Administracinė byla Nr.A-438-249/2011
Procesinio
sprendimo kategorija 8.1.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. vasario 7 d.
Vilnius
Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Romano
Klišausko (pranešėjas),
sekretoriaujant
Alinai Dokutovičienei,
dalyvaujant
pareiškėjų atstovui E. B.,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų U. B. – D. ir M. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje
pagal pareiškėjų U. B. – D.
ir M. D. skundą Vilniaus
apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir trečiajam suinteresuotam
asmeniui E. B. dėl turto
arešto akto panaikinimo.
Teisėjų
kolegija
n
u s t a t ė :
I.
pareiškėjai U. B. – D. ir M. D. skunduose Vilniaus apygardos
administraciniam teismui prašė panaikinti:
1) Vilniaus apskrities
valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2009 m. lapkričio
6 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-25588 dėl ½ dalies buto, esančio M. K. Č. g. (duomenys
neskelbtini), Vilniuje, arešto;
2) Vilniaus AVMI 2009 m.
lapkričio 6 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-25592 žemės sklypui Nr. (duomenys
neskelbtini), esančiam SB „Putinas“, Trakų r. sav., kuris priklauso
pareiškėjams bei automobiliui „Honda CR-V“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiam
pareiškėjai U. B. - D..
Skunduose nurodė, kad iš
Vilniaus AVMI 2009 m. lapkričio 25 d. gavo raštą dėl jai priklausančio buto,
esančio M. K. Č. (duomenys
neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), vidutinė
rinkos vertė 653 000 Lt, ½ dalies arešto. Pareiškėjų manymu, turto areštas
pažeidžia bet kokius galiojančius įstatymus ir yra nepagrįstas, neteisėtas ir
naikintinas. Buto dalies turto areštas pažeidžia ir prieštarauja ne tik
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnyje
numatytoms, aiškiai formuluojamoms nuostatoms, Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso (toliau – ir Lietuvos Respublikos CK) normoms, nes Lietuvos Respublikos
CK 3.85 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodoma, kad iš šeimos turto negali būti
išieškoma kreditorių reikalavimus (...), o be teismo leidimo ir apskritai
negali būt atliekami jokie veiksmai susiję šiuo butu, net jei jie būtų pareiškėjų
valios išraiška. Ši buto dalis, kuriai Vilniaus AVMI be teismo leidimo, be
jokių aiškių priežasčių, visiškai nepagrįstai ir neteisėtai paskyrė turto
areštą, yra įforminta būtent kaip šeimos turtas (Nekilnojamojo turto registro
centrinio duomenų banko išrašas 2007 m. rugpjūčio 8 d.), nes šiame bute pareiškėjai
gyvena su savo mažamete dukra G. D..
Taip pat nurodo, kad neteisėtas turto areštas pažeidžia ir suvaržo jų
pagrindines konstitucines teises. Šiame turto arešto akte numatomas turto
arešto mastas yra 75 000 Lt sumai, kai tuo tarpu, vien tik dabartinio
areštuojamojo turto vertė tame pačiame turto arešto akte, pagal vidutinę rinkos
vertę yra nurodyta 653 000 Lt. Visose Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso
(toliau – ir CK) įtvirtintose teisės normose bei visose kitose teisės normose,
kuriuose reglamentuojama turto arešto sąvoka bei turto arešto taikymo
procedūros ir areštuojamojo turto dydžiai, numatomas aiškus, nedviprasmis,
tikėtino išieškomojo turto bei areštuojamojo turto vertės dydis. Šiuo atveju,
numatomo išieškojimo turto mastas ir areštuojamo turto vertės dydis
akivaizdžiai neproporcingo dydžio. Tai pažeidžia ne tik galiojančius įstatymus,
bet ir bet kokią logiką. Be to, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo
įstatymo 101 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyje numatomas turto arešto pagrindas -
pavojus ir rizika, kad turtas gali būti paslėptas ar parduodas, ar kitaip
prarastas. Šiame bute pareiškėjai gyvena su savo mažamete dukra, kitos
gyvenamos vietos neturi, ir tai yra vienintelė gyvenamoji, deklaruota vieta. Tai
yra šeimos turtas, todėl šio buto atžvilgiu negalima imtis jokių veiksmų. Be
to, anot pareiškėjų, nėra jokio pagrindo, nei pavojaus ar rizikos, kad šį turtą
jie parduotų, ar dar kitaip nuslėptų. Todėl, pasak pareiškėjų, jų turtui
pritaikytas areštas yra visiškai nepagrįstas, pažeidžiantis visus galimus
įstatymus bei pareiškėjų konstitucines teises, todėl akivaizdžiai neteisėtas ir
naikintinas.
Dėl žemės sklypo ir
automobilio arešto pareiškėjai nurodė, kad 2009 m. lapkričio 13 d. iš Vilniaus AVMI
gavo raštą dėl jų bendro turto arešto, kuriuo pagal 2009 m. lapkričio 6 d.
turto arešto aktą Nr. 14-28-25592, areštuotas žemės sklypas, esantis Trakų
rajono savivaldybėje, SB „Putinas“, sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), bei
pareiškėjai priklausantis 2000 m. automobilis „Honda CR-V“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Pareiškėjų
teigimu, šis turto areštas taip pat yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.
Nepagrįstas ir neteisėtas yra pats pavedimas tikrinti pareiškėją kaip mokesčių
mokėtoją, buvo pažeistos tikrinimo procedūros, neatsižvelgta į visas
paaiškintas aplinkybes ir nenurodžius jokių objektyvių pagrindų ir priežasčių,
tendencingai patikrinimas tęsiamas. Be viso to, pareiškėjų atžvilgiu imtasi
neteisėtų sankcijų dėl jų turto arešto. MAĮ 101 straipsnio 1 dalyje
vienareikšmiškai nurodoma, kad turtas gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo
metu nustatoma mokesčių įstatymo pažeidimų. Pareiškėjai pabrėžė,
jog kokie konkrečiai pažeidimai buvo nustatyti nenurodoma, jie apie tai nieko
nežino, jiems apie tai nebuvo pranešta. Dėl nenurodytų įstatymų pažeidimų jie
negali nei pasiaiškinti, nei gintis, nei kaip bet kokioje civilizuotoje šalyje,
apskųsti aukštesnei instancijai. Pareiškėjai akcentavo,
jog tik 2009 m. lapkričio 13 d. sužinojo, kad jų turtas areštuotas be jokio
įstatyminio pagrindo, nesiremiant jokiais dokumentais, tik nurodant, kad
mokestinė nepriemoka numatoma apskaičiuoti patikrinimo metu. Be to, MAĮ 101
straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyje, numatomas arešto pagrindas - pavojus bei
pagrįsta rizika, kad turtas gali būti paslėptas ar parduotas. Pareiškėjai pažymėjo, jog jie valdo, naudoja ir disponuoja
taip pat ir kitu turtu, tad jokio pagrindo teigti, kad slėptų šį turtą - nėra.
Jų nekilnojamojo turto - žemės sklypo valdymo, naudojimosi, disponavimo
priverstinis apribojimas, kuris aiškiai niekuo nepagrįstas, nemotyvuotas ir
neteisėtas, akivaizdžiai suvaržo jų pagrindines teises.
Pateiktuose atsiliepimuose
atsakovas Vilniaus AVMI su pareiškėjų skundais nesutiko ir prašė juos atmesti
kaip nepagrįstus.
Atsakovas nurodė, kad Vilniaus
AVMI 2009 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. (14.3)-46-33731 informavo U. B. - D., kad areštuotas
jai priklausantis turtas (2009 m. lapkričio 6 d. turto arešto aktas Nr.
14-28-25588), o M. D. 2009
m. lapkričio 13 d. iš Vilniaus AVMI gavo raštą dėl pareiškėjų bendro turto
arešto (2009 m. lapkričio 6 d. turto arešto aktas Nr. 14-28-25592). Pareiškėjos
ir jos sutuoktinio, M. D.,
mokestinis patikrinimas 2009 m. rugsėjo 22 d. inicijuotas atlikus mokėtojų
mokestinį tyrimą Nr. 388-121 pagal Atrankos tikrinimams ir PVM kontrolės
skyriaus 2008 m. liepos 1 d. tarnybinį pranešimą Nr. (20.18)-39-11488, kuriame
nurodyta, kad dėl 2006 m. liepos 31 d. buto (duomenys neskelbtini) / (duomenys
neskelbtini), Vilniuje dovanojimo sandorio ir galimai nesumokėtų mokesčių
tikslinga atlikti U. B. - D.
ir M. D. mokestinį tyrimą.
Nustatyta, kad U. B. - D.
ir jos sutuoktinis M. D. sudarė
tokius minėto buto sandorius: M. D. bendrosios
jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su U. B. - D. 2005 m. gruodžio 21 d. įsigijo butą už
1000 Lt, 2006 m. liepos 26 d. sutuoktiniai butą pasidalijo (po ½ dalį); 2006 m.
liepos 27 d. M. D. padovanojo
½ dalį buto U. B. - D.
(dovaną įvertino – 217 000 Lt); 2006 m. liepos 31 d. U. B. - D. butą padovanojo savo motinai E. B. (dovaną įvertino – 434 000
Lt); 2006 m. rugpjūčio 2 d. E. B. butą
pardavė V. Š. ir Ž. Š. už 410 000 Lt, o E. B. 2006 m. rugpjūčio 2 d. piniginių
lėšų dovanojimo sutartimi 410 000 Lt padovanojo savo dukrai U. B. – D.. Mokestinio patikrinimo metu
nustatyta, kad U. B. –D.,
sudarydama 2006 m. liepos 26 d. turto padalijimo, 2006 m. liepos 27 d. ir 2006
m. liepos 31 d. dovanojimo tarpinius sandorius siekė mokestinės naudos, t. y.
mokesčių tikslais laikyta, kad butą už 410 000 Lt Ž. Š. ir V. Š. pagal 2006 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo - pardavimo sutartį
pardavė M. D. ir U. B. - D.. Be to, mokesčių
tikslais laikyta, jog 2005 m. gruodžio 21 d. buvo sudarytas ne buto pirkimo - pardavimo,
o dovanojimo sandoris, kurio vertė lygi buto tikrosios rinkos vertei (VĮ
Registrų centro Vilniaus filialo nustatyta rinkos vertė 2005 m. gruodžio 21 d.
yra 270 000 Lt) ir jo pirkimo - pardavimo sutartyje nurodytos įsigijimo kainos
(1000 Lt) skirtumui. Mokestinis patikrinimas baigtas 2009 m. lapkričio 10 d.
(patikrinimo aktas išsiųstas 2009 m. lapkričio 16 d.), kurio metu,
vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio nuostatomis, U. B. - D. už 2005 - 2006 metų
laikotarpį apskaičiuota 50 829 Lt GPM ir 25 231 Lt GPM delspinigių, iš viso 76 060
Lt, o M. D. – 51 336 Lt
GPM ir 25 504 Lt GPM delspinigių, iš viso 76 840 Lt.
Atsakovas akcentavo, jog
atliekant pareiškėjos ir jos sutuoktinio mokestinį patikrinimą, vadovaujantis
MAĮ 101 straipsnio 4 dalimi ir Inspekcijos mokestinių patikrinimų atlikimo, jų
rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 73 punktu, siekiant užtikrinti
mokesčio (galimos nepriemokos) išieškojimą, Vilniaus AVMI 2009 m. lapkričio 6
d. areštavo pareiškėjos skunde minėtą turtą. Pagal MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2
punktą, mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui mokesčių administratorius
gali areštuoti mokesčio mokėtojo turtą. Pagal MAĮ 101 straipsnio 4 dalį
mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas esant vienai iš dviejų sąlygų:
1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu,
taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma
mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam
priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to
gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Atsakovas
pažymėjo, kad Vilniaus AVMI minėtu turto arešto aktu areštavo tik 0,23 dalį ½ dalies
buto, esančio M. K. Č. g. (duomenys
neskelbtini), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)),
priklausančio pareiškėjai, kurios vertė yra 75 095 Lt ir turto arešto mastas
neviršija numatomos priskaičiuoti mokestinės nepriemokos dydžio. Be to, anot
atsakovo, pareiškėjai 2009 m. lapkričio 10 d. patikrinimo aktas Nr.
(21.26)-04-77-91 buvo išsiųstas 2009 m. lapkričio 16 d.. MAĮ suteikia mokesčių
administratoriui teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus
sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 101 straipsnio 3 dalis), bet ir
patikrinimo metu, t. y. ir tais atvejais, kai daroma preliminari išvada apie
galimus mokesčių įstatymų pažeidimus (MAĮ 101 straipsnio 4 dalis). MAĮ 2 straipsnio
12 dalis numato, kad už mokesčių administravimą yra atsakinga valstybės įstaiga
ar institucija, turinti įstatymų suteiktus įgaliojimus veikti mokesčių
administravimo srityje. Mokesčių administravimo sąvoka apima ir tinkamą
mokesčių išieškojimo užtikrinančių priemonių taikymą. Mokestinių prievolių
įvykdymo užtikrinimo priemonių tikslas - užkirsti kelią mokesčių mokėtojui
išvengti mokestinės nepriemokos sumokėjimo, t. y. jų taikymu siekiama, kad
mokesčio mokėtojo finansinė padėtis per visą mokestinio ginčo laikotarpį
išliktų tokia, kokia buvo prieš mokestinės nepriemokos atsiradimą ir tai
garantuotų mokestinės nepriemokos išieškojimo įmanomumą. Taigi, anot atsakovo,
mokesčių administratorius turi teisę taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones,
šiuo atveju turto areštą, ir būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu.
Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėja
savo reikalavimą taip pat grindžia ta aplinkybe, kad Vilniaus AVMI turto arešto
akte nenurodė, kaip pasireiškia pavojus, kad pareiškėja jai priklausantį turtą
gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku
arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pažymėjo, kad
teisės aktai (Civilinio proceso kodekso 678 straipsnis) nereikalauja arešto
akte nurodyti aplinkybių, kuriomis remiantis mokesčių administratorius areštuoja
turtą. Vilniaus AVMI 2009 m. lapkričio 10 d. turto arešto akto Nr. 14-28-25588
forma atitinka Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos
finansų ministerijos viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11
patvirtintą formą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m.
lapkričio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-944-04
pasisakė dėl MAĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto turto arešto pagrindo. Tokia
pat formuluotė įtvirtinta ir MAĮ - yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam
priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to
gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.
Teismas konstatavo, kad vertinant lingvistiniu aspektu minėtą turto areštavimo
sąlygą, matyti, kad ji sukonstruota tokiu būdu (turtą gali paslėpti, parduoti
ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti
mokesčius), jog užtenka konstatuoti tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios pačios
savaime ir sudaro prielaidą šios sąlygos taikymui. Pagal MAĮ 101 straipsnio 4 dalies
komentarą, mokesčių administratorius, įvertindamas sąlygas, kurioms
egzistuojant gali būti nustatoma, jog yra pagrindo manyti, kad yra rizika, jog
mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu
būdu jo netekti, ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir
su juo susijusių sumų, atkreipia dėmesį į tokius faktus: mokesčio ir su juo
susijusių sumų į biudžetą bei valstybės pinigų fondus nesumokėjimas arba
nemokėjimas laiku, padaryti kiti mokesčių įstatymų pažeidimai ir pan. Rizika,
kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali parduoti ar kitokiu būdu jo
netekti, pasireiškė tuo, kad atliekant mokesčių mokėtojo patikrinimą buvo
nustatyta, kad jeigu pareiškėja su savo sutuoktiniu minėtą butą būtų pardavę
patys, tuomet jų pardavimo pajamos būtų apmokestinamos pagal GPMĮ 6 straipsnį
ir 19 straipsnį GPM, o jie, sudarydami dovanojimo sandorius ir tokiu būdu
padidindami įgyjamo turto kainą, turėjo vieną tikslą - išvengti GPM mokėjimo ir
gauti mokestinę naudą. Toks pareiškėjos ir jos sutuoktinio elgesys kelia
abejonių dėl jų sąžiningumo ir yra pakankamas pagrindas manyti, kad jie gali
paslėpti ar kitokiu būdu netekti turto ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma
išieškoti mokestinės nepriemokos, todėl, atsakovo manymu, Vilniaus AVMI
teisėtai areštavo pareiškėjai priklausantį turtą, ir nėra teisinio pagrindo
naikinti mokesčių administratoriaus 2009 m. lapkričio 6 d. turto arešto aktą
Nr. 14-28-25588 bei 2009 m. lapkričio 6 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-25592.
Pateiktame atsiliepime tretysis
suinteresuotas asmuo E. B. su
U. B. - D. pateiktu skundu
sutiko skunde nurodytais motyvais. Tretysis suinteresuotasis asmuo nurodė, kad
šis turto areštas yra neteisėtas. Dukros buto dalis yra įforminta kaip šeimos
turtas, ji jame gyvena su savo šeima, augina mažametę dukrą. Vilniaus AVMI jau
yra areštavusi kitą dukrai ir jos sutuoktiniui priklausantį turtą, kuris yra
pakankamos vertės, esant reikalui, juo galima būtų atlyginti reikalaujamą sumą,
todėl šis areštas yra visai nepagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos
administracinis teismas 2010 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjų U. B. – D. ir M. D. skundus dėl Vilniaus apskrities valstybinei
mokesčių inspekcijos 2009 m. lapkričio 6 d. turto arešto akto Nr. 14-28-25588
ir 2009 m. lapkričio 6 d. turto arešto akto Nr. 14-28-25592 panaikinimo atmetė
kaip nepagrįstus.
Teismas konstatavo, jog
pareiškėjos U. B. – D.,
pareiškėjų ir atsakovo atstovo paaiškinimais, byloje pateiktais rašytiniais
įrodymais nustatyta, kad Vilniaus AVMI pareigūnas, vykdydamas 2009 m. rugsėjo
22 d. pavedimus tikrinti Nr. 83-290 ir 83-291, atliko pareiškėjų M. D. ir U. B. – D. mokestinius patikrinimus, kurių metu
buvo tikrinamas gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo
teisingumas laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., ir 2009
m. lapkričio 10 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.26)-04-77-90, kuriuo M. D. apskaičiavo 51 336 Lt
mokėtiną gyventojų pajamų mokesčio sumą ir 25 504 Lt šio mokesčio delspinigių,
viso – 76 840 Lt, ir patikrinimo aktą Nr. (21.26)-04-77-91, kuriuo U. B. – D. apskaičiavo 50 829
Lt mokėtiną gyventojų pajamų mokesčio sumą ir 25 231 Lt šio mokesčio
delspinigių, viso – 76 060 Lt. Dar nesibaigus mokestiniam patikrinimui, atsakovas
Vilniaus AVMI, siekdama užtikrinti mokesčių nepriemokos išieškojimo iš U. B. – D. užtikrinimą, 2009
m. lapkričio 6 d. turto arešto aktu Nr. 14-28-25588 areštavo 0,23 dalį
pareiškėjai U. B. – D.
asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto - ½ dalies buto, esančio
(duomenys neskelbtini) g. (duomenys
neskelbtini), Vilniuje, uždraudžiant disponuoti šiuo turtu, o 2009 m.
lapkričio 6 d. turto arešto aktu Nr. 14-28-25592, siekdama užtikrinti mokesčių
nepriemokos išieškojimo iš M. D. užtikrinimą,
areštavo pareiškėjams M. D. ir
U. B. – D. bendrosios
jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančius žemės sklypą, esantį SB
„Putinas“, Trakų raj., ir automobilį Honda CR-V, v/n (duomenys neskelbtini) uždraudžiant
pareiškėjams disponuoti šiuo turtu.
Teismas pripažino, jog,
įvertinus byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą, nėra pagrindo manyti, kad
pareiškėjų skundai yra nepagrįsti: Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo
įstatymo 101 straipsnio 1 dalis numato, kad turto areštas – šio ir kitų
įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės
teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo,
naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant
užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Lietuvos Respublikos mokesčių
administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalis numato, kad mokesčių mokėtojo
turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai
apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto
išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra
pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti,
parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma
išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas
tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto
registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas). Teismas
kartu nurodė, jog atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, galima teigti, kad
mokestinės prievolės užtikrinimo būdas – turto areštas – gali būti taikomas,
esant dviems sąlygoms: kai patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas
mokestis, metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų bei esant pagrįstai rizikai,
kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar
kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti
mokesčio ir su juo susijusių sumų.
Teismas
akcentavo, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 120 straipsnio
1 dalis numato, kad mokestinio patikrinimo pradžia yra mokestinio patikrinimo
pavedimo išrašymas.
Pavedimai tikrinti Nr. 83-290 ir 83-291, kuriais pavesta atlikti pareiškėjų mokestinius
patikrinimus, išrašyti 2009 m. rugsėjo 22 d., mokestinio patikrinimo metu, kaip
matyti iš patikrinimo aktų, Vilniaus AVMI pareigūnas nustatė aplinkybes, kurios
sudaro jam prielaidas teigti pareiškėjus M. D. ir U. B. – D. pažeidus Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų
mokesčio įstatymo nuostatas, bei nesumokėjus apskaičiuotų gyventojų pajamų
mokesčio sumų. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad pirmoji sąlyga,
įtvirtinta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio
4 dalyje, ginčo turto arešto areštų aktų priėmimo metu buvo. Pareiškėjų
skunduose nurodyta aplinkybė, kad mokesčių administratorius, iki areštuojant
turtą, neinformavo jų apie nustatytus pažeidimus, negali būti pagrindas naikinti
šiuos aktus, kadangi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas
nenumato, kad iki patikrinimo akto surašymo mokesčių mokėtojui būtų pateikiama
tokio pobūdžio informacija, be to, pareiškėjams turėjo būti žinoma, kokiais
mokesčių įstatymo pažeidimais jie yra įtariami, kadangi mokestinis patikrinimas
buvo atliekamas po mokestinio tyrimo. Antroji sąlyga, kuriai esant yra
pagrindas taikyti turto areštą – pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam
priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to
gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų –
įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, taip pat buvo: patikrinimų metu
nustatytos mokestinių nepriemokų sumos yra didelės, pareiškėjai yra fiziniai
asmenys, kurie, mokesčių administratoriaus teigimu, sudarydami eilę sandorių,
siekė išvengti gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo, todėl mokesčių
administratoriui buvo pagrindas teigti, kad rizika, jog mokesčių mokėtojai gali
perleisti jiems priklausantį turtą, yra pagrįsta. Teismas pažymėjo, jog
aplinkybė, kad areštuota buto dalis yra šeimos turtas, nėra jokia kliūtis jį
perleisti, o duomenis apie kreditorius, prašymą dėl leidimo perleisti tokį
turtą nagrinėjančiam teismui realiai gali pateikti tik patys pareiškėjai.
Teismo
nuomone, kiti pareiškėjų skunduose nurodyti teiginiai, kuriais grindžiamas
ginčijamų turto arešto aktų neteisėtumas ir nepagrįstumas, yra nepagrįsti: Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso 3.85 straipsnio 3 dalies nuostata nėra kliūtis
mokestinę nepriemoką išieškoti iš šeimos turto, kadangi minėta nuostata nėra
taikoma išieškojimui pagal mokesčių administratoriaus reikalavimus, o teismo
leidimas areštuoti turtą, kuriam taikomas šeimos turto režimas, nėra
reikalingas; 2009 m.
lapkričio 6 d. turto arešto aktu Nr. 14-28-25588 areštuota ne visa pareiškėjai U. B. – D. asmeninės
nuosavybės teise priklausanti ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys
neskelbtini), Vilniuje, o tik 0,23 dalis ½ dalies minėto buto, t. y. 75 095
Lt vertės turtas, todėl areštuoto turto vertė neviršija arešto mąsto;
ginčijamais turto arešto aktais pareiškėjams, skirtingai nei teigiama
skunduose, apribota tik teisė disponuoti minėtu turtu, o teisės valdyti ir
naudotis šiuo turtu nėra apribotos; areštuoto turto vertė neviršija turto
arešto aktuose nurodyto turto arešto mąsto, pareiškėjai
neginčija mokesčių administratoriaus atlikto šio turto įkainojimo.
III.
Apeliaciniu
skundu pareiškėjai prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir
priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia
pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Atsiliepimu į
apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą
grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Teisėjų
kolegija
k
o n s t a t u o j a:
IV.
Pareiškėjai ginčija Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių
inspekcijos: 2009 m. lapkričio 6 d. turto arešto akto Nr. 14-28-25588, kuriuo
areštuota ½ dalis buto, esančio M. K.
Č. g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir 2009 m. lapkričio
6 d. turto arešto akto Nr. 14-28-25592, kuriuo areštuotas žemės sklypas Nr. (duomenys
neskelbtini), esantis SB „Putinas“, Trakų r. sav. ir automobilis „Honda
CR-V“, valst Nr. (duomenys
neskelbtini) priklausantys pareiškėjams, teisėtumą bei
pagrįstumą.
Byloje nustatyta, kad ginčijamus
sprendimus atsakovas priėmė, vykdydamas pareiškėjų mokestinius patikrinimus,
kuriais vėliau konstatavo pareiškėjų padarytus atitinkamų mokesčių įstatymų
pažeidimus bei priskaičiavo ir atitinkamas mokestinių nepriemokų sumas.
Lietuvos Respublikos
mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 15 punkte numatyta, kad
mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas,
turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Užtikrinimo
būdų sąrašas pateiktas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 95
straipsnio 1 dalyje, kurioje kitų tarpe minimas ir turto areštas, kaip
mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas.
Turto arešto sąvoka
pateikiama Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 1 dalyje, kur turto
areštas apibrėžiamas, kaip šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis
taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės
sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas
apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą.
Byloje
nagrinėjamu atveju aktualus Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo
įstatymo 101 straipsnio 4 dalyje išvardinti atvejai, nustatantys kada gali būti
areštuojamas mokesčių mokėtojo turtas: <...> „jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas
ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo
metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių
mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo
netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių
sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas,
kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina
mokesčio permoka (skirtumas).“
Iš šios teisės
normos matyti, kad joje iš esmės yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant gali
atsirasti mokesčių administratoriaus teisė taikyti šioje teisės normoje
numatytą poveikio priemonę: 1. kai atliekamo mokestinio patikrinimo metu nustatoma
mokesčių įstatymų pažeidimų; 2. kai yra pagrįsta rizika (pavojus), kad dėl
atitinkamų mokesčio mokėtojų veiksmų gali būti sunku arba tapti neįmanoma
išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.
Pirmuoju atveju, turto
arešto akto surašymas įstatymų leidėjo leidžiamas ne tik tais atvejais, kada
jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs
nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų (Lietuvos Respublikos mokesčių
administravimo įstatymo 101 str. 3 d.), bet ir tais atvejais, kai, pradėjus
bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma tik preliminari išvada apie galimus
mokesčių įstatymų pažeidimus.
Iš
Lietuvos Respublikos
mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalies taip pat matyti, kad nėra
pateiktas užbaigtas sąrašas galimų mokesčio mokėtojo veiksmų, dėl kurių galėtų būti sunku arba tapti neįmanoma
išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju yra pateiktas tik
pavyzdinis sąrašas tokių atvejų – „mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali
paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti“.
Todėl,
aiškinant antrąją sąlygą – kad gali atsirasti pavojus (pagrįsta rizika), jog
bus sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinės nepriemokos, darytina išvada, kad
visi mokesčio mokėtojo veiksmai, kuriuos pastarajam atlikus, mokestinės
nepriemokos išieškojimas galėtų tapti neįmanomas ar būtų apsunkintas, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo
įstatymo 101 straipsnio 4 dalies taikymo
prasme, yra pavojingi.
Minėta, kad pareiškėjų turtas buvo
areštuotas atliekant mokestinį patikrinimą, kurio metu preliminariai atsirado
pagrindas konstatuoti mokestinių įstatymų pažeidimus bei su jais susijusias
mokestines nepriemokas. Tai, kad šis pagrindas buvo pakankamai pagrįstas,
pasitvirtino užbaigto mokestinio patikrinimo rezultatais.
Šio
patikrinimo metu konstatuotų pažeidimų pobūdis, jų mastas - nustatytos mokestinių nepriemokų sumos nėra
mažareikšmės, pažeidimo esmė
pasireiškia eilės sandorių sudarymu, siekiant išvengti gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo, pats
savaime leidžia pagrįstai manyti, kad yra pagrįsta rizika (pavojus), jog dėl
atitinkamų pareiškėjų veiksmų gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti
mokesčio ir su juo susijusių sumų.
Visa tai
apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjų turtas buvo areštuotas
nepažeidžiant Lietuvos
Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalies
reikalavimų. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad areštuoto turto mastas iš
esmės atitiko ir galimos mokestinės nepriemokos mastą, kas atitinka Lietuvos
Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
Nepagrįsti
šiuo atveju apeliacinio skundo argumentai, kurie grindžiami Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, nes Civilinio kodekso 1.1 straipsnio
2 dalį „Turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu
valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės
institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba
įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas
administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų
rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius,
bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso
normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai,
taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.“
Apeliaciniame
skunde nurodytose Civilinio kodekso normose, kuriomis grindžiami apeliantų
argumentai, įsakmiai nurodytų atvejų, dėl šių normų taikymo ir mokestiniams
teisiniams santykiams, nėra. Todėl vadovautis šiomis Civilinio kodekso normomis
nėra teisinio pagrindo.
Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais
motyvais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140
straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
n u t a r i a:
Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą palikti
nepakeistą, o pareiškėjų U. B. –
D. ir M. D. apeliacinį
skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis
Alechnavičius Irmantas
Jarukaitis Romanas
Klišauskas