt. Be to, apeliantė, pateikdama ieškovui tvirtinti jos finansinį reikalavimą 270 063,27 Lt sumai, tik patvirtino, kad yra atliktas įskaitymas 390 000 Lt sumai, t. y. ieškovas pagal neteisėtą sandorį neva tai turėjo sumokėti apeliantei 660 063,27 Lt, o apeliantė pareiškė finansinį reikalavimą ieškovui 270 063,27 Lt sumai.
- Iš pateikto apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad atsakovė padavė nepagrįstą, nemotyvuotą ir neteisėtą apeliacinį skundą, siekdama vilkinti procesą ir atitolinti išieškojimą iš jos, todėl apeliantei turi būti paskirta bauda.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
apeliacinis skundas netenkintinas, Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės D. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovo BUAB „Edija“ ieškinį ir pripažino negaliojančia atsakovės D. M. ir ieškovo 2009 m. gegužės 15 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, be kita ko, padaręs išvadą, kad ši sutartis buvo išskirtinai nenaudinga ieškovui, šia sutartimi buvo pažeistos BUAB „Edija“ kreditorių teisės ir teisėti interesai. Nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo išvada, atsakovė savo apeliaciniame skunde teigia, kad sutartis, pagal kurią UAB „Edija“ įgijo reikalavimo teisę į UAB „Vanagupės parkas“, negalėjo pažeisti kreditorių teises, nes pagal bendrovė įgijo turtą (reikalavimo teisę), o už tai nieko nemokėjo. Todėl, pasak atsakovės nėra vienos iš actio Pauliana sąlygų – reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas nepažeidė kreditorių teisių.
Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatą, kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana) Taigi, iš tiesų, viena iš (actio Pauliana) taikymo sąlygų – kreditoriaus teisių pažeidimas. Tuo atveju, jeigu ieškinį reiškia bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės administratorius, aktualus yra visų šios įmonės kreditoriaus teisių pažeidimas, nes tokiu atveju kreditorių teisių gynimą, jų reikalavimų tenkinimo tvarką nustato Įmonių bankroto įstatymo normos.
Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatą, sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi, CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną, pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kitaip pažeidžia kreditoriaus teises. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad CK 6.66 straipsnyje išvardytas ne baigtinis, o pavyzdinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu gali būti pažeisti kreditoriaus interesai, todėl, nustačius konkrečios bylos faktines aplinkybes, jų kontekste turi būti vertinama, ar nebuvo kreditorių teisių pažeidimų ir ar yra pagrindas taikyti CK 6.66 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006).
Šioje byloje nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2009 m. gegužės 15 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu atsakovė perleido ieškovui reikalavimo teisę reikalauti 660 063,27 Lt sumos iš nemokaus skolininko, pažymėjęs, kad Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutartimi UAB „Vanagupės parkas“ iškelta bankroto byla. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutarties nuorašas. Minėta nutartimi 2008 m. įmonės balanso bei kitų bylos duomenų pagrindu buvo nustatyta, kad UAB „Vanagupės parkas“ dar 2008 m. buvo nemoki, jos įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, pati įmonė pripažino, kad jos veikla yra nuostolinga ir ji negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų (88 b.l.). Taigi, ginčijama reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovė už 660 063 Lt sumą perleido ieškovui reikalavimo teisę į nemokų skolininką. Kaip nurodyta trečiojo asmens UAB „Vanagupės parkas“ atsiliepime į šioje byloje pareikštą ieškinį, šios įmonės turtą sudaro žemės sklypas Palangoje ir poilsio pastato su komercinėmis patalpomis projektas, tuo tarpu patikslinti šios įmonės kreditoriniai reikalavimai yra 8 949 768,09 Lt (86 b.l.). Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartimi UAB „Vanagupės parkas“ nutarta likviduoti, nustačius, kad įmonės mokumą atkurti nėra jokių galimybių, taip pat nėra galimybės tinkamai atsiskaityti su visais kreditoriais (93 b.l.). Atsakovės Daivos Makentanz finansinis reikalavimas, kurį šioje byloje ginčijama 2009 m. gegužės 15 d. reikalavimo perleidimo sutartimi ji už 660 063,27 Lt perleido ieškovui, UAB „Vanagupės parkas“ bankroto byloje yra patvirtintas kaip trečiąja kreditorių eile tenkintinas finansinis reikalavimas (70, 93). Taigi teigti, kad ieškovas, ginčijama sutartimi įsigijęs iš atsakovės 660 063,27 Lt apimties reikalavimo teisę į nemokią ir bankrutuojančią UAB „Vanagupės parkas“, turi galimybę šią teisę visa apimtimi ar bent iš dalies realizuoti, nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė, perleisdama tokią reikalavimo teisę, pati buvo skolinga ieškovui ir, perleidusi reikalavimo teisę, savo skolą faktiškai įskaitė ginčijamoje sutartyje (reikalavimo teisės perleidimo sutarties 2.3 punktas) nustatytų ieškovo mokėjimų jai sąskaita, dėl ko ieškovas prarado reikalavimo teisę į atsakovę ir pats tapo jai skolingas, pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl sumažėjusios turto vertės iš ieškovo buvo atimta galimybė gauti pinigines lėšas, jas naudoti kreditorių reikalavimams patenkinti ir padidėjo bankrutuojančios įmonės įsipareigojimų kreditoriams apimtis. Taigi, pirmosios instancijos teismas teismo išvada, kad ginčijama reikalavimo perleidimo sutartimi buvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės, yra pagrįsta bylos duomenimis bei įstatymu.
Apeliantės teigimu, byloje nėra įrodymų, jog ginčijamas vienašalis sandoris (įskaitymas) iš viso buvo sudarytas, todėl pirmosios instancijos teismas pripažinęs negaliojančiu galimai nesamą sandorį.
Pagal CK 6.130 straipsnio 1dalies nuostatą, prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 str. 1 d.). Kaip jau minėta, ginčijama 2009 m. gegužės 15 d. reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovė D. M. savo reikalavimo teisę į 660 063,27 Lt apimties UAB „Vanagupės parkas“ skolą perleido ieškovui UAB „Edija“, pati būdama ieškovo skolininkė. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartimi ieškovui buvo iškelta bankroto byla (32-34 b.l.). 2010 m. sausio 11 d. pareiškimu atsakovė paprašė bankrutuojančios UAB „Edija“ administratorių įtraukti ją į šios įmonės kreditorių sąrašą su 270 063,27 Lt reikalavimu (14 b.l.). Kaip jau minėta, reikalavimo perleidimo sutarties 2.3 punktu už reikalavimo teisės perleidimą ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovei D. M. 660 063,27 Lt (16 b.l.). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad atsakovės skola ieškovui iki reikalavimo teisės perleidimo buvo 390 000 Lt. Taigi, pateikdama ieškovui savo finansinį reikalavimą, kuris lygus 2009 m. gegužės 15 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu jai atsiradusios reikalavimo teisės į ieškovą (660 063,27 Lt) bei jos skolos ieškovui skirtumui (660 063,27 Lt - 390 000 Lt = 270 063,27 Lt), ieškovė faktiškai pati pripažino atlikusi vienašalį įskaitymą. Vien aplinkybė, kad byloje nėra ieškovės rašytinio pareiškimo dėl įskaitymo tokio įskaitymo fakto nepaneigia.
Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl jos įsiskolinimo ieškovui apimties ir teigia, kad duomenų, jog be 290 000 Lt įsiskolinimo (apie kurį byloje duomenys yra), ji ieškovui dar yra skolinga 100 000 Lt, byloje nėra.
Iš tiesų, pareikšdamas ieškinį šioje byloje, ieškovas nurodė, kad atsakovės įsiskolinimo ieškovui dalis – 100 000 Lt – atsirado pagal 2009 m. rugpjūčio 31 d. kreditinę operaciją, kurią pagrindžiančių dokumentų nerasta. Išvadą apie šį atsakovės įsiskolinimą ieškovui pirmosios instancijos teismas padarė, remdamasis ieškovo UAB „Edija“ buhalterinės apskaitos programos duomenimis apie 2008 m. sausio 1 d. – 2010 m. kovo 31 d. apyvartą (15 b.l.) bei atsakovės 2010 m. sausio 11 d. pareiškimu bankrutuojančios UAB „Edija“ administratoriui, kuriuo ji paprašė įtraukti ją į šios įmonės kreditorių sąrašą su 270 063,27 Lt reikalavimu.
Kaip jau minėta šioje nutartyje, atsakovės D. M. finansinis reikalavimas ieškovui BUAB „Edija“ jo bankroto byloje (270 063,27 Lt) yra lygus šioje byloje ginčijamos 2009 m. gegužės 15 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu atsakovei atsiradusios reikalavimo teisės į ieškovą (660 063,27 Lt) bei pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytos jos skolos ieškovui (390 000 Lt) skirtumui. Taigi, atsakovė, pareikšdama savo finansinį reikalavimą ieškovui, iš esmės pripažino, kad ji atliko savo skolos ieškovui, sudarančios 390 000 Lt, įskaitymą, t.y. pripažino savo 390 000 Lt apimties skolos ieškovui egzistavimą. Tuo tarpu atsakovės paaiškinimas, kad savo finansinį reikalavimą ieškovui ji surašė pagal ieškovo buhalterinius apskaitos dokumentus, bet ne pagal faktinę padėtį, t.y. suklydusi, nėra pagrįstas ir įtikinamas, nes suklydimas dėl tokios didelės pinigų sumos gavimo ar negavimo niekaip negali būti paaiškinamas. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada apie 390 000 Lt atsakovės skolos ieškovui faktą yra pagrįsta bylos duomenimis ir vien aplinkybė, kad nėra nustatytas šios skolos dalies – 100 000 Lt – išmokėjimo atsakovei pagrindas, nesudaro pagrindo reikalavimą dėl šios skolos dalies atmesti.
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai išaiškino ir pritaikė šioje byloje taikytinas aktualias materialinės teisės normas ir padarė faktinėmis bylos aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstas išvadas, t.y. bylą iš esmės išsprendė teisingai. Todėl pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti apeliacinį skundą nėra.
Ieškovas savo atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą, be kita ko, prašo paskirti apeliantei baudą už aiškiai nemotyvuotą, nepagrįstą ir neteisėtą apeliacinį skundą su tikslu vilkinti procesą. Atsižvelgdama į šį prašymą, teisėjų kolegija pažymi, kad teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė ar įstatymo saugomas interesas, suteikia CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma. Vien aplinkybė, kad šalies pareikštas ieškinys ar paduotas apeliacinis skundas teismo procesiniu sprendimu pripažintas nepagrįstu, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad šia teise buvo piktnaudžiaujama ir ieškinys ar skundas buvo pareikšti nesąžiningai. Atsakovės apeliaciniame skunde yra išdėstytos aplinkybės, kurių pagrindu ji ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, ir nors šios aplinkybės nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei tenkinti atsakovės apeliacinį skundą, tačiau jos nesudaro pagrindo teigti, kad apeliacinis skundas pareikštas nesąžiningai, t. y. kad jis, kaip nurodo ieškovas, yra aiškiai nemotyvuotas, nepagrįstas ar neteisėtas. Todėl prašymas paskirti apeliantei baudą netenkinamas.
Prašymų dėl teismo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo byloje dalyvaujantys asmenys nepareiškė. Nuo žyminio mokesčio mokėjimo valstybei, paduodant apeliacinį skundą, šioje byloje dalyvaujantys asmenys yra atleisti (CPK 83 str. 1 d. 8 p.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai : Alė Bukavinienė
Algirdas Gailiūnas
Donatas Šernas