Civilinė
byla Nr. 3K-3-503/2010
Procesinio sprendimo
kategorijos: 45.9; 129.19.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 7 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Gražinos Davidonienės, Česlovo Jokūbausko (pranešėjas) ir Janinos
Sripeikienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. K. kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. balandžio 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo E. P. (teisių perėmėjai – V. P., M. P. ir V. P.)
ieškinį atsakovui S. K., dalyvaujant trečiajam asmeniui antstolei Daivai
Milevičienei, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas
dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto pripažinimo
apsimestiniu sandoriu.
Ieškovas E. P. prašė pripažinti apsimestiniais
sandoriais Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. balandžio 2 d.
patvirtintą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 12-784/02
bei 2004 m. birželio 8 d. 5320 Lt paskolos sutartį, taip
pat pripažinti ieškovo teisę reikalauti iš atsakovo S. K. priimti iš
ieškovo 24 000 Lt skolą ir 6240 Lt palūkanų bei teisę reikalauti iš
atsakovo grąžinti ieškovui 1/2 dalį nuosavybės teisės į dviejų kambarių butą,
esantį (duomenys neskelbtini). 2008 m. gegužės 7 d.
ieškovui mirus, jo procesines teises perėmė sutuoktinė V. P. bei vaikai M. P.
ir V. P.
Ieškovas nurodė, kad antstolė Daiva Milevičienė,
vykdydama 15 620 Lt išieškojimą iš ieškovo pagal Vilniaus miesto 1-ojo
apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 1 d. išduotą vykdomąjį
dokumentą Nr. 2-18-91, paskelbė 1/2 dalies buto, esančio (duomenys
neskelbtini), varžytynes (pradinė buto vertė – 24 000 Lt). Ieškovo
teigimu, atsakovas pasisiūlė padengti antstolio išieškomą 15 620 Lt sumą
bei vykdymo išlaidas (iš viso – 18 680 Lt) ir nusipirkti iš ieškovo 1/2
dalį buto bei pasirašyti paskolos sutartį dėl 24 000 Lt ir sumokėtos antstoliui
sumos skirtumo. Ieškovas, siekdamas išsaugoti buto dalį, su pasiūlymu sutiko ir
pristatė atsakovą antstoliui kaip pirkėją, sutinkantį už 18 680 Lt
nupirkti antstolio parduodamą buto dalį. 2004 m. gegužės 7 d.
surašytas ir Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme 2004 m. birželio 2 d.
buvo patvirtintas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas
Nr. 2-784/02. 2004 m. birželio 8 d. šalys pasirašė
paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas ieškovui paskolino 5320 Lt (18 680
Lt ir 24 000 Lt skirtumą). Ieškovas nurodė, kad po varžytynių jis kreipėsi
į atsakovą prašydamas priimti 24 000 Lt ir įvykdyti įsipareigojimą
grąžinti buto nuosavybės dalį, tačiau atsakovas, matydamas, jog nekilnojamojo
turto rinkos kainos kyla, atsisakė priimti skolą ir grąžinti buto dalį.
Byloje nustatyta, kad
antstolė Daiva Milevičienė, vykdydama 15 620 Lt išieškojimą iš E. P.
pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 1 d.
išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-18-91, paskelbė 1/2 dalies buto, esančio
(duomenys neskelbtini), varžytynes, nustatydama 24 000 Lt pradinę
turto kainą. Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme 2004 m. birželio 2 d.
patvirtintas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas
Nr. 12-784/02, kuriuo 1/2 dalis nurodyto buto parduota už 18 680 Lt
atsakovui S. K. 2004 m. birželio 8 d. notariškai
patvirtinta paskolos sutartimi atsakovas ieškovui suteikė 5320 Lt paskolą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto
1-asis apylinkės teismas 2008 m. kovo 6 d. sprendimu
ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad
ieškovo veiksmai po turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto
surašymo nepatvirtina jo teiginių apie sandorio apsimestinumą: atsakovui kitoje
civilinėje byloje pareiškus ieškinį dėl buto dalies atidalijimo ir naudojimosi
patalpomis tvarkos nustatymo bei ieškovo šeimos iškeldinimo iš dalies patalpų,
nei ieškovas, nei jo šeimos nariai į ieškinį neatsiliepė, teismo posėdžiuose
nedalyvavo, ir teismas 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimu už
akių ieškinį patenkino. Toje byloje ieškovas nepareiškė priešieškinio ir
neįrodinėjo, kad sandoris dėl buto dalies perleidimo buvo apsimestinis. Kitoje
civilinėje byloje 2006 m. rugsėjo 25 d. teismo sprendimu
patenkintas S. K. ieškinys dėl dalies išlaidų už buto rekonstrukcijos
darbus priteisimo iš V. P. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovo
sutuoktinė V. P. pripažino, jog ji netiki galimybe susigrąžinti butą,
todėl siūlė atsakovui pirkti savo dalį šiame bute. Be to, teismas atsižvelgė ir
į tai, kad ieškovas nepateikė rodymų, ar jis šiuo metu turi lėšų ir gali
grąžinti skolą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės V. P.
apeliacinį skundą, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu Vilniaus
miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimą
panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies: 1) pripažino
negaliojančiu 2004 m. gegužės 7 d. Turto pardavimo skolininko
pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 12-784/02, kuriuo antstolė Daiva Milevičienė
už 18 680 Lt pardavė pirkėjui S. K. 1/2 dalį dviejų kambarių buto su
rūsiu (duomenys neskelbtini); 2) pripažino, kad 2004 m. gegužės 7 d.
E. P. ir S. K. sudarė 18 680 Lt paskolos sutartį, pagal kurią E. P.
iš S. K. pasiskolino 18 680 Lt ir šio skolinio įsipareigojimo
įvykdymą bei 2004 m. birželio 8 d. 5320 Lt skolinio
įsipareigojimo įvykdymą užtikrino 1/2 dalies buto, esančio (duomenys
neskelbtini), įkeitimo sutartimi (hipoteka); 3) reikalavimą pripažinti
negaliojančia 2004 m. birželio 8 d. paskolos sutartį, pagal
kurią S. K. paskolino E. P. 5320 Lt, atmetė; 4) taikė restituciją ir
priteisė iš atsakovo S. K. E. P. teisių perėmėjams V. P. 1/4
dalį, o V. P. ir M. P. – 3/4 dalis lygiomis dalimis 1/2 dalies dviejų
kambarių buto su rūsiu (duomenys neskelbtini); 5) priteisė atsakovui S. K.
iš E. P. teisių perėmėjų V. P. 6000 Lt (1/4 dalį iš 24 000 Lt
skolos), V. P. ir M. P. – po 9000 Lt skolos (3/4 dalis lygiomis
dalimis iš 24 000 Lt skolos), t. y. iš viso 24 000 Lt skolos, taip
pat iš V. P. 1560 Lt (1/4 dalį), o iš V. P. bei M. P. – po 2340
Lt (3/4 dalis lygiomis dalimis) palūkanų, iš viso – 6240 Lt palūkanų.
Teisėjų kolegija
konstatavo, kad ieškovas su atsakovu sudarė paskolos sutartį, tačiau, siekiant
užtikrinti paskolos grąžinimą, kaip garantas atsakovui buvo perrašyta 1/2 dalis
buto, įforminant šį susitarimą kaip 1/2 dalies buto pardavimą skolininko
pasiūlytam pirkėjui, žodiniu šalių susitarimu nustatyti 2 proc. nuompinigiai
per mėnesį. Tokią išvadą teisėjų kolegija padarė įvertinusi šiuos bylos
duomenis. Pirma, baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-151-05 atliktos 2005 m. balandžio 8 d.
liudytojo apklausos metu atsakovas S. K. nurodė, kad sutiko sumokėti skolą
už butą, jog skolininkas ateityje galėtų buto dalį išpirkti; susitarimas dėl
buto dalies išpirkimo ateityje vyktų tuo atveju, jeigu E. P. reguliariai
mokėtų nuompinigius bei likviduotų skolas už komunalines paslaugas; antstoliui
buvo sumokėta 18 680 Lt, o 5320 Lt paskolos perduota E. P. notarų
biure, sudarant paskolos sutartį. Teisėjų kolegija nurodė, kad, parduodant butą
ar jo dalį iš varžytynių skolininko pasiūlytam pirkėjui, nenustatomos nei
palūkanos už sumokėtą pinigų sumą, nei daikto atpirkimo teisė. Antra, antstoliui
buvo sumokėta lygiai tiek, kiek sudarė išieškoma suma su vykdymo išlaidomis, t. y.
18 680 Lt, o likusi suma (5320 Lt, t. y. skirtumas tarp 18 680
Lt ir 24 000 Lt sumos, atitinkančios antstolio nustatytą pradinę turto
pardavimo iš varžytynių kainą) ieškovui sumokėta kaip paskola. Teisėjų kolegija
atsižvelgė ir į tai, kad į vyksiančias varžytynes atvyko daugiau dalyvių, iš
anksto buvo sumokėti varžytynių dalyvių mokesčiai, taigi 1/2 dalis parduodamo
buto galbūt būtų parduota ne už 18 680 Lt, bet už didesnę, nei antstolio
paskelbta 24 000 Lt pradinė 1/2 dalies buto kaina. Trečia, iš teismo
informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės teisėjų kolegija nustatė, kad
atsakovas yra nuolatinis varžytynių dalyvis, skolina prasiskolinusiems asmenims
pinigus už palūkanas (civilinės bylos Nr. 2-1017-465/09, Nr. 2-92-623/09,
Nr. 2-1948-653/09), o kasacine tvarka išnagrinėtose bylose Nr. 3K-3-992/2003
ir Nr. 3K-3-520/2004 jis yra pripažintas kaip nesąžiningas turto iš varžytynių
įgijėjas. Iš šių aplinkybių viseto nustačiusi, kad tarp šalių susiklostė
paskolos teisiniai santykiai, teisėjų kolegija nurodė, jog tokiu atveju
taikytinos sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, reglamentuojančios
taisyklės (CK 1.87 straipsnis). Tai yra pagrindas taikyti restituciją ir
pripažinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. birželio 2 d.
patvirtintą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 12-784/02
apsimestiniu sandoriu. Teisėjų kolegija nerado teisinio pagrindo panaikinti
kaip apsimestinę 5320 Lt paskolos sutartį, nes šis sandoris atitiko tikrąją
šalių valią, t. y. atsakovas iš tikrųjų suteikė 5320 Lt paskolą ieškovui; konstatavo,
kad atsakovas ieškovui paskolino 24 000 Lt, todėl ieškovas turi teisę
reikalauti iš atsakovo priimti iš ieškovo 24 000 Lt skolą, 6240 Lt
palūkanų ir grąžinti ieškovui 1/2 dalį nuosavybės teisės į dviejų kambarių
butą, esantį (duomenys neskelbtini); nurodė, kad šiuo atveju galima
restitucija natūra, todėl ieškovo teisių perėmėjams (atsižvelgiant į jų
paveldėjimo teisių apimtį) grąžintina 1/2 dalis buto, o iš jų atsakovui
priteistina 18 680 Lt, gautų (sumokėtų) pagal pripažintą negaliojančiu
turto pardavimo skolininko pasirinktam pirkėjui aktą, bei 5320 Lt paskola; pripažino,
kad 2004 m. gegužės 7 d. E. P. ir S. K. sudarė 18 680
Lt paskolos sutartį ir kad ši sutartis kartu su 2004 m. birželio 8 d.
notariškai patvirtinta 5320 Lt paskolos sutartimi yra užtikrintos 1/2 dalies buto
su rūsiu (duomenys neskelbtini), įkeitimu (hipoteka).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovas S. K. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą
panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo
2008 m. kovo 6 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas
tokiais argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 182 straipsnio 2 dalį ir
279 straipsnio 4 dalį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos
šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos, dėl to nepagrįstai paneigė ankstesnių
teismų sprendimų prejudicinę ir res judicata galią ir priėmė priešingas
aplinkybes konstatuojantį sprendimą. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo
2005 m. rugsėjo 21 d. sprendime už akių civilinėje byloje
Nr. 2-1653-55/2005 nustatyta aplinkybė, kad S. K. nusipirko 1/2 dalį
dviejų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir butas iš
asmeninės nuosavybės tapo valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o ne
sudarė paskolos sutartį, kurios įvykdymą užtikrino įkeitimu (hipoteka).
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo
2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimu civilinėje byloje
Nr. 2-6318-464/2006, kuris paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo
2007 m. sausio 4 d. nutartimi, nustatyta aplinkybė, kad
šalys yra buto (duomenys neskelbtini) bendraturtės ir joms priklauso po
1/2 dalį buto. Šios aplinkybės nagrinėjamoje civilinėje byloje pripažintinos
prejudiciniais faktais, kurių šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, taip
pat jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti ir kurių nereikia įrodinėti. Tiek
skolininkas E. P., tiek jo teisių perėmėjai pirmiau nurodytų civilinių
bylų nagrinėjimo metu turėjo galimybę pasinaudoti įstatyme nustatytomis savo
teisių gynimo procesinėmis priemonėmis, tačiau jie 2004 m. gegužės 7 d.
turto perdavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto Nr. 12-784/02
neginčijo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatyta, kad įsiteisėjęs
teismo sprendimas yra ne tik privalomas, bet ir turi tiek prejudicinę, tiek res
judicata galią, taip pat kad draudžiama teismui pakartotinai iš naujo
nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2000 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J.
v. K. B., bylos Nr. 3K-3-203/2000;
2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N.
v. L. R., bylos Nr. 3K-3-214/2008; 2009 m. lapkričio 23 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Švaresta“ v. Vilkaviškio rajono
savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-510/2009).
2. Apeliacinės
instancijos teismas, pripažindamas turto pardavimo skolininko pasiūlytam
pirkėjui aktą apsimestiniu, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.87 straipsnį bei
nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šios normos taikymo praktikos, taip
pat netinkamai įvertino įrodymus ir taip pažeidė CPK 185 straipsnį. Teismas
nagrinėjo tik šalių veiksmus, buvusius turto pardavimo skolininko pasiūlytam
pirkėjui akto surašymo metu bei iš karto po jo, ir neatsižvelgė į vėlesnes
aplinkybes bei į realiai susiklosčiusius šalių teisinius santykius, jų veiksmus
vykdant sandorį, kurie atitiko sudaryto sandorio esmę, t. y. į tai, kad
E. P. perdavė, o S. K. priėmė buto dalį ir pradėjo ją valdyti
nuosavybės teise, įregistravo savo teises viešame registre, vėliau kreipėsi į
teismą dėl jam priklausančių patalpų atidalijimo iš bendrosios dalinės
nuosavybės, naudojimosi tvarkos nustatymo bei iškeldinimo, rekonstrukcijos
išlaidų atlyginimo, tuo tarpu ieškovai savo teisių pirmiau išnagrinėtose bylose
negynė. Be to, sandorio neapsimestinumą patvirtina ir ieškovės V. P.
veiksmai – 2007 m. rugpjūčio 30 d. siūlymas atsakovui
įsigyti likusią 1/2 dalį buto bei ieškinys atsakovui dėl išlaidų, susijusių su
buto mokesčiais, dalies atlyginimo, kuriame pripažinta atsakovo nuosavybės
teisė į dalį buto. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs,
kad sprendžiant dėl sandorio apsimestinumo būtina atsižvelgti į šalių elgesį po
sutarties sudarymo, t. y. vertinti, ar po ginčijamo sandorio sudarymo
šalys vykdo kitą, tariamai tikrąją šalių valią atitinkantį sandorį, ar vėlesni
sandorio šalių veiksmai atitinka sudaryto sandorio esmę (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. G.
v. R. G., bylos Nr. 3K-3-243/2008;
2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008;
2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M.,
J. S., S. S. v. G. S., A. N., bylos
Nr. 3K-7-288/2009). Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai
vertino įrodymus. Tai, kad S. K. apklausos baudžiamojoje byloje metu
žodžiu nurodė, jog esant galimybei galbūt parduotų 1/2 dalį buto E. P.,
neįpareigoja jo sudaryti tokio pirkimo–pardavimo sandorio, nes teisinių padarinių
šalims galėtų sukelti tik rašytinė preliminarioji sutartis dėl buto dalies
pirkimo–pardavimo. Taip pat nepagrįstai teismas konstatavo, kad kaina, kuri
atitinka E. P. turėtos skolos ir vykdymo išlaidų sumą, patvirtina sandorio
apsimestinumą. E. P. ir S. K., įgyvendindami CK 6.313 straipsnio 1
dalyje įtvirtintą teisę, laisva valia pasirinko parduodamo turto kainos
nustatymo kriterijumi E. P. turėtos skolos ir vykdymo išlaidų dydį, tai
atitinka CK 6.397 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovė V. P. prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Vilniaus miesto
1-asis apylinkės teismas, priimdamas 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimą
už akių (civilinė byla Nr. 2-1653-55/2005), netyrė S. K. ir
E. P. santykių dėl 2004 m. gegužės 7 d. turto
pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto, be to, teismas atliko tik
formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, kuris reiškia, kad teismas netyrė
visų šalių santykių, susijusių su šiuo aktu, o tik įsitikino, jog
2004 m. gegužės 7 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam
pirkėjui akte nurodyta, kad antstolė D. Milevičienė skolininko E. P.
pasiūlytam pirkėjui pardavė 1/2 dalį ginčijamo buto S. K. ir kad šis aktas
galiojo. Prejudicinių faktų taisyklė teismo sprendimams už akių netaikytina.
Nurodytoje byloje teismas netyrė ir todėl nenustatė, ar egzistuoja materialūs
šio akto negaliojimo pagrindai, taip pat ar nurodytas aktas atspindi tikruosius
E. P. ir S. K. teisinius santykius. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad
pirmiau nurodytoje civilinėje byloje Nr. 2-1653-55/2005 nustatyti šiai
bylai prejudicinę reikšmę turintys faktai.
2. Kasatoriaus
argumentai dėl neva netinkamo šalių teisinių santykių kvalifikavimo apeliacinės
instancijos teisme nepaneigia apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktų:
S. K. parodymų baudžiamojoje byloje, kad jis sutiko sumokėti E. P.
skolą už butą, jog skolininkas vėliau galėtų buto dalį išpirkti; aplinkybės,
kad varžytynėse dalyvavo dar trys asmenys, kurie, atsižvelgiant į buto rinkos
kainą ir nustatytą žemą pradinę pardavimo kainą, būtų galėję sumokėti už buto dalį
daugiau nei S. K., S. K. nuolatinio dalyvavimo varžytynėse ir kitose
bylose teismo nustatytų jo nesąžiningų veiksmų; kt. Šios aplinkybės patvirtina,
kad kasatorius, kaip profesionalus nekilnojamojo turto rinkos dalyvis, buvo
suinteresuotas suteikti paskolą ir turėti jos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo
užtikrinimą (buto dalį), o vėliau, augant nekilnojamojo turto ir jo nuomos
kainoms, prarado suinteresuotumą už 24 000 Lt grąžinti E. P. buto
dalį. Be to, kasatorius nesąžiningai nutylėjo svarbias aplinkybes, kad
E. P., supratęs, jog kasatorius vengia priimti 24 000 Lt ir grąžinti
nuosavybės teises, iš karto ėmėsi aktyvių veiksmų –
2005 m. vasario 22 d. pateikė skundą Vilniaus miesto
apylinkės prokuratūrai, 2005 m. kovo 2 d. – prašymą
Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui (civilinė byla
Nr. 2-12422-34/2004) sustabdyti bylą, kol nebus atliktas ikiteisminis
tyrimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. – skundą Vilniaus miesto
1-ajam apylinkės teismui dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimų
nutraukti ikiteisminį tyrimą bei atsisakyti jį atnaujinti,
2006 m. gegužės 18 d. – ieškinį dėl sandorių pripažinimo
apsimestiniais, reikalavimų priimti įvykdymą ir įvykdyti prievolę natūra,
2007 m. birželio 19 d. – ieškinį nagrinėjamoje byloje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl skolininko
teisės iki varžytynių pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją santykio
su pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartimi
Daugeliu atvejų
asmens pažeistos subjektinės teisės yra atkuriamos po to, kai teismas priima
sprendimą, t. y. kai atsakovas ieškovo naudai atlieka teismo sprendime
nurodytus veiksmus. Tuo atveju, jeigu atsakovas pats nesiima iniciatyvos
atlikti teismo sprendimu jam įpareigotus ir privalomus veiksmus, ieškovas gali
pasinaudoti galimybe taikyti atsakovui valstybės prievartą ir teismo sprendimą
įvykdyti taikant priverstinio vykdymo priemones. Ieškovui pateikus vykdomąjį
dokumentą antstoliui, jis vykdymo procese tampa išieškotoju, o atsakovas –
skolininku. Skolininkui neįvykdžius teismo sprendimo per antstolio raginime
nurodytą terminą (CPK 659 straipsnis), pradedamas išieškojimas iš skolininko
turto. Realizuojant areštuotą skolininko turtą iš varžytynių, įstatyme
skolininkui suteikta tam tikra lengvatinė galimybė, t. y. teisė iki
varžytynių pradžios pačiam arba per atstovą surasti iš varžytynių parduodamo
turto pirkėją. Jeigu toks pirkėjas randamas, tai areštuotas turtas, surašant
sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą, parduodamas šiam skolininko
pasiūlytam pirkėjui, o aktą tvirtina teisėjas (CPK 704, 725 straipsniai).
Teisėjo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas yra nuosavybės teisę
patvirtinantis dokumentas.
Nors skolininko turto
pardavimas iš varžytynių iš esmės vyksta priverstinai ir šio proceso metu
skolininko teisė disponuoti jam priklausančia nuosavybe eliminuojama, vis dėlto
suteikimas skolininkui teisės pačiam ar per atstovą surasti iš varžytynių
parduodamo turto pirkėją yra tam tikra, nors ir ribota, vieno iš pagrindinių
civilinės teisės principų – sutarties laisvės principo – išraiška. Skolininko
turto pardavimas iš varžytynių savo esme prilyginamas sandoriui, sukeliančiam
tapačius padarinius kaip ir pirkimo–pardavimo sutartis, t. y. savininko
teisių perėjimą iš ankstesniojo savininko naujajam savininkui. Minėta, kad
teisėjo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas yra nuosavybės teisę
patvirtinantis dokumentas (CPK 725 straipsnio 8 dalis). Aplinkybė, kad turto
pirkėją pasiūlo savininkas (skolininkas), kai šiam pirkėjui turtas parduodamas,
įstatymo leidėjo valia prilyginama pardavimui iš varžytynių. Įstatyme skolininkui
suteikiama teisė iki varžytynių pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto
pirkėją nedraudžia ir netgi sudaro galimybę skolininkui su būsimu pirkėjui
susitarti dėl tam tikrų sąlygų, kaip antai turto pardavimo kainos, savininko
(skolininko) teisės parduotą daiktą iš pirkėjo atpirkti ir pan. Apeliacinės
instancijos teismo sprendime ši teisė aiškinama siaurinamai, t. y.
remiamasi nuostata, kad parduodant butą ar jo dalį iš varžytynių skolininko
pasiūlytam pirkėjui negali būti nustatyta parduoto daikto atpirkimo teisė.
Civilinėje teisėje galioja nuostata, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti,
apriboti ar panaikinti tik imperatyviųjų teisės normų galiojimo, taigi ko
įstatymai nedraudžia, tas leidžiama (Quod lege non prohibetur, licitum est)
(CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Pirkimas–pardavimas su atpirkimo teise yra
savarankiška pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas įsipareigoja
parduoti daiktą pirkėjui kartu įgydamas teisę parduotą daiktą atpirkti, o
pirkėjas įsipareigoja daiktą valdyti, naudoti ir juo disponuoti taip, kad
pardavėjas galėtų įgyvendinti atpirkimo teisę. Atpirkimo teisę pardavėjas turi
ne ilgiau kaip penkerius metus (CK 6.417 straipsnio 1, 3 dalys). Taigi, nors
skolininko turto pardavimo iš varžytynių instituto normose tiesiogiai
nenustatyta, kad skolininkas galėtų atpirkti iš varžytynių parduotą turtą, tačiau
toks susitarimas nedraudžiamas ir, jei savininkas (skolininkas) susitaria su
pirkėju dėl teisės turtą atpirkti, tai ši nuo šalių valios priklausanti sąlyga
tampa viena iš esminių sutarties sąlygų bei galėtų būti nurodoma antstolio
surašomame bei teisėjo tvirtiname skolininko turto pardavimo skolininko
pasiūlytam pirkėjui akte (CK 6.156 straipsnio 4 dalis). Šio susitarimo
galimybės neeliminuoja aplinkybė, kad turto pardavimo iš varžytynių akto
skolininkas nepasirašo (CPK 724 straipsnio 2 dalis). Parduodamo turto atpirkimo
teisė išimtinai priklauso nuo pirkėjo ir turto savininko susitarimo, kuris gali
būti užfiksuotas turto pardavimo iš varžytynių skolininko pasiūlytam pirkėjui
akte, tačiau, to nepadarius, gali būti įrodinėjamas ir kitais įrodymais. Jeigu
dėl atpirkimo teisės buvo susitarta, tai įpareigoja šalis vykdyti sutartį tinkamai
ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis, Pacta sunt servanda).
Situacija, kai susitarimas dėl daikto (turto) atpirkimo teisės, iš esmės
keičiančios sutarties rūšį, liko neužfiksuotas turto pardavimo sandoryje, gali
būti sprendžiama vadovaujantis CK 1.87 straipsnio, reglamentuojančio
apsimestinio sandorio negaliojimą, taisyklėmis, pagal kurias sudarytam
sandoriui taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos
taisyklės.
Kasacinio teismo teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad galiojantys įstatymai ieškovą įpareigoja ieškinyje
nurodyti tik faktinį, bet ne juridinį jo pagrindą, o ieškovo pateiktas teisinis
šalių tarpusavio santykių kvalifikavimas nesaisto teismo priimant sprendimą,
nes ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, t. y. tam tikri įvykiai,
atsitikimai ir veiksmai, su kuriais siejamas teisės normų taikymas. Faktinės
aplinkybės neapima teisinio kvalifikavimo. Teisinis kvalifikavimas – tai teisės
taikymas, kurį atlieka teismas ex officio pagal konstatuotas aplinkybes.
Savo ruožtu teismo nustatytas juridinis ieškinio pagrindas yra svarbus bei
nulemia ieškinio dalyko, t. y. ieškovo reikalavimo, apimtį. Nagrinėjamoje
byloje kasacinis teismas vadovaujasi apeliacinės instancijos teismo
nustatytomis aplinkybėmis apie jau mirusio ieškovo E. P. ir atsakovo
susitarimą dėl parduoto iš varžytynių 1/2 dalies buto, esančio (duomenys
neskelbtini), atpirkimo teisės (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kurias
patvirtina ne tik ieškovų paaiškinimai, bet ir kiti rašytiniai įrodymai, tarp
jų ir baudžiamosios bylos Nr. 10-2-151-05 ieškovo ir atsakovo apklausos
protokoluose bei akistatos protokole užfiksuoti duomenys. Šis susitarimas
įgalina teisėjų kolegiją konstatuoti, kad ginčo buto dalis parduota iš
varžytynių su atpirkimo teise, kurią ieškovas turi penkerius metus nuo ginčo
buto dalies pardavimo, t. y. nuo
2004 m. balandžio 2 d., kai teisėjas patvirtino turto
pardavimo aktą. Į šį laikotarpį neįskaitomas šios bylos nagrinėjimo laikas (nuo
ieškinio pareiškimo teisme iki kasacinio teismo nutarties priėmimo) (CK 1.5
straipsnis, 6.417 straipsnio 3 dalis). Išdėstyti argumentai ir išvados sudaro
pagrindą pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą bei iš dalies
tenkinti ieškinį ir patenkinti reikalavimą pripažinti apsimestiniu ginčo buto dalies
pardavimo aktą, konstatuojant, kad šiuo aktu ginčo buto dalis parduota su
atpirkimo teise. Tokį sprendimą lemia teismo nustatytas juridinis pagrindas, t. y.
susitarimas dėl iš varžytynių parduotos skolininko pasiūlytam pirkėjui buto
dalies atpirkimo teisės (CPK 704 straipsnis, CK 6.417 straipsnis).
Kasacinio teismo
teisėjų kolegija paaiškina, kad tarp tų pačių šalių išnagrinėtos civilinės
bylos dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, naudojimosi patalpomis
nustatymo ir iškeldinimo bei dėl rekonstrukcijos išlaidų dalies atlyginimo
nekeičia ir nenaikina parduoto buto dalies atpirkimo teisės ieškovams (mirusio
ieškovo E. P. teisių perėmėjams), taigi kasacinio skundo argumentai dėl
netinkamo CPK 182 straipsnio 2 dalies ir 279 straipsnio 4 dalies normų taikymo
bei priimto sprendimo nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos
neturi juridinio pagrindo, nes grindžiami skirtingu nei nustatė kasacinis
teismas ieškinio pagrindo teisiniu kvalifikavimu. Kasacinis teismas taip pat
nenustatė įrodinėjimo taisyklių pažeidimo. Taigi iš esmės kasacinis skundas
nesudaro pagrindo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą
panaikinti, tačiau teismo sprendimas yra keistinas atsižvelgiant į nustatytas
aplinkybes ir ieškinio pagrindo teisinį kvalifikavimą.
Kadangi kasacinis
skundas iš esmės atmetamas, tai iš kasatoriaus valstybei priteistinas išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų,
patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 80,25 Lt (CPK 88 straipsnio 1
dalies 3, 8 punktai).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1
dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. balandžio 20 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti
taip:
„2004 m. gegužės 7 d.
Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 12-784/02, kuriuo
antstolė Daiva Milevičienė pardavė už 18 680 Lt pirkėjui S. K. (duomenys
neskelbtini) 1/2 dalį dviejų kambarių buto su rūsiu (duomenys
neskelbtini), pripažinti apsimestiniu ir nustatyti, kad šiuo aktu 1/2 dalis
buto, esančio (duomenys neskelbtini), parduota už 18 680 Lt pirkėjui
S. K. su atpirkimo teise buvusiam buto dalies savininkui E. P., o
šiuo metu – jo teisių perėmėjams ieškovams V. P. (duomenys neskelbtini),
V. P. (duomenys neskelbtini) ir M. P. (duomenys neskelbtini).
Kitus ieškinio
reikalavimus atmesti.
Priteisti iš atsakovo S. K. E. P. teisių
perėmėjams V. P. 701,20 Lt (septynis šimtus vieną litą 20 ct), V. P.
ir M. P. – po 270 Lt (du šimtus septyniasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimo.
Priteisti valstybei iš atsakovo S. K. 679 Lt (šešis
šimtus septyniasdešimt devynis litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir
pašto išlaidų atlyginimo.“
Priteisti valstybei iš atsakovo S. K. 84,25 Lt
(aštuoniasdešimt keturis litus 25 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme
atlyginimo.
Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos
2010 m. liepos 21 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos
priemonę – buto (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini),
areštą.
Pranešti apie turto arešto panaikinimą Centrinei hipotekos
įstaigai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina
Davidonienė
Česlovas
Jokūbauskas
Janina
Stripeikienė