Civilinė byla Nr. 3K-3-366/2010

                                       Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 63.1 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Gražinos Davidonienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. M. (G. M.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovui G. M. dėl paskolos grąžinimo ir šio atsakovo priešieškinį ieškovui dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.

 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                   Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarties aiškinimą, taikymo.

Ginčo šalys 2007 m. rugsėjo 10 d. sudarė 30 000 Lt paskolos sutartį. Ieškovo teigimu, sutarties galiojimą patvirtino tos pačios dienos atsakovo ranka surašytas paskolos raštelis, kuriuo jis įsipareigojo grąžinti skolą iki 2007 m. gruodžio 31 d., tačiau savo prievolės neįvykdė ir paskolos negrąžino, todėl ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 30 000 Lt negrąžintos skolos.

Atsakovas pateikė priešieškinį ir nurodė, kad paskolos sutartis pripažintina negaliojančia CK 1.91 straipsnio 1 dalies ir 1.80 straipsnio pagrindu, nes pinigai jam nebuvo perduoti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2009 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančia ginčo šalių 2007 m. rugsėjo 10 d. sudarytą paskolos sutartį, kaip prieštaraujančią imperatyviosioms įstatymo normoms; kitus priešieškinio reikalavimus atmetė. Teismas, įvertinęs byloje esantį paskolos raštelį, nustatė, kad jame nebuvo jokių įrašų apie galimą paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pinigų perdavimas–priėmimas nebuvo užfiksuotas ir kitokiuose rašytiniuose įrodymuose, todėl padarė išvadą, jog byloje nebuvo neginčijamų įrodymų, objektyviai ir besąlygiškai patvirtinusių pinigų perdavimą atsakovui. Teismas sprendė, kad antriniai šaltiniai – ieškovo iniciatyva kaip liudytojai apklausti asmenys – taip pat nepatvirtino pinigų perdavimo fakto, nes nė vienas iš byloje apklaustųjų nematė pinigų perdavimo fakto. Tą aplinkybę, kad pinigai buvo portfelyje, ant stalo ieškovo darbo vietoje, teismas pripažino kaip neįrodžiusia nei paskolos dydžio, nei pinigų perdavimo fakto; liudytojų parodymai paremti daugiau prielaidomis ir dėl to nebuvo pripažinti pakankamais. Teismas konstatavo, kad atsakovas įrodė aplinkybes, jog negavo 30 000 Lt, todėl, nesant įrodyto pinigų perdavimo fakto ir paskolos raštelyje patvirtinimo apie paskolos dalyko perdavimą, teismas paskolos raštelį pripažino negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip prieštaraujantį CK 6.871 straipsnio 3 dalyje nustatytoms imperatyviosioms teisės normoms ir neatitikusį būtinųjų paskolos sutarties sąlygų. Teismas, spręsdamas klausimą dėl sandorio negaliojimo dėl realaus grasinimo, priešieškinį atmetė kaip neįrodytą; motyvavo, kad byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, jog atsakovui buvo grasinta.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. vasario 1 d. sprendimu jį tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 30 000 Lt skolą, priešieškinį atmetė. Kolegija nurodė, kad pareiga įrodyti pinigų negavimo faktą kilo atsakovui, nes ieškovo paaiškinimą apie pinigų perdavimą patvirtino atsakovo pasirašytas įsipareigojimas grąžinti skolą. Kolegijos teigimu, pagal CK 6.875 straipsnį, esant rašytinei paskolos sutarčiai, pareiga ją nuginčyti teko paskolos gavėjui (atsakovui). Kolegija, nustačiusi, kad paskolos sutarties dalykas buvo nurodytas paskolos raštelyje, dėl šios sumos grąžinimo ginčo šalys susitarė, pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog paskolos sutartyje privalėjo būti įtvirtintas konkretus pinigų perdavimo faktas; motyvavo, kad fizinių asmenų sudaryta rašytinė sutartis paprastai būna surašyta naudojant sutartį  rašančio asmens terminologiją, todėl teismui kilo pareiga aiškinti sutarties turinį ir nesant konkrečiai įvardyto pinigų perdavimo ir gavimo fakto.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 12 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.              Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.875 straipsnio 1 dalį, ją aiškino atskirai nuo CK 6. 870, 6.871 straipsnių, pažeidė CPK 178 straipsnį, nes neatsižvelgė į tai, kad teismo proceso metu abi proceso šalys byloje pasirinko aktyvaus įrodinėjimo poziciją, t. y. ginčo šalys pagal CPK 178 straipsnį įrodinėjo aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimus bei atsikirtimus. Dėl to pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas atsakovui įrodinėjimo pareigos, pagrįstai vadovavosi CPK 178 straipsniu ir nepažeidė CK 6.875 straipsnio 1 dalies. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią ieškovui tenka pareiga įrodinėti paskolos dalyko perdavimo faktą, todėl teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir pažeidė materialiosios (CK 6.870 straipsnį, 6.871 straipsnio 3 dalį, 6.875 straipsnio 1 dalį) ir proceso teisės normas (CPK 178 straipsnį). Kasatoriaus teigimu, aiškinant CK 6.875 straipsnio 1 dalį, jeigu pagal ją įrodinėjimo pareiga tenka paskolos gavėjui, tai CPK 178 straipsnyje iš abiejų bylos šalių reikalaujama įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, todėl prioritetas tokiu atveju turėtų būti teikiamas CPK 178 straipsniui, o tai lemia, jog įrodinėjimo pareiga šios kategorijos bylose tenka ne paskolos gavėjui, o paskolos davėjui.

2.              Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad paskolos raštelis neatitiko CK 6.870 straipsnio 1 dalies ir 6.873 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes jame nebuvo  patvirtintas paskolos dalykas ir paskolos perdavimo gavėjui faktas. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad sudarant paskolos sutartį būtinas pinigų ar rūšies požymiais apibūdinto daikto perdavimo elementas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Kerina” v. B. Č., bylos Nr. 3K-3-573/2003). Be to, apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad paskolos sutartyje nebūtina konkrečiai nurodyti apie pinigų perdavimą, nurodė teismo pareigą aiškinti sutarties turinį, todėl, aiškinant byloje esantį paskolos raštelį, atkreiptinas dėmesys į terminą „įsipareigoju grąžinti“ – ar šie žodžiai gali būti pripažįstami patvirtinančiais pinigų perdavimo iš anksto faktą. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs teismo pareigą aiškinti paskolos sutartį, nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje, paskolos raštelio žodžius „įsipareigoju Jums grąžinti" aiškino tiesiogiai, lingvistiniu metodu, nors toks aiškinimo metodas neteisingas. Kasatoriaus teigimu, teismas neatsižvelgė į ginčo šalių santykius, buvusius prieš paskolos sutarties pasirašymą ir jos pasirašymo metu, nenustatė tikrųjų sutarties šalių ketinimų, netyrė ir nevertino aplinkybės, kad kasatorius paskolos raštelį parašė ieškovui grasinant. Be to, kasatorius neturėjo galimybės įrodinėti atsikirtimų pagrįstumą netiesioginiais įrodymais, t. y. teismas netyrė netiesioginių įrodymų viseto: kad jis nuo 2006 m. buvo ieškovo UAB „Polikopija“ darbuotojas; kad jam 2007 m rugsėjo mėnesį buvo pareikštos pretenzijos dėl žalos šiai bendrovei; kad jis 2006 m. įsteigė UAB „Directus“, į kurią perėjo UAB „Polikopija“ klientų dalis; kad jis 2007 m. rugsėjo mėnesį teikė du pasiūlymus dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu pagal DK 125 straipsnį, tačiau šie buvo atmesti; kad jis nuo 2007 m. spalio 9 d. buvo atleistas iš darbo UAB „Polikopija“; kad ieškovas tariamą paskolą kasatoriui suteikė tuo metu, kai pradėjo kasatoriaus atleidimo iš UAB „Polikopija“ procesą. Šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė kaip nesusijusius su byla, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutiko su tokia teismo išvada.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad kasatorius klaidingai aiškina bylos aplinkybes, byloje esantys rašytiniai įrodymai, šalių ir liudytojų parodymai patvirtina paskolos sutarties buvimo faktą. Paskolos raštelyje yra aiškiai nurodyta, kad atsakovas įsįipareigojo grąžinti 30 000 Lt, vadinasi, ši suma buvo jam ir paskolinta. Be to, pinigų perdavimo faktą patvirtino ir liudytojai.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklių esant ginčui dėl paskolos sutarties

Įrodinėjimo procesas yra skirtas išsiaiškinti konkrečiai civilinei bylai reikšmingų aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Teisingai taikyti materialiosios teisės normas ir išspręsti šalių ginčą teismas gali tik tada, jeigu yra teisingai nustatytas įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje bei tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga (įrodinėjimo našta). Įrodinėjimo dalyką sudaro tam tikri juridiniai faktai (šių faktų egzistavimas arba neegzistavimas), su kuriais siejamas teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas arba pasibaigimas. Įrodinėtinų faktų apimtis konkrečioje civilinėje byloje priklauso nuo šalių procesiniuose dokumentuose nurodyto faktinio pagrindo ir konkrečios teisės normos, taikytinos šalių ginčo santykiams. Materialiojo teisinio pobūdžio juridiniai faktai yra suformuluoti atitinkamos materialiosios teisės normos hipotezėje. Įrodinėjimo našta – tai būtinybė šaliai įrodyti aplinkybes, kurių neįrodžius jai gali atsirasti neigiamų padarinių.

Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalį paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. O. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-596/2005).

Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis). 

Nagrinėjamoje byloje kasatorius kelia CK 6.875 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo klausimą, siedamas tai su netinkamu įrodinėjimo naštos paskirstymu tarp šalių. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, sprendė, kad pareiga įrodyti pinigų negavimo faktą kyla atsakovui, nes ieškovo paaiškinimą apie pinigų perdavimą patvirtina atsakovo pasirašytas įsipareigojimas grąžinti skolą. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindė CK 6.875 straipsnio nuostatomis. Minėta, kad ieškovas jo ir kasatoriaus paskolos santykių atsiradimą įrodinėjo rašytiniu įrodymu – kasatoriaus įsipareigojimu grąžinti skolą.

Aiškinant ir taikant teisės normas, svarbu įvertinti visus įmanomus sisteminius normos ryšius su kitomis teisės normomis. Viena iš dažniausių teisės normų sąveikos apraiškų – kai viena teisės norma papildo kitą teisės normą. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad atskleidžiant teisės normų turinį paprastai nepakanka taikyti vien lingvistinį aiškinimo metodą (Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo narių darbo sąlygų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 6.875 straipsnio 1 dalis, kuri įtvirtina paskolos gavėjo teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, turėtų būti aiškinama sistemiškai su CK 6.870 bei 6.871 straipsnių nuostatomis. Minėta, kad pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. laikomas sudarytu nuo pinigų perdavimo momento.

CK 6.871 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Iš šios normos dispozicijos matyti, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrus reikalavimus ne tik skolos dokumento formai, bet ir turiniui. Taigi, tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamoje byloje paskolos raštelyje, kuriuo ieškovas įrodinėjo ginčo šalių paskolos santykių buvimą, pinigų perdavimo paskolos davėjui faktas neužfiksuotas, t. y. skolos dokumentas nepilnai atitinka CK 8.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Dėl to, šioje byloje sprendžiant, buvo 30 000 Lt perdavimo kasatoriui faktas ar ne, būtina aiškintis šio dokumento nuostatas, jo surašymo aplinkybes,  tikrąją šalių valią. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, įstatyminės prezumpcijos, jog paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims, nes skolos dokumente, kuriuo ieškovas grindė savo reikalavimą, pinigų perdavimas nebuvo užfiksuotas, ir taip nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. M. v. V. V., bylos Nr. 3K-3-145/2009). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, sprendė, kad ieškovas neįrodė pinigų perdavimo fakto, tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus šiuo klausimu. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad byloje esantis raštelis yra pakankamas įrodymas, jog paskolos dalykas (pinigai) buvo perduoti kasatoriui, įrodinėjimo naštą perkėlė kasatoriui, taip pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Tai yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nagrinėjant bylą iš naujo, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis CPK įtvirtintų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, turi iš naujo nagrinėti ir įvertinti įrodymus bei konstatuoti nustatytas faktines bylos aplinkybes.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Kasacinis teismas turėjo 24,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tiek kasatorius, tiek ieškovas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai šioje proceso stadijoje nėra galimybės priteisti nurodytų išlaidų nei valstybei, nei vienai iš ginčo šalių (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų išlaidų priteisimo turės pasisakyti teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                Dangutė Ambrasienė

 

 

Gražina Davidonienė

 

 

Egidijus Laužikas