Administracinė byla Nr. eA-1003-624/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08307-2023-8
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. sausio 31 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,
sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,
dalyvaujant pareiškėjui A. G. ir jo atstovui advokatui Severinui Bacevič,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Elenai Petrauskaitei,
vertėjai O. G.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 23S147449; 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 23S146395; 3) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti klausimą dėl pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje; 4) priteisti pareiškėjo naudai proceso išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra gimęs Rusijos Federacijoje, turi nuolatinį ryšį su Lietuvos Respublika nuo 1986 m., nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje nuo 2008 m., čia dirba, turi šeimą: sutuoktinę ir du vaikus. Nepasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimo terminui, buvo informuotas apie 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 23S147449 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. rugsėjo 6 d. iki 2026 m. kovo 5 d. dėl jo galimai keliamos grėsmės viešajam saugumui ir (ar) viešajai tvarkai (toliau – ir Sprendimas I). Pareiškėjui taip pat buvo įteiktas ir Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr. 23S146395, kuriuo nuspręsta panaikinti laikiną leidimą gyventi dėl to, kad pareiškėjo buvimas galimai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui ir viešajai tvarkai (toliau – ir Sprendimas II).
3. Pareiškėjas paaiškino, kad turi tiesioginius ryšius su Lietuvos Respublika nuo 1986 m., kai atvyko į Lietuvos Respubliką ir įstojo mokytis į Vilniaus aukštąjį komandinį radiotechnikos institutą (šiuometinė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija), ten įgijo aukštąjį išsilavinimą. Nuo 1986 m. iki 1990 m. gyveno ir mokėsi Lietuvoje, Vilniuje. Studijas pabaigė 1990 m. birželio 23 d. Priešingai nei nurodo atsakovas Sprendime I ir Sprendime II, pareiškėjas tarnavo Rusijos Federacijos kariuomenėje ne nuo 1986 m., bet baigęs studijas. Pareiškėjas, būdamas Vilniuje, susipažino su dabartine žmona H. G. (buvusi pavardė J.), Lietuvos Respublikos piliete, su kuria jau pabaigęs studijas po vienerių metų susituokė. Po studijų ir santuokos sudarymo nacionalines vizas gaudavo ir jų pagrindu nuolat ir reguliariai lankėsi Lietuvos Respublikoje, puoselėdamas šeimos santykius, ir leido Lietuvos Respublikoje visą laisvalaikį. Pareiškėjas neturi išlikusių dokumentų (vizų), galinčių tai patvirtinti. Santuokoje gimė dukra M. G., Lietuvos Respublikos pilietė.
4. Pareiškėjas teigė, kad niekada nėra nuslėpęs nuo Lietuvos Respublikos institucijų informacijos, kad po studijų iki 2008 m. turėjo sąsajų su Rusijos Federacijos kariuomene, tačiau šios aplinkybės niekuomet nebuvo laikomos svarbiomis, svarstant klausimą dėl vizų išdavimo, o vėliau ir dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjo ryšys su Lietuvos Respublika nebuvo nutrūkęs nuo jo studijų metų, tai yra nuo 1986 m. Pareiškėjui niekuomet nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką.
5. Pareiškėjas nurodė, kad pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą pabaigęs studijas turėjo prievolę atlikti karinę tarnybą. Jis buvo įgijęs išsilavinimą ir kariuomenėje dirbo etatinį darbą, susijusį su jo specialybe. Per pokalbį su atsakovu nurodė, kad pavaldinių savo dispozicijoje neturėjo, tačiau tam tikrais periodais turėjo žemesnio rango pagalbininkų. Dirbdamas etatinį darbą neturėjo įgaliojimų priimti sprendimus ir įsakymus.
6. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) m. gimė sūnus. Atsižvelgiant į tai, kad tuo metu Rusijos Federacija vykdė pertvarką, dėl kurios neliko pareiškėjo eitų pareigų, be to, buvo sulaukęs pensinio amžiaus, turėjo galimybę nutraukti karinę tarnybą ir išeiti į pensiją. Pareiškėjas priėmė sprendimą persikelti nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką. Jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nuo 2008 m. Nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką dirbo įprastus darbus, siekė persikvalifikuoti, įgyti specialybę, leidžiančią finansiškai užtikrinti šeimos gerovę, integravosi į Lietuvos Respublikos visuomenę, kultūrą.
7. Pareiškėjas tvirtino, kad priimti Sprendimas I ir Sprendimas II sukeltų jam itin neigiamų padarinių ir pablogintų jo šeimos gerovę. Pareiškėjo sutuoktinė sunkiai serga, jai nustatyta (duomenys neskelbtini) liga, nustatytas (duomenys neskelbtini) darbingumo lygis. Jie turi nepilnametį vaiką, kuriam reikalingas išlaikymas, taip pat šeimai būtini finansai sutuoktinei gydyti, vaistams ir medicininėms paslaugoms. Dėl politinės padėties yra neįmanomi banko pervedimai tarp Rusijos Federacijos ir Europos Sąjungos šalių. Pareiškėjas negalėtų fiziškai padėti šeimai ūkyje, namų buityje, dėl to sutuoktinei, atsižvelgiant į jos pajamas ir sveikatos būklę, šeimos išlaikymas ir poreikių tenkinimas taptų nepakeliama našta.
8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
9. Atsakovas nurodė, kad 2022 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas pateikė prašymą Migracijos departamentui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, taip pat kad 1986–2008 m. tarnavo Rusijos Federacijos oro pajėgose, turėjo (duomenys neskelbtini) laipsnį. Migracijos departamentas gavo Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.
10. Atsakovas paaiškino, kad siekiant išsamiai įvertinti Migracijos departamento klausimyne dėl papildomos informacijos gavimo pareiškėjo pateiktus atsakymus, 2023 m. rugpjūčio 11 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa. Per apklausą pareiškėjas nurodė, kad 1986–2008 m. tarnavo Sovietų Sąjungos ir Rusijos Federacijos kariuomenėje, (duomenys neskelbtini) dalinyje, turėjo (duomenys neskelbtini) laipsnį. Tarnaudamas turėjo pavaldinių ir teisę susipažinti su įslaptinta informacija. Ištarnavęs 23 metus, išėjo į atsargą ir gauna pensiją iš Rusijos Federacijos. Paklaustas, ar, gavęs kvietimą grįžti į tarnybą, eitų vėl tarnauti, nurodė, kad turbūt eitų vėl tarnauti. Taip pat nurodė, kad Lietuvoje gyvena tik dėl šeimos ir kad jis tikrai nėra pabėgęs nuo Putino. Jo sutuoktinė yra silpnos sveikatos ir ji nenori išvažiuoti iš Lietuvos. Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje tema pareiškėjas bendravo nenoriai. Vertindamas situaciją Ukrainoje vartojo Rusijos Federacijoje vyraujančias klišes, pvz.: „Rusija Ukrainoje gelbėja savo žmones (rusus)“, ir nors tvirtino, kad Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje nepalaiko, bet vis tiek mano, kad Putinas privalėjo imtis karinių veiksmų.
11. Atsakovas pažymėjo, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Migracijos departamentas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti, tuo labiau kad VSD išvada nėra nemotyvuota.
12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, atsakydamas į klausimus, susijusius su Krymo priklausomybe, Rusijos kariniais veiksmai bei jų motyvais, vengė tiesioginio atsakymo ir atsakydavo abstrakčiai. Išvada yra pagrįsta tarnyba Rusijos Federacijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo tarnyba).
13. Atsakovas nurodė, kad pastarąjį kartą pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo pakeistas 2022 m. spalio 13 d. Užsienietis savo gyvenamąją vietą nuo 2008 m. kovo 14 d. deklaruoja Lietuvos Respublikoje šiuo adresu: Vilniaus rajono sav., (duomenys neskelbtini). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenimis, duomenų apie pareiškėjo darbinę veiklą Lietuvos Respublikoje nuo 2008 m. iki 2011 m. nėra, nuo 2011 m. pareiškėjas buvo įdarbintas (su pertraukomis) Lietuvos Respublikoje registruotose įmonėse. Nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2020 m. kovo 31 d. buvo įsigijęs verslo liudijimus, o nuo 2021 m. kovo 16 d. yra įdarbintas (duomenys neskelbtini). Šie pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nelaikytini ilgalaikio pobūdžio.
14. Atsakovas pastebėjo, kad abu pareiškėjo vaikai turi dvigubą Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietybę. Pareiškėjo dukra M. G. 2007 m. buvo atsisakiusi Lietuvos Respublikos pilietybės, o 2011 m. Lietuvos Respublikos pilietybę susigrąžino. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo vaikai, kurių vienas yra nepilnametis, aktualu tai, jog abu vaikai turi dvigubą Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietybę, todėl, priėmus sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, tai neužkirs kelio jiems bendrauti su tėvu ar apsigyventi drauge Rusijos Federacijoje, kur, paties užsieniečio teigimu, jis turi butą.
15. Atsakovas nurodė, kad įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 metai), tai, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kad šio užsieniečio esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, kad šiam užsieniečiui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktą ir 38.3 papunktį bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, pareiškėjui nustatytas 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Per 15 metų pareiškėjas nei karto nesikreipė dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kas rodo, kad jis nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos Respublikos visuomenę. Teiginys, kad jis nėra imlus kalboms ir dėl to negalėjo išlaikyti lietuvių kalbos egzamino, kad gautų leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, vertinamas kritiškai. Pareiškėjas per 15 metų gebėtų išmokti lietuvių kalbą ir išlaikyti egzaminą.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, 2022 m. gruodžio 27 d. raštu pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes jis, pildydamas Migracijos departamento klausimyną, pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, bei nurodė, kad 1986–2008 m. dirbo Rusijos Federacijos oro pajėgose, turėjo (duomenys neskelbtini) laipsnį. VSD nuomone, pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
18. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistema. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas Rusijos Federacijos oro pajėgose nebetarnauja, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir jis nebegali kelti grėsmės. Ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, o tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad tiek VSD, atlikęs vertinimą, tiek Migracijos departamentas savo sprendimuose pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o nustatytų faktinių aplinkybių visuma (su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių turėjimas) leidžia teigti, kad pareiškėjo išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos pozicijai karo Ukrainoje klausimu nesudaro pagrindo paneigti VSD vertinimo dėl grėsmės nacionaliniam saugumui.
20. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo išdavimo klausimą. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės, kad Lietuvoje gyvena jo šeima, ir kiti skunde nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo.
II.
21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė bei nurodė sprendimui įsiteisėjus panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartimi pritaikytas reikalavimo užtikrinimo priemones – Migracijos departamento Sprendimo I ir Sprendimo II vykdymo sustabdymą iki tol, kol bus priimtas ir įsiteisės galutinis sprendimas dėl pareiškėjo skundo.
22. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis. Jis Lietuvos Respublikoje nuolat gyvena nuo 2008 m. turėdamas leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Migracijos departamentas 2022 m. spalio 13 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjui buvo įteiktas leidimas laikinai gyventi, galiojantis nuo 2022 m. spalio 13 d. iki 2024 m. sausio 23 d. Pareiškėjo buvo paprašyta užpildyti Migracijos departamento klausimyną dėl papildomos informacijos. Pareiškėjas, atsakydamas į antrą klausimyno klausimą („Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos“), be kita ko, nurodė: 1986–2008 m. TSRS, Rusijos Federacijos oro pajėgos, (duomenys neskelbtini) daliniai, (duomenys neskelbtini); atsakydamas į trečią klausimą („Ar esate atlikęs karinę tarnybą? Jeigu taip, pateikite informaciją kada ir kur atlikote karinę tarnybą (valstybė, laikotarpis, kokios karinės pajėgos, karinis dalinys, turėtas karinis laipsnis“) nurodė: 1986–2008 m. TSRS, Rusijos Federacijos oro pajėgos, (duomenys neskelbtini) daliniai, (duomenys neskelbtini); atsakydamas į dešimtą klausimą („Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“) pažymėjo atsakymą „ne“; atsakydamas į vienuoliktą klausimą („Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“) pažymėjo atsakymą „Rusijos Federacijai“. VSD pateikė Migracijos departamentui 2022 m. gruodžio 27 d. raštą Nr. 18-10822 su išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šiame VSD rašte nurodyta, kad pareiškėjas 1986–2008 m. dirbo Rusijos federacijos oro pajėgose, turėjo (duomenys neskelbtini) laipsnį, taip pat nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. VSD įsitikinimu, pareiškėjas, deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad jis remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į VSD raštą, pareiškėjo klausimyne nurodytą informaciją ir 2023 m. rugpjūčio 11 d. apklausoje pateiktus paaiškinimus, 2023 m. rugsėjo 5 d. priėmė sprendimą Nr. 23S146395 panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Kadangi buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 23S1474499 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų).
23. Teismas apžvelgė Įstatymo 4 straipsnio 2 ir 5 dalyje ir 50 straipsnyje, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 10.31 papunktyje, 76 punkto 3 dalyje, 131 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus užsieniečių keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui klausimu, atskleidė Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžimą, įtvirtintą Nacionalinio saugumo strategijoje, akcentavo 2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatas.
24. Teismas sutiko su pareiškėju, kad bylai yra aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai, kad klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui. Tačiau teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Migracijos departamentas, VSD, teismas turėtų vertinti išskirtinai pareiškėjo neigiamą atsakymą į 10 Migracijos departamento klausimyno klausimą („Ar pritariate Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“).
25. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra reikšmingos šios aplinkybės apie pareiškėją: atsakovas į bylą pateikė 2023 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjo apklausos transkripciją. Pareiškėjas apklausoje nurodė, kad Rusijos kariuomenėje tarnavo 23 metus, dirbdamas reguliavo radiolokacinių priemonių ryšius, turėjo prieigą prie įslaptintos informacijos, baigęs tarnybą, išėjo į pensiją. Migracijos departamento specialistei paklausus, ar pareiškėjas grįžtų į tarnybą Rusijos Federacijos kariuomenėje, jeigu gautų šaukimą, atsakė „turbūt taip“. Paaiškino, kad Lietuvoje gyvena tik todėl, kad čia yra jo šeima – serganti sutuoktinė ir du vaikai. Paklausus, ar, jo nuomone, Rusija turėjo priežasčių, ar buvo pagrindas karinių veiksmų pradžiai Ukrainoje, pareiškėjas atsakė: „Jeigu Putinas to būtų nepadaręs, Putiną būtų nušlavusi vidinė opozicija. <...> jis buvo priverstas tą padaryti <...> Bet koks šalies lyderis <...> savo piliečius turi ginti. Nepriklausomai nuo to, kokioje šalyje.“ Šių atsakymų kontekste teismui sukėlė abejonių pareiškėjo skunde dėstomi argumentai, kad jis užtikrintai vienareikšmiškai atsakė, jog nepalaiko Rusijos Federacijos karinės agresijos.
26. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Rusijos Federacijos kariuomenėje atliko ne privalomąją karinę tarnybą. Kaip nurodė pats pareiškėjas, baigęs studijas Vilniaus aukštajame komandiniame radiotechnikos institute, išvyko tarnauti į Rusijos kariuomenės (duomenys neskelbtini) dalinį, turėjo (duomenys neskelbtini) laipsnį. Pareiškėjas iš Rusijos Federacijos kariuomenės po 23 metų pasitraukė ne dėl savo įsitikinimų, nepritarimo valdžios vykdomai politikai, o dėl to, kad Rusijos Federacija vykdė pertvarką, dėl kurios neliko jo einamų pareigų, be to, jis buvo sulaukęs pensinio amžiaus, todėl pasinaudojo galimybe išeiti į pensiją. Teismas sprendė, kad pareiškėjas savo noru pasirinko tiek studijas kariniame institute, tiek tarnauti kariuomenėje. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad, 23 metus tarnaudamas Rusijos kariuomenėje, pareiškėjas privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią.
27. Teismas nurodė, jog Migracijos departamentas pagrįstai sprendimuose atsižvelgė į VSD duomenis, kad VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti.
28. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas nurodo, jog įvykius Ukrainoje iš dalies vertina neigiamai – anketoje nurodė, kad nepritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, tačiau apklausoje teigė, jog Putinas buvo priverstas pradėti karinius veiksmus dėl vidinės opozicijos ir siekdamas apginti savo piliečius. Teismas pabrėžė, kad net ir Migracijos departamento specialistei paklausus, ar pareiškėjas grįžtų į tarnybą Rusijos Federacijos kariuomenėje, jeigu gautų šaukimą, atsakė „turbūt taip“. Tai rodo pareiškėjo neabejotiną lojalumą Rusijos Federacijai ir taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl jo skunde deklaruojamo nepritarimo Rusijos Federacijos vykdomai karinei agresijai.
29. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog Ukrainoje pareiškėjas turi giminių, niekaip nepaneigia pareiškėjo reiškiamą paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai ir kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
30. Teismas akcentavo, kad Rusijos Federacijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šios valstybės vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti Rusijos režimą palaikantiems ar su šiuo režimu bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.
31. Teismas sprendė, kad pareiškėjo deklaruojama nuomonė, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, įvertinus visuotinai žinomą informaciją, taip pat Migracijos departamento surinktą informaciją apie pareiškėją, ypatingai aplinkybę, kad pareiškėjas 23 metus tarnavo Rusijos Federacijos Oro pajėgose, (duomenys neskelbtini) dalinyje, turėjo (duomenys neskelbtini) laipsnį, atsakydamas į Migracijos departamento specialistės klausimą, ar Rusija turėjo priežasčių, ar buvo pagrindas karinių veiksmų pradžiai Ukrainoje, pareiškėjas atsakė: „Jeigu Putinas to būtų nepadaręs, Putiną būtų nušlavusi vidinė opozicija. <...> jis buvo priverstas tą padaryti <...> Bet koks šalies lyderis <...> savo piliečius turi ginti. Nepriklausomai nuo to, kokioje šalyje.“, negali būti ignoruojama.
32. Teismas konstatavo, kad VSD surinkti duomenys leidžia teigti, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.
33. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde paaiškina, jog jo sutuoktinė sunkiai serga, gauna minimalų atlyginimą, jie turi nepilnametį sūnų, kurį reikia išlaikyti, todėl pareiškėjas siekia ir toliau leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, čia dirbti ir išlaikyti šeimą. Apklausoje nurodė, kad, praėjus 8 metams po atsistatydinimo iš karinės tarnybos, gavo butą Rusijoje, Maskvoje, todėl galėtų gyventi Rusijoje, tačiau negali ten pasiimti sergančios sutuoktinės. Pareiškėjas teigia, kad nors Europos Sąjungos teisės aktai ir EŽTT praktika reikalauja deramai atsižvelgti į šeimos santykių pobūdį, įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui, tačiau Migracijos departamentas tokio vertinimo neatliko.
34. Teismas vadovavosi 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 17 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, kad, be kita ko, užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti teisė, teisė į šeimos gyvenimo gerbimą gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, EŽTT praktika, pagal kurią užsieniečio teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kuri gali būti ribojama, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje. Teismas nurodė, kad būtina įvertinti, ar galima pagrįstai tikėtis, jog Rusijos Federacijos piliečio A. G., kuris pripažintas keliantis grėsmę valstybės saugumui, šeima, t. y. jo sutuoktinė ir nepilnametis vaikas išvyks kartu su juo į Rusijos Federaciją.
35. Teismas nustatė, kad užsienietis 1991 m. susituokė su savo dabartine žmona, kuri gyveno Lietuvoje, o pareiškėjas 17 metų gyveno Rusijos Federacijoje ir tik reguliariai atvykdavo į Lietuvą pas šeimą. Pareiškėjas tik 2008 metais atvyko nuolat gyventi į Lietuvą pas šeimą. Kaip nurodė pats pareiškėjas, „ne nuo Putino bėgo“, o atvyko pas šeimą. Aktualu tai, kad praėjus 8 metams po tarnybos, t. y. 2016 m., Rusijos Federacijos valdžia pareiškėjui Maskvoje suteikė butą, pareiškėjas gauna Rusijos Federacijos mokamą senatvės pensiją. Nors pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos piliečiams nesaugu vykti į Rusijos Federaciją, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo sutuoktinė gali būti neįleista į Rusijos Federaciją; taip pat nėra duomenų, kad išvykimas į Rusijos Federaciją pareiškėjo sutuoktinei ir nepilnamečiui sūnui, kuris taip pat turi Rusijos Federacijos pilietybę, sudarytų kliūčių. 2023 m. rugpjūčio 11 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad žmonos į Rusiją negali „ištraukti“ dėl to, kad ji gyvena čia, sunkiai serga, ir „(duomenys neskelbtini)“, t. y. ne dėl to, kad jo sutuoktinei kartu išvykti būtų nesaugu. Skunde teismui pareiškėjas nurodo, kad jo šeimai reikalinga tiek fizinė, tiek materialinė pagalba, pareiškėjo sutuoktinė serga (duomenys neskelbtini) liga, turi sumažėjusį darbingumą, jo pajamos iš darbo veiklos yra minimalios.
36. Teismas pažymėjo, kad kaip nurodė Migracijos departamentas, abu pareiškėjo vaikai turi dvigubą Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietybę. Pareiškėjo dukra M. G. 2007 m. buvo atsisakiusi Lietuvos Respublikos pilietybės, o 2011 m. Lietuvos Respublikos pilietybę susigrąžino. Teismas sutiko su Migracijos departamento vertinimu, kad priėmus sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, tai neužkirs kelio vaikams bendrauti su tėvu. Teismas taip pat sutiko ir su Migracijos departamento argumentais, kad kaip alternatyva pareiškėjo sutuoktinei ir nepilnamečiui sūnui gali būti pilnametės dukters pagalba, kuri turėdama dvigubą pilietybę, galėtų ir Lietuvoje padėti savo motinai, ir nuvykti aplankyti tėvo. Pareiškėjas nenurodė argumentų, kodėl išvykęs iš Lietuvos negalėtų teikti šeimai materialinės pagalbos, kaip nurodė pats pareiškėjas, Maskvoje turi ir nekilnojamojo turto ir gauna pensiją.
37. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, jis 15 metų gyveno Lietuvoje, dirbo ir mokėjo Lietuvos valstybei mokesčius, čia gyvena jo šeima, savaime nėra reikšmingiau nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybė nėra pakankama, kad būtų konstatuotas Sprendimo I neproporcingumas.
38. Teismas dėl Migracijos departamento Sprendimo II pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kodėl šis sprendimas yra neteisėtas. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 38 punktu bei nustatė, kad Sprendimu II pareiškėjui uždrausta 30 mėnesių atvykti į Lietuvą, t. y. trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui. Atsakovas Sprendime II įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvoje, t. y. šeiminius ir darbinius santykius, deklaruotą gyvenamąją vietą ir gyvenimo Lietuvoje trukmę. Teismas vertino, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog uždraudimas 30 mėnesių atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjo teises.
39. Teismas nesutiko su pareiškėju, kad ginčijami sprendimai turi būti panaikinti, nes jie yra formalūs, priimti neišnagrinėjus visų svarbių aplinkybių, nepagrįsti objektyviais duomenimis. Teismas pažymėjo, kad po to, kai Migracijos departamentas gavo VSD raštą, 2023 m. rugpjūčio 11 d. buvo surengta nuotolinė pareiškėjo apklausa žodžiu, taigi, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė paaiškinti klausimyne pateiktus atsakymus ir pateikti papildomus paaiškinimus. Pareiškėjas taip pat pateikė skundą teismui, kuriame išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nepageidavo dalyvauti teismo posėdyje ir duoti paaiškinimus žodžiu. Teismas pažymėjo, kad skunde teismui pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamų sprendimų motyvus.
40. Teismas vertino, kad ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus. Nors esminis ginčijamų sprendimų pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau byloje taip pat nustatyta, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino jo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva, suteikė galimybę patikslinti klausimyne nurodytus atsakymus ir pateikti papildomus paaiškinimus ir visa tai išsamiai išnagrinėjo skundžiamuose sprendimuose), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus, todėl skundas atmestinas, netenkinant ir pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
III.
41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundo reikalavimus tenkinti, priteisti proceso išlaidas.
42. Pareiškėjas, išdėstydamas faktines aplinkybes, akcentuoja, kad teismo išvada, jog jis kelią grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, yra formali ir nepagrįsta, nes pareiškėjo praeities įvykiai, nors ir gali būti priežastimi abejonėms kilti, tačiau negali būti pagrindu panaikinti leidimą laikinai gyventi ir pripažinti pareiškėją keliančių grėsmė viešajam saugumui realiuoju laiku.
43. Pareiškėjo teigimu, teismas neįvertino aplinkybės, kad jis karinę tarnybą pabaigė ir pasitraukė iš Rusijos Federacijos karinių struktūrų 2008 m. Tuo metu ne tik, kad nebuvo prasidėjusi Rusijos Federacijos karinė agresija, tačiau apskritai politinė situacija tarptautiniu lygmeniu nebuvo įtempta, priešiška. Į šią aplinkybę nebuvo atsižvelgta, taip pat nevertinta, kad baigęs karinę tarnybą pareiškėjas tais pačiais metais persikėlė nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką pas šeimą (sutuoktinę ir vaikus) ir nuo 2008 m. jo nuolatinis interesų centras ir gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Nuo 2008 m. objektyviai nėra ir nebuvo nustatyta jokių pareiškėjo sąsajų su Rusijos Federacijos struktūromis, santykiai visiškai nutrūkę pareiškėjui išėjus į pensiją prieš 15 metų. Teismas nepasisakė, dėl kokios priežasties tas pats faktas apie atliktą praeityje karinę tarnybą daugiau nei 15 metų nebuvo vertintinas kaip grėsmė Lietuvos Respublikai, tačiau tapo prielaidą panaikinti leidimą laikinai gyventi ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.
44. Pareiškėjo vertinimu, jo praeityje buvusi darbo vieta, užimamos pareigos visuomet bus pagrindu spręsti klausimą dėl jo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje, tačiau savaime toks faktas nėra pagrindas pripažinti pareiškėją keliančiu grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, jeigu nėra nustatytos kitos objektyvios ir patvirtintos aplinkybės, suponuojančios atitinkamą išvadą. Nagrinėjamu atveju liko neįvertinta, ar realiuoju laiku egzistuoja pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas palaiko ryšius su Rusijos Federacijos karinėmis ir / ar kitomis organizacijomis. Priešingai, teismas nurodė, kad tokių duomenų atsakovas ir VSD nepateikė. Byloje yra objektyvūs duomenys apie pareiškėjo darbovietes, pareigas, darbo stažą Lietuvos Respublikoje, nepertraukiamą gyvenimą nuo 2008 metų Lietuvos Respublikoje, kurie charakterizuoja pareiškėją. Teismas nukrypo nuo faktų ir įrodymų vertinimo taisyklių bei suabsoliutino pareiškėjo biografijos faktą.
45. Pareiškėjo teigimu, teismas rėmėsi jo klausimyne bei 2023 m. rugpjūčio 11 d. vykusio pokalbio metu pateiktais atsakymais, kurie buvo nepagrįstai suabsoliutinti ir įvertinti pritaikant neigiamą kontekstą. Atsakovas, VSD bei teismas vadovavosi paties pareiškėjo pateikta informacija ir atsakymais, kurie nebuvo nuslepiami. Pareiškėjas nesutinka, kad apie jo lojalumą Lietuvos Respublikai turėjo būti sprendžiama iš vieno atsakymo dėl Rusijos Federacijos karinės agresijos nepalaikymo, kuriai pareiškėjas išsakė užtikrintą nepritarimą.
46. Pareiškėjas pažymi, kad dalis jam pateiktų klausimų yra hipotetinio, netikėto pobūdžio. Pareiškėjas atsakydamas į klausimą dėl šaukimo gavimo ir būtinumo vykti į Rusijos Federaciją karinei tarnybai atlikti nurodė, kad tokia situacija apskritai nelabai įmanoma bei atsakė į pateiktą klausimą išreikšdamas abejonę, neužtikrintumą. Aktualu tai, kad pareiškėjas tebėra Rusijos Federacijos pilietis, todėl jis turi konstitucinę pareigą pagal pilietybės valstybę vykdyti jam duodamus nurodymus, kitą vertus jam už įpareigojimo nevykdymą grėstų baudžiamoji atsakomybė, laisvės atėmimas. Atsižvelgiant į tai, atsakymas į pateiktą klausimą negali būti vertinamas kaip lojalumo išraiška.
47. Pareiškėjas akcentuoja, kad pokalbio, vykusio 2023 m. rugpjūčio 11 d., metu, ne kartą nurodė, kad jo artimi giminaičiai gyvena tiek Rusijos Federacijoje, tiek Ukrainoje, kad karo ir karinių veiksmų jis nepalaiko ir nepritaria agresyviai Rusijos Federacijos užsienio politikai. Pareiškėjui buvo užduotas klausimas apie tai, ar Rusija turėjo priežasčių, ar buvo pagrindas karinių veiksmų pradžiai Ukrainoje. Pareiškėjas nepateikė pateisinančio Rusijos Federacijos veiksmų vertinimo, tačiau nurodė išimtinai asmeninę nuomonę, kas būtų, jeigu tokie veiksmai nebūtų pradėti, tai yra: jeigu Putinas to būtų nepadaręs, Putiną būtų nušlavusi vidinė opozicija. Nepagrįstai buvo suabsoliutintas jo atsakymas ir išimtas iš konteksto, kadangi pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad jo požiūriu būtų geriau jei šalys „susitartų“, tai yra spręstų politinius klausimus diplomatijos būdu bei kad jis nepateisina ir nepritaria karinei agresijai. Atsižvelgiant į tai, buvo pažeista teismų praktika dėl atsakymų vertinimo taisyklių, nevertinant atsakymų visumos.
48. Pareiškėjas nurodo, kad liko neįvertinta, jog pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja ilgametis ryšys nuo 1986 m., pareiškėjas susituokė Lietuvoje 1991 m., susilaukė vaikų, turi šeimą, nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje nuo 2008 m., tai yra daugiau nei 15 metų, dirbo (duomenys neskelbtini) pareigose, neturėjo prieigos prie jautrios informacijos apie Lietuvos Respubliką, nėra baustas, kitaip nusižengęs, nėra kitų objektyvių duomenų ir įrodymų apie jo galimą dabartinį ryšį su Rusijos Federacija, kad pareiškėjas būtų skleidęs bent kokią politinę ar kitokią dezinfomaciją, propagandą. Teismas vadovavosi, be kita ko, motyvais, pateiktais atsakovo ir VSD atsiliepimuose, kurie yra bendro pobūdžio, nesusiejant jų su pareiškėjo asmeniu.
49. Pareiškėjas pabrėžia, kad būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šeimos pajamos yra minimalios, pareiškėjo sutuoktinė gauna minimalų darbo užmokestį, taip pat sunkiai serga, dėl ko jai gyvenamosios vietos pakeitimas būtų pernelyg sudėtingas, tiek sveikatos, tiek adaptacijos prasme, atsižvelgiant į amžių bei sveikatos būklę. Pareiškėjo vaikų nuolatinis interesų centras yra Lietuvos Respublikoje, kur jie augo, sūnus yra nepilnametis, todėl jiems persikėlimo į Rusijos Federaciją galimybės būtų apsunkintos. Be to, pareiškėjo sutuoktinė, atsižvelgiant į sveikatos būklę, reikalauja ir fizinės pagalbos šeimos ūkyje.
50. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad iš esmės palikus galioti Sprendimą I ir Sprendimą II bus apsunkintos galimybės ne tik bendrauti pareiškėjui su šeima, tačiau ir būti šalia, fiziškai padėti, iš esmės, pareiškėjas yra atskiriamas nuo šeimos, sutuoktinės, su kuriais gyvena Lietuvos Respublikoje daugiau nei 15 metų. Akivaizdu, kad Sprendimas I ir Sprendimas II yra neproporcingi. Svarbu atsižvelgti į pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, reputaciją, šeimyninius ryšius ir kilsiančius neigiamus padarinius uždraudus pareiškėjui ne tik gyventi Lietuvos Respublikoje, bet ir atvykti.
51. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
52. Atsakovas nurodo, kad vien faktas, jog pareiškėjas tarnybą baigė prieš 15 metų, savaime nereiškia, kad grėsmė yra išnykusi ir nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybei. Pareiškėjo galimi ryšiai su atitinkamomis Rusijos tarnybomis nebuvo niekaip paneigti. Ginčijamuose sprendimuose yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Išvada dėl pareiškėjo grėsmės yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo tarnyba).
53. Atsakovo teigimu, faktinės aplinkybės patvirtina, kad Migracijos departamentas atliko ir savarankišką tyrimą visų turimų duomenų visumoje, tai yra vertino pareiškėjo ryšius su Lietuva, jo atsakymus į klausimyną, VSD išvadą ir pareiškėjo atsakymus apklausos metu. Migracijos departamento atliktą vertinimą ir padarytą išvadą sustiprina ir kitos nustatytos aplinkybės, į ką atkreipė dėmesį teismas: Rusijos Federacijos kariuomenėje jis atliko ne privalomąją karinę tarnybą; iš Rusijos Federacijos kariuomenės po 23 metų pasitraukė ne dėl savo įsitikinimų, nepritarimo valdžios vykdomai politikai, o dėl to, kad Rusijos Federacija vykdė pertvarką, dėl kurios neliko jo einamų pareigų; dabar pareiškėjas gauna pensiją iš Rusijos Federacijos: apklausos metu paklausus, ar pareiškėjas grįžtų į tarnybą Rusijos Federacijos kariuomenėje, jeigu gautų šaukimą, atsakė „turbūt taip“; pareiškėjas pildydamas klausimyną nurodė, kad Krymas priklauso Rusijai.
54. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo deklaruojama pozicija ir jo tarnybos veikla rodo jo neabejotiną lojalumą Rusijos Federacijai ir taip pat kelia pagrįstų abejonių jo skunde deklaruojamam nepritarimui Rusijos Federacijos vykdomai karinei agresijai. Pareiškėjo apklausos metu pateikti atsakymai nebuvo ištraukti iš konteksto, o buvo vertinti visų atsakymų visumoje. Pareiškėjas atsakydamas į klausimus, susijusius su Krymo priklausomybę, Rusijos kariniais veiksmai bei jų motyvais, vengė tiesioginio atsakymo bei pateikdavo abstrakčius atsakymus. Tai, jog ilgą laiką trukę asmens savanoriškai pasirinkti santykiai su užsienio valstybės karinėmis struktūromis bei jose užimtos vadovaujančios pareigos gali būti laikomi galinčiais kelti grėsmę, nurodoma ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje tarnyboje ir / ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Rusijai lojaliais asmenimis (pvz. buvę tarnybos draugai) ar tokie ryšiai gali bet kada atsinaujinti, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad tarnyba kariuomenėje ir šiuo metu gaunama karininko pensija gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Aplinkybė, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam šis leidimas visą laiką ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais.
55. Atsakovo vertinimu, šeiminiai ryšiai negali tapti pretekstu ignoruoti užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo šeiminiai ryšiai buvo aptarti ir įvertinti priimant ginčijamus sprendimus. Pareiškėjui nustatytas tik 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, taigi, akivaizdu, kad Migracijos departamentas įvertino individualias aplinkybes. Yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra proporcinga priemonė.
56. Atsakovas nurodo, kad priimant ginčijamus sprendimus nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, taip pat ir duomenys apie jo ryšius su Lietuvos Respublika.
57. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
58. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, nustačius teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikius teisės normas, atsižvelgus į teismų praktiką. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Rusijos piliečio teisėms ir interesams.
59. Trečiasis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad pareiškėjas, tarnavęs Rusijos Federacijos kariuomenėje, potencialiai gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui.
60. Pasak trečiojo suinteresuoto asmens, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų kontekste pakanka turėti duomenų (šiuo atveju apie pareiškėjo tarnybą Rusijos Federacijos kariuomenės (duomenys neskelbtini) dalinyje, turėtą (duomenys neskelbtini) laipsnį, apie tai, kad iš Rusijos Federacijos kariuomenės po 23 metų jis pasitraukė ne dėl savo įsitikinimų, nepritarimo valdžios vykdomai politikai, o dėl to, kad Rusijos Federacija vykdė pertvarką, dėl kurios neliko jo einamų pareigų, be to, jis buvo sulaukęs pensinio amžiaus, todėl pasinaudojo galimybe išeiti į pensiją), kuriais remdamasis VSD, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, prognozuoja grėsmes valstybės saugumui.
61. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad šiuo atveju vertintas ir pareiškėjo išreikštas požiūris dėl Krymo priklausymo Rusijai, jog Putinas, kaip teigia pareiškėjas, buvo priverstas pradėti karinius veiksmus dėl vidinės opozicijos ir siekdamas apginti savo piliečius. Migracijos departamento specialistei paklausus, ar pareiškėjas grįžtų į tarnybą Rusijos Federacijos kariuomenėje, jeigu gautų šaukimą, pareiškėjas atsakė, kad „turbūt taip“. Tai rodo pareiškėjo neabejotiną lojalumą Rusijos Federacijai ir taip pat kelia pagrįstų abejonių jo deklaruojamam nepritarimui Rusijos Federacijos vykdomai karinei agresijai.
62. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai kelia pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama dėl kitokio pobūdžio teisinių pasekmių – baudžiamosios atsakomybės taikymo. Šiuo atveju sprendžiama, ar ginčijamais sprendimais prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
63. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, jog konkrečiu atveju aktualu tai, jog pareiškėjas nėra galutinai nutraukęs ryšius su Rusijos Federacija, turi ten nekilnojamąjį turtą (butą, kurį suteikė Rusijos valdžios struktūros), gauna pensiją iš Rusijos Federacijos, Rusijos Federacijoje yra likę jo draugai, o tai papildomai didina jo pažeidžiamumą. Leidimo pareiškėjui gyventi panaikinimas ir uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė.
64. Trečiasis suinteresuotas asmuo vertina, kad priešingai, nei nurodo pareiškėjas, nėra pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė neteisingas išvadas. Teismas pagrįstai atsižvelgė į dabartinę geopolitinę situaciją, išreikšdamas pritarimą VSD išvadai dėl perspektyvinio pareiškėjo grėsmės vertinimo ir konstatavo, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų argumentų, kurie paneigtų byloje nustatytas ir teismo įvertintas aplinkybes.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
65. Byloje nagrinėjimas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 23S146395, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760192073, galiojęs iki 2024 m. sausio 23 d., motyvuojant tuo, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. 23S147449, kuriuo pareiškėjui, motyvuojant tuo, kad asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui, uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, taip pat įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, teisėtumo ir pagrįstumo, bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti klausimą dėl jo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.
66. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, be kita, konstatavęs, kad: atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų nuostatas, jų turinio aiškinimo ir taikymo praktiką administracinių teismų ir EŽTT jurisprudencijoje, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę; nagrinėjamu atveju yra reikšmingos šios aplinkybės apie pareiškėją: jo atsakymų kontekste teismui kelia abejonių pareiškėjo skunde dėstomi argumentai, kad jis užtikrintai vienareikšmiškai atsakė, kad nepalaiko Rusijos Federacijos karinės agresijos; 23 metus tarnaudamas Rusijos kariuomenėje, pareiškėjas privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią; Migracijos departamentas pagrįstai sprendimuose atsižvelgė į VSD duomenis, kad VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti; pareiškėjo atsakymas, kad turbūt grįžtų į tarnybą Rusijos Federacijos kariuomenėje, jeigu gautų šaukimą, rodo pareiškėjo neabejotiną lojalumą Rusijos Federacijai ir taip pat kelia pagrįstų abejonių jo skunde deklaruojamam nepritarimui Rusijos Federacijos vykdomai karinei agresijai; VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui; pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas; atsakovas Sprendime II įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvoje, t. y. šeiminius ir darbinius santykius, deklaruotą gyvenamąją vietą ir gyvenimo Lietuvoje trukmę, dėl ko nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas 30 mėnesių atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjo teises.
67. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.)), nesutinka su dalimi jo išvadų: Įstatymas (redakcija, galiojusi atsakovo sprendimų priėmimo metu), be kita ko, nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 50 str. 1 d. 14 p.); užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai (Įstatymo 133 str. 5 d.); Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (Įstatymo 133 str. 6 d.); užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Įstatymo 133 str. 7 d.)
68. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį. Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
69. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
70. Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).
71. Nagrinėjamo ginčo atveju Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, įvertino: 1) kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – pateiktą išvadą, kurioje nurodoma, kad VSD, atlikęs pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, nustatė, kad A. G., pildydamas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos klausimyną, nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, 1986–2008 m. dirbo Rusijos Federacijos Oro pajėgose, turėjo (duomenys neskelbtini) laipsnį. Atsižvelgęs į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui; 2) surinktus duomenis apie pareiškėjo gyvenimą Lietuvos Respublikoje: A. G. leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduodami nuo 2008 m. sausio 8 d. šeimos susijungimo pagrindu (šalyje gyvena užsieniečio sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis); A. G. savo gyvenamąją vietą nuo 2008 m. kovo 14 d. deklaruoja Lietuvos Respublikoje adresu Vilniaus rajono sav., (duomenys neskelbtini); nuo 2011 m. A. G. buvo įdarbintas (su pertraukomis) Lietuvos Respublikoje registruotose įmonėse: (duomenys neskelbtini), nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2020 m. kovo 31 d. – pagal įgytus verslo liudijimus, o nuo 2021 m. kovo 16 d. buvo įdarbintas (duomenys neskelbtini); 3 ) duomenis apie šeimą: A. G. 1991 m. gegužės 18 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete G. J., santuokoje gimė vaikai M. G. (duomenys neskelbtini) ir D. G. (duomenys neskelbtini), turintys dvigubą Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietybę. M. G. 2007 m. buvo atsisakiusi Lietuvos Respublikos pilietybės, kurią 2011 m. susigrąžino; 4) Migracijos departamento klausimyno ir 2023 n. rugpjūčio 11 d. vykdytos apklausos, kurios metu buvo tikslinami faktai, susiję su pareiškėjo tarnyba Sovietų Sąjungos ir Rusijos Federacijos karinėse pajėgose, gyvenimu šioje šalyje ir Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo požiūrį į Rusijos Federacijos vykdomą agresiją prieš Ukrainą, duomenis. Taigi, Migracijos departamentas, nors ir nurodęs, kad neturi pagrindo kvestionuoti kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – pateiktos išvados, iki priimdamas ginčijamus sprendimus, surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė šalyje, pažiūros, santykis su kilmės šalimi ir t. t.), juos įvertino kartu su VSD pateikta išvada.
72. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; kt.) aiškinama, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.
73. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; kt.).
74. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, sprendė: A. G., nuo 2008 m. gyvendamas Lietuvos Respublikoje, vis dar nesikreipė dėl leidimo gyventi nuolat, o tai rodo, kad jis nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos Respublikos visuomenę; priimant sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi buvo vertinamas ir pareiškėjo ilgos tarnybos Rusijos Federacijos karinėse pajėgose periodas (1986–2008) bei turimas aukštas karinis laipsnis (duomenys neskelbtini). VSD duomenimis, kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti; A. G. ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nelaikytini ilgalaikio pobūdžio; užsieniečio asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje ar atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas; abu A. G. vaikai turi dvigubą Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietybę, todėl, priėmus sprendimą panaikinti A. G. leidimą laikinai gyventi, tai neužkirs kelio jiems bendrauti su tėvu, ar apsigyventi drauge Rusijos Federacijoje, kur, paties užsieniečio teigimu, jis turi butą (Maskvoje). Dėl A. G. išsakyto nuogąstavimo dėl sutuoktinės H. G. silpnos sveikatos pažymėta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pilnametė jų dukra, kuri yra deklaravusi gyvenamąją vietą tuo pačiu adresu kaip ir H. G., galinti pasirūpinti savo motina.
75. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės pritaręs ginčijamų Migracijos departamento sprendimų išvadoms dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, akcentavo ir kitas tokias išvadas patvirtinančias aplinkybes (šios nutarties 66 p.), kurias, teismo vertinimu, patvirtina byloje tuo metu surinkti įrodymai. Įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Pažymėtina, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.
76. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pareiškėjo ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui: ši išvada yra pagrįsta bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą; vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, taip pat Rusijos Federacijos politinio režimo priešiškumą Lietuvos Respublikai tiek kaip suvereniai šaliai, tiek kaip NATO ir Europos Sąjungos narei. Pažymėtina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT)) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
77. Pažymėtina, kad tokios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo nepaneigia ir pareiškėjo paaiškinimai apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, tik patvirtina pareiškėjo A. G. ryšių su Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija santykį: nors teigia nuo 2008 m. nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas, kaip matyti iš jo paaiškinimų teismo posėdyje, tuo pačiu siekė socialinio būsto Rusijos Federacijoje kaip į atsargą išėjęs kariškis, kurį galiausiai gavo, o vėliau – ir išsipirko nuosavybėn; išgyvenęs Lietuvos Respublikoje 5 metus ir galėjęs kreiptis dėl leidimo gyventi nuolat gavimo, pareiškėjas to niekada nedarė; pareiškėjo integracija Lietuvos Respublikoje, įvertinus tiek valstybinės kalbos mokėjimą, kurios jis nurodė nesugebėjęs išmokti, tiek ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika fragmentiškumą, yra menka, o gyvenimas Lietuvos Respublikoje susijęs tik su šeimos narių pasirinkta gyvenamąją vieta; tuo tarpu pareiškėjo ryšiai su kilmės valstybe, kurioje pareiškėjas turi tiek butą, tiek gauną pensiją kaip į atsargą išėjęs kariškis, teisėjų kolegijos vertinimu, yra akivaizdžiai nuoseklesni, grindžiami lojalumu tiek šaliai, tiek politiniam režimui: nors pareiškėjas ir teigė nepritariąs Rusijos karinei agresijai prieš Ukrainą, paprašytas paaiškinti, ar atsisakytų vėl tarnauti Rusijos Federacijos karinėse pajėgose, vykdančiose agresiją prie kaimyninę šalį, pareiškėjas nurodė, kad ieškotų priežasčių nebetarnauti kariuomenėje, tačiau tai akivaizdžiai siejo ne su nepritarimu Rusijos Federacijos vykdomai politikai, bet su savo individualia situacija.
78. Pareiškėjui, kurio sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (Įstatymo 133 str. 6 d.). Ginčijamu sprendimu pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, todėl atsižvelgiant tiek į draudimo atvykti į šalį pagrindą (grėsmė valstybės saugumui), tiek į taikomo draudimo terminą, tokio sprendimo laikyti neproporcingu nėra pagrindo. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, nors individuali užsieniečio situacija, įvertinus jo sutuoktinės sveikatos būklę, taip pat aplinkybę, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo vaikai, iš kurių vienas yra nepilnametis, nėra ordinari, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti Migracijos departamento išvadai, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje ar atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
79. Dėl skundžiamu Migracijos departamento Sprendimu į Šengeno informacinę sistemą įvesto perspėjimo dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių pažymėtina, kad 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, 24 straipsnis, reglamentuojantis perspėjimų dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo sąlygas, be kita ko, nustato: valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, arba b) valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 1 d.); situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.).
80. Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio („Proporcingumas“) 1 dalies („Prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.“) ir 2 dalies („Kai 24 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas sprendimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi yra susijęs su teroristiniu nusikaltimu, atvejis laikomas pakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Dėl su visuomenės ar nacionaliniu saugumu susijusių priežasčių išimtiniais atvejais valstybės narės gali neįvesti perspėjimo, kai dėl jo gali būti trukdoma atlikti oficialius ar teisinius paklausimus, tyrimus ar procedūras“), taip pat Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja išvadą, kad aplinkybė, jog yra Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta sąlyga, savaime nėra pagrindas įvesti perspėjimą dėl draudimo trečiosios šalies piliečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, kadangi, prieš įvesdamos perspėjimą, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pagal kriterijus, aptartus Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 2 dalyje, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą, kuris gali būti skundžiamas (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.), kas nagrinėjamo ginčo atveju nėra padaryta (nėra motyvų, kodėl atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS), dėl ko ši ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo dalis negali būti laikoma teisėta. Sprendimas negali būti laikomas teisėtu, kadangi jis neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones – motyvuoti, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keičiamas, Migracijos departamento Sprendimo dalis įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui A. G. atvykti ir apsigyventi yra naikinama (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).
81. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.). ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 93 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose.
82. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas prašymą dėl 650 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo už skundo parengimą priteisimo pateikė apeliacinės instancijos teismui, t. y. jau pasibaigus bylos nagrinėjimui iš esmės pirmosios instancijos teisme, todėl pareiškėjo išlaidų atlyginimo klausimas už atstovo suteiktas skundo parengimo paslaugas nesprendžiamas (ABTĮ 41 str. 1 d.).
83. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašo priteisti 650 Eur už advokato suteiktą teisinę pagalbą rengiant apeliacinį skundą bei 300 Eur už pasirengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teismo 2024 m. sausio 17 d. posėdyje. Pareiškėjo prašomos priteisti atstovavimo išlaidų sumos, pagrįstos įrodymais, neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių priteistinų atstovavimo išlaidų dydžių. Atsižvelgiant į galutiniu teismo procesiniu sprendimu pareiškėjo patenkintą skundo reikalavimų dalį (25 proc.), pareiškėjui iš atsakovo priteistina 240 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Už skundo ir apeliacinio skundo padavimą pareiškėjas sumokėjo iš viso 33,75 Eur žyminį mokestį, atitinkamai, atsižvelgiant į patenkintą pareiškėjo reikalavimų dalį, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 14 Eur sumokėto žyminio mokesčio. Taigi, iš viso pareiškėjui yra priteisiama 254 Eur (240 + 14) bylinėjimosi išlaidų suma.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjo A. G. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. 23S147449 dalį įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui A. G. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų).
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui A. G. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 254 Eur (du šimtus penkiasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Milda Vainienė