Civilinė byla Nr. 2-628/2006
Procesinio sprendimo kategorija 110.4, 110.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. lapkričio 30 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Statybų rojus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 4 d. nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-1299-28/2006 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Statybų rojus“ ieškinį atsakovams S. Ž., A. A. ir A. D., tretysis asmuo Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarė Rima Vižinytė, dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ieškovas UAB ,,Statybų rojus“ 2006 m. sausio 31 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams S. Ž., A. A. bei A. D. dėl 2005 m. spalio 11 d. teisių perleidimo sutarties, kuria atsakovas A. A. neatlygintinai perleido atsakovui S. Ž. visas teises ir pareigas, kylančias iš 2005 m. vasario 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties, pripažinimo negaliojančia. Ieškinio kaina nurodė 1 300 000 Lt. Ieškovas taip pat prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. vasario 3 d. nutartimi minėtą prašymą patenkino, tai yra pritaikė laikinąsias apsaugos priemones: areštavo atsakovui S. Ž. nuosavybės teise priklausančius du žemės sklypus bei pastatą, uždrausdamas disponuoti šiuo turtu, tačiau palikdamas teisę jį valdyti bei naudotis. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. balandžio 27 d. nutartimi šią pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.
Atsakovas S. Ž. padavė teismui prašymą dėl jo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 22 d. nutartimi šį atsakovo prašymą patenkino ir įpareigojo ieškovą pervesti į teismo depozitinę sąskaitą 280 000 Lt ar pateikti banko garantiją šiai sumai. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartimi šią pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. spalio 4 d. nutartimi panaikino teismo 2006 m. vasario 3 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad ieškovas UAB ,,Statybų rojus“ neįvykdė minėta teismo 2006 m. birželio 22 d. nutartyje nustatyto įpareigojimo įmokėti į teismo specialiąją sąskaitą piniginį užstatą galimų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimui (CPK 150 str. 2 d. 3 p.).
Atskiruoju skundu ieškovas UAB ,,Statybų rojus“ prašo šią teismo nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 3 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad teismas neteisingai taikė CPK 147 straipsnio pirmąją ir antrąją dalis. Apelianto nuomone, CPK 147 straipsnio antroji dalis gali būti taikoma tada, kai yra visos CPK 147 straipsnio pirmojoje dalyje numatytos sąlygos. Viena iš tokių sąlygų yra galimybė, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui atsiras nuotoliai. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju šios sąlygos nėra, nes atsakovo nuostolių atsiradimo galimybę pašalina faktas, jog nuo 2006 m. rugpjūčio 19 d. tam pačiam atsakovo turtui areštą yra uždėjusi Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra ir dėl šios aplinkybės atsakovas vis tiek negali parduoti savo turto. Apeliantas nurodo, kad teismas turėtų vadovautis proceso ekonomijos principu ir, esant paraleliniam prokuratūros uždėtam areštui, nereikalauti iš apelianto tuo pat metu įšaldyti didelę sumą (280 000 Lt) bei netaikyti apeliantui procesinių sankcijų, jei jis tos didelės sumos nemokėjo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turėtų spręsti per protingą laiką tik po to, kai tokios priemonės būtų panaikintos baudžiamojoje byloje.
Atiliepimu atsakovas S. Ž. prašo atskirąjį skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, apeliantas, reikšdamas akivaizdžiai nepagrįstus skundus, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad nėra grėsmės, jog atsakovui gali atsirasti nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šia aplinkybe apeliantas jau vieną kartą grindė savo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 22 d. nutarties ir dėl šios aplinkybės jau pasisakė apeliacinės instancijos teismas minėtoje 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartyje. Skundžiama nutartis yra apelianto teismo nustatytų įpareigojimų pateikti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą nevykdymo pasekmė ir teismas teisingai taikė CPK 147 straipsnio nuostatas. Atsakovas taip pat nurodo, kad nepagrįsti apelianto argumentai dėl arešto taikymo baudžiamojoje byloje, nes teismas negali spręsti apie kitos bylos aplinkybes, be to, ta kita byla yra baudžiamoji byla ir neturi jokio ryšio su atsakovo patiriamais nuostoliais dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje. Teismo sprendimai ir nutartys yra privalomi visiems asmenims (CPK 18 str.) ir jų nevykdymas sukelia tam tikras teisines pasekmes, šiuo atveju, pačiam apeliantui pripažįstant, kad jis sąmoningai nevykdo teismo nutarties, nėra pagrindo laikyti, kad teismas, teisingai taikęs įstatymą bei priėmęs ieškovui nepalankų procesinį sprendimą, padarė pažeidimą.
Atskirasis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias sprendžiamam klausimui, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais apribojimais skolininko atžvilgiu, todėl būtina išlaikyti kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyrą, kad šios priemonės būtų pagrįstos bei užtikrintų tiek kreditoriaus, tiek ir skolininko teisių bei turtinių interesų apsaugą. Todėl taikant šias priemones būtina atsižvelgti ne tik į kreditoriaus, bet ir į pagrįstus skolininko interesus, jo turtinę padėtį, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes skolininkui bei kitiems su skolininko veikla susijusiems asmenims. Tokios priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams. Dėl to, teismas, taikydamas minimas priemones, vadovaudamasis CPK 147 straipsnio pirmąja dalimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą jas taikyti padavęs asmuo, pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Taigi civilinio proceso įstatymas, apsaugodamas ieškovo turtinius interesus, siekia apsaugoti ir atsakovo turtinius interesus, kurie gali būti pažeisti nepagrįsto ieškinio reikalavimo užtikrinimo atveju. Tuo užtikrinamas šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimas.
Nagrinėjamu atveju apeliantas neįvykdė teismo įpareigojimo pateikti galimų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi panaikino pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 147 str. 2 d.). Prašymą panaikinti teismo nutartį bei palikti galioti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones apeliantas grindžia tuo, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimas yra netikslingas, nes nėra realios galimybės, jog atsakovas dėl minėtų priemonių taikymo galėtų juos patirti. Apeliantas nurodo, kad atsakovo turtą, kuris yra areštuotas pritaikius minėtas laikinąsias apsaugos priemones, taip pat yra areštavusi Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra, tirianti baudžiamąją bylą.
Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus. Pirma, kaip buvo minėta, Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartimi atmetė ieškovo skundą ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo 2006 m. birželio 22 d. nutartį, kuria ieškovas buvo įpareigotas pateikti nurodytą galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Antra, kaip teisingai nurodė atsakovas atsiliepime į nagrinėjamą atskirąjį skundą, baudžiamosios bylos tyrimas yra atskiras procesas, kuris negali įtakoti šioje civilinėje byloje taikomų laikinųjų apsaugos priemonių bei galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 185 str.).
Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovui neįvykdžius teismo įpareigojimo pateikti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kaip to reikalauja minėtas šalių lygiateisiškumo principas (CPK 147 str.).
Esant tokioms aplinkybėms, ieškovo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 329 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmu punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Virginija Čekanauskaitė
Konstantinas Gurinas