Civilinė byla Nr. e2S-1553-614/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10601-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.3

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 3 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Iviltra“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria atmestas uždarosios akcinės bendrovės „Iviltra“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teismas 

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Iviltra“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „PW Group“ 17 000,00 Eur išankstinę įmoką, 722,6 Eur kompensacines palūkanas, 2 880,00 Eur už neapmokėtas transportavimo paslaugas, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė pareikšto reikalavimo užtikrinimui prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones –  atsakovės turto areštą. Nurodė, kad byloje yra pateikta pakankamai duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, pagrindžiančių ne tik atsakovės įsiskolinimo dydį ieškovei, bet ir nepagrįstą delsimą jį padengti, todėl pagrįstai galima teigti, jog atsakovė piktybiškai neatsiskaito su ieškove ir vilkina bylos nagrinėjimą. Dėl šių priežasčių, visiškai pagrįsta tikimybė, jog atsakovė gali imtis nesąžiningų priemonių, galinčių apsunkinti ar padaryti visiškai neįmanomą ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą, t. y. atsakovė gali atlikti veiksmus, kuriais būtų pabloginta jos finansinė padėtis. Atsakovė į civilinės bylos medžiagą yra pateikusi dokumentus su suklastotais ieškovės parašais. Ieškovės vertinimu, toks atsakovės elgesys sąžiningumo aspektu niekaip nėra paaiškinamas, todėl į tai turi būti atsižvelgta ir sprendžiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovės finansinė padėtis ieškovei nėra žinoma, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovė piktybiškai vilkina bylos nagrinėjimą, pagrįstai darytina išvada, kad atsakovė piktavališkai vengdama atsiskaityti gali slėpti turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 13 d. nutartimi atsisakė tenkinti UAB „Iviltra“ prašymą taikyti atsakovei UAB „PW Group“ laikinąsias apsaugos priemones.

4.       Teismas pažymėjo, kad 2021 m. kovo 9 d. Ekspertizės akte Nr. 20210309/01 nurodyta, jog tikėtina, kad 2018 m. rugsėjo 25 d. UAB „Iviltra“ komerciniame pasiūlyme Nr. 1-2018, adresuotame UAB „PW Group“ pasirašė ne V. Š., todėl tai nei patvirtina, nei paneigia atsakovės (kaip juridinio asmens ar jo vadovo) nesąžiningumo, be to, ekspertizės akte nėra nurodyta, kuriuo laikotarpiu tikėtina pasirašyta už V. Š.. 

5.       Atsakovės nesutikimas su ieškovės ieškinio reikalavimais nepagrindžia savaime atsakovės nesąžiningumo, kaip ir nepagrindžia byloje esantys rašytiniai įrodymai.

6.       Teismas pažymėjo, kad didelės ieškinio sumos prezumpcija be kitų svarbių aplinkybių laikinųjų apsaugos priemonių taikymui netaikoma nuo 2014 m. Pažymėjo ir tai, kad per paskutinius penkis metus atsakovė UAB „PW Group“ teisminiuose procesuose Lietuvos Respublikoje dalyvauja (dalyvavo) tik 2 bylose – šioje byloje (atsakove), ir kitoje byloje skolininke (išduotas teismo įsakymas išieškoti iš atsakovės apie 500,00 Eur skolą), kitų bylų LITEKO informacinės sistemos duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalois) nėra. Ieškovė prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima būtų pagrįstai manyti, jog dėl atsakovės nesąžiningumo, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo procesinio sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas. Ieškovė, be kita ko, nenurodė įrodymų, kuriais remiantis bent preliminariai galima būtų spręsti dėl atsakovės nesąžiningumo (slapstosi; ėmėsi kitų aktyvių veiksmų, siekdamas paslėpti ar realizuoti priklausantį turtą, apsunkinti išieškojimą). 

7.       Pažymėjo, jog atsakovės vengimas atsiskaityti su ieškove, nesumokant reikalaujamų pinigų sumų, yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8.       Ieškovė UAB „Iviltra“ atskiruoju skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-836-545/2021 ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones: ieškovės RUAB „Iviltra“, į.k. 124002740, reikalavimų užtikrinimui areštuoti atsakovei UAB „PW Group“, į.k. 302462115, nuosavybes teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai - vertybinius popierius ir/ar pinigines lėšas bei turtines teises, priklausančias atsakovei UAB „PW Group“, į.k. į.k. 302462115, ir esančias pas atsakovę UAB „PW Group“, į.k. 302462115, ar trečiuosius asmenis, neviršijant pareikšto reikalavimo ribų, t. y. 22 878,75 Eur, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę, tačiau iš areštuotų lėšų, priklausančių atsakovei UAB „PW Group“, į.k. 302462115, ir esančių kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, leidžiant vykdyti įsipareigojimus valstybei ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, bei atsiskaityti su ieškove RUAB „Iviltra“, į.k. 124002740, pagal pareikštą ieškinį. Atskirajame skunde nurodė:

8.1.       įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, pareiškėjo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo antrosios sąlygos nebuvimą;

8.2.       su sąžiningo elgesio standartu nesuderinami atsakovės veiksmai bylos nagrinėjimo metu pasireiškė keliais esminiais aspektais. Pirma, atsakovė tendencingai vilkina bylos nagrinėjimą bei piktnaudžiauja savo teisėmis ne tik teismo nustatytais terminais neteikdama reikalaujamų įrodymų, bet ir reikšdama jokiomis svarbiomis priežastimis nepagrįstus prašymus atidėti paskirtus teismo posėdžius. Šios aplinkybės leidžia apeliantei daryti išvadą apie tai, jog vilkindama bylos nagrinėjimą, kas iš esmės vertintina kaip atsakovės slapstymasis, atsakovė tuo metu tikėtinai imasi nesąžiningų veiksmų siekdama nuslėpti savo turtą, kas apsunkintų ar padarytų neįmanomu galimai ieškovei palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymą;

8.3.       antra, kaip žinoma iš bylos medžiagos, UAB „PW Group“ įsiskolinimą apeliantė įrodinėja ir buhalterinių duomenų (tarpusavio šalių atsiskaitymais) pagrindu, iš kurių matomas atsakovės įsiskolinimas ieškovei. 2021 m. vasario 4 d. įvykusio teismo posėdžio metu teismas pakartotinai įpareigojo atsakovę pateikti 2020 m. spalio 26 d. ieškovės prašyme dėl įrodymų išreikalavimo ir liudytojų iškvietimo nurodytą informaciją bei dokumentus. 2021 m. vasario 15 d. iš reikalaujamos informacijos atsakovė pateikė teismui 2018 m. rugsėjo 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. IV-18-0109-PAR bei 2018 m. rugsėjo 25 d. UAB „Iviltra“ komercinio pasiūlymo Nr. 1-2018 kopijas. Taip pat savo rašytiniuose paaiškinimuose atsakovė nurodė, jog sutartis buvo sudaryta el.paštu. Derinimas vyko su UAB „Iviltra“ vadovu ir jam pavaldžiais asmenimis. Atsižvelgdama į gautus dokumentus bei aplinkybę, jog 2018 m. rugsėjo 24 d. pirkimo– pardavimo sutarties Nr. IV-18-0109-PAR bei 2018 m. rugsėjo 25 d. UAB „Iviltra“ komercinio pasiūlymo Nr. 1-2018 ieškovė niekada nebuvo sudariusi, t. y. ieškovės vadovas jų nėra pasirašęs, taip pat UAB „Iviltra“ nėra teikusi pasiūlymo UAB „PW Group“ įsigyti statybinių medžiagų, siekdama savo poziciją pagrįsti rašytiniais įrodymais, ieškovė kreipėsi į rašysenos ekspertą, kuris nustatė, jog tikėtina, kad 2018 m. rugsėjo 25 d. UAB „Iviltra“ komerciniame pasiūlyme Nr. 1-2018, adresuotame UAB „PW GROUP“, apatinėje dalyje, šalia spausdintinio įrašo „Direktorius V. Š.“, pasirašė ne V. Š.. Taip pat tikėtina, kad 2018 m. rugsėjo 24 d. pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. IV-18-0109- 6PAR, sudarytoje tarp UAB „Iviltra“ ir UAB „PW Group“, paskutiniame lape, apatinėje dalyje, skiltyje „Pardavėjas“, šalia spausdintinio įrašo „V. Š.“, pasirašė ne V. Š.. Taigi, atsakovė į civilinės bylos medžiagą yra pateikusi dokumentus su suklastotais ieškovės vadovo parašais. Apeliantės vertinimu, toks atsakovės elgesys niekaip nėra paaiškinamas sąžiningumo aspektu, todėl į tai turi būti atsižvelgta ir sprendžiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo;

8.4.       trečia, savo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė pažymėjo, jog atsakovės finansinė padėtis jai nėra žinoma, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovė piktybiškai vilkina bylos nagrinėjimą bei teikia tikrovės neatitinkančius dokumentus, pagrįstai darytina išvada, kad atsakovė piktavališkai vengdama atsiskaityti gali slėpti turtą. Darytina prielaida, kad atsakovė tikėtina turi galimybę padengti skolą ieškovei, tačiau piktybiškai siekia išvengti savo įsipareigojimų vykdymo pilna apimtimi. Toks atsakovės elgesys nėra suderinamas su sąžiningo asmens elgesiu;

8.5.       ieškovės vertinimu, byloje esama pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog nepritaikius Ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo tikimybė.

9.       Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartį, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei. Nurodė, kad:

9.1.       nesutinka su ieškovės kaltinimu dėl vilkinamo proceso. Pažymėjo, jog pats teismo procesas užtruko tik dėl to, kad ieškovė pradėjo nagrinėti įmonių tarpusavio atsikaitymus net už keletą metų, akivaizdžiai išeidama už jos pareikšto ieškinio ribų. Tai ieškovė pati patvirtina atskirajame skunde. Ieškinys grindžiamas tariamai už nepristatytą prekę 2019 birželio mėnesį už kurią buvo sumokėtas avansas (įrodymus apie prekės pristatymą ir net tai, kad ieškovė ją pardavė tretiesiems asmenims pateikti į bylą), o atskirojo skundo 14, 15, 16 punktuose jau pati ieškovė tvirtina, jog siekė aiškintis įmonių tarpusavio atsiskaitymų istoriją už 2018, 2019 metus, kas iš esmės nesusiję su ieškiniu;

9.2.       ieškovės teigimu, jos iš kopijų padaryta ekspertizė patvirtina, kad neva atsakovė į civilinės bylos medžiagą yra pateikusi dokumentus su suklastotais ieškovės vadovo parašais. Tačiau, kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, nurodyta sutartis atsakovės buvo gauta iš ieškovės elektroniniu paštu, o sutartyje nurodytus įsipareigojimus ieškovė patvirtino sumokėdama avansą. Kodėl mokėjo avansą pagal sutartį, kurios ieškovės vadovas nepasirašė, bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovė nesugebėjo tinkamai paaiškinti. UAB „PW Group“ gautas avansinis apmokėjimas pagal sutartį nesukėlė jokių abejonių, jog ieškovė ją vykdys tinkamai;

9.3.       ieškovė pati patvirtina, jog neturi įrodymų ir net nežino skolininkės turtinės padėties, bet vadovaudamasi pamąstymais ir prielaidomis toliau reikalauja taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

10.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl apeliacinis procesas vyksta pagal atskirajame skunde nustatytas ribas.

11.       Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria teismas atsisakė tenkinti ieškovės UAB „Iviltra“ prašymą taikyti atsakovei UAB „PW Group“ laikinąsias apsaugos priemones. Teismui netenkinus šio prašymo, ieškovė su tokia nutartimi nesutinka, atskirajame skunde nurodydama, kad teismas netinkamai sprendė apie pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvimą (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

12.       Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

13.       Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė, kad ieškovė įrodė tik vieną laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, t. y. tikėtinai pagrindė savo reikalavimą, tačiau teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad kyla grėsmė, jog galimas teismo sprendimo įvykdymas dėl atsakovės veiksmų gali būti neįvykdomas ar jo vykdymas apsunkintas. Apeliantė, nesutikdama su nutartimi, skunde nurodo, kad teismas be pagrindo vertino, jog ieškovė neįrodė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

14.       Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl grėsmės kreditorei palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo pažymėjo, jog reiškiamo ieškinio suma negali būti pagrindu taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Teismo vertinimu, ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima būtų pagrįstai manyti, jog dėl atsakovės nesąžiningumo, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo procesinio sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas. Ieškovė, be kita ko, nenurodė įrodymų, kuriais remiantis bent preliminariai galima būtų spręsti dėl atsakovės nesąžiningumo (slapstosi; ėmėsi kitų aktyvių veiksmų, siekdamas paslėpti ar realizuoti priklausantį turtą, apsunkinti išieškojimą). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti šiems pirmosios instancijos teismo argumentams.

15.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, jo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu ir pan. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama paminėtų aplinkybių visuma, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.

16.       Vertinant apeliantės argumentus apie tai, kad reiškiamų reikalavimų suma skolininkei laikytina didele, atkreiptinas dėmesys į tai, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje laikoma, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas, o tai suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą. Disponavimo turtu ribojimų nustatymo iki ginčo išsprendimo iš esmės paskirtis yra konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017), o jų tikslas – išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, jeigu kyla labiau tikėtina grėsmė, kad jis gali būti perleistas turint siekį išvengti atsiskaitymų su savo kreditoriais ar prievolių jiems vykdymo. Tiek nacionalinis teisinis reglamentavimas, tiek ir tarptautinis, Lietuvai privalomas teisinis reglamentavimas tokių aplinkybių, kaip prievolės kreditoriui nevykdymas ar nepalanki skolininko (atsakovo) turtinė padėtis, nesuabsoliutina ir nepriskiria jų prie savaime patvirtinančių grėsmę teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018). Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, į nurodytą teismų praktiką atsižvelgė.

17.       Šiame kontekste svarbu ir tai, kad nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teisės aktai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 18 d. nutartis byloje Nr. e2-76-464/2018). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu.

18.       Nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovės nesąžiningumą grindė tokiomis aplinkybėmis, kad atsakovė nepagrįstai delsia vykdyti atsakovės reikalavimus, atsakovė į civilinės bylos medžiagą yra pateikusi dokumentus su suklastotais ieškovės parašais, piktybiškai vilkina bylos nagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodytos aplinkybės nesąžiningumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, nepatvirtina. Kaip ir teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovės vengimas atsiskaityti su ieškove, nesumokant reikalaujamų pinigų sumų, yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovės teismui pateiktas 2021 m. kovo 9 d. Ekspertizės aktas Nr. 20210309/01 suteikia pagrindo teigti tik tai, kad ieškovės vadovas V. Š. tikėtina dokumentų nepasirašė, tačiau tai jokiu būdu nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo (nėra duomenų, kad parašą galimai suklastojo ieškovė ir pan.). 

19.       Kaip jau buvo minėta, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai. Todėl šiuo konkrečiu atveju ieškovei nepateikus kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovė imasi veiksmų turtui paslėpti, perleisti ar kaip nors apsunkinti, darytina išvada, kad ieškovė nepagrindė vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui – egzistavimo (CPK 178 straipsnis). Neįrodžius grėsmės ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nėra ir teisėto pagrindo atsakovės turto areštui taikyti (CPK 178, 185 straipsniai). Priešingu atveju, pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje pareikšti piniginiai reikalavimai.

20.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas, todėl tenkinti ieškovės prašymą taikyti tokio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones šioje bylos stadijoje nebuvo pagrindo.

21.       Kiti atskirojo skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

22.       Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, naikinti jos atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a: 

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                    Eglė Surgailienė