Administracinė byla Nr. AS438-241/2013
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00094-2013-2
Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2013 m. vasario 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės „DNB bankas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „DNB bankas“ atskirąjį skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuotieji asmenys – akcinė bendrovė „SEB bankas“, akcinė bendrovė „Swedbank“, uždaroji akcinė bendrovė „G4S LIETUVA“, uždaroji akcinė bendrovė „First Data Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Eurocash1“) dėl nutarimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2S-15 rezoliucinės dalies:
1) 1 punktą ta apimtimi, kuria AB „DNB bankas“ yra pripažintas pažeidęs Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir nutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus;
2) 2.3 punktą, kuriuo AB „DNB bankas“ skirta bauda už inkriminuojamą pažeidimą.
Pareiškėjas taip pat prašė iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2S-15 rezoliucinės dalies 1 punkto vykdymą dalyje, kurioje konstatuojamas AB „DNB bankas“ padarytas konkurencijos teisės pažeidimas, taip pat 2.3 punkto vykdymą.
Prašyme nurodė, kad pareiškėjui skirta 8 630 200 Lt dydžio bauda yra labai didelė, dėl ko jis susidurtų su reikšmingais veiklos apribojimais dalyvaujant viešųjų pirkimų konkursuose ir neišvengiamai sukels nuostolius, kurių išsireikalauti iš valstybės visa apimtimi jai nebus praktinės galimybės net ir įrodžius skundžiamo nutarimo neteisėtumą. Kartu, anot pareiškėjo, būtų reikšmingai apribota jo konstitucinė teisė į nuosavybę ir ūkinės veiklos laisvę. Pareiškėjas akcentavo, jog yra finansinė institucija, kurios veikloje yra svarbi reputacija ir klientų pasitikėjimas. Pareiškėjo vertinimu, sustabdžius baudos mokėjimo pareigą nėra jokios grėsmės, kad pareiškėjas imsis neteisėtų veiksmų, siekiant išvengti baudos mokėjimo valstybei, jeigu teismas vėliau pripažintų, kad ginčijamas nutarimas buvo teisėtas, o bauda paskirta pagrįstai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 11 d. nutartimi pareiškėjo AB „DNB bankas“ skundą priėmė nagrinėti, o prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, jog pareiškėjo skundas iš esmės atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių keliamus reikalavimus, todėl priimamas. Dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nustatyta, kad skundžiamu Konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2S-15, pareiškėjui skirta 8 630 200 Lt bauda. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjas būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindė neigiamomis (finansinėmis) Konkurencijos tarybos sprendimo pasekmėmis. Taip pat nurodė, kad galiojant skundžiamam nutarimui, kol nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo šioje byloje, jis dėl perkančiųjų organizacijų taikomo Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimo, gali būti eliminuotas iš viešųjų pirkimų procedūrų. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas, argumentuodamas savo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad sumokėjus atsakovo paskirtą baudą jis neturės apyvartinių lėšų vykdyti savo veiklą, įgyvendinti įsipareigojimus tretiesiems asmenims, taps nemokiu ar susidurs su tokiais finansiniais sunkumais, kad jam palankaus teismo sprendimo atveju, negalės būti grąžintas į iki tol buvusią padėtį. Pirmosios instancijos teismas atmetė ir tą pareiškėjo argumentą, kad dėl skundžiamo nutarimo jis patirs realią žalą eliminuojant jį iš viešųjų pirkimų procedūrų, kadangi nėra žinoma, ar minėtuose konkursuose pareiškėjas būtų pripažintas laimėtoju ir turėtų galimybę sudaryti sutartis. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nurodė, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslas – garantuoti, kad teismo sprendimas dėl jau priimtų teisės aktų galės būti įvykdytas, o ne prevenciškai apsaugoti pareiškėją nuo galimų jo teisių pažeidimų ateityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-135/2011, 2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-159/2012, 2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-565/2012). Pirmosios instancijos teismo nuomone, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, jis galės inicijuoti galimai atsiradusios žalos dėl nesudarytų viešųjų pirkimų sutarčių, kurios nebūtų pasirašytos, motyvuojant pareiškėjo neatitikimu VPĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatoms, teisinį procesą ir sumokėta bauda jam bus grąžinta. Todėl, pirmosios instancijos teismo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad yra reali grėsmė, jog pareiškėjui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti negalimas. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (2008 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-177/2008, 2008 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-314/2008). Pirmosios instancijos teismas papildomai atkreipė dėmesį į tai, jog Konkurencijos įstatymo, reglamentuojančio Konkurencijos tarybos paskirtų baudų išieškojimą, 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog ūkio subjektas privalo sumokėti Konkurencijos tarybos paskirtą baudą į valstybės biudžetą ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje dienos. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, esant motyvuotam ūkio subjekto prašymui, Konkurencijos taryba turi teisę baudos ar jos dalies mokėjimą atidėti iki šešių mėnesių, jeigu sumokėti baudos laiku ūkio subjektas negali dėl objektyvių priežasčių. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
III.
Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo:
1) pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį dalyje, kurioje teismas atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir pritaikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo NR. 2S-15 rezoliucinės dalies 1 punkto galiojimą dalyje, kurioje konstatuojamas pareiškėjo padarytas konkurencijos teisės pažeidimas, bei 2.3 punkto galiojimą;
2) jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmestų pareiškėjo prašymą pakeisti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutartį iš dalies ir pritaikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, stabdyti bylą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 30-856) 33 straipsnio 3 dalis, numatanti, kad skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jeigu teismas nenusprendžia kitaip, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai bei Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, o bylos nagrinėjimo iš esmės nestabdyti.
Atskirąjį skundą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes pirmosios instancijos teismas nevertino visų reikšmingų bylos aplinkybių, konstatuodamas, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad sumokėjęs baudą pareiškėjas patirs tokius nuostolius, kurie galėtų sukelti grėsmę pareiškėjo tolesnei veiklai ir/ar egzistavimui. Be to, anot pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai reikalavo pateikti įrodymus, pagrindžiančius sunkią pareiškėjo finansinę padėtį, kuri susidarytų sumokėjus paskirtą baudą.
2. Pareiškėjo nuomone, nesustabdžius Konkurencijos tarybos nutarimo galiojimo, jis patirs nuostolių, kadangi bus apribotos pareiškėjo galimybės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Anot pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti nuostolius, kurie kiltų apribojus pareiškėjo galimybę dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose.
3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino galimybę sugrąžinti pareiškėją į padėtį, buvusią iki skundžiamo Konkurencijos tarybos nutarimo priėmimo. Pareiškėjas pažymi, jog skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas iš esmės klydo dėl galimybės realiai įgyvendinti būsimą teismo sprendimą nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių. Anot pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas gerokai pervertino pareiškėjo galimybes išsireikalauti nuostolių atlyginimą iš valstybės pripažinus neteisėtu pareiškėjo skundžiamą Konkurencijos tarybos nutarimą. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio reikalavimus.
4. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių bus reikšmingai apribotos pareiškėjo konstitucinės teisės, o pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones viešasis interesas absoliučiai niekaip nebus pažeistas. Pareiškėjo nuomone, šių aplinkybių kontekste galima daryti išvadą, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas proporcingumo principas vienareikšmiškai reikalauja taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Dėl šių priežasčių, anot pareiškėjo, proporcingumo principo reikalavimus pažeidžianti pirmosios instancijos teismo priimta skundžiama nutartis turi būti panaikinta.
5. Pareiškėjo teigimu, atsakovo priimtą skundžiamą nutarimą apskundė ne tik pareiškėjas, tačiau ir kiti ūkio subjektai, kurie kaltinami analogišku konkurencijos teisės pažeidimu. Be kitų asmenų, tokį skundą pateikė ir šioje byloje suinteresuotu asmeniu įtrauktas Swedbank, AB, kuris prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones lygiai taip pat kaip ir pareiškėjas nesusiejo su sunkia finansine padėtimi. Kita vertus, kaip pažymi pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas Swedbank, AB, byloje pagrįstai įžvelgė poreikį taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tiek sustabdant reikalavimą mokėti paskirtą baudą, tiek pašalinant apribojimą dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose.
6. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jeigu teismas nenusprendžia kitaip. Anot pareiškėjo, tokios nuostatos pasekmė yra tokia, kad pareiškėjas privalo sumokėti Konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2S-15 paskirtą baudą per 3 mėnesius, nors jis ir yra padavęs skundą pirmosios instancijos teismui dėl šio nutarimo teisėtumo. Pareiškėjo įsitikinimu Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies pagrindu skirtos sankcijos vykdymas, kuomet Konkurencijos tarybos nutarimas yra ginčijamas, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai (31 straipsnis), teisinės valstybės principui, lygybės prieš įstatymą principui (29 straipsnio 1 dalis) ir teisminės gynybos garantijai.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas Konkurencijos taryba prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Konkurencijos tarybos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi pareiškėjas neįrodė, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y., kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų neįmanomas. Atsakovo nuomone, atskirajame skunde pareiškėjas DNB bankas taip pat objektyviai nepagrindė, kad egzistuoja išskirtinės aplinkybės, kurios neabejotinai rodytų, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių nagrinėjamoje byloje, egzistuoja reali grėsmė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas.
2. Dėl galimų pareiškėjo finansinių nuostolių kaip pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atsakovas nurodo, jog finansiniai sunkumai gali būti aplinkybe, į kurią atsižvelgiama taikant reikalavimo užtikrinimo priemones tik tokiu atveju, jei tokios aplinkybės egzistavimas yra įrodytas, t. y. jeigu yra įrodyta, kad ūkio subjekto patiriami sunkumai yra tokio pobūdžio, jog jie sudaro pagrindą stabdyti ginčijamos Konkurencijos tarybos nutarimo dalies, kuria pareiškėjui skirta bauda, galiojimą. Tačiau, anot atsakovo, nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateikti duomenys objektyviai nepagrindžia realios finansinių sunkumų grėsmės.
3. Dėl galimo pareiškėjo apribojimo dalyvauti viešuosiuose pirkimuose atsakovas nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad tai, jog pareiškėjas yra pašalintas iš tam tikrų viešojo pirkimo konkursų, galimai bus pašalintas ir iš kitų, taip pat negalės dalyvauti naujai skelbiamuose viešųjų pirkimų konkursuose, neįrodo pareiškėjo dėl skundžiamo atsakovo nutarimo realiai patirtos žalos, nes nėra aišku ar minėtuose konkursuose pareiškėjas būtų pripažintas laimėtoju ir turėtų galimybę sudaryti sutartis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-135/2011, 2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-159/2012, 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-615/2012). Be to, atsakovas pažymi ir tai, jog priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą dėl skundžiamo nutarimo panaikinimo, pareiškėjas turėtų teisę dėl kilusios žalos, susijusios su nesudarytomis viešųjų pirkimų sutartimis, kreiptis į teismą bendra įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-615/2012).
4. Pareiškėjas teigdamas, kad Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijai, nepateikia jokių teisinių motyvų bei nenurodo teismų praktikos, kuri leistų suabejoti šios nuostatos konstitucingumo. Todėl, Konkurencijos tarybos nuomone, nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo prašymo.
Atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą tretysis suinteresuotasis asmuo UAB „G4S Lietuva“ nurodo, jog su šiuo skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepime paaiškina, jog sutinka su dauguma pareiškėjo argumentų, išdėstytų jo atskirajame skunde bei papildomai nurodo, kad sprendžiant klausimą dėl Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo inter alia būtina vadovautis Europos Sąjungos teise ir laikytis Europos Sąjungos teisės standartų. Trečiojo suinteresuotojo asmens vertinimu, nagrinėjamos bylos aplinkybės akivaizdžiai parodo, jog pirmosios instancijos teismo nutartis neatitinka Europos Sąjungos teisminių institucijų praktikos taikant reikalavimo užtikrinimo priemones (Europos Sąjungos bendrojo teismo bylos Van den Bergh Foods v. Komisija (Nr. T-65/98 R), Deloitte (Nr. T-195/05 R) ir Comafrica (Nr. T-139/01 R).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a
IV.
Nagrinėjamos bylos objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis dalyje, kuria buvo atsisakyta sustabdyti atsakovo Konkurencijos tarybos priimto 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2S-15 (toliau – ir Nutarimas) 1 ir 2.3 punktų galiojimą pareiškėjo atžvilgiu iki teismo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo.
Iš bylos bylos medžiagos matyti, jog minėto Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2.3 punktais buvo pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalį bei už šį pažeidimą jam skirta bauda – 8 630 200 Lt.
Pareiškėjas atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, be kita ko, teigdamas, jog baudos dydis per se sudarė teismui pagrindą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, taip pat tokį pagrindą sudarė ir galimybė pareiškėjui būti diskvalifikuotam iš viešųjų pirkimų, siejant tai su padarytu konkurencinės teisės pažeidimu, finansinės padėties pasunkėjimas ar poreikis ateityje inicijuoti papildomus teisminius ginčus bei žalos atlyginimo negalimumas palankaus sprendimo priėmimo atveju.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pareiškėjo argumentus vertina kritiškai ir mano, jog jie nesudaro pagrindo naikinti teisėtą bei pagrįstą ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį dėl žemiau nurodytų motyvų.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Atitinkamai, svarbu nustatyti ar nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo bylos nagrinėjimo metu, išnagrinėjus administracinę bylą galėtų būti įmanoma atkurti padėtį, buvusią iki skundžiamo akto priėmimo. Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63–277/2008).
Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS1-573/2006, taip pat ir kitose aktualiose administracinių teismų praktiką formuojančiose nutartyse (žr. pvz. bylas Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007, Nr. AS6‑496/2006, Nr. AS15‑622/2006, Nr. AS146-674/2011) yra konstatavęs, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, akcentuotina būtinybė motyvuotai įvertinti teismo sprendimo įvykdymo galimybes, atsižvelgiant į tokios priemonės taikymo tikslingumo (ar jos taikymas realiai padėtų reikalavimo patenkinimo atveju atkurti iki ginčo buvusią teisinę padėtį), proporcingumo (pvz., galimos žalos proporcija: pritaikius reikalavimo užtikrinimą, tačiau netenkinus reikalavimo, ir netaikius priemonės, bet patenkinus reikalavimą), proceso šalių interesų balanso, viešųjų interesų apsaugos ir kitus principus. Šių principų preciziškas laikymasis ypač aktualus, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios galimai lems didelius finansinius nuostolius, esminius tam tikros rinkos pokyčius ir pan. Vadovaujantis šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims.
Vertinant konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes, pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas ginčija Konkurencijos tarybos priimtą Nutarimą, kuriuo jam buvo pritaikytos ekonominės sankcijos (paskirta bauda). Šiuo aspektu pažymėtina, jog Konkurencijos įstatymo (2012 m. kovo 22 d. įstatymo Nr. XI-1937 redakcija) 33 straipsnio, reglamentuojančio Konkurencijos tarybos nutarimų apskundimą, 3 dalyje nustatyta, kad skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jei teismas nenusprendžia kitaip. Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio, reglamentuojančio baudų išieškojimą, 1 dalyje nustatyta, jog ūkio subjektas privalo sumokėti Konkurencijos tarybos paskirtą baudą į valstybės biudžetą ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje dienos. Minėto straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad esant motyvuotam ūkio subjekto prašymui, Konkurencijos tarybos sprendimu baudos ar jos dalies mokėjimas gali būti atidedamas iki šešių mėnesių, o 4 dalyje įtvirtinta, jog ūkio subjekto nesumokėta bauda išieškoma į valstybės biudžetą; Konkurencijos tarybos nutarimas pateikiamas vykdyti antstoliui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ne vėliau kaip per vienus metus nuo jo priėmimo dienos.
Taigi, nei minėtos Konkurencijos įstatymo normos, nei kitos šio įstatymo normos expressis verbis nenustato, kad ūkio subjekto pareiga mokėti baudą atsiranda tik įsigaliojus Konkurencijos tarybos nutarimui, kuriuo ūkio subjektui yra pritaikyta sankcija. Priešingai, įstatymų leidėjas, apibrėždamas Konkurencijos tarybos nutarimų apskundimo teisines pasekmes, specialiu teisės aktu yra įtvirtinęs bendro pobūdžio taisyklę (nuostatą), jog skundo dėl Konkurencijos tarybos nutarimo padavimas paprastai nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimo vykdymo. Akcentuotina, jog vienas iš universalių teisės teorijos principų, aiškinantis teisės normų taikymo specifiką bei jų hierarchiją, yra lex specialis derogat legi generali, t.y. specialios normos viršenybės prieš bendrąsias normas principas. Todėl, remiantis Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio nuostatomis, darytina išvada, jog skundo dėl Konkurencijos tarybos nutarimų pateikimas neturi suspensyvinio efekto, o skundžiamų nutarimų galiojimas teismo gali būti sustabytas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į specifines individualios situacijos aplinkybes, akivaizdžiai pagrindžiančias tokios baudos galiojimo sustabdymo būtinumą. Papildomai pažymėtina, jog iš esmės analogiškų nuostatų laikomasi ir Europos Sąjungos teisėje (remiantis Europos Bendrijos steigimo sutarties 81–85 straipsnių nuostatomis esmines konkurencijos taisykles įtvirtina Europos Sąjungos teisė). Atkreiptinas dėmesys, jog pagrindinis Europos Sąjungos konkurencijos teisės šaltinis – 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (įgyvendinant šį Europos Sąjungos teisės aktą buvo priimtas ir Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymas) – taip pat nenumato privalomo nacionalinių valstybių institucijų priimtų sprendimų dėl baudų už konkurencijos teisės pažeidimus taikymo sustabdymo tais atvejais, kai šie sprendimai yra ginčijami atitinkamam nacionaliniam teismui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog vien tik nagrinėjamu atveju nustatytas faktas, kad pareiškėjas yra pateikęs skundą dėl ginčijamo Konkurencijos tarybos Nutarimo, per se nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ginčijamo Nutarimo galiojimas privalo būti stabdomas, t. y. taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.
Teisėjų kolegijos vertinimu, specifinėmis individualios situacijos aplinkybėmis, suponuojančiomis būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nagrinėjamu atveju galėtų būti finansinio pobūdžio argumentai, jog dėl paskirtos baudos išieškojimo pareiškėjui atsiras sunkių padarinių. Vadovaujantis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, tokie finansinio pobūdžio argumentai yra ypač svarbūs bylose dėl ekonominių sankcijų taikymo ūkio subjektams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pripažinęs, kad jeigu įmonei yra paskirta bauda, kurios privalomą mokėjimą prašoma sustabdyti taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, ir reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra taikomos, gali būti, kad sumokėjus ar išieškojus baudą, ypač jei jos suma yra didelė, gali reikšmingai pablogėti įmonės finansinė padėtis, sutrikti atsiskaitymai su kreditoriais (taip pat valstybe, darbuotojais ir kt.), kas, savo ruožtu, gali pakenkti ne tik įmonės reputacijai, jos galimybėms plėtoti verslą, bet ir viešajam interesui. Šių praradimų kompensavimas gali būti pakankamai sudėtingas, nes įvertinti juos pinigais iš esmės gali būti neįmanoma. Kita vertus, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, bet vėliau paaiškėjus, kad bauda buvo paskirta pagrįstai, baudos išieškojimas atitinkamais atvejais gali tapti apskritai neįmanomu, pvz., dėl įmonės bankroto ar kitų aplinkybių. Todėl, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, atsižvelgtina į įmonės finansinę padėtį, jos perspektyvų ir pokyčio tikimybę bei mastą, pritaikius arba nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones. Aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad teismas, analizuodamas asmenų, prašančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, finansinę padėtį, privalo įvertinti jų apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, šių pajamų pokyčius, turimus įsiskolinimus, kreditorinius reikalavimus, vykdomą ūkinę veiklą, skirtų baudų dydžius, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-527/2009, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-310/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-459/2011, 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-487/2011, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-675/2011).
Tačiau kartu akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kiekvienu konkrečiu atveju prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo privalo būti motyvuotas ir kiekvieną kartą, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo būtina atsižvelgti į konkrečią bylos medžiagą bei faktinę situaciją (2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492–229/2012). Taigi prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai, jog atitinkamu administraciniu aktu paskirtos baudos (ekonominės sankcijos) išieškojimas gali padaryti neigiamą finansinę žalą, privalo būti pagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes, susijusias su paskirtos baudos (ekonominės sankcijos išieškojimu). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas jokiais konkrečiais bei objektyviais įrodymais nepagrindė teiginių, kad konkrečiu ginčijamu Nutarimu skirtos baudos išieškojimas (Nutarimo vykdymas) jam gali padaryti esminę bei nepataisomą finansinę žalą. Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, jog Konkurencijos įstatymo (2012 m. kovo 22 d. įstatymo Nr. XI-1937 redakcija) 36 straipnis, reglamentuojantis baudų skyrimą, numato, jog baudos už Konkurencijos įstatymo nuostatų pažeidimus skiriamos ne taikant įstatyme apibrėžtas tvirtas pinigų sumas (nustatomas taikant vienetinius tarifus), bet remiantis proporciniu principu, t. y. nustatomas taikant proporcinius tarifus, pagal kuriuos konkretus baudos dydis gali sudaryti tam tikrą procentą nuo asmens bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais ar vidutinių dienos bendrųjų pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Ši aplinkybė patvirtina, kad už Konkurencijos įstatymo nuostatų pažeidimus skiriamų baudų dydis įstatymų leidėjo yra susietas su objektyviomis ekonominėmis ir finansinėmis aplinkybėms bei veiksniais, todėl pati baudos dydžio nustatymo sistema (mechanizmas) sudaro sąlygas tinkamai individualizuoti baudos dydį, atsižvelgiant į konkretaus asmens finansinę padėtį bei jo galimybes sumokėti skiriamą baudą.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir pareiškėjo teiginius, jog nesustabdžius ginčijamo Konkurencijos tarybos Nutarimo galiojimo, jis patirs nuostolių, kadangi bus apribotos pareiškėjo galimybės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 33 straipsnio (Sąlygos, draudžiančios ir ribojančios tiekėjų dalyvavimą pirkime) (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1673 redakcija) 2 dalies 4 punkte numatyta, jog perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose gali nustatyti, kad paraiška ar pasiūlymas atmetami, jeigu tiekėjas yra padaręs rimtą profesinį pažeidimą, kurį perkančioji organizacija gali įrodyti bet kokiomis teisėtomis priemonėmis. Šiame punkte vartojama sąvoka „profesinis pažeidimas“ suprantama kaip „konkurencijos [...] teisės aktų pažeidimas, už kurį tiekėjui, kuris yra fizinis asmuo, yra paskirta administracinė nuobauda, o tiekėjui, kuris yra juridinis asmuo, – ekonominė sankcija, nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose, kai nuo sprendimo, kuriuo buvo paskirta ši sankcija, įsiteisėjimo dienos praėjo mažiau kaip vieni metai“. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš šios teisės normos matyti, kad įstatymų leidėjas imperatyviai yra numatęs, jog teisines pasekmes (apribojimus dalyvauti viešuosiuose pirkimuose) sukelia tik ekonominės sankcijos už konkurencijos teisės aktų pažeidimus, paskirtos įsiteisėjusiais institucijų sprendimais, t. y. tik tokiais sprendimais, kurie turi res judicata galią (yra privalomi vykdyti bei nebegali būti revizuojami kokių nors kitų institucijų). Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju ginčijamas Konkurencijos tarybos nutarimas negali būti pripažintas įgijusiu res judicata galią kol teisme nebus baigta nagrinėti ši konkreti administracinė byla, atitinkamai, pareiškėjo atžvilgiu negalės būti taikomos ir sąlygos, draudžiančios ir ribojančios jo teises dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą reglamentuojančias proceso teisės normas ir atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, o atskirasis skundas – atmestinas. Papildomai akcentuotina, jog nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad Nutarimas yra vientisas aktas, todėl atsisakius sustabdyti jo vieną dalį dėl baudos paskyrimo, negali būti sprendžiamas ir Nutarimo dalies dėl pažeidimo konstatavimo sustabdymo klausimas.
Pridurtina ir tai, jog atmetus atskirąjį skundą, netenkintinas ir pareiškėjo atskirajame skunde reiškiamas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies neprieštarauja Konstitucijai. Šiuo aspektu pažymėtina, jog teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl minėtosios normos konstitucingumo, nes, kaip minėta aukščiau, jos formuluotė, jog skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, taigi skundo padavimas neturi suspensyvinio efekto, savaime nėra ydinga, kadangi toje pačioje normoje teismui yra palikta galimybė nuspręsti kitaip, kuria konkrečioje byloje teismas, visapusiškai įvertinęs byloje pateiktų duomenų visetą, ir pasinaudojo. Be to, 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo, 25 straipsnio 5 dalis numato, jog sprendimai dėl baudų už konkurencijos teisės pažeidimus skyrimo, nėra baudžiamosios teisės pobūdžio. Atitinkamai, atmestini ir pareiškėjo argumentai, jog Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies pagrindu skirtos sankcijos vykdymas, kuomet Konkurencijos tarybos nutarimas yra ginčijamas prieštarauja esminiams baudžiamojo proceso principams, konkrečiai – Konstitucijoje įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui (Konstitucijos 31 straipsnis).
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pareiškėjo akcinės bendrovės „DNB bankas“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Romanas Klišauskas
Ričardas Piličiauskas