Civilinė byla Nr. e2-27-1055/2020

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01389-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.3.9.2.1.; 1.3.5.5.; 3.2.6.1; 3.4.1.7.

(S)

UTENOS APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 11 d.

Utena

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų teisėja Ana Karšul,

sekretoriaujant Vaidai Umbrasienei, Sigitai Saugūnienei, Ramunei Čypienei, Daivai Drazdauskienei, Daivai Savickienei, Elonai Mackutei,

dalyvaujant ieškovui E. G., ieškovo atstovėms advokatei J. U.ir advokato padėjėjai B. S.,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės atstovei advokatei L. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. G. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos 2018 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovas E. G. patikslintu ieškiniu, pareiškimu dėl patikslinto ieškinio reikalavimų patikslinimo, kuriuos dar tikslino posėdžių metu, prašė panaikinti 2018 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesumokėtą darbo užmokestį už 2016 metus – 6 982,29 EUR, taip pat 2 100 EUR, kurie nebuvo jam išmokėti, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, netesybas už 3 mėnesius, tai yra 2001,90 EUR, bei ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ieškovas ir atsakovė 2015 m. vasario 26 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo – ekspeditoriaus pareigoms užimti. Ieškovui pateikus prašymą nutraukti darbo sutartį, 2018 m. birželio 19 d. darbo sutartis buvo nutraukta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalimi, tačiau darbo sutarties kopijos ieškovas negavo. Atsakovė atleidžiant jį iš darbo neišmokėjo jam priklausančių sumų – 6 982,29 EUR darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų už 2016 metus, taip 2 100 EUR, kuriuos sudaro kompensacija už nepanaudotas atostogas ir sumos, kurios turėjo būti, bet nebuvo išmokėtos. Ieškovas kreipėsi į darbo ginčų komisiją, kuri priėmė sprendimą jo prašymą atmesti. Su atsakovės komisijai pateiktais dokumentais jis nebuvo supažindintas, kadangi jam į elektroninį paštą atsiųsta dokumentų dalis buvo susijusi su visiškai kita darbo byla. Dokumentus jis gavo tik parašęs atskirą prašymą darbo ginčų komisijai. Atkreipia dėmesį, kad atsakovė komisijai pateikė ne visus reikiamus dokumentus ir komisija, nagrinėdama jo prašymą, neišreikalavo likusių. Yra pateikti 2016 m. liepos 20 d. ir 2016 m. spalio 4 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus įsakymai dėl ieškovo leidimo kasmetinių atostogų, tačiau nėra pateikti ieškovo prašymai išleisti jį atostogų ir atostogų apmokėjimo patvirtinimai. Pateiktas 2017 m. rugpjūčio 16 d. ieškovo prašymas išleisti jį kasmetinių apmokamų atostogų ir atostoginius sumokėti su rugpjūčio mėnesio alga ir direktoriaus įsakymas, tačiau jokių įrodymų, kad atostoginiai buvo sumokėti, nėra. Daugiau jokių rašytinių įrodymų apie ieškovui suteiktas atostogas nėra, taigi jis nuo 2017 m, rugsėjo 1 d. iki 2018 m. birželio nebuvo išleistas atostogų, tačiau kompensacija už nepanaudotas atostogas jam neišmokėta, ir darbo ginčų komisija į tai neatsižvelgė. Pažymi, kad 2015 metų gruodžio mėnesį ir 2017 m. birželio mėnesį jis taip pat neatostogavo, taigi atsakovė jam iš viso nėra apmokėjusių atostoginių už 28 darbo dienas.

Ieškovo įsitikinimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikti dokumentai yra pasirašyti ne paties ieškovo. Pateiktas 2018 m. birželio 8 d. įsakymas dėl komandiruotės į (duomenys neskelbtini) su vairuotojo E. G. parašu, tačiau ieškovas pažymi, kad tą dieną jis buvo komandiruotėje užsienio šalyje ir pasirašyti negalėjo. Taip pat atkreipia dėmesį į kasos išlaidų orderius Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kurių pats ieškovas nepasirašė ir juose nurodytų sumų negavo. Per visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį nei jis, nei kiti vairuotojai nėra gavę iš darbovietės jokių grynųjų pinigų, tuo labiau susijusių su darbo užmokesčiu. Darbo ginčų komisija savo sprendime konstatavo, kad pateiktais dokumentais yra įrodyta, jog ieškovui buvo išmokėta jam priklausanti 5 040,02 EUR su darbo santykiais susijusių išmokų suma. Tačiau jis pažymi, kad remiantis byloje esančiais dokumentais jam į sąskaitą per 2018 metų balandį – 2018 metų birželio mėnesį buvo pervesta 2 754 EUR, prie kurių pridėjus tariamai pagal kasos išlaidų orderius išmokėtas sumas, gaunasi 5 322,76 EUR, kas visiškai neatitinka komisijos sprendime nurodyto skaičiavimo. Taigi, atsakovė atleidimo dieną su juo pilnai neatsiskaitė, todėl iš jos turi būti priteistos aukščiau nurodytos sumos bei 2001,90 EUR netesybos, kurios susidaro 667,30 EUR padauginus iš trijų mėnesių.

Ieškovas ir jo atstovės posėdžių metu kelis kartus tikslino aplinkybes ir reikalavimus. Papildomai paaiškino, kad įsakymai dėl atostogų suteikimo buvo, bet jokių pavedimų išmokėti atostoginius nėra. Buvo suteiktos 28 dienos atostogų, bet apmokėtos jos nebuvo. Pagrindinis dokumentas, be kurio vairuotojų neišleisdavo į keliones, yra ataskaitos lapas, ten po to būdavo suskaičiuota visa alga, tačiau atsakovė kažkodėl nepateikė šių dokumentų. Jis buvo susitaręs, kad jam bus mokama 65 eurai per dieną, bet pinigai buvo išmokėti ne visi motyvuojant, kad per daug kilometrų nuvažiavo. Kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) jam davė pasirašyti kitą dieną grįžus iš reiso, kai jis atnešė ataskaitą ir kvitus priduoti, pasakė, kad tai išmokėtini pinigai. Tą orderį pasirašė, bet jokių pinigų realiai negavo. Jam buvo pasakyta, kad jei nepasirašys, tai negaus ir kitų pinigų. Visuose orderiuose nurodytos sumos, tai dienpinigiai. Orderio Nr. (duomenys neskelbtini) išvis nepasirašinėjo. Jam buvo mokama pagal susitarimą 65 EUR už darbo dieną, visos sumos buvo išmokamos tik pavedimais, grynais per visą darbo laiką nei cento nėra gavęs. Kelionpinigius pervesdavo į kortelę, kiekvieną penktadienį mokėjo po 150 EUR algos, kiti pinigai buvo skirti kelionės išlaidoms. Komandiruotėje būdavo 45 dienas, grįžęs pristatydavo ataskaitos lapą, kur buvo surašytos visos išlaidos. Buhalterija per kelias dienas apskaičiuodavo ir pinigus pervesdavo į kortelę. Su darbdaviu sutarta 65 EUR suma per diena apėmė ir darbo užmokestį, ir dienpinigius, ir kelionės išlaidas. Kai pats nuplaudavo vilkiką, jam už tai priskaičiuodavo 50 EUR, 25 EUR gavo už 5 pakrovimus. Nežino, už ką jam išskaičiavo 546 EUR pagal jo pateiktą ataskaitos lapą. Iki 2017 metų turėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ išduotą banko kortelę, pateikdavo visus išlaidų kvitus buhalterei ir jam grąžindavo tuos pinigus. Atliekant ikiteisminį tyrimą buvo apklaustas liudytoju, kokius parodymus davė, neatsimena, buvo darytas rašysenos tyrimas. Po kiekvieno reiso išeidavo kelias savaites nemokamų atostogų, kurias darbdavys formino kaip mokamas, bet neapmokėdavo. 2016 m. gruodžio 19 d. kasos išlaidų orderio pasirašyti negalėjo, kadangi jo tuo metu nebuvo Lietuvoje, iš reiso grįžo tik 2017 m. kovo mėnesį. Taip pat teigia, kad 2016 m. spalio 4 d. jis atostogavo ir net nebuvo Lietuvos Respublikoje, todėl orderio pasirašyti negalėjo. Pažymi, kad 2017 metais ieškovui buvo žiniaraščiuose pažymėtos pravaikštos, tačiau jos nėra tinkamai įformintos įsakymais, iš viso susidarė 30 dienų, už kurias turi būti sumokėta 1 800 EUR, po 60 EUR už dieną. Prašomą priteisti 2 100 EUR sumą sudaro vidutinis darbo užmokestis už laiką, kuris žiniaraštyje pažymėtas kaip pravaikštos ir nesumokėti atostoginiai. Sutinka, kad buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita, bet poilsio laikas komandiruotėje turėjo būti apmokamas vidutiniu darbo užmokesčiu ir dienpinigiais. Ieškovo teigimu, įmonėje net nėra seifo ar atskiros kasos patalpos, todėl grynieji pinigai ten niekam ir niekada nebuvo mokami.

Atskirai ieškovo atstovė advokatė J. U. paaiškino, kad E. G. žadėjo pateikti nuskaitymui savo vairuotojo kortelę, kad pagrįsti reikalavimus, tačiau jos nedavė, vengia tai padaryti nepaaiškindamas priežasčių.

Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas E. G. nuo (duomenys neskelbtini) dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju – ekspeditoriumi. Darbo sutartis ieškovo prašymu buvo nutraukta nuo 2018 m. birželio 19 d. ir paskutinę darbo dieną su ieškovu buvo pilnai atsiskaityta, tai yra išmokėtas tiek darbo užmokestis, tiek kompensacija už nepanaudotas atostogas, tiek dienpinigiai. Ieškovui laikotarpiui nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. birželio 19 d. priskaičiuoto darbo užmokesčio, įskaitant kompensaciją už nepanaudotas atostogas, sumą sudaro 1 290,47 EUR, kelionės išlaidos pagal avansinę apyskaitą tam pačiam laikotarpiui sudaro 282,37 EUR, dienpinigiai – 3 749,55 EUR. Tai yra bendra ieškovui išmokėtina suma aukščiau nurodytam laikotarpiui buvo 5 322,39 EUR. Pagal ieškovo pateiktą jo asmeninės banko sąskaitos išrašą laikotarpiui nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. birželio 19 d. jam pervesta 2 754 EUR. Pagal kasos išlaidų orderius Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) jam taip pat buvo išmokėta 2 568,76 EUR. Taigi bendra ieškovui išmokėta suma yra 5 322,76 EUR, 0,37 EUR skirtumas susidarė dėl valiutų skirtumų. Darbo užmokestis ieškovui buvo išmokėtas dalimis, bet visas priskaičiuotas. Atleidimo iš darbo dieną ieškovui priklausė 18 darbo dienų kasmetinių atostogų, buvo apskaičiuota mokėtina kompensacija – 476,64 EUR, kuri buvo sumokėta 2018 m. birželio 19 d. pavedimu kartu su dalimi priklausančio darbo užmokesčio. Tokiu būdu su ieškovu paskutinę jo darbo dieną buvo pilnai atsiskaityta, todėl reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas yra nepagrįstas ir atmestinas. Reikalavimai dėl palūkanų ir delspinigių yra išvestiniai, todėl netenkintini atmetus pagrindinį reikalavimą.

Posėdžių metu atsakovės atstovė prašė ieškinį atmesti atsiliepime nurodytais motyvais ir papildomai paaiškino, kad įmonėje yra tokia tvarka, jei kas nori atsiskaitymo lapelio, tai kreipiasi ir gauna. Visiems nedalina ir atspausdintų nelaiko, nes labai daug darbuotojų, be to vairuotojų nebūna po kelias savaites. Į bylą yra pateiktos išsamios avansinės apyskaitos, iš kurių matyti, kad su darbuotoju yra pilnai atsiskaityta. Ieškovo nurodoma 65 EUR per diena suma, tai vidurkis, nes 26,56 EUR mokama pagal darbo sutartį ir plius dienpinigiai. Pagal darbo užmokesčio žiniaraščius matyti, kad visi atostoginiai ieškovui buvo priskaičiuoti ir išmokėti. Atleidžiant iš darbo turėjo sumokėti kompensaciją už 15 darbo dienų nepanaudotų atostogų, bet išmokėjo net už 18 dienų. Kritiškai vertintini ir ieškovo parodymai, kadangi apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad kasos išlaidų orderių iš vis nepasirašinėjo, nagrinėjant bylą teisme jau sako, kad 2 100 EUR sumai orderį pasirašė. Visos išlaidos ir išmokėtinos sumos po kelionės paprastai apskaičiuojamos per 1-5 dienas. Komandiruotės metu pasikeitus maršrutui, būna, kad išleidžiamas naujas įsakymas. Nori pažymėti, kad esant komandiruotėje už poilsio dienas vidutinis darbo užmokestis nemokamas, bet dienpinigiai skaičiuojami ir mokami. 2016 metais ieškovas naudojosi UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko kortele, kurios paskutiniai skaičiai 3195, joje buvę pinigai priklausė atsakovei, todėl kvitais nepateisintos išlaidos turėjo būti atlygintos ieškovo. Ieškiniu nėra pareikšta reikalavimo pripažinti žiniaraščiuose pažymėtas pravaikštas darbo dienomis. Pažymi, kad darbo užmokestis buvo mokamas už faktiškai išdirbtą laiką, taikant suminę darbo laiko apskaitą, todėl net ir pakeitus žymėjimą iš pravaikštos į laisvadienį, tos dienos vis tiek neturėjo būti apmokėtos, kadangi nedirbo nei valandos ir nebuvo komandiruotėje. Dienpinigiai ir kelionės išlaidos neįeina į vidutinį darbo užmokestį. Dienpinigiai buvo apskaičiuojami ir mokami taip pat be pažeidimų, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime nurodyta, kad turi būti mokama ne mažiau 51 proc. nustatytos sumos. 36 darbo valandų skirtumas tarp darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pažymėtų ir darbo užmokesčio žiniaraščiuose nurodytų skiriasi dėl to, kad vairuotojui būnant reise darbo laiko žiniaraščiuose automatiškai žymima 8 valandų darbo diena ir tik vairuotojui grįžus yra nuskaitoma jo kortelė bei pagal faktą nustatoma, kiek dirbta realiai, pagal tai yra koreguojami darbo užmokesčio žiniaraščiai, o darbo laiko žiniaraščių nekoreguoja. Sudėjus išmokėtą darbo užmokestį, dienpinigius ir kitas išmokėtas sumas, vidutinė suma ir gaunasi ieškovo minėta 60-65 EUR per darbo dieną.

Liudytojas V. S. parodė, kad anksčiau dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju – ekspeditoriumi. Per visą jo darbo laiką šioje įmonėje niekada nei grynų pinigų, nei atostoginių nemokėjo, komandiruotpinigių taip pat. Darbo užmokestis visada buvo mokamas pervedant į sąskaitą, grynais niekada neduodavo. Įmonėje dirbo nuo (duomenys neskelbtini) metų lapkričio mėnesio iki (duomenys neskelbtini) metų ir per visus šiuos metus apmokamų atostogų nėra turėjęs, ilsėjosi tik grįžęs iš reiso ir pasirašęs prašymą dėl atostogų suteikimo, bet atostoginių niekada nėra gavęs. Jį iš darbo atleido už pravaikštas, kurių iš tikrųjų nebuvo. Jis pateikė pareiškimą atleisti jį iš darbo savo noru, tačiau darbdavys jo nepasirašė teigdamas, kad jis yra skolingas įmonei. Jiems būdavo pateikiami kasos išlaidų orderiai be datų, kuriuose turėjo savo ranka įrašyti sumą ir pasirašyti. Grįžus iš reiso priduodavo į administraciją ataskaitas pagal duotą formą, direktorius jas užvizuodavo ir tada buhalterija paskaičiuodavo. Niekada nežinojo, kiek ir už ką atskaičiuos, kadangi tų ataskaitų atgal nebeatiduodavo. Už darbo dieną vairuotojams mokėdavo nuo 45 EUR iki 60 EUR, į šią sumą įeidavo viskas – išlaidos, dienpinigiai, alga. Visada vesdavo po 150 EUR į savaitę, o dienpinigių atskirai neskaičiavo ir nemokėjo. Atsiskaitymo lapelių niekada neduodavo, todėl buvo daug neaiškumų ir niekas nesuprasdavo, kiek už ką sumokėjo. Darbo užmokestis nuo dirbtų valandų visiškai nepriklausė, dar atskaičiuodavo už pokalbius. Šiuo metu dirba kitoje transporto įmonėje, gauna 70 EUR per dieną, plius minimalus darbo užmokestis, plius dienpinigiai. Šiuo metu už 6 savaites uždirba apie 3 000 EUR. Išeidamas iš darbo jokios skolos UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo, tik už emigrantus, bet šią baudą įmonė iš jo išskaičiavo.

Liudytojas A. B. parodė, kad dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju. Reikėdavo pasirašyti ant kasos išlaidų orderių be datos, kitaip grasindavo, kad nemokės algos. Buhalterija jiems aiškindavo, kad tai kuro ir kelionės išlaidos. Dar vertė mokėti už stovėjimo aikštelę iš savo pinigų. Atlyginimą visada mokėjo tik į kortelę. Su darbdaviu buvo sutarta, kad mokės po 55-60 EUR į dieną. Darbo sutartyje buvo įrašyta 3,5 EUR už valandą, po kiekvieno Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo didindavo tą sumą. Jis nežino, kiek jam priskaičiuodavo pinigų ir kiek išmokėdavo, bet žino, kad niekada visų pinigų negaudavo. Duodavo tik po 150 EUR per savaitę ir grįžus iš reiso dar kažkiek. Grįžus iš komandiruotės administracijai pateikdavo visus išlaidų kvitus ir pildydavo ataskaitą, visas išskaitas administracija surašydavo ant to paties lapo, bet jo nebeatiduodavo atgal. Iš esmės viską tvarkė D. M.. Po kelių metų darbo įmonėje sužinojo, kad yra kasa su grynais ir kasininkas yra D. M., nors tos kasos niekada nėra matęs ir grynieji pinigai figūruodavo tik ant orderių. Apmokamų atostogų per visą darbo laiką nėra turėjęs, gal buhalterija ir paskaičiuodavo atostoginius, bet jis jų nėra gavęs. Po to dar sužinojo, kad žiniaraščiuose rašo pravaikštas ir moka labai mažus mokesčius Sodrai. Po reiso pateikus ataskaitą viską paskaičiuodavo maždaug per 8-10 dienų, bet pervesdavo po 500-800 EUR. Pagal jo pranešimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir ten yra išvada, kad parašai ant dokumentų yra suklastoti. Kitoje civilinėje byloje iš jo atsakovei buvo priteista su darbo santykiais susijusių išmokėtų sumų permoka.

Liudytojas A. R. parodė, kad dirbo vairuotoju UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atlyginimo grynais niekam niekada ten nemokėjo, įmonė net kasos neturi, atlyginimas buvo mokamas tik pavedimais. Reikėdavo pasirašyti kasos išlaidų orderius be datos su nurodyta suma, jei nepasirašydavo, negaudavo algos, bet realiai orderiuose nurodytų pinigų negaudavo. Susitarimas sudarant darbo sutartį buvo, kad mokės 55-65 EUR per dieną ir iš pradžių mokėjo kiek priklauso, tačiau 2016 metais prasidėjo visokios klaidos ir panašiai, po to normaliai jau nebemokėjo. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ išėjo (duomenys neskelbtini) metų lapkričio mėnesį. Susirgęs sužinojo, kad įmonė mokėjo labai mažus mokesčius, dėl ko buvo labai mažos nedarbingumo išmokos. Pastoviai vertė eiti nemokamų atostogų, bet jis nėjo. Oficialių atostogų per visą darbo laiką įmonėje neturėjo. Buvo tokia tvarka, kad grįžus iš reiso atiduodavo išlaidų kvitus, pildė ataskaitas, kurias administracija po to tikrindavo, savaitės bėgyje viską apskaičiuodavo ir pervesdavo pinigus. Tačiau niekada visos sumos neišmokėdavo, pinigus reikėjo išreikalauti. Kai išėjo iš darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, jam nieko nesumokėjo, nei kompensacijos už atostogas, nei skolos už kurą. Kiekvieną savaitę pervesdavo į sąskaitą po 150 EUR, grįžus iš reiso sutikrindavo ataskaitą ir atskaičius kažkokias sumas, primokėdavo. Vilkiko pats niekada neplaudavo, dėl kitų vairuotojų nežino. Darbe naudojo savo telefoną, limitas buvo nustatytas 10 eurų. Už krovimą žadėjo mokėti po 5 eurus, bet realiai nemokėjo. Įmonės savininkas puikiai žinojo visą situaciją, bet pinigus vis tiek reikėjo išreikalauti, kad gauti savo. Tik šiandien sužinojo, kad įmonėje pasirodo buvo kasa ir D. M. buvo kasininkas. V. S. neprašė jo liudyti jo byloje. Darbo sutarties neturėjo, joje buvo nurodytas valandinis atlyginimas.       

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad ieškovas E. G. ir atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. vasario 26 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti į įmonę vairuotojo - ekspeditoriaus pareigose. Darbo sutarties 3 punkte šalys susitarė, kad darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui 2,40 EUR valandinį darbo užmokesčio tarifą pagal išdirbtas darbo valandas, atlyginimą mokant kartą mėnesyje nuo 12 iki 14 dienos. Darbo sutartyje šalys nustatė darbo laiko normą – 8 valandų darbo dieną, penkių darbo dienų savaitę ir suminę darbo laiko apskaitą. Taip pat sutartimi buvo susitarta dėl dienpinigių dydžio, t. y. sutarta mokėti ne mažiau kaip 51 procentą dienpinigių sumos. Darbo sutartis buvo keista 2015 m. birželio 23 d. (nuo 2015 m. liepos 1 d. nustatyta mokėti 2,60 EUR valandinį darbo užmokestį), 2015 m. gruodžio 2 d. (nuo 2016 m. sausio 1 d. nustatyta mokėti 2,80 EUR valandinį darbo užmokestį), 2016 m. birželio 27 d. (nuo 2016 m. liepos 1 d. nustatyta mokėti 3,10 EUR valandinį darbo užmokestį), 2017 m. gruodžio 1 d. (nuo 2018 m. sausio 1 d. nustatyta darbo užmokestį skaičiuojant 1,35 koeficiento nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės tam laikotarpiui nustatyto minimalaus valandinio darbo užmokesčio tarifą). Darbo sutartis nutraukta 2018 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 55 straipsnio 1 dalies pagrindu (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių).

E. G. 2018 m. birželio 20 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisiją (toliau – Darbo ginčų komisija) su prašymu išieškoti iš atsakovės 1 564 EUR nesumokėto darbo užmokesčio, dienpinigių, kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Nurodė, kad iš darbo jis buvo atleistas nuo (duomenys neskelbtini) DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu ir atsakovė nėra su juo atsiskaičiusi už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. birželio 18 d. Darbo ginčų komisija 2018 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovo E. G. prašymą atmetė, motyvuodama tuo, kad remiantis darbo byloje esančiais rašytiniais įrodymais, atsakovė nuo 2018 m. balandžio mėnesio iki ieškovo atleidimo iš darbo dienos su pastaruoju yra visiškai atsiskaičiusi, tai yra sumokėjo jam priskaitytą darbo užmokestį, dienpinigius bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

Nesutikdamas su Darbo ginčų komisijos sprendimu ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas panaikinti 2018 m. liepos 11 d. sprendimą ir priteisti jam neišmokėtas sumas. Ieškovas pirminiame pateiktame ieškinyje formulavo reikalavimą priteisti iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1546 EUR nesumokėto darbo užmokesčio, skolą už nesumokėtus atostoginius ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 0,07 % nustatytus delspinigius nuo priteistos sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 % dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat turėtas bylinėjimosi išlaidas. Vėliau kelis kartus patikslinęs ieškinio reikalavimus, bet netikslindamas faktinių aplinkybių, ieškovas suformulavo galutinį reikalavimą - panaikinti 2018 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesumokėtą darbo užmokestį už 2016 metus – 6 982,29 EUR; taip pat 2 100 EUR, kurie nebuvo jam išmokėti; 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; netesybas už 3 mėnesius, tai yra 2001,90 EUR, bei ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Byloje kilo ginčas dėl galutinio atsiskaitymo su atleidžiamu iš darbo darbuotoju teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl ieškovo reikalavimo priteisti 6 982,29 EUR nesumokėto darbo užmokesčio už 2016 metus.

Pagal DK 32 straipsnio 1 dalį darbo sutartis ? darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį.

DK 107 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523, (toliau – Aprašas) 2 punktą, dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių.

DK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. Teismui nepateikta duomenų apie ieškovo ir atsakovės susitarimą dėl vėlesnio atsiskaitymo, nei darbo sutarties nutraukimo dieną.

Abi šalys į bylą pateikė savo paskaičiavimus – suvestines, kurių duomenimis rėmėsi grindžiant savo reikalavimus ir atsikirtimus. Ieškovas ir jo atstovės, 2020 m. birželio 3 d. galutinai suformulavę reikalavimus, teigė, jog jų paskaičiavimais ieškovui vien už 2016 metus nebuvo išmokėta 6 982,29 EUR su darbo santykiai susijusių išmokų suma. Atsakovė pateikė savo paskaičiavimus ir teigė, kad su ieškovu atleidimo dieną buvo pilnai atsiskaityta, buvo išmokėta net daugiau kompensacijos už nepanaudotas atostogas, nei priklausė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, o faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015).

Teismas pažymi, kad ieškovo 2020 m. birželio 3 d. į bylą pateiktos skaičiavimo lentelės yra nepasirašytos jų rengėjo, jose nenurodytas informacijos surinkimo laikas, vieta, būdas, todėl teismas turi pagrindą nelaikyti jų leistinais rašytiniais įrodymais (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-682-643/2020). Tuo tarpu atsakovė teigdama, kad su darbuotoju ji tinkamai ir laiku atsiskaitė, į bylą pateikė darbo laiko apskaitos žiniaraščius, darbo užmokesčio žiniaraščius, įsakymus dėl komandiruočių ir atostogų, ieškovo darbo sutartį su papildomais susitarimais, avansines apyskaitas, pažymą apie darbuotojui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, banko sąskaitos išrašus, kurių turinio teisingumo ieškovas iš esmės nepaneigė. Tačiau teismas laiko tikslingu pasisakyti dėl abiejų šalių pateiktų įrodymų.

Ieškovas teigia, kad atsakovės už 2016 metus jam nebuvo išmokėta 6 982,29 EUR su darbo santykiais susijusių išmokų suma, motyvuodamas tuo, kad sulyginus atsakovės pateiktą E. G. priskaičiuotų ir išmokėtų lėšų suvestinę ir jo asmeninės banko sąskaitos išklotinę matyti, kad ne visos suvestinėje nurodytos sumos buvo pervestos į jo banko sąskaitą, taigi atsakovė jam jų realiai neišmokėjo. Byloje yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos, su kuria susietomis kortelėmis naudojosi įmonės darbuotojai, išklotinė, taip pat, ieškovo atstovėms pareikalavus, 2020 m. birželio 15 d. į bylą atsakovės pateiktas būtent atsakovo 2015-2016 metais naudotos įmonės kortelės išrašas už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 9 d. iki 2016 m. gruodžio 19 d. Ieškovas, iš pradžių neigęs turėjęs įmonės kortelę, vėliau šį faktą pripažino. Taigi iš pateiktų duomenų matyti, kad ieškovo pateiktoje lentelėje dalis, kaip skirtumas nurodytos sumos, buvo pervesta į minėtą įmonės kortelę, kadangi komandiruočių metu ieškovas ja naudojosi ir atsiskaitinėjo už pirkinius ir paslaugas. Sulyginus ieškovo lentelėje nurodytas sumas ir išrašą matyti, kad sumos ir datos pilnai atitinka.

Taip pat byloje yra kasos išlaidų orderiai (2016 m. spalio 4 d. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. gruodžio 19 d. (duomenys neskelbtini)), kurie yra pasirašyti ieškovo ir jo parašo autentiškumas nėra nuginčytas jokiais objektyviais įrodymais. Ieškovas teigia negalėjęs pasirašyti orderius ir gauti pinigus, kadangi tiek 2016 m. spalio 4 d., tiek 2016 m. gruodžio 19 d. jo nebuvo (duomenys neskelbtini), tačiau jo teiginiai yra paneigti byloje esančiais objektyviais įrodymais. Iš 2016 metų spalio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti, kad 2016 m. spalio 3 d. ieškovas grįžo iš komandiruotės ir 2016 m. spalio 4 d. buvo darbe (apskaityta 1 darbo valanda), atostogų išėjo nuo 2016 m. spalio 5 d. 2016 metų gruodžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėta, kad iš komandiruotės grįžta 2016 m. gruodžio 18 d., 2016 m. gruodžio 19 d. buvo darbo vietoje ir apskaityta 1 darbo valanda. Ieškovas ir jo prašymu apklausti liudytojai teigia, kad įmonėje niekada nebuvo mokami grynieji pinigai, viskas buvo mokama pavedimais. Tačiau ieškovo paaiškinimai dėl šių aplinkybių vertintini kritiškai, kadangi jo paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuoseklūs, versijos ir teiginiai keitėsi (neigė turėjęs įmonės kortelę, teigė, kad parašai ant orderių ne jo, kas paneigta ekspertų išvada ir t.t.), teismas taip pat atsižvelgia į ieškovo procesinį elgesį teikiant įrodymus – kelis kartus buvo atidėtas bylos nagrinėjimas, kadangi ieškovas teigė norintis į bylą pateikti savo asmeninės vairuotojo kortelės duomenis, kurie galimai paneigs atsakovės teiginius, tačiau šie įrodymai į bylą taip ir nebuvo pateikti, ieškovas vengė bendrauti ir bendradarbiauti netgi su savo atstovėmis. Visi apklausti liudytojai yra buvę UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, kurių išėjimas iš darbo buvo konfliktiškas ir pasibaigęs teisminiais ginčais, todėl teismas jų parodymus taip pat vertina kritiškai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teismas laiko, kad tikslinga remtis tik į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, kad ieškovui buvo išmokėta jo nurodyta 6 982,29 EUR su darbo santykiais susijusių išmokų suma.

Be to ieškovo atstovės teigė, kad atsakovė netinkamai skaičiavo dienpinigius ieškovui būnant komandiruotėse, mokėjo mažiau, negu nustatyta Vyriausybės, todėl liko skolinga ieškovui ir nedamokėtus dienpinigius. Ieškovas teigia, kad jam visą laiką turėjo būti mokami 100 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Atsakovė, vadovaudamasi darbo sutarties 1.3 punktu, teigia, kad atsakovė nebuvo įsipareigojusi mokėti 100 procentų dydžio dienpinigių. Su tokia atsakovės pozicija sutiktina. Kaip minėta, šalys darbo sutarties 1.3 punktu susitarė, kad vykstant į tarnybinę komandiruotę užsienyje atsakovė įsipareigoja mokėti ne mažiau kaip 51 procentų LR Vyriausybės nustatytos dienpinigių sumos. Taigi nagrinėjamu atveju šalys, sudarydamos darbo sutartį, raštu aptarė ir dienpinigių mokėjimo klausimą, todėl toks susitarimas šalims privalomas. Atsakovė nustatė tik žemutinę dienpinigių dydžio ribą, nepažeisdama jau minėto LR Vyriausybės nutarimo nuostatų, tačiau atsakovė darbo sutartimi neįsipareigojo dėl konkretaus nuolat mokamo dienpinigių dydžio. Taigi, tokia darbo sutarties nuostata atsakovė pasiliko sau teisę mokėti ir didesnius nei 51 procentų dienpinigius, tuo pačiu pasiliekant teisę šį klausimą spręsti atsakovės nuožiūra (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2020-05-19 sprendimą byloje Nr. e2A-1291-643/2020; Vilniaus apygardos teismo 2020-04-09 nutartį byloje Nr. e2A-923-967/2020). Kaip matyti iš byloje esančių įsakymų, ieškovui buvo mokama ne mažesnė kaip 51 procentas nustatytų dienpinigių suma, o tam tikrais atvejais ir 100 procentų. Todėl darytina išvada, kad atsakovė, apskaičiuodama ir išmokėdama dienpinigius už komandiruotėse išbūtą laiką, jokių teisės normų nepažeidė.

Tačiau teismas, susipažinęs su bylos medžiaga ir ištyręs bei įvertinęs bylos aplinkybes, mato pagrindą pasinaudoti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 417 straipsnyje numatyta teismo teise ir priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu.

Darbdavys turi pareigą vesti dirbto darbo laiko apskaitą (DK 148 straipsnio 1 dalis) ir atsako už duomenų, esančių darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose teisingumą. Kaip matyti iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių už visą ieškovo darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpį, jam buvo apskaityta iš viso 5 316 darbo valandų, tuo tarpu apibendrinus visų darbo užmokesčio žiniaraščių duomenis, matyti, kad priskaityta ir apmokėta už 5 280 valandų, todėl gaunasi 36 darbo valandų skirtumas. Atsakovės atstovė paaiškino, kad šis skirtumas atsirado dėl to, kad laiko apskaitos žiniaraščiuose darbo laikas žymimas automatiškai 8 valandos per dieną, o darbo užmokesčio žiniaraščiuose šis laikas tikslinamas atsižvelgiant į iš reiso grįžusių darbuotojų vairuotojo kortelės duomenis. Teismas šiuos teiginius vertina kritiškai, kadangi darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose žymima ir daugiau ir mažiau negu 8 darbo valandos per dieną (nuo 1 iki 11), taigi matyti, kad ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra koreguojami atsižvelgiant į kortelių bei tachografų duomenis. Todėl byloje esančiais įrodymais yra nustatyta, kad ieškovui neišmokėta darbo užmokesčio už 36 darbo valandas. Teismas pažymi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ duomenų apskaita nebuvo vykdoma ypatingai tvarkingai (tačiau tinkamas ar netinkamas apskaitos tvarkymas nėra šios bylos dalykas), nes išanalizavus duomenis matyti, kad už 2015 metus laiko apskaitos žiniaraščiuose pažymėta 1 480 darbo valandų, darbo užmokesčio žiniaraščiuose skaičius atitinka; už 2016 metus darbo laiko žiniaraščiuose pažymėta 1 805 valandos, apmokėta už 1 751, tai yra mažiau; 2017 metais pažymėta 1 534, apmokėta už 1542, tai yra daugiau; už 2018 metus pažymėta 497, apmokėta – 507. Todėl objektyviai neįmanoma nustatyti, už kurį būtent laikotarpį (mėnesį) susidarė šis skirtumas, galima tik konstatuoti, kad už 2016 metus, nes skirtumas tais metais sudaro 54 valandas ir sekančiais dviem metais jis buvo sumažintas iki 36 valandų. E. G. darbo sutartimi su vėlesniais pakeitimais 2016 metais iki liepos 1 d. buvo nustatytas 2,80 EUR valandinis atlyginimas ir nuo liepos 1 d. – 3,10 EUR atlyginimas, taigi vidurkis gaunasi 2,95 EUR valandinis atlyginimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, E. G. reikalavimas tenkintinas iš dalies ir iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ jo naudai priteistina 106,2 EUR neišmokėto atlyginimo už 2016 metus. Likusioje dalyje ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Dėl ieškovo reikalavimo priteisti 2 100 EUR neišmokėtų sumų.

Ieškovas taip prašė priteisti iš atsakovės 2 100 EUR neišmokėtų sumų, kurių tinkamai nedetalizavo. Ieškovo atstovė posėdžio metu nurodė, kad šią sumą sudaro nesumokėti atostoginiai ir neapmokėtas laikas, kuris žiniaraščiuose pažymėtas kaip pravaikšta, nors pravaikštų iš tikrųjų nebuvo ir jos niekaip neįformintos. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų (darbo laiko apskaitos žiniaraščių, darbo užmokesčio žiniaraščių, įsakymų dėl atostogų suteikimo bei prašymų suteikti kasmetines apmokamas atostogas) ir šalių paaiškinimų, E. G. per visą darbo laikotarpį priklausė 66 kalendorinės ir 20 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų, iš kurių jis panaudojo 57 kalendorines ir 11 darbo dienų, liko nepanaudota 16 darbo dienų (9 kalendorinės, kurios atitinka 7 darbo + 9 darbo dienos). Kaip matyti iš 2018 metų birželio mėnesio darbo užmokesčio žiniaraščio ieškovui priskaičiuota atostoginių 476,64 EUR, kurie atskaičius privalomus mokesčius buvo jam išmokėti. Teismas kritiškai vertina ieškovo atstovės pasisakymą, kad neteisingai apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis už paskutinius 3 mėnesius, dėl ko išmokėta per maža kompensacija, kadangi pažymėtina, jog skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį dienpinigiai ir kelionės išlaidos į šią sumą neįtraukiamos. Taip pat teismas kritiškai vertina ieškovo teiginius, kad realiai jis apmokamų atostogų nėra turėjęs, kadangi tai yra paneigta byloje esančiais darbo užmokesčio žiniaraščiais, priskaičiuotų ir išmokėtų lėšų suvestine, kuriuose aiškiai nurodyta, kada ir kiek yra ieškovui priskaityta ir išmokėta atostoginių. Be to, iš paties ieškovo pateikto banko sąskaitos išrašo matyti, kad žiniaraščiuose ir suvestinėje nurodytos atostoginių sumos jam pervestos. Ta aplinkybė, kad pavedime nėra nurodyta, kad pervedami būtent atostoginiai, negali paneigti išmokėjimo fakto. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikalavimas dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo taip pat atmestinas, kaip nepagrįstas, kadangi su ieškovu šioje dalyje pilnai atsiskaityta.

Ieškovo prašomą priteisti 2 100 EUR sumą jo atstovių teigimu taip pat sudaro vidutiniu darbo užmokesčiu neapmokėtas laikas, kuris žiniaraščiuose pažymėtas kaip pravaikšta, nors pravaikštų iš tikrųjų nebuvo. Teismas sutinka, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad ieškovui būtų taikoma pravaikšta dėl vienokių ar kitokių priežasčių, išskyrus atžymėjimą darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Tačiau teismas pažymi, kad ieškovas nereiškia reikalavimo pripažinti šias dienas darbo dienomis ar pan. Kaip jau buvo minėta, įmonėje buvo taikoma ir darbo sutartyje su ieškovu sulygta dėl suminės darbo laiko apskaitos, kas reiškia, kad yra apmokama tik už faktiškai dirbtą laiką (DK 115 straipsnio 7 dalis). Kadangi ieškovo atstovės nurodomomis dienomis 2017 metų sausio, kovo ir balandžio mėnesiais ieškovas bylos duomenimis nebuvo siunčiamas į komandiruotę, tai vertintina, kad tomis dienomis jam darbo valandos bet kuriuo atveju nebūtų fiksuotos, kadangi poilsio dienomis jos nėra žymimos ir darbdavys neturi pareigos apmokėti šių dienų. Taigi, finansine prasme kitoks žymėjimas žiniaraščiuose nieko nekeičia, o reikalavimo pakeisti šių dienų žymėjimą žiniaraščiuose dėl kitokių priežasčių (pvz. kad Sodra pakoreguotų duomenis ir pan.), kaip jau minėta, ieškovas nereiškia. Kadangi byloje nėra objektyvių duomenų, kad tomis dienomis, kurios nurodytos kaip pravaikštos, ieškovas dirbo, pats ieškovas to neteigia ir neįrodinėja, reikalavimas dėl apmokėjimo už šias dienas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl reikalavimo priteisti netesybas už 3 mėnesius, tai yra 2001,90 EUR ir 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos.

Darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų (DK 146 straipsnio 2 dalis). Darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių (DK 147 straipsnio 2 dalis).

2016 m. rugsėjo 14 d. buvo priimtas Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas Nr. XII-2603, kuriuo patvirtintas naujasis DK, įsigaliojęs nuo 2017 m. sausio 1 d. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio naujojo DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Minėtos įstatymo nuostatos suponuoja, jog pareiga mokėti netesybas – darbuotojo vidutinį darbo užmokestis per mėnesį – siejama su darbuotojo kaltės dėl vėluojančio atsiskaitymo nebuvimu. Ši įstatyminė nuostata, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d., pati savaime nebuvo nauja. Tokia darbdavio pareiga jau ir anksčiau buvo įtvirtinta iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 141 straipsnio, reglamentavusio atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką, 3 dalies nuostatose. 2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymu Nr. XII-2603 buvo naujai sureguliuoti tik išmokos (įvardintos netesybomis) dydžio nustatymo klausimai, o sąlygos, kurioms esant kyla darbdavio pareiga mokėti nurodytą išmoką, liko nepakeistos. Todėl kasacinio teismo praktika, suformuota aiškinant ir taikant šiuo metu nebegaliojančio DK 141 straipsnio nuostatas, tebėra aktuali taikant ir naujojo DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas (Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-665-212/2019, 43-44 punktai).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad DK 141 straipsnio 3 dalies paskirtis yra dvejopa. Pirma, ši norma nustato kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Pažymėtina, kad darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbuotojo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Antra, ši norma kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016).

Nagrinėjamu atveju atsakovė su ieškovu iki darbo santykių pabaigos iki galo neatsiskaitė, todėl yra pagrindas skaičiuoti tam tikras netesybas. Darbo sutartis buvo nutraukta 2018 m. birželio 19 d., byloje nustatyta, kad ieškovui nebuvo išmokėta 106,2 EUR darbo užmokesčio, uždelsta suma nesumokėta iki šiol, todėl atsiskaityti su ieškovu buvo uždelsta ilgiau nei šešis mėnesius. Pagal DGK pateiktą pažymą ieškovo vidutinis darbo užmokestis buvo didesnis, nei darbdavio uždelsta suma (468,92 EUR) (DGK medžiagos 32 l.). Uždelstą sumokėti sumą padauginus iš trijų mėnesių, kaip prašo ieškovas, susidaro 318,6 EUR suma. Teismas laiko, kad nagrinėjamu atveju tai protinga netesybų suma, todėl ieškovo reikalavimas dėl netesybų tenkintinas iš dalies priteisiant 318,60 EUR netesybų už 3 mėnesius.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią mokėti praleistas terminas, jeigu sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, todėl iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. rugpjūčio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pažymėtina, kad pagal naujojo DK (įsigaliojusio nuo 2017 m. liepos 1 d.) nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas ieškinį tenkinti iš dalies – Darbo ginčų komisija ginčą nagrinėdama ikiteismine tvarka jį išnagrinėjo netinkamai, todėl teismas ginčą išnagrinėjęs iš esmės sprendžia, kad yra pagrindas ieškovo reikalavimus tenkinti iš dalies: priteisti iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovo E. G. naudai 106,20 EUR nesumokėto darbo užmokesčio už 2016 metus, 318,60 EUR netesybų už 3 mėnesius, 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. rugpjūčio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; teismo sprendimui įsiteisėjus 2018 m. liepos 11 d. Darbo ginčų komisijos sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) netenka galios, kitoje dalyje ieškinys atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalimis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Sutinkamai su CPK 98 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, advokato padėjėjo suteiktas šaliai teisines paslaugas. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų seka, kad ieškovas už ekspertizės atlikimą sumokėjo 155,51 EUR (94,49 EUR iš sumokėto 250 EUR avanso grąžinta), už suteiktas teisines paslaugas, parengiant ieškinį ir atstovaujant teisme, sumokėjo advokatei ir advokato padėjėjai 1 425 EUR. Atsakovė už ekspertizės atlikimą sumokėjo 466,54 EUR (283,46 EUR iš sumokėto 750 EUR užstato grąžinta 2019 m. lapkričio 13 d. nutartimi), už advokatės teisines paslaugas sumokėjo 875 EUR. Vadovaudamasis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis teismas konstatuoja, kad ieškovo ir atsakovės patirtos išlaidos patvirtintos rašytiniais įrodymais, ir neviršija nustatytą maksimalią už tokias paslaugas priteistiną sumą. Tačiau teismas, spęsdamas ieškovo patirtų išlaidų ekspertizės apmokėjimui ir teisinėms paslaugoms atlyginimo klausimą, įvertina tai, kad ieškovo reikalavimai patenkinti tik iš dalies (4 procentai). Todėl ieškovui iš atsakovės priteistinos 63,22 EUR ((155,51+1 425) X 0,04) dydžio bylinėjimosi išlaidos už ekspertizės atlikimą ir advokatės bei advokato padėjėjos teisinėms paslaugoms apmokėti. Ieškovo reikalavimus patenkinus iš dalies atsakovei proporcingai atmestų reikalavimų daliai priteistina iš ieškovo 1 287,88 EUR ((466,54+875) X 0,96) išlaidų už ekspertizės atlikimą ir advokatės pagalbai apmokėti.

Kadangi pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą ieškovas atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tai, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteisiamas 10 EUR žyminis mokestis, pagal priteistą sumą žyminį mokestį sumažinant CPK 80 straipsnio 7 dalies pagrindu (11 084,19 X 0,03 X 0,75 X 0,04).

Teismas šioje byloje patyrė 6,21 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš šalių proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai valstybės biudžeto naudai priteistina: iš ieškovo 5,96 EUR, iš atsakovės išlaidos nepriteisiamos, nes paskirsčius jų sumą atsakovei tenkanti dalis – 0,25 EUR yra mažesnė už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnis, 88 straipsnis, 96 straipsnis, Lietuvos Respublikos finansų ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministrų 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 ,,Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

ieškovo E. G. ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buv. (duomenys neskelbtini), ieškovo E. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 106,20 EUR (vieną šimtą šešis eurus ir 20 ct) nesumokėto darbo užmokesčio, 318,60 EUR (tris šimtus aštuoniolika eurų ir 60 ct) netesybų už 3 mėnesius, 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą 424,80 EUR (keturių šimtų dvidešimt keturių eurų ir 80 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. rugpjūčio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 63,22 EUR (šešiasdešimt tris eurus ir 22 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti netekusiu galios.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo E. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), naudai 1 287,88 EUR (vieną tūkstantį du šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus ir 88 ct) išlaidų už ekspertizės atlikimą ir advokatės pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovo E. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), į valstybės biudžetą 5,96 EUR (penkis eurus ir 96 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurios turi būti sumokėtos į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660, teismui pateikiant įmokos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) 10 EUR (dešimties eurų) žyminį mokestį. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (į. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina skubiai pateikti teismui.

Grąžinti Utenos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriui 2019 m. liepos 4 d. lydraščiu iš ikiteisminio tyrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktus E. G. rašysenos pavyzdžius (30 lapų).

Sprendimui įsiteisėjus grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderių originalus (2018 m. birželio 19 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 m. birželio 11 d. Nr. (duomenys neskelbtini))

Sprendimui įsiteisėjus grąžinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijai darbo bylą Nr. (duomenys neskelbtini) (1 tomas).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.

Teisėja Ana Karšul