Civilinė byla Nr. e2A-744-790/2021

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00140-2020-7 

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.8.11.1

                                                                    (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vilijos Mikuckienės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Telšių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Telšių rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Techsis“ dėl vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir pripažinimo, kad sutartis nutraukta dėl atsakovės kaltės.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė Telšių rajono savivaldybės administracija kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Techsis“ atliktą vienašalį 2015 m. rugsėjo 11 d. rangos sutarties Nr. S-12030 nutraukimą nuo 2020 m. liepos 3 d. neteisėtu ir negaliojančiu; 2) pripažinti, kad rangos sutartis nutraukta nuo 2020 m. liepos 3 d. dėl atsakovės kaltės.

2.       Ieškovė nurodė, kad atsakovė laimėjo jos vykdytą viešąjį pirkimą „Pastato Telšiuose, Respublikos g. 28, modernizavimas, pritaikant Telšių menų mokyklos reikmėms, rangos darbai, I–II etapas“, todėl 2015 m. lapkričio 23 d. šalys sudarė rangos sutartį. Vykdant šią sutartį, tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar atsakovės 2019 m. liepos 31 d. sąskaitoje nurodyti įkainiai yra teisingi – ieškovė nurodė atsakovei ištaisyti neteisingai, ne pagal rangos sutartį nurodytus įkainius ir suderinti techninio bei darbų projektų sąnaudų skirtumus, o atsakovė nesutiko perskaičiuoti kainas ir nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. sustabdė darbų vykdymą. 2019 m. lapkričio 14 d. atsakovė kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti (padidinti) rangos sutarties kainą ir priteisti iš ieškovės skolą už atliktus darbus. Pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovės ieškinį, o apeliacinės instancijos teismas iš dalies panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmetė atsakovės reikalavimą pakeisti rangos sutarties kainą. Teismui priėmus galutinį sprendimą dėl šalių ginčo, ieškovė nedelsdama apmokėjo atsakovės išrašytą sąskaitą. Tačiau atsakovė 2020 m. birželio 19 d. raštu informavo ieškovę, kad vienašališkai nutraukia rangos sutartį dėl jos esminio pažeidimo, t. y. dėl to, kad jos 2019 m. liepos 31 d. išrašyta sąskaita nebuvo apmokėta per 30 dienų.

3.       Ieškovės vertinimu, atsakovė nepagrįstai siekia vienašališkai nutraukti rangos sutartį. Ieškovė nepraleido termino apmokėti atsakovės 2019 m. liepos 31 d. sąskaitą, nes jos nepatvirtino ir nurodė atsakovei ją pataisyti. Vėliau, kilus ginčui dėl sąskaitoje nurodytų įkainių, ieškovė teisėtai sustabdė sąskaitos apmokėjimą iki tol, kol ginčą išspręs teismas, juo labiau kad ir atsakovė šiuo laikotarpiu buvo sustabdžiusi savo prievolių pagal rangos sutartį vykdymą. Atsakovė siekia nutraukti rangos sutartį ne dėl to, kad ieškovė laiku neapmokėjo jos išrašytos sąskaitos, bet dėl to, kad, neperskaičiavus rangos sutarties kainos, vykdyti rangos sutartį jai yra nenaudinga. Ieškovė nesutiko, kad atsakovė vienašališkai nutrauktų rangos sutartį ir prašė atsakovės pranešti jai apie tolesnį sutarties vykdymą bei suderinti darbų atlikimo grafikus, tačiau atsakovė neatnaujino darbų ir neatsakė į ieškovės raštą. Todėl ieškovė laiko, kad rangos sutartis yra nutraukta dėl atsakovės kaltės.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Šiaulių apygardos teismas 2021 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5.       Teismas vertino, kad atsakovė pagrįstai vienašališkai nutraukė rangos sutartį. Sutartyje šalys buvo nustačiusios, kad atsiskaitymo už atliktus darbus tvarkos pažeidimas sudaro pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą ir šios nuostatos jos neginčija. Ieškovė neapmokėjo atsakovės 2019 m. liepos 31 d. išrašytos sąskaitos. Teismai, nagrinėdami šalių ginčą, nustatė, kad visas pastabas ir pretenzijas dėl šios atsakovės išrašytos sąskaitos ieškovė turėjo pateikti ne vėliau kaip iki 2019 m. rugpjūčio 12 d., todėl prašoma apmokėti sąskaita laikoma teisinga. Teismai taip pat nustatė, kad tai, jog ieškovė pavėlavusi pateikė pastabas dėl mokėtinos sumos, nesudaro pagrindo nesumokėti atsakovei už atliktus darbus pagal jos tinkamai pateiktus dokumentus. Ieškovės argumentai, kad sąskaita nebuvo laiku apmokėta šalims sustabdžius prievolių vykdymą iki tol, kai teismas išnagrinės kilusį ginčą, yra nepagrįsti, nes ji neapmokėjo sąskaitos iki atsakovės kreipimosi į teismą dienos (2019 m. lapkričio 14 d.). Nors ieškovė teigia, kad, teismui priėmus galutinį sprendimą, ji nedelsdama apmokėjo sąskaitą, iš byloje esančių duomenų matyti, kad sprendimas buvo priimtas 2020 m. birželio 18 d., o ieškovė sumokėjo atsakovei skolą 2020 m. liepos 1 d., po to, kai 2020 m. birželio 29 d. atsakovei buvo išduotas vykdomasis raštas.

6.       Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad tolesnis rangos sutarties vykdymas atsakovei galimai buvo finansiškai nenaudingas. Tačiau, teismo vertinimu, atsakovės pastangos pakeisti rangos sutarties kainą negali būti laikomos jos nesąžiningu elgesiu ir neužkerta jai kelio nutraukti rangos sutartį dėl kitų priežasčių. Atsakovei, kaip pelno siekiančiam subjektui, yra aktuali rangos sutarties sąlyga, kad už atliktus darbus turi būti atsiskaitoma laiku. Tarpiniai atsiskaitymai buvo reikalingi atsakovei tam, kad ji galėtų toliau tinkamai vykdyti prievoles (įgyti medžiagas, sumokėti atlyginimus darbuotojams ir kt.).

7.       Teismas vertino kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad atsakovė su ja nebendradarbiavo. Atsakovė ne kartą prašė ieškovės apmokėti skolą pagal 2019 m. liepos 11 d. sąskaitą ir kreipėsi į teismą tik 2019 m. lapkričio 14 d., taigi, ji bendradarbiavo su ieškove spręsdama klausimą dėl sąskaitos apmokėjimo. Teismų priimti sprendimai patvirtina, kad rangos sutartį pažeidė ieškovė. Tai, kad ieškovė daug kartų raštu ragino atsakovę vykyti rangos sutartį, nors pati nesumokėjo jai už atliktus darbus, nepatvirtina ieškovės bendradarbiavimo su atsakove. Atsakovė pagrįstai nurodė, kad toks sudėtingas apmokėjimo už atliktus darbus procesas rodo, jog ateityje rangos sutarties vykdymas būtų apsunkintas. Nors ieškovė teigia buvusi suinteresuota, kad atsakovė toliau vykdytų rangos sutartį, jos atstovė teisme nurodė, jog ieškinys pateiktas siekiant įtraukti atsakovę į Nepatikimų tiekėjų sąrašą. Ieškovė neprašė teismo, pripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu, įpareigoti atsakovę toliau ją vykdyti.

8.       Teismas nesutiko su atsakovės pozicija, kad ieškovė kreipėsi į teismą praleidusi Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 102 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą tokiems reikalavimams pareikšti. Nurodytoje teisės normoje nustatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas yra taikomas tik tiekėjams, siekiantiems pareikšti ieškinį dėl neteisėto viešojo pirkimo sutarties nutraukimo. Ši norma nereglamentuoja, per kokį terminą ieškinį gali pateikti perkančioji organizacija. Kadangi specialios normos nereglamentuoja šio klausimo, nagrinėjamu atveju ieškovei taikytini bendri įstatyme nustatyti ieškinio senaties terminai.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.       Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

9.1.                      Teismas konstatavo, kad atsakovė turi teisę nutraukti rangos sutartį, nepaisydamas šalių elgesio, sutarties nutraukimo aplinkybių ir momento. Teismas turėjo pareigą įvertinti, ar atsakovė, nutraukdama rangos sutartį, formaliai remdamasi joje nustatytu vienašalio sutarties nutraukimo pagrindu ir, neatsižvelgdama į tai, kad tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl sąskaitos apmokėjimo, elgėsi teisėtai, o ne formaliai nurodyti, kad ieškovė neginčijo sutarties sąlygos, leidusios atsakovei nutraukti sutartį.

9.2.                      Teismas neatsižvelgė į tai, kad tarp šalių buvo kilęs ginčas, kuris vėliau buvo sprendžiamas teisme, ir abi šalys buvo sustabdžiusios prievolių vykdymą bylos nagrinėjimo teisme metu. Ieškovė, nepraleidusi 30 dienų termino sąskaitai apmokėti, išsiuntė atsakovei raštą, kuriame nurodė, kad ji negali apmokėti sąskaitos, nes ji išrašyta klaidingai, ir paprašė ją pataisyti. Atsakovė nesutiko pataisyti sąskaitoje nurodytų įkainių ir darbų kiekių, formaliai nurodžiusi, kad yra praleistas 10 dienų terminas bet kokioms pastaboms dėl atliktų darbų pateikti, ir kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Būtent atsakovė pareiškė ieškovei, kad ji nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. stabdo rangos sutarties vykdymą iki tol, kai bus išspręstas ginčas. Kadangi abi šalys buvo sustabdžiusios sutarties vykdymą, ieškovė neturėjo pareigos atsiskaityti su atsakove iki ginčo pabaigos.

9.3.                      Atsakovė turėjo tikslą padidinti sutarties kainą ir kitoje byloje pati įrodinėjo, kad, neperskaičiavus kainos, vykdyti rangos sutartį jai nėra naudinga. Teismas nevertino to, kad atsakovė nepasinaudojo teise vienašališkai nutraukti rangos sutartį nei praėjus 30 dienų po to, kai ji pateikė sąskaitą ieškovei, nei prieš kreipdamasi į teismą dėl skolos priteisimo ir rangos sutarties kainos padidinimo, nei nagrinėjant šalių ginčą teisme. Atsakovė nutraukė rangos sutartį tik tada, kai apeliacinės instancijos teismas netenkino jos reikalavimo padidinti sutarties kainą. Taigi, teismas nevertino tikrosios priežasties, dėl kurios atsakovė nutraukė rangos sutartį. Toks sutarties nutraukimas sukėlė neproporcingai didelę žalą ieškovei, kuri turės organizuoti naują viešąjį pirkimą. 2021 metais statybos kainos yra kitokios, nei buvo 2015 metais, todėl darbai, kurių neatliko atsakovė, pabrangs ir šis kainų skirtumas sudarys ieškovės nuostolius.

9.4.                      Ieškovė negalėjo tikėtis, kad, teismui priėmus atsakovei nepalankų sprendimą dėl sutarties kainos didinimo, ji, remdamasi formaliu pagrindu, nutrauks rangos sutartį. Teismas, išnagrinėjęs šalių ginčą dėl rangos sutarties kainos padidinimo, aiškiai nurodė, kad kaina negali būti pakeista atsakovės prašomu būdu, todėl atsakovė turėjo pareigą toliau vykdyti sutartį, net jeigu jai šią sutartį vykdyti tapo sunkiau, o pirmosios instancijos teismas šioje byloje turėjo pareigą vertinti atsakovės elgesį ir motyvus, ne tik nurodyti, kad egzistuoja formalus pagrindas nutraukti rangos sutartį.

9.5.                      Teismas neįvertino ieškovės argumentų, kad rangos sutartis turėtų būti nutraukta dėl atsakovės kaltės. Pati atsakovė, net nesuėjus ieškovei pateiktos sąskaitos apmokėjimo terminui, sustabdė rangos sutarties vykdymą, kadangi ieškovė atsisakė pakeisti rangos sutarties kainą. Atsakovė nebendradarbiavo su ieškove, kreipėsi į teismą dėl sutarties kainos padidinimo, o teismui išsprendus ginčą ne jos naudai, nutraukė sutartį. Ieškovė įvykdė savo pareigą ir, teismui išsprendus šalių ginčą, nedelsdama apmokėjo skolą.

10.       Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:  

10.1.                      Rangos sutartyje nustatyta, kad ši sutartis gali būti vienašališkai nutraukta dėl jos esminio pažeidimo. Šalys susitarė, kad rangos sutartis bus laikoma pažeista iš esmės ir atsakovė turės teisę ją vienašališkai nuraukti, jei ieškovė daugiau kaip 30 dienų nesumokės už atliktus darbus. Atsakovė teisėtai nutraukė rangos sutartį, nes ieškovė pažeidė jos esmines sąlygas. Priešingai nei nurodo ieškovė, šalims susitarus dėl konkretaus sutarties nutraukimo pagrindo, teismas turėjo įvertinti, ar susiklosčiusios aplinkybės atitinka sutartyje nustatytas jos nutraukimo sąlygas.

10.2.                      Tai, kad ieškovė, laiku neapmokėjusi atsakovės pateiktos sąskaitos, elgėsi neteisėtai ir pažeidė rangos sutarties sąlygas, yra nustatyta prejudicinę galią turinčiuose teismų sprendimuose. Teismams konstatavus, kad ieškovė turėjo pareigą nuo 2019 m. rugpjūčio 11 d. atsiskaityti su atsakove už atliktus darbus, kurią pažeidė, atsakovė įgijo teisę vienašališkai nutraukti rangos sutartį dėl ieškovės kaltės. Ieškovė yra praleidusi terminą atsiskaityti su atsakove net ir neatsižvelgiant į laikotarpį, kai šalių ginčas buvo nagrinėjamas teisme, nes ji nesumokėjo sąskaitoje nurodytos sumos iki ieškinio pateikimo teismui dienos, be to, ji nepateisinamai ilgai delsė apmokėti sąskaitą po to, kai teismas išsprendė ginčą. Rangos sutartis buvo nutraukta tik remiantis tuo, kad ieškovė nesumokėjo už atliktus darbus per nustatytą terminą. Ieškovės teiginiai, esą sutartis buvo nutraukta dėl kitų priežasčių – tai tik nepagrįsti ieškovės samprotavimai.

10.3.                      Šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad rangos sutartis buvo nutraukta dėl atsakovės kaltės. Prejudicinę galią turinčiuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatyta, kad rangos sutarties vykdymas metais atsilieka nuo suderinto grafiko išimtinai tik dėl ieškovės kaltės, jai nepagrįstai nesumokėjus už atsakovės atliktus darbus, dėl ko atsakovė teisėtai pasinaudojo teise stabdyti priešpriešinių prievolių vykdymą. Pati ieškovė nesiekė išsaugoti rangos sutarties. Vykstant teisminiam ginčui ji nesiėmė jokių veiksmų tam, kad sutartis būtų vykdoma, nereikalavo pradėti vykdyti darbus, neskaičiavo sutartinių netesybų. Ieškovė pareikalavo tęsti darbus tik tada, kai atsakovė nutraukė rangos sutartį. Ieškovė vengė bendradarbiauti su atsakove. Net ir įsiteisėjus teismo sprendimui, ieškovė vengė sumokėti atsakovei už atliktus darbus ir sumokėjo priteistą sumą tik po to, kai atsakovė kreipėsi į antstolį dėl sprendimo vykdymo. Atsakovė, priešingai, bendradarbiavo su ieškove ir siekė išsaugoti sutartį, siūlė galimas tolesnio jos vykdymo alternatyvas ir būdus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.        Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

12.       Atsakovei (pagrindinei partnerei), kartu su jos jungtinės veiklos partnere UAB „Rainių statyba“ laimėjus ieškovės vykdytą viešąjį pirkimą, 2015 m. lapkričio 23 d. šalys sudarė rangos sutartį, kuria rangovė (atsakovė) įsipareigojo per rangos sutartyje nustatytą terminą atlikti projekto „Pastato Telšiuose, Respublikos g. 28, modernizavimas, pritaikant Telšių meno mokyklos reikmėms, rangos darbai I–II etapas“ darbus ir ištaisyti defektus, o užsakovė (ieškovė) įsipareigojo sudaryti atsakovei būtinas sąlygas darbams atlikti, rangos sutartyje nustatyta tvarka priimti darbų rezultatą ir sumokėti atsakovei darbų kainą (rangos sutarties 2.1 papunktis). Rangos sutartyje šalys susitarė, kad darbus rangovė turi atlikti per 71 mėnesį nuo sutarties įsigaliojimo (rangos sutarties 6.1 papunktis), tačiau žiniaraštyje (veiklų sąraše) nurodytos darbų grupių (etapų) kainos jai gali būti sumokėtos dalimis, atsižvelgiant į faktiškai atliktą to etapo darbų dalį (rangos sutarties 9.4 papunktis). Siekdama gauti tarpinį mokėjimą, rangovė turėjo pateikti užsakovei atliktų darbų aktą ir sąskaitą, o užsakovė, gavusi pateiktus dokumentus, turėjo per 10 dienų patvirtinti atliktų darbų aktą (išskyrus sutartyje nurodytus atvejus, kai atliktas darbas neatitinka sutarties arba kai rangovė neatliko kokio nors darbo ar įsipareigojimo). Užsakovei per nustatytą terminą nepatvirtinus mokėjimo dokumentų ir nenurodžius priežasčių, dėl kurių ji jų nepatvirtino, yra laikoma, kad rangovės prašoma sumokėti suma yra teisinga (rangos sutarties 9.5 papunktis). Ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovei patvirtintuose mokėjimo dokumentuose nurodytą sumą per 30 dienų nuo tada, kai buvo patvirtinti atsakovės pateikti mokėjimo dokumentai (rangos sutarties 9.7 papunktis). 

13.       Vykdant rangos sutartį, tarp šalių kilo nesutarimų dėl atsiskaitymo už atliktus darbus. Siekdama gauti tarpinį mokėjimą už pagal rangos sutartį atliktus darbus, atsakovė pateikė ieškovei 2019 m. liepos 31 d. sąskaitą, atliktų darbų aktą ir pažymą apie atliktų darbų vertę. Tačiau ieškovė, įvertinusi atsakovės pateiktus mokėjimo dokumentus, 2019 m. rugpjūčio 26 d. raštu grąžino juos atsakovei dėl nepateiktų suderintų sąnaudų kiekių žiniaraščių skirtumų tarp techninių ir darbo projektų. Ieškovė prašė suderinti nurodytus sąnaudų skirtumus ir pateikti naujus mokėjimo dokumentus. Atsakovė nesutiko su ieškovės sprendimu neapmokėti už atliktus darbus ir 2019 m. rugpjūčio 30 d. raštu paragino ją nedelsiant, bet ne vėliau kaip iki 2019 m. rugsėjo 4 d., apmokėti pateiktą sąskaitą. Atsakovė nurodė, kad pagal rangos sutarties 9.5 papunktį, ieškovė turėjo pateikti pastabas dėl išrašytos sąskaitos ne vėliau kaip iki 2019 m. rugpjūčio 12 d., ieškovė per nustatytą terminą pastabų nepateikė, todėl turi būti vertinama, kad ji neturi pastabų mokėjimo dokumentams. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovė, nesumokėdama už atliktus darbus, iš esmės pažeidžia rangos sutarties nuostatas, be to, ji neatlieka ir kitų savo pareigų – nebendradarbiauja su atsakove sprendžiant klausimą dėl rangos sutarties kainos perskaičiavimo – todėl atsakovė yra priversta taikyti savigynos priemones ir nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. stabdyti rangos sutarties vykdymą iki tol, kai ieškovė pašalins sutarties vykdymo trūkumus. Atsakovė įspėjo ieškovę, kad ieškovei nenutraukus neteisėtų veiksmų, ji spręs klausimą dėl rangos sutarties nutraukimo dėl jos esminio pažeidimo, taip pat kreipsis į teismą dėl skolos už atliktus darbus priteisimo ir nuostolių atlyginimo.

14.       2019 m. lapkričio 14 d. atsakovė kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pakeisti rangos sutartį, perskaičiuojant likusių neatliktų darbų vertę ir nustatant, kad jų kaina sudaro 2 185 654,26 Eur; 2) priteisti atsakovei iš ieškovės 55 437,54 Eur skolą už atliktus darbus pagal 2019 m. liepos 31 d. sąskaitą, 709,60 Eur delspinigių ir 8 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės inicijuotą ginčą, 2020 m. kovo 17 d. sprendimu patenkino ieškinį. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. birželio 18 d. sprendimu panaikino Šiaulių apygardos teismo sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas ieškovės reikalavimas pakeisti rangos sutartį, perskaičiuojant likusių neatliktų darbų kainą, ir dėl šios teismo sprendimo dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kitą Šiaulių apygardos teismo sprendimo dalį, kuria atsakovei iš ieškovės buvo priteista skola, delspinigiai ir procesinės palūkanos, teismas paliko nepakeistą. Taigi, ieškovės skola pagal 2019 m. liepos 31 d. sąskaitą buvo priteista atsakovei įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

15.       Teismui išsprendus šalių ginčą, 2020 m. birželio 19 d. atsakovė informavo ieškovę, kad nuo 2020 m. liepos 3 d. nutraukia rangos sutartį dėl ieškovės kaltės, reikalauja ne vėliau kaip per 3 darbo dienas sumokėti atsakovei priteistą sumą ir 9 207,70 Eur skolą už 2019 m. rugsėjo mėn. atliktus darbus, ne vėliau kaip iki 2020 m. liepos 3 d. paskirti įgaliotus asmenis ir perimti statybvietę. Atsakovė nurodė, kad pagal sutarties 12.6 papunktį jai yra suteikta teisė vienašališkai nutraukti sutartį, jei per 30 dienų nuo sutarties 9.7 papunktyje nurodyto termino su ja nėra atsiskaitoma. Ieškovės pareiga apmokėti atsakovės 2019 m. liepos 31 d. sąskaitą atsirado 2019 m. rugpjūčio 11 d., taigi, terminas apmokėti šią sąskaita yra praleistas daugiau nei 300 dienų, todėl atsakovė įgijo teisę nutraukti rangos sutartį. Ieškovė, nesutikdama su atsakovės sprendimu nutraukti sutartį, 2020 m. liepos 3 d. raštu pareikalavo, kad atsakovė ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo šio rašto gavimo informuotų ją apie tolesnį rangos sutarties vykdymą ir ne vėliau kaip per 7 darbo dienas suderintų su ja planuojamų vykdyti darbų grafiką. Kartu ieškovė nurodė, kad tuo atveju, jeigu atsakovė atsisakys toliau vykdyti rangos sutartį, ji vertins, jog sutartis nutraukta dėl esminio pažeidimo dėl atsakovės kaltės ir pateiks prašymą įtraukti atsakovę į Nepatikimų tiekėjų sąrašą, taip pat pasinaudos prievolių užtikrinimo garantija ir, paskelbusi naują viešąjį pirkimą likusiems darbams užbaigti, sieks prisiteisti iš atsakovės darbų kainų skirtumą. 2020 m. liepos 1 d. ieškovė sumokėjo atsakovei teismo priteistą sumą.

16.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar atsakovė pagrįstai vienašališkai nutraukė sutartį dėl jos esminio pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad šiuo atveju egzistavo sutartyje nustatytos sąlygos, sudarančios rangovei (atsakovei) pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį – ieškovė per rangos sutartyje nustatytą terminą neapmokėjo atsakovės pateiktos sąskaitos, taip pat per nustatytą terminą nepateikė dėl jos pastabų atsakovei. Ieškovė, nesutikdama su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad, pirma, teismas tik formaliai vertino susiklosčiusias aplinkybes ir neatsižvelgė į tai, jog sąskaita nebuvo apmokėta laiku dėl objektyvių priežasčių – abi šalys buvo sustabdžiusios savo priešpriešinių prievolių vykdymą tol, kol bus išspręstas jų ginčas, antra, teismas nevertino, kad tikroji priežastis, dėl kurios atsakovė nutraukė sutartį, yra ne atsiskaitymo termino praleidimas, o tai, jog rangos sutarties kaina nebuvo pakeista ir atsakovei tapo nenaudinga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Ieškovė nurodo, kad pati atsakovė tinkamai nevykdė savo prievolių, todėl sutartis turėtų būti laikoma nutraukta dėl jos kaltės.

Dėl (ne)pagrįstai nutrauktos rangos sutarties

17.       Civilinėje teisėje galioja bendras principas, kad teisėtai sudaryta sutartis yra privaloma jos šalims ir turi įstatymo galią, todėl šalys turi pareigą vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus ir nėra laisvos vienašališkai atsisakyti savo sudarytų sutarčių. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnį, reglamentuojantį sutarčių nutraukimo pagrindus, šalis gali vienašališkai, iš anksto pranešusi savo kontrahentui, nutraukti sutartį prieš terminą 2 atvejais – kai kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 straipsnio 1 dalis) arba kai atsiranda aplinkybės, kurias šalys sutartyje nurodė kaip jos vienašalio nutraukimo pagrindą (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Kitais šiame straipsnyje nenustatytais pagrindais sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį (CK 6.217 straipsnio 4 dalis). Toks sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas CK įgyvendina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamą favor contractus (sutarties išsaugojimo) principą. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).

18.       Pagal CK 6.217 straipsnyje išdėstytą reglamentavimą, siekiant nustatyti, ar sutartis gali būti nutraukta dėl jos esminio pažeidimo pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį, turi būti įvertinta, ar pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalyje nustatytus esminio pažeidimo kriterijus. Tokiu atveju turi būti įvertinta: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Tokios sąlygos rodo, kad sutartis šiuo pagrindu gali būti nutraukiama ne dėl bet kokio formalaus prievolės pažeidimo, bet tik išimtiniais atvejais, kai yra itin reikšmingai pažeidžiami esminiai, svarbiausi sutartiniai įsipareigojimai ir sutartį pažeidusio asmens kontrahentas iš esmės negali tikėtis, kad prievolė galės būti tinkamai įvykdyta. Sutartį šiuo pagrindu galima nutraukti tik tuo atveju, kai pažeidimas yra ypatingai reikšmingas, esminis.

19.       Kitas vienašalio sutarties nutraukimo pagrindas, kaip minėta, yra nustatytas CK 6.217 straipsnio 5 dalyje. Sutartis aptariamu teisiniu pagrindu gali būti vienašališkai nutraukta dėl susidariusių objektyvių aplinkybių, susiklosčius tam tikrai padėčiai, kai šios vienašališko sutarties nutraukimo sąlygos yra šalių iš anksto aptartos sutartyje ir faktinė padėtis atitinka tokias sutartyje įvardytas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-687/2020). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad susitardamos dėl atvejų, kada sutartis gali būti nutraukiama vienašališkai, jos šalys įgyvendina sutarties laisvės principą, todėl iš jų nėra reikalaujama, kad jos apibrėžtų sutartyje esminį sutarties pažeidimą pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, nes tokiu atveju šalių laisvė susitarti dėl esminio sutarties pažeidimo turinio taptų fiktyvi, o CK 6.217 straipsnio 5 dalis nereikalinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad teismas, vertindamas, ar sutartis pagrįstai nutraukta remiantis sutartyje nustatytu jos nutraukimo pagrindu, taip pat netikrina, ar nustatytas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartį byloje Nr. e3K-3-386-378/2018). Taigi, sudarydamos sutartį, šalys iš esmės yra laisvos susitarti, kokias aplinkybes jos vertina kaip pakankamą pagrindą tam, kad sutartis būtų vienašališkai nutraukta. Sprendžiant, ar sutartis galėjo būti nutraukta vadovaujantis joje nurodytu pagrindu, yra reikšminga nustatyti, kokie sutarties vienašalio nutraukimo pagrindai yra nurodyti sutartyje, taip pat įvertinti, ar susiklosčiusi situacija atitinka sutartyje nurodytas aplinkybes. 

20.       Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, šalys, sudarydamos rangos sutartį, nustatė, kad atsakovė gali ją vienašališkai nutraukti, be kita ko, tuo atveju, jeigu ieškovė per 30 dienų nuo rangos sutarties 9.7 papunktyje nurodyto termino (30 dienų nuo ieškovės pateiktų mokėjimo dokumentų patvirtinimo) pabaigos, negauna viso apmokėjimo (rangos sutarties 12.6.1 papunktis). Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė pateikė ieškovei 2019 m. liepos 31 d. sąskaitą, atliktų darbų aktą ir pažymą apie atliktų darbų vertę 2019 m. rugpjūčio 2 d. Kaip minėta pirmiau (žr. šios nutarties 12 punktą), pagal rangos sutarties sąlygas, ieškovė turėjo patvirtinti pateiktus mokėjimo dokumentus arba pateikti atsakovei pastabas dėl jų per 10 dienų terminą, t. y. iki 2019 m. rugpjūčio 12 d., o sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2019 m. rugsėjo 11 d. Tačiau ieškovė per nustatytą terminą nepatvirtino pateiktų mokėjimo dokumentų, taip pat nepateikė dėl jų pastabų. Pastabos dėl atsakovės pateiktų mokėjimo dokumentų buvo išdėstytos tik ieškovės 2019 m. rugpjūčio 26 d. rašte. Nors atsakovė informavo ieškovę, kad ji praleido sutartyje nustatytą terminą pastaboms dėl pateiktų mokėjimo dokumentų pateikti ir paragino apmokėti pateiktą sąskaitą, ieškovė nei per nustatytą terminą, nei vėliau nesumokėjo atsakovei už atliktus darbus.

21.       Ieškovei neapmokėjus atsakovės pateiktos sąskaitos, atsakovė 2019 m. lapkričio 14 d. pateikė teismui ieškinį, kuriame, be kita ko, pareiškė reikalavimą priteisti 2019 m. liepos 31 d. sąskaitoje nurodytą sumą.

22.       Įvertinus išdėstytas aplinkybes, yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė teisėtai vienašališkai nutraukė rangos sutartį dėl ieškovės kaltės. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė per rangos sutartyje nustatytą terminą neatsiskaitė su atsakove pagal jos tinkamai pateikus mokėjimo dokumentus už rangos sutarties pagrindu tinkamai atliktus darbus ir tokiu būdu pažeidė rangos sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Susiklosčiusi situacija, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atitinka rangos sutarties 12.6.1 papunktyje nustatytą vienašalio rangos sutarties nutraukimo pagrindą.

23.       Šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su ieškovės pozicija, kad sąskaita nebuvo laiku apmokėta dėl objektyvių priežasčių – tarp šalių buvo kilęs ginčas, kuris buvo nagrinėjamas teisme, ir abi šalys buvo sustabdžiusio savo priešpriešinių prievolių vykdymą. Šioje nutartyje jau minėta, kad ieškovės prievolė apmokėti sąskaitą atsirado daug anksčiau, nei buvo inicijuota teisminė byla, dėl kurios, ieškovės teigimu, buvo sustabdytas šios sąskaitos apmokėjimas. Atsakovė pateikė teismui ieškinį tik 2019 m. lapkričio 14 d., kai ieškovė jau buvo žymiai praleidusi terminą atsiskaityti už tinkamai atliktus darbus. Kaip minėta pirmiau, ieškovės argumentai, kuriais remdamasi ji atsisakė apmokėti atsakovės pateiktą sąskaitą, buvo atmesti kaip nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo neatsiskaityti su tinkamai sutartines prievoles įvykdžiusia kontrahente. Todėl ieškovei, dar iki teisminės bylos iškėlimo pažeidus savo sutartinę prievolę, šis pažeidimas negali būti pateisinamas prievolės vykdymo sustabdymu dėl inicijuoto teisminio ginčo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų informavusi atsakovę stabdanti savo sutartinių prievolių įvykdymą prieš tai, kai atsakovė kreipėsi į teismą, be to, atsakovei tinkamai atlikus dalį pagal rangos sutartį turėtų atlikti darbų ir tinkamai pateikus mokėjimo dokumentus, ieškovė neturėjo tam pagrindo. Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad, prieš atsakovei kreipiantis į teismą, ji bandė spręsti ginčą taikiai, ši aplinkybė nepašalino ieškovės pareigos atsiskaityti su atsakove, nes rangos sutartyje buvo nustatyta konkreti sąskaitų apmokėjimo ir pastabų dėl pateiktų sąskaitų pareiškimo procedūra, kurios ieškovė turėjo laikytis, siekdama pakoreguoti mokėtiną sumą.

24.       Priešingai nei nurodo ieškovė, šiuo atveju taip pat nėra pagrindo vertinti, kad atsakovės pateikta sąskaita buvo apmokėta nedelsiant po to, kai įsiteisėjo teismo sprendimas, kuriuo iš ieškovės buvo priteistas įsiskolinimas. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, kuriuo buvo palikta nepakeista Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 17 d. sprendimo dalis priteisti atsakovei skolą iš ieškovės, buvo priimtas 2020 m. birželio 18 d. Tačiau ieškovė sumokėjo atsakovei priteistą sumą tik 2020 m. liepos 1 d., praėjus beveik 2 savaitėms nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo ir beveik metams nuo sąskaitos pateikimo ieškovei momento. Taigi, teismo sprendime nurodyta suma nebuvo apmokėta iš karto po to, kai sprendimas įsiteisėjo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo atsakovei buvo priteistas įsiskolinimas iš ieškovės, atsakovė bent 2 kartus priminė ieškovei apie pareigą sumokėti priteistą sumą – tokį reikalavimą atsakovė išdėstė 2020 m. birželio 19 d. rašte, kuriuo nutraukė sutartį, o 2020 m. birželio 26 d. lydraščiu atsakovė pakartotinai pateikė ieškovei mokėjimo dokumentus. Siekdama įvykdyti šį sprendimą priverstine tvarka, 2020 m. birželio 29 d. atsakovė gavo vykdomąjį raštą ir 2020 m. liepos 1 d. pateikė jį vykdyti antstolei, tačiau, ieškovei atsiskaičius su atsakove, antstolės 2020 m. liepos 2 d. patvarkymu vykdomąjį raštą buvo atsisakyta priimti.

25.       Aplinkybės, kad rangos sutartis buvo teisėtai nutraukta vadovaujantis jos 12.6.1 papunktyje nustatytu pagrindu nepaneigia ir ieškovės nurodyti argumentai apie atsakovės siekį pakeisti rangos sutartį ir perskaičiuoti jos kainą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė siekė padidinti rangos sutarties vertę, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai, kad pelno siekiantis juridinis asmuo siekia padidinti pagal sutartį gautiną užmokestį ir derasi dėl to su savo kontrahentu ar inicijuoja ginčą teisme, savaime negali būti vertinama kaip jo neteisėti veiksmai. Be to, ta aplinkybė, kad atsakovė siekė pakeisti sutartį, neeliminuoja jos teisės nutraukti sutartį atsiradus kitam joje nustatytam pagrindui. Ši aplinkybė taip pat nepaneigia nei, kad ieškovė pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus ir laiku neatsiskaitė su atsakove pagal jos išrašytą sąskaitą, nei to, kad pagal šalių sudarytą rangos sutartį tai sudaro savarankišką pagrindą vienašališkai ją nutraukti dėl ieškovės kaltės. Todėl įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo buvo pripažinta, kad ieškovė nepagrįstai, nesilaikydama rangos sutarties, vengė atsiskaityti su atsakove, atsakovė turėjo teisę šią sutartį vienašališkai nutraukti, vadovaudamasi joje nustatytu pagrindu. Priešingai nei nurodė ieškovė, jos atliktas sutartinių prievolių pažeidimas nebuvo formalus – atsakovė ilgą laiką negavo užmokesčio už savo atliktą darbą, taigi, ji negavo to, ką tikėjosi gauti, sudarydama rangos sutartį. Tokio pažeidimo reikšmę sutarties vykdymui pripažino ir pačios šalys, nustatydamos, kad delsimas atsiskaityti už atliktus darbus sudaro pagrindą vienašališkai nutraukti rangos sutartį.

26.       Ieškovės pozicijos, kad atsakovė neturėjo teisės nutraukti rangos sutartį, nepatvirtina ir jos argumentai, kad sutarties nutraukimas sukels jai nepagrįstai didelę žalą ar kad atsakovė buvo sukūrusi jai lūkestį, jog pasibaigus teisminiam procesui sutarties vykdymas bus tęsiamas. Nors ieškovė nurodo, kad, atsakovei nutraukus sutartį, ji turės skelbti naują viešąjį pirkimą ir likę neužbaigti darbai turės būti atlikti už didesnę kainą, nei buvo suderinta ginčo rangos sutartyje, ieškovė nepagrindė, kad tokiu būdu jai gali būti sukelta neproporcingai didelė žala. Ieškovės argumentas, kad ji turėjo lūkestį, jog, teismui išsprendus šalių ginčą, rangos sutarties vykdymas bus atnaujintas, taip pat negali būti laikomas pagrįstu, nes ieškovei buvo žinomi rangos sutartyje nustatyti vienašalio sutarties nutraukimo pagrindai, taip pat jai buvo žinoma, kokia tvarka ir terminais ji turi apmokėti atsakovės pateiktas sąskaitas, todėl ji neturėjo pagrindo tikėtis, kad jai pažeidus esmines sutartines prievoles, atsakovė toliau vykdys savo įsipareigojimus. Sutartyje nustatyta tvarka neatsiskaitydama su atsakove, ieškovė pati sukūrė prielaidas tam, kad sutartis būtų nutraukta ir prisiėmė riziką dėl jai galėjusių kilti neigiamų padarinių.

27.       Konstatavęs, kad atsakovė pagrįstai vienašališkai nutraukė sutartį dėl ieškovės atlikto sutarties pažeidimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino ieškovės argumentų, kad rangos sutartis turėtų būti nutraukta dėl atsakovės kaltės. Kartu šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovė pirma pažeidė sutartinius įsipareigojimus, sustabdžiusi darbų vykdymą anksčiau, nei pasibaigė terminas jos 2019 m. liepos 31 d. sąskaitai apmokėti, pažymėtina, kad ši aplinkybė susiklostė daug anksčiau, nei atsakovė informavo ieškovę nutraukianti rangos sutartį, ir ieškovė nevertino jos kaip sudarančios pagrindą nutraukti sutartį. Byloje pateikti ieškovės raštai, adresuoti atsakovei po to, kai pastaroji sustabdė sutarties vykdymą (pvz., 2020 m. balandžio 21 d. raštas), rodo, kad ieškovė dėl šios priežasties nesiekė nutraukti sutartį, bet priešingai, siekė, kad atsakovė atnaujintų darbus.

Dėl procesinės bylos baigties ir šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

28.       Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, tinkamai nustatė ir įvertino ginčo faktines aplinkybes bei pritaikė teisės aktų nuostatas. Ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29.       Teismui atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ji patyrė 3 993 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šias išlaidas atsakovė grindžia 2021 m. balandžio 30 d. sąskaita ir suteiktų paslaugų ataskaita, taip pat 2021 m. gegužės 7 d. mokėjimo nurodymu, kuriuo buvo sumokėta 2 000 Eur suma. Atsakovė nurodo, kad, teikdama prašymą atlyginti jos patirtas išlaidas, ji nebuvo pajėgi sumokėti likusios už teisines paslaugas mokėtinos sumos, nes, ieškovei neatsiskaičius su ja pagal kitas sutartis, atsakovės sąskaitoje nebuvo pakankamai lėšų. Atsakovė prašo priteisti jai visas bylinėjimosi išlaidas, tiek apmokėtas, tiek dar neapmokėtas, nes šios išlaidos, jos vertinimu, jau yra patirtos.

30.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

31.       Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu yra išaiškinta, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, turi būti realiai patirtos. Todėl visais atvejais, priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Tokiais atvejais išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad priteisiant bylinėjimosi išlaidas turi būti aišku, kada šalis, prašanti priteisti atstovavimo išlaidas, atsiskaitė su advokatų kontora, nes nuo to priklauso Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), nustatytų dydžių taikymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-237-916/2017). Taigi, sprendžiant klausimą dėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo galioja bendra taisyklė, kad yra priteisiamos tik šalies realiai patirtos (sumokėtos) išlaidos.

32.       Kaip minėta, nagrinėjamu atveju atsakovė įrodinėja, kad ji negalėjo faktiškai sumokėti savo atstovui visų už suteiktas teisines paslaugas mokėtinų sumų, nes ji yra susidūrusi su finansiniais sunkumais. Atsakovė nurodė, kad ieškovė neatsiskaito su ja pagal sudarytą sutartį (negrąžina sulaikytos sumos), todėl ji neturi sąskaitoje pakankamai lėšų. Grįsdama šias aplinkybes, atsakovė pateikė savo rengtą raštą advokatų kontorai, kuriame ji išdėstė šias aplinkybes ir prašė leisti jai atsiskaityti vėliau, taip pat savo 2021 m. balandžio 6 d. ir 2021 m. gegužės 3 d. raštus, adresuotus ieškovei, kuriuose ji prašė sumokėti jai pagal sutartį sulaikytas pinigų sumas, bei akcinės bendrovės „Swedbank“ banko sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad 2021 m. gegužės 7 d. atsakovės sąskaitoje buvo 2,51 Eur. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės pateikti duomenys nėra pakankami, siekiant įrodyti, kad ji objektyviai negalėjo atsiskaityti už suteiktas teisines paslaugas ir nukrypti nuo bendros bylinėjimosi išlaidų priteisimo tvarkos. Atsakovė nepateikė duomenų apie pagal kitas jos sudarytas sutartis gautas ar gautinas sumas, sąskaitoje esančių lėšų pokytį (kaip minėta, atsakovė pateikė sąskaitos išrašą, atspindintį tik konkrečią dieną buvusią situaciją), duomenų apie kitose sąskaitose ir (ar) bendrovės kasoje (ne)turimas pinigų sumas ir pan. Todėl atsakovei iš ieškovės priteisiama 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios neviršija Rekomendacijų pagrindu apskaičiuotų didžiausių už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistinų sumų, yra pagrįstos ir realiai patirtos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Techsis“ (juridinio asmens kodas 180359062) iš ieškovės Telšių rajono savivaldybės administracijos (juridinio asmens kodas 180878299) 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                                                                                 Marius Bajoras

                                                                                                                                                                 Vilija Mikuckienė

                                                                                                                                                        Aldona Tilindienė