Baudžiamoji byla Nr. 2K-575/2010

                                                                                                Procesinio sprendimo kategorija

1.1.3.7.;1.1.7.2.4.;1.1.7.3.1.; 1.2.14.6.2.; 1.2.29.1.; 1.2.18.10.

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

 

          Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. ir nuteistojo juridinio asmens UAB „Grundolita“ atstovo advokato Kęstučio Švirino kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteistas:

          pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „Grundolita“ priklausančio didelės vertės turto – 536 067,88 Lt - pasisavinimo), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 110 MGL (13 750 Lt) dydžio bauda;

          pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.VIII-1968 redakcija) (dėl PVM sąskaitų faktūrų, darbų atlikimo aktų suklastojimo ir panaudojimo, padarant bendrovei didelę žalą), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda;

          pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės prievolės panaikinimo sumokėti į valstybės biudžetą 81 773,07 Lt PVM), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 90 MGL (11 250 Lt) dydžio bauda;

          pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.VIII-1968 redakcija) (dėl PVM deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo, padarant Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui didelę žalą), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda;

          pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės prievolės panaikinimo sumokėti į valstybės biudžetą 67 224 Lt pelno mokesčio), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 90 MGL (11 250 Lt) dydžio bauda;

          pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.VIII-1968 redakcija) (dėl metinių pelno mokesčių deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo, padarant Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui didelę žalą), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda;

          pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „Grundolita“ apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo) 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda.

          Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesnėmis bausmėmis, paskirtomis pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) ir 183 straipsnio 2 dalį (viena nusikalstama veika), apimant švelnesnes bausmes, paskirtas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, ir paskirta subendrinta bausmė – 110 MGL (13 750 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 6 dalimis, prie paskirtos subendrintos bausmės iš dalies pridėta bausmė, paskirta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - 120 MGL (15 000 Lt) dydžio bauda.

          Juridinis asmuo – UAB „Grundolita“ nuteista:

          pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės prievolės panaikinimo sumokėti į valstybės biudžetą 54 312,01 Lt PVM) 300 MGL (37 500 Lt) dydžio bauda;

          pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.VIII-1968 redakcija) (dėl PVM deklaracijų suklastojimo bei panaudojimo, padarant Lietuvos Respublikos valstybei didelę žalą) 70 MGL (8750 Lt) dydžio bauda;

          pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės prievolės panaikinimo sumokėti į valstybės biudžetą 67 244 Lt pelno mokesčio) 300 MGL (37 500 Lt) dydžio bauda;

          pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.VIII-1968 redakcija) (dėl Metinių pelno mokesčių deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo, padarant Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui didelę žalą) 70 MGL (8750 Lt) dydžio bauda;

          pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo) 150 MGL (18 750 Lt) dydžio bauda.

          Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesnėmis bausmėmis, paskirtomis pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos), apimant švelnesnes bausmes, paskirtas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2 nusikalstamos veikos), ir paskirta subendrinta bausmė 300 MGL (37 500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 6 dalimis, prie paskirtos subendrintos bausmės iš dalies pridėta bausmė, paskirta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 400 MGL (50 000 Lt) dydžio bauda.

          Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, konfiskuotas A. B. priklausantis turtas už 536 067, 88 Lt.

          Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 21 d. nutartis, kuria nuteistųjų A. B. ir juridinio asmens UAB „Grundolita“ atstovo advokato Kęstučio Švirino apeliaciniai skundai atmesti.

          Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

 

n u s t a t ė :

         

          Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį A. B. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „Grundolita“, 1994 m. lapkričio 4 d. registruotos Valstybės įmonės Registrų centro, Vilniaus filiale (duomenys neskelbtini), Vilniuje (duomenys neskelbtini), direktorius ir einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB „Grundolita“ turtą, veikdamas bendrininkų grupe su asmens, kuriam baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais V. R., E. L. bei kitais ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytais to paties nusikalstamo susivienijimo nariais, 2002 m. rugpjūtį–2004 m. kovą, Vilniaus mieste, veikdamas vieninga tyčia, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – UAB „Grundolita“ priklausančius 536 067,88 Lt, o būtent: pagal fiktyvias penkių bendrovių sąskaitas-faktūras dėl prekių pirkimo ir paslaugų suteikimo UAB „Grundolita“ pervesdavo pinigus į tų bendrovių sąskaitas, tuos pinigus nusikalstamos veikos bendrininkai paimdavo grynaisiais ir, pasilikę sau nenustatytą dalį, perduodavo nuteistajam A. B.

          Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį UAB „Grundolita“ nuteista už tai, kad atstovaujama generalinio direktoriaus A. B., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris veikė UAB „Grundolita“ vardu, jos naudai ir interesais, Vilniaus mieste 2003 m. gegužę–2004 m. kovą, veikdama vieninga tyčia, apgaule savo naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti 54 312,01 Lt PVM. Ši suma susidarė dėl to, kad į UAB „Grudolitas“ PVM deklaracijas buvo įtrauktos suklastotose PVM sąskaitose-faktūrose išskirtos PVM sumos, taip sumažinant UAB „Grundolita“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM.

          Pagal BK 300 straipsnio 2 dalį UAB „Grundolita“ nuteista už tai, kad atstovaujama generalinio direktoriaus A. B., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris veikė UAB „Grundolita“ vardu, jos naudai ir interesais, Vilniaus mieste 2003 m. gegužę – 2004 m. vasarį, veikdama vieninga tyčia, suklastojo tikrus dokumentus PVM deklaracijas ir juos panaudojo, pateikdama Valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl to valstybės biudžetui buvo padaryta didelė 54 312,01 Lt žala.

          Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį UAB „Grundolita“ nuteista ir už tai, kad atstovaujama generalinio direktoriaus A. B., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris veikė UAB „Grundolita“ vardu, jos naudai ir interesais, Vilniaus mieste 2002 m. rugpjūtį – 2004 m. spalį, veikdama vieninga tyčia, apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę į 67 244 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų ir panaikino prievolę šiuos pinigus  sumokėti į valstybės biudžetą. Ši suma susidarė dėl to, kad dėl suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų įtraukimo į UAB „Grundolita“ buhalterinę apskaitą 2002 ir 2003 metų metinėse pelno mokesčio deklaracijose buvo nurodytas 448 294,81 Lt mažesnis apmokestinamasis pelnas ir 67 244 Lt mažesnis mokėtinas pelno mokestis.

          Pagal BK 300 straipsnio 2 dalį UAB „Grundolita“ nuteista ir už tai, kad atstovaujama generalinio direktoriaus A. B., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris veikė UAB „Grundolita“ vardu, jos naudai ir interesais, Vilniaus mieste, 2002 m. rugpjūtį–2004 m. spalį, veikdama vieninga tyčia, suklastojo tikrus dokumentus pelno mokesčio deklaracijas ir juos panaudojo, pateikdama Valstybinei mokesčių inspekcijai, taip padarydama Lietuvos valstybės biudžetui didelę 67244 Lt žalą.

          Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį UAB „Grundolita“ nuteista už tai, kad atstovaujama generalinio direktoriaus A. B., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris veikė UAB „Grundolita“ vardu, jos naudai ir interesais, Vilniaus mieste 2003 m. gegužę–2004 m. vasarį, veikdama vieninga tyčia, apgaulingai tvarkė UAB „Grundolita“ buhalterinę apskaitą, įtraukdama į ją PVM sąskaitas-faktūras ir prie jų pridėtus atliktų darbų aktus, kuriuose buvo nurodyti melagingi duomenys apie tariamai kitų įmonių UAB „Grundolita“ parduotas paslaugas ir  prekes bei tikri duomenys apie atliktą apmokėjimą. Dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios UAB „Grundolita“ 2003 m. gegužės mėnesio–2004 m. veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir jos rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

          Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo:

          panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria A. B. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) dėl didelės vertės turto – 536 067,88 Lt pasisavinimo iš bendrovės UAB „Grundolita“, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta 150 MGL (18 750 Lt) dydžio bauda, bei dalį, kurioje, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, konfiskuotas A. B. priklausantis turtas už 536 067,88 Lt, bei Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartį, kuria atmestas A. B. apeliacinis skundas ir baudžiamąją bylą A. B. nutraukti;

          teismui nustačius, jog byloje nėra pakankamai duomenų aplinkybei dėl žalos bendrovei UAB „Grundolita“ atlyginimo klausimo išsprendimo, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutarties dalį dėl A. B. turto konfiskavimo taikymo ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

          Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

          A. B. pabrėžia, kad jis nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, jog pasisavino didelės vertės svetimą turtą, – 536 067,88 Lt iš UAB „Grundolita“. Jis nesutinka su tokiomis teismų išvadomis. Pasak kasatoriaus, siekiant asmens veiksmuose nustatyti turto pasisavinimo sudėtį, be kitų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių, būtina nustatyti, ar kaltinamasis realiai gavo turtą, taip pat ar kaltinamasis turėjo ketinimą gautą turtą paversti savo turtu, t. y. jį užvaldyti nuosavybės teisėmis. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. B. veiksmuose nėra nė vieno iš išvardytų požymių.

             Kasatorius nurodo, kad jam, A. B., buvo perduota ne visa išvardytose sąskaitose–faktūrose nurodyta pinigų suma, o mažesnė. Teismai neištyrė įrodymų, kuriais būtų galima nustatyti, kokia suma nebuvo perduota A. B. Byloje yra duomenų, kurie parodo, jog mažiausiai 15 procentų nuo visos sąskaitų sumos – 80 410,18 Lt – pasiliko sau kiti nusikalstamo susivienijimo nariai (šią aplinkybę patvirtino visi nusikalstamo susivienijimo nariai).

             Pasak kasatoriaus, teismai neišnagrinėjo visų aplinkybių, susijusių su pasisavintos sumos bei sumos, likusios pas kitus nusikalstamo susivienijimo dalyvius, dalies nustatymu, todėl BPK 20 straipsnio pagrindu atliktas įrodymų vertinimas tampa neteisingas. Vien tik tai, kad teismas vertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, negali būti aiškinama kaip neribota teismo diskrecija vertinti įrodymus. Šią diskreciją riboja teismo pareiga priimti teisingą nuosprendį, t. y. visos teismo išvados turi būti paremtos teisingumo vykdymo principu ir tikslais, kuriuos nustato baudžiamojo proceso įstatymas (BPK 1 straipsnis).

          Kasatoriaus teigimu, Lietuvos apeliacinis teismas aiškiai suklydo, pažymėdamas, kad A. B., jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „Grundolita“ turtą – 536 067,88 Lt – užvaldė neteisėtai ir šių teismo išvadų nuteistasis neginčija. A. B. savo apeliaciniame skunde ginčijo aplinkybę dėl neteisingai nustatytos pasisavintos sumos, tai aiškiai yra užfiksuota ir pačioje skundžiamojoje nutartyje.

             Kasatorius pabrėžia, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijų teismai laikėsi nuomonės, kad pagal BK 183 straipsnio dispoziciją turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu ir pasisavinimas yra laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Savo išvadas teismai grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 9 ir 11 punktais, kurie numato, jog, pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolesni kaltininko veiksmai su juo veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Minėta išvada, pasak kasatoriaus, šiuo metu yra teisiškai kritikuotina, nes nepakankamai informatyvi. Pagal BK 183 straipsnio dispoziciją būtina pasisavinimo sąlyga yra turto patikėjimas kaltininkui, tai reiškia turto fizinį užvaldymą. Tačiau toks turto patikėjimas/užvaldymas ne visada yra neteisėtas. 2002 –2004 metais A. B. buvo įmonės UAB „Grundolita“ generalinis direktorius, kuriam bendrovės turtas buvo patikėtas pagal įstatymą. Akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. gruodžio 30 d.–2003 m. gruodžio 30 d. įstatymo redakcijos) 37 straipsnis numato plačią administracijos vadovo kompetenciją veikti bendrovės vardu, tarp jų ir disponuoti bendrovės turtu (pinigais). Iš to darytina išvada, kad įmonės vadovui yra patikėtos bendrovės lėšos teisėtai. Teismai laikė, kad pasisavinimo veikos baigimo momentas sutampa su neteisėtu pinigų užvaldymo faktu, tai reiškia, jog teismai šioje byloje atsisakė aplinkybės dėl kaltininko A. B. psichinio santykio su daroma veika išnagrinėjimo, t. y. netyrė aplinkybės, ar A. B., užvaldydamas bendrovės pinigus, darė tai, turėdamas tikslą paversti pinigus savais. Lietuvos apeliacinis teismas nepaneigė aplinkybės, kad „išgryninti“ pinigai buvo panaudoti apmokant už UAB „Grundolita“ perkamas akcijas Kaliningrado srityje (Rusijos Federacija) bei atsiskaitant už juridines paslaugas toje srityje. Apeliacinės instancijos teismas aplinkybę, kad A. B. pasisavintais pinigais nupirko įmonei UAB „Grundolita“ akcijų Kaliningrado srityje, vertina kaip bendrovės pripažinimą A. B. veikų, o tai parodo, jog apeliacinės instancijos teismas pripažino šias aplinkybes įvykusiomis. Ši pinigų panaudojimo aplinkybė buvo nuosekliai tvirtinama paties kaltinamojo A. B., taip pat byloje pateikti rašytiniai dokumentai – mokėjimo kvitai bei šiai aplinkybei nustatyti Vilniaus apygardos teisme buvo apklaustas liudytojas M. K. Tai rodo, kad pinigai, kuriuos A. B. „išgrynino“, vėliau grįžo į UAB „Grundolita“, šiai įgyjant už pinigus turto (Kaliningrado srityje registruotos įmonės „Grundolita-Kaliningrad“ akcijų) bei apmokant už juridines paslaugas, teiktas bendrovei Kaliningrado srityje. Anot kasatoriaus, ta aplinkybė, kad A. B. „išgrynintus“ pinigus vėliau grąžino bendrovei, sumokėdamas už pastarąją Kaliningrade, rodo, jog veikos subjektyvieji požymiai nepasireiškia kaip A. B. tikslas ir noras „gryninti“ pinigus savo asmeniniams tikslams.

          Kasatorius nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. balandžio 27 d. nutartyje Nr. 2K-270/2004 pažymėjo, jog: „Turto konfiskavimas neteko bausmės savybių. Savo esme jis priartėjo prie civilinio poveikio priemonių, nes paimama tik tai, kas neteisėtai gauta“. Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad, byloje patenkinus civilini ieškinį ir papildomai dar iš to paties nuteistojo konfiskavus patenkinto civilinio ieškinio dydžio pinigų sumą, iškreipiama turto konfiskavimo (BK 72 straipsnis) esmė ir paskirtis. Tokia pati situacija susiklosto ir tada, kai žala atlyginta savanoriškai arba ji apskritai nepadaryta. Kaltininkui atlyginus nukentėjusiajam asmeniui padarytą žalą, BK 72 straipsnio nuostatos paprastai netaikomos. Tokią išvadą padarė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208/2008. Taigi, patenkinus civilinį ieškinį, žalą atlyginus geranoriškai arba konstatuojant, kad žala apskritai nepadaryta, kasatorius visai neįgyja turto, kuris konfiskuotinas pagal BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Jei yra nustatyta, kad žala atlyginta, tai, vadovaujantis galiojančia teismų praktika, konfiskavimo taikymas nėra galimas. Arba, jeigu žalos atlyginimas bus priteistas iš kasatoriaus A. B., tai išieškotinos sumos konfiskavimas per se suponuos dvigubo nubaudimo aplinkybę, t. y. kasatorius turės pareigą sumokėti daugiau kaip 1 milijoną litų (dvigubo dydžio pasisavinta pinigų suma). Tokia situacija, remiantis galiojančia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, reiškia kad iškreipiami turto konfiskavimo esmė ir paskirtis.

          Atsiliepimu į nuteistojo A. B. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 21 nutartį – panaikinti Vilniaus apygardos nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį dėl A. B. nuteisimo pagal BK 222 straipsnį

dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, nes visi kasatoriaus veiksmai, atlikti 2003 m. gegužės 30 d.–2004 m. vasario 27 d., t. y. iki 2004 m. liepos 13 d., kai įsigaliojo nauja BK 222 straipsnio redakcija. Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

          Pasak prokuroro, kasatorius nepagrįstai nurodo, jog teismai neišnagrinėjo visų aplinkybių, susijusių su pasisavintos sumos dydžiu ir sumos, likusios pas kitus nusikaltimo dalyvius, dydžiu, nors pripažino, kad A. B. pasisavino visą sąskaitose nurodytą pinigų sumą – 536 067,88 Lt. Prokuroras nesutinka su tokiu kasacinio skundo motyvu. A. B. nekreipė dėmesio į tai, kad šį nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe, t. y. nusikalstamas rezultatas buvo pasiektas bendrais veiksmais. Kaip bendrininkai dalijosi užvaldytas lėšas, veikos kvalifikacijai įtakos neturi.

          Prokuroras pažymi, kad A. B., nesutinka dėl jo veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnį, nurodo ir tai, kad išvada, jog pasisavinimas laikomas baigtu nuo turto užvaldymo momento, yra nepakankamai informatyvi, nes pagal minėto straipsnio dispoziciją būtina pasisavinimo sąlyga – turto patikėjimas kaltininkui, o tai reiškia turto fizinį užvaldymą. Prokuroras stebisi, kodėl kasatorius daro tokią išvadą, nors skunde pats mini, kad pagal BK 183 straipsnio dispoziciją pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą paverčia savo turtu. Byloje nustatyta, kad kasatorius atliko visus būtinus veiksmus, dėl kurių minėta pinigų suma prarastų ryšį su bendrove. Pasak prokuroro, kasatorius siaurai supranta šio straipsnio dispoziciją, o visi skundo argumentai dėl turto pasisavinimo grindžiami tuo, kad jis pats neturėjo asmeninės naudos. Byloje nustatyta, kad A. B. sąskaitose–faktūrose nurodytomis sumomis disponavo savo nuožiūra, todėl teismai pagrįstai jį pripažino kaltu pasisavinus jo žinioje buvusį UAB „Grundolita“ turtą. Nuteistajam buvo suteikti įgaliojimai atstovauti UAB, atliekant visas procedūras, susijusias su įmonės valdymu, taip pat pasirašyti visus finansinius dokumentus ir sutartis. Nuteistasis turėjo juridiškai apibrėžtus įgaliojimus bendrovės turto atžvilgiu, taigi šis turtas buvo jo žinioje. CK 2.87 straipsnyje, taip pat Akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d., Nr. VIII-1835) 19 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta bendrovės vadovo pareiga sąžiningai ir protingai veikti įmonės interesais. Sąžiningas ir protingas pareigų atlikimas suponuoja ir tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą įmonėje. Kai pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas pagal išlaidų orderį iš bendrovės kasos paima ir panaudoja pinigus saviems tikslams, o ne įmonės interesams, šis veiksmas vertintinas kaip patikėto ar žinioje esančio svetimo turto pasisavinimas. Tvirtinimai, kad UAB „Grundolita“ piniginės lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nėra pakankamas pagrindas kaltinimui paneigti. Kasatorius viso proceso metu tvirtino, kad išgrynintus pinigus panaudojo dukterinei įmonei kurti, tačiau atskirų įmonių ir turtas yra atskiras, todėl tai nėra pagrindas teigti, kad šios lėšos buvo panaudotos UAB „ Grundolita“ veiklai bei naudai. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad 536 067,88 Lt išlaidos pagrįstos suklastotais dokumentais, pagrįstai konstatavo jų pasisavinimo faktą.

          A. B. nesutinka ir su turto konfiskavimo taikymu. Nurodo, kad jo gauta pinigų suma buvo panaudota kitos įmonės kūrimui, kad UAB „Grundolita“ buvę akcininkai yra pareiškę, jog žala bendrovei nepadaryta – dabartiniai akcininkai yra pareiškę civilinį ieškinį, todėl nustatyta pinigų suma galbūt iš jo bus priteista civiline tvarka, o atmetus bendrovės ieškinį bus konstatuota, jog žalos bendrovei nėra arba ji atlyginta. Pasak prokuroro, iš bylos medžiagos matyti, kad, pagal turimus duomenis, Vilniaus apygardos teismas, priimdamas nuosprendį, pagrįstai taikė BK 72 straipsnio nuostatas. Byloje taip pat nustatyta, kad A. B. inkriminuoti nusikaltimai buvo padaryti 2002–2004 m. laikotarpiu, o akcininkai neturėjo jam pretenzijų, išskyrus tai, kad įgyjant Kaliningrade registruotos įmonės akcijas nebuvo būtinas atsiskaitymas grynais pinigais už teisines paslaugas bei, akcininkų nuomone, 2004 m. gruodžio 29 d. žala bendrovei nebuvo kilusi. Taigi bendrovės akcininkai šešerius metus neapsisprendė, ar turi kasatoriui pretenzijų, o bendrovės pateiktas civilinis ieškinys, nagrinėjant bylą kasacine tvarka, nėra pagrindas keisti priimtus teismų sprendimus.

          Kasaciniu skundu UAB „Grundolita“ atstovas advokatas Kęstutis Švirinas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 21 d. nutarties dalį, kuria UAB „Grundolita“ pripažinta kalta bei nuteista, ir ją išteisinti.

          Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai naikintini, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

          Pasak kasatoriaus, skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, jog bendrovės UAB „Grundolita“ tuometinis generalinis direktorius A. B. atliko prieš bendrovę nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, t. y. pasisavino bendrovės pinigus – 536 067, 88 Lt. Teismų sprendimuose aiškiai konstatuota, kad A. B. pasisavino minėtus pinigus iš bendrovės UAB „Grundolita“, atlikdamas šią veiką tyčia, ir ši tyčia buvo nukreipta prieš bendrovę. Todėl darytina išvada, kad A. B. veika pasisavinant bendrovės pinigus vertintina kaip veika, nukreipta prieš bendrovės interesus. Neįmanoma situacija, kad pasisavinimas būtų galimas esant tyčiai, nukreiptai ne prieš nukentėjusįjį. Teismai nustatė aplinkybę, kad A. B., atlikdamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 2 dalyje, padarė didelę žalą UAB „Grundolita“. Ši žala yra ne mažesnė kaip skundžiamajame nuosprendyje nurodytų PVM sąskaitų-faktūrų suma, kurią apmokėjo UAB „Grundolita“ – 536 067,88 Lt. Nuosprendyje nustatyta, jog UAB „Grundolita“, kurios vadovas A. B., atlikdamas tuos pačius veiksmus – klastodamas ir panaudodamas tas pačias PVM sąskaitas-faktūras bei darbų atlikimo aktus, tuo pačiu laikotarpiu (2002 m. rugpjūtį – 2004 m. kovą) padarė žalos valstybei, kuri pasireiškė kaip UAB „Grundolita“ prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos biudžetą 54 312 ,01 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 67 244 Lt. pelno mokesčio panaikinimas. Ši pirmosios instancijos teismo išvada grindžiama tuo, kad nurodyti A. B. veiksmai laikomi atliktais bendrovės UAB „Grundolita“ naudai. Tačiau, ar gali būti bendrovės direktoriaus veiksmai kvalifikuojami kaip naudingi bendrovei ar atlikti bendrovės interesais, jeigu tais pačiais veiksmais yra siekiama padaryti ir padaroma bendrovei žala, t. y. įgyvendinami savanaudiški bendrovės direktoriaus nusikalstami sumanymai. Lyginant skundžiamuoju nuosprendžiu įvardytą žalą (536 067,88 Lt), kuri atsirado dėl kaltų A. B. veiksmų, numatytų BK 300 straipsnio 2 dalyje, bei vadinamąją bendrovės naudą (54 312,01 Lt + 67 244 Lt. = 121 556,01 Lt), kuri objektyviai pasireiškė per tam tikras mokestines nepriemokas, minėti A. B. veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip veiksmai, atlikti UAB „Grundolita“ naudai ar jos interesais, nes jais padaryta žala bendrovei daugiau kaip keturis kartus viršija nuosprendyje įvardytą naudą bendrovei. Akivaizdu, kad tokių A. B. veiksmų bendrovė negalėjo pripažinti ir negalėjo norėti jų, nes jie objektyviai yra žalingi Bendrovei bei jos akcininkams. Todėl darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 2 dalies taikymas nėra galimas, jeigu nėra nustatytas vienas iš pagrindinių požymių, t. y. nusikalstami bendrovės generalinio direktoriaus veiksmai buvo atlikti bendrovės naudai ar jos interesais. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai minėtus A. B. veiksmus kvalifikavo kaip UAB„Grundolita“ priklausančių pinigų (536 067,88 Lt) pasisavinimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad nukentėjusysis ar žalą patyręs asmuo yra UAB „Grundolita“. Nors įstatymas ir nesuteikia teisės juridiniam asmeniui būti nukentėjusiuoju, tačiau pagal nusikaltimo, kaip veikos, pažeidžiančios kieno nors teises ir interesus, sampratą, pasisavinimas negali būti įvykdytas nesant nukentėjusiojo. Kasatoriaus teigimu, buvusio UAB „Grundolita“ direktoriaus A. B. nusikalstamas sumanymas buvo bendrovės turto (pinigų) užvaldymas. A. B. veika, kvalifikuojama kaip UAB „Grundolita“ turto pasisavinimas, objektyviai negalėjo būti pripažinta UAB „Grundolita“ kaip jai naudinga. Pasisavinimo, kaip nusikalstamos veikos, subjektyvieji požymiai negali pasireikšti per kaltinamojo tikslą gauti naudą nukentėjusiajam. Taigi visi A. B. veiksmai, susiję ir(ar) pasitarnavę šiam savanaudiškam nusikalstamam sumanymui, negali būti teisiškai vertintini kaip veiksmai bendrovės naudai ar jos interesais. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė bendrovei „Grundolita“ BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatas kartu su BK 300 straipsnio 2 dalimi ir 182 straipsnio 2 dalimi, nes tolesni veiksmai – PVM ir pelno mokesčio deklaracijų klastojimas – yra A. B. savanaudiško nusikalstamo sumanymo įgyvendinimas.

          Kasaciniame skunde pažymima, kad A. B. inkriminuojamos veikos pagal BK 300 straipsnio 2 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį objektyvieji ir subjektyvieji požymiai sutampa, t. y. pasireiškia per analogiškus veiksmus (tų pačių PVM sąskaitų-faktūrų ir darbų atlikimo aktų klastojimas bei panaudojimas ir nurodymas bendrovės darbuotojams pervesti UAB „Grundolita“ lėšas pagal suklastotas sąskaitas–faktūras) ir bendrą nusikaltimo tikslą, būtent: A. B. veiksmai, kuriais jis klastojo  PVM sąskaitas-faktūras, turėjo vieningą tyčią, nukreiptą į bendrovės pinigų pasisavinimą, t. y. savanaudiškas nusikaltimas. Tai patvirtina bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl A. B. inkriminuojamų veikų pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį, t. y. visos šios veikos savo objektyviaisiais ir subjektyviaisiais požymiais buvo nukreiptos prieš UAB „Grundolita“. A. B. veiksmai, kuriais jis panaudojo suklastotas PVM sąskaitas-faktūras taip pat pasireiškė kaip A. B. savanaudiškų sumanymų prieš bendrovę realizavimas. Tai patvirtina bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl A. B. inkriminuotos veikos pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, nes bendrovė patyrė daugiau kaip 500 000 Lt žalos. Taigi suklastotos PVM sąskaitos-faktūros A. B. valia pateko į bendrovės apskaitą, taip realizuojant A. B. savanaudišką nusikalstamą sumanymą pasisavinti bendrovės pinigus. Tai patvirtina ne tik aplinkybė, jog bylą nagrinėję teismai nustatė, kad suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų įtraukimas į bendrovės apskaitą yra vertinamas kaip A. B. nusikaltimas prieš įmonę, bet ir tai, kad neįtraukus į bendrovės apskaitą A. B. objektyviai nebūtų galėjęs realizuoti savo nusikalstamo sumanymo pervesti bendrovės pinigus tretiesiems asmenims, iš kurių tie pinigai vėliau pateko į A. B. rankas.

          Byloje nustatyta, kad A. B., siekdamas savanaudiškų tikslų, suklastotas PVM sąskaitas-faktūras nusikalstamu būdu, t. y. bendrovės finansininkams nežinant apie PVM sąskaitų-faktūrų neteisėtumą, įtraukė į bendrovės UAB „Grundolita“ apskaitos registrą, taigi bendrovės apskaitos tvarkytojo požiūriu šios PVM sąskaitos-faktūros nuo jų įtraukimo į buhalterinės apskaitos registrą buvo laikomos pagrįstomis. Kadangi PVM deklaracijos sudaromos surašant duomenis iš PVM sąskaitų-faktūrų, kurios yra įtrauktos į bendrovės buhalterinės apskaitos registrą, tai reiškia, jog į bendrovės buhalterinės apskaitos registrą įtraukti apskaitos dokumentai (PVM sąskaitos-faktūros) negalėjo nepatekti į pirkimo PVM apskaitą, PVM deklaracijas ir tam įstatymas nereikalauja atskiro bendrovės administracijos vadovo nurodymo. Buhalterinę apskaitą bei pridėtinės vertės mokestį reglamentuojantys įstatymai nenumato tokio veiksmo kaip bendrovės administracijos vadovo nurodymas įtraukti atitinkamus duomenis į PVM deklaracijas. Tokie veiksmai kaip UAB „Grundolita“ buvusio direktoriaus A. B. atskiri nurodymai įtraukti suklastotas PVM sąskaitas-faktūras į PVM apskaitą ir PVM deklaracijas turi būti nustatyti byloje. Tačiau byloje nėra įrodymų apie tai, kokiomis aplinkybėmis ir kada A. B. davė panašaus pobūdžio nurodymus UAB „Grundolita“ finansininkams ir(ar) kitiems bendrovės darbuotojams.

          Pasak kasatoriaus, kadangi bylą nagrinėję teismai nustatė, jog A. B. atliktas suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų įtraukimas į UAB „Grundolita“ buhalterinę apskaitą yra savanaudiškas A. B. veiksmas, tai vėlesni buhalteriniai veiksmai, susiję su minėtų PVM sąskaitų-faktūrų duomenų perkėlimu į PVM deklaracijas ir(ar) pelno mokesčio deklaracijas, sietini su tuo pačiu A. B. nusikalstamu sumanymu pasisavinti bendrovės pinigus, nes neįmanoma vieno ir to paties veiksmo vertinti kaip itin žalingo bendrovei ir taip pat atlikto bendrovės naudai.

          Kasaciniame skunde pažymima, kad BK 300 straipsnio 2 dalyje numatyta veika turi būti atliekama tiesiogine tyčia, o dar remiantis BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatomis, tokia tyčia turėjo būti nukreipta bendrovės naudai. Šiuo atveju byloje nebuvo tinkamai tiriamos aplinkybės, susijusios su A. B. psichiniu santykiu su veiksmais, pasirašant PVM ir pelno mokesčio deklaracijas. Atsižvelgdamas į tai, kad A. B. nuosekliai viso bylos tyrimo metu pripažino, jog jo neteisėtų veiksmų tikslas buvo „išgryninti“ bendrovės UAB „Grundolita“ pinigus, ir niekada nenurodė, jog veikdamas neteisėtai turėjo ir kitą tikslą – sumažinti bendrovės mokestines prievoles, kasatorius daro išvadą, kad, inkriminuojant bendrovei UAB „Grundolita“ BK 300 straipsnio 2 dalį, turėjo būti atliktas visapusiškas bylos aplinkybių ištyrimas ir aiškiai nustatyta, jog A. B. nusikalstamas sumanymas buvo nukreiptas bendrovės naudai. Toks tyrimas neatliktas.

          Kasatorius pažymi, kad apgaulingas apskaitos tvarkymas pasireiškia pirmiausia kaip padariniai A. B. veikų, kuriomis jis siekė pasisavinti UAB „Grundolita“ pinigus – t. y. realizuoti savo savanaudišką sumanymą. BK 222 straipsnio 1 dalies taikymas bendrovei UAB „Grundolita“ nėra galimas, nes minėti veiksmai nebuvo atliekami bendrovės naudai ir interesais.

          Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas teismų praktiką dėl nusikalstamų veikų finansų sistemai, 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 55 pažymėjo, kad apgaulingos buhalterinės apskaitos sudėtis yra materiali, jos buvimui konstatuoti būtina nustatyti BK 222 straipsnyje nurodytus padarinius. Tokie padariniai gali būti nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, specialisto išvada, o kylant abejonėms – ekspertize. Vertinant UAB „Grundolita“ ir A. B. veiksmus dėl buhalterinės apskaitos, byloje taikytina BK 222 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. liepos 13 d. Pagal šią įstatymo redakciją, BK 222 straipsnio padariniai buvo: „negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos rezultatų arba įvertinti turto“. Šie padariniai skiriasi nuo tų, kurie turi būti nustatyti pagal BK 222 straipsnio redakciją, galiojančią nuo 2004 m. liepos 13 d., ir kuri pagal veikos padarymo laiką bendrovei UAB „Grundolita“ netaikoma. Kasatorius pažymi, kad byloje specialistui nebuvo pateikta užduotis nustatyti, ar kaltinamųjų veiksmai turėjo įtakos tam, kad buvo „negalima visiškai ar iš dalies nustatyti Įmonės veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos rezultatų arba įvertinti turto“, specialistas neteikė jokios išvados šiuo konkrečiu klausimu, jis nebuvo tiriamas ir bylos nagrinėjimo teisme metu.

             Vilniaus apygardos teismas patraukė bendrovę baudžiamojon atsakomybėn, remdamasis vien tik tuo, kad tuometinis UAB „Grundolita“ direktorius A. B. visus jam inkriminuojamus nusikaltimus padarė bendrovės naudai ir interesais. Šios išvados pagrindu Vilniaus apygardos teismas taikė BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatas. Anot kasatoriaus, aplinkybės, kad fizinis asmuo padaro nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba jo interesais, taps būtina sąlyga juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei kilti, kai bus nustatyta, kad juridinis asmuo minėtą naudą pripažino arba buvo suinteresuotas tokia nusikalstama veika ir jos sukuriamais padariniais. Būtent šis normos aiškinimas, kasatoriaus manymu, išeliminuoja galimybę taikyti baudžiamąją atsakomybę juridiniam asmeniui, esant objektyviajam pakaltinamumui, t. y. kai apsiribojama vien tik faktu, jog juridinis asmuo neišvengiamai gavo naudą iš nusikalstamų fizinio asmens veiksmų nepriklausomai nuo juridinio asmens valin io santykio su šia nauda ar su nusikalstamais fizinio asmens veiksmais.

             Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nesivadovavo tokio turinio ir apimties BK 20 straipsnio 2 dalies aiškinimu kaip yra įtvirtinta Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarime. Tai patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas visiškai netyrė aplinkybių, susijusių su galimu bendrovės pripažinimu naudos, kurią galėjo gauti iš nusikalstamų A. B. veiksmų ar(ir) galimu bendrovės suinteresuotumu tokių veiksmų atlikimu ir jų sukuriamais padariniais.

          Kasatorius nesutinka su Lietuvos apeliacinio teismo išvada, kad bendrovė pripažino naudą, gautą iš A. B. nusikalstamų veikų. Lietuvos apeliacinis teismas šią aplinkybę nustatė, remdamasis tik vieno dokumento tyrimu, t. y. UAB „Grundolita“ neeilinio akcininkų susirinkimo 2004 m. gruodžio 29 d. protokolu. Bendrovės akcininkai kitu dokumentu aiškiai išreiškė raštu savo nepritarimą A. B. nusikalstamiems veiksmams. Šiuos akcininkų rašytinius paaiškinimus Vilniaus apygardos teismas pridėjo prie bylos teismo posėdžio, įvykusio 2006 m. kovo 26 d. Šiuo raštu buvę bendrovės akcininkai pareiškė, kad atsiskaitymas grynaisiais pinigais už teisines paslaugas Kaliningrado srityje (Rusijos Federacija) bei įgyjant Kaliningrade registruotos įmonės „Grundolita Kaliningrad“ akcijas nebuvo būtinas ir tam bendrovės valdyba bei akcininkai nebūtų pritarę, jeigu būtų buvę informuoti apie tai. Be to, aplinkybei, ar UAB „Grundolita“ akcininkai pripažino A. B. neteisėtus veiksmus ar jų rezultatus, nustatyti UAB „Grundolita“ atstovas pateikė prašymą Lietuvos apeliaciniam teismui iškviesti ir apklausti liudytojo teisėmis visus UAB „Grundolita“ akcininkus, kurie būtent dalyvavo ir 2004 m. gruodžio 29 d. akcininkų susirinkime. Lietuvos apeliacinis teismas atmetė tokį bendrovės atstovo prašymą dėl bendrovės buvusių akcininkų iškvietimo į teismo posėdį, argumentuodamas, kad „šie liudytojai negali pateikti aplinkybių, kurios paneigtų byloje nustatytas aplinkybes. Kodėl tada teismas, esant tokiai išvadai, priėmė kaip įrodymą tų pačių asmenų sprendimą dėl žalos atlyginimo iš A. B.?

          Kasaciniame skunde pažymima, kad UAB „Grundolita“ 2010 m. vasario 23 d. bei 2010 m. gegužės 25 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui A. B. dėl nusikaltimu padarytos žalos – 536 067,88 Lt – atlyginimo ir Vilniaus apygardos teismas priėmė nagrinėti 2010 m. gegužės 25 d. bendrovės UAB „Grundolita“ ieškinį dėl žalos atlyginimo iš A. B. Ši aplinkybė akivaizdžiai rodo, jog bendrovė UAB „Grundolita“ nepripažino tiek A. B. nusikalstamų veiksmų, tiek ir jų rezultatų. Svarbi yra ir ta aplinkybė, kad, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo nustatyta, jog UAB „Grundolita“ finansininkai nežinojo apie tai, jog A. B. nurodė jiems įtraukti į bendrovės apskaitą tikrovės neatitinkančius duomenis apie neatliktas ūkines operacijas. Ši aplinkybė yra svarbi vertinant, ar bendrovė UAB „Grundolita“ pripažino naudą, gautą iš galbūt neteisėtų A. B. veiksmų. Darytina išvada, jog negalima teigti, kad bendrovė norėjo to, apie ką nežinojo.

          Kasatorius pabrėžia, kad milžiniškos sumos, kurios mokesčių pavidalu pateko iš UAB „Grundolita“ į valstybės biudžetą, patvirtina, jog bendrovė yra ir buvo lojali Lietuvos Respublikos įstatymams ir niekada neturėjo savarankiško tikslo pažeisti įstatymus, siekdama atitinkamų nusikalstamų tikslų. Šie duomenys akivaizdžiai patvirtina aplinkybę, jog UAB „Grundolita“ niekada neturėjo savo tikslų vengti mokėti mokesčius, neteisėtai sumažinti mokestines prievoles ar kitaip jų išvengti. Siekiant tinkamai nustatyti juridinio asmens kaltę, be kitų įrodymų, buvo būtina ištirti ir Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarime išvardytas aplinkybes.

          Apibendrindamas kasacinį skundą, kasatorius nurodo, kad bendrovės UAB „Grundolita“ veiksmuose nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.) ir BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

             Atsiliepimu į UAB „Grundolita“ atstovo advokato K. Švirino kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartį – panaikinti Vilniaus apygardos nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį dėl UAB „Grundolita“ nuteisimo pagal BK 222 straipsnį dėl apgaulingo UAB „Grundolita“ apskaitą dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrojo UAB „Grundolita“ 2003 – 2004 m. nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

          Prokuroras pažymi, jog kasatorius visiškai nekreipia dėmesio į tai, kad jo atstovaujama bendrovė nėra pripažinta kalta dėl skunde minimų PVM sąskaitų-faktūrų klastojimo, o pripažinta kalta dėl PVM ir MPM deklaracijų klastojimo ir panaudojimo. PVM sąskaitos-faktūros bei minėtos deklaracijos nėra vienas ir tas pats dokumentas ir jos buvo klastojamos atskirais veiksmais. Kasatorius kelia klausimą, ar gali būti kvalifikuojami bendrovės direktoriaus veiksmai kaip naudingi bendrovei ar kaip atlikti bendrovės interesais, jeigu tais pačiais veiksmais siekiama padaryti ir padaroma žala bendrovei, t. y. įgyvendinami savanaudiški direktoriaus nusikalstami sumanymai. Kasatorius taip pat mini, kad bendrovė patyrė keturis kartus daugiau žalos negu turėjo naudos. Teismai pripažino, kad 536 067,88 Lt pasisavino A. B., tą patį teigia ir kasatorius, tačiau nuosprendyje aiškiai ir išsamiai išdėstyti tolesni bendrovės direktoriaus nusikalstami veiksmai, kurių pagrindu bendrovė išvengė PVM bei MPM. Viso proceso metu bendrovė turėjo teisę direktoriui reikšti pretenzijas dėl bendrovei padarytos žalos, kasatorius atstovavo bendrovei ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o ta aplinkybė, jog bendrovė ilgą laiką nesugebėjo apsispręsti dėl pozicijos šiuo klausimu, ir tai, kad iki šiol A. B. neturi pareigos atlyginti bendrovei padarytos žalos, nėra pagrindas teigti, jog BK 20 straipsnio 2 dalis taikyta nepagrįstai.

        Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius nesutinka su veikos kvalifikavimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, motyvuodamas tuo, jog deklaracijų klastojimas bei panaudojimas buvo direktoriaus savanaudiškų tikslų seka; jo nurodymu į apskaitą buvo įtrauktos fiktyvios sąskaitos-faktūros, apie tai nežinojo nei finansininkai, nei akcininkai. Pasak prokuroro, šis kasacinio skundo motyvas nepaneigia teismų išvadų. A. B. turėjo juridiškai apibrėžtus įgaliojimus, o BK 20 straipsnyje nenumatyta, kad analogiškoje situacijoje juridinio asmens atsakomybė atsiranda tik tada, kai apie bendrovės nusikalstamus veiksmus būna informuoti akcininkai ar bendrovės finansininkas. Iš kasaciniame skunde pateikto aprašymo, kada kyla juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė, akivaizdu tik tai, kad, be bendrovės direktoriaus baudžiamosios atsakomybės klausimo, tektų svarstyti ir kitų bendrovės atstovų baudžiamosios atsakomybės klausimą.

        Kasatorius, nesutikdamas su veikos kvalifikavimu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį nurodo, kad ši veika atliekama tik tiesiogine tyčia ir tokia tyčia turėjo būti nukreipta bendrovės naudai. A. B. viso proceso metu teigė, kad jo tikslas buvo „išgryninti" bendrovės pinigus, ir niekada nenurodė, kad turėjo tikslą - sumažinti bendrovės mokestines prievoles, tačiau teismai, vertindami nuteistojo A. B. parodymus, nurodė, kad šią dalyje A. B. parodymų dalį vertina kritiškai, ir padarė išvadą, kad pastarasis pagal savo išsilavinimą, einamas pareigas žino Pridėtinės vertės mokesčio esminę sąlygą, t.y. tai, kad PVM yra mokamas tik įvykus realioms ūkinėms operacijoms tarp ūkio subjektų. Tas pats pasakytina ir dėl PVM bei MPM deklaracijų.

        Pasak prokuroro, perteklinis yra kasacinio skundo motyvas dėl UAB „Grundolita“ veiklos politikos bei strategijos. Kasatorius cituoja Lietuvos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą, nurodo, kad tai turi lemiamos reikšmės juridinio asmens atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau ne tik viso proceso metu, bet ir kasaciniame skunde bendrovės atstovas yra tos nuomonės, KAD jo atstovaujama bendrovė nepagrįstai pripažinta kalta.

       

          Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

         

          Dėl nuteistojo A. B. kasacinio skundo argumentų

         

             Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (baudžiamosios bylos Nr. 2K–733/2007, 2K-123/2007, Nr. 2K-7-198/2008, 2K-208/2008, 2K-171/2010).

          Pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas kaltinamojo A. B. veiksmų kvalifikavimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nurodė, kad kaltinamasis neigia pasisavinęs jam inkriminuojamą sumą, motyvuodamas tuo, kad byloje nustatytu būdu išgrynintus ir jam perduotus pinigus jis investavo kuriant Kaliningrado srityje bendrovę „Grundolita-Kaliningrad“. Toliau teismas išdėstė A. B. prašymu apklausto liudytojo M. K. parodymų esmę. Pasak liudytojo, 2003 metais akcininkų susirinkimo jis buvo paskirtas bendrovės „Grundolita- Kaliningrad“ direktoriumi. Steigiant įmonę, Kaliningrade visi atsiskaitymai buvo vykdomi grynaisiais pinigais, kurių jam duodavo UAB „Grundolita“ generalinis direktorius A. B. Pinigus jis įnešdavo į bendrovės „Grundolita-Kaliningrad“ kasą, kaip gautus iš steigėjos UAB „Grundolita“.

          Teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nei patvirtino, nei paneigė šiuos bylos duomenis. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime  Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo ar iššvaistymo baudžiamosiose byloje (BK 274 ir 275 straipsniai)“ pateiktu išaiškinimu, kad pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti, o pasisavinus kaltininko žinioje esantį turtą, tolesni kaltininko veiksmai su juo (padovanojimas, pardavimas ir pan.) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi (11 punktas), teismas teigia, kad A. B. veiksmai atitinka BK 183 straipsnio 2 dalį, jis šį nusikaltimą baigė, paėmęs grynuosius pinigus.

          Tokia argumentacija yra netiksli, nes vien turto paėmimo faktu negali būti grindžiamas visos veikos kvalifikavimas. Veikos kvalifikavimą lemia kaltininko veiksmų  atitiktis BK straipsnio dispozicijos visiems požymiams. Turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Kaip ir apie bet kokią kitą nusikalstamą veiką, apie turto pasisavinimą galima spręsti tik konstatavus ir įvertinus objektyviuosius ir subjektyviuosius šios veikos požymius.

Teismas apie nuteistojo A. B. veikos atitikimą BK 183 straipsnio 2 daliai sprendė vien pagal objektyvųjį veikos požymį – išgrynintų pinigų perdavimą nuteistajam, o dėl jo tyčios padarius būtent šią nusikalstamą veiką konkrečių argumentų nepateikė, pažymėdamas, kad tolesnis pinigų likimas kvalifikuojant A. B. veiksmus jokios įtakos neturi, tai gali būti vertinama kaip nusikalstamos veikos padarymo motyvas. Tokia formuluotė rodo, kad teismas netyrė nuteistojo psichinio santykio su daroma veika, būtent – ar pinigų perdavimas nuteistajam A. B. buvo jo tiesioginės tyčios paversti juos savo turtu išraiška. Tik nustačius tokią aplinkybę būtų galima teigti, kad tolesni kaltininko veiksmai su tuo turtu neturi kvalifikuojamosios reikšmės. Betarpiškai remtis  senato nutarimais nėra įstatyminio pagrindo, nes jie nėra bylų nagrinėjimo teisės šaltinis. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį precedento reikšmę turi  teismų sprendimai konkrečiose bylose. Be to, teismo minimo nutarimo išdėstymas  rodo, kad teismas, vadovaudamasis viena nutarimo nuostata, neatsižvelgė į visą nutarimo kontekstą. Nutarimo 9 punkte pateikiama turto pasisavinimo sąvoka: turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Toks pats išaiškinimas pateiktas ir minėtose kasacinės instancijos teismo nutartyse, į kurias turi atsižvelgti teismai, nagrinėdami analogiškas bylas.  Nutarimo 11 punktas nesusijęs su teismo pareiga nustatyti subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius, jis skirtas kitam tikslui – apibrėžti   šios nusikalstamos veikos baigtumo  momentą, nuo kurio veika kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas.

          Taigi pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų įvertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų nuteistojo veikos kvalifikavimui, išnagrinėjimu. Toks BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas yra esminis, nes jis sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo A. B. ginčijamą jo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį pripažino teisingu tais pačiais argumentais, kaip ir pirmosios instancijos teismas. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. prašė įvertinti liudytojo M. K. parodymus, UAB Grundolita“ neeilinio akcininkų susirinkimo protokolą ir bendrovės „Grundolita-Kaliningrad“ kasos pajamų orderių kvitus dėl grynųjų pinigų priėmimo iš UAB „Grundolita“ (T. 5, b. l. 85-87), kurie, apelianto nuomone, patvirtina jam perduotų pinigų panaudojimą bendrovės investicijoms Rusijos Federacijoje. Šie kvitai pirmosios instancijos teisme iš viso nebuvo tiriami (T. 7, b. l. 60). Apeliacinės instancijos teismas jokių išvadų dėl šių esminių nuteistojo A. B. apeliacinio skundo argumentų, kurie yra reikšmingi veikos subjektyviesiems požymiams nustatyti ir teisingai kvalifikuoti nuteistojo veiksmus, nepateikė. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai esminis BPK reikalavimų pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl kurio apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

          Kiti nuteistojo A. B. kasacinio skundo argumentai yra išvestiniai, jie paliekami nenagrinėti, nes kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis).

         

          Dėl nuteisto juridinio asmens UAB „Grundolita“ atstovo kasacinio skundo

         

          Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu fizinis asmuo, atitinkantis šiame straipsnyje nurodytus požymius, nusikalstamą veiką padarė juridinio asmens naudai arba interesais.

          A. B. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – UAB „Grundolita“ priklausančius pinigus 536 067,88 Lt. Šio nusikaltimo mechanizmas susijęs su PVM sąskaitų-faktūrų klastojimu ir apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu. Kiti nuteistojo A. B. nusikaltimai, kuriuos teismai pripažino padarytus juridinio asmens UAB „Grundolita“ naudai ir interesais, išplaukia iš įstatymais numatytos juridinio asmens pareigos pateikti PVM ir pelno mokesčio deklaracijas, į  kurias buvo įtraukti duomenys iš suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų, taip juridiniam asmeniui atsiradus mokestinėms nepriemokoms.

          Juridinio asmens kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad nuteistasis A. B. yra pasisavinęs jo žinioje buvusį didelės vertės juridinio asmens turtą, jo tyčia apėmė ir PVM bei pelno mokesčio deklaracijų pateikimą, nes, neįtraukus į šias deklaracijas A. B. suklastotų duomenų, jo nusikalstamas sumanymas pasisavinti bendrovės pinigus būtų neįgyvendinamas. Pasak kasatoriaus, tokie nuteistojo A. B. nusikalstami veiksmai yra juridinio asmens turto pasisavinimo būdas ir  negali būti pripažinti atliktais juridinio asmens naudai ir interesais.

          Kaip pirmiau aptarta, nuteistojo A. B. veiksmų kvalifikavimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nepagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tik pašalinus nurodytus trūkumus, bus galima spręsti, ar UAB „Grundolita“ atsako už jai inkriminuotas A. B. nusikalstamas veikas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama visa apimtimi, pagal BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas nepasisakant dėl juridinio asmens kasacinio skundo esmės.

          Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,

         

n u t a r i a :

         

          Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 21 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

         

         

Teisėjai                                                                                                      Alvydas Pikelis

 

 

                                                                                                                   Jonas Prapiestis

 

 

                                                                                                                  Vladislovas Ranonis