Civilinė byla Nr. 3K-3-266-378/2019
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00492-2016-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.4.2.12.1; 2.4.2.13
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovams V. J. (V. J.), Z. J. (Z. J.), I. J. dėl nekilnojamojo daikto išreikalavimo iš neteisėto valdymo, dovanojimo sutarties su uzufrukto teisės nustatymu panaikinimo, tretieji asmenys Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė Dalija Svirbutienė, Vilniaus miesto 37-ojo notarų biuro notarė Snieguolė Kaplerienė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių teisės į nekilnojamąjį daiktą parduodant žemės sklypą ir savininko teisių gynimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė išreikalauti iš atsakovo V. J. neteisėto valdymo statinius: gyvenamąjį namą, kitus inžinerinius statinius – šulinį, lauko tualetą, esančius (duomenys neskelbtini); panaikinti 2015 m. gruodžio 18 d. dovanojimo sutartį su uzufrukto teisės nustatymu, sudarytą atsakovų V. J., Z. J. ir I. J.
3. Ieškovė nurodė, kad L. J. turto paveldėtojas Z. J. (sūnus) 2008 m. vasario 8 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė J. B. (J. B.) 1900/6900 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0026-0113, 0,6900 ha ploto, esančio (duomenys neskelbtini). Po šios sutarties sudarymo J. B. tapo viso žemės sklypo savininku. Šios sutarties 6.2 punkte buvo nustatyta, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.395 straipsnio 1 dalį šia sutartimi žemės sklypo pirkėjui J. B. pereina nuosavybės teisė į sklype esančius statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus. Ieškovės teigimu, visi statiniai žemės sklype buvo perleisti J. B. ir pardavėjui Z. J. nebeliko į juos jokių teisių.
4. 2010 m. rugsėjo 15 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi J. B. pardavė naujai pirkėjai G. D. visą žemės sklypą ir statinius, o ši 2012 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė šį turtą ieškovei. Pirkimo–pardavimo sutarties 6.2 punkte buvo nustatyta, kad parduodamame žemės sklype yra statinių, į kuriuos neįregistruotos daiktinės teisės. Tokiu būdu ieškovė tapo visų ir bet kokių statinių, esančių žemės sklype, savininke.
5. Iš 2016 m. vasario 8 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko ieškovė sužinojo, kad 2015 m. spalio 23 d. Z. J. savavališkai suformavo žemės sklype statinius ir pagal 2015 m. lapkričio 9 d. naujai išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą neteisėtai įregistravo juos savo vardu, o 2015 m. gruodžio 16 d. dovanojimo sutartimi perleido juos savo sūnui V. J. ir įregistravo uzufruktą, kuriuo iki tol statiniuose gyvenusiems Z. J. ir I. J. buvo suteikta teisė neatlygintinai gyventi iki gyvos galvos.
6. Ieškovė teigė, kad atsakovas Z. J. neteisėtai perleido sau nepriklausantį nekilnojamąjį turtą, be to, jis valdo ieškovei priklausančius nekilnojamojo turto objektus. Ieškovė pažymėjo, kad sutarties 4.4 punktu Z. J. įsipareigojo per vienerius metus nuo sutarties sudarymo nugriauti bei išgabenti iš sklypo pastatytus pastatus ir statinius, kurie, nors ir stovėjo perkamame žemės sklype, nebuvo įregistruoti viešame registre.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. vasario 1 d. sprendimu atmetė ieškinį.
8. Teismas nustatė, kad ieškovės nuosavybės teisės pagal 2012 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį įregistruotos į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Atsakovo V. J. nuosavybės teisės į šiame žemės sklype esančius nekilnojamojo turto objektus (gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šulinį, lauko tualetą) įregistruotos pagal 2015 m. gruodžio 16 d. dovanojimo sutartį Nr. 11235.
9. Nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šulinį ir lauko tualetą L. J. įgijo pagal įgyjamąją senatį Vilniaus rajono apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimu. Po L. J. mirties (mirė (duomenys neskelbtini) palikimą priėmė atsakovas Z. J., jis 2008 m. vasario 8 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė J. B. 1900/6900 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Po šios sutarties sudarymo J. B. tapo viso 0,6900 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininku.
10. 2010 m. rugsėjo 15 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi J. B. pardavė G. D. žemės sklypą ir jame esantį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 4400-1670-9314, o ši 2012 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė žemės sklypą ir jame esantį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 4400-1670-9314, ieškovei.
11. Atsakovas Z. J. gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šulinį, lauko tualetą 2015 m. spalio 23 d. įregistravo Nekilnojamojo turto registre; 2015 m. lapkričio 9 d. išduotu atsakovui Z. J. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre šio atsakovo nuosavybės teisės į statinius; 2015 m. gruodžio 16 d. dovanojimo sutartimi su uzufrukto nustatymu atsakovas Z. J. ginčo statinius padovanojo atsakovui V. J. su teise atsakovams Z. J. ir I. J. neatlygintinai naudotis ginčo statiniais iki gyvos galvos.
12. Teismas sprendė, kad 2008 m. vasario 8 d. sutartimi buvo parduota tik žemės sklypo dalis; pažymėjo, kad šios sutarties pavadinimas „Žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartis“ atskleidžia, jog perkamas (parduodamas) ir gyvenamasis namas su priklausiniais.
13. Teismas nustatė ir tai, kad J. B. nesikreipė į teismą dėl atsakovų iškeldinimo, neregistravo savo nuosavybės teisės į ginčo statinius, nuo sutarties sudarymo (beveik dešimt metų) aktyviai nesiekė jų nugriauti, ginčo namas yra gyvenamas.
14. Vertindamas 2008 m. vasario 8 d. sutarties 4.4 punkto nuostatą, pagal kurią pardavėjas įsipareigojo per vienerius metus nuo šios sutarties pasirašymo nugriauti ir išgabenti iš parduoto sklypo savavališkai pastatytus pastatus ir statinius, teismas pažymėjo, kad, skirtingai nei nurodo J. B., savavališkai pastatytas pastatas neturi būti suprantamas kaip niekur neįregistruotas. Toks sutarties aiškinimas, teismo vertinimu, nebūtų sąžiningas. Iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo teismas nustatė, kad šiuo metu atsakovo Z. J. naudojamame žemės sklype yra šiltnamis, pavėsinė, todėl aptarta sutarties nuostata taikytina tik tokiems statiniams kaip sandėliukas ir voljeras. Tai patvirtina byloje esantys įrodymai, kuriais atsakovas buvo ragintas nugriauti būtent sandėliuką ir voljerą.
15. Teismas įvertino sutarties šalies Z. J. elgesį sutarties sudarymo metu ir po to ir pažymėjo, kad joks vidutiniškai protingas asmuo neparduotų savo šeimos gyvenamosios vietos, bei įvertinęs bylos įrodymus pripažino, kad šis atsakovas nenorėjo parduoti gyvenamosios vietos, tokia jo valia 2008 m. vasario 8 d. pirkimo–pardavimo sutartyje neišreikšta. Vėlesnis J. B. elgesys patvirtina, kad ir jis neturėjo valios įgyti ginčo statinius, o teismo posėdžio metu jo nurodytas priešingas aplinkybes teismas vertino kritiškai, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė ir J. B. yra draugai.
16. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, sprendė, jog J. B. 2008 m. vasario 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į ginčo statinius, todėl jos neįgijo ir G. D. bei ieškovė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog ginčo statiniai buvo pastatyti savavališkai. Dėl to teismas ieškinį atmetė.
17. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. vasario 7 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 1 d. sprendimą paliko nepakeistą.
18. Kolegija iš Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatė, kad Z. J. 2003 m. spalio 27 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo pagrindu paveldėjo jo tėvui L. J. nuosavybės teise priklausantį 6900 kv. m žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2003 m. lapkričio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi jis pardavė J. B. 5000/6900 dalių žemės sklypo, o 2008 m. vasario 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi J. B. kartu su sutuoktine įsigijo likusią 1900/6900 sklypo dalį. Vėliau visas žemės sklypas ir įregistruoti statiniai 2010 m. rugsėjo 15 d. sutartimi perleisti G. D. ir G. D., o šie 2012 m. rugsėjo 18 d. sutartimi šį turtą perleido ieškovei.
19. Ginčo sklype 2008 m. įregistruotas naujas statinys – pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2008 m. spalio 15 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, atitinkamai įregistruota J. B. nuosavybės teisės į jį. Į kitą ginčo sklype esantį 1930 m. statybos statinį, šulinį, lauko tualetą nuosavybės teisės įregistruotos L. J. vardu nuo 2015 m. spalio 26 d., o jo įpėdinio atsakovo Z. J. vardu – nuo 2015 m. lapkričio 10 d. (pagal 2003 m. rugsėjo 30 d. teismo sprendimą, 2013 m. gruodžio 12 d. seniūnijos pažymėjimą, 2015 m. lapkričio 9 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą). Nuo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosavybės teisės į aptariamą daiktą įregistruotos V. J. vardu 2015 m. gruodžio 16 d. dovanojimo sutarties pagrindu, įregistruojant uzufruktą I. J. ir Z. J. naudai.
20. Kolegija pažymėjo, kad, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, galiojančiam paveldėjimo teisės liudijimui, gyvenamojo namo ir inžinerinių statinių įregistravimo momentas neturi kokios nors teisinės reikšmės nuosavybės įgijimo faktui. Kadangi šiuo aspektu nepateikti reikšmingi teisiniai argumentai, tai kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisakė. Ieškiniui tenkinti neturinčia esminės reikšmės kolegija pripažino ir aplinkybę dėl 2008 m. vasario 8 d. sutarties 4.4 punkto nuostatos, nes ieškinys negrindžiamas savavališkos statybos faktais, neprašoma pašalinti sutartyje aptartų savavališkos statybos padarinių.
21. Sudarant 2008 m. vasario 8 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sandorį, sklype nebuvo įregistruoti ne tik statiniai, kuriuos palikėjas įgijo pagal įgyjamąją senatį, bet ir kitas pastatytas gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
22. Teismo posėdžio metu apklaustas J. B. nepatvirtino objektyviais duomenimis, kad buvo sulygta dėl 1930 metų statybos statinio nuosavybės teisės perleidimo ir (ar) jo nugriovimo. Todėl kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad J. B. nereiškė pretenzijų dėl sklype esančio statinio. Kolegija iš faktinių bylos aplinkybių pripažino labiau tikėtina, kad, sudarant 2008 m. vasario 8 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, 6.2 punktu buvo susitarta dėl sandorio metu neregistruoto statinio, kurį statė ir nuosavybės teises įregistravo J. B., įsigijęs žemės sklypą nuosavybės teise, ir nėra pagrindo daryti išvadą, jog šalys buvo susitarusios dėl kito neregistruoto statinio, apie kurio egzistavimą šalims akivaizdžiai buvo žinoma, nuosavybės perleidimo.
23. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju ieškovė neįrodė vienos pagrindinių vindikacijos taikymo sąlygų, t. y. nuosavybės teisės į daiktą įgijimo, todėl jos pažeistos teisės pasirinktu teisių gynimo būdu negali būti apgintos, atitinkamai dovanojimo sutartis su uzufrukto nustatymu nepažeidžia ieškovės interesų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
24. Kasaciniu skundu ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 7 d. nutartį ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 1 d. nutartį panaikinti ir ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Teismai 2008 m., 2010 m., 2012 m. sutarčių nuostatas aiškino pažeisdami CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, nepagrįstai susiaurino šalių susitarimo ribas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pirkėjui J. B. neperėjo nuosavybės teisė į ginčo statinius. Teismai, aiškindami 2008 m. sutarties 6.2 punkto nuostatą, be pagrindo nesirėmė žodiniu sutarties tekstu, kuris patvirtina sutarties šalių valią perleisti nuosavybės teises į visus žemės sklype esančius statinius, nors teismų praktikoje akcentuojama, kad sutarties tekstas turi didesnę reikšmę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2012; kt.).
24.2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.395 straipsnio 1 dalies normą, nes, net ir nesant sutartyje nuostatų dėl nuosavybės teisės į statinius žemės sklype perėjimo, pagal įstatymą nuosavybės teisės į visus objektus vis tiek pereitų pirkėjui. Be to, sutarties šalys 2008 m. sutartimi aptarė, jog, J. B. perkant žemės sklypą, kartu pereina nuosavybės teisė į jame esančius statinius ir kitus objektus. J. B. patvirtino, kad jis pirko žemės sklypą su visais objektais. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1423-06/03 patvirtina, kad nuosavybės teisės atsakovui Z. J. perėjo dar 2003 m. Tai, kad žemės sklypo pirkėjai nesiėmė priemonių atsakovams iškraustyti, nepatvirtina, jog 2008 m. sutartimi susitarta tik dėl dalies objektų žemės sklype nuosavybės teisės perėjimo. Sutarties turinio aiškinimo nelemia ir tai, kad J. B. žemės sklype statėsi kitą gyvenamąjį namą ir jį įregistravo. Teismai nepagrįstai esminiu argumentu nepripažinti nuosavybės teisių į ginčo objektus perėjimo laikė atsakovo Z. J. argumentą, kad jis nenorėjo parduoti statinių, o pirkėjas nenorėjo jų įsigyti, nors sutarties tekstas leidžia teigti priešingai, be to, joks vidutiniškai protingas asmuo neparduotų savo gyvenamosios vietos.
24.3. Teismai netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimą. Ieškovė, teigdama, kad jai yra perėjusios nuosavybės teisės į ginčo statinius, savo argumentus pagrindė 2008 m., 2010 m. 2012 m. sutartimis, J. B. parodymais. Atsakovai, teigdami, kad nuosavybės teisės į ginčo statinius ieškovei neperėjo, nepateikė įrodymų savo argumentams patvirtinti, savo argumentus grindė subjektyviais atsakovo parodymais.
25. Atsakovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
25.1. Teismai nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo naštos paskirstymą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes, o atsakovas turi įrodyti savo atsikirtimus. Net ir tuo atveju, jeigu atsakovas neįrodo savo atsikirtimų, tai savaime neteikia pagrindo daryti išvadą, kad ieškovo nurodytos aplinkybės yra įrodytos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-644/2006). Net jei ir būtų pripažinta, kad atsakovas neįrodė savo atsikirtimų, ieškovė nėra atleidžiama nuo įrodinėjimo pareigos ir turi savo teiginius pagrįsti. Šiuo atveju ieškovė neįrodė, kad nuosavybės teise įgijo ir valdė ginčo statinius ir atsakovas prieš jos valią atėmė galimybę valdyti statinius. Ginčo objektai tiek 2008 m., tiek ir 2012 m. buvo nekilnojamojo turto objektai, turintys individualias savybes, požymius, pažymėti plane, jie faktiškai egzistavo, todėl galėjo ir turėjo būti įvardyti sutartyse bei individualizuoti žemės sklypo perleidimo sutartyje taip, kaip to reikalauja imperatyvios CK 6.396 straipsnio nuostatos.
25.2. Ieškovės nurodomos kasacinio teismo nutartys nagrinėjamu atveju negali būti taikomos, nes iš esmės skiriasi faktinės aplinkybės, taikytos materialiosios teisės normos. Be to, siekdami nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus (valią), teismai turi taikyti teismų praktikoje suformuluotų sutarčių aiškinimo būdų visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010; kt.). Teismai nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių, iš esmės įvertino visas tiek 2008 m., tiek ir vėlesnių sutarčių sąlygas, jų visumą, o svarbiausia – ir šalių elgesį po sutarčių sudarymo. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2012 m. rugsėjo mėn. 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teises į žemės sklypą, kuriame stovi atsakovui V. J. priklausantys pastatai. Šioje sutartyje dalykas buvo aiškiai apibrėžtas 2.1–2.3 punktuose, tačiau juose neminimi ginčo statiniai. Sutarties 6.2 punkte nustatyta, kad žemės sklype yra statinių, reg. Nr. 10/5378, į kuriuos nuosavybės teisės nėra įregistruotos, ir kartu pacituota CK 6.395 straipsnio nuostata. Pažymėta, kad sutarties 6.2 punkte individualizuoti statiniai, kurių reg. Nr. 10/5378, nėra atsakovui nuosavybės teise priklausantys ginčo statiniai. Taigi, lingvistinė sutarties aiškinimo taisyklė nepatvirtina, kad ieškovė įgijo nuosavybės teises į ginčo statinius, nes nė vienoje sutarties sąlygoje nėra šių statinių požymių, savybių, aprašymo. Be to, pradinis pirkėjas J. B. 2008 m. spalio 15 d. įregistravo savo nuosavybės teises į naują statinį – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 4400-1670-9314, kuris 2008 m. vasario 8 d. sutarties sudarymo dieną nebuvo įregistruotas. Ši aplinkybė leidžia pripažinti, kad šalys sutarties 6.2 punkte tarėsi dėl nebaigto statyti gyvenamojo namo likimo.
25.3. Ieškovė formaliai įvardija CK 6.395 straipsnio 1 dalies nuostatos pažeidimą, nevertindama jo pareikštų reikalavimų aspektu. Nagrinėjamos bylos dalykas yra vindikacinis reikalavimas, o ne reikalavimas pripažinti nuosavybės teises į ginčo statinius. Ieškovė 2012 m. rugsėjo 18 d. sutartimi pirko žemės sklypą ir jame esančius statinius; šie statiniai įvardyti sutarties 2.1–2.3 punktuose, o ginčo statiniai nebuvo sutarties dalykas CK 6.395 straipsnio prasme. Ginčo statiniai egzistavo anksčiau, nei buvo sudaryta sutartis, todėl pagal CK 6.396 straipsnio nuostatas privalėjo būti nurodyti. CK 6.395 straipsnio nuostatos turėtų būti taikomos priklausiniams, laikiniems statiniams, neregistruojamiems statiniams ir pan., bet ne savarankiškiems nekilnojamojo turto objektams. To nepadarius, negalima teigti, kad jie buvo sutarti. Sutarties sudarymo metu ginčo statiniai faktiškai egzistavo, todėl dėl jų nuosavybės perleidimo turėjo būti susitarta. Tokio objekto neaptarimas sutartyje reiškia sutarties šalių valios dėl to objekto nebuvimą. Ieškovė nepagrįstai nagrinėjamu atveju remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2012, 2016 m. birželio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016 ir pan., nes šių bylų nagrinėjimo aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl vindikaciją reglamentuojančių materialiosios teisės normų (CK 4.95 straipsnio) aiškinimo ir taikymo
26. CK 4.95–4.97 straipsniuose įtvirtintos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta principinė asmens nuosavybės teisių apsaugos nuostata – savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacija). Teismui sprendžiant dėl turto išreikalavimo pagal ieškovo vindikacinį reikalavimą lemiamą reikšmę turi nustatymas, kas yra tikrasis turto savininkas. Daiktinių teisės normų pagrindu turtas išreikalaujamas, kai jo savininkas nėra perleidęs nuosavybės teisių į tą turtą.
27. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus ieškovas, pasinaudodamas CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta teise, reiškia vindikacinį ieškinį. Vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-460-690/2017 19 punktą).
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, jog sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009; ir kt.).
29. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, prašydama išreikalauti iš atsakovo V. J. neteisėto valdymo statinius: gyvenamąjį namą, kitus inžinerinius statinius – šulinį, lauko tualetą, esančius (duomenys neskelbtini), visų pirma turėjo įrodyti, kad būtent ji yra teisėtai įgijusi nuosavybės teisę į šiuos statinius.
30. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta teisė įgyti nuosavybę bei garantuota šios teisės apsauga. Pagal Konstituciją nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, inter alia (be kita ko), teisėtumo, sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas).
31. Konkretūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nurodyti CK 4.47 straipsnyje: nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius (nurodyto straipsnio 1 punktas), paveldint (2 punktas), pagaminant naują daiktą (4 punktas), kitais šiame straipsnyje ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Visi šiame straipsnyje nurodyti pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas jų atskirai pakankamas nuosavybės teisei įgyti.
32. Ieškovė, pareiškusi vindikacinį ieškinį atsakovui, savo nuosavybės teisę į ginčo statinius grindė šiomis aplinkybėmis: L. J. turto paveldėtojas Z. J. (sūnus) 2008 m. vasario 8 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė J. B. 1900/6900 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0026-0113, 0,6900 ha ploto, esančio (duomenys neskelbtini). Po šios sutarties sudarymo J. B. tapo viso žemės sklypo savininku. Šios sutarties 6.2 punkte buvo nustatyta, kad pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalį šia sutartimi žemės sklypo pirkėjui J. B. pereina nuosavybės teisė į sklype esančius statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus. Ieškovės teigimu, visi statiniai žemės sklype buvo perleisti J. B. ir pardavėjas Z. J. nebeteko į juos jokių teisių. 2010 m. rugsėjo 15 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi J. B. pardavė naujai pirkėjai G. D. visą žemės sklypą ir statinius, o ši 2012 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė šį turtą ieškovei. Pirkimo–pardavimo sutarties 6.2 punkte buvo nustatyta, kad parduodamame žemės sklype yra statinių, į kuriuos neįregistruotos daiktinės teisės. Ieškovės teigimu, tokiu būdu ieškovė tapo visų ir bet kokių statinių, esančių žemės sklype, savininke.
33. Taigi, ieškovė nuosavybės teisę į ginčo statinius kildino iš pirkimo–pardavimo sutarties, kurioje ginčo statiniai neindividualizuoti, o šios nutarties 32 punkte nurodytos faktinį ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės suponuoja išvadą, kad byloje keliamas CK 4.40 straipsnio 1 dalies ir CK 6.395 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo klausimas, kuriuo kolegija nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pasisako.
Dėl CK 6.395 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo
34. CK 4.40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Tai yra įtvirtina klasikinė superficies solo cedit (kas yra sklypo viršuje, jam ir priklauso) taisyklė, reiškianti, kad viskas, kas susijungia su žemės sklypo paviršiumi, priklauso nuosavybės teise žemės sklypo savininkui. Kartu tai reiškia žemės sklypo savininko nuosavybės teisės įgijimą į visus prie žemės sklypo prijungtus daiktus ir nuosavybės teisės į šiuos objektus praradimą kitiems asmenims. Tokiu būdu CK 4.40 straipsnio 1 dalis įtvirtina susijungimą kaip nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindą, tačiau šios normos taikymo sritis apribota susijungimo su žemės sklypu atvejais. Kartu ši norma yra dispozityvi ir šalių susitarimas gali nustatyti kitokias susijungimo pasekmes.
35. Pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalį, parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas; jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Sisteminė šios nutarties 34 ir šiame punktuose nurodytų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žemės sklypo savininko nuosavybės teisių į tame sklype esančius statinius bei įrenginius prezumpcija, kuri atsispindi ir prievolių teisės normoje – CK 6.395 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje žemės sklypo, kuriame yra statinių, pirkimo–pardavimo santykius.
36. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žemės sklypo savininko nuosavybės teisių į tame sklype esančius statinius bei įrenginius prezumpcija gali būti nuginčyta. Jei įrodymai patvirtina vienos šalies teisėtai įgytas tam tikros apimties nuosavybės teises į statinį (kaip į nekilnojamąjį daiktą ar kaip į tokio statuso neturinčią konstrukciją), tai faktas, kad kita šalis yra žemės sklypo, kuriame yra statinys, savininkė, suteikia šiai šaliai teisę ginti nuosavybės teises į žemės sklypą, tačiau toks faktas savaime nepanaikina pirmosios šalies įgytų teisių į statinį ir nesuteikia antrajai šaliai teisės perimti jo valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015).
37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo nuosavybės teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ketinimas turi būti išreikštas aiškiai ir neabejotinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008). Kaip jau minėta, pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalį, parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas; jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Kai statinių klausimas pirkimo–pardavimo sutartyje neaptartas, nurodyta prezumpcija tam tikrais atvejais gali būti nuginčyta, jeigu bus įrodyta, kad asmuo, kuris perleido nuosavybės teisę į žemės sklypą, neatliko valinių veiksmų, kurie patvirtintų šio asmens ketinimus atsisakyti nuosavybės teisės į statinius, o atvirkščiai – siekė ją išsaugoti.
38. Nagrinėjamu atveju ginčo statiniai pirkimo–pardavimo sutartyse, kaip šių sutarčių dalykas, neindividualizuoti, tačiau į sutartis perkelta standartinė CK 6.395 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti šios nutarties 36 punkte nurodytą prezumpciją. Esant tokiai sutarčių sąlygai paneigti minėtą prezumpciją pareiga kyla atsakovui, teigiančiam, kad parduodamas žemės sklypą jis neturėjo ketinimų atsisakyti nuosavybės teisės į ginčo statinius.
39. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-969/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
40. Tai, kad įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi reikšmė. Tikrasis sutarties (jos sąlygos) turinys gali nesutapti su pažodine teksto reikšme, jeigu pažodinį tekstą paneigia įstatyme (CK 6.193 straipsnis) įvardytos sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės (sutarties sąlygų kontekstas, faktinis šalių elgesys, kt.). Įstatymu teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-120/2013 ir kt.).
41. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018 48 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
42. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje, tačiau šio principo nereikėtų pernelyg suabsoliutinti. Jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-1075/2019 21 punktą).
43. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus. Tai, kokie buvo tikrieji sutarties šalių ketinimai, šalių elgesys sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo ir pan., yra fakto klausimas. Todėl į klausimą, ar nagrinėjamos bylos atveju žemės sklypo savininkas, parduodamas žemės sklypą, turėjo ketinimą pasilikti savo nuosavybėje ant šio sklypo esančius statinius ar jų dalį, turi atsakyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, aiškindami sutartį ir vertindami byloje esančius įrodymus. Kasacinis teismas gali spręsti tik klausimą, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo bei įrodymų vertinimo taisykles, ar nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.
44. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė faktines aplinkybes ir aiškino pirminės (2008 m.) žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, kuriose nurodyta, kad pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalį šia sutartimi nuosavybės teisė į parduodamame žemės sklype esančius statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus pereina žemės sklypo pirkėjui, o sutarties 4.4 punkte nurodyta, kad pardavėjas įsipareigoja per vienerius metus nuo šios sutarties pasirašymo nugriauti ir išgabenti iš parduoto sklypo savavališkai pastatytus pastatus ir statinius. Aiškindami šias sutarties sąlygas teismai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, vertino šalių elgesį po sutarties sudarymo ir sprendė, jog svarbu tai, kad pirmasis žemės sklypo pirkėjas J. B. į teismą dėl atsakovų iškeldinimo nesikreipė, savo nuosavybės teisės į ginčo statinius neregistravo, aktyviai nesiekė jų nugriauti; antstolio R. Vižainiškio 2016 m. birželio 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu nustatyta, kad atsakovo V. J. naudojama teritorija apie jo namą ir kitus objektus nėra aptverta, o šalia jo esanti žemės sklypo dalis, kuria naudojasi šio žemės sklypo savininkai (ieškovė) ir anksčiau buvę savininkai, yra aptverta, įrengti užrakinami vartai; šiuo metu, praėjus beveik dešimčiai metų nuo 2008 m. vasario 8 d. sutarties sudarymo, ginčo namas yra gyvenamas, juo nepertraukiamai naudojasi atsakovo šeima. Teismai taip pat nustatė, kad 2008 m. vasario 8 d. sutarties 4.4 punkto nuostata, kuria pardavėjas įsipareigoja per vienerius metus nuo šios sutarties pasirašymo nugriauti ir išgabenti iš parduoto sklypo savavališkai pastatytus pastatus ir statinius, turi būti taikoma tokiems statiniams kaip sandėliukas ir voljeras, o ne ginčo statiniams, tą patvirtina byloje esantys įrodymai, kuriais atsakovas buvo ragintas nugriauti būtent sandėliuką ir voljerą. Teismų nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad žemės sklypo įgijėjas J. B. savęs nelaikė ginčo statinių savininku ir jokių savo, kaip savininko, teisių neįgyvendino (statinių nevaldė, jais nesinaudojo, nesiekė jais naudotis ir kt.), šias teises visa apimtimi įgyvendino būtent atsakovas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad kita žemės sklypo įgijėja G. D. (2012 m. rugsėjo 15 d. sutartimi įgijusi nekilnojamuosius daiktus iš J. B.) būtų laikiusi save ginčo statinių savininke bei būtų siekusi įgyvendinti nuosavybės teisę į juos.
45. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgdami į šios bylos aplinkybes teismai tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, nustatė tikruosius pirkimo–pardavimo sutarčių šalių ketinimus ir tai atliko ne tik vertindami sutarties teksto lingvistinę reikšmę, bet nustatė ir įvertino sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Nagrinėjamos bylos atveju svarbus šalių elgesys po sutarties sudarymo, kadangi byloje nustatyta, jog atsakovai niekada nebuvo išsikėlę iš ginčo pastatų, iki ieškovės reikalavimų pareiškimo nagrinėjamoje byloje niekas jų iš ginčo pastatų nekeldino, jokiais veiksmais jų teisių neginčijo.
46. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė, reikšdama vindikacinį ieškinį, neįrodė šios nutarties 27 punkte nurodytos vienos iš vindikacinio ieškinio sąlygų – nuosavybės teisės į ginčo statinius turėjimo, todėl jos ieškinys atmestas pagrįstai.
47. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias savininko teisių gynimą bei sutarčių aiškinimą, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo
48. Atmetus ieškovės kasacinį skundą, ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
49. Atsakovai kasaciniame teisme patyrė 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, ir prašo jas atlyginti. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktais, sprendžia tenkinti atsakovų prašymą ir priteisti iš ieškovės šių išlaidų atlyginimą jas sumokėjusiam atsakovui V. J.
50. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 1 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 17,74 Eur tokių išlaidų. Šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
51. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. balandžio 19 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuoti atsakovui V. J. nuosavybės teise priklausantys statiniai, uždraudžiant jų nuosavybės teisės perleidimą, įkeitimą ir pan. Atmetus ieškovės kasacinį skundą, naikintinos teisėjų atrankos kolegijos nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1000 (vieną tūkstantį) Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo.
Priteisti iš ieškovės J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 17,74 Eur (septyniolika Eur 74 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, mokėtino į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. balandžio 19 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančių statinių – gyvenamojo namo, šulinio, lauko tualeto – areštą, kuriuo uždrausta perleisti statinius tretiesiems asmenims, juos įkeisti, registruoti Nekilnojamojo turto registre jų atžvilgiu bet kokias kitas daiktines teises ir apribojimus.
Nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Andžej Maciejevski
Gediminas Sagatys