Baudžiamoji byla Nr. 1A-255/2011
Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00112-2010-5
Procesinio
sprendimo kategorijos: 1.2.3.1 (N)
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 24 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),
teisėjų: Viktoro Kažio,
Svajūno Knizlerio,
sekretoriaujant Ingai
Jurgaitienei,
dalyvaujant prokurorui Tomui
Čepelioniui,
gynėjui advokatui Ernestui
Bušmovičiui,
nuteistajam Č. A.,
nukentėjusiajam P. K.,
vertėjai Alvyrai
Klipčiuvienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Č. A. (Č. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo Č. A. pripažintas
kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso
(toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 9
(devyneriems) metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir
išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n
u s t a t ė :
Č. A. nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 23 d., apie
23.00 val., savo name, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto su G. K. metu, sudavė pastarajam peiliu į pilvo sritį,
padarydamas G. K. kiauryminį durtinį-pjautinį pilvo
sužalojimą su pilvaplėvės, plonųjų žarnų pasaito ir pilvinės aortos
pažeidimais, kas komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu ir hemoraginiu šoku,
dėl ko G. K. nuo patirtų sužalojimų mirė.
Šiais veiksmais Č. A. tyčia
nužudė G. K. ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 129
straipsnio 1 dalyje.
Apeliaciniame
skunde nuteistasis Č. A. prašo jo veiką
perkvalifikuoti į BK 132 straipsnį bei pripažinti atsakomybę lengvinančią
aplinkybę tai, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis
nukentėjusiojo elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.).
Mano,
jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai įvertintų
bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.
Skunde
nuteistasis Č. A. nurodo, jog remiantis byloje esančiais
įrodymais, nėra pagrindo manyti, kad jo veika turi būti kvalifikuojama pagal BK
129 straipsnį. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad būtent
nuteistojo veiksmai yra būtinajame priežastiniame ryšyje tarp gyvybės atėmimo
ir nuteistojo veikos. Pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstamas tik būtinasis
priežastinis ryšys, kuris nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika
buvo būtina sąlyga pasekmei kilti, ar kilusi pasekmė buvo dėsningas (ne
atsitiktinis) veikos rezultatas.
Nepagrįstos
pirmosios instancijos teismo išvados, jog nuteistojo Č. A. parodymai
vertintini kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Mano,
kad nuteistojo kaltę dėl jam inkriminuotos veikos padarymo pašalina aplinkybės,
dėl kurių pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nepasisakė.
Konstatuoja, kad teismas nepakankamą dėmesį skyrė įvykio vietos aptarimui bei
įvykio sekos analizei. Iš baudžiamojoje byloje esančių 2010-02-24 įvykio vietos
apžiūros protokolų matyti, kad įvykio vieta yra nuteistajam asmeninės
nuosavybės teise priklausantis namas. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir
teisiamojo posėdžio metu Č. A. nurodė, kad įvykio dieną
buvo namuose. Šią aplinkybę patvirtina liudytojas A. B..
Remiantis teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, apie 24 val. pas
nuteistąjį atėjo A. B. bei pradėjo reikalauti pinigų,
tačiau jis atsisakė duoti. Apklaustas kaip liudytojas A. B. ikiteisminio
tyrimo metu ir akistatos metu patvirtino, kad atėjo pas nuteistąjį apie 22 val.
ir tik 2010-11-22 teisiamojo posėdžio metu pakeitė savo parodymus nurodydamas
visiškai kitą laiką, t.y. 20.30 val. Pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo metu,
nei teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. B. negalėjo
paaiškinti, kodėl atėjo pas nuteistąjį į namus nakties metu. Taigi, toks
liudytojo elgesys įvykio išvakarėse bei apklausų metu negalėjimas paaiškinti
priežasties, kodėl A. B. buvo atėjęs pas nuteistąjį į
namus, leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo parodymai, jog A.
B. atėjo reikalauti iš jo pinigų yra visiškai teisingi ir atitinka įvykio
seką.
Atkreipia
dėmesį, jog pirmosios instancijos teismui padarius išvadą, kad liudytojo A. B. ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu
duoti parodymai yra nuoseklūs ir teisingi, liko nenustatyta aplinkybė – kokiu
tikslu po to, kai A. B. atėjo pas nuteistąjį į namus,
atėjo ir G. K.. Iš liudytojo A. B. parodymų
seka, kad išgėrus visą degtinę G. K. išėjo namo, jokios
kalbos apie tai, kad pastarieji ateis pas nuteistąjį nebuvo. Teisiamojo
posėdžio metu liudytojas A. B. taip pat nepaaiškino,
kodėl G. K. atėjo pas nuteistąjį į namus. Nuteistojo
manymu, paminėtos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistojo
parodymai, jog tiek A. B., tiek G. K.
įvykio dieną atėjo reikalauti pinigų, o nuteistajam atsisakius duoti
pinigus, G. K. užpuolė jį (Č. A.),
yra visiškai teisingi.
Teigia,
jog ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 31-32) nurodė, kad tuo metu, kai pas
jį atėjo A. B., o vėliau ir G. K.,
nuteistasis, sėdėdamas prie stalo laikė rankoje peilį, kuriuo lupo obuolius.
Peilis buvo rankoje ir tuo metu, kai jam (Č. A.)
atsisakius duoti pinigų G. K. jį užpuolė. Šiuos
parodymus nuteistasis Č. A. patvirtino ir teisiamojo
posėdžio metu. Nurodo, jog iš eksperto apklausos, kuria pirmosios instancijos
teismas remiasi kaip pagrindiniu įrodymu, seka, kad pagal žaizdos lokalizaciją
peilis turėjo judėti iš apačios į viršų, iš dešinės į kairę, todėl ekspertas
atmetė galimybę, kad nukentėjusiajam G. K. kūno
sužalojimas buvo padarytas pagal nuteistojo teismui pateiktą mechanizmą, t.y.
sėdint prie stalo ir rankoje laikant peilį. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad
minėtos eksperto išvados neparemtos visų įvykio aplinkybių tyrimu. Specialisto
išvadoje Nr. M 280/10 (01) 10 punkte nurodyta, kad tiksliai atsakyti, kokioje
pozoje buvo nukentėjusysis jam padaryto sužalojimo metu nėra galimybės, o tai,
kad pastarasis padaryto sužalojimo metu galėjo būti priešpriešais yra tik
tikėtino pobūdžio išvada, kurios patvirtinimui būtini kiti įrodymai. Be to,
atkreiptinas dėmesys, jog iš liudytojo A. B. parodymų,
duotų ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 93-94, 163), seka, kad nuteistasis
dūrė nukentėjusiajam atlikdamas veiksmą ranka pirmyn-atgal, o ne iš apačios į
viršų. Pažymi, jog dėl nukentėjusiajam padaryto kūno sužalojimo mechanizmo akivaizdžių
prieštaravimų pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį
nuosprendį, nepasisakė.
Be
to, nuteistasis skunde teigia, kad iš įvykio vietos apžiūros, atliktos
2010-02-24, protokolų matyti, jog nebuvo apžiūrėtas bei pamatuotas stalo, prie
kurio įvykio dieną nuteistasis sėdėjo ir
valgė
obuolius, aukštis. Iš teisiamojo posėdžio bei parodymų patikrinimo vietoje metu
nuteistojo duotų parodymų seka, kad tuo metu, kai G. K. puolė
nuteistąjį Č. A., pastarojo ranka buvo sulenkta per
alkūnę. Mano, jog stalo aukštis bei ant stalo buvusios rankos sulenktos per
alkūnę aukštis turi svarbią reikšmę tam, kad nustatyti, ar nuteistojo rankoje
laikomas peilis užpuolimo metu galėjo būti nukentėjusiojo G.
K. bambos srities aukštyje. Atkreipia dėmesį, jog ekspertas teisiamojo
posėdžio metu dėl šių aplinkybių nepasisakė, o pirmosios instancijos teismas
šių aplinkybių netyrė.
Teigia,
jog G. K., būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, ne
tik negalėjo išlaikyti pusiausviros, nes nuteistasis keletą kartų kaire ranka atstūmė
nuo savęs nukentėjusįjį, bet siekdamas suduoti smūgį faktiškai užgriuvo ant
nuteistojo bei dešinėje rankoje laikomo peilio. Tuo metu Č.
A. ranka buvo sulenkta per alkūnę, todėl peilis įsmigo nukentėjusiojo
bambos srityje. Šias aplinkybes visiškai patvirtina atliktas parodymų
patikrinimas vietoje (t. 1, b.l. 25-28, 170-172). Pažymi, jog pirmosios
instancijos teismo teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas negalėjo
atsakyti, kokio stiprumo jėga buvo durta. Be to, pirmosios instancijos teismas
visiškai nesiaiškino aplinkybių, ar nukentėjusysis, būdamas neblaivus ir neišlaikydamas
pusiausviros, su atitinkama jėga galėjo užkristi ant peilio. Specialisto
išvadoje Nr. M 280/10 (01) 7 punkte nurodyta, jog jokių sužalojimų, būdingų
savigynai, pas nukentėjusįjį nėra užfiksuota, be to, teisiamojo posėdžio metu
liudytojas A. B. parodė, kad G. K. keikdamasis
pats puolė nuteistąjį.
Mano,
jog yra pagrindas abejoti liudytojo A. B. parodymų
teisingumu dėl įvykio aplinkybių, kadangi pastarasis prieš ateinant pas
nuteistąjį į namus vartojo alkoholinius gėrimus ir neatmetama galimybės, jog
buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. Nors pirmosios instancijos teismas
nuosprendyje nurodo, kad liudytojo A. B. parodymai
nuoseklūs ir netikėti jais nėra pagrindo, tačiau pastarojo pirminės apklausos,
atliktos iš karto po įvykio 2010-02-24 nurodytos aplinkybės iš esmės skiriasi
nuo vėlesnių jo parodymų. Pažymi, jog 2010-02-24 apklausos metu liudytojas A. B. nenurodė, kad nuteistasis Č. A. būtų
sudavęs nukentėjusiajam smūgį peiliu: ,,Daugiau apie minėtą konfliktą
nekalbėjome. Apie tai, kad jis dūrė peiliu sužinojau iš policijos pareigūnų,
nes pats Č. A. man nieko neaiškino“ (t. 1, b.l. 90-91),
tačiau vėlesnėse apklausose liudytojas A. B. pakeitė
parodymus motyvuodamas tuo, jog neteisingai suprato klausimą. Nuteistojo Č. A. nuomone, liudytojas A. B., iš
policijos sužinojęs visas įvykio aplinkybes, pasirinko visiškai kitokią veiksmų
taktiką ir nurodė visiškai kitas įvykio aplinkybes, siekdamas pateisinti pusbrolio
(G. K.) veiksmus. Atkreipia dėmesį, jog vėlesnių
apklausų metu liudytojo A. B. duoti parodymai taip pat
skiriasi ir vertinami kaip nenuoseklūs ir prieštaringi. Pažymi, jog nei
2010-03-02 akistatos metu, nei papildomos liudytojo apklausos metu liudytojas A. B. nenurodė, kad nuteistasis sudavė smūgį peiliu G. K.. Iš to seka, kad nukentėjusysis, būdamas apsvaigęs
juo alkoholio ir puldamas nuteistąjį, neišlaikė pusiausviros ir pats užkrito
ant nuteistojo rankoje laikomo peilio. Ši aplinkybė paaiškina nuteistojo
akistatos metu duotus parodymus, jog dūrio peiliu jis nepajuto, o
nukentėjusiojo G. K. mirties priežastis buvo visiškai
atsitiktinis veikos rezultatas.
Be
to, nuteistasis Č. A. mano, jog tiek jo paties
parodymai, tiek liudytojo A. B. parodymai patvirtina,
kad G. K. nuteistojo atžvilgiu naudojo necenzūrinius
žodžius, įžeidinėjo nuteistąjį A. B. akivaizdoje, be to,
nukentėjusysis jį užpuolė be jokios priežasties esant jo namuose. Teigia, kad
svarbi aplinkybė yra ta, jog nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir
suprato, kad sakydamas įžeidžiančius žodžius, sukelia konfliktą. Todėl,
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančią
aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis
nukentėjusiojo elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.).
Mano,
jog baudžiamojoje byloje esantiems prieštaravimams pašalinti būtina apklausti
liudytoją A. B. ir ekspertą J.M. Paliulį, taip pat
baudžiamojoje byloje tikslinga pavesti prokurorui atlikti papildomą įvykio vietos
apžiūrą bei paskirti kompleksinį teismo medicininį-trasologinį tyrimą.
Teismo
posėdyje dalyvavęs nuteistasis Č. A. ir jo gynėjas prašė
apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašė nuteistojo Č. A. apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo Č. A. apeliacinis
skundas atmetamas.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis Č. A. nesutinka su jo įvykdytos nusikalstamos veikos
juridine kvalifikacija ir prašo ją kvalifikuoti pagal kitą baudžiamojo įstatymo
straipsnį. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ištyrė
ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai
nustatė faktines bylos aplinkybes, taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas
išvadas dėl nuteistojo Č. A. kaltės ir jo padarytos
veikos teisinės kvalifikacijos. Teismas savo išvadas pagrindė byloje surinktų
ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, byloje esantys faktiniai
duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta
tvarka. Įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo
proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nuteistojo Č. A. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK
129 straipsnio 1 dalį, kadangi jie atitinka būtent šio baudžiamajame įstatyme
numatyto nusikaltimo sudėtį.
Apeliantas ginčija veikos kvalifikavimą pagal BK 129
straipsnio 1 dalį teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad
tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys,
todėl ši veika turėtų būti kvalifikuojama kaip neatsargus gyvybės atėmimas (BK
132 str. 1 d.). Tokie nuteistojo argumentai nepagrįsti.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tuo
atveju, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis
ryšys, kai iš jų atsirandantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad Č.
A. kilusio asmeninio konflikto su G. K. metu, tyčia
peiliu sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į pilvo sritį, padarydamas G. K. kiauryminį durtinį-pjautinį pilvo sužalojimą su
pilvaplėvės, plonųjų žarnų pasaito ir pilvinės aortos pažeidimais, kas
komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu ir hemoraginiu šoku, dėl ko G. K. nuo patirtų sužalojimų mirė. Nuteistojo iškeltą
versiją, kad nukentėjusysis, būdamas neblaivus ir neišlaikydamas pusiausviros,
užgriuvo ant nuteistojo dešinėje rankoje laikomo peilio, tiek ikiteisminio
tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas, tiek nagrinėjant bylą pirmosios
instancijos teisme metu visiškai paneigė ekspertas J.M. Paliulis,
paaiškindamas, jog remiantis nuteistojo aiškinimu – jam sėdint, o
nukentėjusiajam virstant ant jo, prie nuteistojo turėjo artėti nukentėjusiojo
viršutinė, o ne apatinė kūno dalis, kurioje buvo padarytas sužalojimas. T. y.
taip, kaip pasakojo nuteistasis, nužudytajam negalėjo atsirasti nustatyti
sužalojimai (t. 1, b.l. 173; t. 2, b.l. 31).
Pagal nustatytas bylos aplinkybes tarp nuteistojo Č. A. veiksmo – dūrio peiliu nukentėjusiajam į pilvo sritį
– ir nukentėjusiojo G. K. mirties yra būtinasis
priežastinis ryšys. Teismų praktikoje būtinasis priežastinis ryšys nustatomas
atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga padariniams
atsirasti, ar atsiradę padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Akivaizdu,
jog nuteistojo smūgis peiliu nukentėjusiajam į pilvo sritį ir atsiradę
padariniai – nukentėjusiojo mirtis, buvo dėsningas veikos rezultatas.
Nagrinėjamoje byloje tarp nuteistojo veiksmo ir kilusių padarinių nebuvo
įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo
mirčiai. Šioje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, paneigiančių būtinojo
priežastinio ryšio buvimą.
Neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 str.) kaltininkui
inkriminuojamas esant nusikalstamam pasitikėjimui (BK 16 str. 2 d.) ar
nusikalstamam nerūpestingumui (BK 16 str. 3 d.). Kvalifikuodami veiką pagal BK
132 straipsnį, teismai turi nustatyti neatsargios kaltės rūšį. Baudžiamojoje
byloje nustatyta, jog sudavęs smūgį, nuteistasis Č. A. suprato
savo veiksmų pavojingumą, suvokė, kad egzistuoja aiški ir reali tikimybė
mirtinoms pasekmėms kilti, tačiau sąmoningai leido minėtoms pasekmėms atsirasti,
sudavęs smūgį nukentėjusiajam, o pastarajam nukritus, tokioje būklėje jį ir
paliko, t. y. buvo abejingas tam, kad nuo padaryto sužalojimo šis gali mirti,
taigi, veikė netiesiogine tyčia. Todėl, atsižvelgus į pavartoto smurto pobūdį ir
elgesį po pavartoto smurto, nėra pagrindo teigti, kad kaltininkas suprato, kad
elgiasi rizikingai dėl nukentėjusiojo gyvybės, tačiau tikėjosi gyvybės atėmimo
išvengti (nusikalstamas pasitikėjimas) arba kaltininkas nenumatė, kad jo veika
gali atimti gyvybę nukentėjusiajam, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo
asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti (nusikalstamas
nerūpestingumas).
Teisėjų kolegija pažymi, kad skirtingą daromos veikos pavojingumo suvokimą
lemia skirtingas pačios veikos objektyvus pavojingumas, o tai atsispindi
žmogaus sąmonėje. Atkreiptinas dėmesys, kad Č. A.,
suduodamas smūgį į gyvybiškai svarbią vietą – pilvą, suprato, jog tokiais
veiksmais gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas
pasekmes, ir nors tokių pasekmių nesiekė, tačiau sąmoningai leido šioms
pasekmėms kilti, tokiu atveju negalima kalbėti apie neatsargią kaltę, kuriai
reikia tokio psichinio santykio su veika, kuris numato arba daromos veikos
pavojingumo nesuvokimą, arba tik savo veiksmų rizikingumo suvokimą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos
teismas teisingai konstatavo, jog Č. A. nužudė G. K. veikdamas netiesiogine tyčia. Taigi, Č. A. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 132 straipsnį
nėra teisinio pagrindo.
Apeliaciniame skunde ginčijami liudytojo A. B. parodymai, jog jis teisiamojo posėdžio metu pakeitė
savo parodymus, nurodydamas, jog pas Č. A. atėjo 20 val. 30 min. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo
minėto liudytojo ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duotus
parodymus, nurodė priežastis, kodėl šio liudytojo parodymai nebuvo vienodi ir
pagrįstai konstatavo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme A. B. davė nuoseklius parodymus.
Be to, priešingai, nei
nurodė apeliantas, liudytojas A. B. nei 2010-03-02 akistatos metu, nei papildomos liudytojo
apklausos metu aiškiai neparodė, kad nuteistasis sudavė smūgį peiliu G. K.. Liudytojas A. B. 2010-03-02 akistatos metu
papildė: <,,...rankoje pamačiau peilį. ... Česlavas ... ranka stumtelėjo
pirmyn, atgal.“> (t. 1, b.l. 94), o papildomos apklausos metu patikslino:
<,,Česlavas ta ranka, kurioje laikė peilį, Genrikui dūrė...“> (t. 1, b.l.
163). Taigi, apelianto argumentai dėl liudytojo A. B.
parodymų nenuoseklumo ir prieštaringumo,
atmestini kaip nepagrįsti, prieštaraujantys byloje surinktiems ir ištirtiems
įrodymams.
Atmestinas kaip nepagrįstas ir nuteistojo teiginys,
jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl nukentėjusiajam padaryto kūno
sužalojimo mechanizmo akivaizdžių prieštaravimų. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo
parodymus, kad nukentėjusysis, būdamas labai girtas, krito ant nuteistojo ir
kažkaip pasismeigė ant peilio, vertino kritiškai, kaip būdą išvengti
baudžiamosios atsakomybės ir juos atmetė. Tokie parodymai visiškai paneigti
paties Č. A. ir liudytojo A. B. parodymais,
duotais ikiteisminio tyrimo metu bei pastarojo parodymais, duotais teisiamojo
posėdžio metu, taip pat specialisto išvadomis bei teisiamojo posėdžio metu
apklausto eksperto paaiškinimais. Specialisto išvadoje Nr. M 280/10 (01) konstatuota,
kad sužalojimo kanalas kūne eina iš priekio atgal, labai nežymiai į viršų ir į
kairę, ir tai, pirmosios instancijos teismo nuomone, patvirtina liudytojo A. B. parodymus, kad smūgis peiliu buvo suduotas iš
apačios.
Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistasis Č. A. dėl nukentėjusiajam padaryto sužalojimo mechanizmo visą
laiką keitė parodymus. Pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis Č. A. parodė: <,,...pagriebiau ant stalo buvusį peilį ir
pats sėdėdamas dūriau G. K. į pilvą.“> (t. 1, b.l.
23), tokias pat aplinkybes nurodė ir įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje
metu (t. 1, b.l. 25-26). Tačiau 2010-09-06 antrą kartą apklaustas kaip
įtariamasis Č. A. parodė: <,,Aš jam tyčia nedūriau,
peilį laikiau rankoje, ranka buvo sulenkta per alkūnę, aš sėdėjau, o Genrikas
palinkęs pats ant to peilio pasismeigė.“> (t. 1, b.l. 32). Nagrinėjant bylą
teisme nuteistasis paaiškino: <,,G. K. prikibo prie
manęs, aš valiau obuolius peiliu ir nepajutau, kad jis pasismeigė ant
peilio“> (t. 2, b.l. 26). Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo ikiteisminio
tyrimo metu iškeltą versiją, jog tuo metu, kai nukentėjusysis puolė jį, laikė
rankoje peilį, kuriuo prieš tai lupo obuolius, paneigia įvykio vietos apžiūros
protokolai (t. 1, b.l. 8-15), kuriuose nėra užfiksuota obuolių lupimo pėdsakų.
Šios aplinkybės neminėjo ir liudytojas A. B.. Pastarasis
apklaustas kaip liudytojas parodė, jog: <,,Č. A. sėdėjo
ir gėrė ar kavą, ar arbatą.“ (t. 1, b.l. 90-91), šios aplinkybės akistatos tarp
A. B. ir Č. A. metu neginčijo ir
pats nuteistasis (t. 1 b.l. 93-94). A. B., papildomai
apklaustas kaip liudytojas (t. 1, b.l. 163) bei teisiamojo posėdžio metu (t. 2,
b.l. 29) taip pat nurodė, kad jam atėjus pas Č. A.,
pastarasis gėrė arbatą.
Apelianto kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą
BK 129 straipsnio 1 dalyje, įrodyta jo paties parodymais, Č.
A. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, liudytojo A.
B. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolais. Šiuos įrodymus pirmosios
instancijos teismas išsamiai analizavo bei įvertino. Apeliacinio teismo teisėjų
kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog mirtinas
sužalojimas G. K. buvo padarytas suduodant smūgį į pilvo
sritį peiliu.
Nuteistasis Č. A. apeliaciniame skunde neteisingai cituoja specialisto išvados Nr. M
280/10 (01) 10 punktą, kad tiksliai atsakyti, kokioje pozoje buvo
nukentėjusysis jam padaryto sužalojimo metu nėra galimybės, o tai, kad
pastarasis padaryto sužalojimo metu galėjo būti priešpriešais yra tik tikėtino
pobūdžio išvada, kurios patvirtinimui būtini kiti įrodymai. Specialisto išvados
10 punkte nėra nurodyta, kad išvados patvirtinimui būtini kiti įrodymai.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, atmestinas
nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas
nepasisakė dėl nukentėjusiajam padaryto kūno sužalojimo mechanizmo akivaizdžių
prieštaravimų, kadangi jokių prieštaravimų specialisto išvadoje nenustatyta.
Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog veikos
padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 str. 1 d.
6 p.), nes nukentėjusysis nuteistojo
atžvilgiu naudojo necenzūrinius žodžius, įžeidinėjo nuteistąjį A. B. akivaizdoje, be to, nukentėjusysis jį užpuolė be
jokios priežasties esant jo namuose. Pažymi, jog nukentėjusysis buvo apsvaigęs
nuo alkoholio ir suprato, kad sakydamas įžeidžiančius žodžius, sukelia
konfliktą. Išnagrinėjusi bylos medžiagą teisėjų kolegija su šiuo nuteistojo
skundo argumentu sutikti negali. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta
kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko
nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus
nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai
nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš
jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie
tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus
asmenis, ir pan. Iš byloje esančių surinktų įrodymų matyti, jog nukentėjusiajam
nenupirkus degtinės butelio, įvyko žodinis konfliktas, kurį, remiantis liudytojo
A. B. parodymais (<,,G. K. įėjus
į namus, Česlavas pasakė arba pinigai, arba degtinė.“> (t. 1 b.l. 90), <...
G. K. jam nieko nepasakė, o Česlavas pradėjo kartoti,
kur pinigai, degtinė ir jie susikabino.“>) (t. 1, b.l. 93) pradėjo pats nuteistasis
Č. A.. Č. A. smūgį peiliu sudavė
kilusio konflikto su nukentėjusiuoju metu. Esant tokiai situacijai nė vieno iš
dalyvių elgesys neišskiriamas kaip provokuojantis, jie abu yra lygiaverčiai
konflikto dalyviai.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo
pripažinti Č. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai,
kad įtakos nusikaltimo padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusiojo G. K. elgesys, kadangi jis jokių provokuojančių veiksmų
neatliko.
Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog byloje
esantiems prieštaravimams pašalinti būtina apklausti liudytoją A. B., ekspertą J.M. Paliulį, taip pat tikslinga pavesti
prokurorui atlikti papildomą įvykio vietos apžiūrą bei paskirti kompleksinį
teismo medicininį-trasologinį tyrimą, atmetamas, kaip nepagrįstas.
Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės
instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacine tvarka bylą
nagrinėjantis teismas dėl įrodymų tyrimo reikalingumo sprendžia atsižvelgdamas
į tai, ar pirmosios instancijos teisme visi bylos įrodymai ištirti, ar jų
tyrimas išsamus, siekiant išaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes,
pašalinti prieštaravimus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas
nuteistojo apeliacinį skundą nutarė įrodymų tyrimo neatlikti, kadangi
prieštaravimų nei liudytojo A. B. parodymuose, nei
specialisto išvadoje nenustatyta. Įvertinusi teismo ištirtus įrodymus,
pripažinusi nuosprendį teisėtu ir pagrįstu, teisėjų kolegija atsakydama į
apelianto argumentą dėl byloje esančių prieštaravimų, sprendžia, jog visi
reikšmingi bylos duomenys buvo įvertinti ir šių duomenų pakanka Č. A. kaltei pagrįsti. Nuteistojo nurodyti prieštaravimai
paneigti aukščiau išdėstytais motyvais. Baudžiamajame procese galiojantis
įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad įrodinėjimas negali tęstis iki
begalybės.
Kolegija sutinka su apygardos teismo nuteistajam
paskirta bausme ir neturi pagrindo ją švelninti. Teismas, skirdamas bausmę,
atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus BK 54
straipsnyje, t.y. į kaltės formą – sudavė vieną smūgį esant netiesioginiai
tyčiai pasekmių atžvilgiu, nusikaltimo pavojingumo laipsnį (BK 11 straipsnio 6
dalis), neatitaisomus padarinius, taip pat įvertino nuteistojo asmenybę
(anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, neigiamai
nuteistąjį charakterizuojančių duomenų jo gyvenamojoje vietoje nėra, į
narkologinę įskaitą neįrašytas, psichiatrijos įstaigose negydytas, antros
grupės invalidas, iš dalies darbingas) ir skyrė mažesnę bausmę negu sankcijoje
numatytas vidurkis. Kolegijos manymu, tokia bausmė yra teisinga ir pagrįsta,
nėra jokio teisinio pagrindo ją švelninti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n
u t a r i a:
nuteistojo
Č. A. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos
pirmininkė Rūta Mickevičienė
Teisėjai: Viktoras Kažys
Svajūnas Knizleris