Administracinė byla Nr. A-175-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01432-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.1; 20.2.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja J. Ž. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), 7 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėja paaiškino, kad į jos senelio P. P. nuosavybės teise valdytą iki nacionalizacijos nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), 1991 m. spalio 18 d. prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė pareiškėjos motina A. Ž. (P. P. dukra), taip pat E. D. (P. P. anūkė – sūnaus J. P. dukra), o 1991 m. gruodžio 12 d. – ir A. P. (P. P. marti – sūnaus P. žmona). Utenos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. sprendimais Nr. 13-7205, Nr. 13-7204 ir Nr. 13-7203 buvo atkurtos nuosavybės teisės A. Ž., E. D. ir A. P..

3.       Utenos

4.       NŽT 2016 m. balandžio 15 d. rašte Nr. 1SS-1155-(7.5.) (toliau – ir NŽT 2016 m. balandžio 15 d. raštas) nurodoma, kad iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų matyti, kad A. P. Utenos r. Saldutiškio apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. gruodžio 12 d. pateikė prašymą. Byloje yra pateiktas P. P. ir A. Č. sutuoktuvių liudijimas, kuriame yra įrašas ir antspaudas, kad šis dokumentas Utenos apskrities viršininko (toliau – ir Administracija) Utenos rajono žemėtvarkos skyriuje gautas 2001 m. sausio 23 d., reg. Nr. 32 (t. y. po A. P. mirties). Šiame dokumente yra nurodyta P. P. gimimo data – (duomenys neskelbtini), gimimo vieta – Apydėmio kaimas, Kuktiškių valsčius, Utenos apskritis, bei P. P., P., mirties liudijimas – mirė (duomenys neskelbtini). Be to, byloje yra A. P. mirties liudijimas, kuriame yra spaudas, kad jis Administracijos Utenos žemėtvarkos skyriui pateiktas 2001 m. sausio 23 d., reg. Nr. 32. Pareiškėjos įsitikinimu, iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos neįmanoma nustatyti, kas pateikė nurodytus dokumentus, nes nė viename iš O. G. R. teiktų prašymų šie dokumentai nėra išvardinti, nes ši veikė neturėdama tokios teisės, kadangi jokie giminystės ryšiai su A. P. jos nesiejo, testamentu ši žemė jai nebuvo palikta.

5.       Be to, NŽT nurodo, kad iki visuotinės žemės nacionalizacijos, t. y. iki 1940 m. liepos 22 d., ginčo žemę valdė P. P. (miręs (duomenys neskelbtini)), o A. P. prašyme yra nurodytas buvęs žemės savininkas P. P., t. y. ne tas buvęs savininkas, kuris Apydėmio kaime iki nacionalizacijos valdė 16 ha žemės. Taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės (dalies) Apydėmio k. žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais žiniaraštyje, kuris skirtas suderinti su pretendentais projektuojamų žemės sklypų išdėstymą ir ribas, prie A. P. pavardės nėra parašo. Uždarosios akcinės bendrovės „Panevėžio hidroprojektas“ inžinierius natūra ženklino grąžinamus bendrosios dalinės nuosavybės teise 6 žemės sklypus, esančius Apydėmio k., 2003 m. birželio 12 d. ir nustatė žemės sklypų ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinates pagal paskiausiai atnaujintą kartografinę medžiagą, kur žemės sklypų parodymo – paženklinimo aktų 9 punkte yra nurodytos pretendenčių pavardės, tačiau iš šių prie pavardžių esančių parašų, manytina, kad ženklinant šiuos žemės sklypus dalyvavo O. G. R.. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra 2001 m. balandžio 12 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas, kuriame nurodytas konkretus po A. P. mirties O.G. R. paveldėtas turtas.

6.       Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalimi, daro išvadą, kad kartu su A. P. prašymu atkurti nuosavybės teises turėjo būti pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai, tačiau pastaroji to nebuvo padariusi, o (duomenys neskelbtini) mirus A. P., minėti dokumentai liko nepateikti, palikimo niekas nepriėmė. Kadangi kažkas po A. P. mirties teikė nurodytus dokumentus, tačiau veikė neturėdamas tam jokio teisinio pagrindo, pareiškėja įsitikinusi, kad A. P. po jos mirties nuosavybės teisės į žemę atkurtos neteisėtai, atkreipdama dėmesį į tai, kad gimimo liudijimas taip ir nebuvo pateiktas, taip pat nėra įmokos kvito.

7.       Pareiškėjos teigimu, ji raštus bei skundus NŽT rašė nuo 2004 metų, o apie visas anksčiau išdėstytas aplinkybes sužinojo gavusi NŽT 2016 m. balandžio 15 d. raštą.

8.       Dėl šių neteisėtų veiksmų pareiškėja patyrė žalą – neteko savo senelio žemės ar bent jos dalies, nes 2016 m. liepos 21 d. buvo išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas Nr. IR-5886, pagal kurį A. P. po jos mirties atkurta nuosavybės teisė į žemę pagal Sprendimą Nr. 13-7205, perėjo valstybei. Pareiškėja neteko galimybės į nuosavybės teisių atkūrimą savo ar savo mamos vardu. Patirtą turtinę žalą vertina 35 800 Eur, remdamasi vidutinėmis rinkos kainomis, bet jos  neprašo priteisti. Patirtą neturtinę žalą vertina 7 200 Eur. Pareiškėjos šeima yra tremtinių šeima, senelio žemėje yra išlikę jų sodybos pamatai, medžiai, šulinys, pareiškėjai tai yra brangūs prisiminimai.

9.       Teismo posėdyje pareiškėja papildomai paaiškino, kad A. P. po jos mirties buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, nes ji neturėjo įpėdinių. Nuosavybės teisės atkūrimo byloje buvo nurodyta, kad jos įpėdinė yra O. G. R.. Tokiu būdu pareiškėja ilgus metus buvo klaidinama, kad įpėdiniai yra. Kadangi minėtas asmuo nebuvo įpėdinis pagal įstatymą, neturėjo teisės paveldėti, o jokių kitų įpėdinių mirusioji neturėjo, nustatytos nuosavybės teisės atkūrimo valdos buvo nustatytos neteisėtai. Pareiškėja patyrė neturtinę žalą dėl to, kad negalėjo penkiolika metų žeme naudotis (gauti iš jos pajamų išnuomojant), be to, ilgas ir nuolatinis aiškinimasis su NŽT nuosavybės teisų atkūrimo procese ją labai išvargino, o jos mama, kuri pretendavo atkurti nuosavybės teises, labai išgyveno, dėl to ją ištiko insultas.

10.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11.       NŽT paaiškino, kad ir tuometės Administracijos Utenos rajono žemėtvarkos skyrius, ir NŽT, NŽT Utenos skyrius ne vieną kartą buvo išnagrinėję analogiško pobūdžio pareiškėjos skundus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

12.       Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtų atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas, galiojęs nuo 1991 m, liepos 31 d. iki 1997 m. liepos 9 d.) 11 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 9 punktu, NŽT teigia, kad tiek šiose teisės normose, tiek ir šiuo metu reglamentuojančiose prašymo atkurti nuosavybės teises turinį, yra įtvirtinta piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pareiga nurodyti konkrečius duomenis apie save, kitus pretendentus, turto savininką, dabartinį jo valdytoją, turtą, kurį pageidaujama susigrąžinti ir kt., tačiau jose nėra įtvirtinto imperatyvo, kad tais atvejais, kai visi šie duomenys nenurodomi, prašymas atkurti nuosavybės teises laikomas nepaduotu.

13.       Nors Utenos r. Saldutiškio apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. gruodžio 12 d. buvo A. P. pateiktas prašymas dėl P. P., o ne dėl P. P., žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), grąžinimo, tačiau tai yra to paties buvusio savininko P. P. iki nacionalizacijos valdyta žemė, todėl minėtas A. P. prašymas iš esmės yra dėl buvusio savininko P. P. žemės, o nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiais dokumentais įrodyta, kad A. P. yra P. P., kuris yra buvusio savininko P. P. sūnus, žmona.

14.       Nepagrįstas pareiškėjos motyvas, kad jai neturtinę žalą sukėlė Administracijos Utenos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimas Nr. 13-7205. Sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į pareiškėjos senelio nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, pareiškėja pati negalėjo būti pretendente, kadangi tuo metu buvo gyva pareiškėjos motina ir ji buvo aukštesnės eilės įpėdinė, todėl minėto sprendinio priėmimas pareiškėjai nesukėlė jokių neigiamų pasekmių. Iki kreipimosi į teismą dienos pareiškėja niekada nenurodė ir niekada nėra pareiškusi, kad institucija per 14 metų laikotarpį (nuo sprendimo priėmimo dienos) būtų atlikusi galbūt kokius nors neteisėtus veiksmus, dėl kurių ji patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjos reikalaujama priteisti 7 200 Eur moralinė (neturtinė) žala nepagrįsta jokiais įrodymais ir faktinėmis aplinkybėmis, o Utenos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimas Nr. 13-7205 yra priimtas nepažeidžiant imperatyvių teisės aktų normų reikalavimų, jis yra nenuginčytas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-248-525/2017 konstatavo, jog jokia nusikalstama veika, susijusi su ginčijamo sprendimo priėmimu, nėra padaryta, todėl vien dėl to pareiškėjos reikalavimas yra nepagrįstas ir negali būti tenkintas.

15.       Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl žalos atlyginimo, NŽT įsitikinimu, pareiškėjos reikalavimas negali būti tenkinamas, kadangi pareiškėja nenurodė ir neįvardijo NŽT Utenos skyriaus veikos ar teisės akto neteisėtumo fakto, žalos padarymo fakto ir egzistuojančio priežastinio ryšio tarp neva neteisėtos veikos ar neteisėto teisės akto bei žalos.

16.       Atsakovo atstovas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad pareiškėjai apie priimtą sprendimą jau buvo žinoma nuo 2004 metų, tačiau ji jo neginčijo, sprendimas pareiškėjai jokių teisinių pasekmių nesukelia, kadangi ji pati, kaip pretendentė, negalėjo dalyvauti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese. Atkūrimo įstatymo nuostatos numatė, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko nekilnojamąjį turtą galėjo būti atkurtos jo dukroms, kas ir buvo padaryta, nes tuo metu buvo gyva pareiškėjos mama, kuri ir dalyvavo pretendentės teisėmis į jai tenkančią dalį. Net ir minėtą sprendimą panaikinus, A. P. tai nebūtų suteikę galimybių atkurti nuosavybės teisių didesnį žemės plotą.

II.

17.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, priteisė pareiškėjai 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir į valstybės biudžetą 168,09 Eur išlaidas, susijusias su valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimu pareiškėjai J. Ž..

18.       Teismas nustatė, kad pareiškėja yra A. Ž., kuriai buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko P. P. turėtą žemę, dukra; pareiškėjos ir jos motinos susirašinėjimas su Utenos apskrities viršininko administracija vyko dar iki 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimo Nr. 13-7205 priėmimo; Utenos rajono 2-asis notarų biuras 2001 m. gruodžio 12 d. išduota pažyma informavo Utenos rajono žemėtvarkos skyrių, kad dėl A. P., mirusios (duomenys neskelbtini), palikimo priėmimo niekas nesikreipė; Utenos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 13-7204 pareiškėjos motinai A. Ž. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko P. P. nuosavybės teisėmis valdytą 5,34 ha žemės dalį; Utenos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimu Nr. 13-7205 atkurtos nuosavybės teisės A. P.; pareiškėja ne kartą kreipėsi tiek savo, tiek ir jos motinos vardu į Administraciją ar Administracijos žemėtvarkos skyrių, reikšdama abejones dėl galimybės atkurti nuosavybės teises A. P..

19.       Kadangi valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis pareiškėjos nuosavybės teisės į atitinkamus žemės sklypus paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo pagrindu įregistruotos nuo 2008 m. liepos 11 d., todėl teismas nurodė nuo šios datos pagrįsta spręsti, ar pareiškėjai NŽT galbūt neteisėtais veiksmais buvo padaryta jos nurodoma neturtinė žala.

20.       Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. balandžio 10 d. iki 2004 m. spalio 26 d.) 2 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

21.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos motina ir pati pareiškėja į Administraciją kreipėsi dar prieš priimant 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimą Nr. 13-7205, o 2004 m. balandžio 6 d. rašte Nr. (3.18.)-10-233 Administracija nurodė, kad O. G. R. pateikė dokumentus, įrodančius, kad ji yra mirusios A. P. įpėdinė, jog ji pateikė prašymą pamatuoti žemę, suderino paženklinto sklypo ribas, sklypo planą ir apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo projektą. Byloje buvo nustatyta, kad A. P. mirė (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, iš atsakovo pateiktų nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų matyti, kad O. G. R. neturėjo teisėto pagrindo atstovauti mirusiajai A. P., sprendžiant nuosavybės teisių į žemės sklypus, išskyrus vieną žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris nėra ginčo objektas, atkūrimo klausimus.

22.       Byloje taip pat buvo nustatyta, kad NŽT 2016 m. balandžio 15 d. raštu buvo išnagrinėti pareiškėjos 2015 m. gruodžio 9 d., 2016 m. vasario 8 d., 2016 m. vasario 18 d., 2016 m. balandžio 5 d. prašymai (skundai), kuriuose pareiškėja nurodė, kad nuosavybės teisės A. P. po jos mirties atkurtos be teisinio pagrindo; 2015 m. gruodžio 9 d. prašyme nurodoma, kad atkūrimo procese dalyvavo ne A. P., o O. G. R., kuri neturėjo pagrindo veikti mirusiosios vardu, taip pat nebuvo pateiktas A. P. sutuoktinio P. P. gimimo liudijimas; tuo pagrindu reikalavo, kad NŽT panaikintų Utenos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimą Nr. 13-7205, kuriuo A. P. atkurtos nuosavybės teisės į 5,33 ha žemės, ir atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. P. turėtą žemę pareiškėjos mirusios motinos ar pareiškėjos vardu. Teismas taip pat pažymėjo, kad, kaip nurodoma NŽT 2016 m. balandžio 15 d. rašte, 2001 m. balandžio 12 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimas nėra tinkamas dokumentas, leidžiantis O. G. R. atstovauti mirusiajai A. P. sprendžiant nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimus, paaiškinta apie galimybę pareiškėjai kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti terminą skundui paduoti, prašant panaikinti šį sprendimą, t. y. institucija sutiko, kad buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, kurie sąlygojo Utenos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimo Nr. 13-7205 priėmimą.

23.       Byloje nustatęs, kad 2001 m. balandžio 12 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas pagrindė, kad A. P., mirusios (duomenys neskelbtini) turtą – žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), paveldėjo O. G. R., tačiau, teismo vertinimu, jokių kitų duomenų, įrodančių, kad ji paveldėjo A. P. kitus turimus žemės sklypus ar turtines teises į juos, byloje nebuvo pateikta. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2016 m. liepos 21 d. Kauno miesto 17-ojo notaro biuro notarė R. I. išdavė palikimo perėjimo valstybei liudijimą, kurio pagrindu valstybei paveldėjimo teise perėjo A. P. turtas po jos mirties.

24.       Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir proceso dalyvių paaiškinimus, darė išvadą, kad atsakovas netinkamai atliko savo funkcijas, nes Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. 13-7205 buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, kadangi nuosavybės teisės A. P. po jos mirties buvo atkurtos, nenustačius paveldėtojų, turinčių teisę priimti palikimą, t. y. atsakovas elgėsi aplaidžiai, nepatikrino, ar pateikti visi reikalingi dokumentai, sudarantys pagrindą atkurti nuosavybės teises jau mirusiam asmeniui, todėl pareiškėjai atsirado neturtinė žala, pasireiškianti dvasiniais išgyvenimais netekus savo senelio žemės dalies.

25.       Teismas konstatavo, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėja patyrė stipresnių bei emocingesnių dvasinių išgyvenimų, nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų aktais bei veiksmais, taip pat neteisybės jausmą. Teismo vertinimu, dėl neteisėtų atsakovo veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese, aplaidžiai vykdant pareigą nustatyti, ar mirusioji A. P. turėjo teisėtų įpėdinių, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės, pareiškėja patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė kaip dvasiniai išgyvenimai, neteisybės jausmas dėl neteisėtų atsakovo veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese, nes dėl NŽT tęstinių veiksmų pareiškėjos mama neteko teisės atsikurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. P. dalį, todėl pareiškėja, kaip įpėdinė, neteko teisės paveldėti buvusio savininko P. P. žemės sklypų dalies, kuri neteisėtai atkurta jau mirusiai A. P., o vėliau minėtų žemės sklypų dalys perėjo valstybės nuosavybėn, todėl tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir pareiškėjos patirtos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). 

26.       Teismas konstatavo, jog pareiškėja nuo 2008 m. liepos 11 d. tapusi žemės sklypų savininke, nuolat susirašinėjo su atsakovu, teikdama įrodymus, kad 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimas Nr. 13-7205 priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl vertino, kad pareiškėja patyrė ir patiria tam tikrus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kurie šiuo atveju pripažintini neturtine žala.

27.       Teismas pažymėjo, kad nors Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimas Nr. 13-7205, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės A. P., nėra nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau byloje pateikti duomenys – pareiškėjos ir jos motinos susirašinėjimas su NŽT patvirtino, jog pareiškėjos skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su nuosavybės teisių atkūrimu A. P. po šios mirties, iš esmės buvo žinomos nuo pat minėto sprendimo priėmimo. Teismo vertinimu, pareiškėja, manydama, jog nuosavybės teisės A. P. po jos mirties buvo atkurtos neteisėtai, turėjo imtis aktyvių veiksmų, siekdama nuginčyti minėtą administracinį aktą, kaip tai numatė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos.

28.       Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ (toliau – ir „Liteko“) duomenų nustatė, kad tik 2016 m. gruodžio 8 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Utenos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimą Nr. 13-7205, taip pat atnaujinti terminą skundui dėl šio sprendimo panaikinimo paduoti, tuo pačiu ginčydama ir 2016 m. liepos 21 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimą, tačiau teismas 2017 m. sausio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-1743-463/2017 termino skundui paduoti neatnaujino, o skundą atsisakė priimti; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-248-525/2017 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį paliko nepakeistą.

29.       Remdamasis „Liteko“ duomenimis teismas taip pat nustatė, kad Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. birželio 6 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-309-228/2018, ieškovės (pareiškėjos) ieškinys atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai NŽT, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, J. B., A. A. Š., R. Š., A. J. S. dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, buvo atmestas; Panevėžio apygardos teismas 2018 m. lapkričio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-687-278/2018 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

30.       Teismas pažymėjo, kad skunde pareiškėja pripažino, jog visą reikalingą informaciją ji sužinojo iš NŽT 2016 m. balandžio 15 d. rašto, tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. gruodžio 8 d. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, darė išvadą, kad pareiškėja nesiėmė tinkamų savo galbūt pažeistų teisių gynybai reikalingų priemonių, pasirinko savo pažeistas teises ginti susirašinėdama su atsakovu, taip prarasdama galimybę teismine tvarka nuginčyti 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimą Nr. 13-7205, kuris sukėlė tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjos motinai ir netiesiogines pasekmes, atsiradusias paveldėjimo teisiniuose santykiuose, pačiai pareiškėjai.

31.       Atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnyje pateikiamą neturtinės žalos sąvoką ir kriterijus, kuriuos teismas turi įvertinti spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, taip pat į CK 6.282 straipsnyje nustatytą žalos mažinimo pagrindą (kai paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti), teismas konstatavo, jog pareiškėja, iš NŽT 2016 m. balandžio 15 d. rašto sužinojo visas pareiškėją dominančias aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu A. P., tačiau nors minėtame rašte pareiškėjai buvo pakankamai detaliai paaiškinta galimybė kreiptis į teismą, pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka šia galimybe nepasinaudojo.

32.       Teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti 7 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra nepagrįstas objektyviais įrodymais. Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį, trukmę (pareiškėja turto savininke tapo nuo 2008 m. liepos 11 d., nuo NŽT 2016 m. balandžio 15 d. rašto gavimo dienos sužinojo visas reikšmingas aplinkybes, tačiau į teismą su skundu dėl 2004 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. 13-7205 nuginčijimo kreipėsi tik 2016 m. gruodžio 8 d.), intensyvumą, ekonominius šalies rodiklius, teismas darė išvadą, kad teisinga suma pareiškėjos patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti yra 4 000 eurų ir šią sumą priteisė iš atsakovo. Teismo vertinimu, pareiškėja neįrodė, kad dėl patirtų neigimų išgyvenimų jai galėtų būti priteisiama didesnė, nei teismo įvertinta, neturtinė žala.

33.       Iš dalies tenkinęs pareiškėjos skundą, teismas, įvertinęs tenkintų reikalavimų dalį, iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, į valstybės biudžetą priteisė 168,09 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimu pareiškėjai J. Ž..

III.

34.       Pareiškėja J. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjos skundas atmestas ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir priteisti 7 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

35.       Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėja nesiėmė aktyvių veiksmų teismine tvarka nuginčyti 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimo Nr. 13-7205, nes pasirinko kitą savo teisių gynimo būdą (susirašinėjimą su institucija), be to, visas aplinkybes sužinojusi iš NŽT 2016 m. balandžio 15 d. rašto, pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2016 m. gruodžio 8 d. 

36.       Pirmosios instancijos teismo argumentas dėl 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimo Nr. 13-7205 nuginčijimo teismine tvarka pareiškėjai užkrauna neproporcingą naštą, kadangi pareiškėja tikėjo NŽT darbuotojų kompetencija, sąžiningumu ir veiksmų teisėtumu, jai visada būdavo nurodoma, kad įpėdinis tikrai yra ir kad A. P. po mirties nuosavybės teisės atkurtos teisėtai. Pareiškėja suabejojo NŽT pozicija tada, kai sužinojo, kad ginčo žemė grįžo valstybės nuosavybėn pagal 2016 m. liepos 21 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimą. Teismas nepagrįstai pareiškėjai užkrauna pareigą kreiptis į teismą, taip sukurdamas papildomą naštą būti atsakingai už valdžios institucijų padarytas klaidas, dėl kurių ji visiškai nekalta, ir kontroliuoti jų veiksmų teisėtumą, tai laikydamas pareiškėjos dideliu neatsargumu.

37.       Pareiškėjos įsitikinimu, tai, kad ji po NŽT 2016 m. balandžio 15 d. rašte paaiškėjusių aplinkybių į teismą kreipėsi tik 2016 m. gruodžio 8 d., taip pat nesudaro pagrindo mažinti priteistinos neturtinės žalos dydį. Pareiškėja tris kartus kreipėsi į NŽT Utenos skyrių, tikėdamasi taikiu administraciniu keliu išspręsti susidariusią situaciją, to nepavykus padaryti, 2016 m. rugsėjo 12 d. kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ginčijant 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimą Nr. 13-7205, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjai priėmė 2016 m. spalio 26 d., o pirmas skundas teismui buvo pateiktas 2016 m. gruodžio 8 d. Taigi nėra teisinio pagrindo spręsti, kad pareiškėja buvo neaktyvi, aplaidi ar nerūpestinga, kadangi ji pasirinko tinkamus savo teisių gynimo būdus ir laiku ėmėsi veiksmų.

38.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimtai naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

39.       Teismo sprendime išdėstyti motyvai ir argumentai dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįsti, taip pat teismas netinkamai taikė nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir neteisingai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus ir dokumentus, faktines aplinkybes, atsakovo pateiktus procesinius dokumentus, juose išdėstytus paaiškinimus dėl skundo ir jo dalyko, taip pat netinkamai taikė formuojamą teismų praktiką nuosavybės teisių atkūrimo procese.

40.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 12 d. nutartimi administracinėje byloje atmetė pareiškėjos skundą dėl minėto sprendimo ir palikimo perėjimo valstybei liudijimo panaikinimo, bei termino atnaujinimo skundui paduoti; buvo konstatuota, jog pareiškėjai apie šį sprendimą buvo žinoma nuo 2004 metų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-248-525/2017 pasisakė, kad nagrinėjamojoje byloje pateiktas susirašinėjimas tarp pareiškėjos ir atsakovo leidžia konstatuoti, kad pareiškėjai apie byloje ginčijamo atsakovo 2004 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 13-7205 tapo žinoma nuo 2004 metų, duomenų apie tai, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su ginčijamo sprendimo priėmimu, byloje nėra. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas peržengė skundo ribas vertindamas ir spręsdamas Utenos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. 13-7205 teisėtumo klausimą, nustatęs, kad sprendimas yra priimtas neteisėtai, pažeidžiant teisės aktų nuostatas, ir tai įtakojo neteisėto, neteisingo sprendimo priėmimą. Pareiškėja tokio reikalavimo šioje byloje net nekėlė.

41.       Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2004 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. 13-7205 yra neteisėtas. Visus pagrindžiančius dokumentus ir faktines aplinkybes, kurios pagrindžia sprendimo teisėtumą, kad jis yra priimtas teisėtai, nepažeidžiant imperatyvių nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės normų, atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui. Tuo labiau, šis klausimas yra jau išspręstas ankstesnėse bylose, ir yra įsiteisėję neskundžiami teismų sprendimai, kurie negali būti kvestionuojami iš naujo. Bylos nagrinėjimo dalykas yra neturtinės žalos atlyginimo klausimas, o ne 2004 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. 13-7205 teisėtumo klausimas.

42.       Atsakovui nesuprantama teismo pozicija, kodėl jis nuo 2008 m. liepos 11 d. (šią dieną pareiškėjos nuosavybės teisės pagal VĮ Registrų centro duomenis įregistruotos) vertino, ar pareiškėjai NŽT galimais veiksmais buvo padaryta jos nurodoma neturtinė žala. Teismas visiškai nepagrįstai ir neteisingai konstatavo, kad minėtas sprendimas priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir kad dėl atsakovo veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese, aplaidžiai vykdant pareigą nustatyti, ar mirusioji A. P. turėjo teisėtų įpėdinių, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės, pareiškėja patyrė neturtinę žalą.

43.       Atsakovo teigimu, nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantis A. P. prašymas, kiti dokumentai patvirtina, kad P. P. gimimo liudijimas nepateiktas, tačiau pateiktame sutuoktuvių liudijime yra nurodyta P. P. gimimo data ((duomenys neskelbtini)) ir gimimo vieta ((duomenys neskelbtini)), o P. P., Petro mirties liudijime (mirė (duomenys neskelbtini)) nurodyta, kad jis mirė 64 metų amžiaus. A. P. mirė (duomenys neskelbtini), o iki mirties ji savo prašymo nepanaikino ir neatsisakė savo dalies kitų pretendentų naudai, niekam neperleido teisės atkurti nuosavybės teises, nebuvo sudariusi kitos santuokos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant, ar pilietis yra pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises, lemiantis veiksnys – piliečio išreikšta valia atkurti nuosavybės teises, nepaisant į pateiktame prašyme atkurti nuosavybės teises esančių netikslių duomenų. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad A. P. 1991 m. gruodžio 12 d. pateiktas prašymas iš esmės yra dėl buvusio savininko P. P. žemės, o nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiais dokumentais įrodyta, kad A. P. yra P. P., kuris yra buvusio savininko P. P. sūnus, žmona.

44.       NŽT pažymi, kad nuosavybės teisės A. P. yra atkurtos vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatoms, t. y. nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.

45.       Atsižvelgiant į Administracijos Utenos rajono žemėtvarkos skyriaus pažymas, Utenos apskrities viršininkas 2004 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 13-7204 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-ei) A. Ž.“ pareiškėjos motinai A. Ž. atkūrė nuosavybės teises į jai tenkančią buvusio savininko 5,34 ha žemės dalį, ir sprendimu Nr. 13-7203 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-ei) E. D.“ E. D. atkūrė nuosavybės teises į jai tenkančią 5,33 ha žemės dalį grąžinant natūra 6 žemės sklypus bendrosios nuosavybės teise su kitais asmenimis, iš jų ir A. P.. Pretendentėms yra atkurtos nuosavybės teisės į visą buvusio savininko P. P. turėtą žemę. Todėl teismo argumentai, kad priimant 2004 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 13-7205 NŽT elgėsi aplaidžiai, nepatikrino, ar pateikti visi reikalingi dokumentai, sudarantys pagrindą atkurti nuosavybės teises mirusiam asmeniui, yra visiškai neatitinkantys tikrovės.

46.       Pirmosios instancijos teismas tik abstrakčiai nurodė, kad įvertinus byloje esančius susirašinėjimo dokumentus, nustatyta, kad Utenos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. 13-7205, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės A. P., yra neteisėtas. T. A. įstatymo nuostatos ir formuojama teismų praktika dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso pagrindžia ir patvirtina nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumą, t. y. pareiškėjos motinai nuosavybės teisių atkūrimo procesas į jai tenkančią 5,34 ha ploto dalį buvusio savininko P. P. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą yra baigtas, nuosavybės teisės yra atkurtos teisėtai į visą priklausiusią dalį. Todėl teismas vertindamas nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus, neteisingai konstatavo, kad pareiškėjos motina neteko galimybės atkurti nuosavybės teise į dar didesnę dalį, į kurią neva neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės A. P.. Pareiškėjos motinai ir kitoms dviem teisėtoms pretendentėms buvo atkurtos nuosavybės teisėtai ir į visą joms tenkančią dalį. Be to, Atkūrimo įstatymas ir formuojama teisminė praktika, nedraudžia atkurti nuosavybės teises mirusio asmens vardu, nesvarbu ar yra mirusio asmens įstatyminiai ar testamentiniai įpėdiniai, todėl tai negali būti pagrindas traktuoti kaip neteisėtus, nesąžiningus institucijos veiksmus, kurių pagrindu atsirado žala.

47.       Nei pareiškėjos susirašinėjimas su institucija, nei sprendimas, su kurio atsiradimu yra siejamas neturtinės žalos atsiradimas, niekaip negali įtakoti jos atsiradimo pareiškėjai, nes pareiškėjos motina nepretendavo ir negalėjo pretenduoti į didesnę turto dalį, negu jai, kaip ir kitoms dviem pretendentėms, teko pagal įstatymą nustatyta dalis. Todėl argumentai, kad pareiškėjos motina A. Ž. neteko galimybės atkurti nuosavybės teises į kitą buvusio savininko dalį, yra nepagrįsti, o tai, kad pareiškėja kaip įpėdinė neteko galimybės paveldėti senelio žemės, yra netiesa, nes ji puikiai žinojo visas aplinkybes nuo 2004 metų, pati kaip motinos atstovė dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese ir puikiai žinojo, kad nuosavybės teisės yra atkuriamos Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka į jos motinai ir kitoms pretendentėms tenkančias dalis. Neaišku, kokiu teisiniu pagrindu pareiškėja siekia gauti nuosavybės teises į senelio buvusio turto didesnę dalį, negu priklausė jos motinai, iš ne teisės teisė neatsiranda. Taip pat nepagrįstas teismo motyvas, kad visos pareiškėjai aplinkybės tapo žinomos tik iš NŽT 2016 m. balandžio 15 d. rašto, nes pats teismas sprendime konstatuoja, kad aplinkybės, susijusios su nuosavybės teisių atkūrimu A. P. po šios mirties, iš esmės buvo žinomos nuo pat minėto sprendimo priėmimo.

48.       Pareiškėja nuo 2004 metų neginčijo sprendimo, aiškiai suprasdama, kad jos prielaidos dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. P. yra nepagrįstos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų. Tačiau pirmosios instancijos teismas, neteisingai įvertinęs bylos medžiagą ir taikytiną teisinį reguliavimą, išėjo už skundo ribų (vertindamas sprendimo teisėtumo klausimą) ir priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą, kuriuo be teisinio pagrindo priteisė neturtinę žalą pareiškėjai.

49.       Pareiškėja atsiliepime į atsakovo, atstovaujamo NŽT, apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

50.       Pareiškėja nurodo, kad 2004 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. 13-7205 teisėtumo klausimo išsprendimas yra bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi nekonstatavus šio akto neteisėtumo, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus kaip vieną iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

51.       Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas – A. P. nebuvo pateikusi pagrindinio giminystės ryšį patvirtinančio dokumento (savo sutuoktinio P. P. gimimo liudijimo), po jos mirties niekas dėl A. P. palikimo priėmimo dėl nurodomos žemės nesikreipė, paveldėjimo byla nebuvo užvesta. Pareiškėjos teigimu, nebuvo pagrindo A. P. prašymą laikyti paduotu (nebuvo sumokėta įmoka, nepateiktas pilietybę patvirtinantis dokumentas, nenurodyti konkretūs duomenys apie save, kitus pretendentus, dabartinį savininką ir kt.).

52.       NŽT nurodo, kad nuosavybės teisės A. P. atkurtos pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo dieną ji buvo mirusi, todėl kartu turėjo būti taikoma ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad apie ginčo aplinkybes sužinojo gavusi NŽT 2016 m. balandžio 15 d. raštą, nes iki šio momento valstybės institucijų pozicija patvirtino, kad nuosavybės teisės A. P. atkuriamos mirusios vardu ir perduodamos įpėdiniui (O. G. R.). Pareiškėja buvo klaidinama daugiau kaip 10 metų ir neteko galimybės atkurti nuosavybės teises savo ar mamos vardu.

53.       Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2020 m. gegužės 12 d. pažyma „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kurioje nurodoma, kad teikiant antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai apskaičiuota 72 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.  

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

54.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 7 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjai J. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį.

55.       Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, priteisė pareiškėjai 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir į valstybės biudžetą 168,09 Eur išlaidas, susijusias su valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimu pareiškėjai J. Ž..

56.       Pareiškėja bei atsakovo atstovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesitinka. Pareiškėja prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir jos skundą tenkinti pilnai. Atsakovo atstovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjos skundą atmesti.

57.       Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

58.       Pareiškėja reikalavimą dėl žalos atlyginimo kildina iš, jos teigimu, neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko P. P. nuosavybės teise turėtą žemę mirusiai pretendentei A. P., dėl ko pareiškėjos motinai A. Ž., kuri taip pat pretendavo į P. P. turėtą žemę, buvo atkurtos nuosavybės teisės į mažesnį žemės sklypo plotą. Pareiškėja patirtą neturtinę žalą sieja su tuo, kad negalėjo penkiolika metų žeme naudotis (gauti iš jos pajamų išnuomojant), be to, ilgas ir nuolatinis aiškinimasis su NŽT nuosavybės teisų atkūrimo procese ją labai išvargino, o jos mama, kuri pretendavo atkurti nuosavybės teises, labai išgyveno, dėl to ją ištiko insultas.

59.       Buvusio savininko P. P. turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimas pilna apimtimi įvykdytas Utenos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. sprendimais Nr. 13-7205, Nr. 13-7204 ir Nr. 13-7203. Šiais sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjos motinai A. Ž. į 5,34 ha žemės (sprendimas Nr. 13-7204), E. D. į 5,33 ha žemės (sprendimas Nr. 13-7203) ir A. P. į 5,33 ha žemės (sprendimas Nr. 13-7205) (II t., b. l. 148–150).

60.       Kaip minėta, pareiškėja reikalavimą dėl žalos atlyginimo, sieja su, jos teigimu, neteisėtu nuosavybės teisių atkūrimu A. P. 2004 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 13-7205. 

61.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog Utenos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. 13-7205, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės A. P., nėra nuginčytas ar pakeistas administracine ar teismine tvarka. Byloje pateikti duomenys – pareiškėjos susirašinėjimas su Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, patvirtina, jog pareiškėjai skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su nuosavybės teisių atkūrimu A. P. po šios mirties, buvo žinomos iš esmės nuo pat minėto sprendimo priėmimo. Tačiau manydama, jog nuosavybės teisės A. P., po jos mirties buvo atkurtos neteisėtai, pareiškėja jokių aktyvių veiksmų, siekdama užginčyti minėtą administracinį aktą, kaip tai numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos, nesiėmė. Tik 2017 metais apeliantė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 13-7205, kuriuo po A. P. mirties atkurtos nuosavybės teisės į P. P. žemę, taip pat prašė nuginčyti 2016 m. liepos 21 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimą bei atnaujinti terminą skundui dėl 2004 m. balandžio 27 d. sprendimo panaikinimo paduoti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartimi terminas skundui paduoti nebuvo atnaujintas, o skundą atsisakyta priimti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį paliko nepakeistą. Kadangi Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimas nėra nuginčytas, teismas neturėjo pagrindo aiškintis kas, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo A. P. klausimą po jos mirties teikė dokumentus, dalyvavo ir pasirašė sklypų ženklinimo aktuose, nes Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. 13-7205 teisėtumo klausimas šioje byloje nėra nagrinėjamas.

62.       Kita vertus, teismas, spręsdamas pareiškėjos iškeltą ginčą dėl žalos atlyginimo, turi patikrinti ar Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. 13-7205, kuriuo A. P. po jos mirties atkurtos nuosavybės teisės į žemę, yra pagrįstas, ar toks nuosavybės teisių atkūrimas pagal galiojančius teisės aktus buvo galimas.

63.       Nagrinėjamoje byloje pateiktas 1937 metų Išrašas iš Utenos notaro S. K. aktų knygos tvirtina, kad buvęs žemės savininkas P. P. savo turimą apie 16 ha žemės sklypą testamentu lygiomis dalimis paliko savo sūnums P. J. ir J. P. (II t., b. l.59–60). A. P. buvo P. P. sutuoktinė (II t., b. l. 56), P. P. mirė (duomenys neskelbtini) (II t., b. l. 54), A. P. mirė (duomenys neskelbtini) (II t., b. l. 57). A. P. 1991 m. gruodžio 12 d. Utenos rajono Saldutiškio apylinkės žemės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 5,33 ha P. P. turėtos žemės (II t.,  b. l. 42–43).

64.       Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (ginčui aktuali ir 2004 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. 13-7205 priėmimo metu galiojusi įstatymo redakcija nuo 2004 m. kovo 23 d. iki 2004 m. spalio 11 d.) 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams – turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Analogiška įstatymo nuostata yra ir šiuo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje. Atsižvelgiant į nurodytą norminį reglamentavimą, darytina išvada, kad A. P., kaip buvusio savininko P. P., kuris buvo miręs, mirusio vaiko P. P. sutuoktinė, turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į mirusiajam sutuoktiniui P. P. tenkančią nuosavybės dalį, t. y. į 5,33 ha žemės (į 1/3 dalį nuo 16 ha).

65.       Kaip minėta, A. P. mirė (duomenys neskelbtini)., t. y. iki priimant 2004 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 13-7205.

66.       Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

67.        Jau minėta, kad A. P. prašymą atkurti nuosavybės teises buvo padavusi 1991 m. gruodžio 12 d., t. y. nepažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto prašymų padavimo termino, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Utenos apskrities viršininko administracija pagrįstai priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teises mirusiosios A. P. vardu.

68.       Pareiškėja teigia, kad mirusios A. P. vardu nuosavybės teisių atkūrimas nebuvo galimas, nes nebuvo nustatyti jos turto įpėdiniai. Apeliacinės instancijos teismo kolegija atmeta šiuos pareiškėjos argumentus kaip nepagrįstus. Nei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, nei joks kitas teisės aktas nenumato galimybės nutraukti nuosavybės teisių atkūrimo procesą mirusiojo asmens vardu, jei nėra nustatyti mirusiojo turto paveldėtojai. Kita vertus, pažymėtina tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 2 dalį įpėdiniais tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą gali būti ne tik fiziniai asmenys bet ir Lietuvos valstybė. Būtent, nagrinėjamu atveju, neatsiradus kitiems mirusios A. P. turto paveldėtojams, žemė, į kurią A. P. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.62 straipsnio pagrindu paveldėjimo teise perėjo valstybei (I t., b. l. 10–21).

69.       Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta viena iš esminių sąlygų, kurios nesant žalos atlyginimo priteisimas negalimas, t. y. nėra nustatyti neteisėti Utenos apskrities viršininko administracijos veiksmai ar neveikimas.

70.       Pareiškėja patirtą žalą kildina iš to, jog jos motinai A. Ž., buvo atkurtos nuosavybės teisės į mažesnį žemės sklypo plotą, pareiškėjos teigimu jos motinai turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės ir į tą žemę, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos A. P.. Patirtą žalą pareiškėja kildina taip pat iš to, kad negalėjo penkiolika metų žeme naudotis (gauti iš jos pajamų išnuomojant), be to, ilgas ir nuolatinis aiškinimasis su NŽT nuosavybės teisų atkūrimo procese ją labai išvargino, o jos mama, kuri pretendavo atkurti nuosavybės teises, labai išgyveno, dėl to ją ištiko insultas.

71.       Apeliacinės instancijos teismo kolegija kritiškai vertina pareiškėjos argumentus, jog A. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės į mažesnį plotą, nei privalėjo, kad pareiškėja 15 metų negalėjo naudotis šiuo didesniu žemės sklypu. A. Ž. nuosavybės teisės atkurtos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, kaip turto savininko, kuris yra miręs, vaikui. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį turto savininko mirusiam vaikui nuosavybės teisės atkuriamos į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Atkurtinos nuosavybės dalis gali būti didesnė, jeigu kiti turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra taip pat mirę arba šio įstatymo nustatytais terminais nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises.

72.       Nagrinėjamu atveju, kaip jau pasisakyta anksčiau, A. P., kaip buvusio savininko, kuris yra miręs, mirusio vaiko sutuoktinė ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytu terminu pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises, ji buvo teisėta pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl nebuvo ir nėra jokio teisėto pagrindo didinti A. Ž. atkurtinos žemės plotą A. P. tenkančia žemės dalimi. Priešingai, jau šiame teismo sprendime minėtas 1937 metų Išrašas iš Utenos notaro S. K. aktų knygos tvirtina, kad buvęs žemės savininkas P. P. savo turimą apie 16 ha žemės sklypą testamentu lygiomis dalimis paliko tik savo sūnums P., J.ir J. P., o visus kitus savo įpėdinius nuo savo turto nušalino ( II t., b. l.59–60). A. Ž., kaip buvusio žemės savininko P. P. dukra, patenka tarp nušalintų nuo turto įpėdinių. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas nuosavybės teisių A. Ž. teisėtumo klausimas, todėl plačiau dėl šių aplinkybių nebus pasisakoma.

73.       Pareiškėjos argumentai, kad ilgas ir nuolatinis aiškinimasis su NŽT nuosavybės teisų atkūrimo procese ją labai išvargino, o jos mamą dėl to ištiko insultas, teisėjų kolegijos vertinami kaip visiškai nepagrįsti. Byloje pateiktas susirašinėjimas tarp pareiškėjos ir Nacionalinės žemės tarnybos institucijų, laikotarpiu po to kai buvo priimti Utenos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. sprendimai Nr. 13-7205, Nr. 13-7204 ir Nr. 13-7203 dėl nuosavybės teisių atkūrimo, leidžia teigti, jog susirašinėjimo iniciatorė buvo pati pareiškėja, todėl visas šis susirašinėjimo procesas vertintinas kaip pačios pareiškėjos pasirinktas elgesio motelis. Nagrinėjamoje byloje taip pat nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas kaip nors įtakojo pareiškėjos motinos sveikatos būklę.

74.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje nėra įrodyta ir antroji sąlyga, kurios nesant žalos atlyginimo priteisimas negalimas, t. y. nėra įrodyta pareiškėjos patirta neturtinė žala.

75.       Kaip jau minėta, viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

76.       Nagrinėjamoje byloje pareiškėja nėra įrodžiusi dviejų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtos atsakovo veikos ir patirtos žalos, todėl konstatuotina, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą bei jai priteisti neturinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.

77.       Apibendrinant daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris iš dalies tenkinant pareiškėjos ir atsakovo atstovo apeliacinius skundus keičiamas – panaikinama sprendimo dalis, kuria buvo iš dalies tenkintas pareiškėjos skundas bei priteistas žalos atlyginimas ir šioje dalyje pareiškėjos skundas atmetamas, o likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, taip pat, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 3 dalimi, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 147 straipsniu, 41 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimo dalį, kuria iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, pareiškėjai J. Ž. buvo priteista 4 000 (keturi tūkstančiai) eurų neturtinei žalai atlyginti, taip pat panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimo dalį, kuria iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, į valstybės biudžetą buvo priteista 168,09 eurai (vienas šimtas šešiasdešimt aštuonis eurai ir devyni euro centai) išlaidų ir šiose dalyse pareiškėjos J. Ž. skundą atmesti.

Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai         Laimutis Alechnavičius

        Artūras Drigotas

        Dalia Višinskienė