Baudžiamoji byla Nr. 2K-123-895/2017

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-20-9-01062-2013-7

                                                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                        1.1.4.4.5;

                                                                                                        1.2.14.7.2. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 7 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 120 MGL dydžio (4519 Eur) bauda, 24 straipsnio 6 dalį, 300 straipsnio 1 dalį – 70 MGL dydžio (2636 Eur) bauda, 233 straipsnio 1 dalį – 50 MGL dydžio (1883 Eur) bauda.

A. B. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 235 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 120 MGL dydžio (4519 Eur) bauda.

Priteista iš A. B. 12 852 Eur civiliniam ieškovui UAB „M.“ už padarytą turtinę žalą (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 7 d. nutartimi pakeistas Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. nuosprendis: pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies A. B. nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, aplinkybė, kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe su UAB „M.“ generaliniu direktoriumi A. G..

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. A. B. nuteistas pagal 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad nuo 2007 m. birželio mėn. iki 2007 m. gruodžio 31 d., Kaune, veikdamas su UAB „M.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), generaliniu direktoriumi A. G. (miręs, ikiteisminis tyrimas dėl jo veiksmų negalimas), teikdamas A. G. priemones, reikalingas padėti iššvaistyti didelės vertės svetimą UAB „M.“ turtą, ir iš UAB „M.“ savo bei kitų naudai įgydamas 44 378,29 Lt vertės plytų ir už jas nesumokėdamas bendrovei „M.“, padėjo A. G. iššvaistyti užimamų pareigų pagrindu jo (A. G.) žinioje buvusį didelės – 44 378,29 Lt – vertės svetimą UAB „M.“ turtą: 2007 m. birželio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, bendrininkui A. G. suteikė priemones – duomenis, reikalingus įrašyti į dokumentus, skirtus didelės vertės svetimo turto (plytų) pristatymui į objektą, nesusijusį su UAB „M.“ veikla:, savo kaip kontaktinio asmens vardą Antanas, savo naudojamo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir adresą žemės sklypo, nuosavybės teise priklausančio jo tėvui J. M. B., kuriame A. B. organizavo gyvenamojo namo statybas, į kurį turi būti pristatytos UAB „M.“ vardu užsakytos plytos – (duomenys neskelbtini). UAB „M.“ generalinis direktorius A. G., pažeisdamas Civilinio kodekso 2.87 straipsnio 1 dalį (juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai), 2 dalį (juridinio asmens valdymo organo narys turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo), 3 dalį (juridinio asmens valdymo organo narys privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams) reikalavimus, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalies reikalavimus (bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais), UAB „M.“ įstatų 2.1 punktą (bendrovės veiklos tikslai yra racionaliai panaudoti bendrovės turtą bei kitus išteklius, siekti pelno, kad būtų užtikrinti akcininkų interesai), 6.2 punktą (bendrovės valdymo organai privalo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai; bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, kitus teisės aktus bei šiuos nuostatus ar yra priešingi Įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę–ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi) reikalavimus, organizavo 21 648 vnt. plytų „Pastorale 215 x 102 x 65“ užsakymą UAB „M.“ vardu iš UAB „S.“, kaip pristatymo vietą nurodant A. B. pateiktą adresą (duomenys neskelbtini), t. y. objektą, nesusijusį su UAB „M.“ veikla, o kaip kontaktinį asmenį nurodant su UAB „M.“ veikla nesusijusį A. (B.) ir jo naudojamą mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). UAB „S.“ darbuotojai, užsakydami 44 378,29 Lt vertės 21 648 vnt. plytų „Pastorale 215 x 102 x 65“, šiuos duomenis perdavė plytų tiekėjui „W.“ ir krovinio vežėjams UAB „G.“, UAB „A.“. Pastarieji šiuos duomenis perdavė plytų vežėjams BUAB „M.“, UAB „G.“, Lenkijos Respublikos įmonei „M.“, A. A. PĮ „A.“. UAB „S.“ atsakingi asmenys išrašė transportavimo paraiškas 2007 m. liepos 4 d. Nr. 010000148003 ir Nr. 010000055600 UAB „A.“. UAB „A.“ atsakingi asmenys išrašė 2007 m. liepos 4 d. krovinio pervežimo paraišką Nr. 010000055600 vežėjui A. A. PĮ „A.“, kuri pagal 2007 m. liepos 10 d. tarptautinį krovinio transportavimo važtaraštį Nr. MD 05200727 1584 vnt. (3779 kg) plytų „Pastorale 215 x 102 x 65“ pristatė į (duomenys neskelbtini). UAB „G.“ atsakingi asmenys pasirašė 2007 m. liepos 13 d. krovinio pervežimo sutartį Nr. 15029/15097 su vežėju UAB „M.“, kuri pagal 2007 m. liepos 19 d. tarptautinį krovinio transportavimo važtaraštį Nr. AZ 818899 10 032 vnt. (23 936 kg) plytų „Pastorale 215 x 102 x 65“ pristatė į (duomenys neskelbtini). UAB „G.“ atsakingi asmenys pasirašė 2007 m. liepos 17 d. krovinio pervežimo sutartį Nr. 15114/15182 su vežėju UAB „G.“, vežėjui UAB „G.“ išrašius 2007 m. liepos 17 d. transporto pavedimą Nr. 2318 vežėjui – Lenkijos Respublikos įmonei „M.“, kuri pagal 2007 m. liepos 20 d. tarptautinį krovinio transportavimo važtaraštį PL 10 032 vnt. (23 936 kg) plytų „Pastorale 215 x 102 x 65“ pristatė į (duomenys neskelbtini). „W.“ išrašius sąskaitas faktūras 2007 m. liepos 19 d. Nr. 711849 ir Nr. 711848, 2007 m. liepos 26 d. Nr. 711947 UAB „S.“, o UAB „S.“ išrašius UAB „M.“ PVM sąskaitas faktūras 2007 m. liepos 16 d. serija SS Nr. 0110510287, 2007 m. liepos 20 d. serija SS Nr. 0152103382, 2007 m. liepos 27 d. serija SS Nr. 0121207906 ir UAB „S.“ pardavimo važtaraščius 2007 m. liepos 16 d. Nr. 0110510287, 2007 m. liepos 20 d. Nr. 0152103382, 2007 m. liepos 27 d. Nr. 0121207906, A. G. organizavo tariamai gautų plytų nurašymą objekte „Gyvenamųjų namų kvartalas“, esančiame (duomenys neskelbtini), pagal suklastotus keturis 2007 m. rugsėjo 30 d. medžiagų nurašymo aktus, du 2007 m. spalio 31 d. medžiagų nurašymo aktus, 2007 m. lapkričio 30 d. medžiagų nurašymo aktą Nr. 2973 ir 2007 m. gruodžio 31 d. medžiagų nurašymo aktą Nr. 3093, 21 648 vnt. plytų „Pastorale 215 x 102 x 65“ nurašius kaip panaudotas UAB „M.“ veikloje, A. G. organizavo apmokėjimą už tariamai UAB „M.“ veikloje panaudotas 44 378,29 Lt vertės 21 648 vnt. plytų „Pastorale 215 x 102 x 65“ ir internetinėje bankininkystėje savo slaptažodžiu patvirtino mokėjimo nurodymus – UAB „M.“ apmokėjo iš atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB Šiaulių banke, 2007 m. rugsėjo 6 d. pagal mokėjimo nurodymą Nr. 09061723 ir iš atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB DNB banke, 2007 m. spalio 3 d. pagal mokėjimo nurodymą Nr. 2 į UAB „Senukų prekybos centras“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke. Tikrovėje 44 378,29 Lt vertės 21 648 vnt. plytų „Pastorale 215 x 102 x 65“ UAB „M.“ veikloje nebuvo panaudotos, bet buvo pristatytos į A. B. nurodytą vietą – (duomenys neskelbtini) – žemės sklypą, nuosavybės teise priklausantį jo tėvui J. M. B., kur buvo panaudotos šiame sklype statant gyvenamąjį namą, taip A. B., teikdamas priemones, UAB „M.“ generaliniam direktoriui A. G. padėjo iššvaistyti užimamų pareigų pagrindu A. G. žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „M.“ turtą ir įmonei padaryti 44 378,29 Lt turtinę žalą.

1.1. A. B. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad, bendrininkaudamas su D. V. ir V. S., siekdami nuslėpti D. V. padarytas nusikalstamas veikas – padėjimą iššvaistyti didelės vertės svetimą turtą ir dokumentų suklastojimą, dėl to buvo padaryta didelės žalos, 2012 m. gegužės 30–31 d. su D. V. atvykęs į UAB „V.“ buveinę, esančią (duomenys neskelbtini), bendrininkaudamas su D. V., palenkė V. S. daryti nusikalstamas veikas – suklastoti tikrą dokumentą, pateikti žinomai suklastotą tikrą dokumentą ikiteisminį tyrimą atliekančiam pareigūnui ir apklausiamam kaip liudytojui duoti melagingus parodymus; su D. V. sukurstęs V. S., D. V. pateikė UAB „V.“ pavadinimą, įmonės kodą, savo pareigas ir nurodė šiuos duomenis įrašyti į kasos pajamų orderį, A. B. parinko ir pateikė 2007 m. gegužės mėn. darbo dieną – 2007 m. gegužės 21 d. (t. y. atgalinę datą) ir nurodė šią atgalinę datą įrašyti į kasos pajamų orderį; V. S. 2012 m. gegužės 31 d. V. S. projektavimo ir konsultavimo biuras kasos pajamų orderyje serija LAE Nr. 1860915 kompiuterine įranga atgaline data įrašius ir savo, kaip įmonės vyr. buhalterio ir kasininko, parašais patvirtinus žinomai neteisingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis, D. V. savo, kaip UAB „V.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriaus, parašu patvirtinus žinomai neteisingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis, kad 2007 m. gegužės 21 d. V. S., kaip „V.“ kasininkas, iš UAB „V.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriaus D. V. gavo 6000 Lt avansinį mokėjimą pagal sutartį už projektavimo darbus, taip suklastojo šį kasos pajamų orderį, nes tikrovėje UAB „V.“ jokių projektavimo darbų neatliko ir V. S. iš UAB „V.“ direktoriaus D. V. avansinio mokėjimo pagal sutartį už projektavimo darbus – 6000 Lt negavo; šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą V. S. 2012 m. birželio 4 d. 10.25 val. Kauno apskrities VPK NTV ENTS, esančiame Kaune, Vytauto pr. 91, kabinete Nr. 430, pateikė ikiteisminį tyrimą atliekančiam pareigūnui, siekdamas padėti D. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), taip A. B. kurstė ir padėjo suklastoti tikrą dokumentą – 2007 m. gegužės 21 d. V., įmonės kodas (duomenys neskelbtini), kasos pajamų orderį serija LAE Nr. 1860915.

1.2. A. B. nuteistas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį už tai, kad, bendrininkaudamas su D. V., siekdami nuslėpti D. V. padarytas nusikalstamas veikas – padėjimą iššvaistyti didelės vertės svetimą turtą ir dokumentų suklastojimą, dėl to buvo padaryta didelės žalos, 2012 m. gegužės 30-31 d. su D. V. atvykęs į UAB „V.“ buveinę, esančią (duomenys neskelbtini), žinodami, kad V. S. tikrovėje UAB „V.“ jokių projektavimo darbų neatliko ir iš šios bendrovės direktoriaus D. V. avansinio mokėjimo pagal sutartį už projektavimo darbus – 6000 Lt negavo, prašymais ir įtikinėjimais siekė paveikti liudytoją V. S., kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, t. y. kad liudytojas V. S. pakeistų duotus parodymus, ir pastarajam nurodė sakyti, jog dirbdamas UAB „V.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi buvo su UAB „V.“ direktoriumi D. V. sudaręs žodinę preliminarią sutartį dėl keturių namų (duomenys neskelbtini), projektavimo darbų atlikimo, 2007 m. gegužės 21 d. išrašė V. kasos pajamų orderį serija LAE Nr. 1860915 ir iš UAB „V.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriaus D. V. gavo avansinį mokėjimą pagal sutartį už projektavimo darbus – 6000 Lt.

2. Nuteistasis A. B. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 233 straipsnio 1 dalį, bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

2.1. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai taikė BK 184 straipsnio nuostatas, nesivadovavo suformuota teismų praktika tokio pobūdžio bylose, pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, BPK 332 straipsnio 3 dalies, 80 straipsnio 1 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

2.2. Kasatorius remiasi kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2012, 2K-630/2013 pateiktais išaiškinimais dėl svetimo turto iššvaistymo požymių ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad A. B. ir A. G. veikė bendrininkų grupe. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad būtent A. G. (kuris yra miręs) jo einamų generalinio direktoriaus pareigų pagrindu buvo patikėtas UAB „M.“ turtas. Kasatorius gi jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnyje, padarymo laikotarpiu su UAB „M.“ darbo santykiais nebuvo susijęs ir šiai bendrovei jokių įsipareigojimų, kylančių iš sutartinių prievolių, neturėjo. Kasatorius remiasi: kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009 pateiktais išaiškinimais, kad, eliminavus bendrininkavimą, nebelieka ir pagrindo patraukti asmenis baudžiamojon atsakomybėn už bendrai padarytą veiką, nes vykdytojo atlikti veiksmai jiems nebegali būti inkriminuojami, o jų pačių veikoje nėra visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių; kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373-696/2016 pateiktais išaiškinimais, kad jei turto iššvaistymas yra padaromas kelių asmenų bendromis pastangomis (bendrininkaujant), iš kurių ne visiems turtas ar turtinė teisė buvo patikėti ar buvo jų žinioje, tokių asmenų veika kvalifikuojama taikant BK 24 straipsnio atitinkamas dalis ir BK 184 straipsnį. Pasak kasatoriaus, nagrinėjamu atveju BK 184 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos specialusis subjektas buvo tik A. G., dėl to apeliacinės instancijos teismas, eliminuodamas bendrininkavimo požymį iš jam (kasatoriui) inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, ir kartu pripažindamas, kad jis padėjo A. G. iššvaistyti pastarojo žinioje buvusį UAB „M.“ turtą, netinkamai taikė BK 184 straipsnio 2 dalies nuostatas.

2.3. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai, pripažindami jį kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, vartojo formuluotes, kuriose jo ir A. G. veiksmai įvardijami kaip nusikalstami, atitinkantys BK 184 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas. Nors teismų sprendimuose nėra tiesiogiai konstatuota A. G. kaltė, tačiau iš esmės nekyla abejonių dėl jo kaltų veiksmų bendrininkaujant iššvaistant jo žinioje buvusį UAB „M.“ turtą, ir tai yra nesuderinama su nekaltumo prezumpcijos principu. Taip teismai padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.

2.4. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį kaip padėjėjo, nes jis sudarė sąlygas A. G. iššvaistyti UAB „M.“ turtą, ir kad nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, jog A. B. ir A. G. veikė bendrininkų grupe. Pasak kasatoriaus, šis teismas, vertindamas tuos pačius įrodymus, padarė iš esmės skirtingas išvadas: pripažino, kad jis padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje, ir kad jo veiksmuose nėra BK 24 straipsnyje aprašytų veikų, dėl to teismo nutartis nėra tinkamai motyvuota ir neatitinka BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

2.5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, jog draudžiama versti duoti parodymus prieš save. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta kiekvienam asmeniui teisės į teisingą procesą garantija. EŽTT jurisprudencijoje išaiškinta, kad verčiant liudyti prieš save teisingo proceso principas yra pažeidžiamas. Ar liudytojui užduodami klausimai negali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, sprendžiama pagal konkrečias bylos aplinkybes. Formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. Todėl sprendžiant, ar tokia teisė nebuvo varžoma, atsižvelgtina ne tik į tai, ar procesine prasme asmeniui buvo pareikšti įtarimai dėl aplinkybių, kurios buvo tiriamos baudžiamojoje byloje, bet būtina įvertinti visus faktinius bylos duomenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2011).

2.6. Nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 12 d. nutarimu „Dėl tyrimo atskyrimo ikiteisminiame tyrime Nr. 20-9-00016-10“ buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas dėl A. Š. ir G. M. nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnyje, ir byla perduota nagrinėti Kauno apylinkės teismui. Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 21 d. priėmė teismo baudžiamąjį įsakymą, kuriuo UAB „M.“ darbuotojus A. S. ir G. M. nuteisė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, vieninga tyčia ir turėdami vieningą nusikalstamą tikslą suklastoti tikrus dokumentus, suklastojo dokumentus, patvirtinančius 21 648 vnt. plytų „Pastorale 215 x 102 x 65“ įtraukimo į medžiagų paskirstymo sandėlio Nr. 2 apskaitą ir medžiagų nurašymo aktus, nurodydami žinomai melagingus duomenis, kad šios plytos buvo panaudotos statybos objekte, esančiame (duomenys neskelbtini).

2.7. Nagrinėjamoje byloje 2014 m. balandžio 28 d. kaip liudytojas apklaustas A. Š. nurodė, kad nurašyti 21 648 vnt. plytų „Pastorale 215 x 102 x 65“ kaip panaudotų UAB „M.“ objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), jam nurodė UAB „M.“ komplektavimo skyriaus viršininkė A. M., nurodydama, jog toks paliepimas yra iš „viršaus“, ir dėl to jis (A. Š.) pagalvojo, kad tai – A. G. patvarkymas. Šiuos parodymus A. Š. patvirtino 2016 m. balandžio 6 d. apeliacinės instancijos teisme. 2014 m. balandžio 28 d. G. M., apklaustas kaip liudytojas, nurodė, kad nurašyti plytas „Pastorale 215 x 102 x 65“ kaip panaudotas UAB „M.“ objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), jo paprašė A. Š., o vėliau – B. R.. Taip A. Š. ir G. M., apklausiami kaip liudytojai, davė parodymus apie savo galimas nusikalstamas veikas, t. y. bendrininkavimą iššvaistant UAB „M.“ turtą (21 648 vnt. plytų). Teismai vadovavosi šiais parodymais pripažindami A. B. kaltu. Taigi A. Š. ir G. M. buvo priversti duoti parodymus apie savo veiksmus, dėl kurių jiems galėjo būti pareikšti įtarimai dėl bendrininkavimo iššvaistant UAB „M.“ turtą. Jiems nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus apie savo pačių galimai padarytą nusikalstamą veiką, todėl, pasak kasatoriaus, jų parodymai negali būti pripažįstami įrodymais vertinant juos jų gavimo teisėtumo aspektu.

2.8. Kasatorius nurodo ir tai, kad teismai, nuteisdami jį pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį, iš esmės vadovavosi tik liudytojo V. S. parodymais. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) V. S. buvo įtariamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 235 straipsnio 1 dalį tuo, kad suklastojo tikrą dokumentą – 2007 m. gegužės 21 d. „V.“ kasos pajamų orderį serija LAE Nr. 1860915 ir už žinomai melagingų parodymų davimą ikiteisminio tyrimo pareigūnui; vadovaujantis BK 40 straipsniu, V. S. nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas. Nagrinėjamoje byloje 2014 m. balandžio 28 d. V. S. buvo apklaustas kaip liudytojas ir davė parodymus apie savo padarytą nusikalstamą veiką, t. y. atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, nurodė aplinkybes, kuriomis jis suklastojo minėtą kasos pajamų orderį serija LAE Nr. 1860915 ir dėl kurių davė melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui. V. S. buvo priverstas duoti parodymus apie savo veiksmus, dėl kurių jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, jam nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, todėl, pasak kasatoriaus, V. S. parodymai negali būti pripažįstami įrodymais vertinant juos jų gavimo teisėtumo aspektu.

2.9. Kasatorius taip pat teigia, kad jis buvo kaltinamas tuo, jog, bendrininkaudamas su D. V., kurstė bei padėjo suklastoti tikrą dokumentą ir palenkė V. S. pateikti suklastotą dokumentą ikiteisminį tyrimą atliekančiam pareigūnui. Kasatoriaus nuomone, baudžiamoji byla dėl vykdytojo (D. V.) veiksmų nepagrįstai buvo išskirta į atskirą tyrimą. Esant tokiam kaltinimui, teismų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti vertinamas tik išsprendus klausimą dėl nusikaltimo vykdytojo veiksmų baudžiamojo teisinio vertinimo. Nesant teismo sprendimo dėl asmens, kuriam padėjimu buvo kaltinamas A. B., veiksmų teisinio vertinimo, neįmanoma ne tik nagrinėti kasacinį skundą, bet ir šią bylą žemesnių instancijų teismuose, nes bendrininkų veiksmai yra susiję ir kiekvieno bendrininko veiksmų vertinimas priklauso nuo kitų bendrininkų veiksmų baudžiamojo teisinio vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad, esant tokiam kaltinimui ir nesant nuteistų nusikaltimo vykdytojų, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl A. B. toks, koks jis buvo priimtas, apskritai nebuvo galimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426-788/2015, 2K-520/2014).

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į nuteistojo A. B. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

3.1. Prokuroras nurodo, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, yra deklaratyvaus pobūdžio ir pateikti bandant kasacinės instancijos teismą priversti dar kartą vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes ir iš naujo tirti bei vertinti byloje surinktus duomenis. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes ir apeliacinio skundo argumentus. Teismo išvados buvo padarytos remiantis teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių objektyviuosius BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, t. y. kad UAB „M.“ iš UAB „S.“ įsigytų 21 648 vnt. plytų „Pastorale 215 x 102 x 65“ nebuvo panaudotos UAB „M.“ veikloje, o neatlygintinai perduotos A. B.. Kartu pažymėta, kad A. G., kaip UAB „M.“ generalinis direktorius, neteisėtai panaudojo savo įgaliojimus minėtos įmonės turto atžvilgiu. Byloje nustatyta, kad šių plytų poreikis įtrauktas į A. Š. paraišką, o po to jos nurašytos ir už UAB „M.“ veikloje nepanaudotas plytas sumokėta A. G. apie tai žinant, jam nurodžius ir suvokiant, kad taip bus iššvaistytas bendrovės turtas. Apeliaciniam teismui nekilo abejonių dėl A. B. ir A. G. bendrininkavimo, tačiau nenustatyta, kad jie veikė bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis). Teismas nustatė, kad A. B., teikdamas UAB „M.“ generaliniam direktoriui A. G. priemones, reikalingas padėti iššvaistyti didelės vertės svetimą UAB „M.“ turtą, ir iš bendrovės savo bei kitų naudai įgydamas plytas ir už jas nesumokėdamas UAB „M.“, padėjo jam iššvaistyti užimamų pareigų pagrindu jo (A. G.) žinioje buvusį didelės 44 378,29 Lt vertės svetimą UAB „M.“ turtą. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėju pasisavinant svetimą turtą laikytinas ir toks asmuo, kuris padėjo daryti nusikalstamą veiką teikdamas priemones. Toks asmuo sąmoningai suteikia pagalbą, sudarančią realią galimybę veikti kitiems bendrininkams, ir šiais veiksmais prisideda prie bendros veiklos priežastinio ryšio su nusikalstamais padariniais, tų padarinių siekdamas. A. B. veika šiame epizode kvalifikuota tinkamai.

3.2. Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo, nekaltumo prezumpcijos principo, BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimo yra labiau fakto nei teisės klausimai (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasatorius, iš esmės ginčydamas byloje nustatytas faktines aplinkybes dėl neva padarytų esminių BPK pažeidimų ir netinkamo veikos kvalifikavimo, remiasi faktinėmis bylos aplinkybėmis, pasirinktinai iškelia byloje nustatytas kai kurias faktines aplinkybes ir pateikia sau naudingą jų vertinimą. Tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, juolab kad minėtus skundo argumentus išsamiai išnagrinėjo apeliacinės instancijos teismas. Be to, dalis kasacinio skundo klausimų nebuvo nagrinėti apeliacine tvarka, todėl pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas neturėtų būti nagrinėjami ir kasacine tvarka.

3.3. Prokuroras nesutinka ir su kasacinio skundo argumentu dėl BPK 80 straipsnio 1 dalies ir 82 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimų, liudytojams A. Š. ir G. M., apklausiant juos kaip liudytojus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, galimai davus parodymus apie savo galimas nusikalstamas veikas. Dėl A. Š. ir G. M. ikiteisminis tyrimas nagrinėjamos bylos ikiteisminio tyrimo stadijoje buvo atskirtas. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. baudžiamuoju įsakymu jie buvo nuteisti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl nurašymo aktų klastojimo. Jiems nebuvo inkriminuotos aplinkybės dėl galimo bendrininkavimo su UAB „M.“ generaliniu direktoriumi A. G.. Nustatant A. Š. ir G. M. veikos aplinkybes apsiribota jų neteisėtu veikimu priimant įmonėje apskaitytas plytas „Pastorale 215 x 102 x 65“ ir jas nurašant kaip tariamai panaudotas UAB „M.“ veikloje. Tokie jų veiksmai nebuvo analizuojami platesniame kontekste, t. y. nebuvo vertinama, ar klastojant medžiagų nurašymo aktus buvo siekiama užmaskuoti UAB „M.“ turto iššvaistymą.

3.4. Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl A. B., kaip nusikalstamos veikos padėjėjo ir kurstytojo, vertinimo pagrįstumo ir epizode, kuriame A. B. nuteistas už tai, kad, bendrininkaudamas su D. V., padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 5 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje. Šio klausimo sprendimas siejamas su tuo, kad, kasatoriaus manymu, ikiteisminis tyrimas dėl D. V. buvo nepagrįstai atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą. Prokuroras teigia, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas šis klausimas neturėtų būti nagrinėjamas kasacine tvarka, nes jis nebuvo keliamas apeliaciniame skunde ir nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visetą, įvertinus teismų sprendimus, konstatuotina, kad esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turi būti naikinamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nenustatyta.

4. Civilinio ieškovo UAB „M.“ įgaliotasis atstovas advokatas Simonas Slapšinskas atsiliepimu į nuteistojo A. B. kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš nuteistojo A. B. civilinio ieškovo UAB „M.“ naudai bylinėjimosi išlaidas, susijusias su atsiliepimo į kasacinį skundą pateikimu.

4.1. Civilinio ieškovo atstovas, pasisakydamas dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 184 straipsnio taikymu, nurodo, kad nors Apeliacinis teismas pašalino iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybę, jog A. B. veikė bendrininkų grupe, nes kaip vykdytojas veikė tik A. G., o A. B. buvo padėjėjas, t. y. nenustatyta bent dviejų nusikalstamos veikos vykdytojų, tačiau vien šios aplinkybės pašalinimas, priešingai nei nurodo kasatorius, nėra pagrindas konstatuoti, kad kasatorius negalėjo būti pripažintas kaltu veikęs kaip padėjėjas iššvaistant didelės vertės UAB „M.“ turtą. Civilinio ieškovo atstovas, remdamasis kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-403-648/2016 pateiktais išaiškinimais, teigia, kad iš nustatytų aplinkybių, kuriomis A. B. buvo perduotas UAB „M.“ priklausantis turtas (plytos), akivaizdu, kad kasatorius, nors ir nebūdamas BK 184 straipsnyje įvirtintos veikos subjekto požymius turintis asmuo, savo veiksmais (nurodė UAB „M.“ generaliniam direktoriui A. G. savo, kaip kontaktinio asmens, duomenis ir adresą, kur turi būti pristatytos UAB „M.“ vardu užsakytos plytos, reikalingus įrašyti į plytų pristatymo dokumentus; po to A. G. organizavo plytų užsakymą UAB „M.“ vardu; plytos buvo pristatytos A. B. nurodytu adresu į objektą, nesusijusį su UAB „M.“ veikla; taip A. B. įgijo plytas už jas nesumokėdamas, o A. G. organizavo plytų nurašymą) padėjo iššvaistyti civiliniam ieškovui priklausantį didelės vertės turtą. Pagal teismų praktiką svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius (bendravykdytojas). Tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Taigi, nors šie asmenys patys nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja ar realizuoja tik iš dalies, bet jų veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaip vykdytojo bendrininkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009). Kasatoriaus veiksmų visuma rodo bendrininkavimui būdingą nusikalstamų veiksmų ir tyčios bendrumą. Toks asmenų veiksmų bendrumas, nekonstatuojant nė vienos iš BK 25 straipsnyje nustatytos bendrininkavimo formos, laikytinas tinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 21/2013).

4.2. Civilinio ieškovo atstovas, pasisakydamas dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, nurodo, kad nors skundžiamuose teismų sprendimuose konstatuotas kasatoriaus ir mirusiojo A. G. veiksmų bendrumas, tačiau pastarasis nėra pripažintas kaltu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje dėl asmens pripažinimo kaltu bendrininkaujant su nenustatytu asmeniu nurodoma, kad „nenustatyto asmens veiksmų aprašymas kaltinamajame akte ir apkaltinamajame nuosprendyje buvo neišvengiamas formuluojant kaltinamajam inkriminuojamas faktines aplinkybes ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog kaltinamasis bendrininkavo su šiuo asmeniu, sietina tik su jo kaltumo klausimo išsprendimu. Nenustatytam asmeniui apkaltinamasis nuosprendis nepriimtas, todėl jo nekaltumo prezumpcija nepažeista“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009). Nagrinėjamu atveju susidarius teisinei situacijai, kai vienam iš bendrininkų mirus dėl jo baudžiamasis procesas nebuvo vykdomas, turėtų būti aiškinama ir sprendžiama analogiškai, nes tai, kad kasatoriaus nusikalstami veiksmai aprašomi nurodant ir A. G., dėl kurio baudžiamasis procesas nebuvo vykdomas jam mirus, veiksmus, savaime nepažeidžia šio asmens nekaltumo prezumpcijos.

4.3. Civilinio ieškovo atstovas, pasisakydamas dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymu, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pašalino iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybę, jog A. B. ir A. G. veikė bendrininkų grupe. Tačiau vien šios aplinkybės pašalinimas esant byloje nustatytoms aplinkybėms nėra pagrindas konstatuoti, kad nebuvo padaryta veika, ir eliminuoti kasatoriaus, kaip padėjėjo, baudžiamosios atsakomybės. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra prieštaringa bei netinkamai motyvuota ir neatitinka BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

4.4. Civilinio ieškovo atstovas, pasisakydamas dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su liudytojų A. Š. ir G. M. parodymais, remiasi teismų praktika, pagal kurią pripažįstama, kad jeigu nagrinėjant bendrininkų bylą dėl tos pačios veikos jau nuteisti asmenys teismo posėdyje apklausiami kaip liudytojai, įspėjant juos dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, tai pripažįstama BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimu. Vis dėlto, šiuo atveju vertinant nurodytų liudytojų apklausą ir galimai padaryto pažeidimo esmingumą bei jo įtaką teismų sprendimų teisėtumui (kuris nelaikytinas esminiu BPK 369 straipsnio 3 dalies prasme), atsižvelgtina į tai, kad tiek A. Š., tiek G. M., kurie buvo nuteisti už UAB „M.“ dokumentų klastojimą, apklausti kaip liudytojai nagrinėjamoje byloje dėl didelės vertės civilinio ieškovo turto išvaistymo, nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje ar kituose procesiniuose dokumentuose nebuvo įvardijami kaip kasatoriaus ir A. G. bendrininkai iššvaistant didelės vertės UAB „M.“ turtą, šiems asmenims nebuvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, be to, šie asmenys parodymus, susijusius su dokumentų suklastojimu, davė jau esant dėl jų priimtam ir įsiteisėjusiam baudžiamajam įsakymui. Taigi šių liudytojų įspėjimas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą neturėjo jokios lemiamos įtakos jų parodymų turiniui ir nelėmė jų pačių teisinės atsakomybės.

5. Nuteistojo A. B. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

6.1. Taigi tai reiškia, kad šioje byloje kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas (taip pat ir siekiant sumenkinti tam tikrų įrodymų (pvz., liudytojų parodymų) įrodomąją reikšmę) ir pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas ir prašoma, atsižvelgiant į kai kurias ikiteisminio tyrimo aplinkybes, atskirus įrodymus vertinti kitaip, jų pagrindu daryti kitokias išvadas ir priimti kitokius sprendimus, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Antai kasaciniame skunde netinkamas BK 24 straipsnio 6 dalies, 300 straipsnio 1 dalies taikymas iš esmės grindžiamas kasatoriaus nesutikimu su teismų nustatytomis aplinkybėmis, teismų atliktu įrodymu vertinimu. Šioje kasacinio skundo dalyje kasacinės instancijos teismo faktiškai prašoma nustatyti bylos aplinkybes, iš naujo įvertinti įrodymus, o tai, kaip minėta, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi šie kasacinio skundo argumentai nebus nagrinėjami. Taip pat nebus nagrinėjami ir kasacinio skundo argumentai dėl BPK 332 straipsnio pažeidimo, nes jie yra deklaratyvūs, nepagrįsti bylos medžiaga.  

6.2. Šioje byloje bus nagrinėjami kasacinio skundo argumentai dėl to: 1) ar pagal teismų nustatytas aplinkybes A. B. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 2) ar šiuo atveju, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Dėl BK 24 straipsnio 6 dalies, 184 straipsnio 2 dalies taikymo ir iš BPK kylančių reikalavimų laikymosi

7. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas A. B. kaltu dėl bendrininkavimo iššvaistant turtą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Antai, pasak kasatoriaus, nagrinėjamu atveju BK 184 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos specialusis subjektas buvo tik A. G., dėl to apeliacinės instancijos teismas, eliminuodamas bendrininkavimo požymį iš jam (kasatoriui) inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, ir kartu pripažindamas, kad jis padėjo A. G. iššvaistyti pastarojo žinioje buvusį UAB „M.“ turtą, netinkamai taikė BK 184 straipsnio 2 dalies nuostatas.

7.1. Turto iššvaistymas (BK 184 straipsnis) – tai tyčinis arba neatsargus kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pvz., yra ir materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę). Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi.

7.2. Turto iššvaistymas objektyviai pasireiškia kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtu, neatlygintinu perleidimu padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą ar turtinę teisę perleidžia tretiesiems asmenims, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai.

7.3. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad specialaus subjekto (t. y. asmens, kuriam turtas yra patikėtas ar buvo jo žinioje) požymius turi turėti tik turto iššvaistymo vykdytojas. Kiti šios nusikalstamos veikos bendrininkai (pvz., organizatoriai, padėjėjai) gali ir neturėti šių požymių, t. y. iššvaistytas turtas gali būti jiems ir nepatikėtas, ir nebūti jų žinioje. Jei turto iššvaistymas yra padaromas kelių asmenų bendromis pastangomis (bendrininkaujant), iš kurių ne visiems turtas ar turtinė teisė buvo patikėti ar buvo jų žinioje, tokių asmenų veika kvalifikuojama taikant BK 24 straipsnio atitinkamas dalis ir BK 184 straipsnį.

7.4. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad A. G., būdamas UAB „M.“ generalinis direktorius, neteisėtai organizavo 44 378,29 Lt vertės 21 648 vnt. plytų „Pastorale 215 x 102 x 65“ užsakymą UAB „M.“ vardu iš UAB „S.“ ir jų pristatymą, kaip pristatymo vietą nurodė A. B. pateiktą adresą Kaune, t. y. objektą, nesusijusį su UAB „M.“ veikla, o kaip kontaktinį asmenį nurodė su UAB „M.“ veikla nesusijusį A. (B.). Teismai taip pat nustatė, kad A. G. organizavo apmokėjimą už tariamai UAB „M.“ veikloje panaudotas 44 378,29 Lt vertės 21 648 vnt. plytų „Pastorale 215 x 102 x 65“ ir savo slaptažodžiu patvirtino interneto bankininkystės mokėjimo nurodymus. Taigi iš šių byloje nustatytų aplinkybių galima teigti, kad A. G. veikoje buvo objektyvieji ir subjektyvieji BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai.

7.5. Taip pat byloje yra nustatyta, kad A. B. teikė A. G. priemones, reikalingas padėti iššvaistyti didelės – 44 378,29 Lt – vertės svetimą UAB „M.“ turtą, ir iš UAB „M.“ savo bei kitų naudai įgijo 44 378,29 Lt vertės plytas, bet už jas bendrovei „M.“ nesumokėjo.

7.6. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis). Tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Padėjimas yra aktyvūs veiksmai, kuriais padėjėjas sudaro sąlygas nusikalstamai veikai padaryti ar kitaip palengvina vykdytojui padaryti nusikaltimą.

7.7. Būtent minėti teismų nustatyti A. B. veiksmai, kai jis teikė A. G. priemones, reikalingas padėti iššvaistyti didelės – 44 378,29 Lt – vertės svetimą UAB „M.“ turtą, laikytini tokiais, kurie sudarė sąlygas kitiems bendrininkams iššvaistyti turtą, todėl gali būti pripažinti padėjimu daryti BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Tai, kad A. B. UAB „M.“ turtas nebuvo patikėtas ir nebuvo jo žinioje savaime nešalina A. B. atsakomybės už padėjimą iššvaistyti turtą. Kaip minėta, specialaus subjekto (t. y. asmens, kuriam turtas yra patikėtas ar buvo jo žinioje) požymius turi turėti tik turto iššvaistymo vykdytojas; jei turto iššvaistymas yra padaromas kelių asmenų bendromis pastangomis (bendrininkaujant), iš kurių ne visiems turtas ar turtinė teisė buvo patikėti ar buvo jų žinioje, tokių asmenų veika kvalifikuojama taikant BK 24 straipsnio atitinkamas dalis ir BK 184 straipsnį. 

7.8. Taigi tai, kad apeliacinės instancijos teismas pašalino iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies A. B. nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, aplinkybę, jog nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe su UAB „M.“ generaliniu direktoriumi A. G., neužkerta kelio A. B. pripažinti padėjėju iššvaistant turtą. Darytina išvada, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes A. B. veika pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai.

8. Taip pat, pasak kasatoriaus, nagrinėjamu atveju abiejų instancijų teismai, pripažindami jį kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, vartojo formuluotes, kuriose jo ir A. G. veiksmai įvardijami kaip nusikalstami, atitinkantys BK 184 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas. Kasatoriaus nuomone, nors teismų sprendimuose nėra tiesiogiai konstatuota A. G. kaltė, tačiau iš esmės nekyla abejonių dėl jo kaltų veiksmų bendrininkaujant iššvaistant jo žinioje buvusį UAB „M.“ turtą, ir tai yra nedera su nekaltumo prezumpcijos principu.

8.1. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejama su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Pažymėtina, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio. Priešingu atveju galėtų būti pažeistas žmogaus orumas ir garbė, galėtų būti pakenkta asmens teisėms ir laisvėms (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai).

8.2. Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Teismų praktikoje, aiškinant ir taikant BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, svarbią reikšmę turi ir Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatų interpretavimas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. EŽTT aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą (Minelli; Englert; Nölkenbockhoff; Capeau v. Belgium, no. 42914/98, § 25, ECHR 2005-I). Pasak EŽTT, turi būti daromas esminis skirtumas tarp aiškaus teismo paskelbimo, nesant galutinio nuosprendžio, kad asmuo padarė atitinkamą nusikaltimą, ir teiginio, kad kažkas yra tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą (t. y. vadinamasis įtarimo būklės aprašymas). Pirmaisiais sprendimais pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, tuo tarpu antruosius EŽTT daug kartų pripažinęs atitinkančiais Konvencijos 6 straipsnį (Vulakh and others v. Russia, no. 33468/03, judgment of 10 January 2012).

8.3. Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad šios EŽTT nuostatos suponuoja ir tai, jog tokiais atvejais apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas mirusiojo asmens kaltais veiksmais, iš esmės reiškiančiais, kad asmuo yra kaltas nusikalstamos veikos padarymu. Kartu pažymėtina, kad ši aplinkybė nepaneigia galimybės teismams konstatuoti faktinių veikos aplinkybių, tačiau toks konstatavimas turi neperžengti asmens „įtarimo būklės“ aprašymo ir tapti asmens kaltumo pripažinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-7-81/2013).

8.4. Teisėjų kolegijos nuomone, teismai pripažindami A. B. kaltu dėl bendrininkavimo su A. G. iššvaistant turtą, nevartojo tokių formuluočių, kurios reikštų A. G. kaltę darant šią nusikalstamą veiką. Tai iš dalies pripažįsta ir pats kasatorius teigdamas, kad teismų sprendimuose nėra tiesiogiai konstatuota A. G. kaltė. Taigi nėra pagrindo teigti, kad teismai, pripažindami A. B. kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas.

9. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai ir dėl BPK 80 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Antai iš bylos medžiagos matyti, kad A. Š. ir G. M. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. teismo baudžiamuoju įsakymu buvo nuteisti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl nurašymo aktų klastojimo. Jiems nebuvo inkriminuota aplinkybė dėl galimo bendrininkavimo su UAB „M.“ generaliniu direktoriumi A. G. ir šiems asmenims nebuvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje.

10. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, kasacinis skundas netenkinamas.

Dėl civilinio ieškovo atstovo prašymo priteisti proceso išlaidas

11. Civilinio ieškovo UAB „M.“ įgaliotasis atstovas advokatas S. Slapšinskas prašo priteisti iš nuteistojo A. B. civilinio ieškovo UAB „M.“ naudai bylinėjimosi išlaidas, susijusias su atsiliepimo į kasacinį skundą pateikimu. Prie prašymo pridėti 2017 m. balandžio 10 d. sąskaita už teisines paslaugas ir 2017 m. balandžio 11 d. lėšų pervedimo nurodymas, patvirtinantys, kad už atsiliepimo parengimą ir pateikimą nagrinėjamoje byloje advokatui sumokėta 700 Eur.

11.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012, 2K-303/2014). Tačiau pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-687/2012 ir kt.).

11.2. Nagrinėjamoje byloje kasacinį skundą padavė nuteistasis A. B. ir šis skundas yra atmetamas. Nuteistojo kasaciniame skunde buvo ginčijami ir klausimai, tiesiogiai veikiantys civilinio ieškovo interesus, todėl civilinis ieškovas kreipėsi į advokatą teisinės pagalbos surašant atsiliepimą. Dėl to prašymas priteisti proceso išlaidas už atsiliepimo parengimą tenkintinas, tačiau, atsižvelgiant į suteiktos paslaugos kasacinės instancijos teisme apimtį, proceso išlaidų dydis mažintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. B. kasacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo A. B. UAB „M.“ naudai 350 Eur išlaidų bendrovei atstovavusio Lietuvos Aukščiausiajame Teisme advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai                                                                                                    Alvydas Pikelis

                                                                                                                 Aldona Rakauskienė

                                                                                                                 Armanas Abramavičius