Baudžiamoji byla Nr. 2K–594/2012

Teisminio proceso Nr. 1-94-2-00024-2010-5

              Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                       2.12.7.; 2.4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Vytauto Masioko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Jolitai Urbelienei,

išteisintojo gynėjui advokatui Valdui Andrijauskui,

nukentėjusiojo D. K. atstovui pagal įstatymą A. K.,

nukentėjusiojo D. K. atstovui advokatui Rimui Andrikiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo D. K. atstovo pagal įstatymą A. K. kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 26 d. nutarties.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu J. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Civilinio ieškovo A. K. civilinis ieškinys atmestas.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 26 d. nutartimi Šilutės rajono apylinkės prokuratūros bei nukentėjusiojo D. K. atstovo pagal įstatymą A. K. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą, nukentėjusiojo atstovų, prokurorės, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

J. K. pagal BK 155 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas, bet išteisintas dėl to, kad 2010 m. birželio 7 d., apie 14.30 val., viešoje vietoje – Šilutėje, (duomenys neskelbtini), supykęs už tai, kad mažametis D. K., gimęs (duomenys neskelbtini), kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais vaikais mėtė kamuolį į namo, kuriame jis gyvena, sieną, ne mažiau kaip trimis nenustatyto kerpamo įrankio poveikiais iškirpo D. K. galvoje plaukus ir taip jį viešai veiksmu užgauliai pažemino.

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo atstovui pagal įstatymą pateikus prašymą pakeisti kaltinimą, J. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas ir tuo, kad pažeidė viešąją tvarką šiomis aplinkybėmis: 2010 m. birželio 7 d., apie 14.30 val., viešoje vietoje – Šilutėje, (duomenys neskelbtini), elgdamasis įžūliai bei nepagarbiai aplinkiniams ir aplinkai, sugriebęs kieme žaidusiam mažamečiam D. K., gimusiam (duomenys neskelbtini), už rankos ir nusivedęs prie savo gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), laiptinės, ne mažiau kaip trimis nenustatyto kerpamo įrankio poveikiais iškirpo D. K. galvoje dalį plaukų ir taip viešoje vietoje smurtaudamas prieš mažametį sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Kasaciniu skundu nukentėjusiojo D. K. atstovas pagal įstatymą A. K. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 26 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Skunde kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminių BPK pažeidimų, todėl jų sprendimai nėra teisėti bei pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktų reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismas, be BPK 20 straipsnio, pažeidė dar ir 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalies reikalavimus.

Kasatorius pažymi, kad byloje neabejotinai nustatyta, jog prieš nukentėjusįjį D. K. buvo padaryta BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta veika, todėl teismai privalėjo itin kruopščiai tirti visus įrodymus, kurie susiję su kalto šios veikos padarymu asmens nustatymu, ir šiuos įrodymus aptarti nuosprendyje bei nutartyje, tačiau abiejų instancijų teismai to neatliko.

Kasatorius laiko bylos duomenimis nepagrįstas teismų išvadas, kad nukentėjusiojo mažamečio D. K. parodymai dėl prieš jį nusikalstamą veiką padariusį asmenį buvo nenuoseklūs. Skunde kasatorius dėsto nukentėjusiojo parodymus, užfiksuotus 2010 m. birželio 9 d. paaiškinime Šilutės r. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, 2010 m. birželio 9 d. paaiškinime Klaipėdos apskrities VPK Šilutės r. PK prevencijos poskyrio specialistei, 2010 m. birželio 22 d. liudytojo apklausos protokole, taip pat nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes 2012 m. birželio 22 d. parodymų patikrinimo vietoje, 2012 m. birželio 22 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, 2010 m. liepos 2 d. papildomos liudytojo apklausos, 2010 m. rugpjūčio 11 d. akistatos su įtariamuoju J. K., taip pat pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu, ir tvirtina, kad mažamečio D. K. parodymai visą laiką buvo nuoseklūs dėl visų esminių įvykio aplinkybių (vietos, laiko, savo elgesio, asmens, taikiusio prieš jį fizinę prievartą ir nurodžiusio to priežastis, veiksmų) ir jie buvo patikrinti visais įmanomais proceso veiksmais, kurių rezultatai patvirtino jo nurodytų aplinkybių teisingumą ir priežastis, kodėl iš pradžių jis nurodė kitą asmenį kaip išskutusį galvos plaukus. Be to, atlikus teismo ambulatorinę psichiatrijos psichologijos ekspertizę, konstatuota, kad nukentėjusiam nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, įvykio metu jis galėjo ir gali teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus, įvykio metu buvo adekvačios baimės būsenos, taigi šios išvados reiškia, kad nėra ir psichologinio pobūdžio aplinkybių, leidžiančių abejoti D. K. duotais parodymais.

Pasak kasatoriaus, byloje apskritai nėra duomenų apie tai, kad D. K. būtų davęs prieštaringus parodymus. Ta aplinkybė, kad D. K. savo motinai liudytojai L. K. tuoj po įvykio teigė, jog jo plaukus iškarpė jo draugas A. K., o šiam tai paneigus tą pačią dieną papasakojo apie J. K., negali būti pripažinta parodymų davimu BPK nuostatų prasme ar tam prilyginama. Todėl teismų išvados apie D. K. parodymų nuoseklumą nepagrįstos nei įstatymu – BPK nuostatomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą, nei byloje nustatytomis teisiamojo posėdžio metu aplinkybėmis. Kasatorius nuomone, abiejų instancijų teismai išskirtinę įrodomąją reikšmę suteikė tam faktui, kad D. K. iš pradžių savo motinai nurodė kitą kaltą asmenį – A. K., nors pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį reikalaujama įrodymus vertinti išsamiai ir nešališkai, nesuteikiant nemotyvuoto įstatymu prioriteto vieniems prieš kitus.

Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir neaptarė D. K. parodymų nuoseklumo ir patikimumo, duomenų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes, ir neteisingai konstatavo, kad nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus apeliacinio skundo argumentų dėl šių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumų išsamiai neišnagrinėjo, o nutartyje nekonstatavo jokių D. K. parodymų prieštaravimų. Nutartyje iš esmės neaptarti ir neįvertinti liudytojos L. K. parodymai, visiškai atitinkantys D. K. nurodytas aplinkybes. Minėto ekspertizės akto, kurį teismas laikė įrodymu, išvadomis apeliacinės instancijos teismas suabejojo pateikdamas argumentus, kurie yra prielaidų pobūdžio, būtent, kad nukentėjusysis apkaltinti J. K. galėjo iš baimės ar sutrikimo.

Skunde kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai L. S., E. J., S. K., D. J., A. K. patvirtino, jog vasarą jie žaisdavo prie namo (duomenys neskelbtini), kartais žaisdavo ir nukentėjusysis D. K., taigi darytina išvada, kad mažamečiai spardydavo kamuolį į namo (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno J. K., sieną, todėl šis turėjo interesą juos drausminti. Be to, iš liudytojų S. K., D. J., iš dalies E. J. parodymų matyti, kad J. K. tai darė panaudodamas grasinimus, o vaikai nuo jo bėgdavo. Tai, kad apie šias aplinkybes parodymų nedavė liudytojai L. S., E. J. ir A. K. (atitinkamai liudytojų D. J. ir R. U., liudijusių palankiai J. K., anūkai), nepaneigia liudytojų S. K. bei D. J. parodymų. Be to, aplinkybę, kad J. K. drausmindavo kamuolį į namo sieną spardančius vaikus, pripažino jis pats bei liudytojai V. U. ir R. U.

Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas minėtų mažamečių liudytojų parodymų nuosprendyje neišdėstė ir neaptarė. Apeliacinės instancijos teismas, nors kasatoriaus skunde buvo apeliuojama į mažamečių liudytojų parodymus, šių aplinkybių taip pat neįvertino, apsiribodamas pastebėjimu, kad teisme apklausti asmenys negalėjo patvirtinti arba visiškai neigė tądien matę D. K., žaidžiantį su kamuoliu, taip pat priminimu, jog J. K. ir liudytojų parodymai, kad J. K. yra drausminęs žaidžiančius ir į jo namo sieną kamuolį spardančius vaikus, nepatvirtina aplinkybės, jog būtent jis įvykio dieną D. K. išskuto galvos plaukus.

Taip pat kasatorius nurodo, kad prašymas apklausti apeliaciniame skunde nurodytus liudytojus L. S., E. J., S. K. ir D. J., kurį palaikė ir prokurorė, apeliacinės instancijos teismo buvo atmestas 2012 m. vasario 2 ir 23 d. teismo posėdžių metu be pakankamo pagrindo, nurodant, jog šie liudytojai buvo apklausti teismo posėdyje. Tačiau juos buvo prašoma apklausti siekiant sukonkretinti parodymus ir pašalinti prieštaravimus, ko nepadarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas ne visa apimtimi, pasirinktinai įvertino minėtų liudytojų parodymus ir kasatoriaus apeliacinio skundo argumentų dėl šių liudytojų parodymų vertinimo iš esmės neišnagrinėjo.

Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nutartyje įrodymų patikimumo ir pakankamumo klausimai sprendžiami bendrojo pobūdžio šališkais argumentais, jog D. K. parodymai dėl asmens, kuris jam išskuto galvos plaukus, buvo nenuoseklūs, kad jo parodymų apie J. K. veiksmus nepatvirtina įrodymų visuma, kad nėra pagrindo netikėti sutampančiais liudytojų V. U., D. J., L. S., E. J. parodymais. Taip pat nutartyje teismo išvados dėl J. K. sugebėjimo gaudyti žaidžiantį vaiką ir objektyvių sužalojimų ant nukentėjusiojo nebuvimo grindžiamos akivaizdžiomis prielaidomis.

Liudytojai D. J., S. P., V. U. yra J. K. gyvenamojo namo laiptinės kaimynai. Liudytojos D. J. ir S. P. nurodė mačiusios įvykio laiku sėdintį J. K., tą tvirtino ir jis pats, tačiau apeliacinės instancijos teismas neįvertino ne tik kaimynystės santykių įtakos liudytojų parodymų davimui, bet ir nepasisakė dėl liudytojų D. J., S. P., V. U., S. P. parodymų apie jų nurodomų aplinkybių laiko patikimumo, nepašalino akivaizdžių prieštaravimų D. J., S. P., J. K. parodymuose dėl žaidusių vaikų skaičiaus, tapatybės ir J. K. elgesio.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, nes šis teismas tikrina skundžiamus teismų sprendimus tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad šis teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats iš naujo įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-221/2008). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Taigi, kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės nagrinėti kasaciniame skunde nurodytų nukentėjusiojo mažamečio A. K. parodymų, kitų įrodymų, iš naujo juos vertinti patikimumo aspektais bei pateikti išvadas, kaip turėtų būti vertinama bylos duomenų visuma. Šie klausimai susiję su teismo sprendimų pagrįstumo tikrinimu ir nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo dalyko.

Dėl BPK normų pažeidimo ir apeliacinių skundų išnagrinėjimo

Kasaciniame skunde nukentėjusiojo D. K. atstovas pagal įstatymą A. K., nurodydamas esminius BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalies nuostatų pažeidimus, nesutinka su abiejų instancijų teismų išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, ir šio vertinimo rezultatu, kuris sudarė pagrindą apeliacinės instancijos teismui patvirtinti J. K. išteisinimą dėl jam inkriminuotų veikų neįrodytumo.

BPK 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktuose reikalaujama išdėstyti išteisinamojo nuosprendžio motyvus ir pateikti išvadas dėl išteisinimo, BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos reikalauja patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pagal BPK 331 ir 332 straipsniuose nustatytus reikalavimus apeliacinės instancijos teismas savo sprendime privalo nurodyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Vadovaujantis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą atlieka, jei kitaip negali būti nustatytas apeliacinio skundo argumentų pagrįstumas ar nepagrįstumas. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas turi tirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Kolegija neturi pagrindo patvirtinti kasacinio skundo teiginius, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pažeidė skunde nurodytas BPK normas.

Kolegija sprendžia, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas atidžiai patikrino išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą, nes pagal apeliacinių skundų argumentus įvertino, ar pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti. Šis teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nutartyje pateikė motyvuotą bylos įrodymų vertinimą, kurio pagrindu padarė išvadas dėl pagrįsto J. K. išteisinimo, nes išnagrinėjęs bylą pagal apeliacinių skundų argumentus, nenustatė pakankamai įrodymų, kad kaltinimuose nurodytus veiksmus prieš mažametį nukentėjusįjį D. K. padarė būtent J. K.

Kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad mažamečio D. K. parodymai dėl J. K. veiksmų užfiksuoti bei patikrinti panaudojus baudžiamojo proceso priemones ir viso proceso metu iš esmės nekito. Tačiau teismai aiškinosi ir iš kitų asmenų parodymų išplaukiančias aplinkybes apie tai, kokiai situacijai esant, keitėsi mažamečio paaiškinimai apie jo plaukų iškirpimą. Tai, kad teismai šio nukentėjusiojo teisme patvirtintų parodymų nepatikimumo priežastį nustatė atkreipdami dėmesį į jo motinos – liudytojos L. K. – panaudotą būdą išsiaiškinti tiesą – gąsdinti D. K. nubaudimu, į tai, kad išteisintasis galėjo būti D. K. nurodytas iš baimės ir sutrikimo aiškinantis įvykio aplinkybes suaugusių žmonių akivaizdoje, nerodo jokio BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimo. Liudytojų D. K., L. K. parodymai, teismo psichiatrijos–psichologijos ekspertizės išvados apie nukentėjusiojo emocinę būklę, polinkį fantazuoti teismo įvertintos ne atskirai, tačiau sugretinus šiuos duomenis su kita bylos medžiaga, bei aplinkybėmis, kad dėl vaikų žaidimo kamuoliu įvykio dieną konflikto nebuvo. Nėra pagrindo skundo teiginiams, kad teismo išvada apie sveikatos problemų turinčio J. K. galimybes sugauti bėgantį berniuką yra nelogiška ir tik prielaidų pobūdžio, nes nutartyje nurodyta, kokiais bylos duomenimis remiantis tokia išvada padaryta.

Kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti ne visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai bei neatskleistas jų turinys (neaptarti liudytojų E. J., S. K., D. J., R. U. ir kitų parodymai), o teismo atliktas įrodymų vertinimas – itin lakoniškas, nepateikiant aiškių, išsamių ir teisiškai motyvuotų išvadų, kurie įrodymai laikomi patikimi ir jais remiamasi darant išvadas dėl reikšmingų bylos aplinkybių, o kurie – atmetami. Tačiau pažymėtina, kad šį nuosprendžio trūkumą ištaisė apeliacinės instancijos teismas, kuris, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus, įvertino visų apklaustų teisme liudytojų parodymus ir pasisakė dėl šių parodymų reikšmės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas iš dalies patenkino prokuroro ir nukentėjusios šalies atstovų prašymus dėl įrodymų tyrimo ir pakartotinai apklausė išteisintąjį J. K., liudytojus L. K., V. U., D. J., S. P. bei R. U. Tai, kad teismas atmetė prašymą dar kartą apklausti teisme jau apklaustus nepilnamečius liudytojus, motyvuodamas, jog šie asmenys jau buvo apklausti pirmosios instancijos teisme ir priimdamas sprendimą teismas jų parodymus įvertins, nesudaro jokių prielaidų teiginiams apie liudytojų parodymų išnagrinėjimą pasirinktinai ar apeliacinio skundo neišnagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 324 straipsnio 2 dalies reikalavimų, priimdamas protokolinę nutartį išsprendė proceso dalyvių pareikštus prašymus dėl pakartotinio nepilnamečių liudytojų šaukimo į posėdį. Pažymėtina, kad BPK 186 straipsnio nuostatos, nustatančios, jog pilnametystės nesulaukęs liudytojas ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiamas ne daugiau kaip vieną kartą, į teisiamąjį posėdį kviečiamas tik išimtinais atvejais, nustato teismams pareigą atsižvelgti į tokių nepilnamečių liudytojų interesų apsaugos garantijas ir pakartotines apklausas teisme riboti.

Ta aplinkybė, jog liudytojai D. J. ir R. U. giminystės ryšiais susiję su mažamečiais liudytojais, o D. J., S. P., V. U. yra susiję kaimynystės ryšiais su išteisintuoju J. K., kritiško šių liudytojų parodymų vertinimo savaime nesuponuoja. Kiekvienas liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, BPK 277 straipsnyje nustatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis) ir atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus. Byloje nėra nustatyta, kad pilnamečiai liudytojai būtų sulaužę priesaiką, vengę, atsisakę duoti arba davę melagingus parodymus. Vien ta aplinkybė, kad liudytojai pažįsta J. K., gerai su juo sugyvena, nėra pagrindas jų parodymus apie tai, kad įvykio vietoje inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų padarymo metu D. K. niekas nematė, o J. K. kieme matė net keli asmenys, laikyti neturinčiais įrodomosios vertės.

Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų byloje surinktų ir teisme tiesiogiai ištirtų bei turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai įrodymų vertinimo, o pateikdamas motyvuotas išvadas, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus – atmeta, kartu nurodė ir kodėl atmetami esminiai apeliacinių skundų argumentai dėl įrodymų vertinimo. Byloje nėra neginčijamų objektyvių ir patikimų duomenų, neabejotinai patvirtinančių objektyviuosius J. K. inkriminuotų įžeidimo ir viešosios tvarkos pažeidimo požymius. Išnaudojus visas procesines galimybes, teismams nepavyko iki galo pašalinti nukentėjusiojo D. K. ir išteisintojo J. K. parodymų prieštaravimus, paneigti išteisintojo nurodomas aplinkybes apie jokio konflikto kieme įvykio dieną nebuvimą. Atsižvelgus į tai, kad D. K. paaiškinimai apie plaukų iškirpimo aplinkybes nebuvo nuoseklūs, jo parodymų dėl J. K. veiksmų įvykio dieną nepatvirtino kiti įrodymų šaltiniai, teismai šiuo atveju neturėjo pakankamų teisinių argumentų paneigti in dubio pro reo principo taikymą ir galimas prielaidas laikyti neginčijamai nustatytais faktais. Taigi, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumą remdamasis ištirtų įrodymų visuma, aptaręs pirmosios instancijos neįvertintus bylos duomenis. Duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad įrodinėjimo procesas vyko iš esmės pažeidžiant BPK nuostatas ir buvo šališkas, nėra.

Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009).

Taigi darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamo nuosprendžio ir jį pagrįstumo aspektu patikrinusio apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą ir bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais, t. y. dėl kurių skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį reikėtų naikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nukentėjusiojo D. K. atstovo pagal įstatymą A. K. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                    Dalia Bajerčiūtė

                                                                                                                                                                                      Vytautas Masiokas

                                                                                    Tomas Šeškauskas

.