Administracinė byla Nr. A146-1527/2012

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00426-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2, 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo(kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Gintarui Motuzui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-6) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), 25 000 Lt neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismo posėdyje prašomą priteisti sumą sumažino iki 15 000 Lt.

Pareiškėjas rėmėsi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 ir 6.250 straipsniais. Skunde paaiškino, kad nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2011 metų gruodžio mėnesio jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN76:1999 „Laivės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos“ (toliau – ir Higienos norma HN76:1999) 6.15 punktą  vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ar kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 m2 kameros ploto. Pasak pareiškėjo, jis  Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI) buvo kalinamas kamerose, kurių plotas apie 7 kv. m, o asmenų skaičius ne mažesnis kaip 6-8, t.y. antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Dėl to patyrė didelį psichologinį ir dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, sutriko miegas, širdies ritmas, kreipėsi pas psichologę. Pareiškėjas skundė teigė, kad kalinimo tikslių datų ir asmenų skaičiaus kamerose nurodyti negali, kadangi Šiaulių TI atsisako teikti tokią informaciją, todėl prašė teismo išreikalauti šią informaciją iš atsakovo. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, kad kamerose  bloga ventiliacija, šildymas. Dėl prasto kamerų apšvietimo sutriko regėjimas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, su skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 20-23) paaiškino, kad pareiškėjas, teigdamas, esą jis buvo laikomas „nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis“ sąlygomis, nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą (t. y. mažesnį nei 5 m2 asmeniui) tam tikrais kalinimo Šiaulių TI laikotarpiais. Pretenzijų dėl kitų kalinimo sąlygų nepareiškė. Pareiškėjas nepateikė jokių reikalavimą neturtinės žalos pagrindžiančių įrodymų, savo reikalavimo ir žalos padarymo fakto nepagrindė jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis ir vadovavosi tik abstrakčiais teiginiais. Abstraktūs teiginiai nėra ir negali būti tinkami ir pakankami pagrindžiant pareiškėjo reikalavimus. Pagal CK 6.271 straipsnį atsakomybė atsiranda esant visoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytu trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma. Šiaulių TI  pateiktoje teismui į bylą pažymoje nurodyti pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiai, kamerų numeriai ir plotai, kamerose kartu su pareiškėju laikytų asmenų minimalus ir maksimalus skaičius. Šiuos duomenis dėl kameros ploto normos vienam  asmeniui  negalima vertinti vienareikšmiai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė  nes dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 22 d. iki 2010 m. gegužės 12 d. buvo kalinamas Šiaulių TI su pertraukomis, buvo nuolat konvojuojamas ir po keletą savaičių būdavo laikomas kitose įstaigose. Atsakovo teigimu, pareiškėjo laikymo sąlygos Šiaulių TI nuo 2010 m. balandžio 14 d. neturėtų būti vertintinos pagal Higienos normų HN76:1999 6.15 punkto reikalavimus, nes šis teisės aktas nuo 2010 m. balandžio 14 d. neteko galios. Kitas teisės aktas – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (Žin. 2010, Nr. 55-2731) (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) įsigaliojo 2010 m. gegužės 14 d.  Nuo 2010 m. balandžio 14 d. iki 2010 m. gegužės 14 d. nebuvo galiojančio teisės akto, reglamentuojančio, koks turi būti vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas tardymo izoliatoriaus kameroje, todėl pareiškėjo laikymo sąlygos nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2010 m. balandžio 28 d. ir nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2010 m. gegužės 12 d. neturėtų būti vertinamos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 28-30) nurodė, kad vertinant pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes ir argumentus, būtina atsižvelgti į tai, kad minėtame skunde teismui pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, daugiau jokių nusiskundimų ir pretenzijų nereiškė, taigi iš to galima spręsti, kad kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti žymių nepatogumų. Higienos norma  HN76:1999 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241  nuo 2010 m. balandžio 11 d. pripažinta netekusia  galios. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad visą jo nurodytą laikotarpį  turėjo būti suteikta 5 kv.m gyvenamojo ploto, nepagrįsti. Siekdamas žalos atlyginimo, pareiškėjas turi įrodyti visas civilinei atsakomybei kilti būtinas aplinkybes: neteisėtą veiką, žalą, priežastinį ryšį tarp veikos ir žalos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie neturtinę žalą, nepateikė jokių medicininių dokumentų, ar kitų įrodymų, iš kurių būtų galima padaryti išvadas dėl pareiškėjo sveikatos sutrikimų priežasčių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 21 d. sprendimu (b. l. 38-43) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui R. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 300 Lt neturtinės žalos.

Teismas  rėmėsi  Civilinio kodekso CK 6.271 straipsniu, kuris numato civilinę atsakomybę dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnyje nustatytos civilinės atsakomybės  sąlygos taip pat taikytinos ir sprendžiant reikalavimą dėl neturtinės  žalos (CK 6.250 str.) dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų atlyginimo.

Teismas nustatė, kad  į bylą yra pateikti duomenys, jog pareiškėjas atitinkamais ginčui aktualiais laikotarpiais buvo laikomas Šiaulių TI  kamerose Nr.102 (plotas 16,63 kv.m)  ir Nr.59 (plotas 19,78 kv.m.). Nuo 2009 m. gegužės 22 d. iki 2009 m. gegužės 25 kameroje Nr. 102 iš viso buvo laikomi 2-3 asmenys. Kitą kalinimo laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr.59, kurioje laikomų asmenų skaičius keitėsi taip: nuo 2009 m. gegužės 25 d. iki 2009 m. gegužės 26 d.  6–7 asmenys; nuo 2009 m. birželio 10 d. iki 2009 m. birželio 15 d. -  3–5;  nuo 2009 m. birželio 18 d. iki 2009 m. rugpjūčio 13 d. - 4–8; nuo 2009 m. rugpjūčio 27 d. iki  2009 m. rugsėjo 22 d. 5–7; nuo 2009 m. spalio 2 d. iki 2009 m.spalio 7 d. - 6–7; nuo 2009 m. spalio 16 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. - 4–7; nuo 2009 m. gruodžio 2 d. iki 2010 m. vasario 24 d. - 2–7;  nuo 2010 m. kovo 4 d. iki 2010 m. kovo 9 d. - 4–6; nuo 2010 m. kovo 17 d. iki 2010 m. balandžio 8 d. - 4–8; nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2010 m. balandžio 28 d. - 6–7;  nuo 2010 m. gegužės 5 d.  iki 2010 m. gegužės 12 d. -  4–6; nuo   2010 m. gegužės 18 d. iki 2010 m. gegužės 26 d.- 5–6;   nuo 2010 m. gegužės 28 d.  iki 2010 m. birželio 2 d. - 6–7; nuo 2010 m. birželio 4 d.  iki 2010 m. birželio 22 d. - 5–7; nuo 2010 m. liepos 1 d.  iki 2010 m. liepos 14 d. -  4–8;  nuo 2010 m. liepos 16 d. iki   2010 m. liepos 21 d. - 5–6; nuo 2010 m. liepos 23 d.  iki 2010 m. liepos 27 d. – 6; nuo 2010 m. liepos 30 d.  iki 2010 m. spalio 13 d. - 3-8; nuo 2010 m. spalio 15 d.  iki 2010 m. lapkričio 10 d. - 5-8; nuo 2010 m. lapkričio 12 d.  iki 2010 m. gruodžio 15 d. - 4-8; nuo 2010 m.gruodžio 17 d.  iki 2010 m. gruodžio 22 d. - 6-7 asmenys.

Pagal Higienos normos  (nuo 2010 m. balandžio 11 d. neteko galios) 6.15 punktą vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m kameros ploto. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.  įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv.m. gyvenamojo ploto. Minėtais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam tam tikrais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas  - 2,47 kv.m, maksimalus -  9,89 kv.m. Atsižvelgęs į minėtą teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv.m. (pagal iki 2010 m. gegužės 11 d. buvusį  reglamentavimą) kameros ploto, tai yra, aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybę, kad Šiaulių TI administracija dėl kalinimo vietų stokos neturėjo galimybių pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią Higienos normos HN 76:1999 6.15 punktą, teismas, atsižvelgdamas į CK  6.271 str. 1 d. nuostatą, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, vertino kaip neatleidžiančią  valstybės nuo neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Teismas sprendime pažymėjo, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Pažymėjo, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143- 1966/2008), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Be to,  rėmėsi teismų praktika dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-202/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-601/2011).

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Todėl galima teigti, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės (būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 5 kv.m ploto, o po 2010 m. gegužės 11 d. – 3,6 kv.m ploto) pažeidimo mastą (tai, kad ginčo laikotarpiu didžiąją dalį laiko pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma), šio pažeidimo trukmę (aptartu laikotarpiu pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 5 kv.m ar 3,6 kv.m  ploto, galimai buvo pažeista 413 dienų), įvertindamas tai, kad dėl didelės suimtųjų kaitos kamerose negalima tiksliai ir objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas pareiškėjui teko atitinkamą dieną, ir tai, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, dokumentų, pagrindžiančių jo teiginius dėl pablogėjusios sveikatos, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 300 Lt neturtinei  žalai atlyginti.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir apeliantas), pateikė apeliacinį skundą (b. l. 47–49), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti atsiliepime pirmosios instancijos teismui į pareiškėjo skundą. Apeliantas akcentuoja, kad nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas  CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas  tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apeliantas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007, kurioje, be kita ko, pažymėta, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.

Pareiškėjas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė, į apeliacinės instancijos teismo pranešimą apie paskirtą bylos nagrinėjimo laiką ir vietą raštu pranešė, kad dalyvauti teismo posėdyje nepageidauja.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildino iš to, kad  Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali 5 kv. m  gyventojo ploto norma.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsni nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą  atsižvelgdama į šiuos  įstatymo reikalavimus.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų  neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš  šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

             Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos  institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo)  patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

            Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkami vertino bylos aplinkybes, neteisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir dėl to buvo neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas  (ABTĮ 142 str.1 d.,143 str.).

              ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens  pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija  neteisėtus  valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei  įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai  išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų  nevykdė  atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės akto normas. Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui argumentų matyti, kad pareiškėjas, iškeldamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, skunde, į ką teisingai atkreipė dėmesį apeliantas, pacitavo atitinkamas įstatymų normas (CK 6.271 str., 6.250 str., Higienos normos HN76:1999 6.15 p.), nurodė apytikslį  kalinimo Šiaulių TI laikotarpį (nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2011 metų gruodžio mėnesio), abstrakčiai (nenurodydamas nei kalinimo kamerų skaičiaus, nei jų numerių) pareiškė, kad šiuo laikotarpiu jam nebuvo užtikrinta 5 kv.m ploto norma, nes buvo kalinamas kamerose, kurių plotas apie 7 kv. m, o jose laikomų asmenų skaičius ne mažesnis kaip 6-8. Pareiškėjas skunde nurodė negalintis pateikti konkrečių duomenų apie kalinimo sąlygas (datas, kalinamų asmenų skaičių), kadangi Šiaulių TI atsisako suteikti tokią informaciją, tačiau šį teiginį pagrindžiančių įrodymų (paklausimo kalinimo įstaigos administracijai ir jos atsisakymo pateikti informaciją) nepateikė. Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpį  (nuo 2009 m. gegužės 22 d. iki 2010 metų gruodžio 22 d.), kalinimo kamerų numerius ir jų plotus (Nr.102 – 16,63 kv.m ir Nr. 59 – 19,78 kv.m) bei  kalinamų asmenų šiose kamerose skaičių  pirmosios instancijos teismas nustatė  iš Šiaulių TI pateiktos teismui 2011 m. rugpjūčio 29 d. pažymos Nr.20/01-1723. Iš minėtos pažymos matyti, kad pareiškėjas per visą kalinimo Šiaulių TI laikotarpį buvo laikomas 2 kamerose  ir nė vienos iš jų plotas nebuvo artimas 7 kv.m plotui kaip nurodė pareiškėjas, o kalinamų asmenų skaičius  nuolat kito ir niekada nebuvo didesnis kaip 8 asmenys.

              Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu  (nuo 2009 m. gegužės 22 d.  iki 2010 metų gruodžio 22 d.)  keitėsi teisinis reguliavimas, kuris nustatė laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų ploto normą vienam asmeniui. Lietuvos  higienos norma  HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam  žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv.m (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kuri nustato tik  laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus.  Lietuvos  higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių  2009-2017  metų  plane,   patvirtintame  Lietuvos  Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248  (Žin.,  2009,  Nr.  121-5216),  numatytų priemonių įgyvendinimo  vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas  tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno  nepilnamečių tardymo  izoliatorių - pataisos namus). 

            Atsižvelgdama į minėtą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad  pareiškėjas, nepagrįstai teigia, jog  remiantis  Lietuvos  higienos norma  HN 76:1999 norma  visą jo kalinimo Šiaulių TI laikotarpį (nuo 2009 m. gegužės 22 d.  iki 2010 metų gruodžio 22 d.) jam turėjo būti užtiktinta ne mažesnė kaip 5 kv.m  ploto norma. Iš Šiaulių TI pažymos nustatyta, kad pareiškėjo kalinimas Šiaulių TI nuo 2009 m. gegužės 22 d. iki 2010 metų gruodžio 22 d. nebuvo nepertraukiamas. Į šį laikotarpį nepatenka 101 diena, t.y. 20 laikotarpių, kurių trukmė nuo 1 iki 14 dienų, kuriais pareiškėjas buvo etapuotas iš Šiaulių TI  į kitas įstaigas. Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 18 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d. (į juos įsiterpia 9 išvykimo į kitas įstaigas laikotarpiai) Lietuvos higienos norma HN 76:1999 nebegaliojo, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui, kad remiantis šia norma ir šiuo laikotarpiu jam turėjo būti suteikta ne mažiau kaip  5 kv.m. ploto, laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo  Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

             Į Lietuvos higienos normos HN 76:1999 galiojimo laikotarpį patenka pareiškėjo kalinimas Šiaulių TI nuo 2009 m. gegužės 22 d. iki 2010 m. balandžio 8 d. (į jį įsiterpia 9 etapavimo į kitas įstaigas laikotarpiai nuo 1 iki 14 dienų, iš viso 73 dienos). Pareiškėjo kalinimo  Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2010 m. gegužės 12 d. (su dviem 11 dienų trukmės etapavimais į kitas įstaigas) Lietuvos higienos norma HN 76:1999 nebegaliojo, taip pat dar negaliojo Įsakymas Nr. V-124, nustatęs ne mažesnę  kaip 3,6 kv. m  ploto normą vienam asmeniui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo kalinimo laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 22 d. iki 2010 m. gegužės 12 d. (į jį įsiterpia 11 etapavimo į kitas įstaigas laikotarpių, iš viso 84 dienos) vertina  atsižvelgdama į  Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto normatyvą.

               Šiaulių TI pažymoje apie pareiškėjo kalinimo sąlygas pateikti duomenys  patvirtina, kad pareiškėjas savo skunde teismui dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, ne tik nenurodė konkrečių duomenų apie savo kalinimo sąlygas Šiaulių TI, bet pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Iš minėtos pažymos nustatyta, kad pareiškėjo teiginiai, esą jis kalėjo kamerose, kurių plotas apie 7 kv. m, o asmenų skaičius ne mažesnis kaip 6-8, neatitinka tikrovės. Pažymoje nurodyta, kad pareiškėjo kalinimo kamerų plotas  buvo 16,63 kv. m (Nr.102) ir 19,78 kv.m (Nr.59), o jose laikomų asmenų skaičius niekada nebuvo pastovus ir niekada nebuvo  toks kokį nurodė pareiškėjas (ne mažiau 6-8 asmenų), t.y. kamerose laikomų asmenų skaičius kai kada buvo tik du asmenys ir niekada nebuvo neviršijo 8. Kameroje Nr.102 pareiškėjas kalėjo 3 paras (nuo 2009 m. gegužės 22 d. iki 2009 m. gegužės 25 d.). Tuo laikotarpiu šioje kameroje iš viso buvo laikomi 2-3 asmenys (kartu su pareiškėju), vienam asmeniui teko nuo 5,54 kv.m iki 8,21 kv.m ploto. Taigi pareiškėjui kalint kameroje Nr.102 Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 numatyta ploto norma  ne tik kad nebuvo pažeista, bet vienam asmeniui tekęs plotas buvo didesnis nei numatė minėta Lietuvos higienos norma. Kameroje Nr.59 laikomų asmenų skaičius per visą pareiškėjo kalinimo laikotarpį keitėsi nuo 3 iki 5 asmenų (palankiausios sąlygos) arba nuo 2 iki 7 bei nuo 4 iki 8 asmenų (mažiausiai palankios sąlygos). Taigi pareiškėjui kalint kameroje Nr.59 vienam asmeniui tekęs  plotas palankiausiomis sąlygomis svyravo tarp viršpločio (9,89 kv.m  kai kameroje buvo laikomi 2 asmenys ar 6,59 kv.m kai kameroje buvo laikomi 3 asmenys) ir labai artimos 5 kv.m ribos (4,94 kv.m. kai kameroje buvo laikomi 4 asmenys), o kai kuriais atvejais vienam asmeniui teko 2,47 kv. m ploto (kai kameroje buvo 8 asmenys). Iš pažymoje nurodytų 11 pareiškėjo kalinimo kameroje Nr.59 laikotarpių nuo 2009 m. gegužės 22 d. iki 2010 m. gegužės 12 d. tik dviem atvejais asmenų kameroje skaičius buvo nuo 4 iki 8, tačiau ir šiais atvejais asmenų skaičius kamerose nebuvo pastovus. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Neabejotina, kad ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Pareiškėjas neteigia, kad Šiaulių TI jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti. Teismas nevertino šios aplinkybės, nors ji nagrinėjamos bylos kontekste taip pat yra reikšminga, nes pasivaikščiojimo laiku pareiškėjas nebūdavo kameroje. Taigi pareiškėjo kalinimo laikotarpio sąlygų analizė nepatvirtina pareiškėjo skundo teiginių, esą jis Šiaulių TI kalėjo kamerose, kurių plotas apie 7 kv. m, o asmenų skaičius ne mažesnis kaip 6-8, t.y. perpildytose kamerose. Kameroje Nr.102 pareiškėjas kalėjo tik tris paras, visą likusį laiką kameroje Nr.59, todėl negalėjo neįsiminti kalinimo sąlygų, jei jos buvo netinkamos, tačiau skunde teismui dėl kalinimo sąlygų  neįvardijo nei šios kameros, nei jokių konkrečių nusiskundimų. Pareiškėjo paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdyje taip pat abstraktūs, nusiskundimai dėl galimų regėjimo sutrikimų bei apsilankymų pas psichologą  nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais pareigūnų veiksmais. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, teismas neturi galimybės  patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo. Vien tik statistiniai duomenys apie kameroje Nr.59 laikytų asmenų skaičių dėl dviejų periodų, kuriais šioje kameroje buvo 4-8 asmenys, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme, nes kameroje laikomiems asmenims tenkančiam plotui turi įtakos pirmiau minėti faktoriai. Minėta, kad nenustačius bent vienos viešosios atsakomybės sąlygos atsakomybė pagal  CK 6.271 straipsnį negalima.

             Teismo sprendimas turi būti pagrįstas įrodymais (ABTĮ 86 str.2 d., 87 str.4 d.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendimą pagrindė ne įrodymais pagrįstomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, o prielaidomis apie pareiškėjui galimai tekusią mažesnę ploto normą ir galimą  jo teisių pažeidimą. Teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl pirmosios instancijos teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendimas naikintinas, kadangi yra nepagrįstas ir neteisėtas.

            Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.  CK 6.250 straipsnio  taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų  neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad  asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių  kančių  (CK 6.250 str. prasme), jei jos  realiai patiriamos,  poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas  tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateiktas 2011 m. rugpjūčio 9 d., t.y. praėjus daugiau kaip 7 mėnesiams po to, kai pareiškėjas išvyko iš Šiaulių TI. Į bylą nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas, kalėdamas Šiaulių TI, skundėsi dėl kalinimo sąlygų.  Byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių  TI,  kreipėsi į teismą praėjus pakankamai ilgam laikui po to, kai išvyko iš šios įstaigos, pagrįsdamas skundą abstrakčiais argumentais, kurių pirmosios instancijos teisme nekonkretizavo (neapibrėžė  Šiaulių TI pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų ar neveikimo atitinkama datomis, vieta ir kitais požymiais), o tik pareiškė bendro  pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindė įrodymais, leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvados apie pareiškėjo patirtą neturtinę žalą taip pat nepagrįstos.

           Minėta, kad nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti  turtinę ar neturtinę žalą CK 6.271 str. pagrindu.

           Remiantis išdėstytais argumentais atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundas atmestinas (ABTĮ 140 str.1 d. 2 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus apeliacinį skundą patenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 21  d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo  R. K. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.