Administracinė byla Nr. eA-716-789/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00849-2023-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 29 d. 

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ryčio Krasausko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo U. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas U. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade (toliau – ir Konsulatas) 2023 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 8 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo Tadžikistano Respublikos piliečiui U. R.“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Konsulatą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. gruodžio 22 d. prašymą išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą (toliau – ir Prašymas).

2.       Pareiškėjo skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

3.       Skundžiamu Sprendimu buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui, Sprendime formaliai nurodyti atsisakymo pagrindai, tačiau pats Sprendimas nemotyvuotas, nepagrįstas nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

3.1.                      Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. U6-1619 išdavė pareiškėjui leidimą dirbti elektriku uždaroje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Vejusta“ (toliau – ir Bendrovė) 12 mėnesių. Šios profesijos profesionalių atstovų su patirtimi Lietuvoje trūksta dėl išaugusio žmonių susidomėjimo saulės ir vėjo elektrinėmis bei šio projekto plėtros įgyvendinimo, tad UAB „Vejusta“ įsipareigojo įdarbinti pareiškėją ir patvirtino, kad mėnesinis darbo užmokestis yra ne mažiau 1 545 Eur. Tadžikistano Respublikoje yra registruota bei veikianti bendrovė LLC „Astel“. Ši bendrovė dirba elektros ir ryšių statinių, įrangos statybos ir montavimo srityje, todėl į darbą kviečiami keli buvę minėtos įmonės darbuotojai (tarp jų ir pareiškėjas), kadangi jų kvalifikacija ir darbo patirtis atitiko Bendrovės veiklos specifiką. Pareiškėjas turėjo ir kelionių draudimo liudijimą iš kelionių draudimo bendrovės akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Gjensidige“, draudimo sutarties galiojimo terminas buvo numatytas nuo 2023 m. sausio 16 d. iki 2024 m. sausio 15 d.

3.2.                      Nagrinėjamu atveju nebuvo jokių abejonių spręsti apie kitą pareiškėjo atvykimo tikslą, nei darbas lietuviškoje įmonėje – pareiškėjas pateikė visus dokumentus, patvirtinančius, kad jis yra profesionalus darbuotojas, kuris atvyksta dirbti į Lietuvos Respubliką, pateikė draudimo dokumentus, o sudaryta darbo sutartis patvirtino, kad pareiškėjas turės reguliarias pajamas ir galės save išlaikyti bei taupyti, todėl nėra suprantama, kokių duomenų papildomai trūko atsakingam konsuliniam pareigūnui. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas turės reguliarias pajamas iš darbdavio, kuris veiklą vykdo jau virš 13 metų, todėl teiginiai dėl pragyvenimo lėšų yra nepagrįsti.

3.3.                      Nagrinėjamu atveju nėra žinoma, kokius dokumentus atsakovas laiko neatitinkančiais tikrovės ar suklastotais, todėl tik atsakovas gali pateikti tokius teiginius pagrindžiančius įrodymus, o pareiškėjas nuo tokių teiginių gintis galėtų tik po atsakovo atsiliepimo.

3.4.                      Sprendimas nėra motyvuojamas nei įstatymo nuostatomis, nei faktinėmis aplinkybėmis, taip pat nėra suprantama, kokiu būdu gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.

3.5.                      Vien deklaratyvios varnelės Sprendime be tam tikrų logiškų bei išsamių paaiškinimų negali užkirsti kelio gauti motyvuotą paaiškinimą, kokiu pagrindu pareiškėjas gali kelti pavojų Lietuvai bei jos saugumui.

4.       Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir atsakovas, URM) pateiktame atsiliepime nesutiko su pareiškėjo skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1.                      Pareiškėjas netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos bei nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia bylos esminių faktinių aplinkybių. Konsulinis pareigūnas, priimdamas Sprendimą dėl atsisakymo pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl Šengeno ir Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos (ne)išdavimo priėmimą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą.

4.2.                      Konsulinis pareigūnas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas priklauso socialinei grupei, kuri regione kelia didžiausią nelegalios migracijos riziką, nes Europos Sąjungos (toliau – ir ES) šalių ambasadose ir / ar konsulatuose, nagrinėjant pareiškėjų iš Tadžikistano, Uzbekistano, Kirgizijos Respublikų pateiktus prašymus išduoti vizą, yra nustatoma daug atvejų, kai pateikiama nepatikima, melaginga informacija, pateikiami galimai padirbti ar suklastoti patvirtinamieji dokumentai, siekdamas įsitikinti pareiškėjo pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir pareiškėjo padarytų pareiškimų tikrumu ir patikimumu, nustatė, kad tuo pačiu metu kartu su pareiškėju Konsulatui prašymus dėl vizos išdavimo pateikė dar penki Tadžikistano Respublikos piliečiai (V. H., M. R., A. R., A. K., S. R. – jų skundai nagrinėjami Vilniaus apygardos administraciniame teisme), o jų visų šešių pateikti dokumentų paketai iš esmės yra identiški, t. y. šių užsieniečių pateikti dokumentai yra parengti pagal vieną šabloną: 1) visi pateikė tos pačios mokymo įstaigos išduotą dokumentą apie trumpalaikių kursų (penki iš šešių – elektriko, vienas – suvirintojo dujomis ir elektra) baigimą; 2) penkių iš jų dokumentas apie turimą kvalifikaciją išduotas tą pačią dieną; 3) visi pateikė to paties ankstesnio darbdavio pažymas apie darbą (įdarbinti panašiu metu) jo bendrovėje; 4) visi pateikė to paties banko panašaus laikotarpio banko operacijų pažymas, kuriose nurodomi pasikartojantys lėšų šaltiniai (fiziniai asmenys, dažnai tie patys šeši Tadžikistano piliečiai vieni kitiems), panašūs lėšų likučiai; 5) pateiktose darbo knygelėse nėra kitų įrašų, išskyrus darbą ankstesnio darbdavio bendrovėje. Šios aplinkybės konsuliniam pareigūnui sukėlė abejonių dėl pareiškėjo pareiškimų ir jo paties patikimumo ir sąžiningumo, todėl padaryta išvada, jog bandoma formaliai atitikti atvykimo į Lietuvą, o faktiškai į Šengeno valstybių zoną, sąlygas.

4.3.                      Konsulinis pareigūnas nustatė, kad kyla abejonių dėl užsieniečio turimų pajamų stabilumo ir lėšų kilmės, nes neįmanoma patikrinti ir įsitikinti turimų piniginių lėšų kilme. Užsienietis nepagrindė, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir / arba gauna reguliarių pajamų grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį. Dėl pareiškėjo kilo įtarimų, jog jis yra pažeidęs trečiosios valstybės – Rusijos Federacijos teisės aktus, reglamentuojančius užsienio piliečių teisinę padėtį šioje valstybėje.

4.4.                      Būtent pareiškėjas turėjo pareigą pateikti visus dokumentus jo prašymą išduoti vizą vertinančiai institucijai bei pasirūpinti, kad jie patvirtintų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą.

4.5.                      Konsulinis pareigūnas, vertindamas pareiškėjo prašymą bei jo pateiktus duomenis ir informaciją, įvertino ne tik kaip šie duomenys ir informacija atitinka formaliuosius kriterijus, bet įvertino ir pareiškėjo pateiktos informacijos bei Konsulato savarankiškai surinktos informacijos turinį, t. y. pareiškėjo prašyme išduoti vizą deklaruojamų ketinimų realumą ir autentiškumą.

4.6.                      Konsulinis pareigūnas, įvertinęs pareiškėjo Prašymą ir pateiktus patvirtinamuosius dokumentus bei surinktą papildomą informaciją, padarė išvadą, jog pareiškėjo pateiktas Prašymas bei patvirtinamieji dokumentai ir informacija, liečiantys jo socialinius ryšius kilmės valstybėje (jaunas, bedarbis, nepateikė jokių duomenų apie turimą turtą kilmės valstybėje, darbovietę ir pan.) vertintini kaip nepatikimi, nes informacija nebuvo konkreti, todėl vien toks informacijos pobūdis laikytinas pakankamu pagrindu konsuliniam pareigūnui atsisakyti išduoti vizą.

4.7.                      Konsulinio pareigūno gautos informacijos visuma leido jam priimti Sprendimą, nes kilo pagrįstos abejonės dėl faktinio pareiškėjo vykimo į Lietuvą, o faktiškai į Europos Sąjungą. Pareiškėjas nepagrindė pateiktų dokumentų autentiškumo, nepateikė leistinų įrodymų dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, taigi pateikta informacija dėl vykimo į Lietuvą tikslo (darbo Lietuvoje) ir buvimo sąlygų (reikiamų lėšų turėjimo) nėra patikima, vadinasi, jis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.

4.8.                      Pareiga įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą tenka pareiškėjui, tai pareiškėjas, norėdamas gauti vizą vykti į Lietuvą dirbti, elgdamasis rūpestingai ir atidžiai, turėjo domėtis savo darbo sąlygomis, gyvenamąja vieta ir pateikti išsamius paaiškinimus konsuliniam pareigūnui aiškinantis pareiškėjo deklaruojamą vykimo į Lietuvą tikslą ir buvimo sąlygas.

4.9.                      Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo paprašytas pateikti papildomus dokumentus (darbo knygelę ir kita), todėl dar kitų (kažkokių) papildomų dokumentų pareikalavimas niekaip nepakeistų pareiškėjo sukurtos situacijos. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokių dar papildomų dokumentų konsulinis pareigūnas galėjo (ar privalėjo) pareikalauti iš pareiškėjo, pats pareiškėjas su skundu nepateikė jokių papildomų dokumentų (duomenų), kurie nebuvo įvertinti konsulinio pareigūno.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo U. R. skundą atmetė.

6.       Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (panaikinti Sprendimą, įpareigoti atsakovą pareiškėjo Prašymą išnagrinėti iš naujo).

7.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-460-442/2024 (toliau – ir LVAT nutartis) pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą grindė įrodymais (administracinių bylų Nr. eI2-4054-595/2023, eI2-4056-1064/2023, eI2-4055-561/2023 medžiaga), kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje, t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą betarpiškumo principą ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

III.

8.       Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino: panaikino Konsulato 2023 m. sausio 19 d. Sprendimą ir įpareigojo Konsulatą pareiškėjo Prašymą išnagrinėti iš naujo. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 523 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

9.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2022 m. gruodžio 22 d. Konsulatui pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, nurodydamas, kad dabartinė pareiškėjo profesija – elektrikas; pagrindinis kelionės tikslas – darbas; darbdavys – UAB „Vejusta“; numatoma atvykimo į Lietuvą data – 2023 m. sausio 16 d.; numatoma išvykimo iš Lietuvos data – 2023 m. rugsėjo 18 d.; kviečianti įmonė – UAB „Vejusta“; kviečiančios įmonės adresas – Akademijos g. 7, Vilnius; kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas buvimo metu padengia pats pareiškėjas grynaisiais pinigais. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 16 d. sudarė darbo sutartį su UAB „Vejusta“; darbo užmokestis – 1 600 Eur per mėnesį; sudaroma terminuota darbo sutartis: iki 2023 m. rugsėjo 18 d., byloje pateiktas sertifikatas Nr. 0047118, patvirtinantis, kad pareiškėjas Vahdato miestelio paslaugų ir turizmo kolegijoje 2020 m. sausio 13 d. baigė visą kolegijos kursą pagal specialybę – elektrikas; suteikta kvalifikacija – ketvirtos kategorijos elektrikas; darbo knygos informacijoje nurodyta, kad pareiškėjas įdarbintas elektriku Astel LLC, iki priėmimo neturėjo darbo patirties. Teismas nurodė, kad Konsulatas ginčijamu Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir išduoti vizą pareiškėjui, Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 2, 3 10 ir 13 punktų pagrindu.

10.       Teismas byloje aptarė Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, (toliau – ir Vizų kodeksas) 21 straipsnio 1, 3, 7 dalių, 32 straipsnio 1 dalies, Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punkto, 7 dalies, Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (toliau – ir Vizų tvarkos aprašas) 4 punkto nuostatas, Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) V skirsnio nuostatas, aktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

11.        Teismas, vertindamas skundo argumentus, kad Sprendimas yra nemotyvuotas, aptaręs Sprendime nurodytus atsisakymo išduoti vizą pareiškėjui pagrindus (Įstatymo 19 str. 1 d. 2, 3, 10, 13 p.), pažymėjo, jog ginčijamame Sprendime nėra nurodytas joks faktinis pagrindas, nėra aišku, kokiu pagrindu pareiškėjo pateikti dokumentai yra laikomi nepatikimais, neatitinkančiais tikrovės; ginčijamame Sprendime nenurodyti jokie argumentai, kurių pagrindu pareigūnas padarė išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

12.       Teismas pažymėjo, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pranešant apie atsisakymą išduoti vizą galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis; be to, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023 pateiktais aiškinimais.

13.       Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas nebuvo tinkamai motyvuotas, aiškus ir suprantamas pareiškėjui. Teismas pažymėjo, kad atsakovas kartu su atsiliepimu pateikė motyvuotą sprendimą, tačiau šis sprendimas nedaro įtakos ginčijamam Sprendimui, jo teisėtumui, nes sprendimo priėmimo motyvai turi būti nurodomi pačiame skundžiamame sprendime. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas naikintinas kaip neatitinkantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų imperatyvių reikalavimų.

14.       Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 523 Eur bylinėjimosi išlaidų.

IV.

15.       Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16.       Atsakovas pakartoja faktines bylos aplinkybes, taip pat pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui ir pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, bei nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

16.1.                      Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė procesinės teisės normų pažeidimus ir dėl šios pažaidos buvo neteisingai išspręsta byla.

16.2.                      Pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimą vadovaudamasis vieninteliu motyvu – kad jis neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų imperatyvių reikalavimų, bei ignoruodamas galiojantį Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisinį reglamentavimą dėl konsulinio pareigūno diskrecijos priimti sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą užsieniečiui bei priimamo konsulo sprendimo formos / turinio, netaikė įstatymų, kuriuos privalėjo taikyti.

16.3.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė tiesioginio taikymo akto – Vizų kodekso, nors šiame teisės akte aiškiai reglamentuota, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų, todėl Vizų kodekse itin daug dėmesio skiriama neteisėtos migracijos pavojaus vertinimui, konsulatai įpareigoti įvertinti galimos migracijos pavojų, atsižvelgti į vietos sąlygas ir aplinkybes, taip pat į bendrą padėtį gyvenamosios vietos šalyje (pvz., politiškai nestabilios vietovės, aukštas nedarbo lygis, plačiai paplitęs skurdas) įtaką prašymą pateikiančio asmens socialinės ir ekonominės padėties stabilumui.

16.4.                      Konsulatas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo prašymo išduoti vizą pagrįstumo, ir nutaręs atsisakyti išduoti pareiškėjui vizą, vadovaudamasis Vizų kodekso, 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr.767/2008 „Dėl Vizų sistemos (VIS) ir apsikeitimo duomenimis apie trumpalaikes vizas tarp valstybių narių“ (toliau – ir VIS reglamentas) normomis, Užsieniečių registro vizų modulyje (N.VIS sistemoje) 2023 m. sausio 19 d. surašė du dokumentus: pirmąjį sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą, kuriame nurodė nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, išsamius motyvus dėl atsisakymo išduoti vizą, atsisakymo išduoti vizą priežastis / pagrindus (toliau – ir Pirmasis sprendimas), bei skundžiamą Sprendimą, kuriame buvo nurodyti (pažymėti varnele) atsisakymo išduoti pareiškėjui vizą pagrindai.

16.5.                      Pirmasis sprendimas buvo pateiktas teismui ir pareiškėjui 2023 m. vasario 24 d., todėl pareiškėjas galėjo suprasti nepalankaus sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus ir ABTĮ nustatyta tvarka ginčyti šio sprendimo pagrįstumą ir taip efektyviai realizuoti teisę į (galimą) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, tačiau pareiškėjas to nepadarė, o pirmosios instancijos teismas taip pat nepaaiškino pareiškėjui galimybės tikslinti skundą. Tokiu būdu byloje susiklostė situacija, kad net ir panaikinus skundžiamą Sprendimą, liko galioti Pirmasis sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui vizą.

16.6.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų imperatyvių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nevertino (ir netaikė) Vizų kodekso, VIS Reglamento nuostatų, kaip specialiųjų įstatymų (teisės normų) VAĮ atžvilgiu, nesivadovavo tarptautinių teismų (ESTT) praktika, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl nepagrįsto Vizų kodekso, VIS Reglamento taikymo. Nagrinėjamu atveju pirmenybė turėtų būti teikiama Europos Sąjungos teisės aktams.

16.7.                      Pagal VAĮ 13 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai administracinio sprendimo forma neleidžia užtikrinti visų šio Įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje reikalaujamų duomenų pateikimo, šie duomenys nurodytiems asmenims pateikiami raštu, pranešant apie priimtą administracinį sprendimą.

16.8.                      Europos Sąjungos teisė numato ribotą teisminę kontrolę, kurią vykdant atsižvelgiama į specifinį vizų išdavimo procedūros pobūdį. Vizų kodekse ir ESTT sprendimuose nurodyta „didelė valstybių narių kompetentingų institucijų diskrecija“ reiškia mažesnius reikalavimus valstybių narių nacionalinių teismų atliekamai teisminei kontrolei, nes priešingu atveju teisminės institucijos atliktų vykdomosios valdžios darbą; nacionalinis teismas negali pakeisti kompetentingų valdžios institucijų, kurios, be kita ko, turi specialią kompetenciją ir priemones, būtinas šiai užduočiai vykdyti. Vykdydami teisminę kontrolę, teismai turi tik patikrinti, ar nebuvo peržengtos administracijos turimos diskrecijos nustatyti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens atitiktį Vizų kodekse nurodytiems reikalavimas ribos, todėl jei kompetentingos institucijos atliktame vertinime (Sprendime) nepadaryta akivaizdžių klaidų, teisminė institucija turi pripažinti sprendimo atsisakyti išduoti vizą teisėtumą, nes teismai neturi kompetencijos ar patirties užsienio ir saugumo politikos srityje. Konsulinis pareigūnas, priimdamas sprendimą atsisakyti užsieniečiui išduoti vizą, pasirenka geriausią / tinkamiausią tarp teisės siūlomų variantų, t. y. atlieka vertybinį pasirinkimą ir sprendžia dėl politinio (ir / ar ekonominio) tikslingumo, o administracinis teismas pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį ir 91 straipsnį neturi diskrecijos vertinti ginčijamo konkretaus sprendimo ir veiksmų (neveikimo) politinio tikslingumo požiūriu, o gali tik nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar konsulinis pareigūnas, kaip viešojo administravimo subjektas, neviršijo kompetencijos, ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta.

17.       Pareiškėjas pateiktame atsiliepime nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. 

18.       Pareiškėjas nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

18.1.                      Atsakovas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjui sukelia pasekmes ne tik skundžiamas Sprendimas, bet ir Pirmasis sprendimas, kadangi Pirmasis sprendimas neturi visų administraciniam aktui būtinų elementų, jis nepasirašytas, neregistruotas, nenurodyta jo apskundimo tvarka, nėra jokių identifikuojančių nuorodų į pareiškėją, jame nenurodytas teisinis šio sprendimo priėmimo pagrindas, todėl Pirmasis sprendimas laikytinas vidaus dokumentu.

18.2.                      Skundžiamo Sprendimo nemotyvuotumą pagrindžia aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. balandžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023 konstatavo, jog Vizos išdavimo tvarkos aprašo 87 punktas tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), prieštarauja VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktams.

18.3.                      Atsakovas skundžiamame Sprendime nepagrindė nurodytų abejonių dėl pareiškėjo atvykimo į Lietuvą tikslo (kad tuo pačiu metu prašymus dėl vizos pateikė ir kiti užsieniečiai, kurie turėjo tokį patį išsilavinimą bei dirbo tam pačiam darbdaviui, teikė tokius pačius dokumentus ir pan.), kadangi Sprendime nenurodyti kitų užsieniečių duomenys, konkretūs abejonių sukėlę dokumentai ir kt., tokie duomenys nebuvo pateikti ir teismui.

18.4.                      Atsakovas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas nepagrindė buvimo Lietuvoje tikslo bei sąlygų, kadangi pareiškėjo skunde ir 2023 m. balandžio 24 d. apeliaciniame skunde buvo aiškiai išdėstytos aplinkybės dėl Sprendimo neteisėtumo, pareiškėjas pateikė visus dokumentus, patvirtinančius, kad į Lietuvos Respubliką jis atvyksta dirbti, yra kvalifikuotas specialistas, pateikė draudimo dokumentus, nurodė, kad jo tikslas yra užsidirbti bei dalinti savo profesines žinias, todėl nėra suprantama, kokiu pagrindu buvo galima spręsti apie pareiškėjo keliamos nelegalios migracijos grėsmę ir kt.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

19.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Konsulato sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti Konsulatą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo.

20.       Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad ginčijamas Sprendimas nebuvo tinkamai motyvuotas, aiškus ir suprantamas pareiškėjui, t. y. pripažino Sprendimą neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų.

21.       Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos bei nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, konsulinio pareigūno diskreciją, todėl tikrinamas teismo sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas dėl ginčo esmės, t. y. pareiškėjo skundas turi būti atmestas.

22.       Atsakovas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad, pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą. Atsakovas teigia, kad Konsulatas pranešė pareiškėjui apie sprendimą atsisakyti išduoti vizą, atsižvelgdamas į Vizų kodekse įtvirtintą teisinį reguliavimą. Vertindama šiuos atsakovo argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pasisakys dėl sprendimui atsisakyti išduoti nacionalinę vizą keliamų reikalavimų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šiuo klausimu suformuotos praktikos.

Dėl sprendimui atsisakyti išduoti nacionalinę vizą keliamų reikalavimų

23.       Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtini reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui. Šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

24.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2023 m. balandžio 19 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023 konstatavo, kad Aprašo 87 punktas ir 10 priedas tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Įstatymo 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktams. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad nepagrįstais laiko, todėl atmeta atsakovų argumentus, susijusius su siekiu užtikrinti sprendimų atsisakyti išduoti Šengeno vizą ir nacionalinę vizą formų panašumus tam, kad būtų suvienodinamas atsisakymo išduoti vizas reglamentavimas nacionaliniu ir Europos Sąjungos lygiu, laikomasi bendros vizų politikos, taip pat užtikrinamas suderintas teisinių nuostatų taikymas. Atkreiptas dėmesys, jog ne vienoje generalinio advokato išvadoje pažymimas Europos Sąjungos bendros vizų politikos srityje atliktas dalinis teisės aktų suderinimas (žr., pvz., generalinės advokatės E. Sharpston išvados, pateiktos byloje M. K. V., C?83/12 PPU, EU:C:2012:170, 42 punktą, taip pat jos išvados, pateiktos byloje S. V. ir kt. prieš Minister van Buitenlandse Zaken, C?680/17, EU:C:2019:278, 37 punktą, 2020 m. rugsėjo 9 d. generalinio advokato P. Pikamae išvados, pateiktos sujungtose bylose R. N. N. S., C?225/19 ir K. A., C?226/19, EU:C:2020:679, 3 punktą). Nagrinėjant atsisakymo išduoti Šengeno vizą (reglamentuojamą Vizų kodekso nuostatomis) motyvavimo problematiką, pastebima, kad, Sąjungoje nesant aiškaus reglamentavimo, kiek tai susiję su sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvavimo išsamumu, Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo leisti valstybėms narėms pačioms nuspręsti, kokią informaciją jos nori suteikti prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui. Teigiama, kad nors dabartiniame Sąjungos teisės vystymosi etape valstybės narės neprivalo išsamiai nurodyti motyvų, niekas joms netrukdo į standartinę formą įtraukti „pastabų“, kad būtų palengvinta teisėtumo kontrolė (minėtos 2020 m. rugsėjo 9 d. generalinio advokato P. Pikamae išvados 49, 86 punktai).

25.       Byloje taikyto Aprašo 731 punkte nurodoma, jog prašymui išduoti nacionalinę vizą kartu su Apraše nurodytais dokumentais pateikti ir nagrinėti mutatis mutandis taikomos Vizų kodekso 6 straipsnio, taip pat II ir III skyrių nuostatos.

26.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1249-968/2023, kurioje sprendimas neišduoti nacionalinės vizos panaikintas dėl netinkamo motyvavimo, išaiškinta, kad plati kompetentingų institucijų diskrecija, joms nagrinėjant prašymus išduoti Šengeno vizą, nėra causa sui (savo paties priežastis, savaime sukelta priežastis), o yra siejama inter alia su atitinkamai institucijai tenkančia pareiga kruopščiai išnagrinėti kiekvieno užsieniečio, pateikusio prašymą išduoti Šengeno vizą, individualią situaciją ir atliekant išsamų įvairių konkrečiai situacijai reikšmingų aplinkybių vertinimą, nustatyti, ar tuo konkrečiu atveju egzistuoja Vizų kodekse įtvirtinti atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindai; sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, nereiškia, kad sprendimą atšaukti išduotą vizą priimanti institucija neturi pareigos tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti; Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.), todėl darytina išvada, jog ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis (šiuo aspektu žr. taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-421/2014, 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-182-602/2022, 2022 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1112-520/2022, 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1459-525/2023, 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3865-821/2022).

27.       Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra aiškiai ir nedviprasmiškai pripažinta, kad institucijos sprendime atsisakyti išduoti nacionalinę vizą turi būti nurodyti tokį sprendimą lėmę argumentai ar motyvai. Sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, kuriame nenurodomi išsamūs tokį sprendimą lėmę argumentai ar motyvai, laikomas neatitinkančiu imperatyvių VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-182-602/2022, išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1249-968/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-211-525/2024, 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-559-968/2024 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad tokia teismo praktika buvo formuojama dar iki pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui pateikimo 2023 m. vasario 2 d.

28.       Papildomai pažymėtina, kad ESTT 2020 m. lapkričio 24 d. sprendime byloje R. N. N. S., C?225/19, C?226/19, EU:C:2020:951, nurodyta, kad „net jei priežastys, atitinkančios šeštąjį standartinės formos langelį, yra iš anksto nustatytos, kompetentinga nacionalinė valdžios institucija, taikydama Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunktyje numatytą atsisakymo pagrindą, standartinės formos skirsnyje „Pastabos“ turi nurodyti valstybę narę ar valstybes nares, pareiškusias prieštaravimą vizos išdavimui, ir konkretų šiuo prieštaravimu grindžiamą atsisakymo pagrindą, prireikus kartu išdėstydama to prieštaravimo priežasčių esmę“ (46 p.). Dėl teisminės kontrolės apimties, nagrinėjant Vizų kodekso 32 straipsnio 3 dalyje numatytą skundą, ESTT pažymėjo, kad „valstybėms narėms vykdant pareigą užtikrinti teisę į veiksmingą teisinę gynybą, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 47 straipsnį, dėl sprendimo atsisakyti išduoti vizą reikalaujama, kad šio sprendimo teisminė kontrolė nebūtų apribota formaliu Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų nagrinėjimu. Taigi ši kontrolė turi apimti ir minėto sprendimo teisėtumą, atsižvelgiant į visas faktines ir teisines bylos aplinkybes, kuriomis kompetentinga nacionalinė valdžios institucija jį pagrindė“ (48 punktas).

29.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. gruodžio 22 d. pateikė Konsulatui prašymą išduoti nacionalinę vizą ir prašyme nurodytas aplinkybes patvirtinančius dokumentus. Konsulatas, atsisakydamas išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, priėmė šiuos dokumentus: 2023 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 8 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo Tadžikistano Respublikos piliečiui U. R.“, sprendimo standartizuotoje formoje pažymėdamas keturis langelius, pažyminčius, kad nustatytos Įstatymo 19 straipsnyje nurodytos aplinkybės: „Užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (19 str. 1 d. 2 p.)“; „kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo arba pateikiami dokumentai, kuriuose yra klastojimo požymių, arba pateikiami neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (19 str. 1 d. 3 p.)“; „yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (19 str. 1 d. 10 p.)“ bei „užsienietis nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) negauna reguliarių pajamų tiek numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį (19 str. 1 d. 13 p.)“ (toliau – ir Sprendimas standartizuota forma). Konsulatas taip pat priėmė 2023 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 8 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę (D) vizą“ (toliau – ir Sprendimas su motyvais), kuriame nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir išdėstytas priimtas sprendimas, šio sprendimo tekstas perkeltas į Užsieniečių registro vizų modulį, kuriame nurodyta, kad minėtas sprendimas priimtas 2023 m. sausio 19 d. 09:11:37.

30.       Byloje taip pat nustatyta, kad iki pareiškėjo kreipimosi į teismą pareiškėjui buvo pateiktas tik 2023 m. sausio 19 d. sprendimas Nr. 8 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo Tadžikistano Respublikos piliečiui U. R.“, užpildytas pagal standartizuotą formą. Pareiškėjas apskundė pirmosios instancijos teismui būtent šį Sprendimą standartizuota forma. Byloje nustatyta, kad atsakovas kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą 2023 m. vasario 27 d. pateikė į bylą Konsulato 2023 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 8 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę (D) vizą“ (Sprendimą su motyvais) ir Užsieniečių registro vizų modulį. Atsakovo atsiliepimas buvo išsiųstas pareiškėjui pagal pirmosios instancijos teismo nurodymą (I t., b. l. 61).

31.       Taigi byloje nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad Konsulatas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, priėmė du atskirus dokumentus: Sprendimą standartizuota forma (užpildydamas standartizuotą formą) ir Sprendimą su motyvais, kuriame nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir išdėstytas priimtas sprendimas.

32.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog Viešojo administravimo įstatyme nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas administracinio sprendimo pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad administracinis sprendimas būtų surašytas vientisame dokumente (išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Nr. A556-336/2011, 2024 m. gegužės 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-893-442/2024).

33.       Viešojo administravimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, pateikusiam prašymą, ar asmeniui, dėl kurio galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų yra pradėta administracinė procedūra, taip pat asmenims, kuriems administracinis sprendimas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo administracinio sprendimo priėmimo dienos raštu pranešama apie priimtą administracinį sprendimą pateikiant to sprendimo kopiją, o kai reikia apsaugoti atitinkamų kategorijų duomenis, – nuasmenintą priimto administracinio sprendimo nuorašą. Atvejais, kai administracinio sprendimo kopija ar nuorašas negali būti pateikti arba kai administracinio sprendimo forma neleidžia užtikrinti visų šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje reikalaujamų duomenų pateikimo, šie duomenys nurodytiems asmenims pateikiami raštu pranešant apie priimtą administracinį sprendimą. Jeigu asmuo nėra nurodęs pageidaujamo administracinio sprendimo ar kitos informacijos gavimo būdo, jie pateikiami tokiu būdu, kokiu buvo gautas prašymas ar skundas.

34.       Jei atitinkamas administracinis sprendimas yra priimamas ankstesnių procedūrinių dokumentų pagrindu, tokiu atveju administraciniame sprendime nėra būtina pakartoti tuose dokumentuose nustatytas aplinkybes. Tokiu atveju administracinio sprendimo įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kurių pagrindu priimtas administracinis sprendimas, ir juos pridėti prie administracinio sprendimo. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad administracinio sprendimo įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to administracinio sprendimo sudėtinė (motyvuojamoji) dalis (šiais aspektais žr., pvz., 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R-26-552/2015, 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-410-552/2015, 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-18-575/2024). Administracinių teismų jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad atitinkamos administracinės procedūros dokumentas, kuriame išdėstomos nustatytos aplinkybės ir kurio pagrindu priimamas administracinis sprendimas, sukeliantis materialines teisines pasekmes, yra to administracinio akto neatskiriamoji (motyvuojamoji) dalis. Pagal tokią procedūrą priimtame administraciniame sprendime nėra būtina iš naujo išdėstyti aplinkybes, kurios nustatytos procedūriniame dokumente, jei administracinį sprendimą priimantis viešojo administravimo subjektas visiškai sutinka su procedūriniame dokumente nustatytomis aplinkybėmis ir jų nepapildo, nepakeičia. Administracinis sprendimas, kuris priimtas remiantis atitinkamu procedūriniu dokumentu, sudarančiu to akto motyvuojamąją dalį, Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio prasme negali būti vertinamas neatitinkančiu šios įstatymo normos reikalavimų, išskyrus atvejus, kai teismas nustato, kad administracinis sprendimas priimtas, remiantis procedūriniu dokumentu, kuris nepagrįstas, nemotyvuotas ir pan. Asmuo, nesutinkantis su jam sukeliančiu materialines teisines pasekmes administraciniu sprendimu, kuris priimtas remiantis atitinkamu procedūriniu dokumentu, paduodamas teismui skundą dėl tokio akto, gali išdėstyti savo nesutikimo motyvus ir dėl procedūrinio dokumento. Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl tokio administracinio akto, turi vertinti jį kartu su procedūriniu dokumentu (motyvuojamąja dalimi) kaip vientisą aktą (žr., pvz., 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1035/2014, 2014 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-779/2014, 2024 m. gegužės 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-893-442/2024 ir kt.).

35.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1249-968/2023 pažymėta, kad nedraudžiama į standartinę formą įtraukti „pastabų“, kad būtų palengvinta teisėtumo kontrolė (27 punktas). Iš šio sprendimo taip pat spręstina, kad institucija tokiu atveju gali pasinaudoti Viešojo administravimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybe, be kita ko, atvejais, kai administracinio sprendimo forma neleidžia užtikrinti visų šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje reikalaujamų duomenų pateikimo, šiuos duomenis nurodytiems asmenims pateikti raštu pranešant apie priimtą administracinį sprendimą.

36.       Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimas su motyvais yra vidinės sistemos dokumentas, jame nėra nurodytas jį priėmusio subjekto parašas, registracijos numeris, apskundimo tvarka, todėl jis negali būti prilyginamas sprendimui. Nors Sprendimo standartizuota forma įžanginėje dalyje nėra nurodyta, kad Sprendimas su motyvais yra jo sudėtinė (motyvuojamoji) dalis, išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad abu dokumentai, pavadinti sprendimais, buvo priimti tą pačią dieną (tai, kad sprendimai priimti tuo pačiu metu, patvirtina atsakovo kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą pateiktas Užsieniečių registro vizų modelio išrašas, I t., b. l. 55–58), jie priimti iš esmės dėl to paties klausimo – pareiškėjo prašymo išduoti nacionalinę vizą, daro išvadą, kad abu dokumentai turi būti vertinami kaip vientisas sprendimas. Iš esmės toks pat vertinimas pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2137-575/2024. Kaip jau minėta, Sprendime su motyvais yra nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir išdėstytas priimtas sprendimas, todėl nėra pagrindo vertinti, kad šis Konsulato sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, vertinant jį in corpore (bendrai), yra nemotyvuotas. 

37.       Pastebėtina, kad ESTT pažymi, jog pareiga motyvuoti sprendimus yra esminis reikalavimas, kuris turi būti atskiriamas nuo motyvų pagrįstumo klausimo, kuris apima ginčijamo akto teisėtumą iš esmės. Iš tikrųjų tam tikro sprendimo motyvacija formaliai atskleidžia motyvus, kuriais grindžiamas šis sprendimas. Jeigu šiuose motyvuose yra klaidų, jos lemia sprendimo neteisėtumą iš esmės, bet ne jo motyvaciją, kurios gali pakakti net pateikiant klaidingus motyvus (2008 m. liepos 10 d. sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala, C?413/06 P, EU:C:2008:392, 181 punktas).

38.       Pareiškėjo teigimu, nors atsakovas kartu su atsiliepimu į skundą pateikė Sprendimą su motyvais, šis sprendimas nedaro įtakos, vertinant ginčijamo Sprendimo standartizuota forma teisėtumą.

39.       Atsižvelgdama į šiuos pareiškėjo argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija toliau vertins, kokią įtaką pareiškėjo teisėms turėjo tai, kad atsakovas teisminiame procese (kartu su atsiliepimu į skundą) pateikė Sprendimą su motyvais, kuris buvo pateiktas pareiškėjui kartu su atsiliepimu į skundą (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 28 d. nutartimi buvo nutarta išsiųsti atsakovo atsiliepimą į skundą pareiškėjui, I t., b. l. 61; atsiliepimas išsiųstas 2023 m. kovo 2 d. lydraščiu).

Dėl veiksmingos teisminės gynybos užtikrinimo

40.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas, taip pat asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą, inter alia tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą (2015 m. liepos 9 d., 2018 m. spalio 11 d., 2019 m. kovo 1 d. nutarimai).

41.       Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad iš Konstitucijoje įtvirtintos teisės į gynybą kyla įstatymų leidėjo pareiga įstatymais sukonkretinti, kaip įgyvendinama ši asmens konstitucinė teisė; nustatydamas šį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos; iš konstitucinės teisės į gynybą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (2001 m. vasario 12 d., 2011 m. birželio 9 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai).

42.       Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimai administracinio sprendimo turiniui, kad jame būtų nurodomi administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.), administracinio sprendimo motyvai (6 p.), turi tiek materialinį, tiek ir procesinį aspektą, t. y. šie reikalavimai susiję su asmens teise į teisminę gynybą. Proceso požiūriu nemotyvuotas administracinis sprendimas, kuris daro neigiamą poveikį subjekto teisėms ar interesams, negali būti pripažintas teisėtu, nes riboja subjekto teises skųsti tokį aktą ir apsunkina tokio akto teisminę kontrolę. Tai prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei į teisminę gynybą, įskaitant tinkamą teismo procesą bei teisingą bylos išnagrinėjimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas H. prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 49684/99, 33 punktas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-47/2014).

43.       Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punkto (anksčiau – 8 str. 1 d.) reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-47/2014, 2024 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-572-821/2024), apsunkina teismo funkcijos patikrinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą įgyvendinimą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013, 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Situacija, kai viešojo administravimo sistemos subjektas užkerta kelią visuomeninių santykių vystymuisi be tikslaus priimto sprendimo teisinio pagrindimo, viešojo administravimo plotmėje pripažintina ydinga, ribojanti asmens teisę tinkamai apsiginti (2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1750/2012).

44.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuolat akcentuojama, kad ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015, 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-662/2024, 2024 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-634-629/2024). Priešingai vertinant būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr. 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-714/2013 pažymėta, kad, administraciniame akte nenurodžius teisinio pagrindimo, t. y. nepasisakius, kokie teisės aktai nulėmė priimtą sprendimą, minėtas trūkumas yra reikšmingas ir nors šis nors trūkumas buvo pašalintas, atsakovui pateikus atsiliepimą, tačiau tai iš principo nėra toleruotina, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo, o galbūt apskritai sutikti ir pripažinti pagrįstu viešojo administravimo sistemos subjekto, kad ir neigiamą atsakymą; atitinkamos kliūtys sudaromos ir teismui, nagrinėjančiam skundus dėl individualių teisės aktų panaikinimo, nes teisiniai ir faktiniai pagrindai yra plečiami, sudaromos prielaidos vis naujų pagrindų teikimui; taip išplečiamos ir bylos nagrinėjimo ribos, kurias ne visada pavyksta vėliau apibrėžti, kas neretai sąlygoja nepakankamai išsamaus, objektyvaus ir neteisingo sprendimo priėmimą, o viešojo administravimo sistemos subjektams sudaromos prielaidos piktnaudžiauti savo teisėmis bei pareigomis.

45.       Teisė į gerą administravimą ir veiksmingą teisinę gynybą garantuojama ir Europos Sąjungos teisėje, kuri šioje byloje yra svarbi kaip papildomas teisės aiškinimo šaltinis. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 296 straipsnyje nurodoma, kad teisės aktuose nurodomi juos priimti paskatinę motyvai ir pasiūlymai, iniciatyvos, rekomendacijos, prašymai ar nuomonės, kurių reikalaujama pagal sutartis. Pagal Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punktą, teisė į gerą administravimą apima administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus. Chartijos 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

46.       SESV 296 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti savo kontrolę (žr., ESTT 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimo A.-A. prieš Tarybą ir Nyderlandai prieš A.-A., C‑539/10 P ir C‑550/10 P, 138 punktą, 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimo Taryba prieš B., C-417/11 P, EU:C:2012:718, 50 punktą).

47.       Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendime byloje Kiselev,
T-262/15 pažymėta, kad pareiga nurodyti asmens nenaudai priimto akto motyvus, numatyta SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje ir Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkte, siekiama, viena vertus, suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar aktas yra pagrįstas, o jeigu jis turi trūkumų – ginčyti jo galiojimą Sąjungos teisme, ir, kita vertus, leisti šiam teismui atlikti šio akto teisėtumo kontrolę. Taip suformuluota pareiga motyvuoti yra esminis Sąjungos teisės principas, nuo kurio gali būti nukrypta tik dėl imperatyvių reikalavimų. Todėl iš principo apie motyvus suinteresuotajam asmeniui turi būti pranešta kartu su jo nenaudai priimtu aktu ir motyvų stokos negali ištaisyti tai, kad suinteresuotasis asmuo apie sprendimo motyvus sužino per procesą Sąjungos teisme (39 punktas).

48.       Chartijos 47 straipsnyje garantuojama teise į veiksmingą teisminę gynybą iš principo reikalaujama, kad atitinkamas asmuo galėtų sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus, kad galėtų kuo geresnėmis sąlygomis ginti savo teises ir susipažinęs su visa informacija nuspręsti, ar tikslinga kreiptis į kompetentingą teismą, taip pat tam, kad šis teismas galėtų visapusiškai vykdyti atitinkamo nacionalinio sprendimo teisėtumo kontrolę (ESTT 2013 m. birželio 4 d. sprendimo ZZ, C?300/11, EU:C:2013:363, 53 punktas). ESTT nuosekliai pabrėžia, kad motyvų išdėstymas suinteresuotajam asmeniui iš esmės turi būti pateiktas kartu su jo nenaudai priimtu sprendimu ir motyvavimo stokos negali ištaisyti tai, jog suinteresuotasis asmuo sužinojo sprendimo motyvus vykstant procesui teisme (1981 m. lapkričio 26 d. sprendimas M. prieš Parlamentą, Nr. 195/80, EU:C:1981:284, 22 punktas).

49.       Kalbant apie išimtis, kokiais atvejais viešojo administravimo subjektas gali pateikti papildomus administracinio sprendimo motyvus teisme, svarbus ESTT 2020 m. birželio 11 d. sprendimas Europos Komisija prieš D. D. B., C-114/19 P, EU:C:2020:457, kuriame nurodyta, kad vis dėlto, kai motyvų ne apskritai nėra, o tik nepakanka, per procesą pateikti paaiškinimai išimtinėmis aplinkybėmis gali šį nepakankamumą ištaisyti, todėl su juo susijęs pagrindas nebepateisins ginčijamo sprendimo panaikinimo (52 punktas); pavyzdžiui, kai vykstant konkursui, kuriame dalyvauja daug kandidatų, atitinkama Sąjungos institucija praktiškai negali laiku pateikti pakankamų motyvų kiekvienam kandidatui, jai leidžiama išimties tvarka pateikti Sąjungos teismui informacijos, kaip antai atrankos komisijų protokolus (53 punktas); ESTT yra nusprendęs, kad motyvų nebuvimas gali būti konstatuotas, net jei ginčijamame sprendime yra tam tikrų motyvų. Pavyzdžiui, prieštaringi ar nesuprantami motyvai prilygsta motyvų nebuvimui (2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją, C?521/09 P, EU:C:2011:620, 151, 168 ir 170 punktai, 2016 m. spalio 27 d. sprendimo Debonair Trading Internacional prieš EUIPO, C?537/14 P, EU:C:2016:814, 36 punktas). Tas pats pasakytina ir tuo atveju, kai ginčijamame sprendime esantys motyvai yra tokie neišsamūs, kad jo adresatui, atsižvelgiant į sprendimo priėmimo aplinkybes, neįmanoma suprasti jo autoriaus argumentų. Todėl Sąjungos teismas išsamiai vertina, ar egzistuoja pirminis motyvavimas, kai turi nuspręsti, ar vykstant procesui galima papildyti motyvus (55 punktas). Tik išimtiniu atveju, kai paaiškėjo, kad atitinkama Sąjungos institucija praktiškai negalėjo pakankamai teisiškai motyvuoti ginčijamo sprendimo, motyvai gali būti papildyti akto autoriaus vykstant procesui pateiktais paaiškinimais. Tačiau net ir tokiais retais atvejais automatiškai neleidžiama papildyti nepakankamų akto motyvų po ieškinio pareiškimo pateiktais paaiškinimais. Iš tiesų, atsižvelgdamas į šalių nelygybę, kuri gali atsirasti dėl pavėluoto ginčijamo akto motyvų nurodymo, Sąjungos teismas dar turi patikrinti, ar leidimas išimties tvarka pateikti papildomus motyvus negali pažeisti teisės į gynybą. Šiuo klausimu jis, be kita ko, turi atsižvelgti į proceso etapą, kuriame atitinkama Sąjungos institucija pateikė paaiškinimus, ir įsitikinti, kad atitinkamas asmuo iš tikrųjų galėjo į juos atsakyti (59 punktas).

50.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, tam tikrais atvejais galima ir tokia situacija, kai viešojo administravimo subjektas, priėmęs administracinį sprendimą, pateiktų išsamius motyvus asmeniui, priimdamas vėlesnį motyvuotą sprendimą, šiam asmeniui kreipusis į viešojo administravimo subjektą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1800-492/2021). Tokią situaciją pagrindžia ir ESTT praktika, pagal kurią tam, kad kreipimasis į teismą būtų veiksmingas, asmuo turi turėti galimybę sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus arba perskaitęs patį sprendimą, arba jo prašymu pranešus jam šiuos motyvus, neribojant kompetentingo teismo teisės reikalauti iš atitinkamos institucijos juos pranešti (ESTT 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimas byloje G., C-430/10, EU:C:2011:749, 41 punktas).

51.       Nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kai iki ginčo inicijavimo teisme pareiškėjui buvo pateiktas vienas iš vientisą sprendimą atsisakyti išduoti vizą sudarančių dokumentų – Sprendimas standartizuota forma. Kitas dokumentas – Sprendimas su motyvais, nors jis buvo surašytas tą pačią dieną, kaip ir Sprendimas standartizuota forma, buvo pateiktas teismui su atsiliepimu į pareiškėjo skundą, o teismas šį dokumentą įteikė pareiškėjui kartu su atsiliepimu į skundą. Taigi šiuo atveju sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvai buvo surašyti šio sprendimo priėmimo dieną, tik nebuvo pateikti pareiškėjui susipažinti.

52.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, viešojo administravimo subjektui priėmus administracinį sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą ir informavus apie jį suinteresuotą asmenį, pastarajam turi būti pateikti priimto administracinio sprendimo motyvai, išdėstyti administraciniame sprendime ar kitame pareiškėjui pateiktame procedūriniame dokumente, taip įgyvendinant Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus administracinio sprendimo turiniui, pagal kuriuos administraciniame sprendime turi būti nurodomi administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.), administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

53.       Tokiu įpareigojimu, visų pirma, yra įgyvendinami konstitucinės teisės į gynybą ir gero administravimo principo elementai, pagal kuriuos tinkamas informavimas apie administracinių sprendimų motyvus sudaro sąlygas suinteresuotam asmeniui sužinoti jo nenaudai priimto administracinio sprendimo motyvus. Tai atitinkamai asmeniui leidžia žinoti, ar, jo vertinimu, administracinis sprendimas yra pagrįstas, ir, susipažinus su visa informacija, apsispręsti, ar tikslinga kreiptis į kompetentingą teismą dėl tokio sprendimo ginčijimo. Taigi tinkamas asmens informavimas apie administracinio sprendimo motyvus yra susijęs su teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu. Apsispręsdamas kreiptis į teismą dėl administracinio sprendimo ginčijimo, asmuo įvertina, ar gali ginčą laimėti, kokias teismo išlaidas jis gali patirti, siekdamas veiksmingos teisminės gynybos, ir kokio jų atlyginimo gali tikėtis. Priešingu atveju asmeniui taptų sunku apsiginti.

54.       Antra, apskundus administracinį sprendimą teismui, būtent jo motyvai leidžia teismui atlikti šio akto teisėtumo kontrolę. Tai sudaro teismui galimybę apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį ir visapusiškai išnagrinėti ginčą. Nepateikus administracinio sprendimo motyvų, teismo funkcija patikrinti skundžiamo administracinio sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą yra apsunkinama. Todėl administracinio sprendimo motyvų nepateikimas negali būti vertinamas kaip neesminis ar mažareikšmis pažeidimas.

55.       Trečia, viešojo administravimo subjekto priimto administracinio sprendimo motyvų nurodymas teisminio proceso metu teismų praktikoje paprastai yra laikomas nesuderinamu su veiksmingos teisminės gynybos principu, taip pat trukdo teismui tinkamai apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas. Galimybė viešojo administravimo subjektui pateikti ar papildyti administracinio sprendimo motyvus teisminio proceso metu po skundo teismui pateikimo galėtų pažeisti pareiškėjo teisę į gynybą ir neigiamai paveikti šalių lygybės principą. Sužinojus sprendimo motyvus ir nustačius pagrindus atsisakyti skundo ar papildyti jį, taip pat teismui atmetus tokį skundą, būtent pareiškėjas patirtų teismo išlaidas, rengiant pirminį skundą dėl pateikto administracinio sprendimo, kuriame nėra išdėstyti išsamūs motyvai.

56.       Ketvirta, tam tikrais išimtiniais atvejais, viešojo administravimo subjektui papildžius administracinio sprendimo motyvus ar pateikus administracinį sprendimą su motyvais tik inicijavus teisminį ginčą, teismas galėtų vertinti priežastis, lėmusias ir praktiškai apsunkinusias išsamių motyvų nepateikimą suinteresuotam asmeniui, taip pat objektyvų jų egzistavimą iki kreipimosi į teismą, kartu įvertinant tokios situacijos poveikį šalių lygybei ir pareiškėjo teisei į gynybą, teismo proceso stadiją, kurios metu buvo pateikti papildomi motyvai, ir kitus reikšmingus aspektus. Tačiau tai neturėtų būti vertinama kaip priemonė, pateisinanti viešojo administravimo subjekto veiksmus, kurie iš esmės apsunkina asmens teisę į teisminę gynybą. Administracinio sprendimo motyvų pateikimas teisminiame procese taip pat neturėtų neigiamai paveikti valdžių padalijimo principo, pagal kurį valstybės vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskiros, ir sudaryti sąlygų teismui perimti vykdomosios valdžios funkcijas, papildant administracinio sprendimo motyvus.

57.       Penkta, kaip jau minėta, tam tikrais teisės aktuose nustatytais ar kitais atvejais (pvz., kai, teisės akte įtvirtinus standartizuotą sprendimo formą, nurodoma galimybė papildomą informaciją nurodyti skiltyje „Pastabos“) galima ir tokia situacija, kai viešojo administravimo subjektas, priėmęs administracinį sprendimą, pateiktų išsamius administracinio sprendimo motyvus asmeniui, šiam asmeniui kreipusis į viešojo administravimo subjektą. Tačiau tokiu atveju viešojo administravimo subjektui keliama pareiga savo administraciniame sprendime aiškiai nurodyti pareiškėjui tokių papildomų administracinio sprendimo motyvų pateikimo galimybę.

58.       Vertinant byloje susiklosčiusią situaciją, kai atsakovas kartu su atsiliepimu į skundą pirmosios instancijos teisme pateikė teismui Sprendimą su motyvais, kuris laikytinas vientiso sprendimo atsisakyti išduoti vizą dalimi ir kuris iš esmės papildo Sprendimą standartizuota forma, kuris buvo pateiktas pareiškėjui iki teisminio ginčo inicijavimo, pripažintina, kad tokiu būdu pareiškėjo teisė į veiksmingą teisminę gynybą buvo apsunkinta. Taigi prieš kreipiantis į teismą pareiškėjui nebuvo pateikti visi su sprendimu atsisakyti išduoti vizą susiję dokumentai ir visa informacija, ypač atsižvelgiant į tai, kad jau buvo formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl sprendimui atsisakyti išduoti nacionalinę vizą keliamų reikalavimų. Nepaisant to, kad abu dokumentai (Sprendimas standartizuota forma ir Sprendimas su motyvais) buvo surašyti tuo pačiu metu, Sprendimo su motyvais nepateikimas pareiškėjui objektyviai apsunkino jo galimybes jam palankiausiomis sąlygomis įvertinti išsamius sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvus prieš kreipiantis į teismą. 

59.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog šiame teismo procesiniame sprendime pateikti išaiškinimai plėtoja ir suvienodina ankstesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertinant vizas išduodančių institucijų administracinę praktiką, pagal kurią institucijos pateikia sprendimo atsisakyti išduoti vizą dalį, kurioje išdėstomi išsamūs motyvai, (motyvuotą sprendimą) teisminiame procese. Šiuo sprendimu yra toliau formuojama teismų praktikos kryptis dėl jau aptartos vizas išduodančių institucijų vykdomos netinkamos administracinės praktikos. Tokia teismų praktikos raida yra pagrįsta ir objektyviai būtina, siekiant užtikrinti konstitucinius teisinio tikrumo ir aiškumo imperatyvus viešojo administravimo srityje.

Dėl byloje susiklosčiusio atvejo vertinimo

60.       Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu 2023 m. vasario 2 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. balandžio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjui pateikus apeliacinį skundą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-460-442/2024 tenkino pareiškėjo apeliacinį skundą iš dalies, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo dėl to, kad pirmosios instancijos teismas grindė skundžiamą sprendimą įrodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje. Regionų administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, tenkino pareiškėjo skundą, priimdamas 2024 m. gegužės 24 d. sprendimą. 

61.       Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui turinio matyti, kad pareiškėjas pateikė argumentus dėl visų skundžiamame Sprendime standartizuota forma varnelėmis pažymėtų punktų, kurie sudarė pagrindą Konsulatui atsisakyti išduoti vizą.

62.       Pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teisme žodinio proceso tvarka buvo nagrinėtas iš esmės du kartus: pirmą kartą 2023 m. balandžio 5 d. posėdyje (I t., b. l. 74–75), antrą kartą 2024 m. kovo 27 d. (I t., b. l. 155–158), 2024 m. balandžio 29 d. (III t., b. l. 151–153), 2024 m. gegužės 13 d. posėdžiuose (III t., b. l. 196–200).

63.       Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 21–32) nurodė šias atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui aplinkybes: tuo pačiu metu kaip ir pareiškėjas dar penki Tadžikistano Respublikos piliečiai pateikė Konsulatui prašymus dėl vizos, o jų pateikti dokumentų paketai iš esmės buvo identiški; įvertinus pareiškėjo banko pažymos duomenis, vertinta, kad bandoma tik formaliai atitikti atvykimo sąlygas; kilo įtarimų, kad pareiškėjas yra pažeidęs Rusijos Federacijos teisės aktus, reglamentuojančius užsieniečio teisinę padėtį šioje valstybėje. Sprendime su motyvais Konsulatas nurodė minėtas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytas aplinkybes ir aplinkybes dėl ankstesnio darbdavio pažymos, darbo knygelės ir pareiškėjo laiško duomenų.

64.       Išklausius teismo posėdžių garso įrašus nustatyta, kad 2023 m. balandžio 5 d. posėdyje (I t., b. l. 74–75) pareiškėjas dėstė aplinkybes, susijusias su piniginių lėšų judėjimu jo banko sąskaitoje, pateikė paaiškinimus dėl Rusijos Federacijos teisės aktų, reglamentuojančių užsienio piliečių teisinę padėtį šioje valstybėje, pažeidimo, kurį nurodė Konsulatas, dėl darbo knygelės, paaiškindamas, kad iki įsidarbinimo įmonėje „Astel“ jis dirbo privatiems asmenims, ir patikslindamas darbo įmonėje „Astel“ trukmę, nurodė aplinkybes dėl diplomo, teigdamas, kad diplomas buvo patvirtintas Tadžikistano užsienių reikalų ministerijos. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje atkreipė dėmesį, kad atsakovas atsiliepime į skundą nurodė tris pagrindus, dėl kurių pareiškėjui buvo neišduota viza, tačiau Sprendime standartizuota forma nurodyti keturi pagrindai. Pareiškėjo atstovas taip pat paaiškino, kad paties atsakovo pozicija paneigia tai, jog pareiškėjas neturi reguliarių pajamų, kadangi nėra duomenų, jog UAB „Vejusta“ nevykdo veiklos ar nemoka atlyginimų; atsakovas nenurodė jokių aplinkybių dėl nelegalios migracijos grėsmės, kodėl ji galėtų kilti; dėl dokumentų autentiškumo ir turinio tikrumo pareiškėjo atstovas nurodė, kad duomenys dėl išsilavinimo yra patvirtinti, o darbo knygelės duomenys nebuvo ginčyti, t. y. nebuvo ginčyta, kad asmuo nedirbo ar neveikė toje srityje, atsakovas nepateikė duomenų, kad dokumentai suklastoti, taip pat tokiu atveju Konsulatas turėtų išduoti vizą ir perduoti duomenis pradėti ikiteisminį tyrimą dėl dokumentų klastojimo, nes šiuo atveju nėra pagrindo abejoti pateiktais dokumentais. Dėl atvykimo tikslo ir sąlygų nepagrindimo pareiškėjo atstovas nurodė, kad yra išduotas Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos leidimas dirbti, taip pat UAB „Vejusta“ įsipareigojimas įdarbinti, AB „Gjensidige“ kelionių draudimas; dėl banko išrašų nurodė, kad atsiliepime į skundą nurodytos abejonės yra nesuprantamos, nes pats Konsulatas nurodė, kad pareiškėjo sąskaitoje buvo pakankamai lėšų; visos abejonės galėjo būti pašalintos, pakviečiant pareiškėją į Konsulatą ir paprašant paaiškinti aplinkybes; nurodė, kad pareiškėjui nebuvo uždrausta atvykti į Rusijos Federaciją. 

65.       Pirmosios instancijos teismas 2024 m. kovo 27 d. posėdyje (I t., b. l. 155–158), antrą kartą nagrinėdamas bylą, nutarė atidėti bylos nagrinėjimą ir įpareigoti šalis pateikti papildomus įrodymus. Atsakovas pateikė kitų penkių Tadžikistano Respublikos piliečių pateiktus prašymus išduoti Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą ir jų dokumentų paketus (II t., b. l. 1–153; III t., b. l. 1–149), tam tikrų dokumentų vertimus į lietuvių kalbą (III t., b. l. 162–185). 

66.       Įvertinusi pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, atsakovo atsiliepimo į skundą duomenis, taip pat pareiškėjo ir jo atstovo teismo posėdžiuose išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija vertina, kad nuo atsiliepimo į skundą ir Sprendimo su motyvais pateikimo pareiškėjui iš esmės buvo žinomi sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvai. Pareiškėjas, gavęs atsiliepimą ir Sprendimą su motyvais, netikslino skundo, neteikė papildomų rašytinių paaiškinimų, tiek pareiškėjas, tiek pareiškėjo atstovas iš esmės pasisakė dėl atsisakymo išduoti vizą motyvų teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme metu. Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme antrą kartą, pareiškėjo atstovas 2024 m. gegužės 13 d. teismo posėdyje (III t., b. l. 196–200) turėjo galimybę pasisakyti dėl visų byloje esančių duomenų (pareiškėjas nedalyvavo šiame teismo posėdyje). 

67.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad teismas byloje turi užtikrinti proceso šalių teisę į veiksmingą teisminę gynybą (Konvencijos 6 str.), kita vertus, nepagrįstai ilgas bylos nagrinėjimas nedera su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais ir juos aiškinančia EŽTT praktika dėl teismo pareigos užtikrinti spartų procesą (2003 m. gruodžio 11 d. sprendimo G. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 70661/01, 27 punktas, 2014 m. kovo 13 d. sprendimo S. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 27455/06, 60 punktas, 2015 m. liepos 7 d. sprendimo R.i ir kiti prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 72287/10, 137 punktas). 

68.       Administraciniame procese taikoma proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir kitų procesų principų pusiausvyra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1044-968/2023, 2023 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-190-789/2023 ir kt.). ABTĮ 11 straipsnio („Proceso operatyvumas ir ekonomiškumas“) 1 dalis įtvirtina, kad teismas imasi šiame įstatyme nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias vilkinti procesą, ir siekia, kad byla būtų išnagrinėta per vieną teismo posėdį, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą. Proceso operatyvumo principas taip pat expressis verbis įtvirtintas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje. Be to, šis principas siejamas su Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje bei Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta principine nuostata, jog teismas visa savo veikla turi užtikrinti, kad bylos būtų išnagrinėtos per įmanomai trumpiausią laiką. Administracinio proceso tikslai reikalauja, jog teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių apgynimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-142-492/2017, 2021 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2736-968/2021, 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-500-415/2023). Proceso operatyvumo užtikrinimas nėra tik teismo pareiga – proceso dalyviai privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir nepiktnaudžiauti jomis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (ABTĮ 11 str. 2 d.).

69.       Byloje nagrinėjamu atveju svarbu išskirti ir sprendžiamo klausimą specifiką. Ilgai trunkanti nacionalinės vizos išdavimo procedūra gali reikšmingai pažeisti užsieniečio teises ir sutrukdyti pasinaudoti darbo galimybėmis. Tokiu atveju yra reikšmingas teisinio tikrumo principas, suponuojantis užsieniečio teisę žinoti apie jo statusą ir veiksmus, susijusius su jo prašymo nagrinėjimu. Be to, Vizų kodekso preambulėje įtvirtinta, kad valstybės narės turėtų užtikrinti, kad visuomenei teikiamų paslaugų kokybė būtų aukšta ir atitiktų gerą administracinę praktiką. Jos turėtų skirti atitinkamą skaičių parengto personalo ir pakankamus išteklius, kad būtų kuo labiau supaprastintas prašymų išduoti vizą teikimo procesas. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad visiems prašymą išduoti vizą pateikusiems asmenims būtų taikomas „vieno langelio“ principas (7 konstatuojamoji dalis). Europos Sąjungos teisės taikymo aspektu yra pažymima, kad nors valstybės narės neturi būti atleistos nuo pareigos laikytis procedūrinių garantijų, nustatytų Chartijos 47 straipsnyje, būtina atsižvelgti į bendros vizų politikos srities ypatumus ir į valstybių narių nurodytus saugumo sumetimus, kuriais gali būti pateisinami proporcingi minėtų procedūrinių garantijų ribojimai (žr. 2020 m. rugsėjo 9 d. generalinio advokato P. Pikamae išvados, pateiktos sujungtose bylose R. N. N. S., C?225/19 ir K. A., C?226/19, EU:C:2020:679, 38 punktą). Taigi šiuo klausimu svarbus užsieniečio teisės į teisinį tikrumą ir efektyvią administracinę procedūrą bei siekio išvengti papildomų administracinių sąnaudų, įgyvendinant Lietuvos Respublikos taikomas saugumo priemones ir kompetentingų valstybės institucijų pareigą kovoti su neteisėta imigracija, balansas.

70.       Kaip minėta, šioje administracinėje byloje konstatuotas atsakovo padarytas procedūrinis pažeidimas, nepateikiant pareiškėjui Sprendimo su motyvais iki bylos inicijavimo teisme, vertintinas kaip esminis (žr. Sprendimo 58 p.). Minėta ir tai, kad pagal Europos Sąjungos teisminių institucijų jurisprudenciją, su kuria darnos siekia Lietuvos administracinė justicija, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokį pažeidimą paprastai nėra galima ištaisyti teismo proceso metu (žr. Sprendimo 47–49 p., 55–56 p.). Ši praktika formuojama taip pat atsižvelgiant į konstitucinius teisės principus – teisinės valstybės, gero administravimo ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą užtikrinimą.

71.       Vis dėlto, įvertinusi bylos aplinkybes, ginčo specifiką (nacionalinės vizos išdavimas), tai, kad pareiškėjui iš esmės buvo žinomi vientiso sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvai prieš jo skundo nagrinėjimą pirmosios instancijos teismo žodiniame posėdyje, kad jis turėjo galimybę dėl jų pasisakyti, taip pat tai, kad byla nagrinėjama jau antrą kartą, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į proceso koncentruotumo, ekonomiškumo ir operatyvumo principus. Nors esminiai procedūriniai pažeidimai paprastai negali būti ištaisyti teismo proceso metu, ši konkreti situacija, kai pareiškėjas turėjo galimybę pasisakyti dėl motyvų, o byla nagrinėjama jau antrą kartą, leidžia prioritetą teikti galutiniam teisiniam aiškumui ir stabilumui, kurį nagrinėjamu atveju optimaliausiai užtikrintų atsisakymo išduoti vizą priežasčių vertinimas iš esmės, o ne klausimo grąžinimas atsakovui nagrinėti iš naujo. Toks sprendimas išsaugo minėtų principų veiksmingumą ir nepagrįstai nepaveikia teisės į veiksmingą teisinę gynybą.

72.       Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant išvengti pernelyg ilgo teisminio nagrinėjimo bei administracinės procedūros institucijoje bei siekiant užtikrinti teisinį aiškumą, byloje susiklosčiusios aplinkybės sudaro pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas ir apeliacinės instancijos teisme išnagrinėti sprendimo atsisakyti išduoti vizą (Sprendimo standartizuota forma ir Sprendimo su motyvais) teisėtumą ir pagrįstumą, negrąžinant klausimo pirmosios instancijos teismui ar atsakovui nagrinėti iš naujo.

Dėl sprendimo atsisakyti išduoti nacionalinę vizą teisėtumo ir pagrįstumo

73.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Sprendime su motyvais yra nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir išdėstytas priimtas sprendimas, todėl nėra pagrindo vertinti, kad šis Konsulato sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, vertinant jį in corpore (bendrai), yra nemotyvuotas. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija vertins, ar Konsulato atsisakymo išduoti vizą motyvai yra teisėti ir pagrįsti.

74.       ESTT yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą. Nagrinėdamos tokį prašymą, šios institucijos turi didelę diskreciją, kiek tai susiję su šių nuostatų taikymu ir reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimu, siekiant nustatyti, ar yra vienas iš šių pagrindų atsisakyti išduoti vizą prašymą ją išduoti pateikusiam asmeniui (ESTT Didžiosios kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C-84/12, EU:C:2013:862, 63 punktas).

75.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas, kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją, ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti, siekiant pagrįsti prašymą vizai išduoti (pvz., 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016 ir kt.). Kompetentingos institucijos turi kruopščiai išnagrinėti prašymą išduoti vizą, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jei gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (ESTT Didžiosios kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C-84/12, EU:C:2013:862, 59 punktas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5191-502/2019). Nesant informacijos apie tai, jog užsieniečio atvykimas į šalį gali kelti realią nelegalios migracijos grėsmę, atsakingos institucijos sprendimai atsisakyti išduoti nacionalines vizas teismo negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2741-822/2022).

76.       Taigi viešojo administravimo subjektas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti vizą, turi vertinti pareiškėjo pateiktus dokumentus, surinktus duomenis ir atitinkamai spręsti dėl pagrindų neišduoti vizą buvimo konkrečioje situacijoje. Vis dėlto ši kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti – turi egzistuoti objektyviais duomenimis grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija (šiuo aspektu taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-421/2014).

77.       Kaip jau minėta, Konsulatas atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą dėl šių Įstatymo 19 straipsnyje nurodytų aplinkybių: „užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (19 str. 1 d. 2 p.)“; „kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo arba pateikiami dokumentai, kuriuose yra klastojimo požymių, arba pateikiami neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (19 str. 1 d. 3 p.)“; „yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (19 str. 1 d. 10 p.)“ bei „užsienietis nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) negauna reguliarių pajamų tiek numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį (19 str. 1 d. 13 p.)“.

78.       Atsakovas grindžia aplinkybę, kad „užsienietis nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) negauna reguliarių pajamų tiek numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį (Įstatymo 19 str. 1 d. 13 p.)“ tuo, kad iš pareiškėjo pateiktos Rusijos Federacijos banko pažymos duomenų matyti, jog sąskaita atidaryta neseniai; visos lėšos įnešamos iš neaiškių šaltinių (dažnai tie patys šeši Tadžikistano Respublikos piliečiai perveda lėšas vienas kitam) arba grynaisiais, todėl kyla abejonių dėl pareiškėjo turimų pajamų stabilumo ir lėšų kilmės, neįmanoma patikrinti ir įsitikinti pareiškėjo turimų pinginių lėšų kilme. Atsakovas nurodė, kad, pagal Aprašo 76.5 punktą, pakankamas grįžimo lėšų dydis yra viena minimali mėnesinė alga – 840 Eur, todėl darė išvadą, kad bandoma tik formaliai atitikti atvykimo sąlygas. Be to, atsakovas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Rusijos Federacijai taikomas ribojančias priemones dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje, pareiškėjas Lietuvoje ir kitose Šengeno erdvės valstybėse negalės pasinaudoti Rusijos Federacijoje išduota banko kortele.

79.       Dėl pragyvenimo lėšų pareiškėjas skunde nurodė, kad jis turės būtinas lėšas pragyvenimui, nes jis dirbs UAB „Vejusta“ pagal darbo sutartį. Pirmosios instancijos teisme vykusio teismo posėdžio metu pareiškėjas dėl lėšų judėjimo jo sąskaitoje paaiškino, kad pinigus jam pervedė asmuo, kuriam jis buvo paskolinęs tuos pinigus, o kitam kolegai paprašius paskolinti pinigų, pats pareiškėjas padarė tai ir pervedė juos.

80.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Aprašo 76.5 punkte nurodyta, jog nacionalinei vizai gauti užsienietis Lietuvos vizų tarnybai užsienyje arba per išorės paslaugų teikėją pateikia dokumentą, patvirtinantį, kad turi pakankamai lėšų ir (ar) teisėtai gaus reguliarių pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje visą nacionalinės vizos galiojimo laikotarpį bei lėšų grįžti į kilmės valstybę ar užsienio valstybę, į kurią jis turi teisę vykti, o Aprašo 70.19 ir 70.20 papunkčiuose nurodytu atveju – tik dokumentą, patvirtinantį, kad turi pakankamai lėšų ir (ar) teisėtai gaus reguliarių pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje ne mažiau kaip 3 mėnesius arba juridinio asmens įsipareigojimą užtikrinti tokių pajamų gavimą; pakankamas pragyvenimo lėšų dydis užsieniečiui, nurodytam Aprašo 70.1 ir 70.2 papunkčiuose, bei nepilnamečiam užsieniečiui yra 0,5 minimaliosios mėnesinės algos vienam mėnesiui, kitiems užsieniečiams – viena minimalioji mėnesinė alga vienam mėnesiui. Pakankamas grįžimo lėšų dydis yra viena minimalioji mėnesinė alga; šie dokumentai prireikus turi būti išversti į lietuvių arba į kitą vizų tarnybos valstybės tarnautojo nurodytą kalbą; šis papunktis netaikomas Aprašo 70.11 ir 70.18 papunkčiuose nurodytų užsieniečių atžvilgiu.

81.       Pareiškėjas, kreipdamasis dėl nacionalinės vizos, pateikė Konsulatui „Sberbank“ (????????) pažymą, iš kurios matyti, kad, 2022 m. gruodžio 21 d. duomenimis, pareiškėjas turi galiojančią banko kortelės sąskaitą, sąskaitos valiuta yra rubliai, sąskaitos likutis – 98 109 rubliai 26 kapeikos (III t., b. l. 191).

82.       Vertindama pareiškėjo argumentus ir pateiktus dokumentus, kuriais jis grindžia, kad jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Tarybos 2022 m. liepos 21 d. įgyvendinimo reglamentas (ES) 2022/1270, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) Nr. 269/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi, nustato, kad į Reglamento (ES) Nr. 269/2014 I priede pateiktą sąrašą įtraukiami šio reglamento priede išvardyti asmenys ir subjektai (1 str.), be kita ko, „Sberbank“ (????????) (108 p.). Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje minėtas reglamentas paskelbtas 2022 m. liepos 21 d. 

83.       Pagal 2014 m. kovo 17 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 269/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi, nesuteikiama galimybė I priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, su jais susijusiems subjektams ar įstaigoms tiesiogiai arba netiesiogiai naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais arba galimybė jais naudotis tų fizinių ar juridinių asmenų, subjektų arba įstaigų naudai (2 str. 2 d.).

84.       Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Konsulatas pagrįstai nurodė, jog, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Rusijos Federacijai taikomas ribojančias priemones dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje, pareiškėjas Lietuvoje ir kitose Šengeno erdvės valstybėse negalės pasinaudoti Rusijos Federacijoje išduota banko kortele. Taigi nagrinėjamu atveju, nepaisant to, kad, pagal „Sberbank“ (????????) pažymą, pareiškėjas formaliai turi Aprašo 76.5 punkte nurodytą lėšų sumą (viena minimalioji mėnesinė alga vienam mėnesiui), nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas pagrindė, jog jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų, nes šiomis lėšomis pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negalės disponuoti.

85.       Be to, papildomai pažymėtina, kad Europos Komisijos 2020 m. sausio 28 d. priede prie Komisijos įgyvendinimo sprendimo, kuriuo keičiamas Komisijos sprendimas Nr. C(2010) 1620, kuriuo teikiamas Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir išduotų vizų keitimo vadovas, konsuliniams pareigūnams išaiškinta, kad dokumentais, kuriais remiantis įvertinamas prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens ketinimas išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, be kita ko, turėtų būti finansines lėšas gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas (pateikiant naujausius banko išrašus, kuriose matomas lėšų judėjimas per pastaruosius tris mėnesius), įdarbinimą patvirtinantis dokumentas (darbo sutartis, darbo pažymėjimas, informacija apie profesinę padėtį, banko išrašai, socialinio draudimo įmokų mokėjimo įrodymas), nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas, integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantys duomenys (giminystės ryšiai, profesinė padėtis) (5.2.1. p. B skyrius). Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas grindė savo finansines lėšas ne savo gyvenamosios vietos šalyje patvirtintais dokumentais. Pareiškėjo banko sąskaitos išrašo duomenys (III t., b. l. 192–195) pateikti už laikotarpį nuo 2022 m. gruodžio 14 d. iki gruodžio 20 d., t. y. už mažiau nei vieną mėnesį, o pervedimai į sąskaitą atlikti išimtinai fizinių asmenų. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Konsulatas pagrindė savo abejones dėl to, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl pakankamų pragyvenimo lėšų, remdamasis objektyviai egzistuojančiais duomenimis ir nurodydamas priežastis dėl pareiškėjo turimų pajamų stabilumo ir lėšų kilmės, neperžengdamas savo diskrecijos ribų.

86.       Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 13 punkte yra įtvirtinta alternatyvioji hipotezė, t. y. šios teisės normos veikimas yra siejamas su dviem sąlygomis, kurių bent vienos buvimo užtenka, kad teisės norma pradėtų reguliuoti adresato elgesį (žr. Lastauskienė, G., Latvelė, R., et. al., Teisės teorija. Vilniaus universiteto vadovėlis. 2020, p. 80–82). Taigi ši teisės norma yra sukonstruota taip, kad nustačius, jog užsienietis neatitinka vienos iš teisės normos hipotezėje nurodytų jos veikimo sąlygų („nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų“), kompetentingos institucijos diskrecijai priklauso spręsti, ar vertinti argumentus dėl atitikties kitai teisės normos hipotezės sąlygai „ir (arba) negauna reguliarių pajamų tiek numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį“. Kaip matyti iš Konsulato motyvų, jis nevertino pareiškėjo atitikties kitoms Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 13 punkte nurodytoms sąlygoms, apsiribodamas tik pirmosios nustatymu. Tai, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nepagrindė vienos iš Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 13 punkte nurodytos sąlygos („nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų“), išplėstinės teisėjų kolegijos požiūriu, pagrįstai sudarė pagrindą Konsulatui vertinti, kad egzistuoja Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytas atsisakymo išduoti nacionalinę vizą užsieniečiui pagrindas. Pareiškėjo argumentai, kad nėra duomenų, jog UAB „Vejusta“ nevykdo veiklos ar nemoka atlyginimų, nepaneigia, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų dėl pakankamų pragyvenimo lėšų.

87.       Tai, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo arba pateikiami dokumentai, kuriuose yra klastojimo požymių, arba pateikiami neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (Įstatymo 19 str. 1 d. 3 p.), Konsulatas grindė tuo, jog kilo abejonių dėl darbdavio pažymos ir darbdavio knygelės autentiškumo ir jų turinio teisingumo, kilo įtarimų, kad pateikiami neteisėtai įsigyti ar suklastoti dokumentai. Konsulatas susiejo argumentus dėl darbdavio pažymos ir darbdavio knygelės autentiškumo ir jų turinio teisingumo ir su jam kylančiomis abejonėmis dėl pareiškėjo pareiškimų ir jo paties patikimumu ir sąžiningumu (Įstatymo 19 str. 1 d. 2 p.). Konsulato Sprendime su motyvais nurodyta, kad, pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, jis dirba įmonėje „Astel“ elektriku nuo 2020 m. sausio 27 d., prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo metu jis taip pat dirbo minėtoje įmonėje. Tačiau, Konsulato vertinimu, šios informacijos negalima laikyti patikima, nes pareiškėjas nuo 2021 m. sausio 27 d. iki 2021 m. lapkričio 12 d. (251 dieną), nuo 2022 m. gruodžio 11 d. iki prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos (37 d.) buvo Rusijos Federacijoje.

88.       Aplinkybę, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 19 str. 1 d. 10 p.), Konsulatas grindė tuo, kad pareiškėjas ne vieną kartą pažeidė Rusijos Federacijos teisės aktus, reglamentuojančius užsienio piliečių teisinę padėtį šioje valstybėje; pareiškėjas priklauso socialinei grupei (jaunas vyras, neturintis nuolatinių pajamų), kuri regione kelia didžiausią nelegalios migracijos riziką; pareiškėjo pateiktų dokumentų ir padarytų pareiškimų nepakanka įrodyti pareiškėjo patikimumą, jo ekonominę padėtį, ilgalaikius socialinius ir kitus ryšius kilmės šalyje.

89.       Aplinkybę, kad užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pareiškimų patikimumo (Įstatymo 19 str. 1 d. 2 p.), Konsulatas grindė tuo, jog šeši Tadžikistano Respublikos piliečiai, įskaitant ir pareiškėją, tuo pačiu metu kreipėsi į Konsulatą dėl nacionalinės vizos išdavimo ir pateikė iš esmės identiškus dokumentų paketus (visi pateikė tos pačios mokymo įstaigos išduotą dokumentą apie trumpalaikių kursų baigimą, penkių iš jų dokumentas apie turimą kvalifikaciją išduotas tą pačią dieną, visi pateikė to paties ankstesnio darbdavio pažymas apie darbą jo bendrovėje, kurioje buvo įdarbinti panašiu metu, visi pateikė to paties banko panašaus laikotarpio banko operacijų pažymas, kuriose nurodomi pasikartojantys lėšų šaltiniai – fiziniai asmenys, dažnai tie patys šeši Tadžikistano Respublikos piliečiai, panašūs lėšų likučiai, atitinkamų dokumentų vertimai atlikti tų pačių vertimų biurų, dėl daugumos iš jų kilo įtarimų, jog jie yra pažeidę trečiosios valstybės teisės aktus, reglamentuojančius užsienio piliečių teisinę padėtį šioje valstybėje), užsieniečių pateikti dokumentai buvo parengti pagal vieną šabloną. Konsulatas pažymėjo, kad pateiktose darbo knygelėse nėra kitų įrašų, išskyrus darbą ankstesnio darbdavio bendrovėje, įtarė organizuotą neteisėtos migracijos veiklą (schemą).

90.       Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi Užsienio reikalų ministerijos byloje pateiktus kitų penkių Tadžikistano Respublikos piliečių prašymus Konsulatui išduoti nacionalinę vizą ir prie jų pridėtus duomenis (II t., b. l. 5–155, III t., b. l. 1–149), taip pat sulyginusi šiuos duomenis su pareiškėjo prašymu ir prie jo pridėtais duomenimis, pažymi, kad Konsulato nustatytos aplinkybės dėl vienodų darbo knygelių įrašų (jose nėra duomenų apie ankstesnį darbą) ir penkių iš jų tą pačią dieną tos pačios mokymo įstaigos išduotų dokumentų apie kvalifikaciją ir trumpalaikių kursų baigimą galėjo sukelti pagrįstas abejones ir dėl pareiškėjo pareiškimų ir jo paties patikimumo ir sąžiningumo. Byloje pateikti duomenys apie minėtų asmenų banko sąskaitų išrašus (III t., b. l. 162–195) sudaro pagrindą vertinti, kad Konsulatas pagrįstai nustatė, jog visi tuo pačiu metu į Konsulatą kreipęsi Tadžikistano Respublikos piliečiai pateikė to paties banko panašaus laikotarpio banko operacijų pažymas, kuriose nurodomi pasikartojantys lėšų šaltiniai – fiziniai asmenys, panašūs lėšų likučiai. Aptarti duomenys patvirtina Konsulato vertinimą, kad Tadžikistano Respublikos piliečiai galėjo būti suderinę savo veiksmus tam, kad atitiktų sąlygas nacionalinei vizai gauti. Tai sudarė objektyvų pagrindą Konsulatui abejoti pareiškėjo pareiškimų patikimumu ir vertinti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateiktų duomenų visuma sudarė objektyvų pagrindą Konsulatui abejoti ir darbdavio knygelės autentiškumu ir jos turinio teisingumu. Pats pareiškėjas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad Maskvoje gydėsi 2021 m. 7–8 mėnesius, tačiau nepatikslino, kokią įtaką tai turėjo jo darbui įmonėje „Astel“. Dėl pareiškėjo nurodytų argumentų, kad Konsulatas nepateikė duomenų, kad pareiškėjo pateikti dokumentai yra suklastoti, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktą, vienas iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų yra pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo kilimas, tam nėra būtina pateikti įrodymus dėl tokių duomenų suklastojimo.

91.       Išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad Konsulatas pagrindė savo abejones objektyviais duomenimis. Taigi Konsulatas tinkamai ir aiškiai pagrindė savo sprendimą atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui, neperžengdamas savo diskrecijos ribų. Tai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad sprendimas neišduoti vizos pareiškėjui buvo motyvuotas teisėtais ir pagrįstais argumentais. 

92.       Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad apskritai konsuliniai pareigūnai nėra tiesiogiai įpareigoti reikalauti papildomų dokumentų ar kviesti pokalbio asmenį, pageidaujantį gauti vizą (žr. 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2409-552/2021, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-624/2021). Pareiškėjas turi pareigą pateikti visus dokumentus jo prašymą išduoti vizą vertinančiai institucijai bei pasirūpinti, kad jie patvirtintų jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (žr. 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-624/2021). Tačiau siekiant patikrinti, ar išvada, jog sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą neteisėtas, nes jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, aplinkybės turi būti vertinamos individualiai (2022 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1112-520/2022).

93.       Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui buvo sukliudyta pateikti Konsulatui papildomus įrodymus. Pareiškėjas nenurodė tokių aplinkybių procesiniuose dokumentuose ir teisminio nagrinėjimo metu. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad, grąžinus pareiškėjo prašymą į instituciją nagrinėti iš naujo, būtų pasiektas kitas rezultatas. Nesant pareiškėjo situaciją individualizuojančių aplinkybių, tai tik beprasmiškai pailgintų administracinę procedūrą ir nepadidintų pareiškėjo teisinės apsaugos.

94.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nepagrindė, jog jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų, o byloje pateiktos informacijos visuma sudaro pagrįstą pagrindą abejoti pareiškėjo pateiktų dokumentų autentiškumu arba jų turinio teisingumu, pareiškėjo pareiškimų patikimumu ir vertinti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Todėl skundžiamas 2023 m. sausio 19 d. sprendimas Nr. 8 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo Tadžikistano Respublikos piliečiui U. R.“, kuris kartu su Sprendimu su motyvais laikytinas vientisu administraciniu sprendimu atsisakyti išduoti vizą, laikytinas teisėtu ir pagrįstu. 

95.       Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimant naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

96.       Nagrinėjamu atveju priėmus naują sprendimą ir atmetus pareiškėjo skundą, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo U. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                                                Ramūnas Gadliauskas

Rytis Krasauskas

                                                                                Rasa Ragulskytė-Markovienė

                                                                                Ernestas Spruogis

                                                                                Skirgailė Žalimienė