KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 4 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Larisos Šimanskienės ir Danutės Žvinklytės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos statybų vystymo grupė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos statybų vystymo grupė“ atstovės bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Finresta“ ieškinį atsakovui Ž. S. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.        Ginčo esmė

1.       Ieškovė pateikė teismui patikslintą ieškinį, juo prašė priteisti iš atsakovo 13 411,04 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimi ieškovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Baltijos statybų vystymo grupė“ iškelta bankroto byla. Ieškovės bankroto administratore paskirta UAB „Finresta“. Pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius. Teismo nutartimi buvusiam ieškovės vadovui atsakovui Ž. S. buvo nustatytas 10 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos terminas perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. 2019 m. sausio 10 d. administratorė iš atsakovo gavo dalį ieškovės dokumentacijos (balansus, kreditorių, debitorių, turto sąrašus, pažymas), tačiau administratoriui neperduotas joks ieškovės turtas (išskyrus grąžintas 1 000,00 Eur pinigines lėšas; taip pat bankui perduotas ieškovės lizinguotas automobilis). 2017 metų finansinės atskaitomybės duomenimis, ieškovė veikė nuostolingai. Iš pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, jog ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. buvo fiksuotas 15 347,00 Eur nuostolis, ieškovė turėjo turto už 9 747,00 Eur, o mokėtinų sumų ir įsipareigojimų iš viso irgi už 9 747,00 Eur. Taigi yra pagrindas padaryti išvadą, kad ieškovė 2017 metais buvo nemoki, t. y. pradelsti įsipareigojimai 2017 metais viršijo pusę atsakovės į balansą įrašyto turto vertės. Ieškovė neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registrui (išskyrus už 2017 m.), įmonės finansiniai kreditiniai reikalavimai susiformavo nuo 2017 m. rugsėjo mėn. 14 d., todėl darytina pagrįsta išvada, kad ieškovė buvo nemoki ir atsakovui kilo įstatymo nustatyta pareiga vėliausiai 2017 m. rugsėjo 14 d. inicijuoti ieškovei bankroto bylos iškėlimą. Tačiau atsakovas, vienintelis ieškovės vadovas ir akcininkas, žinodamas apie įmonės nemokumą, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o tokių pareigų pažeidimas sudaro pagrindą priteisti iš atsakovo visos (13 411,04 Eur) įmonės ir jos kreditorių patirtos žalos atlyginimą.

3.       Atsakovas Ž. S., nesutikdamas su patikslintu ieškinio reikalavimais, pateikė atsiliepimą, juo prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Nurodė, jog, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju neegzistuoja visos būtinos sąlygos taikyti civilinę atsakomybę. 2017 m. balanse nurodytų bendrovės kreditinių įsipareigojimų didžiąją dalį iš esmės sudarė paties atsakovo Ž. S. suteiktos paskolos bendrovei apyvartinėms lėšoms papildyti ir bendrovės veikloje naudotoms statybinėms medžiagoms įsigyti. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad bendrovės 2017 m. balanso informacinėje eilutėje „Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai“ nurodytas įmonės rodiklis (6 459,00 Eur suma) reiškė pradelstus bendrovės įsipareigojimus. Pažymėjo, kad 2017 m. rugsėjo 13 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) sprendimu Nr. SDI-24 su VSDFV Klaipėdos skyriumi buvo sudaryta VSD įmokų už apdraustuosius įsiskolinimo atidėjimo sutartis, ja bendrovei buvo leista padengti 2017 m. rugsėjo 14 d. fiksuotą 3 161,18 Eur įsiskolinimą VSDFV per 16 mėnesių iki 2019 m. birželio 30 d. kas mėnesį mokant 200,00 Eur skolos sumą. Bendrovės 2017 m. rugsėjo 14 d. fiksuota 3 161,18 Eur skola VSDFV 2018 m. sausio 1 d. buvo sumažinta daugiau nei 56 procentais ir nesudarė atsakovui pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei. 2017 m. balanso duomenimis, įmonė 2017 m. gruodžio 31 d. turėjo trumpalaikio turto už 5 982,00 Eur, 3 765,00 Eur vertės ilgalaikio turto. Ilgalaikį turtą sudarė automobilis (duomenys neskelbtini), kuris priklausė lizingo bendrovei – Luminor Bank, AB. Įvertinus turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį, akivaizdu, kad 2018 m. sausio 1 d. bendrovė nebuvo nemoki ir pareiga inicijuoti bankroto bylą atsakovui, kaip bendrovės vadovui, nekilo. 2018 m. tęsdama veiklą bendrovė generavo stabilias pajamas, turėjo užsakymų, laiku mokėjo atlyginimus darbuotojams, o įmokos VSDFV biudžetui, nors ir vėluojant, buvo mokamos iki pat 2018 m. rugsėjo 12 d. Aplinkybę, kad bendrovė 2018 m. gaudavo pajamų ir vykdė veiklą, patvirtina į bylą teikiamos pardavimo sąskaitos už atliktus rangos darbus ir pelno (nuostolių) ataskaita už 2018 m. sausio–liepos mėnesius (bendrovės pardavimo pajamos sudarė 29 886,00 Eur, o grynasis pelnas – 2 723,00 Eur). Atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu bendrovė turėjo finansinių sunkumų, dėl verslo nesėkmių patyrė didelių nuostolių, tačiau finansuojama paties atsakovo tęsė veiklą ir buvo moki. 2017 m. bendrovės balansas, kuriuo vadovavosi Klaipėdos apygardos teismas, neatspindėjo realios įmonės finansinės padėties, kadangi pagrindinis ir didžiausias bendrovės kreditorius 2018 m. pradžioje buvo pats atsakovas, jis nuolatos iš savo asmeninių lėšų finansavo įmonę. Įmonė atsakovo dėka sugebėjo atsiskaityti su didžiąja dalimi kreditorių, išmokėti darbuotojams atlyginimus ir toliau tęsti veiklą. Mano, kad bendrovė realiai nemoki tapo 2018 m. liepos mėnesį, kai, susidūrusi su finansiniais sunkumais, nebepajėgė padengti iš karto viso susidariusio įsiskolinimo VSDFV Klaipėdos skyriui, o pakartotinis atsakovo prašymas sudaryti skolos mokėjimo atidėjimo grafiką VSDFV buvo atmestas. Teigia, kad atsakovas savo neveikimu jokios žalos įmonės kreditoriams nepadarė. Į Klaipėdos apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo VSDFV Klaipėdos skyrius kreipėsi 2018 m. liepos 18 d., kai UAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ įsiskolinimas VSDFV biudžetui sudarė 3 653,38 Eur.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. spalio 27 d. sprendimu ieškovės BUAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės BUAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ atsakovui Ž. S. 38,00 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų, jas atlyginant iš BUAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ bankroto administravimo išlaidų.

6.       Teismas nustatė, kad atsakovas Ž. S. nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. buvo individualiosios įmonės (toliau – IĮ) „Amburia“ vadovu, o, individualiąją įmonę pertvarkius į uždarąja akcinę bendrovę, nuo 2017 m. vasario 21 d. buvo UAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ vadovu. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1390-730/2018 UAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Finresta“. 2019 m. sausio 25 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-613-730/2019 BUAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą 2018 m. liepos 19 d. kreipėsi VSDFV Klaipėdos skyrius. 2019 m. sausio 25 d. Klaipėdos apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-613-730/2019 patvirtino BUAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus (8 842,88 Eur): VSDFV Klaipėdos skyrius – 6 739,82 Eur, VSDFV Alytaus skyrius – 1 253,20 Eur, AB Luminor Bank – 849,86 Eur. 2020 m. vasario 25 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-246-730/2020 į BUAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ kreditorių sąrašą įtraukta UAB „Aimpex“ su 4 157,00 Eur finansiniu reikalavimu, UAB „TOI TOI Lietuva“ su 411,16 Eur finansiniu reikalavimu ir patvirtintas patikslintas kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, kurių bendra suma 13 411,04 Eur.

7.       Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, kad ilgalaikio turto (automobilio (duomenys neskelbtini)), vertė (3 765,00 Eur) yra neįskaičiuotina formuojant bendrovės turimą turtą, ir padarė išvadą, kad, pagal balanso duomenis, įmonė 2017 m. gruodžio 31 d. turėjo 5 982,00 Eur vertės turto.

8.       Taip pat nustatė, kad 2017 m. rugsėjo 14 d. tarp VSDFV ir UAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ buvo sudaryta valstybinio socialinio draudimo įmokų už apdraustuosius įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartis. Kadangi UAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ nevykdė sutartyje numatytų sąlygų, t. y. nustatytu terminu nesumokėjo einamųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų už apdraustuosius, sutartis 2018 m. kovo 13 d. buvo nutraukta. 2018 m. rugsėjo 12 d. atsakovas pakartotinai kreipėsi į VSDFV, prašydamas skolos likučio, t. y.              3 213,21 Eur, mokėjimą išdėstyti dalimis, tačiau VSDFV atsisakė sudaryti sutartį, kadangi asmuo yra pažeidęs socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimo sąlygas, dėl socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo draudėjas gali kreiptis ne anksčiau kaip po vienų metų nuo sprendimo priverstine tvarka išieškoti iš draudėjo likusią įsiskolinimo sumą kartu su palūkanomis priėmimo dienos. 2017 m. gruodžio 16 d. UAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ VSD įmokų skola sudarė 1 014,37 Eur, o 2018 m. sausio 16 d. skola sudarė 1 406,25 Eur.

9.       Teismo vertinimu, neteisėtais veiksmais galėtų būti laikomi įmonės vadovo sudaryti sandoriai, iš kurių atsirado ar padidėjo mokestinės prievolės, tačiau tokių sandorių ieškovas nagrinėjamoje byloje nenurodė ir atsakovo atsakomybės šiuo aspektu nepagrindė.

10.       Teismas pažymėjo, kad įmonės balanso informacinėje eilutėje „Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai“ nurodytas įmonės rodiklis (6 459,00 Eur) nagrinėjamu atveju nereiškia, kad visa šioje informacinėje eilutėje nurodyta suma yra įmonės pradelsti įsipareigojimai. Šioje balanso eilutėje gali atsispindėti ne tik pradelsti įsipareigojimai, bet ir ilgalaikiai įsipareigojimai, kurie turi būti apmokėti per vienerius metus ir kurie nėra pradelsti.

11.       Taip pat pažymėjo, kad 2020 m. vasario 25 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi bankroto byloje patvirtintas UAB „Aimpex“ 4 157,00 Eur sumos finansinis reikalavimas nelaikytinas pradelstu iki bankroto bylos iškėlimo, kadangi pareiga mokėti priteistą įsiskolinimą kilo tik įsiteisėjus teismo sprendimui (2019 m. sausio 18 d.). Teismo vertinimu, įsipareigojimas Luminor Bank, AB pagal 2014 m. spalio 7 d. sudarytą lizingo sutartį dėl automobilio (duomenys neskelbtini) įsigijimo nėra svarbus vertinant įmonės nemokumo momentą, nes pagal šią sutartį paskolos grąžinimo terminas buvo nustatytas iki 2019 m. spalio 10 d., t. y. įsipareigojimas apskritai nebuvo pradelstas iki bankroto bylos iškėlimo. 2020 m. vasario 25 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi UAB „TOI TOI Lietuva“ patvirtintas 411,16 Eur sumos finansinis reikalavimas yra susidaręs 2017 m. lapkričio 9 d. ilgalaikės nuomos sutarties Nr. KI-17/134 pagrindu dėl neapmokėtų PVM sąskaitų – faktūrų už 2018 m. kovo–gegužės mėnesius, dėl to nėra laikytinas pradelstu ieškovės nurodomą įmonės nemokumo dieną.

12.       Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad UAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ buvo nemoki 2017 m. rugsėjo mėn. 14 d., 2017 m. spalio 16 d. ar 2017 m. gruodžio 31 d., nes bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad įmonės nemokumo apibrėžtį atitinkanti pradelstų įsipareigojimų dalis viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, dėl to pagrindo taikyti atsakomybę vadovui ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu nėra. Nagrinėjamu atveju kreditorius VSDFV Klaipėdos skyrius kreipėsi į teismą dėl UAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ bankroto bylos iškėlimo ankščiau, nei byloje nustatyta įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (2018 m. rugpjūčio 30 d.). Ieškinys dėl 13 411,04 Eur žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas, nes bylos nagrinėjimo metu ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp žalos, kurios atlyginimą prašoma priteisti (bankroto byloje patvirtintų kreditinių reikalavimų sumos), ir atsakovo neveikimo.

III.        Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.       Ieškovė BUAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ (toliau – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo teismo Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovo 13 411,04 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad, pagal balanso duomenis, įmonė nebuvo nemoki. Teismo išvada, jog 2017 m. gruodžio 31 d. turėjo 5 982,00 Eur vertės turto, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Teigia, kad administratorei iki šiol nėra perduotas joks bendrovės turtas. Bendrovė neperdavė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad 2017 m. gruodžio 31 d. turėjo 5 982,00 Eur vertės turto.

13.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad įmonės balanso informacinėje eilutėje „Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai“ nurodytas įmonės rodiklis (6 459,00 Eur) nagrinėjamu atveju nereiškia, jog visa šioje informacinėje eilutėje nurodyta suma yra įmonės pradelsti įsipareigojimai. Teigia, kad, pagal teismų praktiką, nepradelsta laikytina ta suma, kuri nurodoma balanso eilutėje „Po vienerių metų mokėtinos sumos“ (pvz., 2019 m. spalio 24 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1507-241/2019 ir kt.).

13.3.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė ieškovei įrodinėjimo naštą įrodyti, kad balanso informacinėje eilutėje „Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai“ nurodytas įmonės rodiklis (6 459,00 Eur) yra įmonės pradelsti įsipareigojimai.

13.4.                      Teigia, kad dėl didelio bendrovės dokumentų kiekio trūkumo, jų neišsaugojimo, neįtraukimo į bendrovės apskaitą visų bendrovės ūkinių operacijų, atsakovo Ž. S. pareigos parinkti bendrovės apskaitos politiką ir ją įgyvendinti nevykdymo nėra galimybės nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, patenkinti iš dalies ar visiškai byloje pareikštų kreditinių reikalavimų. Šios aplinkybės nustatytos Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-703-777/2020.

13.5.                      Byloje pateiktos finansinės ataskaitos patvirtina, kad ieškovė 2017 metais buvo nemoki Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme. 2017 metais bendrovė veikė nuostolingai, turėjo turto už 9 747,00 Eur sumą, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų suma buvo lygi 9 747,00 Eur. Taigi pradelsti įsipareigojimai 2017 metais viršijo pusę atsakovės į balansą įrašyto turto vertės, t. y. bendrovė buvo 100 procentų nemoki.

13.6.                      Byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybes, jog atsakovas veikė aplaidžiai, neteisėtai, nerūpestingai, dėl to nėra galimybės nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, patenkinti iš dalies ar visiškai byloje pareikštų kreditinių reikalavimų.

13.7.                      Administratorės pateikti įrodymai patvirtina bendrovės nemokumą, pradelstus įsipareigojimus, atsakovo pareigų nevykdymą ir dėl to bendrovei ir jos kreditoriams atsiradusią žalą. Atsakovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė administratorės nurodytų aplinkybių ir įrodymų apie bendrovės nemokumą ir atsiradusią žalą dėl pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei tapus nemokiai nevykdymo. Todėl ieškinys yra įrodytas, pagrįstas ir tenkintinas, o skundžiamas sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

14.       Atsakovas Ž. S., atstovaujamas advokato Roberto Skėrio, atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti atsakovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1.                      Ieškovė, ginčydama pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad įmonės balanso eilutėje „Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai“ nurodytas įmonės rodiklis (6 459,00 Eur) nereiškia, jog visa šioje informacinėje eilutėje nurodyta suma yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, savo nesutikimą grindžia Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1507-241/2019, kurioje buvo sprendžiamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimas. Nagrinėjamos bylos ir bylos, kuria remiasi ieškovė, ratio decinendi iš esmės skiriasi, dėl to šis apeliacinio skundo argumentas iš esmės yra klaidingas.

14.2.                      Ieškovės į bylą pateikti dokumentai, neva patvirtinantys, kad bendrovė 2017 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyto neturėjo turto, priešingai, nei teigia ieškovė, patvirtina, kad bendrovė turėjo turto, jis vėliau buvo sunaudotas ir nurašytas.

14.3.                      Apeliacinio skundo argumentai, esą pirmosios instancijos teismas netinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, yra iš esmės neteisingi, neatitinkantys nustatyto teisinio reguliavimo ir kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Mano, kad nurodomas tariamas atsakovo bendrovės dokumentų neperdavimas nemokumo administratoriui neturėjo įtakos ieškovės įrodinėjimo pareigos vykdymui.

14.4.                      Pažymėjo, kad ieškovė apeliaciniu skundu pripažįsta neįrodžiusi atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, todėl darytina išvada, kad iš esmės ieškovė su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškinio reikalavimai byloje neįrodyti, sutinka.

14.5.                      Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje esančius rašytinius duomenis, patvirtinančius bendrovės mokumą ieškinyje nurodytu laikotarpiu, todėl pagrįstai ieškovės ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.        Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

15.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

16.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

17.       Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės BUAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ bankroto administratorės ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo, BUAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ vadovo, atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliaciniame skunde suformuluotus faktinius ir teisinius pagrindus. Ieškovė su minėtu teismo sprendimu nesutinka, motyvuodama tuo, kad teismas neteisingai vertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir nepagrįstai padarė išvadą, kad bendrovė nurodytu ieškinyje laikotarpiu buvo moki ir atsakovas neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą ieškovei. Priešingai, atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus, pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra nustatyta atsakovui, kaip juridinio asmens vadovui, būtinų sąlygų taikyti civilinę atsakomybę. Teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

18.       Ieškovė Klaipėdos apygardos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus ir naujus rašytinius įrodymus – Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-67-241/2021 ir  Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-703-777/2020. Nurodo, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, atsižvelgiant į įsiteisėjusią Lietuvos apeliacinio teismo nutartį. Mano, kad teikiamas prašymas bylos nagrinėjimo neužvilkins ir yra neatsiejama bylos nagrinėjimo dalis, reikalinga siekiant teisingai išnagrinėti kilusį ginčą ir nenukrypti nuo Lietuvos apeliacinio teismo nustatytų aplinkybių – prejudicinių faktų (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Atsakovas, atsiliepdamas į ieškovės pareikštą prašymą, pateikė rašytinius paaiškinimus.

19.       CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismų praktikoje pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir turi būti derinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu.

20.       Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad papildomų dokumentų pateikimo būtinumą sąlygojo apeliacinės instancijos teismo nutartis, kurioje, kaip teigia ieškovė, yra nustatyti prejudiciniai faktai, kuriais ieškovė grindžia apeliacinį skundą. Teisėjų kolegijos vertinimu, teik ieškovės, teik atsakovo pateikti rašytiniai paaiškinimai ir pridedami papildomi rašytiniai įrodymai neužvilkins bylos nagrinėjimo, jų pateikimo būtinumas iškilo vėliau, todėl pateikti rašytiniai paaiškinimai ir papildomi įrodymai pridedami prie bylos ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl bendrovės nemokumo momento ir vadovo atsakomybės

21.       Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 4 straipsnyje buvo nustatyta, kad dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo turi būti kreipiamasi, jei įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų (1 punktas), įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų (2 punktas), įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų (3 punktas). Pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę, o ĮBĮ ir kitų įstatymų nustatytais atvejais privalo, kreditorius (kreditoriai) ir įmonės vadovas (ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kas įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Minėtos įstatymo nuostatos buvo alogiškos suvestinėse redakcijose tiek nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. gruodžio 29 d., tiek nuo 2017 m. gruodžio 30 d. iki 2018 m. birželio 30 d., tiek nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d.

22.       Pagal šios nutarties 21 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui gali būti taikomas civilinės atsakomybės institutas.

23.       Kasacinio teismo ne kartą išaiškinta, kad pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Žala kreditoriams dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylą atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).

24.       Kaip ne kartą pažymėta kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

25.       Nors juridinis asmuo, vykdantis ūkinę komercinę veiklą, gali susidurti su įvairiais finansiniais sunkumais, dėl kurių jam gali būti apsunkinta galimybė vykdyti savo prievoles ir atsiskaityti su kreditoriais, juridinio asmens vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra siejama ne su bet kokiais įmonės finansiniais sunkumais, bet su įmonės nemokumu, kuris yra suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

26.       Įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

27.       Ieškovė, prašydama iš atsakovo, buvusio BUAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ vadovo, priteisti žalos atlyginimą, nurodo, kad bendrovė 2017 metais buvo nemoki, nes pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę bendrovės į balansą įrašyto turto vertės, bendrovė veikė nuostolingai, todėl atsakovui dar 2017 m. rugsėjo 14 d. (2017 m. spalio 16 d.) atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovo teigimu, bendrovė tapo nemoki 2018 m. liepos mėnesį, kai, susidūrusi su finansiniais sunkumais, nebepajėgė padengti iš karto viso susidariusio įsiskolinimo VSDFV Klaipėdos skyriui, o pakartotinis atsakovo prašymas sudaryti skolos mokėjimo atidėjimo grafiką VSDFV buvo atmestas.

28.       Pirmosios instancijos teismas vertino, kad BUAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ nebuvo nemoki nei 2017 m. rugsėjo 14 d., nei 2017 m. spalio 16 d. ar 2017 m. gruodžio 31 d., nes nenustatyta, kad įmonės nemokumo apibrėžtį atitinkanti pradelstų mokėjimų dalis viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl konstatavo, kad pagrindo taikyti atsakomybę bendrovės vadovui atsakovui Ž. S. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, nėra.

29.       Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bendrovės nemokumo momentą, nepagrįstai nevertino, kad per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai yra pradelstos skolos, ir nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą ieškovei. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

30.       Byloje nustatyta, kad, pagal balanso duomenis, laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. UAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ turėjo ilgalaikio turto už 3 765,00 Eur, trumpalaikio turto už 5 982,00 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 6 459,00 Eur. UAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ nuostoliai sudarė 15 347,00 Eur.

31.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2017 m. UAB „Baltijos statybų vykdymo grupė“ balanso duomenis, pagal kuriuos bendrovė iš viso turėjo turto už 9 747,00 Eur, o per vienerius mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 6 459,00 Eur, tačiau, nesant byloje duomenų apie pradelstus mokėjimus, nusprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog bendrovė buvo nemoki 2017 m. rugsėjo 14 d. ar 2017 m. spalio 16 d., ar 2017 m. gruodžio 31 d.

32.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad bendrovės balanso informacinėje eilutėje „Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai“ nurodytas bendrovės rodiklis (6 459,00 Eur) nagrinėjamu atveju nereiškia, kad visa nurodyta suma yra bendrovės pradelsti įsipareigojimai. Nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo suformuotos praktikos civilinėje byloje Nr. 2-1507-241/2019, kad nepradelsta suma laikytina balanso eilutėje nurodyta po vienerių metų mokėtina suma.  

33.       Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015 ir kt.). Precedentų konkurencijos atveju turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu, atsižvelgiama į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius: teismo sprendimo argumentacijos įtikinamumą; ar sprendimas priimtas trijų, septynių teisėjų kolegijos, ar plenarinės sesijos (jei tai kasacinio teismo sprendimas); ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; ar dėl teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus tam tikrą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2014). Taigi teismai, spręsdami dėl precedento taikymo konkrečioje byloje galimybės, visų pirma turi nustatyti, ar sutampa bylų faktinis pagrindas, ar nėra pasikeitęs teisinis reguliavimas, o esant precedentų konkurencijai – remdamiesi prieš tai nurodytais kriterijais, parinkti taikytiną precedentą.

34.       Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos vertindamas bendrovės pradelstus įsipareigojimus, atmestinas, nes ieškovės nurodyta apeliacinio teismo praktika nėra teismo sprendimas analogiškoje byloje. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo nuomone, kad ieškovės nurodyta teismų praktika netaikytina nagrinėjamu atveju, kadangi nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidenti iš esmės skiriasi. Ieškovės nurodytoje byloje teismas sprendė restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą.

35.       Be to, ieškovė tiek apeliaciniame skunde, tiek teikdama rašytinius paaiškinimus ir papildomus įrodymus, akcentavo, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nustatyti prejudicinę reikšmę turintys faktai, kurių nereikia įrodinėti, t. y. kad nustatyti tikslaus bendrovės nemokumo nėra galimybės dėl atsakovo Ž. S. neteisėtų veiksmų, dėl byloje nustatyto ir nekvestionuojamo buvusio vadovo netinkamo pareigų, susijusių su dokumentų saugojimu, netinkama ūkinių operacijų apskaita, pareigos parinkti apskaitos politiką ir kt. netinkamu vykdymu ir dokumentacijos neperdavimu administratorei.

36.       Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas 2021 m. sausio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-67-241/2021, sutiko, kad tikslaus atsakovės nemokumo momento nustatymas nagrinėjamoje byloje yra sudėtingas dėl byloje nustatyto ir nekvestionuojamo buvusio vadovo netinkamo pareigų, susijusių su dokumentų saugojimu, netinkama ūkinių operacijų apskaita, pareigos parinkti apskaitos politiką ir kitų pareigų netinkamu vykdymu ir dokumentacijos neperdavimu administratorei, tačiau pažymėjo, kad tokios aplinkybės savaime nepatvirtina 2017 m. balanse nurodytos per vienerius metus mokėtinos sumos pradelsimo ir atitinkamai bendrovės nemokumo 2017 metais.

37.       Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas 2021 m. sausio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-67-241/2021, nurodė, kad šios išvados nepaneigia, o priešingai – ją patvirtina ieškovės nurodyti argumentai ir aplinkybės apie kreditorių reikalavimų susiformavimą. Bendrovės skola (iš viso sudaranti 4 157,00 Eur) kreditorei UAB „Aimpex“ priteista Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-209-904/2018, patenkinus UAB „Aimpex“ ieškinį iš dalies, o atsakovės UAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ priešieškinį atmetus. Nagrinėjant ginčą teisme, ginčo suma negali būti laikoma pradelsta 2017 m. Įsiskolinimas kreditorei UAB „TOI-TOI Lietuva“ (411,16 Eur) susidarė laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 30 d. iki 2018 m. gegužės 16 d.; skola Luminor Bank, AB (iš viso sudaranti 849,86 Eur), susiformavo laikotarpiu nuo 2018 m. birželio mėn. iki 2018 m. rugsėjo mėn. UAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriumi 2017 m. rugsėjo 14 d. buvo sudariusi valstybinio socialinio draudimo įmokų už apdraustuosius įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartį. Šia sutartimi atsakovei leista sumokėti 3 161,18 Eur įsiskolinimą per 16 mėnesių, t. y. iki 2019 m. birželio 30 d., kas mėnesį mokant po 200,00 Eur skolos. Bendrovei nevykdant sutartyje numatytų sąlygų, sutartis buvo nutraukta, tačiau tik 2018 m. kovo 13 d. Esant sudarytai įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarčiai, nėra teisinio pagrindo skolą VSD biudžetui laikyti pradelsta. Taigi nurodytos aplinkybės nepatvirtina, kad bendrovė 2017 m. turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, kad 2017 metais sistemingai jų nevykdė.

38.       Šios nutarties 36 ir 37 punktuose nurodytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai, dėl to jų įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti priešingą išvadą, nei padarė pirmosios instancijos teismas, kad, byloje nesant duomenų apie pradelstus mokėjimus, nėra pagrindo teigti, kad bendrovė buvo nemoki 2017 metais.

39.       Ieškovė, teikdama rašytinius paaiškinimus ir papildomus įrodymus, taip pat nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas 2021 m. sausio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-67-241/2021, nustatė, kad BUAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ nuo 2018 m. sausio 1 d. buvo nemoki. Dėl alternatyvaus sprendimo apeliaciniame skunde išdėstytam sprendimui nurodo, kad jei apeliacinės instancijos teismas irgi manys, kad BUAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ tapo nemoki ne 2017 m. spalio 16 d., kaip nurodyta ieškinyje ir apeliaciniame skunde, o 2018 m. sausio 1 d., kaip nustatyta Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-67-241/2021, prašo tenkinti ieškinio dalį ir priteisti iš atsakovo visą bendrą įmonės skolą, išaugusią dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku 2018 m. sausio 1 d., sudarančią 9 604,62 Eur.

40.       Kaip teisingai nurodė atsakovas rašytiniuose paaiškinimuose, ieškovė, nurodydama naujas aplinkybes, kad bendrovė nemoki tapo 2018 m. sausio 1 d., ir formuluodama alternatyvaus sprendimo variantą apeliacinės instancijos teisme, keičia ieškinio pagrindą, nors įstatymas nenumato galimybės keisti apeliacinio skundo pagrindo ir dalyko. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Ieškovė privalėjo nurodyti šias aplinkybes pirmosios instancijos teisme, to nepadariusi, neturi teisės nurodyti šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose.

41.       Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą ieškovei, teigdamas, kad ieškovė privalo įrodyti, kad bendrovės balanse nurodytos per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai yra bendrovės pradelsti įsipareigojimai. Nurodo, kad administratorius dėl atsakovo kaltės, t. y. dėl to, kad neperduoti bendrovės dokumentai, neturi galimybės įrodyti, kad 2017 m. balanse nurodytas bendrovės rodiklis (6 459,00 Eur) reiškia pradelstus bendrovės įsipareigojimus. Teigia, kad atsakovas turėjo pareigą paneigti įrodymus apie 2017 metais buvusius 6 549,00 Eur padelstus įsipareigojimus, tačiau to nepadarė, tik deklaratyviai nurodė, neva 2017 metų balanse per vienerius metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų didžiąją dalį sudarė paties atsakovo bendrovei suteiktos paskolos, nes bendrovė 2017 m. vasario 21 d. buvo pertvarkyta, pakeitė veiklos pobūdį, dėl to bendrovei reikėjo apyvartinių lėšų bendrovės veikloje naudotoms statybinėms medžiagoms įsigyti. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais.

42.       Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad šios nutarties 41 punkte nurodytos apeliantės ginčijamos aplinkybės yra nustatytos ir įrodytos byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Iš byloje esančio valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registro išrašo nustatyta, kad atsakovas Ž. S. nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. buvo IĮ „Amburia“ vadovu, o, individualiąją įmonę pertvarkius į uždarąja akcinę bendrovę, nuo 2017 m. vasario 21 d. buvo UAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ vadovu (e. b. I t., b. l. 16–17).

43.       Antra, apeliacinės instancijos teismas 2021 m. sausio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-67-241/2021, konstatavo, kad ieškovės nurodomi argumentai dėl trumpalaikio turto neperdavimo, dėl duomenų apie turimą turtą 2018 m. spalio 2 d. inventorizacijos aktuose, 2018 m. spalio 30 d. balanse, 2018 m. liepos mėn. atsargų nurašymo akte nesutapimo ir kt. nepagrindžia bendrovės finansinėje atskaitomybėje už 2017 m. nurodyto turto neegzistavimo tuo laikotarpiu. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad UAB „Baltijos statybų vystymo grupė“ nebuvo nemoki 2017 metais. Atitinkamai nenustačius bendrovės nemokumo ginčo momentu, jos vadovui negali kilti pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šios aplinkybės yra prejudiciniai faktai, dėl to jų įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

44.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atmestinas kaip nepagrįstas ir apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas ir nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą ieškovei.  

45.       CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė – įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, ąui dicit non ąui negat). Kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikoje išaiškinta, kad civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-481-248/2016). Taigi, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, būtent ieškovė turėjo įrodinėjimo pareigą – įrodyti, kad bendrovės balanse informacinėje eilutėje „Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai“ nurodytas įmonės rodiklis (6 459,00 Eur) reiškia pradelstus bendrovės įsipareigojimus, tačiau šių aplinkybių ieškovė neįrodė.

46.       Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, nagrinėjamoje byloje būtent ieškovei, reikalaujančiai priteisti iš atsakovo žalos, padarytos vadovo neveikimu ir laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimą, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti tokias faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas bendrovės nemokumo momento ir vadovo pareigos kreiptis į teismą atsiradimas (CPK 12 ir 178 straipsniai). Todėl apeliacinio skundo argumentai, neva pirmosios instancijos teismas netinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, yra iš esmės neteisingi, neatitinkantys nustatyto teisinio reguliavimo ir kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Aplinkybė, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų vertinimu, nesudaro pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo atmetami kaip neįrodyti (CPK 178, 185 straipsniai).

47.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, esant įmonės nemokumo faktui, įmonės vadovas privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Bendrovės vadovo veiksmai kvalifikuojami kaip neteisėti, jei, pagal byloje nustatytas aplinkybes, vadovas žinojo arba turėjo žinoti, kad bendrovė yra nemoki. Šis sužinojimo momentas priklauso nuo faktinių aplinkybių, t. y. kada vadovas turėjo objektyvią galimybę susipažinti su bendrovės finansiniais dokumentais, o tai gali priklausyti nuo vadovo valdymo laikotarpio, bendrovės dydžio, aplinkybės, ar buvęs vadovas tinkamai perdavė dokumentus, ir pan. Kasacinio teismo praktikoje vadovo veiksmų teisėtumas vertinamas pagal vadovo objektyvaus elgesio standartą, kuris reiškia, kad valdymo organo narys savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

48.       Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).

49.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsakomybės už žalą, padarytą pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, byloje turi būti nustatyta, kada vadovas ir kada akcininkai sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Jei bus nustatyta, kad įmonės vadovas sužinojo apie nemokumą anksčiau už akcininką, tokiu atveju akcininko atsakomybė galima už trumpesnį laikotarpį nei vadovo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016).

50.       Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad bendrovė ieškovės nurodytu laikotarpiu buvo nemoki, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas kaip bendrovės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė, dėl to jam kilo pareiga atlyginti bendrovei padarytą žalą, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nenustatytos sąlygos taikyti civilinę atsakomybę.

51.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį naikinti pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nėra teisinio pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

52.       Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės sprendžiant nagrinėjamą ginčą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

53.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Atsakovas įrodymų, patvirtinančių jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, dėl to klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovui nesprendžiamas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                         Giedrė Seselskytė

                                                                                Larisa Šimanskienė

                                                                                Danutė Žvinklytė