Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [I-2807-764-2013].docx
Bylos nr.: I-2807-764/2013
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 191683350 atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba 191630223 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl sveikatos ir socialinės apsaugos
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Socialinė apsauga
Bylos dėl valstybinio socialinio draudimo pensijų
Valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. I-2807-764/2013

Proceso Nr. 3-61-3-00872-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1.; 74

(S)



 

 

 

 

                             VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Henriko Sadausko ir Nijolės Žalnieriūnienės, dalyvaujant pareiškėjai R. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

 

nustatė:

 

Pareiškėja R. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2) prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus 2013-02-01 sprendimą        Nr. (10.1)3-13653; 2) panaikinti VSDFV 2013-03-01 sprendimą Nr. (6.5)I-1370; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti negautą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-10-21, kuri susidarė dėl neteisėto Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. taikymo.

Pagrįsdama savo reikalavimus pareiškėja nurodė, kad ji yra dirbanti valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gavėja, todėl vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 6 str. ir 8 str. jos gaunama pensija buvo perskaičiuota 2 kartus. Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatos prieštarauja Konstitucijai, todėl pareiškėja įgijo teisę reikalauti, kad jai būtų išmokėta susidariusi pensijos nepriemoka. Nepaisydami Konstitucinio Teismo išaiškinimo, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsisakė išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 str. taikymo susidariusią pensijos nepriemoką.

Teismo posėdyje pareiškėja palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 19–21) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai 2010-2011 metais buvo mokama pagal galiojančius teisės aktus apskaičiuoto dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, kuri buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 str. ir 8 str. nuostatomis. Atsakovas, kaip valdžios institucija, savo veikloje privalo vadovautis galiojančiais teisės aktais ir negali spręsti dėl jų konstitucingumo. Teisė spręsti, ar atitinkamas įstatymas ar kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, suteikta Konstituciniam Teismui. Pagal Konstitucijos 107 str., Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas taikytinas tik į ateitį, todėl pareiškėjos skundas negali būti tenkinamas. Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo nenumato. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projektą, tačiau kol šis įstatymas nėra priimtas VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai susidariusią pensijos nepriemoką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 11–16) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti.

Atsiliepime nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (a. b. Nr. A552-430/2013 ir A552-2747/2012), tinkamu atsakovu bylose dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų nepriemokos priteisimo yra ne VSDFV teritoriniai skyriai, o Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV teritorinio skyriaus. Pareiškėja į VSDFV kreipėsi 2013-02-05, o į teismą 2013-03-20, t. y. praleidusi ne tik nuo 2013-01-01 įsigaliojusiame Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 d. nustatytą 6 mėnesių terminą, bet ir iki 2012-12-31 galiojusios Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų įstatymo redakcijos 45 str. 1 d. nustatytą trejų metų terminą. Atsižvelgiant į tai, kad į teismą pareiškėja kreipėsi praleidusi trejų metų terminą, byla turėtų būti nutraukta. Tai, kad pareiškėja dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo kreipėsi praėjus trejiems metams nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos, sudaro pagrindą pripažinti, kad sprendimai dėl pensijos išmokėjimo yra įvykdyti, todėl pareiškėjos atžvilgiu Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas negali būti taikomas. Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, todėl tol, kol atitinkamas įstatymas nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti jį taikyti. VSDFV Vilniaus skyrius, mokėdamas pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatas perskaičiuoto dydžio pensiją, elgėsi teisėtai, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą nėra. Tai, kad VSDFV ir VSDFV teritorinių skyrių sprendimai, kuriais atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymus ir išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką yra teisėti ir negali būti naikinami pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-03-12 nutartyje a. b. Nr. A552-432/2013.

Skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies už 2010-2011 metus, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 8 str.  1 d. nustatyto valstybinės socialinio draudimo pensijos dydžio sumažinimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų.

Nagrinėjamos bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėja R. S. 2013-01-29 VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą išmokėti nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 negautą senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl neteisėto Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. taikymo (b. l. 3).

VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013-02-01 sprendimu Nr. (10.1)3-13653 pareiškėjos prašymą tenkinti atsisakė (b. l. 5).

Nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus atsakymu, pareiškėja 2013-02-05 analogišką prašymą pateikė VSDFV, kuri 2013-03-01 sprendimu Nr. (6.5)I-1370 taip pat atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir išmokėti jai laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 susidariusią valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką (b. l. 8).

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimus ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti negautą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-10-21, kuri susidarė dėl neteisėto Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. taikymo (b. l. 1–2).

Nagrinėjamos bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėjos R. S. gaunama valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-10-31 buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. ir 8 str. 1 d. nuostatomis.

Nuo 2010-01-01 valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos buvo perskaičiuojamos vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis.

Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. nustatyta, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.

Laikinojo įstatymo (2009-12-09 redakcija, ) 8 str. 1 d. nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo            2 str. 1 d. 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį, t. y. šio įstatymo 8 str. (2009-12-09 redakcija) nustatyta, kaip perskaičiuojamos valstybinės socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijos ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas asmenims, po pensijos paskyrimo turintiems draudžiamųjų pajamų ir (arba) draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir 2010-10-26 Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. redakcijoje.

Nagrinėjamai bylai aktualus Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas, kuriame, be kita ko, buvo vertinama Laikinojo įstatymo 6 str. ir 8 str. nuostatų atitiktis Konstitucijai bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos perskaičiuojant paskirtas senatvės pensijas jas sumažinti, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, jis nustatytas laikantis iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų ir taikytas laikinai, buvo numatyta kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus, todėl neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas                2012-02-06 nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kai asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą senatvės pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią senatvės pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad iš esmės neteisėtas buvo tik paskirtų pensijų perskaičiavimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. ir 2 d. nuostatomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad į VSDFV kreipdamasi tik 2013-02-05, pareiškėja praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. nustatytą trejų metų terminą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) administracinėje byloje       Nr. A552-519/13 pažymėjo, kad Konstitucijos 30 str. 1 d. ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 str. įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu (LVAT 2010-10-22 nutartis a. b.                                 Nr. AS525-575/2010). Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusioje Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. 1 d. buvo nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje, priimtoje a. b.                              Nr. A444-2232/2013, pateikė ir nagrinėjamam ginčui aktualių kreipimosi į teismą termino taikymo ir šio termino eigos skaičiavimo aiškinimą ir nurodė, kad trejų metų termino (nustatyto Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str.) eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.

Pirmoji sumažinta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesio pabaigoje. Prašymą VSDFV Vilniaus skyriui pareiškėja pateikė 2013-01-29, t. y. nepraleidusi nustatyto trejų metų termino. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus privaloma ikiteismine tvarka turėjo būti skundžiami VSDFV. Pagal administracinių teismų praktiką, tokio pobūdžio bylose asmenys, prieš kreipdamiesi į VSDFV, neprivalėjo kreiptis į VSDFV teritorinį skyrių. Pažymėtina, kad VSDFV Vilniaus skyrius, nuo 2010-01-01 mokėdamas pareiškėjai perskaičiuotą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, jokių sprendimų nepriėmė, todėl pareiškėja, prieš kreipdamasi į VSDFV, prašymą padavė teritoriniam skyriui. VSDFV Vilniaus skyrius prašymą išnagrinėjo ir atsisakė jį tenkinti. Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 4 d. nustatyta, kad jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui. VSDFV Vilniaus skyrius, atsižvelgęs į pareiškėjos prašymo pobūdį, jos prašymą pagal kompetenciją turėjo persiųsti nagrinėti VSDFV. Nepaisant to, atsakovas pareiškėjos 2013-01-29 prašymą išnagrinėjo ir atsisakė jį tenkinti. Atsižvelgęs į tai teismas konstatuoja, kad 2013-01-29 prašymą pateikdama VSDFV Vilniaus skyriui ir 2013-02-05 VSDFV, pareiškėja nepraleido trejų metų termino. Atkreiptinas dėmesys, kad VSDFV R. S. prašymą išnagrinėjo iš esmės, o aplinkybes, kad pareiškėja yra praleidusi terminą nurodė tik teismui pateiktame atsiliepime.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas yra taikytinas santykiams, susiklosčiusiems po jo įsigaliojimo.

Konstitucinis Teismas 2012-12-19 sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 str. yra nustatyta 107 str. 1 d. įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 str. 1 d. nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A552-519/13 pažymėjo, kad teismas, paisydamas įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą, turi taikyti Konstitucijos                    110 str. nustatytą išimtį iš 107 str. 1 d. įtvirtintos bendrosios taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama tik į ateitį. Išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar ginčo teisiniams santykiams taikytinas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, bet ir tuomet, kai asmuo į teismą dėl pažeistų teisių gynimo kreipiasi po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Priešingu atveju, būtų pažeistas Konstitucijos 29 str. įtvirtintas lygiateisiškumo principas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme. Tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 str. ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 1 d.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (a. b. Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04).

Atsižvelgdamas į tai, kad į VSDFV ir teismą pareiškėja kreipėsi laiku, teismas konstatuoja, kad R. S. turi teisę teisme reikalauti pašalinti jos teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoka. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjos valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjos teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012-09-21, taip pat tai, kad į teismą pareiškėja kreipėsi po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.

Teismui pateiktas VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013-02-05 raštas              Nr. (10.1)3-15279 (b. l. 21) tvirtina, kad laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-10-31 dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatų taikymo pareiškėjai buvo neišmokėta 10 472,43 Lt pensijos (b. l. 6–7). Šios sumos atsakovas neginčija. Kaip konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, visos pensijos nepriemokos priteisimas yra veiksmingas pareiškėjos teisių gynimas, visiškai pašalinantis dėl padaryto pažeidimo kilusias pasekmes.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (a. b. Nr. A552-430/2013 ir A552-2747/2012), tinkami atsakovai bylose dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų nepriemokų priteisimo yra ne VSDFV teritoriniai skyriai, o Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV teritorinio skyriaus, todėl susidariusi pensijos nepriemoka pareiškėjai priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus.

Teismų įstatymo 33 str. 4 d. nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įtvirtintą 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-432-2013,               2012-01-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A146-38-2012, valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoka yra priteisiama iš atitinkamo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus, mokančio pensijos gavėjui senatvės pensiją. Pagrindo nesivadovauti nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika iš esmės analogiško pobūdžio bylose teismas nenustatė, todėl susidariusią valstybės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką pareiškėjai įpareigotinas išmokėti VSDFV Vilniaus skyrius.

Teismo įpareigojimai atlikti veiksmus turi būti apibrėžti terminais, todėl įvertinęs ginčo pobūdį, pareiškėjai priteistinos pensijos nepriemokos dydį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nustato atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui įpareigojimą įvykdyti per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, atsakovas, priimdamas ginčijamą 2013-02-01 sprendimą Nr. (10.1)3-13653, o trečiasis suinteresuotas asmuo priimdamas 2013-03-01 sprendimą Nr. (6.5)I-1370, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau, kaip 2013-03-12 nutartyje konstatavo išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija (administracinė byla Nr. A552-519/2013), teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos R. S. teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, yra pagrindas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013-02-01 sprendimą Nr. (10.1)3-13653 ir VSDFV 2013-03-01 sprendimą Nr. (6.5)I-1370, kuriais atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatų. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2013-05-20 nutartys a. b. Nr. A756-992/2013 ir a. b. Nr. A756-984/2013).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str. ir 129 str. teisėjų kolegija

                                                                  

nusprendžia:

 

Pareiškėjos R. S. skundą tenkinti.

Panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013-02-01 sprendimą Nr. (10.1)3-13653 ir VSDFV 2013-03-01 sprendimą Nr. (6.5)I-1370.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti pareiškėjai R. S. 10 472,43 Lt (dešimties tūkstančių keturių šimtų septyniasdešimt dviejų litų ir 43 ct) dydžio valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, neišmokėtą laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-10-31.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

Kolegijos pirmininkė ir pranešėja                                                                          Egidija Puzinskaitė

 

 

Teisėjai                                                                                                                   Henrikas Sadauskas

 

 

Nijolė Žalnieriūnienė