Administracinė byla Nr. A-324-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00527-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas G. K. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2019 m. sausio 9 d. sprendimo
Nr. 21R-14(AG-496/07-2018) dalį; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. spalio 17 d. raštą
Nr. (23.1-08)RNA-29768; 3) įpareigoti VMI nutraukti priverstinį išieškojimą pagal 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-59250 bei 2013 m. spalio 7 d. sprendimą
Nr. (23.17-08)-320-72119.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad su 2018 m. rugsėjo 26 d. raštu kreipėsi į atsakovą ir prašė nutraukti priverstinį išieškojimą pagal VMI 2013 m. rugpjūčio 21 d. bei 2013 m. spalio 7 d. sprendimus, tačiau ginčijamame 2018 m. spalio 17 d. rašte VMI šio G. K. prašymo netenkino, argumentuodama tuo, kad mokestinės priemokos išieškojimas buvo pradėtas nesibaigus išieškojimo senaties terminui ir įsiskolinimas nėra padengtas, todėl jis turėtų būti tęsiamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjui šį VMI sprendimą apskundus Komisijai, jo skundas buvo iš dalies patenkintas – Komisija VMI įpareigojo pateikti atsakymą dėl G. K. 2018 m. rugsėjo 26 d. prašyme teikto klausimo dėl iš pareiškėjo išieškomų delspinigių sumų apskaičiavimo tvarkos ir delspinigių išieškojimo senaties taikymo, o kita jo skundo dalis buvo atmesta. 

3.       Išdėstęs faktines aplinkybes, susijusias su jam apskaičiuotais akcizais bei su jais susijusiomis sumomis ir priimtais sprendimais išieškoti mokestines nepriemokas iš G. K. turto bei pacitavęs Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 98 straipsnio 2 dalies, 106 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 107 straipsnio 1, 3 ir 5 dalių bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 629 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, pareiškėjas teigė, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas yra ne tas pats, kaip vykdomųjų dokumentų pateikimo senaties terminas. Nurodė, kad bendrasis vykdomojo dokumento pateikimo terminas yra penkeri metai nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o kai vykdomasis dokumentas yra perduotas priverstinai vykdyti, įstatymų leidėjas priverstinio išieškojimo senatį yra nustatęs tik dviem atvejais: vykdomosiose bylose dėl administracinių teisės pažeidimų, o kitas atvejis yra nurodytas Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnyje. Pareiškėjo įsitikinimu, penkerių metų senaties terminas yra taikomas būtent išieškojimui, o ne tinkamai neįvykdytos prievolės priverstinio išieškojimo pradėjimui, o tai reiškia, kad išieškojimas turi būti įvykdytas per penkerius metus, o ne per penkerius metus turi būti pradėtas priverstinio išieškojimo procesas.

4.       Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5.       Atsakovas paaiškino, kad jo turimais 2019 m. vasario 25 d. duomenimis, G. K. mokestinę nepriemoką sudarė 57 262,79 Eur, iš jų: 41 995,96 Eur akcizo mokesčio ir 15 266,83 Eur akcizo delspinigių. VMI nurodė, kad akcizo mokesčio mokestinė nepriemoka susidarė pagal Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus apskrities VMI) 2011 m. balandžio 21 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-83-79, patvirtintą 2011 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-109, dėl kurio vyko mokestinis ginčas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartimi pasibaigus mokestiniams ginčams, pareiškėjui 2012 m. lapkričio 15 d. buvo įteiktas raginimas susimokėti patikrinimo akte priskaičiuotus mokesčius ir nuo šių mokesčių papildomai apskaičiuotus delspinigius. VMI pažymėjo, kad per raginime nurodytą 20 dienų terminą mokestinė nepriemoka nebuvo sumokėta, todėl vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2012 m. gruodžio 5 d. atsirado teisė ją išieškoti. Atsižvelgusi į tai, kad G. K. mokestinės nepriemokos nesumokėjo, VMI priėmė sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto ir šie VMI sprendimai buvo perduoti vykdyti antstoliams.

6.       Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas teisingai nurodė, jog remiantis Mokesčio administravimo įstatymo 107 straipsnio 1 dalimi, mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai, tačiau to paties straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, jog Mokesčio administravimo įstatymo 106 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos nepaisant to, kad jų vykdymo metu mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas pasibaigia. VMI nurodė, kad atsižvelgus į tai, jog G. K. mokestinės nepriemokos išieškojimas buvo pradėtas nepasibaigus išieškojimo senaties terminui ir įsiskolinimas nėra padengtas, jis turi būti tęsiamas Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka.

II.

7.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo G. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8.       Aptaręs pareiškėjo keliamo ginčo esmę, teismas pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 12 d.) 107 straipsnio 1 dalis nustato, jog mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai. Teismas pažymėjo, kad tas pats penkerių metų senaties terminas Mokesčių administravimo įstatyme buvo įtvirtintas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. nutarties priėmimo metu, kuria buvo baigtas mokestinis ginčas ir buvo patvirtinta G. K. apskaičiuota mokestinė prievolė. Pacitavęs Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalies, 106 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 107 straipsnio 5 dalies nuostatas, teismas pažymėjo, kad šios įstatymo nuostatos patvirtina, jog mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodytų mokesčio ir su juo susijusių sumų per 20 dienų nuo šio sprendimo įteikimo mokesčių mokėtojui dienos, o mokesčio ir su juo susijusių sumų penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos, o mokesčių administratoriaus pradėta mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūra užbaigiama nepaisant to, jog jos vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Teismas akcentavo, kad siekiant nustatyti, ar nebuvo pasibaigęs terminas mokestinei nepriemokai išieškoti, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, turi būti analizuojama, kada pareiškėjo atžvilgiu atsirado mokestinė nepriemoka, kada mokesčių administratoriui atsirado teisė ją priverstinai išieškoti ir ar priverstinio išieškojimo terminas nebuvo praleistas.

9.       Teismas nustatė, kad G. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti mokesčių administratoriaus bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Mokestinių ginčų komisija) priimtus sprendimus ir patikrinimo aktą, kuriame jam buvo apskaičiuota mokėti 156 930 Lt akcizų. Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2012 m. spalio 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir Vilniaus apskrities VMI 2011 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. (4.65)-256-109 bei 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo Nr. 68-107 ir Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. S-240(7-200/2011) dalis dėl įpareigojimo sumokėti 15 693 Lt akcizo mokesčio baudą panaikino. Teismas taip pat nustatė, kad mokesčių administratorius 2012 m. lapkričio 15 d. pareiškėjui įteikė raginimą susimokėti patikrinimo akte priskaičiuotus mokesčius, tačiau per raginime nurodytą 20 dienų terminą G. K. jam papildomai apskaičiuotų mokesčių nesumokėjo. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad mokesčių administratorius teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo įgijo nuo 2012 m. gruodžio 5 d.

10.       Teismas pažymėjo, kad VMI 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendime 
Nr. (23.17-08)-320-59250 nusprendė iš G. K. turto išieškoti 185 434,48 Lt mokestinę nepriemoką, o 2013 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-72119 – papildomą 29 809,37 Eur mokestinę nepriemoką. Atsakovas su 2013 m. spalio 18 d. raštu kreipėsi į antstolę, jai pateikė informaciją apie priimtus sprendimus ir prašė išieškotas sumas pervesti į VMI sąskaitą bei informuoti apie priverstinio išieškojimo eigą. Antstolė priimtus vykdyti sprendimus perdavė vykdyti antstoliui.

11.       Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas su 2018 m. rugsėjo 26 d. prašymu kreipėsi į VMI ir prašė sustabdyti bet kokius išieškojimus bei panaikinti bet kokius turto apribojimus ir nutraukti priverstinį išieškojimą pagal VMI 2013 m. rugpjūčio 21 d. bei 2013 m. spalio 7 d. sprendimus. Atsakovas ginčijamame 2018 m. spalio 17 d. rašte G. K. nurodė, kad vykdant mokestinės nepriemokos išieškojimą, buvo priimti VMI 2013 m. rugpjūčio 21 d. ir 2013 m. spalio 7 d. sprendimai išieškoti mokestinę nepriemoką, o jos nesumokėjus, nurodyti sprendimai buvo perduoti vykdyti antstolei. Nurodytame rašte pareiškėjui buvo paaiškinta, kad išieškojimas buvo pradėtas nepasibaigus išieškojimo senaties terminui, todėl turi būti tęsiamas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. G. K. šį raštą apskundė Komisijai ir prašė įpareigoti VMI nutraukti priverstinį išieškojimą pagal jos 2013 m. rugpjūčio 21 d. ir 2013 m. spalio 7 d. sprendimus. Komisija ginčijamu 2019 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – įpareigojo VMI G. K. pateikti atsakymą dėl 2018 m. rugsėjo 26 d. prašyme teikto klausimo dėl iš pareiškėjo išieškomų delspinigių sumų apskaičiavimo tvarkos ir delspinigių išieškojimo senaties terminų taikymo, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

12.       Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius nuo 2012 m. gruodžio 5 d. įgijo teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš G. K., todėl priėmė sprendimus dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo (2013 m. rugpjūčio 21 d. ir 2013 m. spalio 7 d.), taigi mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūra buvo pradėta vykdyti nepraėjus Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam penkerių metų išieškojimo senaties terminui. Teismas akcentavo, kad pagal teisinį reguliavimą (Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio 5 dalis), mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties terminui yra svarbu nustatyti išieškojimo pradžią, kuri nagrinėjamu atveju buvo inicijuota nepraėjus penkeriems metams nuo teisės priverstinai išieškoti atsiradimo dienos.

13.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytas Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio 5 dalies aiškinimas, jog penkerių metų terminas yra taikomas mokestinės nepriemokos išieškojimui, o ne priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo proceso pradėjimui, neatitinka tikrojo šios normos turinio, kadangi ši nuostata eksplicitiškai įtvirtinta, jog pradėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos nepaisant to, jog jų vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas, o tai reiškia, kad pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, mokesčių administratorius neturi teisės pradėti išieškojimo veiksmų, tačiau gali tęsti jau pradėtas išieškojimo procedūras (Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio 5 dalies komentaras). Atsižvelgęs į tai, G. K. argumentą, jog per penkerius metus nuo teisės priverstinai išieškoti dienos turėjo būti įvykdytas mokestinės nepriemokos išieškojimas, teismas atmetė kaip nepagrįstą.

14.       Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas atsakovui pateiktame skunde nurodė teisinį reguliavimą bei išdėstė savo poziciją dėl delspinigių išieškojimo, tačiau nepaisydama to, VMI ginčijamame 2018 m. spalio 17 d. rašte argumentų dėl delspinigių nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Komisija ginčijamame sprendime VMI pagrįstai įpareigojo atsakyti G. K. dėl 2018 m. rugsėjo 26 d. teikto klausimo dėl išieškomų sumų delspinigių apskaičiavimo tvarkos ir delspinigių išieškojimo senaties terminų taikymo.

15.       Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad Komisijos 2019 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 21R-14(AG-496/07-2018) dalis, kuria G. K. skundas buvo atmestas, ir VMI 2018 m. spalio 17 d. raštas Nr. (23.1-08)RNA-29768 buvo priimti tinkamai išanalizavus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo jų naikinti. Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimų panaikinti ginčijamus sprendimus, kaip nepagrįsti buvo atmesti ir išvestiniai reikalavimai įpareigoti VMI nutraukti priverstinį išieškojimą pagal 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-59250 ir 2013 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-72119, kadangi priverstinis išieškojimas yra vykdomas pagrįstai.

III.

16.        Pareiškėjas G. K. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą tenkinti.

17.       Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi bylą nagrinėjęs teismas pažeidė materialiosios teisės normas, netinkamai jas išaiškinęs ir pritaikęs (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 147 straipsnis). Be to, teismas iš esmės tik atkartojo skundžiamų sprendimų argumentus, plačiau jų neaiškindamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalies 5 punktas), o tai turėjo esminės reikšmės nepagrįsto sprendimo priėmimui.

18.       Savo poziciją G. K. iš esmės grindžia tais pačiais argumentai, kurie buvo nurodyti jo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Akcentuoja, kad prievolės atsiradimo metai yra 2010 m., tačiau skundžiamame sprendime yra nurodyta, jog prievolė atsirado 2012 m. gruodžio 5 d. Pažymi, kad nors teismas nurodė, jog pareiškėjo aiškinimas, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas yra ne tas pats, kas vykdomųjų dokumentų pateikimo senaties terminas, tačiau to neargumentavo.

19.       Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

20.       Pacitavęs Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio 1 ir 5 dalių ir 108 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, atsakovas pažymi, kad jeigu mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis nutrūko kilus mokestiniam ginčui, po išieškojimo senaties termino nutrūkimo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis prasideda iš naujo nuo sprendimo dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose įsiteisėjimo dienos, kai apskundus mokesčių administratoriaus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija savo sprendimu nepatenkina mokesčių mokėtojo skundo ir tokio sprendimo mokesčių mokėtojas nustatytu terminu neapskundžia; arba kai mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, nepatenkinantis mokesčių mokėtojo skundo, yra galutinis.

21.       VMI nuomone, G. K. teiginys, kad prievolės atsiradimo metai yra 2010 m., yra nepagrįstas, kadangi mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti ne nuo prievolės atsiradimo momento, o nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Nurodo, kad tai reguliuoja Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio 2 dalis. Atsakovo turimais duomenimis, pareiškėjo mokestinė nepriemoka susidarė pagal Vilniaus apskrities VMI 2011 m. balandžio 21 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-83-79, patvirtintą 2011 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-109, dėl kurio vyko mokestinis ginčas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartimi pasibaigus mokestiniam ginčui, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 89 straipsnio 1 dalimi, G. K. 2012 m. lapkričio 15 d. buvo įteiktas raginimas susimokėti patikrinimo akte priskaičiuotus mokesčius ir nuo šių mokesčių papildomai apskaičiuotus delspinigius. Per raginime nurodytą 20 dienų terminą mokestinė nepriemoka nebuvo sumokėta, todėl vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, teisė ją išieškoti atsirado 2012 m. gruodžio 5 d.

22.       VMI pažymi, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo sprendime yra nurodyta, jog mokesčių administratorius įgijo teisę privertinai išieškoti mokestinę nepriemoką nuo 2012 m. gruodžio 5 d., o ne kad nuo šios datos atsirado prievolė.

23.       Atsakovas akcentuoja, kad Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, jog šio įstatymo 106 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos nepaisant to, jog jų vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. VMI teigia, kad atsižvelgus į tai, jog G. K. mokestinės nepriemokos išieškojimas buvo pradėtas nepasibaigus išieškojimo senaties terminui ir įsiskolinimas nėra padengtas, jis turi būti tęsiamas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

24.       Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes ir padarė teisingas išvadas, todėl nėra pagrindo naikinti teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25.        Gautoje patikrinti administracinėje byloje ginčas kilo dėl to, kad mokesčių administratorius atsisakė nutraukti mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą (žr. nutarties
1–2 p.). Atsisakymas buvo patvirtintas Komisijos bei pirmosios instancijos teismo.

26.        Prieš pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, būtina pažymėti, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl papildomų įrodymų pridėjimo prie administracinės bylos, kadangi joje iš esmės kyla teisės aiškinimo klausimas. Mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo priverstinai išieškotina mokestinės nepriemokos suma keistina iš litų į eurus nedaro įtakos bylos baigčiai – prašymas dėl papildomų įrodymų pridėjimo prie bylos yra atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 str. 3 d.).

27.       Kaip jau buvo minėta, apelianto nuomone, yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo terminas, todėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procesas turi būti nutrauktas. Pareiškėjo įsitikinimu, penkerių metų senaties terminas yra taikomas būtent išieškojimui, o ne tinkamai neįvykdytos prievolės priverstinio išieškojimo pradėjimui, o tai reiškia, kad išieškojimas turi būti įvykdytas per penkerius metus, o ne per penkerius metus turi būti pradėtas priverstinio išieškojimo procesas (žr. nutarties 3 p.).

28.        G. K. tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas bei neteisėtas, todėl prašo jį (sprendimą) panaikinti (žr. nutarties 17–18 p.).

29.       Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ, Įstatymas) 107 straipsnis apibrėžia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatį. Įstatymo 106 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos nepaisant to, jog jų vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Tuo atveju, kai nurodytais atvejais išieškoti mokestinės nepriemokos visiškai ar iš dalies nepavyksta, pakartotinai inicijuoti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą galima tik tuo atveju, jei nepasibaigęs mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas (MAĮ  107 str. 5 d.).

30.       Aiškinant nutarties 29 punkte išdėstytas nuostatas ta apimtimi, kuri aktuali nagrinėjant šį socialinį konfliktą, darytina išvada, jog įstatymų leidėjas yra suteikęs teisę mokesčių administratoriui nepaisyti 5 metų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties termino, jei procedūros buvo pradėtos MAĮ 106 straipsnyje numatytais būdais. Todėl ginčo atveju buvo / yra aktualu, ar mokesčių administratorius mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą pradėjo per 5 metus nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos bei ar pasirinktas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdas atitiko MAĮ 106 straipsnyje išdėstytus būdus.

31.       Į pastaruosius klausimus atsakius teigiamai, dėl ko nėra skirtingų pozicijų (pareiškėjas nepateikė priešingų duomenų, jog mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties termino pradžia ne 2012 m. gruodžio 5 d.; dėl pasirinkto mokestinės nepriemokos išieškojimo būdo apskritai nėra jokio disputo), prieitina prie išvados, jog mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo tęsimas, net ir pasibaigus MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje nustatytam terminui, t. y. pareiškėjo kreipimosi į mokesčių administratorių metu (2018 m. rugsėjo 26 d. – žr. nutarties 2 p.), buvo visiškai teisėtas bei pagrįstas, todėl ir ginčo atsisakymas, išdėstytas VMI 2018 m. spalio 17 d. rašte, turėjo būti paliktas galioti.

32.       Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme prieš pat teismo posėdį (2020 m. sausio 26 d.) buvo gautas pareiškėjo (apelianto) prašymas dėl išieškojimo ir bylos sustabdymo.

33.       Administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kai teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir galiojimo klausimu. Būtent šiuo pagrindu ir prašyta bylos nagrinėjimą stabdyti, tačiau pastarasis prašymas atmestinas.

34.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nutarties 33 punkte nurodytu pagrindu bylos nagrinėjimas gali būti sustabdytas, kai tikrinamoje administracinėje byloje kyla Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir galiojimo klausimas (ai). Šiuo konkrečiu atveju tokios teisinės problemos nėra. Mokesčių administratorius yra atsisakęs nutraukti mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, tai grįsdamas nacionaline teise, kurios aiškinimas buvo pateiktas nutarties 29–31 punktuose. Pareiškėjas nenurodė, kad nacionalinis reguliavimas yra nesuderinamas su tarptautine teise mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties atžvilgiu, dėl ko būtina pasinaudoti prejudicinio sprendimo institutu. Be kita ko, būtina pažymėti ir tai, jog šioje administracinėje byloje yra sprendžiamas ne mokestinės nepriemokos apskaičiavimo teisėtumas bei pagrįstumas, o jau nustatytos mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties klausimas, kurio aiškinimas pateiktas pirmiau.

35.       Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnį buvo išspręstas atskira Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 27 d. nutartimi.

36.       Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius