Administracinė byla Nr. A-603-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00659-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. P. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–6), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK), neturtinę žalą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. vasario 5 d. buvo sulaikytas ir nugabentas į Šiaulių AVPK areštinę, kurioje buvusios laikymo sąlygos pažeidė jo žmogaus teises ir prilygo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nustatytam kankinimui. Pirma, jam nebuvo išduotas antras patalynės užvalkalas, todėl turėjo miegoti ant purvinų čiužinių, su purvina patalyne. Kamerose nuo sienų byrėjo dažai ir cementas, todėl joje buvo daug dulkių. Be to, kamerose trūko gryno oro, kadangi langai neatsidarė, jie buvo uždegti geležinėmis grotelėmis, todėl į kameras taip pat nepateko ir pakankamai šviesos. Kamerose tvyrojo nemalonus prakaito, dažų, dulkių ir tualeto kvapas. Kamerose bei dušo patalpose nėra veidrodžių, todėl pareiškėjas net 14 parų negalėjo nusiskusti, jam niežėjo odą. Tai žemino jo orumą, kėlė diskomfortą. Pareiškėjo garbę ir orumą žemino ir tai, kad kamerose įrengti atviri tualetai, kurie neturi nei durų, nei sienelių, nei užuolaidų, todėl gamtinių reikalų atlikimo procesą galėjo stebėti visi kamerose esantys žmonės. Elektros lizdai įtaisyti maždaug 1 metro aukštyje, todėl arbatinuko laidas nepasiekė žemės.

Pareiškėjas D. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad susipažinęs su administracinės bylos medžiaga, prašo jo skundą tenkinti. Skundu pareiškėjas prašė priteisti 4 000 eurų, tačiau posėdžio metu prašė sumažinti prašomą priteisti pinigų sumą iki 3 000 eurų. Prie skundo pateiktų prašymų atsisakė. Pareiškėjo nuomone, iš pateiktos medžiagos matosi, kad areštinės pareigūnai ir Šiaulių AVPK vadovybė sąmoningai, tikslingai nepašalindavo Šiaulių visuomenės sveikatos centro bei kitų institucijų, tikrinusių areštinės būklę, nurodytų pažeidimų, pažeidinėjo visus teisės aktus. 2014 m. spalio 16 d. patikrinimo akte yra nustatyta, kad Šiaulių AVPK ankstesnių nurodymų neįvykdė. Pareiškėjas pažymėjo, kad 14 parų negalėjo nusiskusti, kadangi jam nedavė veidrodžio, dėl to jam niežėjo odą. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog veidrodžio jis pats atsisakė. Tačiau pareiškėjo tvirtinimu veidrodžio jam niekas nedavė, tai įrodo faktas, kad inventorizacijos sąraše veidrodis nėra pažymėtas. Pareiškėjo žiniomis, kiekvienas išduodamas daiktas turi būti pažymėtas inventorizacijos numeriu. Pareigūnų teiginys, kad veidrodžio jis neprašė, nėra įrodytas, nes nėra pateiktas joks tarnybinis pranešimas, joks paaiškinimas, pareigūnai dėl įvykio nebuvo apklausti ir raštu tokie duomenys niekur nėra užfiksuoti. Atsakovo atstovas nurodė, kad kamerose leidžiama naudotis prailgintuvais-laidais, tačiau generalinio komisaro patvirtintose vidaus tvarkos taisyklėse nenurodyta, kad leidžiama naudotis prailgintuvais. Rozetės yra įrengtos prieš atvirą tualetą, nėra jokios pertvaros, rozetės įrengtos 140 cm aukštyje. Mano, kad rozetės, kaip ir kriauklė, tualetas, turi būti įrengtos taip, kad būtų bendrai prieinamos. Jei būnant areštinėje ilgą laiką, kaip jis šiuo atveju 14 parų, neturi prailgintuvo, vadinasi, negali išsivirti arbatos, pasišildyti vandens dėl asmens higienos procedūrų atlikimo, neturi galimybių išsiplauti kojinių, apatinio trikotažo. Teisės aktai nereglamentuoja, kaip turi būti įrengta, tačiau rozetė įrengiama kameroje tam, kad ji būtų patogi prieiti, naudotis visiems. Neturtinė žala pasireiškė tuo, kad 14 dienų negalėjo nusiskusti, o nesiskutęs, privalėjo keletą kartų važiuoti į teismą, jautėsi žeminamas, kentė pašaipas, patyrė nemalonius išgyvenimus, barzdos odą niežėjo, išbėrė, dėl tokios jo išvaizdos aplinkiniai šaipėsi. Mano, kad tai – žmogaus orumo žeminimas. Visą laikotarpį buvo laikomas kamerose, kuriose nuo lubų į miegamąją vietą byrėjo tinkas, dažų atplaišos, kvapas – atspurusių dažų, dėl šios priežasties jam buvo sunku kvėpuoti, kankino čiaudulys, sudirgo gleivinė ir negalėdavo normaliai išsimiegoti. Turi problemų dėl sveikatos būklės, tačiau dėl šių nusiskundimų pateiks kitą ieškinį. Dėl netinkamų laikymo areštinėje sąlygų emociškai, dvasiškai išgyveno, nes atėjusi jo sužadėtinė į pasimatymą jo išsigando, o jis dėl to labai išgyveno, verkė. Toks elgesys su sulaikytaisiais areštinėse yra sąmoningas. Pareiškėjas taip pat palaikė savo skunde išdėstytas aplinkybes.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių AVPK, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 42–45) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas nėra atleidžiamas nuo pareigos įrodyti tris būtinąsias valstybės atsakomybės rūšies sąlygas – pareigūnų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir padarytos žalos faktą. Jeigu šios sąlygos neįrodomos, nebelieka teisinio bei faktinio pagrindo žalai atlyginti. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad patalynė yra plaunama, dezinfekuojama. Be to, skundai atsirado ne iškart, o gerokai vėliau. Dėl atsilupusios dažų dangos – niekas neneigia, kad reikalingas remontas, tačiau planuojama šiais metais atidaryti naujas areštinės patalpas, atitinkančias nustatytus higienos normų reikalavimus, todėl remontai kol kas neatliekami. Kiek buvo atlikta areštinės kamerų tikrinimų dėl higienos normų reikalavimų, nebuvo nurodyta, kad areštinė yra netinkama asmenims laikyti. Kamerų sienų danga yra aptrupėjusi, sienų danga nėra padengta lengvai valoma dezinfekuojančia danga, tačiau areštinės kamerose yra įrengti santechniniai mazgai, atskirti pertvara, santechniniuose mazguose įrengtos tupyklos, patalpose įrengta praustuvė, tikrintos patalpos yra vėdinamos, asmenys yra aprūpinami švaria patalyne, patalpose nesijaučia blogo kvapo. Mano, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, prašo jo netenkinti. Tai, kad patalpos nebuvo remontuotos, kad sienų danga vietomis atsilupusi, sveikatai tokie dalykai negali turėti jokios įtakos ar pasekmių. Rozetės kamerose yra įmontuotos ir veikiančios, norint jomis naudotis galima naudotis prailgintuvais. Galbūt kyla kažkokių nepatogumų, tačiau nemano, kad tai pareiškėjui galėjo sukelti tokius smarkius išgyvenimus, kaip jis aiškina. Įrengus naujas areštinės patalpas, rozetės bus įmontuotos pagal reikalavimus. Dėl veidrodžio – pareiškėjas neprašė veidrodžio, kadangi nėra raštiško prašymo, tai būtų buvę užfiksuota tarnybiniame pranešime. Inventorizacijos aktuose veidrodžiai skutimuisi nėra fiksuojami, kadangi jie yra menkaverčiai daiktai, jie greitai nurašomi. Veidrodžių areštinėje tikrai yra ir esant reikalui, veidrodžiai yra duodami sulaikytiems asmenims asmens higienos reikmėms. Ar daiktas privalo turėti inventorizacijos numerį, priklauso nuo daikto vertės. Jei daiktas yra labai nedidelės vertės, inventorizacijos numeris jam nesuteikiamas.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu (b. l. 143–150) pareiškėjo D. P. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2015 m. vasario 18 d. buvo pažeista pareiškėjo D. P. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais už šį laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje yra Šiaulių AVPK 2015 m. balandžio 15 d. pažyma Nr. 40-S-33973 „Dėl D. P.” (b. l. 126–127), iš kurios matyti, kad pareiškėjas Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinėje buvo laikomas nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2015 m. vasario 18 d. kameroje Nr. 8 (kameros plotas 22,63 kv. m) ir kameroje Nr. 7 (kameros plotas 20,97 kv. m) ir visą nurodytą buvimo areštinėje laiką pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, t. y. dėl nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos atsakovas veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jį laikant Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinėje. Nagrinėdamas ginčą, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247, 6.248, 6.249, 6.250, 6.271 straipsniais, taip pat minėtas nuostatas aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (adm. bylos Nr. A14-653/2007, Nr. A444- 619/2008, Nr. A146-39/2012 ir kt.). Pažymėtina, kad nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Iš administracinėje byloje esančio Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro viršininko pavaduotojo tarnybinio pranešimo (b. l. 47–49) matyti, kad Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinė įrengta vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“ (toliau – ir Areštinių saugos reikalavimai) bei daliniais šio įsakymo pakeitimais, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009). Areštinių veiklos taisyklių XI skyriuje nurodyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis, kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sanitarinio mazgo plotas – apie 1 kv. m. Kameroje esantys baldai įskaičiuojami į bendrą gyvenamąjį plotą. Kameroje yra įrengtas sanitarinis mazgas atitvertas nuo bendrų patalpų 1,20 m aukščio pertvaros sienele. Sanitariniame mazge yra „Genujos“ tipo klozetas ir metalinis praustuvas. Sanitarinio mazgo įėjimas neatitvertas durimis, kadangi tai nenumato areštinių įrengimą reglamentuojantys teisės aktai. Stebint pro kameros duryse esančią stebėjimo angą, asmenų, būnančių sanitariniame mazge, nesimato. Kameroje prie išorinių sienų stovi keturios metalinės dviaukštės lovos, prie jų keturios spintelės, viduryje kameros stovi stalas, prie jo taburetė, ant sienos pakabintos lentynėlės ir pakabos rūbams. Stalas nuo sanitarinio mazgo sienelės yra 2 m atstumu. Kameroje esantys kištukiniai lizdai yra 1,40 m nuo lovos ir 1 m atstumu nuo grindų. Jų įrengimas visose kamerose yra vienodas. Kameroje esantiems asmenims yra suteikiama teisė naudotis turimais prailginimo laidais. Iš kameroje esančių aštuonių lovų naudojamos tik keturios apatinės, o viršutinės naudojamos kaip lentynos daiktams susidėti. Areštinės kamerų langai įstiklinti permatomu stiklu, atsidarinėja. Visi kamerose esantys baldai tvarkingi, švarūs, tačiau patalpoms reikalingas remontas, nuo sienų, lubų, grindų lupasi dažų danga, byra tinkas. Areštinės kamerų įrengimą reglamentuoja Areštinių saugos reikalavimų V skyrius. Areštinės kameros vėdinamos per langus bei mechanine patalpų vėdinimo sistema. Tai reglamentuoja Higienos normos HN 37:2009 V skyrius. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nėra jokių pastabų dėl temperatūros, santykinės drėgmės, oro judrumo. Šiaulių visuomenės sveikatos centro darbuotojai patikrinimo akte nurodė, kad areštinės patalpose reikalingas remontas. Atsižvelgiant į tai buvo priimtas sprendimas ne remontuoti seną areštinę, o įrengti naują areštinę, adresu Purienų g. 48, Šiauliuose. Nuo 2014 metų pavasario yra vykdomi jos įrengimo darbai, kuriuos numatoma baigti 2015 m. balandžio mėnesį.

Pagal Šiaulių AVPK viršininko 2013 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 40-V-24 patvirtintas Šiaulių AVPK areštinių vidaus tvarkos taisykles, areštinėje laikomų asmenų dienotvarkėje numatyta, kad asmenys, laikomi areštinėje, maudosi duše šeštadieniais nuo 9:00 val. iki 17:00 val. D. P. šeštadieniais buvo suteikta teisė išsimaudyti duše. 2015 m. vasario 7 d. šia teise pasinaudojo, o 2015 m. vasario 14 d. išsimaudyti duše atsisakė. Tai pažymėta „Išvedamų į dušą, pasivaikščioti registracijos žurnale“, kuriame parašu patvirtinta, kad maudytis D. P. atsisakė. Areštinės dušo patalpoje bei kamerose veidrodžių nėra. Tačiau, jei asmuo paprašo areštinės pareigūnų, veidrodis duodamas dušo metu asmeniui nusiskusti, prižiūrint pareigūnui. Pareiškėjas prie savo daiktų veidrodžio neturėjo ir prašymų išduoti veidrodį siekiant nusiskusti, areštinės darbuotojams nepateikė.

Higienos normos HN 37:2009  52 punkte reglamentuota, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Pagal nustatytą areštinės dienotvarkę, laikas nuo 6.30 val. iki 7.00 val. skiriamas kamerų valymui. Kamerose laikomi asmenys tuo metu aprūpinami inventoriumi kamerų valymui, bei patys privalo išsiplauti bei susitvarkyti kameras.

Asmenims, pristatytiems į areštinę, yra išduodamas patalynės komplektas: čiužinys, pagalvė, antklodė ir lovos skalbiniai (rankšluostis, paklodė, pagalvės ir antklodės užvalkalai) bei puodelis. Šio inventoriaus išdavimo registravimas nėra reglamentuotas teisės aktais. Kiekvieną kartą panaudojus minkštąjį inventorių, jis yra dezinfekuojamas dezinfekcinėje kameroje, tai yra iškaitinamas aukštoje temperatūroje. Nuo karščio patalynė kartais paruduoja ir gali atrodyti purvina, tačiau rudos dėmės atsiranda ne nuo nešvarumo, o nuo dažno dezinfekavimo. Visi patalynės dezinfekavimai registruojami Kameroje dezinfekuotų daiktų registravimo žurnale. Lovos skalbiniai skalbiami UAB „Šiaulių skalbykla“. Vieną kartą panaudota patalynė ir lovos skalbiniai jų nedezinfekavus ir neišplovus asmenims, laikomiems areštinėje, neišduodami.

Šioms aplinkybėms patvirtinti atsakovas pateikė valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašą (b. l. 52–56) dėl žemės sklypo su statiniais, tarp jų ir areštinės, įregistravimo nekilnojamojo turto registre, žemės sklypo su statiniais planą, schemą, patalpų išplanavimą, išdėstymą ir jų aprašymą (b. l. 50, 57–60), Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. spalio 28 d. pažymą Nr. 11VL-150 „Dėl policijos ir teismo sulaikytų asmenų laikymo sąlygų, jų sveikatos priežiūros prieinamumo bei tinkamumo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje“ (b. l. 65–69). Iš pažymos matyti, kad patikrinimas atliktas, siekiant įvertinti areštinės patalpų įrengimo, medicinos punkto veiklos, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir tinkamumo atitikties teisės aktų reikalavimams aspektu. Patikrinimo metu nustatyta, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo akte Nr. EP-296 konstatuota, jog Šiaulių AVPK areštinės patalpos neremontuojamos. Visose patalpose nusilupę dažai nuo sienų, grindų ir lubų, susidėvėję vamzdynai ir sanitariniai įrenginiai. Pateikta išvada: Šiaulių AVPK areštinėje pažeidžiami Lietuvos higienos normos HN 37:2009 6 ir 48 punktų reikalavimai. Patikrinimo dieną pažeidimai nebuvo pašalinti. Pateikta informacija, kad areštinė 2015 m. pirmą ketvirtį bus perkelta į naujai įrengtas ir suremontuotas patalpas buvusiame Šiaulių rajono policijos komisariato pastate. Toliau nurodyta, kad asmenims, laikomiems Šiaulių AVPK areštinėje, maistą ruošia VšĮ Šiaulių darbo rinkos mokymo centras pagal Šiaulių AVPK ir Paslaugos tiekėjo 2014 m. vasario 24 d. Pagaminto valgio tiekimo asmenims, laikomiems Šiaulių AVPK struktūrinio padalinio areštinėje, sutartį Nr. 40-IL-1156. Pagamintą maistą Paslaugos tiekėjas savo transportu termosuose pristato į areštinę. Maistą areštinėje laikomiems asmenims išdalina areštinės darbininkė, kuri teisės aktų nustatyta tvarka sveikatą pasitikrinusi. Šiaulių AVPK reikalavimų nustatyta tvarka turi Šiaulių apskrities valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2008 m. gruodžio 22 d. išduotą Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimą Nr. 271, suteikiantį teisę verstis maisto tvarkymu. Leidžiamas produktų grupių asortimentas – viešojo maitinimo patiekalai. Apklausus areštinėje laikomus asmenis, nusiskundimų dėl maisto kokybės ir kiekybės nebuvo. Asmenims, laikomiems areštinėje, sudarytos sąlygos vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (karštomis dienomis ir dažniau), kasdien vieną valandą pasivaikščioti lauke, o moterims, nepilnamečiams ir sergantiems tuberkulioze – du kartus per dieną po vieną valandą. Areštinė patalynės turi pakankamai, patalynė atnaujinta. Areštinės patalynė sandėliuojama laikantis higienos normų reikalavimų. Kiekvienas asmuo, laikomas areštinėje, aprūpinamas minkštuoju inventoriumi (čiužiniu, pagalve, antklode) ir lovos skalbiniais (užvalkalu pagalvei, užvalkalu antklodei, paklode) ir rankšluosčiu. Patalynė keičiama vieną kartą per savaitę. Patalynę skalbia UAB „Šiaulių skalbykla” pagal Šiaulių AVPK ir Paslaugų teikėjo 2014 m. balandžio 9 d. sutartį Nr. 40-FL-2161. Areštinės kamerų ir kitų patalpų deratizaciją, dezinsekciją, dezinfekciją atlieka UAB „Šiaulių dezinfektorių brigada“ pagal Šiaulių AVPK ir Vykdytojo 2012 m. sausio 27 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 40-IL-367. Lovos minkštasis inventorius, kurio skalbti negalima, dezinfekuojamas areštinėje įrengtoje dezinfekcinėje kameroje.

Areštinės medicinos kabineto nuostatai ir vidaus tvarkos taisyklės patvirtinti Šiaulių AVPK viršininko 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 40-V-692. Šiaulių AVPK turi Valstybinės akreditavimo sveikatos veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją, išduotą 2006 m. vasario 7 d. Nr. 2989, patikslintą 2010 m. gegužės 13 d., suteikiančią teisę Šiaulių AVPK verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti slaugos – bendruomenės slaugos paslaugas. Atsakovas pateikė UAB „Šiaulių dezinfektorių brigados“ Kenkėjų kontrolės darbų atlikimo aktus (b. l 70–71). Pateiktas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2014 m. rugpjūčio 6 d. Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktas Nr. 57 VMIP-213 (b. l. 73 –88) patvirtina, kad Šiaulių AVPK areštinė atitinka nustatytus reikalavimus.

Atsakovas pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 16 d. patikrinimo aktą Nr. EP-429 (b. l. 79–81, patikrinimas atliktas 2014 m. rugsėjo 18 d.). Patikrinimo akte nustatyta, kad ankstesnio Šiaulių AVPK tvarkos biuro areštinės patikrinimo metu nustatyti Higienos normos HN 37:2009 6 punkto ir 48 punkto reikalavimų pažeidimai nepašalinti: patalpos neremontuotos, nuo sienų, lubų, grindų lupasi dažų danga, trupa, byra tinkas, susidėvėję vamzdynai ir sanitariniai įrenginiai. Taip pat patikrinimo akte konstatuota, kad maistas vietoje negaminamas, tiekiamas iš Darbo rinkos mokymo centro kavinės, pristatomas termosuose 3 kartus per dieną, išdalinamas iš karto po pristatymo. Valgiaraštis sudarytas maisto tiekimo įmonės, vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro patvirtintomis policijos areštinėse laikomų asmenų maitinimo normomis. Asmenų, laikomų areštinėse, pasivaikščiojimas gryname ore kiemeliuose organizuojamas pagal sudarytą grafiką, atitinkantį įvairių kategorijų laikomų asmenų izoliavimo reikalavimus. Pasivaikščiojimo kiemai valomi, švarūs. Areštinės kamerose yra sanitariniai mazgai, sanitariniai įrengimai veikia. Karštas vanduo tiekiamas į sanitarinę švaryklą, medicinos punktą ir indų plovyklą. Šaltas vanduo, tiekiamas į kameras, tinkamas gerti. Sulaikytieji maudosi duše 1 kartą per savaitę. Kameros vėdinamos atidarius langus. Kiekvienam asmeniui kameroje skiriamas numatytas teisės aktus atitinkantis inventoriaus kiekis. Lovos skalbiniai keičiami 1 kartą per savaitę. Nešvarūs skalbiniai surenkami į polietileninius maišus, laikomi sanitarinės švaryklos patalpoje, tam skirtoje dėžėje. Užkrečiamosiomis ligomis sergančiųjų skalbiniai surenkami į atskirus maišus, skalbimui sudaryta sutartis su UAB „Šiaulių skalbykla“, kuri nešvarius skalbinius išveža ir švarius pristato savo transportu. Neskalbiamas minkštasis inventorius nukenksminamas dezinfekcijos kameroje, kuri eksploatuojama nuo 1997 metų, dezinfekcijos efektyvumas netikrinamas. Nukenksminamos įkrovos registruojamos tam skirtame žurnale. Švarūs skalbiniai ir patalynė laikomi šalia švaryklos esančioje sandėliavimo patalpoje. Bendras patalpas valo valytojos, kameras – sulaikytieji asmenys, valoma drėgnu būdu. Valymo inventorius, skirtas kamerų valymui – tvarkingas, bendrų patalpų valymo inventorius susidėvėjęs. Valikliai ir dezinfekantai naudojami pagal gamintojų nurodytą paskirtį, naudojimo instrukcijas, saugos duomenų lapus, o biocidams ir autorizacijos liudijimus turi. Areštinės medicinos kabinete vykdomai veiklai leidimas – higienos pasas Nr. HP-41 išduotas 2010 m. kovo 25 d. (ambulatorinių sveikatos priežiūros įstaigų veiklai pagal licencijuojamų ambulatorinių sveikatos priežiūros paslaugų sąrašą).

Atsakovas pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 1 d. patikrinimo aktą Nr. EP-122 (patikrinimas atliktas 2015 m. kovo 31 d., b. l. 133–135), kuriame nurodyta, kad tikrinimo metu kameros Nr. 7 ir Nr. 8 buvo švarios, tvarkingos, jose neužuodžiamas nemalonus kvapas. Kamerose sienų danga aptrupėjusi, nepadengtos lengvai valoma ir dezinfekuojama danga (pažeidžiamas HN 37:2009 27 punktas). Areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai, atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniuose mazguose įrengtos tupyklos. Patalpose yra praustuvė, tualeto reikmenų lentynėlės. Gyvenamųjų patalpų valymo inventorius (šepečiai, kibirai, šluostės) laikomas vienoje patalpoje, paženklintas, švarus, sausas. Tikrintos gyvenamosios patalpos (kameros) vėdinamos per langus. Kiekvienas sulaikytasis aprūpinamas minkštu inventoriumi (čiužiniu, pagalve, antklode) ir švariais lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalu pagalvei), tai pažymima nustatytos formos dokumente „Kratos protokolas“, iki 2015 m. vasario 9 d. – tam skirtame žurnale, sulaikytajam pasirašant. Patalynė keičiama kartą per savaitę ir skalbiama UAB „Šiaulių skalbykla“ pagal sudarytą sutartį (nešvari patalynė surenkama į specialius maišus ir išvežama į skalbyklą). Minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti, nukenksminamas (dezinfekuojamas) dezinfekcijos kameroje. Kontroliuojamas dezinfekcinės kameros dezinfekcinis režimas, duomenys fiksuojami žurnale.

Pateikti atsakovo Išvedamų į dušą, pasivaikščioti registracijos žurnalas (b. l. 82–94), Kameroje dezinfekuotų daiktų registravimo žurnalas (b. l. 95–97), Asmenų, laikomų policijos areštinėje paskirstymo žurnalas (b. l. 98–112) patvirtina anksčiau nustatytas aplinkybes.

Iš Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro viršininko pavaduotojo tarnybinio pranešimo (b. l. 47–49) matyti, kad pareiškėjas per visą areštinėje būtą laikotarpį jokių prašymų, skundų dėl laikymo sąlygų areštinėje, prastos ar netinkamos patalynės, dėl sveikatos priežiūros suteikimo nepateikė. Taigi, dėl posėdžio metu nurodytų aplinkybių, kad pareiškėjui nebuvo išduotas veidrodis, kad jis galėtų nusiskusti, ir dėl nepatogumų naudojantis rozetėmis bei kitų skunde išdėstytų aplinkybių pareiškėjas raštu nesikreipė į areštinės atsakingą pareigūną, nors jam tai padaryti niekas netrukdė. Tai rodo pareiškėjo posėdžio metu pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro atsakymai į jo skundus (b. l. 130–132), kad pareiškėjas į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą kreipėsi tik praėjus mėnesiui ir daugiau po išvykimo iš areštinės. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. balandžio 3 d. atsakydamas raštu Nr. S-1474 (1.23) pareiškėjui (b. l. 130) nurodė, kad pareiškėjo skunde minimi faktai dėl nešvaraus minkšto inventoriaus ir neaprūpinimo švariais gulto skalbiniais, dėl kamerose nesančių lentynėlių higienos priemonėms susidėti, nebuvo galimybės langus atidaryti, nepasitvirtino, o pareiškėjo skunde nurodyto trūkumo dėl dušo patalpose veidrodžių įrengimo nereglamentuoja Higienos norma HN 37:2009. Taip pat Šiaulių visuomenės sveikatos centras tuo pačiu raštu informavo pareiškėją, kad veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie Higienos normos HN 37:2009 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal pareiškėjo minimus faktus atlikti kapitalinius remontus, įrengti patalpų vėdinimo sistemą (pašalinti nemalonius kvapus), pakeisti elektros instaliaciją, įrengti sandarius, izoliuotus sanitarinius mazgus, aukštas pertvaras tarp gyvenamosios dalies ir sanitarinio mazgo bus reikalaujama tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems policijos areštinių pastatams. Taigi, tiek posėdžio metu, tiek pareiškėjo skunde nurodyti atsakovo pažeidimai vertintini kaip nepagrįsti ir subjektyvūs. Teismas kitų atsakovo pažeidimų (išskyrus Higienos normos HN 37:2009 6 ir 48 p. reikalavimų) dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų nenustatė.

LVAT, formuodamas vieningą teismų praktiką administracinėse bylose, ne kartą yra pažymėjęs, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį adm. byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A756-2072/2013). Teismas pažymi, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka kalinimo įstaigos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį adm. byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį adm. byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį adm. byloje Nr. A525-197/2013). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę (14 parų), mastą bei intensyvumą, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nes nurodyti higienos normų reikalavimų pažeidimai nesukėlė ir pareiškėjas nepatyrė tokių didelių kančių ar nepatogumų bei dvasinė skriauda nėra tokia didelė, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas posėdžio metu nurodė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų areštinėje, jo žaizda supūliavo. Iš administracinėje byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos (b. l. 61–64) matyti, kad pareiškėjui buvo sutvarkyta durtinė nugaros žaizda (dgn.: sena, pūliuojanti durtinė žaizda nugaroje). Kiti įrašai – kad žaizda gyja. Pareiškėjas, kaip nurodė posėdžio metu, pagal Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo įstatymą į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją dėl netinkamų paslaugų suteikimo ar nesuteikimo, nėra kreipęsis. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl tinkamo gydymo galėtų spręsti pagal kompetenciją Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija. Pasinaudojus nustatyta tvarka, toks ginčas būtų teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

III.

Pareiškėjas D. P. apeliaciniu skundu (b. l. 152–153) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. priteisti piniginę kompensaciją neturtinei žalai atlyginti. Taip pat apeliantas prašo priimti atskirąjį nutarimą, kuriuo būtų konstatuota, jog Šiaulių AVPK nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d. nepašalino visų nustatytų Higienos normos HN 37:2009 pažeidimų.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo skunde nurodyto argumento, kad Šiaulių AVPK areštinėje nebuvo veidrodžių ir dėl to pareiškėjas negalėjo nusiskusti. Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad Higienos norma HN 37:2009 nenumato veidrodžių įrengimo areštinėse, kadangi reikalavimą, kad veidrodis turi būti įrengtas policijos areštinių sanitariniame mazge numato minėtos normos 20 punktas. Taigi, teismas neįsigilino į pareiškėjo skundo argumentus, įrodymus vertino paviršutiniškai; neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakovas pripažino, jog kartą per savaitę, kai asmuo yra vedamas maudytis po dušu, jis gali paprašyti jam duoti veidrodį. Tačiau pagal Higienos normos HN 37:2009 20 punktą, veidrodis turi būti įrengtas kameros sanitarinėse patalpose, kad asmuo galėtų skustis ne kartą per savaitę, o kas kelias dienas. Be to, teismas prieštarauja pats sau: iš į bylą pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad pagal Šiaulių visuomenės sveikatos centro duomenis Šiaulių AVPK areštinėje buvo pažeidžiami 6, 27 ir 48 punktų reikalavimai, o sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas nurodo, kad buvo pažeisti tik 6 ir 48 punktai. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teismas atsisakė prie bylos prijungti pareiškėjo pateiktus dokumentus, kurie įrodo, kad pareiškėjas kreipėsi į įvairias institucijas (Generalinę prokuratūrą, Sveikatos apsaugos ministeriją ir pan.), ir prie bylos prijungė tik Šiaulių visuomenės sveikatos centro pateiktus duomenis. Taigi teismas neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų įrodymų. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai jam nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais, nes pareiškėjo patirtos kančios prilygo Konvencijos 3 straipsnyje nustatytam kankinimui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių AVPK, atsiliepime (b. l. 170) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui D. P. už kalinimą Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinėje laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2015 m. vasario 18 d. (14 parų) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinio matyti, kad pareiškėjas skundėsi šiomis laikymo areštinėje sąlygomis: jam nebuvo išduotas antras patalynės užvalkalas, o išduota patalynė buvo purvina ir dėmėta; kamerose dėl neatsidarančių langų ir prastai veikiančios vedinimo sistemos trūko oro; netinkamai įrengti elektros lizdai; nuo sienų ir lubų byrėjo dažai, tinkas; kamerose bei dušo patalpose nebuvo įrengtas veidrodis, todėl pareiškėjas negalėjo nusiskusti, o tualetas buvo įrengtas netinkamai, t. y. neužtikrino pareiškėjo privatumo.

Šiaulių apygardos administracinis teismas pareiškėjo nurodomų pažeidimų dėl netinkamų jo laikymo sąlygų, išskyrus Lietuvos higienos normos HN 37:2009 6 ir 48 punktuose nustatytų reikalavimų pažeidimą (dėl nuo lubų ir sienų byrančio tinko ir dažų), nenustatė, todėl 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2015 m. vasario 18 d. buvo pažeista pareiškėjo D. P. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais už šį laikotarpį atmetė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka tik iš dalies.

Iš į bylą pateiktų duomenų apeliacinio teismo teisėjų kolegija nustatė, kad dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro viršininko pavaduotojas G. Š. 2015 m. kovo 18 d. tarnybiniame pranešime „Dėl informacijos apie D. P. skundo pateikimo“ Nr. 40-PR2-9552 (b. l. 47–49) paaiškino, kad asmenims, pristatytiems į areštinę, išduodamas patalynės komplektas: čiužinys, antklodė ir lovos skalbiniai (rankšluostis, paklodė, pagalvės ir antklodės užvalkalai); minkštasis inventorius dezinfekuojamas dezinfekcinėje kameroje (iškaitinamas aukštoje temperatūroje, dėl ko gali atsirasti rudos dėmės), lovos skalbiniai skalbiami UAB „Šiaulių skalbykla“, o vieną kartą panaudota patalynė ir lovos skalbiniai, jų nedezinfekavus ir neišplovus, asmenims laikomiems areštinėje neišduodama; kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nuo sienų ir lubų krito dažai, luposi tinkas; tačiau areštinės kameros vėdinamos per langus bei per mechaninę patalpų vėdinimo sistemą.

Šias išvadas patvirtina ir į bylą pateikti įrodymai, t. y. Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. spalio 28 d. pažyma „Dėl policijos ir teismo sulaikytų asmenų laikymo sąlygų, jų sveikatos priežiūros prieinamumo bei tinkamumo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje“ Nr. 11VL-150 (b. l. 65–69), kurioje konstatuota, kad Šiaulių AVPK areštinėje pažeidžiami Lietuvos higienos normos 37:2009 6 ir 48 punktų reikalavimai („visose patalpose nusilupę dažai nuo sienų, grindų ir lubų, susidėvėję vamzdynai ir sanitariniai mazgai“); taip pat Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 16 d. patikrinimo aktas Nr. EP-429 (b. l. 79–81), kuriuo konstatuota, kad ankstesnio Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės patikrinimo metu nustatyti Lietuvos higienos normos 37:2009 6 ir 48 punktų reikalavimų pažeidimai nepašalinti: patalpos neremontuotos, nuo sienų, lubų, grindų lupasi dažų danga, trupa, byra tinkas, susidėvėję vamzdynai ir sanitariniai įrenginiai. Minėtame patikrinimo akte nurodyta ir tai, kad kameros vėdinamos atidarius langus, o kiekvienam asmeniui kameroje skiriamas numatytas teisės aktus atitinkantis inventoriaus kiekis, lovos skalbiniai keičiami kartą per savaitę; skalbimui sudaryta sutartis su UAB „Šiaulių skalbykla“, kuri nešvarius skalbinius išveža ir švarius pristato savo transportu; neskalbiamas minkštasis inventorius nukenksminamas dezinfekcijos kameroje. Į bylą pateikti Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės Kameroje dezinfekuojamų daiktų registravimo žurnalas (b. l. 95–97), iš kurio matyti, kad minkštasis inventorius bei lovos skalbiniai reguliariai dezinfekuojami. Be to, fakto, kad kamerose įrengta mechaninė vėdinimo sistema, neneigė ir pats pareiškėjas (b. l. 2–6).

Pažymėtina, kad į bylą pareiškėjo iniciatyva pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas D. P. 2015 m. kovo 20 d. (t. y. daugiau kaip po mėnesio nuo paskutinės buvimo areštinėje dienos) kreipėsi į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą su skundu dėl kalinimo Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinėje sąlygų. Pagal šį pareiškėjo skundą visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 31 d. atliko operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, kurios metu nustatė, kad gyvenamosioms kameroms Nr. 7 ir Nr. 8, dušo patalpoms reikalingas paprastasis remontas: sienų danga aptrupėjusi, atsilupę dažai, sienos nepadengtos lengvai valoma ir dezinfekuojama danga, tačiau pareiškėjo skunde nurodyti faktai dėl nešvaraus minkšto inventoriaus ir neaprūpinimo švariais gulto skalbiniais, dėl kamerose nesančių lentynėlių higienos priemonėms susidėti, nebuvimo galimybės langus atidaryti nepasitvirtino (žr., Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 3 d. raštą Nr. S-1474 (1.23), b. l. 130, ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 1 d. patikrinimo aktą Nr. EP-122, b. l. 133–135, taip pat Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 26 d. raštą Nr. S-1347 (1.24), b. l. 132, ir 2015 m. balandžio 10 d. raštą Nr. S-1581 (1.23), b. l. 131).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtus atsakovo paaiškinimus bei byloje pateiktus duomenis, pagrįstai nenustatė pareiškėjo nurodomų pažeidimų dėl patalynės neišdavimo ar purvinos patalynės išdavimo, netinkamo kamerų vėdinimo ir oro trūkumo, tačiau pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinėje metu kameros Nr. 7 ir Nr. 8 (jose buvo laikomas pareiškėjas, b. l. 127) iš tikro neatitiko Higienos normos HN 37:2009 6 ir 48 punktų reikalavimų, t. y. šiose kamerose nuo sienų ir lubų luposi dažai, byrėjo tinkas.

Pažymėtina, kad Higienos normos HN 37:2009 (ši higienos norma neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d.) 6 punktas nustatė, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o pagal 48 punktą – visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs; patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių. Higienos normos HN 37:2009 6 ir 48 punktų pažeidimą (dėl nuo sienų ir lubų byrančio tinko ir dažų) konstatavo Sveikatos priežiūros tarnyba 2014 m. spalio 28 d. pažymoje Nr. 11VL-150 ir Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. spalio 16 d. patikrinimo akte Nr. EP-429. Šiuos pažeidimus (taip pat tik dėl nuo lubų, sienų byrančių dažų ir tinko) pripažino ir Šiaulių apygardos administracinis teismas, skundžiamame sprendime nurodęs, kad būtent šiais aspektais buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Higienos normos HN 37:2009 27 punkto, nustatančio, kad policijos areštinės patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, pažeidimą 2015 m. balandžio 1 d. patikrinimo akte Nr. EP-122 užfiksavo Šiaulių visuomenės sveikatos centras, tačiau šiuo aspektu pareiškėjas teismui nesiskundė ir jokių argumentų neteikė. Todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime prieštaravo pats sau, nes nekonstatavo Higienos normos HN 37:2009  27 punkto pažeidimo.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad veikiančioms policijos areštinėms buvo taikomi tik tie Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atmetė ir pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamos mechaninės vėdinimo sistemos ir netinkamo elektros lizdų įrengimo.

Pareiškėjo manymu, Šiaulių apygardos administracinis teismas nepagrįstai nepasisakė dėl jo skunde nurodytų teiginių, susijusių su veidrodžio neįrengimu kamerų sanitarinėse patalpose. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šį apelianto teiginį atmeta, nes iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, įvertinęs bylos duomenis, jog laikymo Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinėje metu pareiškėjas dėl nurodyto pažeidimo (veidrodžio neįrengimo), į Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro administraciją nesikreipė, o atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, kad nors kameroje veidrodžiai neįrengti, tačiau pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į areštinės pareigūnus ir paprašyti veidrodžio, kuris galėjo jam būti išduotas prausimosi metu, konstatavo, kad pareiškėjo argumentas dėl veidrodžio neįrengimo yra nepagrįstas.

Pasisakydama minėtu aspektu, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į LVAT 2012 m. vasario 20 d. nutartį administarcinėje byloje Nr. A492-1177/2012, kurioje pažymėta, jog Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkte (šia nuostata, galiojusia nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., apeliaciniame skunde remiasi pareiškėjas) nurodyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Tačiau minėtos normos 2 punkte buvo nurodyta ir tai, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Vadinasi, ir nagrinėjamu atveju neatlikus kapitalinio remonto Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinėje negalima buvo įrengti veidrodžių kamerose, nes areštinėje esantiems veidrodžiams keliami kitokie reikalavimai negu įprastai esantiems prekyboje. Kaip iš esmės teisingai 2015 m. kovo 18 d. tarnybiniame pranešime „Dėl informacijos apie D. P. skundo pateikimo“ Nr. 40-PR2-9552 pažymėjo Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro viršininko pavaduotojas G. Š., Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės dušo patalpose bei kamerose veidrodžių nėra, nes vadovaujantis Areštinių veiklos taisyklių III skyriaus 12.12 punktu policijos areštinėje laikomiems asmenims su savimi kameroje draudžiama turėti „peilius, skutimosi priemones <...> ir kitus aštriabriaunius bei smailius daiktus“, o pagal 12.20 punktą – ir „kitus daiktus ir priemones, kurios gali būti panaudotos policijos pareigūnų užpuolimui ar bandymui pabėgti“. Šiame pranešime pažymėta, kad jei sulaikytasis asmuo tarp savo daiktų, išimtų kratos metu, turi veidrodį arba paprašo areštinės pareigūnų, tai jo arba areštinės veidrodis duodamas dušo metu asmeniui nusiskusti su pareigūno priežiūra. D. P. prie savo daiktų jokio veidrodžio neturėjo, o prašymų išduoti veidrodį tam, kad galėtų nusiskusti, ką, be kita ko, konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, areštinės darbuotojams nepateikė. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu pažeidimo nenustatė. Apelianto argumentai, susiję su veidrodžio neįrengimu kameroje, taip pat atmetami kaip nepagrįsti.

Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 42–45) bei Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro viršininko pavaduotojas G. Š. 2015 m. kovo 18 d. tarnybiniame pranešime „Dėl informacijos apie D. P. skundo pateikimo“ Nr. 40-PR2-9552 (b. l. 47–49) paaiškino, kad visose Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės kamerose įrengtos 1,2 metro aukščio pertvaros, skiriančios sanitarinę patalpą nuo gyvenamosios kameros patalpos; sanitarinio mazgo įėjimas neatitvertas durimis, kadangi to nenumato areštinių įrengimą reglamentuojantys teisės aktai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Todėl teisėjų kolegijos manymu, aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ribojo jo privatumą ir sukėlė jam nemalonius išgyvenimus. Šiuo aspektu, kolegijos vertinimu, pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiose areštinės kamerose, buvo pažeista.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad kalinant jį Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinėje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Teisėjų kolegija su šiuo teiginiu nesutinka. Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Kita vertus, pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją).

Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Šiuo gi atveju, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo laikymo Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinėje laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2015 m. vasario 18 d. (14 parų) teisės aktais nustatytas minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimas nebuvo pažeistas.

Atkreiptinas dėmesys, kad byloje Dmitriy Rozhin prieš Rusiją EŽTT atsižvelgė į nacionalinių teisminių institucijų išvadą, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko įstatymų nustatyto reikalavimo dėl asmeninės erdvės, suteikiamos sulaikytiesiems. EŽTT šioje byloje taip pat nurodė privatumo stoką sulaikytiesiems naudojantis tualetu, atskirtu nuo likusios kameros dalies 1,1 m aukščio pertvara, ir ribotą veiklą ne kameroje. Vis dėlto, atsižvelgęs į bendrą šių sąlygų visumą, visų pirma, trumpą pareiškėjo buvimo pataisos įstaigos drausmės kameroje laiką, EŽTT nemanė, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos, nors toli gražu nebuvo tinkamos, pasiekė žiaurumo ribą, privalomą vertinant elgesį kaip nežmonišką ar žeminantį Konvencijos 3 straipsnio prasme. Todėl EŽTT nenustatė šios nuostatos pažeidimo (žr., EŽTT 2012 m. spalio 23 d. sprendimo byloje Dmitriy Rozhin prieš Rusiją 53 p., pareiškimo Nr. 4265/06; 2012 m. sausio 17 d. sprendimo byloje Fetisov ir kt. prieš Rusiją 138 p., pareiškimų Nr. 43710/07, 6023/08, 11248/08, 27668/08, 31242/08 ir 52133/08).

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti pareiškėjo D. P. teisių pažeidimai (netinkamas tualeto atskyrimas nuo bendro kameros ploto, nuo lubų ir sienų byrantis tinkas ir dažai) taip pat nebuvo tokie, kad prilygtų Konvencijos 3 straipsnyje nustatytam minimaliam žiaurumo lygiui. Konstatuotina, kad Konvencijos 3 straipsnis nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas.

Kiek tai susiję su apelianto argumentais, kad jam nepagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilius prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir LVAT praktikoje (žr. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-444-619/2008).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju, atsižvelgus į nagrinėjamo pažeidimo trukmę (14 parų), pobūdį, konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, nėra pagrindo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, todėl tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas, nepriteisiant žalos atlyginimo pinigais, neatlygintų pareiškėjo patirtos žalos. Kita vertus, teisėjų kolegija nesutinka ir su pareiškėjo teiginiu, jog jam turi būti priteista visa jo skunde nurodyta neturtinės žalos suma – 3 000 Eur.

Pasisakydama dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Svarbu tai, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (skirtingose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2474-520/2015).

Pažymėtina, kad praktikoje administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. 2015 m. vasario mėnesį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 300 Eur minimalus darbo užmokestis); taip pat į pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Be to, LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis adm. bylose Nr. A-2474-520/2015 ir Nr. A-2243-520/2015) nurodoma, kad svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius, atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (14 dienų), į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (nepatogumus, diskomfortą, pažeminimą), kuri nagrinėjamu atveju vertinama 60 Eur. Teisėjų kolegijos manymu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia – pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių AVPK, priteisia 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Be to, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytą prašymą priimti atskirą nutartį, kuria būtų konstatuota, jog Šiaulių AVPK nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d. nepašalino visų nustatytų Higienos normos HN 37:2009 pažeidimų. ABTĮ 108 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos bei asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, tai priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms viešojo administravimo institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į ABTĮ 108 straipsnio 1 dalyje nurodytas institucijas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti, priteisiant pareiškėjui D. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 60 Eur (šešiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

                                                                        Dainius Raižys

                                                                        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė