Civilinė byla Nr. 2A-1258-560/2014
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15436-2013-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
42.10; 42.11.1; 42.11.2; 63.2; 121.18; 121.21

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. lapkričio 3 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Jūratės Varanauskaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų K. A. ir E. A. bei atsakovo AB „Citadele“ banko apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų K. A. ir E. A. ieškinį atsakovui AB „Citadele“ bankui dėl vienašalio kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai K. A. ir E. A. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad atsakovas UAB „Citadele“ bankas 2013-04-04 neteisėtai nutraukė šalių 2007-08-20 kreditavimo sutartį, ir pakeisti kreditavimo sutartį, atidedant kredito grąžinimo įmokų ir palūkanų mokėjimą 18 mėn. terminui nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Nurodė, kad šalys 2007-08-20 sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią atsakovas suteikė ieškovams iš viso 897 822 eurų kreditą gyvenamajam namui ir žemės sklypui (duomenys neskelbtini), pirkti, taip pat namui remontuoti. Tam, kad užtikrintų kredito grąžinimą, ieškovai įkeitė atsakovui žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), kurių bendra vertė 2007 m. siekė 2,8 mln. Lt, bei devynis žemės ūkio paskirties sklypus (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas 10,50 ha, vertė 2007 m. siekė 6 mln. Lt. Kreditavimo sutarties sudarymo metu ieškovų bendros pajamos buvo 3 500 Lt per mėnesį, o mokėtina įmoka kreditui grąžinti ir palūkanos – 15 000 Lt. Didžiąją kredito dalį ieškovai planavo grąžinti pakeitę devynių žemės sklypų (duomenys neskelbtini) paskirtį iš žemės ūkio į gyvenamąją ir juos pardavę. Nurodė, kad atsakovas, suteikdamas kreditą, žinojo, iš kokių lėšų ieškovai ketina grąžinti kreditą, dėl to atsakovas turėjo tinkamai įvertinti nurodytą riziką. Ieškovai yra silpnesnioji sutarties šalis, nes sutartis yra vartojimo sutartis. Ieškovai atkreipė dėmesį į tai, kad jų turimos žemės ūkio paskirties žemės vertė šiuo metu mažesnė už buvusią 2007 m. Pardavus žemę nepakeitus jos paskirties, neparengus detaliojo plano, nenutiesus komunikacijų ir privažiavimo kelių, būtų pažeisti ieškovų interesai, nes jie gautų ženkliai mažesnę kainą. Nurodė, kad ieškovų ketinimą keisti žemės sklypų (duomenys neskelbtini) paskirtį patvirtina tai, jog ieškovas K. A. ir UAB „Klaipėdos projektas“ 2007-08-06 sudarė rangos projektavimo darbų sutartį, pagal kurią rangovas turėjo atlikti analizę, parengti koncepciją ir detalųjį planą iki 2008-12-25, tačiau rangovas sutarties laiku neįvykdė. 2008 m. prasidėjo pasaulinė ekonominė krizė, dėl to ieškovai nusprendė turimą žemę (duomenys neskelbtini) padalyti į dvi dalis – individualių gyvenamųjų namų kvartalą ir mažaaukščių gyvenamųjų namų zoną. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2011-06-30 sprendimu patvirtino detaliojo plano koncepciją. Ieškovai 2012-09-05 gavo planavimo sąlygų sąvadą detaliojo planavimo dokumentui rengti. 2012-06-18 pasirašyta detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis rengti kelių žemės sklypų detaliuosius planus. Ieškovai ir UAB „Klaipėdos projektas“ 2012-11-14sudarė darbų grafiką keturių ieškovams priklausančių sklypų teritorijoje (duomenys neskelbtini) suformuoti 33 sklypus po 9 arus individualiems gyvenamiesiems namams statyti, nustatytas baigiamasis etapas iki 2013-04-08. Mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos zonoje planavimo darbų pabaiga nustatyta iki 2014 m. balandžio mėn. Šiuo metu pirmosios zonos detalusis planas parengtas, jį nagrinėja Klaipėdos miesto savivaldybės nuolatinė statybos komisija. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba jį turėjo patvirtinti 2013 m. liepos mėn. Nurodytos aplinkybės nepriklauso nuo ieškovų valios, todėl jie negali parduoti žemės sklypų (duomenys neskelbtini). Mano, kad nurodytos aplinkybės yra sutarties vykdymo suvaržymas, iš esmės pakeičiantis sutartinių prievolių pusiausvyrą, todėl ieškovai turi teisę prašyti pakeisti sutartį ir aptariamos aplinkybės negali būti pagrindas sutarčiai nutraukti. Pažymėjo, kad ieškovai tinkamai vykdė sutartį penkerius metus, bet dabar nebegali to daryti, todėl 2012-09-29 pateikė atsakovui prašymą atidėti 18 mėn. kredito grąžinimą ir palūkanų mokėjimą, suteikti galimybę rasti sklypų (duomenys neskelbtini) pirkėją. Nurodė, kad atsakovas siūlė keisti sutarties sąlygas ieškovams nepalankiu būdu, t. y. sutrumpinti kredito grąžinimo terminą iki 2013-12-31, pakeisti kredito paskirtį iš būsto į veiklos, taip pat pakeisti palūkanų normą ir kt. Ieškovams nesutikus, 2013-02-15 atsakovas pateikė kitą pasiūlymą, kuriuo siūlė pakeisti kredito paskirtį, viso kredito grąžinimo terminą sutrumpinti iki 2024 m., pakeisti palūkanų normą į 6 mėn. EURIBOR plius 2,5 proc. metinė banko marža. Ieškovai 2013-03-27 raštu iš esmės sutiko su atsakovo 2013-02-15 pasiūlymu, tačiau nesutiko sutrumpinti kredito grąžinimo termino, pakeisti kredito paskirtį, nustatyti minimalią sklypų (duomenys neskelbtini) pardavimo kainą – 2 500 Lt už arą. Teigia, kad ieškovai neatliko veiksmų, kurie galėtų būti pripažįstami esminiu sutarties pažeidimu. Nutraukdamas sutartį atsakovas neatsižvelgė į tai, kad ji yra vartojimo sutartis. Be to, mano, kad įsipareigojimai atsakovui yra pakankamai apsaugoti hipoteka. Nurodė, kad ieškovai patirtų didelių nuostolių, nes atsakovas galėtų nukreipti išieškojimą į ieškovų sklypus (duomenys neskelbtini), kurių vertė, pakeitus žemės paskirtį, ženkliai išaugtų, taip pat išieškojimą galima būtų nukreipti į ieškovų būstą Trakuose. Ieškovų nuostoliai būtų neproporcingai dideli lyginant su galbūt atsakovo iki kreditavimo sutarties nutraukimo patirtais nuostoliais. Ieškovų neįvykdytos prievolės dalis sutarties nutraukimo dieną buvo apie 20 000 eurų, t. y. 2 proc. viso kredito, taigi ieškovų neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę visų ieškovų prievolių dalį.
Atsakovas AB „Citadele“ bankas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį, nes ieškovai netinkamai vykdė sutartį, nesilaikė mokėjimo terminų, nuo 2010 m. sausio mėn. sistemingai juos pažeidinėjo, nuo 2012-08-06 iš esmės juos nustojo vykdyti, nereagavo į banko įspėjimus. Sutarties nutraukimo metu pradelstos negrąžinto kredito įmokos ir palūkanos buvo 20 449,61 eurai. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal kreditavimo sutartį kredito davėjo interesas yra ne tik susigrąžinti kreditą, bet taip pat ir gauti palūkanas. Pasirašydami sutartį, ieškovai sutiko su jos 8.2.1.1 p., pagal kurį net ir vienos įmokos pradelsimas laikomas esminiu sutarties pažeidimu. Reikalavimą pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas ieškovai teisme pareiškė tik po to, kai atsakovas nutraukė sutartį. Mano, kad pasaulinė krizė yra nepakankamas pagrindas pakeisti kreditavimo sutartį ieškovų naudai. Tik įkeisto turto vertė, nesant duomenų apie ieškovų pajamas, nėra pagrindas pratęsti terminą kreditui grąžinti. Nurodė, kad sutarties pakeitimas ieškovų siūlomu būdu reikštų ieškovų interesų prioritetą prieš atsakovo interesus, pateisintų tai, kad ieškovai iš esmės nevykdė įsipareigojimų nuo 2012-08-06. Ieškovų reikalavimas atidėti kredito grąžinimo įmokų ir palūkanų mokėjimą reiškia, kad jie pripažįsta, jog yra nepajėgūs vykdyti kreditavimo sutarties sąlygų. Atsakovo nuomone, šalių sutartis nėra vartojimo sutartis, nes ieškovai pripažino, kad kreditą ketino grąžinti pardavę sklypus (duomenys neskelbtini). Be to, ieškovų gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini), bet ne pagal kreditavimo sutartį įsigytame būste Trakuose. Dėl to mano teigia, kad ieškovams suteiktas ne būsto, bet veiklos kreditas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-10-21 sprendimu ieškovų K. A. ir E. A. ieškinį atsakovui AB „Citadele“ bankui tenkino iš dalies – pripažino, kad atsakovas AB „Citadele“ bankas neteisėtai vienašališkai 2013-04-03 nutraukė šalių 2007-08-20 kreditavimo sutartį, ir pakeitė ieškovų bei atsakovo sudarytos kreditavimo sutarties sąlygas, atidedant mėnesinių kredito grąžinimo įmokų mokėjimą aštuoniolikos mėnesių terminui nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, neatidedant mėnesinių palūkanų mokėjimo, taip pat atidedant iki teismo sprendimo priėmimo dienos pradelstų įmokų kreditui grąžinti ir nesumokėtų palūkanų bendros sumos mokėjimą trijų mėnesių terminui nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nurodė, kad atsakovas neginčija to, jog ieškovams suteiktas kreditas panaudotas pagal paskirtį, o atsakovas vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį ne dėl to, jog kredito gavėjai paskolą panaudojo ne pagal sutartyje nustatytą tikslinę paskirtį, bet dėl to, kad kredito gavėjai laiku negrąžino eilinės paskolos sumos dalies. Teismo vertinimu, tai, kad ieškovai yra deklaravę gyvenamąją vietą kitame būste ((duomenys neskelbtini)), savaime neteikia pagrindo daryti išvadą, jog namą ir sklypą (duomenys neskelbtini), ieškovai įsigijo ne asmeniniams poreikiams tenkinti, nes ir ieškovai nurodė, kad įsigydami aptariamą būstą, ketino jį suremontuoti ir po to persikelti gyventi į jį. Pažymėjo, kad atsakovas yra kredito įstaiga, ji teikia kreditavimo paslaugas ir kreditavimo srityje veikia verslo tikslais, taigi atsakovas laikytinas verslininku. Įvertinęs visas nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad kreditavimo sutartis yra vartojimo sutartis, todėl ieškovams, kaip vartotojams ir silpnesniajai vartojimo sutarties šaliai, taikomas įstatymuose nustatytas padidintas jų teisių ir interesų apsaugos režimas. Teismas nurodė, kad ieškovų argumentus, jog krito sklypų vertė, patvirtina atsakovo ieškovams siųstuose raštuose nurodyta aplinkybė, jog ieškovams suteikto ir negrąžinto kredito santykio su kredito grąžinimo užtikrinimo priemonėmis rodiklis viršija 100 proc. Pažymėjo, kad jeigu šalys dėl kreditavimo sutarties sudarymo būtų sutarusios esant pasikeitusioms aplinkybėms, atsakovas būtų nustatęs kitokias sąlygas – didesnę palūkanų normą ir banko maržą, taip pat būtų siūlęs kitokią kredito paskirtį, trumpesnį terminą. Atkreipė dėmesį, kad aptariamos aplinkybės ieškovams tapo žinomos po sutarties sudarymo, sutarties sudarymo metu ieškovai negalėjo jų protingai numatyti, taip pat jie negali kontroliuoti šių aplinkybių ir nebuvo prisiėmę aplinkybių atsiradimo rizikos. Nurodė, kad bylos šalys intensyviai derėjosi dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, šalių derybos vyko nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. kovo mėn., ir per tą laiką atsakovas jau kelis kartus buvo įspėjęs apie vienašalį kreditavimo sutarties nutraukimą, bet jo neįvykdė ir toliau tęsė derybas. Taigi, teismas konstatavo, kad ieškovai į atsakovą ir į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo kreipėsi per protingą terminą. Įvertinęs ieškovų ir atsakovo derybų metu pateiktus pasiūlymus dėl kreditavimo sąlygų pakeitimo, ieškovų turtinę padėtį, taip pat atsižvelgęs į atsakovo pateiktos AB „Citadele“ grupės kredito rizikos valdymo politikos nuostatas bei būsto kreditų pertvarkymo būdus, teismas padarė išvadą, kad ieškinio reikalavimas dėl sutarties sąlygų pakeitimo tenkintinas iš dalies, mėnesinių įmokų kreditui grąžinti mokėjimą atidedant 18 mėn. terminui nuo teismo sprendimo priėmimo, paliekant ieškovams prievolę mokėti mėnesio palūkanas, bei iki teismo sprendimo priėmimo dienos pradelstų įmokų kreditui grąžinti ir nesumokėtų palūkanų bendros sumos mokėjimą atidedant 3 mėn. nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Taip pat teismas pripažino negaliojančia šalių kreditavimo sutarties bendrosios dalies 8.2.1.1 p. nurodytą nesąžiningą vartojimo sutarties sąlygą ta apimtimi, kiek pagal nurodytą sąlygą kredito davėjui suteikta teisė vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį kredito gavėjams sutartyje nustatytais terminais vieną kartą negrąžinus vienos kredito grąžinimo įmokos ir nesumokėjus palūkanų. Teismas konstatavo, kad buvo visos CK 6.204 str. įtvirtintos sąlygos sutarčiai pakeisti, todėl pripažino, kad šalių kreditavimo sutartis negalėjo būti vienašališkai nutraukta. Teismas nustatė, kad atsakovas pažeidė šalių kreditavimo sutarties 8.2.1.1 p., nes netinkamai pranešė ieškovams apie kreditavimo sutarties nutraukimą, todėl vertino atsakovo atliktą vienašalį kreditavimo sutarties nutraukimą pagal CK 6.217 str. 1, 2 d. Teismas taip pat konstatavo, kad eilines kredito grąžinimo įmokas ir paskaičiuotas palūkanas ieškovai tinkamai mokėjo iki 2012 m. liepos mėn., t. y. sutartines prievoles tinkamai vykdė iš esmės penkis metus, ir ieškovai yra grąžinę atsakovui iš viso 196 763,29 eurus (679 384,29 Lt), tuo tarpu bendra ieškovų skola atsakovui sudaro 872 593,50 eurų (3 012 890,84 Lt). Taigi teismas padarė išvadą, jog po to, kai ieškovai nesugebėjo tinkamai vykdyti kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, atotrūkis tarp pradelstų įsipareigojimų ir įvykdytų įsipareigojimų yra didelis, nes nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. balandžio mėn. ieškovai turėjo sumokėti 20 446,61 eurus (70 598,05 Lt), bet sumokėjo 2 279,89 eurus (847,84 Lt), t. y. per devynis mėnesius iš esmės sumokėjo vieno mėnesio dydžio įmoką (2 404,81 eurai). Vertino, kad nurodytą atotrūkį iš esmės lėmė užsitęsusios šalių derybos dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo. Atkreipė dėmesį, kad, nebegalėdami tinkamai vykdyti kreditavimo sutarties, ieškovai vis tiek dėjo pastangas ir stengėsi ją vykdyti. Teismas nurodė, kad ieškovų sumokėtą atsakovui sumą sudaro 79,66 proc. bankui sumokėtų palūkanų dalis, ir 19,05 proc. – grąžinto kredito dalis. Pažymėjo, kad šalims sudarant kreditavimo sutartį, ieškovų mėnesinės pajamos buvo 3 500 Lt, taigi atsakovas, suteikdamas ieškovams (fiziniams asmenims) 897 822 eurų (apie 3 100 000 Lt) kreditą būstui įsigyti, turėjo pareigą įvertinti esminį kredito rizikos vertinimo kriterijų – ieškovų reguliarias pajamas, kurios akivaizdžiai buvo nepakankamos eilinėms kredito įmokoms ir mėnesio palūkanoms mokėti. Dėl to teismas padarė išvadą, kad esminis kriterijus, dėl kurio atsakovas suteikė tokio dydžio kreditą ieškovams – tai kredito grąžinimo užtikrinimas, t. y. hipoteka įkeistas turtas ir jo vertė. Tai, kad sudarydamas kreditavimo sutartį atsakovas netinkamai įvertino kredito grąžinimo šaltinį, patvirtina paties atsakovo derybų su ieškovais metu pateiktas siūlymas pakeisti ginčo kredito paskirtį iš būsto į veiklos kreditą. Teismo vertinimu, aptartomis aplinkybėmis suteikęs ieškovams ginčo kreditą, atsakovas prisiėmė riziką, kad kredito gavėjai gali grąžinti kreditą griežtai nesilaikydami sutarties sąlygų, o šią išvadą patvirtina taip pat ir šalių susirašinėjimas (derybos) raštu dėl kreditavimo sąlygų pakeitimo, iš kurio matyti, kad atsakovas siūlė keisti ieškovams suteikto kredito paskirtį iš būsto į veiklos, kapitalizuoti pradelstus mokėjimus, padidinti palūkanų normą ir banko maržą, sutrumpinti terminą kreditui grąžinti, nors ieškovai, kaip vartotojai, yra silpnesnioji šalių kreditavimo sutarties šalis. Taip pat teismas vertino, kad ieškovai aktyviai veikė siekdami grąžinti kreditą – jie vykdo atsakovui įkeistų žemės sklypų (duomenys neskelbtini) paskirties keitimą iš žemės ūkio į gyvenamąją paskirtį, siekdami padidinti nurodytų sklypų vertę, juos parduoti ir grąžinti atsakovui kreditą, ir apie nurodytas aplinkybes ieškovai informavo atsakovą. Iš byloje pateiktų aplinkybių ir įrodymų teismas padarė išvadą, jog ieškovai turi galimybių vykdyti kreditavimo sutartį ateityje. Be to, ieškovai taip pat turi kito, atsakovui neįkeisto nekilojamojo turto, iš kurio gali vykdyti sutartines prievoles atsakovui. Taigi teismas vertino, kad ieškovų prievolės neįvykdymas šiuo konkrečiu atveju nukentėjusiai šaliai (atsakovui) teikia pagrindą tikėtis, kad sutartis bus įvykdyta ateityje. Ieškovų veiksmai ir elgesys neteikia pagrindo konstatuoti, kad jie sutartinės prievolės atsakovui negali tinkamai įvykdyti tyčia ar dėl didelio neatsargumo. Pažymėjo, kad po to, kai ieškovams tapo sunku vykdyti kreditavimo sutartį, jie stengėsi grąžinti kreditą, mokėjo mažas įmokas, derėjosi su atsakovu dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo. Byloje nėra rašytinių įrodymų apie tai, kad įkeisto turto vertės nepakanka ieškovų gautam kreditui grąžinti. Dėl to, teismo vertinimu, negalima daryti išvados, kad pratęsus šalių kreditavimo santykius atsakovas patirtų labai didelių nuostolių. Priešingai, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai ėmėsi aktyvių veiksmų hipoteka įkeisto turto vertei didinti ir bankui penkerius metus nuo kreditavimo sutarties sudarymo tam pritariant, teismas pripažino, kad nutraukus kreditavimo sutartį ir šiuo metu pardavus hipoteka įkeistą turtą, ieškovai CPK 6.217 str. 2 d. 5 p. prasme patirtų labai didelių nuostolių, nes įkeisti sklypai (duomenys neskelbtini), buvusiame (duomenys neskelbtini), būtų parduoti nepakeitus jų paskirties iš žemės ūkio į gyvenamąją, todėl būtų gauta mažesnė kaina. Teismo vertinimu, kad tai neatitiktų tiek ieškovų, kaip vartojimo sutarties silpnesniosios šalies, tiek atsakovo interesų.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Atsakovas AB „Citadele“ bankas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad faktas, jog tarp šalių buvo sudaryta vartojimo sutartis, negali būti suabsoliutinamas, paneigiant kitų kreditoriaus teisinių gynimo būdų. Mano, kad paskolos sutartis iš esmės pažeidžiama, kai paskolos gavėjui laiku nemokant įmokų, paskolos davėjui iškyla grėsmė negauti to, ko tikėtasi iš sutarties – susigrąžinti paskolintą sumą ir gauti palūkanas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tarp šalių sudarytos sutarties 8.2.1.1 p. pripažino nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga, nes sutarties nutraukimas ieškovams ilgą laiką nevykdant įsipareigojimų yra pagrįstas. Pažymėjo, kad sutartis su ieškovais buvo nutraukta ne tuomet, kai pagal sutartį atsakovas įgijo teisę ją nutraukti po pirmųjų ieškovų įmokų nesumokėjimo, o tik tada, kai tapo aišku, kad kreditavimo sutarties pažeidimai yra nuolatinio pobūdžio, tęstiniai. Nurodo, kad kreditavimo sutartis buvo nutraukta laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Pažymėjo, kad kreditavimo sutarties vykdymo pasunkėjimas neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia savaime teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovai turi galimybių vykdyti kreditavimo sutartį ateityje, nes ieškovai į bylą nepateikė įrodymų, jog parengus ir patvirtinus detalųjį planą sklypų vertė išaugs, taip pat, jog minėtą planą pavyks suderinti ir kada tai įvyks. Byloje yra priešingi įrodymai, jog 2013-09-25 Klaipėdos savivaldybės Nuolatinės statybos komisija nutarė pateikto teritorijų planavimo dokumento nederinti. Taip pat akivaizdu, jog detaliojo plano patvirtinimas dar nereiškia, kad nekilnojamasis turtas bus realizuotas, o ieškovas nepateikė įrodymų, jog turi potencialių investuotojų, jog sklypų vertė išaugs. Ieškovai neturi lėšų investicijoms, taigi nėra galimybių atlikti sklypų kadastrinių matavimų. Tai, kad ieškovai prašė teismo įmokų ir palūkanų mokėjimą atidėti 18 mėn. terminui nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, įrodo, jog jie yra nepajėgūs vykdyti kreditavimo sutarties sąlygas. Taigi, mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu. Mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovų nurodytu pasaulinės ekonominės krizės faktu, o ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kaip ji juos paveikė. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovai iš sutarties negavo to, ko tikėjosi, priešingai nei atsakovas. Pažymėjo, kad ieškovų mokamos įmokos sutarties vykdymo metu net sumažėjo. Nesutinka, kad ieškovai su prašymu dėl kreditavimo sutarties nutraukimo kreipėsi per protingą terminą. Taigi, mano, kad teismas taip pat nepagrįstai atidėjo mėnesinių kredito grąžinimo įmokų mokėjimą 18 mėn. terminui nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Be to, mano, kad teismas nepagrįstai kreditavimo sutartį kvalifikavo kaip kylančią iš vartojimo teisinių santykių. Pažymėjo, kad ieškovai gyvenamąją vietą deklaravo adresu (duomenys neskelbtini), be to, ieškovams nuosavybės teise priklauso kitas nekilnojamasis turtas. Taigi, mano, kad ieškovai siekė ne asmeninio naudojimosi turtu, bet ekonominės naudos, todėl akivaizdu, kad bankas suteikė kreditą ieškovams ne gyvenamajam būstui įsigyti, o veiklai vykdyti.
Ieškovai K. A. ir E. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-21 sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė atidėti iki teismo sprendimo priėmimo dienos pradelstų įmokų kreditui grąžinti ir nesumokėtų palūkanų bendros sumos sumokėjimą 3 mėn. terminui nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, panaikinti, taip pat panaikinti minėto sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti ieškovams 563,5 Lt žyminio mokesčio ir 5 717,25 Lt išlaidų už advokato pagalbą, bei panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-12 nutartį. Nurodė, kad teismas visiškai nemotyvavo, kuo remdamasis priėmė sprendimą dėl susikaupusios sumos atidėjimo 3 mėn. terminui. Sprendime net nėra nurodyta, kokio dydžio sumą sudarytų pradelstos įmokos, nes, ieškovų paskaičiavimu, ši suma siekia apie 120 000 Lt, kurios ieškovai neįstengtų sumokėti. Ši teismo pozicija yra prieštaraujanti visai teismo argumentacijai, nes teismas iš esmės sutiko su visais ieškovų reikalavimais dėl kreditavimo sutarties sąlygų. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-12 nutartimi išaiškinta, kad ši teismo sprendimo dalis gali būti priverstinai vykdoma, nepaisant to, ar bus apskųsta apeliacine tvarka. Tokiu būdu pažeidžiamos ieškovų teisės ir principas, kad teismo sprendimai vykdomi tik jiems įsiteisėjus. Pažymėjo, kad skubus vykdymas galimas tik išimtiniais atvejais, kurių teismas šiuo atveju nenustatė. Teismas to nustatyti neturėjo teisinio pagrindo, nes net atsakovas to neprašė. Mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad patenkino 10 proc. antrojo ieškovų reikalavimo, nes antrasis reikalavimas turi būti vertinamas ne pakeistos sutarties dalies pinigine išraiška ir jos santykiu su visa kredito suma, o kaip reikalavimas dėl sutarties pakeitimo. Kadangi teismas iš esmės šį reikalavimą tenkino ir pripažino, kad sutartis turi būti pakeista, tik dalies pradelsto kredito sumos mokėjimą atidėjo trumpesniam terminui, laikytina, kad šis reikalavimas patenkintas 75 proc. Tokiu būdu bendra patenkintų reikalavimų suma sudaro 87,5 proc. Nurodė, kad ieškovų prašyta priteisti išlaidų už advokato pagalbą suma – 6 534 Lt – nepažeidžia teisės aktų nuostatų, todėl priteistiną sumą sudaro 5 717,25 Lt (87,5 proc. turėtų išlaidų).
Atsakovas AB „Citadele“ bankas pateikė atsiliepimą į ieškovų apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad ieškovų reikalavimas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-21 nutartį nepagrįstas, nes joje nurodyta apskundimo tvarka, kurios ieškovai nesilaikė. Taigi, kadangi skundžiama nutartis negali būti apeliacinio apskundimo objektu, šis ieškovų reikalavimas atmestinas. Nurodo, kad net ir visiškai patenkinus ieškovų ieškinį prievolė vykdyti savo įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį neišnyksta, o ieškovai ieškinyje nebuvo pareiškę reikalavimų dėl iki teismo sprendimo priėmimo dienos pradelstų įmokų kreditui grąžinti ir nesumokėtų palūkanų mokėjimo atidėjimo, išdėstymo ir pan.
Ieškovai K. A. ir E. A. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kurį prašo atmesti. Nurodo, kad atsakovas jokių pretenzijų ieškovui dėl sutarties sąlygų nevykdymo iki 2012 m. rugsėjo mėn. nereiškė, todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškovai pažeidinėjo sutarties sąlygas nuo 2010 m. sausio mėn. Ieškovai derybų su atsakovu metu buvo aktyvus, bendradarbiavo, iš dalies vykdė mokėjimus, dėl to nėra pagrindo teigti, jog atsakovas pagrįstai nutraukė sutartį tik įsitikinęs, jog sutarties pažeidimai yra nuolatinio pobūdžio, tęstiniai. Mano, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovai turi galimybių kreditavimo sutartį įvykdyti ateityje, o tai, kad detaliojo plano rengimo procesas juda į priekį, įrodo į bylą pateikti įrodymai. Pažymi, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas turėjo įvertinti ieškovų sutarties įvykdymo riziką ir jų pajamas sutarties sudarymo metu. Mano, kad sutarties nutraukimo sąlyga, numatyta sutartyje, pagrįstai pripažinta nesąžininga ir pagrįstai konstatuota, jog ieškovai su prašymu pakeisti sutartį kreipėsi per protingą terminą, t. y. iškart po nepavykusių šalių derybų. Be to, pažymėjo, kad ieškovai rėmėsi ne vien pasaulinės ekonominės krizės faktu, bet ir tuo, jog neplanuotai ilgai užtruko detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo procesas bei nukrito įkeistų žemės sklypų vertė, ko atsakovas neginčijo. Atsakovo argumentai, kad sutartis negali būti vertinama kaip vartojimo sutartis dėl to, jog ieškovai savo gyvenamąją vietą yra deklaravę kitoje vietoje ir negyvena už kreditą įsigytame name, nepagrįsti, nes atsakovui žinoma, dėl kokių priežasčių ieškovai negali persikelti ten gyventi – neišduodamas leidimas rekonstrukcijai, vyksta projekto derinimas su atitinkamomis institucijomis. Kol ieškovai nepersikėlė gyventi į šį būstą, negali parduoti buto (duomenys neskelbtini), taigi dėl to nėra pagrindo teigti, jog kreditas buvo paimtas siekiant ekonominės naudos.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, ieškovų apeliacinis skundas atmestinas.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-21 sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovų ieškinys atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, dėl to šalių pateikti apeliaciniai skundai nagrinėtini vertinant apeliantų pateiktus argumentus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 2007-08-20 sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią atsakovas suteikė ieškovams 25 metų terminui (t. y. iki 2032-08-05) 781 974 eurų kreditą gyvenamajam namui ir žemės sklypui (duomenys neskelbtini), pirkti, taip pat 115 848 eurų kreditą namui remontuoti, iš viso – 897 822 eurų. Ieškovai už gautą kreditą nusipirko nurodytą namą ir žemės sklypą, tačiau namo nepavyko rekonstruoti, nes negavo kompetentingų institucijų sutikimų namui griauti, naujam statyti, taip pat pirčiai statyti. Tam, kad užtikrintų kredito grąžinimą, ieškovai įkeitė atsakovui žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), kurių bendra vertė 2007 m. siekė 2,8 mln. Lt, bei devynis žemės ūkio paskirties sklypus (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas 10,50 ha, vertė 2007 m. siekė 6 mln. Lt. Kreditavimo sutartyje nustatyta, kad kredito ir įkeisto turto rinkos vertės santykis turi būti ne daugiau kaip 40 proc., t. y. įkeisto turto rinkos vertė turi būti 2,5 karto didesnė už kredito likutį ir priskaičiuotas palūkanas. Kreditavimo sutarties sudarymo metu ieškovų bendros pajamos buvo 3 500 Lt per mėnesį, o mokėtina įmoka kreditui grąžinti ir palūkanos – 15 000 Lt. Didžiąją kredito dalį ieškovai planavo grąžinti pakeitę devynių žemės sklypų (duomenys neskelbtini) paskirtį iš žemės ūkio paskirties į gyvenamąją ir juos pardavę. Atsakovas 2012-09-12 raštais įspėjo ieškovus, kad jis turi teisę nutraukti sutartį. Ieškovai 2012-09-28 pateikė atsakovui prašymą atidėti kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo terminą 18 mėn. Atsakovas 2012-10-09 raštu pareikalavo, kad ieškovai pateiktų dokumentus, kurių reikia banko sprendimui priimti, bet ieškovai tokių dokumentų nepateikė. Atsakovas 2012-10-22 ir 2012-10-29 pranešė ieškovams dar du kartus apie jo teisę nutraukti sutartį. Ieškovai 2012-10-29 pateikė antrą prašymą atidėti kredito skolos ir palūkanų mokėjimą 18 mėn. Ieškovai 2012-11-06 prašė atsakovo pratęsti terminą dokumentams pateikti, taip pat prašė atidėti kredito įmokų ir palūkanų mokėjimo terminą dvejiems metams. Ieškovai 2012-11-09 prašymu taip pat prašė atidėti kredito grąžinimo įmokų ir palūkanų mokėjimo terminą dvejiems metams. Atsakovas 2012-11-09 ir 2012-11-13 raštais informavo ieškovus apie bankui reikalingų dokumentų nepateikimą, reikalavo pateikti dokumentus. Ieškovai 2012-11-22 pateikė atsakovui pastarojo reikalaujamus dokumentus. Kitą dieną atsakovas dar kartą perspėjo ieškovus apie banko teisę nutraukti sutartį. Atsakovas 2012-12-20 raštu informavo ieškovus apie jam priimtinas kreditavimo sutarties pakeitimo sąlygas. Ieškovas K. A. 2013-01-09 pranešė atsakovui, kad nesutinka su banko siūlomomis sutarties pakeitimo sąlygomis, prašė atidėti kredito ir dalies palūkanų mokėjimą dvejiems metams. Atsakovas 2013-02-15 rašte nurodė banko siūlomas sutarties pakeitimo sąlygas. Ieškovai 2013-03-04 pranešė atsakovui, kad sutinka su dalimi banko sąlygų, bet su kitomis nesutinka ir pateikė savo pasiūlymus. Atsakovas 2013-03-18 pateikė galutinius pasiūlymus pakeisti sutartį, taip pat įspėjo, kad negrąžinus vėluojamos mokėti skolos arba nepakeitus sutarties pagal banko pasiūlymus nutrauks sutartį. Ieškovai 2013-03-27 dar kartą kreipėsi į atsakovą ir nurodė savo sąlygas sutarčiai pakeisti.
Atsakovas 2013-04-04 raštu pranešė ieškovams, kad vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį ir 2013-04-10 kreipėsi į Vilniaus miesto 45–ąjį notarų biurą dėl vykdomųjų raštų išdavimo. Nuo 2012-10-11 iki 2013-03-30 ieškovai atsakovui sumokėjo 7 847,84 Lt.
Dėl kreditavimo sutarties kvalifikavimo
Nagrinėjamu atveju tarp šalių, pirma, ginčas kyla dėl 2007-08-20 sudarytos kreditavimo sutarties kvalifikavimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad bylos šalių kreditavimo sutartis yra vartojimo sutartis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia teismo išvada. Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas. Nagrinėjamu atveju, atsakovo teigimu, kreditavimo sutartis negali būti laikoma kylančia iš vartojimo teisinių santykių, nes ieškovai gyvenamąją vietą deklaravo adresu (duomenys neskelbtini), be to, ieškovams nuosavybės teise priklauso kitas nekilnojamasis turtas, todėl mano, kad ieškovai siekė ne asmeninio naudojimosi turtu, bet ekonominės naudos. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog ieškovai yra deklaravę gyvenamąją vietą kitame būste, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog namą ir sklypą (duomenys neskelbtini), ieškovai įsigijo ne asmeniniams poreikiams tenkinti. Tai, jog ieškovai iki šiol nepersikėlė gyventi į nurodytą būstą, nepaneigia, jog jis buvo įsigytas asmeniniams poreikiams tenkinti, nes byloje pateikti paaiškinimai, jog ieškovams nėra išduotas leidimas rekonstrukcijai, vyksta projekto derinimas su atitinkamomis institucijomis. Atsakovo teiginiai, kad ieškovai turi ir kito nekilnojamojo turto, taip pat nepagrindžia fakto, jog ginčo sklypas ir namas buvo įsigytas verslo tikslais. Taigi, pirmosios instancijos teismui padarius pagrįstą išvadą, jog ieškovai, fiziniai asmenys, ginčo sklypą ir būstą įsigijo ne dėl savo ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, taip pat nustačius, jog kita kreditavimo sutarties šalis – atsakovas – yra juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais, konstatuotina, jog tarp šalių buvo sudaryta vartojimo sutartis.
Dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo
CK 6.204 str. 3 d. įtvirtinta, kad kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Nagrinėjamu atveju ieškovai, kreipdamiesi į atsakovą su prašymu pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas, nurodė, jog pasikeitusias aplinkybes, dėl kurių iš esmės pasikeitė sutartinių prievolių pusiausvyra, lėmė pasaulinė krizė, dėl kurios krito nekilnojamojo turto, taip pat ir atsakovui įkeistų sklypų (duomenys neskelbtini), buvusiame (duomenys neskelbtini), vertė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad į bylą pateiktas šalių susirašinėjimas, iš kurio matyti, jog bylos šalys intensyviai derėjosi dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau 2013-04-02 gavęs ieškovų 2013-03-27 raštą atsakovas derybas nutraukė ir 2013-04-04 pranešė ieškovams, kad nuo 2013-04-03 kreditavimo sutartis yra nutraukta. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad tokie atsakovo veiksmai yra nepagrįsti, o ieškovų pateiktas prašymas dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo turėjo būti tenkintas. Tačiau teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrindė, dėl kokių priežasčių ir kokia apimtimi ieškovų atsakovui pateiktas prašymas turėjo būti patenkintas. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, jog teismas pakeitė ieškovų bei atsakovo sudarytos kreditavimo sutarties sąlygas, atidedant mėnesinių kredito grąžinimo įmokų mokėjimą aštuoniolikos mėnesių terminui nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, neatidedant mėnesinių palūkanų mokėjimo, taip pat atidedant iki teismo sprendimo priėmimo dienos pradelstų įmokų kreditui grąžinti ir nesumokėtų palūkanų bendros sumos mokėjimą trijų mėnesių terminui nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, tai reiškia, ieškovų prašymą teismas tenkino iš dalies. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo teismo sprendimo argumentais negalima įvertinti, dėl ko ieškovų ieškinio reikalavimas išspręstas būtent tokiu būdu. Tačiau, nepaisant to, teisėjų kolegija vertina, jog atsakovas, gavęs ieškovų prašymą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, jį nagrinėjo, vertino, siūlė ieškovams tam tikras sąlygas dėl susitarimo dėl sutarties pakeitimo pasirašymo, t. y. pusę metų vedė derybas dėl sutarties sąlygų pakeitimo, todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog tai, kad šalims nesusitarus nebuvo pasirašytas susitarimas dėl sutarties sąlygų pakeitimo, įrodo atsakovo neteisėtus veiksmus. Priešingai, siekdamas priimti abipusiškai naudingą sprendimą, minėta, atsakovas derėjosi su ieškovais dėl sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau jokio sprendimo priimti nepavyko dėl ieškovų delsimo priimti siūlomas sutarties pakeitimo sąlygas ir pasirašyti abiems sutarties šalims naudingą sprendimą. Taigi, atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog kreditavimo sutarties sąlygos turėjo būti pakeistos tenkinant ieškovų reikalavimą.
Dėl kreditavimo sutarties 8.2.1.1 p. pripažinimo nesąžininga sutarties sąlyga ir vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu
Byloje taip pat kilo ginčas dėl šalių sudarytoje kreditavimo sutartyje numatyto 8.2.1.1 p. pripažinimo nesąžininga sutarties sąlyga. Minėtoje sutarties nuostatoje nurodyta, jog bankas turi teisę, ne mažiau kaip prieš penkiolika dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai grąžintų bankui visą negrąžintą, jeigu kredito gavėjai kartu ar bet kuris iš jų atskirai ilgiau kaip trisdešimt kalendorinių dienų negrąžina sutartyje nustatytais terminais nustatytos kredito dalies ir (ar) nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir (ar) kitų mokėjimų. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str. 1 d. ir 2 d.), todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38 str., 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. <...> Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Tai reiškia, kad teismas, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl vartojimo sutarties vienašalio nutraukimo pagrįstumo, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi aiškintis, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis, vienkartinis, ar nagrinėjamu atveju bankas nesąžiningai pasinaudojo pranašumu prieš vartotoją sudarant sutartį, ar vartotojas pažeidė sutartį iš esmės ir ar sutartis gali būti laikoma nutraukta. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kreditavimo sutarties 8.2.1.1 p. pripažinimo nesąžininga sutarties sąlyga, vertino, jog minėtas punktas pripažintinas negaliojančia nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga ta apimtimi, kiek pagal nurodytą sąlygą kredito davėjui suteikta teisė vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį kredito gavėjams sutartyje nustatytais terminais vieną kartą negrąžinus vienos kredito grąžinimo įmokos ir nesumokėjus palūkanų (CK 6.188 str. 1 d. ir 2 d., 7 d.). Nors nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada, padaryta remiantis suformuota teismine praktika, tačiau, pažymėtina, kad, minėta, šiais atvejais teismas, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl vartojimo sutarties vienašalio nutraukimo pagrįstumo, turi aiškintis, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis, vienkartinis.
Iš bylos duomenų ir atsakovo paaiškinimų matyti, jog ieškovų atsiskaitymai atsakovui pradėjo vėluoti nuo 2010 m. sausio mėn., o iš esmės sutriko – nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. Nors ieškovai į atsakovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo kreipėsi 2012 m. rugsėjo mėn., tačiau tarp šalių vykusių derybų metu iki 2013 m. balandžio mėn. ieškovai iš esmės nevykdė sutartinių įsipareigojimų atsakovui, t. y. per laikotarpį nuo 2012-10-11 iki 2013-03-30 ieškovai atsakovui sumokėjo iš viso tik 7 847,84 Lt, taigi, vertintina, kad ieškovų atsiskaitymų uždelsimai buvo tęstiniai, ilgalaikiai. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovai apeliaciniame skunde nurodė, jog, jų paskaičiavimu, iki sprendimo priėmimo dienos pradelstų kredito įmokų ir nesumokėtų palūkanų bendra suma sudaro 120 000 Lt. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, toks sutartinių įsipareigojimų nevykdymas negali būti laikytinas vienkartiniu ar mažareikšmiu.
Pagal CK 6.217 str. 1 d. šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 str. 2 d.). Analizuojant CK 6.217 str. 2 d. įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad po to, kai ieškovai nesugebėjo tinkamai vykdyti kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, atotrūkis tarp pradelstų įsipareigojimų ir įvykdytų įsipareigojimų yra didelis, nes nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. balandžio mėn. ieškovai turėjo sumokėti 20 446,61 eurus (70 598,05 Lt), bet sumokėjo 2 279,89 eurus (847,84 Lt), t. y. per devynis mėnesius iš esmės sumokėjo vieno mėnesio dydžio įmoką (2 404,81 eurai), ką iš esmės lėmė užsitęsusios šalių derybos dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Pažymėtina, kad tarp šalių vykusių derybų faktas nesuponavo ieškovams pagrindo nevykdyti sutartinių įsipareigojimų, tokiu būdu didinant įsiskolinimą atsakovui. Nors iš bylos duomenų matyti, kad ieškovai dar 2012-09-28 kreipėsi į atsakovą su prašymu 18 mėn. atidėti skolos ir palūkanų mokėjimą, tačiau iki šiol, t. y. praėjus daugiau nei dvejiems metams, byloje nėra duomenų, jog ieškovai bent iš dalies pradėjo vykdyti sutartinius įsipareigojimus atsakovui. Priešingai, ieškovai 2013-05-06 pateikė teismui ieškinį su prašymu atidėti kredito grąžinimo įmokų ir palūkanų mokėjimą 18 mėn. terminui nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tai reiškia, šį terminą prašant atidėti dar ilgesniam terminui nei pradiniame ieškovų atsakovui pateiktame prašyme. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju vertino, jog ieškovai turi galimybių vykdyti kreditavimo sutartį ateityje, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šia teismo išvada, nes byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovai bus pajėgūs ateityje teismo sprendime nurodytais terminais įvykdyti sutartinius įsipareigojimus. Priešingai, nors byloje pateikti įrodymai, kad ieškovai siekia parengti detalųjį planą, kuris būtų pagrindas pakeisti žemės sklypų paskirtį, tokiu būdu padidinant žemės sklypų vertę ir visiškai atsiskaitant su atsakovu, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad 2013-09-25 Klaipėdos savivaldybės Nuolatinės statybos komisija nutarė pateikto teritorijų planavimo dokumento nederinti, o mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos zonoje planavimo darbų pabaiga nustatyta iki 2014 m. balandžio mėn., tačiau byloje nėra duomenų apie jų pabaigą. Tai reiškia, kad byloje pateikti įrodymai ir ieškovų argumentai neįrodo, jog jie ateityje bus pajėgūs įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, nes nėra garantijų, kad nekilnojamasis turtas bus realizuotas už didesnę kainą. Nesant tokių duomenų, nėra pagrindo sutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovai turi galimybių vykdyti kreditavimo sutartį ateityje. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad pratęsus šalių kreditavimo santykius atsakovas patirtų labai didelių nuostolių, tačiau teisėjų kolegija šiuo atveju vertina priešingai, kad ilgalaikis ieškovų sutartinių įsipareigojimų nevykdymas, daugiau nei 120 000 Lt įsiskolinimo pradelsimas pažeidžia atsakovo, kaip kredito davėjo, interesus ir vertintinas kaip atsakovo patirti nuostoliai. Tuo tarpu ieškovų galimi nuostoliai, susiję su mažesnės kainos gavimu įkeistus sklypus (duomenys neskelbtini), buvusiame (duomenys neskelbtini), pardavus nepakeitus jų paskirties iš žemės ūkio į gyvenamąją, nėra įrodyti.
Šiuo atveju vertintina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas, kaip savo srities profesionalas, kurio viena pagrindinių veiklų yra teikti kreditavimo paslaugas, privalėjo tinkamai įvertinti sudaromo sandorio rizikingumą ir galėjo protingai numatyti kredito grąžinimo rezultatą, atsižvelgiant į šalių gaunamas pajamas sutarties sudarymo metu. Pažymėtina, kad, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas sandorio sudarymo rizikingumą įvertino prievolės įvykdymą papildomai užtikrindamas turto įkeitimu, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog atsakovas privalėjo numatyti, kad ieškovai galimai negalės vykdyti prisiimtų sutartinių įsipareigojimų. Be to, nors byloje nėra duomenų, jog ieškovų prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo, tačiau šiuo atveju taip pat vertintina, jog ieškovai, kaip fiziniai asmenys, gavę aukščiau minėto dydžio kreditą asmeninėms reikmėms, turėjo įsivertinti sandorio sudarymo rizikingumą ir jo neįvykdymo teisines pasekmes.
Pažymėtina ir tai, kad nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas pažeidė šalių kreditavimo sutarties 8.2.1.1 p., nes netinkamai pranešė ieškovams apie kreditavimo sutarties nutraukimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad nors atsakovas 2013-03-18 rašte nustatė keturiolikos dienų terminą pradelstoms sutartinėms prievolėms įvykdyti, o šalių kreditavimo sutarties 8.2.1.1 p. nustatyta banko teisė vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį apie tai įspėjus ne mažiau kaip prieš penkiolika dienų, ir gavęs 2013-04-02 ieškovų 2013-03-27 pasiūlymus atsakovas po dviejų dienų pranešė, kad laiko, jog kreditavimo sutartis nutraukta nuo 2013-04-03, tačiau nagrinėjamu atveju matyti, jog ir 2012-10-29, 2012-11-09, 2012-12-20 bei 2013-02-15 atsakovo ieškovams siųstuose raštuose nurodyta, jog ieškovams neatlikus nurodytų veiksmų, bankas bus priverstas nutraukti kreditavimo sutartį ir pradėti priverstinį skolos išieškojimą. Tai reiškia, kad ieškovai jau ne kartą buvo įspėti apie galimą sutarties nutraukimą, jiems buvo suteiktas terminas įvykdyti banko reikalavimus, tačiau ieškovams ir toliau delsiant bei nuolat derantis dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, nevykdant sutartinių įsipareigojimų, atsakovas pagrįstai ir teisėtai nuo 2013-04-03 vienašališkai nutraukė tarp šalių sudarytą kreditavimo sutartį.
Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas, padarė nepagrįstas išvadas, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovų ieškinys atmestinas.
Dėl ieškovų apeliacinio skundo argumentų
Ieškovai pateiktame apeliaciniame skunde prašė teismo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-21 sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė atidėti iki teismo sprendimo priėmimo dienos pradelstų įmokų kreditui grąžinti ir nesumokėtų palūkanų bendros sumos sumokėjimą 3 mėn. terminui nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, panaikinti. Pažymėtina, kad aukščiau konstatavus, jog atsakovas pagrįstai nutraukė tarp šalių sudarytą kreditavimo sutartį, šis ieškovų reikalavimas atmestinas. Be to, ieškovai apeliaciniu skundu taip pat prašė apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-12 nutartį, kuria išaiškinta, kad minėta teismo sprendimo dalis gali būti priverstinai vykdoma, nepaisant to, ar bus apskųsta apeliacine tvarka. Pažymėtina, kad minėtoje nutartyje nurodyta nutarties apskundimo tvarka – paduodant atskirąjį skundą per septynias dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos gavimo dienos. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai laikėsi nurodytos nutarties apskundimo tvarkos, dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, minėtai nutarčiai nesant apeliacinio apskundimo objektu, dėl šio ieškovų apeliacinio skundo reikalavimo nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Nagrinėjamu atveju tenkinus atsakovo apeliacinį skundą ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai tarp šalių perskirstomos jų patirtos išlaidos, susijusios su vykusiu teisminiu procesu (CPK 93 str. 5 d.). Atmetus ieškinį, ieškovams jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atsakovas į bylą nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, dėl to šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Atsakovas pateikė įrodymus, kad patyrė 500 Lt žyminio mokesčio išlaidas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl jos priteistinos atsakovui lygiomis dalimis iš ieškovų K. A. ir E. A., t. y. iš kiekvieno po 250 Lt.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., 329-331 str.,
n u s p r e n d ž i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų K. A. ir E. A. ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui AB „Citadele“ bankui iš ieškovų K. A. ir E. A. lygiomis dalimis 500 Lt išlaidų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, t. y. iš kiekvieno po 250 Lt.
Teisėjai Laima Gerasičkinienė
Jūratė Varanauskaitė
Dainius Rinkevičius