Civilinė byla Nr. e2A-385-883/2022
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03111-2021-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.; 2.6.10.2.4.1.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. spalio 10 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, Irenos Stasiūnienės (pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. kovo 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-413-892/2022 pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovei M. S. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. S. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės M. S. 24 895,61 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad iki 2018 m. lapkričio 15 d. su atsakove vedė bendrą ūkį, kartu augino du mažamečius vaikus. Atsakovė 2018 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ieškovo atžvilgiu dėl to, jog 2018 m. lapkričio 15 d., apie 10 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ ofise ieškovas neva naudojo smurtą artimoje aplinkoje, kas pasireiškė tuo, jog ieškovas neva pagriebė tuometinei savo sugyventinei atsakovei už rankos ir pastūmė ją į sieną, tokiu būdu jai padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Minėto pareiškimo pagrindu 2018 m. lapkričio 16 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį. Ieškovas 2018 m. lapkričio 15 d. buvo sulaikytas ir parą laiko praleido areštinėje, o jį iš areštinės paleidus, t. y. 2018 m. lapkričio 16 d., buvo priimtas nutarimas skirti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, kuriuo ieškovui buvo uždrausta bendrauti su atsakove, o ieškovas buvo įpareigotas nesilankyti jam pačiam asmeninės nuosavybės teise priklausančiuose namuose, adresas (duomenys neskelbtini), kuriuose iki tol gyveno su atsakove ir dviem mažamečiais vaikais. Ieškovas nurodė, kad kito nekilnojamojo turto, kuriame galėtų gyventi kol vyko ikiteisminis tyrimas ir buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, neturėjo, todėl buvo priverstas nuomotis viešbutį, o vėliau butą. Laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 21 d. iki 2018 m. lapkričio 27 d. ieškovas nuomojosi kambarį viešbutyje, kur už nuomos paslaugas sumokėjo 540 Eur. 2018 m. lapkričio 28 d. ieškovas sudarė buto nuomos sutartį, kurios pagrindu išsinuomojo butą Vilniaus mieste įsipareigodamas už buto nuomą per mėnesį mokėti 570 Eur, taip pat mokėti komunalinius mokesčius. Ieškovas butą nuomojosi iki 2021 m. balandžio 18 d. ir per buto nuomos laikotarpį sumokėjo 18 603,61 Eur (nuomos paslaugos sudarė 16 330 Eur, o komunaliniai mokesčiai sudarė 2 273,61 Eur). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 29 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-741-929/2019 priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo nuspręsta ieškovą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
2. Ieškovas nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų jis patyrė ir neturtinę žalą, kurią vertina 5 000 Eur. Ieškovas teigė, kad jo sulaikymas 2018 m. lapkričio 15 d. vyko viešoje vietoje – prekybos centro aikštelėje, kuomet jis buvo atvykęs su mažamečiais vaikais papietauti į kavinę. Tokia situacija, kuomet ieškovą mažamečių vaikų akivaizdoje išsivežė policijos pareigūnai, jam sukėlė didelį stresą, neigiamus išgyvenimus dėl vaikų pojūčių, savijautos ir nuomonės dėl tėvo. Nors iš sulaikymo buvo paleistas kitą dieną, tačiau laikino sulaikymo vieta ir aplinka (areštinė) buvo blogos būklės, kur visą sulaikymo laiką ieškovas praleido antisanitarinėmis sąlygomis. Ieškovas būdamas sulaikytas tokiomis sąlygomis jautė pažeminimą, didelį stresą ir neaiškumą dėl savo ateities (yra dviejų mažamečių vaikų tėvas, garbaus amžiaus tėvų sūnus, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinis akcininkas ir darbuotojas), kadangi nežinojo, kiek laiko reikės praleisti gyvenant tokiomis sąlygomis, kiek laiko bus atskirtas nuo savo dviejų mažamečių vaikų, kitų artimųjų, nuo savo verslo ir nuo ieškovo priklausančių UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų. Ieškovo sulaikymo faktas buvo paviešintas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams. Tokia situacija ieškovui, ypač kuomet jis buvo nepagrįstai kaltinamas (tą vėliau konstatavo ir teismai), kėlė begalinį stresą, ieškovas jaudinosi tiek dėl vaikų, tiek artimųjų ir draugų, įmonės darbuotojų nuomonės, nes sulaikymas nepriklausomai nuo to, ar esi sulaikomas teisėtai, ar ne, yra susijęs su sulaikomo asmens pagarbos, reputacijos sumažėjimu ar visišku praradimu. Didelį nerimą ir stresą dėl vykdymo ikiteisminio tyrimo ir vėliau nagrinėjamos baudžiamosios bylos jautė viso proceso metu. Nors ieškovas buvo nekaltas ir teisus dėl savo gynybinės pozicijos, ieškovas nebuvo tikras, kaip byloje surinktą medžiagą vertins teismai, ar jis bus išteisintas, ar jo atžvilgiu bus priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Viso proceso metu ieškovas turėjo skirti daug laiko teisminei gynybai, taip pat bendravimui su vaikais, artimaisiais, draugais, pažįstamais, UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojais, kuriems reikėjo paaiškinti situaciją, patikinti, kad ieškovas nėra smurtautojas, o atsakovė tokiu būdu siekia suvesti sąskaitas dėl nenusisekusio bendro gyvenimo, pretenduojant į ieškovo asmeninį turtą, kuris buvo užgyventas dar iki pažinties su atsakove pradžios. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojoje byloje dėl nebūto smurto atsakovės naudai buvo reikalaujama priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos, ieškovas mano, kad dvigubai mažesnė neturtinės žalos suma, sudaranti 5 000 Eur, būtų teisingas ir protingas neturtinės žalos atlyginimas, atitinkantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
3. Atsakovė M. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad po įvykusio smurto atvejo ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko ir užbaigė ikiteisminį tyrimą, perduodami baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu nagrinėti teismui, tačiau patraukti ieškovą baudžiamojon atsakomybėn nepakako įrodymų, todėl jis buvo išteisintas, nepriklausomai nuo to, koks buvo teisinis bylos nutraukimo pagrindas. Nors ieškovas ir nebuvo nuteistas, o jo prieš atsakovę atlikti veiksmai nenustatyti kaip nusikalstami, tačiau jis neabejotinai smurtavo prieš atsakovę. Vien faktas, kad ieškovas buvo išteisintas, nesudaro pagrindo teigti, jog smurtas neegzistavo.
4. Atsakovės teigimu, ieškovas pagal pateiktus prie ieškinio įrodymus neprašė nei teismo, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnų panaikinti jam paskirtą kardomąją priemonę ir nustatytus įpareigojimus. Kardomosios priemonės galiojimo laikotarpiu (nuo 2018 m. lapkričio 16 d. iki 2019 m. rugsėjo 26 d.) ieškovas vedė nepanašų į turtinę bei neturtinę žalą patyrusio asmens gyvenimo būdą. Atsakovė teigė, kad ieškovas nuo 2018 m. lapkričio mėn. gyvena ne tik Lietuvoje, bet ir šeimos name Norvegijoje, kurioje jis valdo 2013 ir 2017 m. įsteigtų dviejų kompanijų verslą. Todėl kardomoji priemonė ieškovui nebuvo priežastimi tariamiems jo nuostoliams patirti, atsakovė ne tik nėra atsakinga už jo gyvenamosios vietos nuomos išlaidas, tačiau ir pats ieškovas turėjo ne vieną gyvenamosios vietos pasirinkimą.
5. Atsakovė nesutiko su ieškovo pozicija, kad atsakovė nesąžiningai ir neteisėtai jo atžvilgiu inicijavo ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminį tyrimą pradėjo ne atsakovė ir kardomąją priemonę ieškovui pritaikė taip pat ne atsakovė, o tokią teisę ir kompetenciją turinti institucija, visapusiškai ir objektyviai įvertinusi situaciją, įžvelgdama ieškovo elgesyje prieš atsakovę akivaizdžius galimos nusikalstamos veikos požymius bei pareiškus įtarimą pritaikius kardomąją priemonę. Atsakovė, paduodama ikiteisminio tyrimo institucijai pareiškimą dėl patirto smurto ieškovo veiksmais, gynė savo asmens sveikatos, gyvybės ir nuosavybės neliečiamumą nuo nusikalstamo ieškovo kėsinimosi. Atsakovės elgesys konkrečioje konfliktinėje situacijoje po patirto fizinio smurto bei jos duoti parodymai nuo pat pirminio kreipimosi pagalbos į policiją yra užfiksuoti baudžiamojoje byloje ir jie niekuo neišsiskiria nuo įprastoje situacijoje smurtą ir prievartą patyrusių asmenų elgesio.
6. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, nurodė, kad iš ieškovo pateiktų ikiteisminio tyrimo dokumentų matyti, jog pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu bei atlikti būtinus tyrimo veiksmus buvo pakankamas pagrindas. Atliekant ikiteisminį tyrimą ieškovui buvo taikytos procesinės prievartos priemonės, t. y. laikinas sulaikymas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Nėra jokių duomenų, kad minėtos procesinės prievartos priemonės ieškovui būtų paskirtos nepagrįstai ar neteisėtai. Procesinių prievartos priemonių taikymo neteisėtumą gali patvirtinti tik jų skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimas. Nagrinėjamu atveju nei ieškovas, nei baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nenurodė BPK nuostatų, reglamentuojančių procesinių prievartos priemonių taikymą, pažeidimo fakto. Ieškovas šiuo atveju neįrodinėja ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmų neteisėtumo, ieškinio dėl šių institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) padarytos žalos valstybei nepareiškė. Ieškovo pateiktuose procesiniuose dokumentuose neužsimenama apie tai, kad ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo pradėtas ir vykdomas nepagrįstai, ar, kad procesinės prievartos priemonės (laikinas sulaikymas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti) taikytos neteisėtai. Priešingai, ieškovas konkrečiai nurodo, kad jis kelia ginčą dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo už bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnis, 6.263 straipsnio 1 dalis), atsakovei pateikus pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ieškovo atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį bei naudojimosi ikiteisminio proceso ir baudžiamosios bylos proceso metu jai priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Ieškovo teigimu, jam padaryta turtinė ir neturtinė žala atsirado dėl neteisėtų atsakovės veiksmų (neatidaus ir neapdairaus veikimo, piktnaudžiavo jai įstatymo suteiktomis teisėmis) inicijuojant ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu. Ieškovas nurodo aiškią poziciją, kad nagrinėjamu atveju valstybei reikalavimo neteikia, o atsakovu byloje turi būti M. S..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2022 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė ir nurodė, kad baudžiamojoje byloje buvo patvirtintas žaizdos atsakovės dešinėje plaštakoje faktas. Jį pripažino ieškovas 2018 m. lapkričio 27 d. vykusios akistatos metu, jo neginčijo ieškovas ir bylos nagrinėjimo metu. Ieškovas nurodė galėjęs netyčia įdrėksti atsakovei atimdamas telefoną. Teismai konstatavo, kad atimdamas telefoną D. S. nesiekė nei sukelti fizinio skausmo, nei nežymiai sutrikdyti sveikatą M. S. – jo tikslas buvo atimti mobilųjį telefoną, todėl jo veiksmuose nėra tyčios sužaloti nukentėjusiąją ar sukelti jai fizinį skausmą.
8. Aplinkybė, kad ieškovas prieš atsakovės valią atėmė jai patikėtą telefoną, tokių veiksmų pasekoje atsakovės rankoje esant įdrėskimui, konfliktui vykstant atsakovė subjektyviai galėjo tokius ieškovo veiksmus vertinti kaip smurtą jos atžvilgiu. Ikiteisminio tyrimo institucijos pareigūnas konstatavo, kad pakankama duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog galimai buvo padaryta nusikalstama veika, prokurorė, perdavė bylą su kaltinamuoju aktu teismui bei pateikė apeliacinį skundą dėl išteisinamojo Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio. Taigi, asmenys, turintys teisinį išsilavinimą bei patirtį baudžiamosios teisės bei baudžiamojo proceso taikymo srityje buvo pakankamai įsitikinę dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos. Ieškovo atstovo argumentai, kad smurto artimoje aplinkoje atveju visada panašiai elgiamasi, yra deklaratyvūs, nei patvirtina, nei paneigia, kad atsakovės veiksmai pranešant apie galimai padarytą nusikalstamą veiką buvo aiškus piktnaudžiavimas teise.
9. Teismų nuosprendžiuose nenurodyta, jog M. S. pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodytos aplinkybės akivaizdžiai melagingos. Šioje byloje ieškovas turėjo įrodyti, kad atsakovės pareiškime nurodytos aplinkybės buvo akivaizdžiai neteisingos ir ji melagingą pareiškimą ikiteisminio tyrimo institucijai dėl neva buvusio smurto jos atžvilgiu pateikė tiesiogine tyčia, aiškiai suprasdama savo veiksmų neteisėtumą, siekdama neteisėtų tikslų. Vien išteisinamojo nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys tokios išvados nesuponuoja.
10. Atsakovė, būdama ieškovo sugyventinė (kaip nurodė ieškovas, šalys iki 2018 m. lapkričio 15 d. vedė bendrą ūkį, augino vaikus) pagrįstai subjektyviai įvykusį konfliktą darbe galėjo vertinti kaip smurtą artimoje aplinkoje jos atžvilgiu, nes, kaip minėta, pranešimo metu ji neturėjo pareigos tinkamai suvokti visų BK 140 straipsnio 2 dalyje esančių nusikalstamos veikos požymių. Vien aplinkybė, kad atsakovė nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė smurtas telefoninių pokalbių bendruoju pagalbos telefonu metu nepatvirtina, kad ji pateikė aiškiai nepagrįstą pareiškimą ikiteisminio tyrimo institucijai, tai yra neįrodo jos neteisėto veikimo, netiesiogiai nepatvirtina, kad jos pareiškimas visiškai nepagrįstas. Smurto požymius atsakovė nurodė atvykus pareigūnams.
11. Atsakovės polinkis kreiptis pagalbos skambinant Bendrojo pagalbos centro telefonu nesuponuoja išvados dėl jos neteisėto elgesio 2018 m. lapkričio 15 d. pateikiant pareiškimą, nes nagrinėjamu atveju vertinamos konkretaus įvykio aplinkybės. Baudžiamosios bylos metu liudytoju apklaustas A. N. nurodė, kad atvykus nukentėjusioji buvo susijaudinusi, apsiverkusi, kaip nekalbią ją apibūdino ir kaltinamojo liudytojas R. T., aplinkybė, kad nukentėjusiosios balsas buvo susijaudinęs skambinant į BPC nurodyta ir 2018 m. gruodžio 15 d. objekto apžiūros protokole. Ieškovas nepaaiškino, kodėl vien telefono atėmimas bei SIM kortelės grąžinimas, kaip ieškovas nurodo, taikiu būdu, sąlygojo tokią atsakovės reakciją – susijaudinimą, apsiverkimą, nes, logiškai vertinant, į susitikimą su Ž. M. kavinėje ji galėjo nuvykti.
12. Duomenų, kad atsakovė nesant jokio konflikto tarp šalių, jokių ieškovo veiksmų jos atžvilgiu, pateikė tikrovės neatitinkantį pareiškimą, byloje nėra. Priešingai, pareiškimas buvo pateiktas po tarp šalių įvykusio konflikto, kurio aplinkybes abi šalys nurodė skirtingai. Valstybinės medicinos tarnybos specialisto 2018 m. lapkričio 15 d. 15:20 val. išvadoje buvo nurodyti atsakovės apžiūros ir medicininių dokumentų pagrindu nustatyti sužalojimai; 2018 m. lapkričio 15 d. UAB „Baltupių šeimos medicinos centras“ išraše objektyviai diagnozuoti atsakovės kūno sužalojimai – drėkstinė žaizda su pridžiūvusiu krauju. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad minėti dokumentai buvo suklastoti. Ieškovas nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti minėtų dokumentų patikinimu. Du bylą nagrinėję teismai nekonstatavo, kad atsakovė pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodė aiškiai tikrovės neatitinkančius duomenis, tai yra pateikė melagingą pranešimą.
13. Nors atsakovės parodymai baudžiamojoje byloje buvo vertinami kaip nenuoseklūs, tačiau tai nepatvirtina fakto, kad atsakovė, subjektyviai vertindama susidariusią situaciją, neturėjo teisės kreiptis, dėl jos manymu, pažeistų teisių gynybos, juolab, kad dalis jos kūno sužalojimų bylos nagrinėjimo metu pasitvirtino (drėkstinė žaizda rankoje). Iš ieškovo į bylą pateiktos 2019 m. balandžio 29 d. nuosprendžio paskelbimo stenogramos matyti, kad teismas pripažino, jog kontaktas buvo, grumtynės buvo. Minėti ir kiti bylos duomenys pakankamai patvirtina, jog atsakovė ieškovo veiksmus jos atžvilgiu subjektyviai galėjo suvokti kaip smurtą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
14. Apeliaciniu skundu ieškovas D. S. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismas netinkamai vertino bylai reikšmingus įrodymus, kai kuriuos iš jų ignoravo, dėl ko nepagrįstai nenustatė, kad atsakovės teisinis statusas ir kitos aplinkybės rodo, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, tokioje situacijoje teisminės gynybos nesikreiptų inicijuojant ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o savo menamai pažeistas teises gintų civilinės teisės tvarka. Teismas sprendime pasisakė tik dėl tokių aplinkybių vertinimo, kurias subjektyviai galėjo įvertinti kaip pateisinančias atsakovės kreipimąsi į teisėsaugos institucijas, o tų, kurios buvo nepalankios atsakovei, tiesiog nevertino.
14.2. Teismas nevertino konkrečių rašytinių įrodymų, t. y. skambučių išklotinių, kuomet iškart po menamo smurto atsakovė du kartus skambino į Bendrąjį pagalbos centrą telefonu 112. Pagrindinė konfliktinės situacijos problema (ašis) buvo ne menamas smurtas ir (ar) kūno sužalojimas, o ieškovo įmonei priklausančio mobilaus telefono paėmimas ir atsakovės siekis jį atgauti, ką liudija atsakovės skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą (112) išklotinė, kuri šioje byloje nebuvo tinkamai įvertinta. Dviejų telefoninių pokalbių su Bendruoju pagalbos centru metu atsakovė negalėjo nurodyti jokių konkrečių smurtinių veiksmų, kurie prieš ją buvo atlikti, atsisakė medicininės pagalbos, o tik akcentavo net ne jai priklausiusio mobilaus telefono paėmimą. Apelianto teigimu, šis svarbus rašytinis įrodymas liko neanalizuotas.
14.3. Nesutinka su teismo išvadomis, kad ieškovas niekaip nepagrindė savo teiginio, kaip turėtų elgtis smurtą patyręs asmuo. Priešingai nei nurodė teismas, ieškovas šios civilinės bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad atsakovės elgesys (jeigu ji iš tikrųjų patyrė smurtą) turėjo būti kitoks, nei esamu atveju. Teismas nepasisakė dėl detalių ieškovo argumentų, kad atsakovės reakcija, jeigu ji iš tikrųjų būtų patyrusi smurtą, buvo tinkama, protinga ir atidi. Jeigu ieškovas būtų atlikęs atsakovės deklaruotus, tačiau nepaaiškintus smurtinius veiksmus, atsakovė šiuos veiksmus būtų nurodžiusi jau pirmųjų dviejų telefoninių pokalbių metu. Jeigu prieš atsakovę būtų panaudotas fizinis smurtas, pasireiškęs kūno sužalojimu, pagrindinis atsakovės dėmesys bendraujant su bendruoju pagalbos centru būtų sutelktas būtent į smurto faktą, jo fiksavimą ir apibūdinimą, o ne į siekį atgauti paimtą telefoną ir grasinimus kreiptis į policiją, jeigu telefonas nebus atiduotas.
14.4. Atsakovė savo manomai pažeistas teises turėjo ginti ne kaip suprato (rašant nepagrįstą nepareiškimą dėl nebūtų dalykų), o protingai ir atidžiai, įvertinant, kad ieškovas prieš atsakovę jokio smurto nenaudojo. Ieškovas byloje neneigė, kad paimant telefoną jis netyčia galėjo nagu įdrėksti atsakovei į rankos plaštaką, arba atsakovė galėjo įsidrėksti sau pati kitos rankos nagu, kuomet bandė išlaikyti telefoną savo rankose, tačiau toks įdrėskimas, kurio netgi atsiradimo mechanizmas nėra aiškus, neturi nieko bendra su mušimu ar smurtavimu.
14.5. Atsakovė yra subrendęs, teisinį darbą dirbantis asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, todėl suprato arba bent jau turėjo suprasti, kad dėl paimto telefono pareiškimas dėl smurto artimoje aplinkoje neturėtų būti rašomas, o jeigu jos pareiškime nurodytos aplinkybės nepasitvirtins, o dėl tokio pareiškimo ieškovas patirs turtinių ir (ar) neturtinių nuostolių, būtent ji bus laikoma už juos atsakinga ir ieškovo patirtus nuostolius privalės atlyginti.
14.6. Teismas sprendime netinkamai įvertino ir kitus bylai reikšmingus, nors ir netiesioginius rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad atsakovė neturėjo pakankamo pagrindo rašyti pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Teismo neįvertintas atsakovės piktybiškas nusiteikimas ieškovo asmens atžvilgiu.
14.7. Teismas ieškovo reikalavimo dėl žalos atlyginimo net nenagrinėjo ir atitinkamai dėl to sprendime nepasisakė, nors ieškovo tiesioginiai nuostoliai sudarė 11 776,92 Eur.
15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė M. S. prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Ieškovas ieškinio pagrindą aiškina plečiamai, išeidamas už 2018 m. lapkričio 15 d. konfliktinės situacijos su atsakove ribų, ir remiasi jau kitais motyvais. Ieškovas apeliaciniame skunde nepasisako dėl savo ieškinio reikalavimo atsakovei, kuriuo jis prašė atlyginti tariamai susidariusius nuostolius laikotarpiu nuo 2019-09-26 (kada buvo baigta nagrinėti baudžiamoji byla ir panaikinta kardomoji priemonė) iki 2021-04-18. Iš šio apeliacinio skundo motyvo nėra aišku, kaip pasireiškia tariamos ieškovės atsakomybės sąlygos šioje ginčo dalyje.
15.2. Atsakovė į teisėsaugos institucijas kreipėsi ne dėl telefono, kuriuo ji naudojosi, „paėmimo“, kaip sušvelnintai pateikia telefono atėmimo iš atsakovės faktą ieškovas, o dėl smurtinio incidento, kurio metu atsakovė patyrė fizinį ieškovo smurtą. Smurtą patyręs asmuo dėl savo ypatingos būsenos ne visada gali detaliai nurodyti įvykio aplinkybes, gali būti tokios būsenos, kad iš viso nieko nepasakyti, kadangi jo būsena apsunkina adekvataus mąstymo procesus, bet tai nereiškia, kad jis nepatyrė smurto. Dar daugiau, skambučio BPC numeriu metu atsakovė aiškiai nurodė, kad ieškovas smurtavo.
15.3. Ieškovas subjektyviai perpasakoja tik dalį 2018-11-15 kilusio konflikto, kuris negali būti laikomas darbinio pobūdžio konfliktu, aplinkybių, nepagrįstai laikydamas, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo rašyti pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BPK 140 straipsnio 2 dalį. Ieškovas nepaneigė teismo sprendimo motyvų, pagal kuriuos atsakovė savo pažeistas teises turėjo ginti ir gynė taip, kaip ji konkrečioje situacijoje reagavo į jos atžvilgiu neteisėtą ir galimai smurtinį ieškovo elgesį.
15.4. Ieškovas savo ieškinyje aiškiai įvardijo jos veiksmus, kurių pagrindu kildina ieškinio reikalavimus, t.y. atsakovė tariamai neteisėtai elgėsi kreipdamasi į policiją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo atsakovo atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Atsakovas tik abstrakčiai pažymėjo tariamai nepateisinamus atsakovės veiksmus, tačiau šių savo tariamų nuostolių neįrodinėjo civilinės atsakomybės kilimo sąlygų kontekste, o bendrai susiejo su 2018-11-15 konfliktu. Ieškovas klaidina teismą, teigdamas, esą atsakovė elgesys niekaip negalėjo būti pateisinamas savavališkai užėmus turtą net neleidžiant šiuo turtu naudotis jo teisėtam savininkui. Į bylą nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad yra nustatytas faktas, jog atsakovė savavališkai užėmė ieškovo turtą, antra, atsakovė teisėtai naudojasi ieškovo vardu registruotu turtu nuo jo įsigijimo ir pritaikymo gyventi šalių šeimai, kadangi jame apsigyveno kartu su pačiu ieškovu ir dviem jų mažamečiais vaikais.
15.5. Konkretaus gyvenamojo būsto nuoma ir konkrečiomis sąlygomis buvo ieškovo pasirinkimas, niekaip nesusijęs su tariamai neteisėtais atsakovės veiksmais. Atsakovė, kaip smurtą patyręs asmuo, kreipėsi su pareiškimu į teisėsaugos institucijas, o pastarųjų veiksmai ir procesiniai sprendimai nuo atsakovės visiškai nepriklausė. Apeliacinio skundo argumentai dalyje dėl turtinės ir neturtinės žalos yra ieškinio motyvų perrašymas, kuris niekaip nesusietinas su apeliacijos procesu ir apeliacinio skundo motyvais.
16. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti bei iš skundžiamo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-413-892/2022 motyvuojamosios dalies 35 punkto pašalinti teismo išvadas „<...> nes minėtos išlaidos bei ieškovo neigiami išgyvenimai atsidaro dėl vykusio baudžiamojo proceso, kurio trukmę, sąlygas, priimamus sprendimus lėmė ne atsakovės, bet teisėsaugos institucijų veiksmai“. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas sekančiais argumentais:
16.1. Kadangi apelianto nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės yra susiję su teismo išvadomis dėl atsakovės M. S. veiksmų vertinimo, dėl šių argumentų trečiasis asmuo neturi kompetencijos pasisakyti.
16.2. Teismui, nenustačius pirmosios civilinės atsakomybės sąlygos - neteisėto veikimo - nebuvo pagrindo byloje spręsti dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų, įskaitant ir priežastinio ryšio vertinimą, todėl teismo sprendimo 35 punkte nurodytos išvados, jog „tarp atsakovės pranešimo dėl patirto smurto ir ieškovo išlaidų turto nuomai, mokėjimų už komunalines paslaugas, teismo išlaidų, ieškovo nurodomos patirtos neturtinės žalos nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio, nes minėtos išlaidos bei ieškovo neigiami išgyvenimai atsidaro dėl vykusio baudžiamojo proceso, kurio trukmę, sąlygas, priimamus sprendimus lėmė ne atsakovės, bet teisėsaugos institucijų veiksmai “, šalintinos iš sprendimo motyvuojamosios dalies. Tokių išvadų teismas negalėjo padaryti dar ir dėl to, kad teisėsaugos institucijų veiksmų ir sprendimų jų atitikimo teisės aktams nevertino ir jų neanalizavo, nes tai nebuvo civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismo išvados, neparemtos byloje surinktais ir įvertintais įrodymais negali būti laikomos bylos motyvais ir vėliau naudojamos kituose teisminiuose procesuose teisminio precedento tvarka.
16.3. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimas valstybei nėra pareikštas, kad ginčas nėra susijęs su valstybės institucijų pareigūnų neteisėtais veiksmais padaryta žala, kad ieškovo reikalaujama priteisti turtinė žala apima ir laikotarpį, kai ikiteisminis tyrimas nebuvo atliekamas bei remiantis aukščiau nurodyta teismų praktika, CPK 47 straipsnio nuostatomis, mano, jog valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, iš trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų sąrašo turėjo būti pašalinta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
18. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
19. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
20. Byloje nustatyta, kad atsakovė M. S. 2018 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ieškovo atžvilgiu dėl to, jog 2018 m. lapkričio 15 d. apie 10:00 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ ofise, ieškovas naudojo smurtą artimoje aplinkoje, tai yra, pagriebė atsakovei už rankos ir pastūmė ją į sieną, tokiu būdu jai padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Minėto pareiškimo pagrindu 2018 m. lapkričio 16 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. 2018 m. lapkričio 15 d. 18.00 val. ieškovas buvo sulaikytas. Ieškovas paleistas į laisvę 2018 m. lapkričio 16 d. 14.55 val. 2018 m. lapkričio 16 d. nutarimu ieškovui skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 29 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-741-929/2019 priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo nuspręsta ieškovą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendį 2019 m. gegužės 17 d. apskundė prokurorė. Atsakovė pateikė atsiliepimą į prokurorės apeliacinį skundą, kuriuo prašė tenkinti prokuratūros apeliacinį skundą. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-460-576/2019 prokurorės apeliacinį skundą atmetė. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. išteisinamuoju nusprendžiu buvo panaikinta ieškovui taikyta kardomoji priemonė (rašytinis pasižadėjimas neišvykti). Nuosprendis įsiteisėjo 2019 m. rugsėjo 26 d.
21. Ieškovas 2019 m. rugsėjo 28 d. elektroniniu paštu bei registruotu paštu išsiuntė pranešimą, kuriuo pareikalavo atsakovę išsikraustyti iš jam priklausančio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), iki 2019 m. spalio 28 d. 2021 m. balandžio 18 d. laiške atsakovei ieškovas rašė, kad, kai reikėjo keletą kartų patekti į namus, jis negalėjo, nes atsakovė buvo pakeitusi raktą.
22. Ieškovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl aplinkybių, kurioms esant atsakovė kreipėsi į teisėsaugos institucijas, neįvertino netiesioginių įrodymų reikšmės, dėl ko, apelianto nuomone, padarytos nepagrįstos išvados vertinant atsakovės veiksmus.
23. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnis). Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnis).
24. Deliktinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus) bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.246 – 6.249 straipsniai).
25. Turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnis). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.
26. Ieškovas savo reikalavimus atsakovei dėl jo patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kildina iš atsakovės veiksmų inicijuojant ikiteisminį tyrimą dėl 2018 m. lapkričio 15 d., UAB „(duomenys neskelbtini)“ biuro patalpose kilusio konflikto. Pagal kasacinio teismo praktiką vertinant, ar naudojimasis įstatymų suteikta teise kreiptis teisminės gynybos, gali būti pripažįstamas neteisėta veika CK 6.246 straipsnio aspektu, pažymėtina, kad esminės reikšmės turi ne baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų išteisinimo faktas, o nukentėjusiojo kreipimosi teisminės gynybos aplinkybės, kurios vertintinos tuo aspektu ir tik tiek, kiek tai reikšminga konstatuojant, ar nėra aiškiai išreikšto piktnaudžiavimo teise, atidumo ir rūpestingumo imperatyvų sąmoningo nepaisymo, kas teismui būtų pagrindas spręsti dėl civilinės atsakomybės už žalą, padarytą piktnaudžiaujant teise, taikymo (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Šiuos imperatyvus pažeidžiančiais veiksmais būtų pagrindas pripažinti tokį kreipimąsi dėl baudžiamojo persekiojimo, kai atsakovo teisinis statusas ir kitos aplinkybės liudytų, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, tokioje situacijoje teisminės gynybos nesikreiptų. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
27. Nagrinėjamu atveju svarbu įverti tai, ar atsakovės, iš kurios prašoma priteisti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę), atitinkamas veikimas gali būti pripažintas neteisėtas, žalą apeliantui sukėlęs veiksmas, ką byloje siekė įrodyti apeliantas.
28. Deliktinės civilinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga elgtis atsargiai ir dėmesingai, kitaip tariant, laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Neteisėtumas civilinėje teisėje priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, o nustatant, ar veiksmai buvo teisėti, taikytini ir protingumo, sąžiningumo, rūpestingumo standartai.
29. Kaip jau minėta, įstatymas numato galimybę asmenims teikti pareiškimus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, o ikiteisminės įstaigos pareigūnams tenka diskrecijos teisė nuspręsti, ar duomenų ikiteisminiam tyrimui pradėti pagal nukentėjusiojo asmens pareiškimą pakanka, ar jo nepradėti, ar pradėtą nutraukti, ar perduoti bylą į teismą. Tai, kas numatyta įstatymo, t. y. naudojimasis įstatyme suteiktomis procesinėmis teisėmis, negali būti laikoma priešingu teisei (neteisėtu) elgesiu, jeigu nenustatytas piktnaudžiavimas šia teise.
30. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino rašytinių įrodymų, t.y. 2018 m. lapkričio 15 d. skambučių išklotinių, kuomet atsakovė du kartus skambino į bendrąjį pagalbos centrą. Apelianto nuomone, šie įrodymai patvirtina, kad šalių konflikto priežastis buvo įmonei priklausančio telefono paėmimas ir atsakovės siekis jį atgauti, o ne smurtas, todėl atsakovė, pati turėdama teisinį išsilavinimą ir teisinio darbo patirties, turėjo savo teises ginti kitais būdais, o ne inicijuodama ikiteisminį tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka.
31. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. lapkričio 15 d. skambučių išklotines vertino detaliai ir išsamiai, nurodydamas, kad atsakovė nekonkretizavo patirto smurto aplinkybių, tik nurodė, kad iš jos buvo atimtas telefonas, taip pat padarydamas išvadą, kad vien aplinkybė, jog atsakovė nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė smurtas telefoninių pokalbių bendruoju pagalbos telefonu metu nepatvirtina, kad ji pateikė aiškiai nepagrįstą pareiškimą ikiteisminio tyrimo institucijai, tai yra neįrodo jos neteisėto veikimo, netiesiogiai nepatvirtina, kad jos pareiškimas nepagrįstas.
32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs (CPK 4 straipsnis), kad: i) įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę; ii) vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; iii) vertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visetas, taip pat vadovaujamasi logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-969/2015). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015-07-15 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018; 2021-01-13 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021).
33. Vien tai, kad apeliantas skirtingai nei pirmosios instancijos teismas vertina skambučių išklotinių turinį ir jo emocinį foną, nereiškia, kad teismas šių įrodymų nevertino ar juos įvertino neteisingai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad skambučių išklotinėse nurodyta, kad atsakovės balsas susijaudinęs, abiejų skambučių turinys nuosekliai sutampa (atsakovė įvardija smurtą ir telefono atėmimą). 2019 m. balandžio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendyje konstatuota, kad D. S. pripažino, kad imdamas telefoną iš nukentėjusiosios rankų, galėjo nagu jai įdrėksti, kas papildomai patvirtina konfliktinę to momento situaciją. Iš 2019 m. balandžio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad susijaudinusią atsakovės emocinę būklę patvirtino liudytojo A. N. bei liudytojos K. P. parodymai. Baudžiamojoje byloje taip pat buvo patvirtintas žaizdos atsakovės dešinėje plaštakoje faktas, tik skiriasi šalių versijos dėl jo kilmės. Visi šie duomenys leidžia pagrįstai labiau tikėti buvus situacijai, kuri suteikė pagrindą atsakovei jaustis nesaugiai, jausti grėsmę, subjektyviai situaciją suvokti kaip smurtą artimoje aplinkoje jos atžvilgiu ir tokiose aplinkybėse reaguoti kreipiantis į teisėsaugos institucijas, t.y. atsakovės veiksmai visiškai atitiko rūpestingo ir atidaus asmens standartą tokio pobūdžio situacijose. Apelianto teiginiai, kad patyrusi realų smurtą atsakovės elgesys pranešant apie įvykį, būtų buvęs visiškai kitos, atmestini kaip deklaratyvūs ir paremti subjektyviu ieškovo vertinimu.
34. Atmestini ir apelianto teiginiai apie atsakovės teisinį išsilavinimą, teisinį stažą ir iš to tariamai kylančią pareigą reaguoti atidžiau, rūpestingiau ir pasirenkant kitas savo teisių gynimo priemones. Kaip jau minėta, nustatyta, kad šalis sieja ne tik darbiniai, bet ir artimi asmeniniai santykiai (šalys vedė bendrą ūkį, augino tris vaikus), kas lemia didesnį emocinį įsitraukimą į bendravimą, sukelia stipriau išreikštas asmenines emocijas, tad apelianto pozicija, kad atsakovė tarpusavio konfliktinėse ir emociškai ar fiziškai nesaugiose situacijose privalo reaguoti profesionaliai vertintina kaip visiškai nepagrįsta. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas - ikiteisminio tyrimo institucijos pareigūnas konstatavo, kad pakankama duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog galimai buvo padaryta nusikalstama veika, prokurorė, perdavė bylą su kaltinamuoju aktu teismui bei pateikė apeliacinį skundą dėl išteisinamojo Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, t.y. asmenys, turintys teisinį išsilavinimą bei patirtį baudžiamosios teisės bei baudžiamojo proceso taikymo srityje buvo pakankamai įsitikinę dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos.
35. Nagrinėjamu atveju neturi reikšmės ir apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į netiesioginius byloje esančius įrodymus, t. y., kad atsakovė dėl bet kokių buitinių konfliktų nesutarimų sprendimo siekia pasitelkti policijos pareigūnus, nebuvo vertintas atsakovės piktybiškas nusiteikimas ieškovo atžvilgiu, galimai lėmęs ikiteisminio tyrimo inicijavimą. Pirma, pirmosios instancijos teismas dėl šių apelianto argumentų motyvuotai pasisakė skundžiamame sprendime, ir, kaip jau minėta, sprendžiant klausimą dėl to, ar pagrįstai atsakovė inicijavo ikiteisminį tyrimą, svarbios būtent 2018 m. lapkričio 15 d. įvykio aplinkybės ir jų vertinimas, o ne retrospektyvus šalių tarpusavio santykių bendras vertinimas.
36. Nors pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal atsakovės pareiškimą baigėsi ieškovo išteisinimu pagal BK140 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, vien šio fakto nepakanka atsakovės veiksmų neteisėtumui konstatuoti. Šios aplinkybės nepaneigia, kad buvo pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą.
37. Byloje nustatytos aplinkybės neįrodo aiškiai išreikšto atsakovės piktnaudžiavimo teise, atidumo ir rūpestingumo imperatyvų sąmoningo nepaisymo. Pasinaudojimas įstatyme įtvirtinta teise kreiptis teisminės gynybos negali būti pripažįstamas neteisėtu veikimu CK 6.246 straipsnio prasme, o vien tas faktas, jog ieškovas buvo išteisintas iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nėra pagrindas atsakovės deliktinei atsakomybei atsirasti. Nesant teisinių pagrindų atsakovės veiksmus pripažinti neteisėtais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra sąlygų atsakovės deliktinei civilinei atsakomybei dėl kreipimosi į ikiteisminio tyrimo instituciją kilti, taigi ir teisinio pagrindo dėl to priteisti iš atsakovės ieškovės prašomą turtinę ir neturtinę žalą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra sąlygų atsakovės deliktinei civilinei atsakomybei kilti.
38. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nepasisakė dėl turtinės žalos už laikotarpį po jam paskirtos kardomosios priemonės galiojimo pabaigos nuo 2019 m. birželio 29 d. iki 2021 m. balandžio 18 d., nes atsakovė jo ir toliau neįleido į namus. Iš ieškinio matyti, kad visą reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ieškovas sieja išimtinai dėl, ieškovo vertinimu, neteisėtų atsakovės veiksmų inicijuojant ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (ieškinio 65 pastraipa), todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovės veiksmai, inicijuojant ikiteisminį tyrimą, buvo teisėti, pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą visa apimtimi, detaliai nepasisakydamas dėl atskirų ieškovo nurodytų turtinės žalos atsiradimo laikotarpių.
39. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria tiek teismo išvadoms, tiek atsakovės atsiliepimo į skundą argumentams, daro išvadą, kad apelianto apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, apelianto reikalavimai neįrodyti. Konkrečiu atveju iš apeliacinio skundo turinio yra pagrindo spręsti, kad apeliantas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo siekdamas, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.
40. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.
41. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, prašymo
42. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat formuluoja reikalavimą iš 2022 m. kovo 22 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-413-892/2022 motyvuojamosios dalies 35 punkto pašalinti teismo išvadas „<...> nes minėtos išlaidos bei ieškovo neigiami išgyvenimai atsidaro dėl vykusio baudžiamojo proceso, kurio trukmę, sąlygas, priimamus sprendimus lėmė ne atsakovės, bet teisėsaugos institucijų veiksmai“.
43. Teismų praktikoje pripažįstama, kad gali būti skundžiamas tiek visas procesinis sprendimas, tiek jo motyvuojamoji dalis, nes teisinę reikšmę turi ne tik teismo sprendimo rezoliucinė dalis, bet ir nustatymas konkrečių faktų ir teisinių santykių, kurie vertintini kaip prejudiciniai, turintys res judicata (teismo galutinai išspręsto klausimo) galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-968/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktas).
44. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, manydama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis turi būti keistina pašalinant iš jos atitinkamus motyvus, turėjo teisę teikti įstatymo reikalavimus atitinkantį apeliacinį skundą dėl 2022 m. kovo 22 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų sprendimo. Trečiajam asmeniui nerealizavus savo teisės į apeliaciją įstatymo nustatyta tvarka, teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo išeiti už apeliacinio skundo ribų, sprendžia ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde keliamų klausimų, o atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą formuluojamo reikalavimo nenagrinėja.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
45. Atsakovė, teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą patyrė 600,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurios atmetus apeliacinį skundą, priteistinos atsakovei iš apelianto (CPK 93, 98 straipsniai).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei M. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 600 Eur (šešis šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Lina Muchtarovienė
Irena
Stasiūnienė