Civilinė byla Nr. 2-2151/2013
Teismo proceso Nr. 2-55-3-01093-2012-3
Procesinio sprendimo kategorija:126.3.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
- m.rugsėjo 5 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Milašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Statyba ABC“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 26 d. nutarties, kuria atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Statyba ABC“ iškelta bankroto byla, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-736-4585/2013 pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ pareiškimą dėl atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Statyba ABC“ bankroto bylos iškėlimo.
Teisėja, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „SEB lizingas“ (toliau – ieškovas) 2012 m. gegužės 17 d. kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti atsakovui UAB „Statyba ABC“ (toliau – atsakovas) bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskirti UAB „Būrai“.
Ieškovas nurodė, jog šalys 2006 m. lapkričio 28 d. sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. 2006-100189, pagal kurią atsakovui buvo perduotos valdyti ir naudotis negyvenamosios patalpos, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), su sąlyga, kad, sumokėjus visą sutartą kainą, atsakovui bus perduota nuosavybės teisė į nurodytas patalpas. Atsakovui vėluojant atsiskaityti pagal lizingo sutartį, šalys 2009 m. gruodžio 21 d. sudarė susitarimą, kuriuo buvo išdėstytas susidariusios 48 696,87 Lt skolos grąžinimas, tačiau atsakovas ir toliau savo įsipareigojimų pagal finansinio lizingo sutartis nevykdė, todėl ieškovas nuo 2011 m. kovo 25 d. nutraukė visas su atsakovu sudarytas sutartis. Nepaisant sutarčių nutraukimo fakto, atsakovas negrąžino ieškovui lizinguotų patalpų ir susidariusios 539 452,43 Lt skolos. Ieškovas nurodė, kad atsakovas yra nemokus, todėl pastarajam keltina bankroto byla.
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartimi civilinės bylos dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui nagrinėjimą atidėjo iki kol bus priimta teismo nutartis iškelti atsakovui restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją iškelti. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovui restruktūrizavimo bylą. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą.
Vilniaus apygardos teismas, išnykus bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindui, 2013 m. birželio 4 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir įpareigojo atsakovą per 14 dienų terminą pateikti teismui kreditorių ir skolininkų sąrašus, praėjusių finansinių metų ir tarpinių finansinių ataskaitų rinkinius bei paskyrė civilinę bylą pagal ieškovo pareiškimą dėl atsakovui bankroto bylos iškėlimo, nagrinėti 2013 m. birželio 26 d.
Vilniaus apygardos teisme 2013 m. birželio 25 d. buvo gautas atsakovo prašymas dėl termino teismo 2013 m. birželio 4 d. nutartyje išdėstytiems duomenims pateikti pratęsimo. Atsakovas nurodė, kad nuo 2013 m. birželio 20 d. serga atsakovo direktorius, kuris yra vienintelis asmuo, pagal kompetenciją galintis surinkti visus būtinus duomenis ir pateikti juos teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Pirmosios instancijos teismas 2013 m. birželio 26 d. nutartimi iškėlė atsakovui bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Būrai“. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenimis nustatyta, jog atsakovas nėra pateikęs juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinės atskaitomybės dokumentų, sudarytų praėjusiems finansiniams metams (laikotarpiui nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.), o atsakovo prašyme dėl termino pratęsimo išdėstytų teiginių analizė sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovas ad hoc nėra sudaręs praėjusių finansinių metų bei tarpinių finansinių ataskaitų rinkinių. Teismas konstatavo, kad šios bylos atveju neprotinga, neracionalu ir netikslinga pratęsti atsakovui terminą teismo 2013 m. birželio 4 d. nutartyje nurodytiems duomenims pateikti, kadangi, nurodytų duomenų pateikimas šiuo konkrečiu atveju neturėtų reikšmės ir įtakos šios bylos baigčiai. Bankroto bylos iškėlimo / atsisakymo iškelti bankroto bylą klausimas turi būti išsprendžiamas kuo operatyviau ir ekonomiškiau, o šiuo konkrečiu atveju, pratęsus atsakovui terminą teismo 2013 m. birželio 4 d. nutartyje nurodytiems duomenims pateikti, turėtų būti atidėtas šios bylos nagrinėjimas ir tai dar ilgiau užtruktų bankroto bylos iškėlimo / atsisakymo iškelti bankroto bylą klausimo išsprendimas, kas pažeistų tiek ieškovo, tiek atsakovo kreditorių teises ir teisėtus interesus.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovo balanse esančio turto vertė de facto yra 19 554 Lt, o pradelsti atsakovo įsipareigojimai vertine išraiška sudaro 602 034,08 Lt (606 795,70 Lt - (544 214,05 Lt - 539 452,43 Lt)), todėl darytina vienareikšmiška išvada, jog atsakovas yra nemokus, kadangi pastarojo pradelsti įsipareigojimai daugiau nei trisdešimt kartų viršija jo balanse esančio turto vertę. Pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jeigu atsakovo įsipareigojimas ieškovui nebūtų priskirtas prie atsakovo pradelstų įsipareigojimų, būtų pagrindas konstatuoti, jog atsakovas yra nemokus, kadangi tokiu atveju atsakovo pradelsti įsipareigojimai (62 581,65 Lt) vis vien (daugiau nei tris kartus) viršytų pastarosios balanse esančio turto vertę.
Teismas nustatęs, kad ieškovo pasiūlytas pretendentas į atsakovo bankroto administratoriumi atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus, paskyrė UAB „Būrai“ atsakovo įmonės bankroto administratoriumi.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą nagrinėti pirmosios inicijos teismui iš naujo. Skundą grindžia šiais argumentais:
- Pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, nes teismas iškeldamas bankroto bylą atsakovui, rėmėsi neaktualiais (pasenusiais) 2011-2012 metų atsakovo finansiniai duomenimis, kurie neatspindi tikrosios atsakovo turtinės padėties. Nesant aktualių dokumentų, negalima vienareikšmiškai nustatyti, kad dabartinė įmonės finansinė būklė yra pagrindas iškelti bankroto bylą. Gali būti, kad 2013 metų bendrovės finansiniai duomenys yra tokie, pagal kuriuos nekeltina nei restruktūrizacijos nei bankroto byla.
- Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pratęsti dokumentų pateikimo terminą. Bendrovės direktorius dėl savo sveikatos būklės negali surinkti ir susisteminti bendrovės dokumentų, o teismas atsakovui bankroto bylą iškėlė remdamasi neaktualiais duomenimis bei nepagrįstai remdamasis bankroto proceso efektyvumu. Nurodė, kad teismo nutartis prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo formuojamai praktikai, nes įmonės bankroto procese siekiama dviejų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti nemokios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Dar daugiau, greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, jog bankroto procese prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo.
- Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo turto ir kreditorinių įsiskolinimų santykį, nepagrįstai neįtraukė į įmonės balansą įrašyto pagal lizingo sutartį įgyto nekilnojamojo turto.
Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovo atskirąjį skundą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir motyvuota. Pirmosios instancijos teismas visais įmanomais būdais stengėsi kuo išsamiau išsiaiškinti esamą atsakovo finansinę būklę, tačiau dėl pačio atsakovo neveiklumo, teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenimis bei jau ankstesnėse teismų nutartyse konstatuotais faktais. Pažymėjo, kad bendrovės vadovas nesudarinėja finansinės atskaitomybės dokumentų, o dažniausiai juos tik tvirtina, todėl bendrovės neveiklumo ar nenoro vykdyti teismo įpareigojimų negalima suversti bendrovės vadovo ligai. Atsakovas ne tik kad neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo atsikirtimus, bet ir nepateikė šias aplinkybes įrodančių dokumentų. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad sumažinus įmonės turtą lizinguoto turto verte turi būti mažintini ir kreditoriniai reikalavimai. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo buvusiam lizingo gavėjui, lizinguojamas ar lizinguotas turtas nuosavybės teise priklausantis lizingo bendrovei, negali būti traukiamas į įmonės, kuriai keliama bankroto byla, turto sąrašą.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329, 338 str.).
ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje yra nustatyti bankroto bylos iškėlimo pagrindai. Pagal nurodytą įstatymo nuostatą bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų.
ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kita) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kita) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
Lietuvoje bankroto teisinius santykius reglamentuoja ĮBĮ bei CPK nuostatos (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 1 str. 1 d.). Sisteminė šiuose įstatymuose įtvirtintų normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti nemokios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Dar daugiau, greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, jog bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki. Įmonė laikoma nemokia tik tuomet, jeigu jos pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai) viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės.
Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nutartį dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, jos neteisėtumą ir nepagrįstumą argumentuoja tuo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas yra nemokus, nes vadovavosi neaktualiais (pasenusiais) atsakovo finansiniais duomenimis, kurie neatspindi tikrosios atsakovo turtinės padėties, vertindamas atsakovo turto ir kreditorinių įsiskolinimų santykį, nepagrįstai neįtraukė į įmonės balansą įrašyto pagal lizingo sutartį įgyto nekilnojamojo turto. Taip pat pažymėjo, kad bankroto procese prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, jog teismų praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, bet ir atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas ir teisingam klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Taip pat pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas įpareigoja šalis įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str.). Apeliantas duomenų ar įrodymų, kurie patvirtintų gerą atsakovo esamą finansinę padėtį, nei pirmos instancijos teismui nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš bylos medžiagos bei Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas, civilinėje byloje Nr. B2-734-585/2013, išnagrinėjęs atsakovo pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovui restruktūrizavimo bylą, o Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartį paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. B2-734-585/2013, spręsdamas ar yra pagrindas iškelti atsakovui restruktūrizavimo bylą, vertino, atsakovo mokumą. Pažymėtina, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Faktai, kuriuos Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas restruktūrizavimo bylos atsakovui iškėlimo/atsisakymo iškelti klausimą, nustatė vertindamas, atsakovo mokumą / nemokumą yra prejudiciniai faktai, kurių ad hoc nereikia įrodinėti, kadangi civilinėje byloje Nr. B2-734-585/2013 buvo išspręstas ir šioje byloje yra sprendžiamas to paties juridinio asmens – atsakovo (ne)mokumas.
Iš byloje esančių atsakovo pateiktų finansinių dokumentų (b.l. 178-186), matyti, jog atsakovo balanse esančio turto vertė de facto yra 19 554 Lt, o pradelsti atsakovo įsipareigojimai vertine išraiška sudaro 602 034,08 Lt (606 795,70 Lt - (544 214,05 Lt - 539 452,43 Lt)), todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas yra nemokus, kadangi pradelsti įsipareigojimai daugiau nei trisdešimt kartų viršija atsakovo balanse esančio turto vertę. Atkreiptinas dėmesys į tą faktą, kurį 2013 m. gegužės 14 d. nutartyje pažymėjo ir Lietuvos apeliacinis teismas, jog net ir tuo atveju, jeigu atsakovo įsipareigojimas ieškovui nebūtų priskirtas prie atsakovo pradelstų įsipareigojimų, būtų pagrindas konstatuoti, jog atsakovas yra nemokus, kadangi tokiu atveju atsakovo pradelsti įsipareigojimai (62 581,65 Lt) vis vien (daugiau nei tris kartus) viršytų pastarojo balanse esančio turto vertę.
Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenimis atsakovas 2013 m. birželio 28 d. pateikė juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinės atskaitomybės dokumentus, sudarytus praėjusiems finansiniams metams (laikotarpiui nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.), iš kurių matyti, jog Bendrovės turto vertė – 1 274 579 Lt (ilgalaikio turto vertė – 1 254 111 Lt, trumpalaikio turto vertė – 20 468 Lt, per vienerius metus gautinos sumos – 20 180 Lt, kitas trumpalaikis turtas – 287 Lt, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 1 Lt; per vienerius mokėtinos sumos – 649 632 Lt). Taigi, iš esmės bendrovės finansiniai rodikliai yra panašūs.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, kad byloje duomenų ar įrodymų, kurie patvirtintų gerą atsakovo finansinę padėtį, nenustatyta, į tai, kad pradelsti atsakovo įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, laikyti, kad atsakovas yra mokus nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip neapgrįstą apelianto argumentą, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo turto ir kreditorinių įsiskolinimų santykį, nepagrįstai neįtraukė į įmonės balansą įrašyto pagal lizingo sutartį įgyto nekilnojamojo turto. Pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką lizingo objektai iki visiško jų išpirkimo pagal bendrą taisyklę neturi būti įtraukiami į lizingo gavėjo (bankroto bylos atveju - atsakovo) balansą. Tai paaiškintina lizingo sutarties specifika. CK 6.567 straipsnio 1 dalis sako, kad lizingo sutartimi viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, nebent sutartis numatytų kitaip (2009 m. balandžio 30 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-534/2009).
2013 m. rugsėjo 4 d. atsakovas pateikė apeliacinės instancijos teismui paaiškinimus „Dėl administratoriaus kandidatūros suderinimo“. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 320 str. dėl minėtų paaiškinimų nepasisako, tačiau atkreipia dėmesį, kad nepriklausomai nuo to, kurį asmenį bankroto administratoriumi paskiria teismas, bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas arba kreditorius (kreditoriai), kurių teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų teismo patvirtintų reikalavimų sumos, bankroto proceso eigoje turi teisę kreiptis į teismą dėl įmonės administratoriaus atstatydinimo (pakeitimo), jeigu iškyla pagrįstos abejonės dėl bankroto administratoriaus veiklos tinkamumo (ĮBĮ 11 str. 8 d. 2 p., 23 str. 13 p.). Nustačius, kad paskirtasis administratorius netinkamai atlieka pareigas, jis gali būti atstatydintas ĮBĮ nustatyta tvarka, be to, pagal ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalį administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsiranda dėl jo ir (arba) jo padėjėjo pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra pagrindo naikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties atskirajame skunde išdėstytais motyvais.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Danutė Milašienė