Administracinė byla Nr. eAS-680-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02829-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo biudžetinės įstaigos Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro skundą atsakovui Sveikatos apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas biudžetinė įstaiga užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (toliau – ir pareiškėjas, Centras) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro (toliau – Sveikatos apsaugos ministras) 2020 m. liepos 31 d. įsakymą Nr. V-1749 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. V-429 „Dėl užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-1749); 2) panaikinti 2020 m. liepos 31 d. Sveikatos apsaugos ministro priimtą įsakymą Nr. V-1762 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-19 „Dėl Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-1762).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartimi priėmė pareiškėjo pareiškėjo skundo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti Sveikatos apsaugos ministro 2020 m. liepos 31 d. įsakymą Nr. V-1749 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. V-429 „Dėl užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“. Pareiškėjo skundo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti Sveikatos apsaugos ministro 2020 m. liepos 31 d. įsakymą Nr. V-1762 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-19 „Dėl Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ atsisakė priimti.

Teismas nustatė, kad ginčijamu Sveikatos apsaugos ministro Įsakymu Nr. V-1762 buvo pakeisti Sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-19 patvirtinti Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos nuostatai (toliau – Nuostatai). Taigi juo sukuriamos elgesio taisyklės plačiam subjektų ratui, t. y. Informacinės sistemos duomenų valdytojams ir teikėjams (Nacionaliniam visuomenės sveiktos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijai, Nacionalinio visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijai, asmens sveikatos priežiūros įstaigoms) bei Informacinės sistemos duomenų gavėjams (Europos Sąjungos valstybių narių ir (arba) Europos ekonominės erdvės valstybių, taip pat kitų valstybių institucijoms, juridiniams ir fiziniams asmenims, juridinio statuso neturintiems subjektams, jų filialams ir atstovybėms). Toks teisės akto pobūdis sudaro pagrindą jį vertinti kaip norminį administracinį aktą.

Teismas nurodė, kad norminių aktų teisėtumas tikrinamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112–113 straipsniuose nustatyta tvarka. ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kreiptis į administracinį teismą, prašydami ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Nurodyti subjektai taip pat turi teisę kreiptis į administracinį teismą, prašydami ištirti konkrečios bendrijos, politinės partijos, politinės organizacijos ar asociacijos priimto bendro pobūdžio teisės akto teisėtumą. Taigi dėl Sveiktos apsaugos ministro 2020 m. liepos 31 d. Įsakymo Nr. V-1762 teisėtumo ištyrimo kompetentingas spręsti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Teismas, remdamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį kaip nepriskirtiną tam teismui.

III.

Pareiškėjas Centras atskirajame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo reikalavimą panaikinti Sveikatos apsaugos ministro 2020 m. liepos 31 d. įsakymą Nr. V-1762 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-19 „Dėl Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ ir jį priimti, šią skundo dalį perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad ginčijamas Įsakymas Nr. V-1762 atitinka visus individualaus administracinio akto požymius ir neatitinka būtinųjų norminio administracinio akto požymių. Ginčijamas Įsakymas turi visus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išskirtus individualaus administracinio akto požymius, kuriuos privalo turėti tokio tipo aktas. Šio akto 1.2. punkte yra išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, turintis įtakos šio subjekto teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms), t. y. jis sukelia konkrečių administracinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Skunde yra pagrįsta, kad skundžiamu Įsakymu Nr. V-1762 dėl informacinės sistemos nuostatų Centro funkcijos susijusios su ULSVIS tvarkymu buvo perduotos Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC), o pats teisės aktas papildytas susijusiomis nuostatomis. Šios aplinkybės pagrindžia, kad šiuo atveju skundžiamas įsakymas buvo orientuotas išimtinai į Centro ir NVSC teises ir pareigas, nes juo dalis Centro pareigų buvo perkeltos NVSC - niekaip neužtikrinant galimybės vykdyti Įsakyme dėl Centro nuostatų nustatytų funkcijų ir tikslų, kuriuos pareiškėjas toliau turi pareigą vykdyti.

Šiuo atveju nagrinėjant pirmąjį būtiną norminio administracinio akto požymį įtvirtintą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (t. y., aktas sukuria elgesio taisykles - teisės normas) dėl jo egzistavimo ginčo situacijoje kyla stiprių abejonių. Nurodytas Įsakymo dėl informacinės sistemos pakeitimas - iš Centro atėmė konkrečią teisę/funkciją (kuri reikalinga vykdyti kituose teisės aktuose nustatytas Centro pareigas, kurių vykdymo apimtis pakeista nebuvo) ir šią funkciją perdavė konkrečiam subjektui, t. y., NVSC. Taigi skundžiamame administraciniame akte iš esmės įtvirtintas aukštesnių teisės normų taikymo rezultatas konkrečių subjektų atžvilgiu (t. y., Centro ir NVSC), turintis įtakos šių subjektų teisėms ir pareigoms (ką pagrindžia, kad aplinkybė, jog būtent šio akto nuostatų pagrindu Centro teisė/pareiga buvo perduota NVSC vykdymui).

Antrasis individualaus administracinio akto požymis egzistuoja, nes atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuris turi įstatymo nustatyta tvarka jam suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus, taip pat vykdo administracinį reglamentavimą. Pareiškėjo nuomone, ginčo situacijoje skundžiamo pakeisto Įsakymo Nr. V-1762 dėl Informacinės sistemos nuostatos nagrinėjamu atveju labiau susijusios su atsakovo vykdomu viešuoju administravimu skirstant teises ir pareigas tarp konkrečių atskirų institucijų (ką pagrindžia ir aplinkybė, kad atsakovas tokius veiksmus atlieka remdamasis Lietuvos Respublikos sveikatos įstaigų ir kitais įstatymais).

Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo kilti abejonėms dėl trečiojo būtino individualaus administracinio akto požymio (aktu nustatomos konkrečios teisės ar pareigos suinteresuotiems asmenims, kaip konkretiems subjektams) egzistavimo. Įsakymu Centrui atimama teisė/funkcija tvarkyti ULSVIS, kuri perduodama NSVC. Tai patvirtina, kad Įsakymu buvo nustatytos konkrečios teisės ir pareigos konkretiems asmenims (Centrui ir NSVC). Pažymi, kad administracinis aktas neatitinka trečiojo norminiams administraciniams aktams keliamo būtino požymio, t. y. - aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius. Šiuo atveju, aktas išdėsto konkrečias taisykles (funkcijas/pareigas), kurios adresuotos ne į neapibrėžtą subjektų ratą, o konkrečiai į Centro ir NSVC teises ir pareigas bei yra susijusios su nurodytų subjektų pareigų, įtvirtintų kituose teisės aktuose, atlikimo galimybėmis.

Pareiškėjas nurodo, kad nors galėtų pasirodyti, jog nagrinėjamas administracinis aktas neatitinka ketvirto individualiam administraciniam aktui keliamo požymio (t. y., akto galiojimas nėra tęstinis, tai vienkartinio taikymo aktas), o atitinką ketvirtąjį požymį būtiną šio teisės akto kvalifikacijai kaip norminio (t. y., aktas orientuojamas į ateitį), toks vertinimas nėra pagrįstas. Administraciniu aktu vienam subjektui iki tol nustatytos pareigos buvo panaikintos, o jų vykdymas perkeltas kitam subjektui. Dėl šių aplinkybių yra pagrindas teigti, kad šiuo aktu iš esmės buvo atliktas vienkartinis veiksmas perkeliant funkcijas. Įgyvendinus skundžiamą aktą jame nustatytų įpareigojimų Centrui aspektu, t. y., perdavus ULSVIS valdymą, nėra jokio pagrindo teigti, kad šis aktas toliau po realizavimo veikia individualiuose santykiuose (kas yra būtina sąlygą administracinį aktą pripažinti kaip norminį). Nors būtų galima įžvelgti, kad NSVC atžvilgiu buvo nustatyti įpareigojimai į ateitį vykdyti ULSVIS tvarkymą ir kitas skundžiamu aktu priskirtas funkcijas, skundą teikiančio Centro atžvilgiu - jokių tęstinių įpareigojimų į ateitį nebuvo nustatyta. Aktas Centro atžvilgiu taikytinas tik vieną kartą panaikinant aptariamą funkciją ir taip užkertant galimybes vykdyti kituose teisės aktuose Centro kompetencijai priskirtas pareigas ir funkcijas. Taigi Centro atžvilgiu skundžiamas pakeistas administracinis aktas turėtų būti vertinamas kaip vienkartinio taikymo aktas.

Pareiškėjo nuomone, nėra jokio pagrindo abejoti dėl individualaus administracinio akto požymio (aktas skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei ir konkrečiai situacijai). Tuo tarpu požymis, būtinas administracinį aktą laikyti kaip norminį (t. y., aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais), ginčo situacijoje neegzistuoja. Skundžiamo pakeisto Įsakymo nuostatos nustato pareigas konkrečiam individualiais požymiais apibūdintam subjektui (NSVC) ir atima nurodytą funkciją/pareigą taip pat iš konkretaus individualiais požymiais apibūdinto subjekto (Centro). Nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad šiuo aktu pareigos nustatomos neapibrėžtam subjektų ratui, nes kaip minėta - skundžiamas aktas orientuotas būtent į šių konkrečių subjektų veiklos vykdymą ir daro įtaką būtent šių subjektų teisių ir pareigų įgyvendinimo galimybėms.

Šiuo atveju egzistuoja ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje atskleistas individualaus administracinio akto požymis (aktas privalomas konkrečiam suinteresuotam asmeniui arba jų grupei), egzistuojantis pakeistame skundžiamame akte. Aplinkybė, kad pakeistu skundžiamu aktu vykdomas funkcijų perskirstymas tarp konkrečių subjektų (Centro ir NSVC) ir šiuo aktu nėra nustatomos jokios universalios pareigos kitiems asmenims, pagrindžia, kad šis aktas iš esmės privalomas tik konkrečių akte nurodytų asmenų grupei. Tai lemia, kad pakeistas skundžiamas aktas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje reikalaujamo norminio administracinio akto požymio, t. y., aktas yra visuotinai privalomas. Nagrinėjamu atveju, nėra jokio pagrindo spręsti, kad aktas yra visuotinai privalomas.

Pareiškėjas nurodo, kad Įsakymas dėl informacinės sistemos atitinka visus būtinus individualaus administracinio akto požymius. Skundžiamą administracinį aktą apibūdinančių požymių visuma pagrindžia, kad atsižvelgus į akte nustatytų taisyklių pobūdį, subjektų, kuriems jis taikomas, ratą, Atsakovo statusą, akto tikslą bei skunde išdėstytas aplinkybes susijusias su akto priėmimo aplinkybėmis - Įsakymas dėl informacinės sistemos yra Pareiškėjo atžvilgiu yra individualus administracinis aktas neatsiejamai susijęs su Įsakymu dėl Centro nuostatų. Įsakymą dėl Centro nuostatų kvalifikavus kaip individualų administracinį aktą ir skundo dalį dėl jo priėmus nagrinėti - nebuvo galima atsisakyti nagrinėti skundo dalies dėl Įsakymo dėl informacinės sistemos, nes ir šis administracinis aktas iš esmės nukreiptas tik į Centrą ir dar kelis konkrečius pačiame akte nurodytus subjektus.

Nagrinėjamu pakeistu administraciniu aktu buvo siekiama perskirstyti konkrečių institucijų funkcijas, o ne nustatyti universalias elgesio taisykles. Nurodytas teisinis reguliavimas ir faktinės situacijos aplinkybės pagrindžia, kad Įsakymas dėl informacinės sistemos nuostatų negali būti laikomas norminiu administraciniu aktu. Šis aktas neatitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išskirtų norminio administracinio akto požymių.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog akto kvalifikavimas yra vertinamojo pobūdžio klausimas, situacijos aplinkybės ir teismų praktikos išaiškinimai suteikia pagrindą skundžiamą aktą laikyti kaip individualų, o šio akto klasifikavimas kaip norminio apribotų pareiškėjo galimybę ginčyti atsakovo veiksmus, kuriais jis, apribodamas pareiškėjo funkcijas/pareigas, daro tiesioginę įtaką pareiškėjo galimybei atlikti kitas pareiškėjui teisės aktuose nustatytas funkcijas/pareigas.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teisės akto priskyrimo norminiam ar individualiam administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius. Nesutinka su pareiškėjo išdėstyta pozicija, kad Įsakymas dėl ULSVIS yra individualus administracinis sprendimas, kadangi jis atitinka visus norminiam aktui kelias reikalavimus.

Teigia, kad Įsakymas dėl ULSVIS sukuria konkrečias elgesio taisykles – teisės normas. Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-19 „Dėl Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos nuostatų patvirtinimo“, (toliau – ULSVIS nuostatai) Informacinės sistemos nuasmeninti apibendrinti duomenys yra vieši ir teikiami institucijoms, kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims. Informacinės sistemos tikslas – sukurti ir įdiegti bendrą centralizuotą užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų pranešimų sistemą, kuri užtikrintų ankstyvą ligų protrūkių nustatymą, kaupiant asmens duomenis Informacinėje sistemoje. Asmens duomenų tvarkymo Informacinėje sistemoje tikslas – informacijos apie sveikatą duomenų rinkimas ir jų analizė, epidemiologinio proceso valdymas, visuomenės perspėjimas apie užkrečiamųjų ligų grėsmes šalyje, nuasmenintos informacijos skelbimas ir teikimas tarptautinėms organizacijoms, valstybės institucijoms bei suinteresuotiems asmenims. Ginčijamas aktas priimtas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą – ULSVIS nuostatos priimtos ministrui vykdant administracinį reglamentavimą, sukuriamos visuotinai privalomo elgesio taisykles (teisės normas). Informacinės sistemos steigimo pagrindas yra Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 3 straipsnis. Įstatyme įtvirtinta, kad visos diagnozuotos užkrečiamosios ligos ir išskirti šių ligų sukėlėjai registruojami Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinėje sistemoje. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 3 straipsnyje įtvirtina, kad informacijos perdavimo valstybės informacinei sistemai tvarką ir terminus nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos valdytojas yra Sveikatos apsaugos ministerijos įgaliota institucija. Ministras tvirtindamas ULSVIS nuostatus tiesiogiai įgyvendino įstatyminį įpareigojimą užtikrinti tokios sistemos buvimą ir tinkamą funkcionavimą. Vadovaujanti informacinės sistemos tvarkymo įstaiga yra Sveikatos apsaugos ministerijos įgaliota institucija, kuri yra atsakinga už informacinės sistemos duomenų tvarkymą ir jų saugą, tinkamą šios informacinės sistemos funkcionavimą bei priežiūrą. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo nuostatas, būtent ministerijoms pavesta koordinuoti ir kontroliuoti įstaigų prie ministerijos veiklą.

Nurodo, kad aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius – aktas adresuotas ne individualiais, o rūšiniais požymiais apibrėžtam subjektų ratui, t. y. jis skirtas subjektams, atsakingiems už informacijos pateikimą, surinkimą, tiek už informacijos apdorojimą ir tolimesnį naudojimą, taipogi nustato surinktų duomenų tolimesnio teikimo tvarką ir sąlygas. Aktas orientuojamas į ateitį – įpareigojimai NVSC, asmens sveikatos priežiūros įstaigoms (toliau – ASPĮ), Nacionalinei visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijai (toliau – NVSPL) yra nuolat teikti aktualią informaciją. Vien įvertinus koks skaičius ASPĮ yra visoje šalyje, teigti, kad tai asmeninio taikymo administracinis aktas nėra galimybių. Aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais – Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 3 straipsnyje įtvirtina, kad informacinės sistemos duomenų teikėjai – juridiniai bei fiziniai asmenys, licencijuoti sveikatos priežiūros veiklai, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, registruojanti bendras gyvūnų ir žmonių užkrečiamąsias ligas ir jų sukėlėjus, taip pat kitos valstybės institucijos, pagal kompetenciją vykdančios užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę, informacinės sistemos nuostatų nustatyta tvarka ir terminais teikia duomenis vadovaujančiai informacinės sistemos tvarkymo įstaigai. Aktas yra visuotinai privalomas – ULSVIS nuostatų privalomumas yra akcentuojamas ir pačiame šiame teisės akte, nuostatų turinio aspektu – ULSVIS nuostatuose yra išreikšta ne teisėkūros subjekto nuomonė ar rekomendacijos, o suformuluotos privalomos elgesio taisyklės bei konkretūs įpareigojimai bei apribojimai, juolab pats ULSVIS kaip sistemos būtinas veikimas yra įtvirtintas įstatyminiu lygmeniu. Aktas paskelbtas laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos teisės aktų registre.

Taigi įsakymas dėl ULSVIS atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškintus norminio administracinio akto požymius. Šis aktas yra paskelbtas laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos, todėl pripažintinas norminiu administraciniu aktu, kurio teisėtumo tyrimas administraciniame teisme gali būti inicijuotas ABTĮ 113 ir 114 straipsniuose nustatyta tvarka.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo teiginiai, jog Įsakymas dėl ULSVIS yra individualus administracinis aktas, kadangi ULAC niekada nebuvo pagrindinis, juolab vienintelis informacijos ULSVIS teikėjas, nepagrįsti. NVSC nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. V-1058 „Dėl Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (toliau – NVSC nuostatai) 2 punkte įtvirtinta, kad NVSC paskirtis – pagal kompetenciją įgyvendinti valstybės politiką visuomenės sveikatos priežiūros ir vartotojų teisių apsaugos srityse, vertinti ir valdyti riziką žmonių sveikatai, susijusią su paslaugomis, gaminiais, aplinkos veiksniais ir užkrečiamosiomis ligomis. NVSC nuostatų 10 punkte įtvirtintos funkcijos, kaip aktualios paminėtinos 10.4 papunktyje įtvirtintos nuostatos susijusios su užkrečiamųjų ligų kontrole ir profilaktika – NVSC pagal kompetenciją vykdydamas užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę vykdo užkrečiamųjų ligų epidemiologinę priežiūrą, atlieka užkrečiamųjų ligų atvejų ir jų protrūkių epidemiologinį ištyrimą, atvejų valdymą ir protrūkių likvidavimą, organizuoja ir koordinuoja imunoprofilaktiką, planuoja, organizuoja ir vykdo analitinius epidemiologinius tyrimus (paplitimo, atvejo-kontrolės, kohortinius), atsižvelgdamas į epidemiologinę situaciją rengia, teikia siūlymus savivaldybių administracijoms dėl užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo strateginiame plėtros ir (ar) savivaldybės strateginio planavimo dokumentuose, ir kitos NVSC nuostatuose įtvirtintos funkcijos.

Įsakymas dėl ULSVIS neturi individualaus administracinio sprendimo bruožų, priešingai nei teigia Centras, kadangi ne jis, o NVSC visą laiką buvo pagrindinis informacijos teikėjas ir pirminis ataskaitų apie užkrečiamąsias ligas rengėjas ir teikėjas į ULSVIS. Todėl teigti, kad Įsakymas dėl ULSVIS laikytinas individualiu aktu, nėra teisinio pagrindo. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 59 straipsnyje įtvirtinta, kad normatyviniai dokumentai, reglamentuojantys visuomenės sveikatos saugos, užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės bei farmacinės veiklos reikalavimus, tampa privalomi įmonėms, įstaigoms ir fiziniams asmenims, patvirtinus juos Sveikatos apsaugos ministerijos teisės aktais, ir įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatoma vėlesnė jų įsigaliojimo data. Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme įtvirtinta, kad visuomenės sveikata ir visuomenės gebėjimas gerinti savo sveikatą turi būti užtikrinami šiais metodais ir priemonėmis: visuomenės sveikatos stebėsena (monitoringu) ir ekspertize, neatidėliotinu visuomenės informavimu apie atsiradusias užkrečiamąsias ligas, apsinuodijimus ir kitas masines užkrečiamąsias ligas, gyvenamosios aplinkos būklę, vykdomas ligų kontrolės bei profilaktikos priemones, sveikos gyvensenos propaganda ir gyventojų sveikatos ugdymu. Todėl teikti, kad ULSVIS sistema, ir teisės aktai reglamentuojantys ULSVIS tinkamą funkcionavimą yra tiek vienos įstaigos kompetencijos ribose, negalima. ULSVIS poreikis ir tinkamas užkrečiamų ligų kontrolės mechanizmo ir informacijos keitimosi įrankio poreikis yra įtvirtintas įstatyminiu lygmeniu, taikomas plačiam subjektų ratui, niekur neišskiriant vienintelio naudotojo ar pagrindinio subjekto Centro.

Atsakovas nurodo, kad nesutinka su Centro teiginiais, jog Įsakymas dėl ULSVIS atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus – ginčijamame akte nėra nustatyta individualių teisės normų, priešingai labai platus subjektų ratas, kuriems taikomas ginčijamas aktas, tai yra teisės aktas taikomas nuolat, tęstinio pobūdžio, plačiam subjektų ratui, priimtas įgyvendinant įstatymų reikalavimus. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas nustato žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymo, ginčų sprendimo bei žalos atlyginimo ir atsakomybės už teisės aktų pažeidimus užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos klausimais pagrindus, fizinių ir juridinių asmenų teises bei pareigas užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos srityje, užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės finansavimo bei jų kainų kompensavimo ypatumus.

Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-23-822/2020 (toliau – LVAT nutartis) priėmė pareiškėjo, Seimo nario A. M. pareiškimą „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-1762 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-19 „Dėl Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-1749 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. V-429 „Dėl Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ teisėtumo. Pareiškimas ištirti norminių aktų teisėtumą yra priimtas bei LVAT nutartyje konstatuota, kad šiuo procesu siekiama nuspręsti dėl norminio administracinio akto teisėtumo, sprendimu dėl norminio administracinio akto teisėtumo administracinis teismas skundžiamą norminį aktą pripažįsta teisėtu arba pripažįsta jį prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui ir laiko jį panaikintu. Atsižvelgiant į išdėstytą, į tai, kad LVAT priėmė abstraktų pareiškimą ištirti norminio akto teisėtumą, pareiškėjo argumentai dėl to, jog Įsakymas dėl ULSVIS yra individualus teisės aktas, netenka pagrįstumo ir neturėtų būti nagrinėjami arba turėtų būti atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Sveikatos apsaugos ministro 2020 m. liepos 31 d. įsakymą Nr. V-1762 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-19 „Dėl Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, teisėtumas ir pagrįstumas. 

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu byla nepriskirtina tam teismui, sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Įsakymą Nr. V-1762 nenagrinėtinas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Teismas, įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjas prašo panaikinti Įsakymą Nr. V-1762 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-19 „Dėl Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, sprendė, jog šis reikalavimas priskirtinas ne Vilniaus apygardos administraciniam teismui, bet Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kadangi nagrinėjamu atveju minėtą įsakymą priėmė centrinis valstybinio administravimo subjektas – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras, o pagal ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo.

Pareiškėjas atskirajame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutarimi teigia, kad skundžiamas Įsakymas Nr. V-1749 neatitinka norminio administracinio akto požymių, yra individualus administracinis aktas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalis nustato, jog norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išskiriami šie pagrindiniai oficialiai galiojančio norminio administracinio akto požymiai: 1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas; 2) aktas priimtas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą; 3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius; 4) aktas orientuojamas į ateitį; 5) aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais; 6) aktas yra visuotinai privalomas; 7) aktas paskelbiamas laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (žr. Pvz., 2017 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-7-261/2017; 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1026-624/2017; 2018 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-773-492/2018; 2019 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-2-502/2019; kt.). Be to, teisės akto priskyrimo norminiam ar individualiam administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-619-624/2018).

Norminis administracinis aktas visada yra visuotinai privalomas. Kad tam tikras aktas būtų pripažintas norminiu, be kitų nurodytų požymių, turi būti nustatyta, kad jame įtvirtintos elgesio taisyklės turi visuotinio privalomumo požymį, t. y. norminiu administraciniu aktu nustatomos elgesio taisyklės yra privalomos subjektams, siekiantiems įgyvendinti įstatymais jiems suteikiamas teises – jose sukuriamos elgesio normos, kurių pagrindu subjektams atsiranda naujos teisės ir pareigos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-2-502/2019).

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, administracinis aktas yra viešojo administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas. Administraciniai aktai gali būti grupuojami pagal jų turinio pobūdį. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką, ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1287/2012). Šie požymiai įtvirtinti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme: individualus administracinis aktas apibrėžiamas kaip vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei (2 str. 9 d.), o norminis administracinis aktas, kaip minėta - teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei (2 str. 10 d.). Teisės aktų priskyrimas prie atitinkamos rūšies teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I403-3/2007, 2010 m. gegužės mėn. 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-340/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija Įsakymą Nr. V-1762 kuriuo buvo pakeisti Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-19 „Dėl Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos nuostatų patvirtinimo“, atitinkami skyriai ir punktai. Įsakymas, kuriuo buvo pakeisti minėtų nuostatų atitinkami skyriai ir punktai, adresuotas  neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, aktas orientuotas į ateitį ir skirtas taikyti daug kartų. Teisėjų kolegija, ginčijamą aktą įvertinusi paminėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, konstatuoja, kad skundžiamas Įsakymas Nr. V-1762 yra norminis teisės aktas, nukreiptas į ateitį, skirtas rūšiniais požymiais apibūdintų asmenų ratui, nustatyta tvarka paskelbtas teisės aktų registre.

Pagal ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo, taip pat šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytoms byloms. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiama 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2020 m. liepos 31 d. įsakymo Nr. V-1762 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-19 „Dėl Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ panaikinimo, kaip nepriskirtiną šiam teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 2 p.).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, kaip atsiliepime į atskirąjį skundą atkreipė dėmesį atsakovas, yra priimtas nagrinėti Seimo nario A. M. pareiškimas, kuriame, be kita ko, prašoma ištirti, ar 2020 m. liepos 31 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro priimto įsakymo Nr. V-1762 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-19 „Dėl Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2020-08-05, Nr. 16948) 1.2 punktas, kuriuo pakeistas Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos valdytojas ir tvarkytojas, atitinka Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų pakeitimo įstatymo 14 straipsnį, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 6 punktus bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą, t. y. iškelta administracinė byla (Nr. I-23-822/2020) dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimo. Todėl ir dėl to pareiškėjo atskirajame skunde dėstomi argumentai, kad Įsakymas Nr. V-1762 yra individualus administracinis aktas ir neatitinka norminio administracinio akto požymių, yra nepagrįsti ir atmestini.

Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines ir teisines bylos aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė proceso teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartis paliekama nepakeista, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo biudžetinės įstaigos Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                        Rytis Krasauskas

                                        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

                                        Skirgailė Žalimienė