Civilinė byla Nr. 2-704/2006
Procesinio sprendimo kategorija: 126.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. gruodžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio ir Vinco Versecko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus atskirąjį skundą Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-961-510/2006 pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Litporta“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
n u s t a t ė :
Ieškovas VSDFV Marijampolės skyrius kreipėsi į teismą ir prašė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 4 straipsnio 3 punkto pagrindu iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „Litporta“. Nurodė, kad 2006 m. balandžio 1 d. atsakovas buvo skolingas ieškovui 53 919 Lt. Ieškovas buvo kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui 2005 m. birželio 9 d., atsakovas įsipareigojo skolą apmokėti iki 2006 m. sausio 15 d. ir ieškovas atsiėmė pareiškimą. Tačiau ieškovas savo įsipareigojimo neįvykdė, o skolą dar padidino. Atsakovas nepajėgus vykdyti įsipareigojimų pradelstų daugiau nei tris mėnesius, todėl mano, kad atsakovas yra nemokus ir jam keltina bankroto byla.
Atsakovas UAB ,,Litporta“ nurodė, kad ilgalaikis įmonės turtas sudaro 518 058, 02 Lt, o pradelstos skolos tik 101 061,51 Lt. Bendrovė veikia nenuostolingai, yra moki, todėl nėra pagrindo kelti bankroto bylos dėl nemokumo (ĮBĮ 9 str. 5 d.), o ieškovas savo teises gali ginti ieškininės teisenos tvarka.
Kauno apygardos teismas 2006 m. balandžio 10 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovui UAB ,,Litportas“ bankroto bylą. Ieškovas atskiruoju skundu prašė šią teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Lietuvos apeliacinis teismas, nurodęs, jog teismas neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, 2006 m. gegužės 25 d. nutartimi skundžiamą nutartį panaikino ir klausimą dėl bankroto bylos perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kauno apygardos teismas 2006 m. liepos 26 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovui UAB ,,Litportas“ bankroto bylą. Nurodė, jog atsakovo skolos, kurioms mokėjimo terminai yra suėję, sudaro 101 061,51 Lt. Kartu teismas pažymėjo, kad pagal byloje esantį atsakovo 2006 m. I ketvirčio balansą, balansinė turto vertė buvo 834 538 Lt, o iš turto vertintojo UAB „Lituka ir Ko“ 2006 m. birželio 5 d. išvados matyti, jog atsakovui priklausančių pastatų rinkos vertė - 211 000 Lt. Be to, atsakovas turi transporto priemonių, kurių likutinė vertė yra 79 335,69 Lt, taip pat turi įvairių įrengimų, kurių likutinė vertė yra 132 369,75 Lt, o įmonės skolininkai yra skolingi atsakovui 316 832,93 Lt. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendė, jog atsakovas, net ir darant prielaidą, kad šios skolos nebus išieškotos, ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme nėra nemokus, nes vien turto vertintojo išvadoje nurodyta pastatų rinkos vertė yra daugiau kaip du kartus didesnė už pradelstas skolas. Be to, įmonė turi dar ir kito ilgalaikio turto, kurio likutinė vertė yra daugiau kaip 200 000 Lt. Teismas konstatavo, kad nors visas ilgalaikis turtas yra įkeistas (b. l. 90) bankams, tačiau turto įkeitimas nedaro įmonės nemokia. Nesant ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalyje numatytų sąlygų bankroto bylai iškelti, kiekvienas kreditorius turi teisę individualiai išsiieškoti skolas įstatymų nustatyta tvarka.
Atskiruoju skundu ieškovas VSDFV Marijampolės skyrius prašo panaikinti šią Kauno apygardos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės - iškelti bankroto bylą atsakovui. Apeliantas prašymus grindžia tokiais argumentais:
- Atsakovas 2006 m. liepos 1 d. buvo skolingas ieškovui 57 561 Lt. Ieškovas ne kartą siuntė atsakovui pranešimus dėl privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo bei raginimu dėl skolos sumokėjimo, tačiau bylos nagrinėjimo metu atsakovo skola tik didėjo, apie skolų grąžinimą atsakovas neužsimena. Tai įrodo, kad atsakovas nepajėgus atsiskaityti.
- Teismas neteisingai vertino pateiktą balansą, nes iš jo matyti, kad atsakovas yra nemokus. Iš balanso matyti, kad atsakovas turi turto už 834 538 Lt, tačiau iš apyskaitinio turto gautinos sumos 316 832 Lt yra abejotinos, nes jos turėjo būti sumokėtos 2001-2005 metais, o įsipareigojimai 2006 m. balandžio 1 d. sudarė 371 903 Lt. Atkreiptinas dėmesys, jog 2006 m. I ketvirčio balanse nurodytas pirkėjų įsiskolinimas kelia abejonių, nes balanse įrašytas 508 304 Lt, o tuo tarpu iššifravime – tik 316 832 Lt. Be to, atsakovas į skolų žiniaraštį netraukė 44 125, 67 Lt skolos Marijampolės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Dėl to darytina išvada, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi netiksliais duomenimis.
- Negalima pripažinti turto vertintojo išvadų, nes jį skyrė ne teismas ir jo išvados gali būti šališkos. Be to, įstatymas numato, kad įmonė laikoma nemokia, jei pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
- Ieškovas dar 2004 m. gegužės 26 d. ir 2005 m. rugpjūčio 4 d. kreipėsi į antstolių kontorą dėl skolų išieškojimo, tačiau antstolis nurodė, jog visas atsakovo turtas įkeistas bankams, o iš įkeisto turto išieškoti galima tik prisijungus hipotetiniams kreditoriams.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas UAB ,,Litporta” ginčija atskirojo skundo argumentus bei prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo 2006 m. liepos 26 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, jog teismas teisingai ir objektyviai išnagrinėjo ieškovo pateiktus reikalavimus, objektyviai bei teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė teisingas išvadas. Be to, teigia, jog ieškovas nepagrįstai, bet kokiomis priemonėmis siekia, kad atsakovui būtų iškelta bankroto byla.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Pagal ĮBĮ 9 straipsnio penktosios dalies 1 punkto nuostatas bankroto byla iškeliama, kai įmonė yra nemoki. Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Įmonės nemokumas gali būti nustatytas tik išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, atspindėtus finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Spręsdamas klausimą apie įmonės pradelstų įsipareigojimų ir jos balansinio turto vertės santykį, teismas vadovaujasi tiek prie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pridėtais dokumentais, tiek ĮBĮ 9 straipsnio antrojoje dalyje numatyta tvarka gautais finansiniais įmonės dokumentais ir duomenimis. Bankroto bylose teismas privalo aktyviai veikti ex officio, nes pagal įstatymą jam suteiktos didesnės galimybės veikti nustatant bylos aplinkybes. Prireikus teismas gali įmonei skirti auditą, ekspertizę įmonės turto vertei patikslinti (ĮBĮ 9 str. 2 d., 10 str. 1, 10 d., CPK 159 str. 1 d., 179 str. 2 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“ 6 p.).
Konstatuotina, kad bankroto procesą reglamentuojančios teisės normos iš esmės – viešosios teisės normos ir jų tikslas – pašalinti iš apyvartos nemokius rinkos dalyvius. Tačiau pradedant šį procesą, tai yra iškeliant bankroto bylą, yra labai svarbu, kaip jau minėta, nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį.
Iš byloje esančio atsakovo 2006 m. I ketvirčio balanso matyti, kad atsakovas turi turto už 834 538 Lt, iš kurio 508 347 Lt sudaro pirkėjų įsiskolinimas, o jo per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 371 903 Lt (b. l. 34 - 35). Tačiau iš atsakovo pateikto skolų žiniaraščio matyti, kad pradelsti įsipareigojimai yra tik 101 061,51 Lt, (b. l. 93), šios pradelstų įsipareigojimų sumos dydžio iš esmės neginčija ir ieškovas. Todėl teigti, jog pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, nėra pagrindo (ĮBĮ 2 str. 8 d.).
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas be pagrindo rėmėsi atsakovo pateiktomis turto vertintojo UAB „Lituka ir Ko“ išvadomis, kur nurodyta, jog atsakovui priklausančių pastatų rinkos vertė - 211 000 Lt, kai tuo tarpu balanse nurodyta – 65 698 Lt vertė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nepriklausomai nuo to, kaip pirmosios instancijos teismas vertino turto vertintojų išvadą, įmonės mokumas nustatytas remiantis balanso duomenimis. Kartu akcentuotina, kad ieškovas, nesutikdamas su minėta išvada, jokių ją paneigiančių įrodymų nepateikė (CPK 178 str.).
Apeliantas ginčija atsakovo pateiktą įmonės balansą, argumentuodamas tuo, jog atsakovo nurodyti duomenys netikslūs. Pažymėtina, jog įmonės balansas sudaromas pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą, už teisingus balanso duomenis atsakingi įmonės vadovas ir vyriausiasis buhalteris arba buhalterines paslaugas teikianti įmonė. Apeliantas nenurodo kitų įrodymų, aplinkybių ar argumentų, paneigiančių balanso teisingumą ar pagrįstumą, todėl teismas pagrįstai ir teisėtai vadovavosi atsakovo pateiktu balansu. Be to, nežymūs duomenų netikslumai bankroto bylos iškėlimo metu, nekeičiantys mokumo ar nemokumo fakto, teisinės reikšmės bankroto bylos iškėlimui neturi (CPK 328 str.).
Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad faktas, jog visas atsakovo įmonės turtas yra įkeistas bankams, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovas nemokus, todėl aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovo skolos neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės - atsakovas yra mokus (ĮBĮ 2 str. 8 d.), todėl pirmosios instancijos tesimas pagrįstai atsakovui bankroto bylos neiškėlė (ĮBĮ 9 str. 5 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad tiek iš atsiliepimo į ieškinį (t. 1, b. l. 27 – 30), tiek iš atsiliepimo į atskirąjį skundą (t. 2, b. l. 53 - 55), matyti, jog atsakovas neneigė skolos, tvirtino ir tvirtina atsiskaitysiąs su ieškovu, be to, iš dalies sumokėjo ieškovui skolą (t. 2, b. l. 60). Dėl to, kas pasakyta, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo ieškovo atskirojo skundo argumentais panaikinti teismo nutartį, kuria atsisakyta iškelti atsakovui bankroto bylą (CPK 338, 329, 330 str.). Kartu pažymėtina, jog ieškovas, remdamasis bendrosiomis ginčo teisenos taisyklėmis, gali pareikšti ieškinį dėl skolos priteisimo, arba atsiradus ĮBĮ 9 straipsnio penktojoje dalyje numatytiems pagrindams, dar kartą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2006 m. liepos 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai: Artūras Driukas
Gintaras Pečiulis
Vincas Verseckas