Civilinė byla Nr. 2A-1260/2014

Procesinio sprendimo kategorija: 63.1; 36.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-112-267/2013 pagal ieškovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos ieškinį atsakovams R. V., A. V., A. P., A. P., dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo, trečiasis asmuo R. V..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Pakruojo ūkininkų kredito unija kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu atsakovams A. V., A. V., A. P. ir A. P., prašydamas dokumentinio proceso tvarka priteisti solidariai iš atsakovų 144 301,20 Lt negrąžintos paskolos, 5060,32 Lt palūkanų ir 1973,58 Lt delspinigių pagal 2008 m. birželio 28 d. su atsakovais sudarytas paskolos ir laidavimo sutartis.

Teigė, kad su atsakovu A. V., veikiančiu per įgaliotą asmenį R. V., 2008 m. birželio 28 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 08-00263 ir suteikė A. V. 165 000 Lt paskolą ketveriems metams, t. y. iki 2012 m. rugpjūčio 16 d., paskolą grąžinant dalimis. Paskolos grąžinimo užtikrinimui 2008 m. birželio 28 buvo sudarytos trys laidavimo sutartys: su atsakovais A. V. (sutarties Nr. 08-00263); A. P. (sutarties Nr. 08-00265); A. P. (sutarties Nr. 08-00264). Pagal šias sutartis atsakovai A. V., A. P., A. P. laidavo už atsakovo A. V. paskolą ir su šia paskola susijusių palūkanų ir delspinigių mokėjimą, įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovui, jei A. V. neįvykdys įsipareigojimų. A. V. nevykdė paskolos sutarties 6.5 punkte numatytų įsipareigojimų grąžinti paskolą kas pusę metų mokamomis įmokomis, todėl 2010 m. kovo 16 d. ieškovas išsiuntė atsakovams pranešimą apie paskolos sutarties nutraukimą. Ieškinį ieškovas grindė laidavimo ir paskolos sutartimis, CK 1.136, 1.138, 6.1, 6.6, 6.37, 6.38, 6.63, 6.72, 6.76-6.89. 6.205, 6.209., 6.210, 6.217, 6.256, 6.260 straipsniais.

Šiaulių apygardos teismas 2010 m. gegužės 18 d. preliminariu sprendimu ieškovo ieškinį patenkino ir priteisė solidariai ieškovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai iš atsakovų A. V., A. V., A. P. ir A. P. 144 301,20 Lt skolos, 5060,32 Lt palūkanų, 1973,58 Lt delspinigių, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 151 335,10 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010-05-05) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 2013 Lt žyminio mokesčio.

Atsakovai A. V., A. V., A. P. ir A. P. pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo, kuriuose nurodė, kad A. V. paskolą unijai grąžino, taip pat kad sutartinės netesybos yra neprotingai didelės.

              Atsiliepimu į atsakovų prieštaravimus ieškovas prašė palikti preliminarų teismo sprendimą nepakeistą. Teigė, kad paskolos gavėjas A. V. ir laiduotojai A. V., A. P. ir A. P. sutartinių prievolių grąžinti paskolą ir sumokėti netesybas neįvykdė. Šalys paskolos sutartyje susitarė dėl delspinigių dydžio, 2009 m. rugpjūčio 31 d. ir 2009 m. lapkričio 30 d. atsakovas sumokėjo tokio dydžio delspinigius, jų neginčydamas.

              2013 m. lapkričio 20 d. teismo posėdyje ieškovo atstovė advokatė D. B. atsisakė dalies ieškinio reikalavimų, ieškinio sumą sumažino 22 467,94 Lt, teigdama, kad tokia skolos dalis išieškota iš atsakovo A. V. pagal vekselį. Prašė iš atsakovų A. V., A. P., A. P. ir mirusio skolininko A. V. teisių perėmėjos R. V. solidariai priteisti 128 867,17 Lt skolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas, žyminį mokestį ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Atsakovai A. V., A. P. teisminio nagrinėjimo metu su jiems pareikštais reikalavimais nesutiko, paaiškino, kad nesuprato, jog sudarė laidavimo sutartis, nes visus reikalus tvarkė R. V., kuri nurodydavo kokius dokumentus reikia pasirašyti (2 t., 34–39 b. l.).

  Nesutikdama su byloje pareikštu ieškiniu, atsakovė R. V. teismo posėdžiuose paaiškino, kad 2008 m. birželio 28 d. šiuo metu jau mirusio sutuoktinio įgaliota pasirašė paskolos sutartį Nr. 08-00263, tačiau paskola A. V. nebuvo suteikta, o laiduotojų parašus ant sutarčių kredito unijos darbuotojai gavo apgaule (2 t., 20–27 b. l., 3 t., 95–100, 131–133 b. l.).

Trečiasis asmuo R. V. teismo posėdyje byloje pareikštą ieškinį prašė atmesti, paaiškino, kad mirusio tėvo A. V. palikimo ji nepriėmė, nes nenorėjo, kad jos vaikui liktų senelio skolos. Savo teises į palikimą padovanojo mamai (3 t., 9–100 b. l.).

Atsakovų atstovė advokatė I. P. teismo posėdyje prašė ieškinį atmesti, teigė, kad nėra pagrindo priteisti skolą iš atsakovų, nes jau vykdomas ginčo skolos išieškojimas iš A. V. pagal vykdomąjį įrašą. Advokatė palaikė atsakovų poziciją, kad paskola A. V. nebuvo suteikta (3 t., 9–100 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gruodžio 9 d. galutiniu sprendimu 2010 m. gegužės 18 d.  preliminarų sprendimą pakeitė – ieškinį patenkino iš dalies.

Priteisė solidariai iš atsakovų R. V., A. P. ir A. P. ieškovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai 128 867,17 Lt ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (128 867,17 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2010-05-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškinį, pareikštą atsakovui A. V., atmetė.

Bylos dalį dėl 22 467,94 Lt skolos priteisimo nutraukė.

Priteisė iš atsakovų R. V., A. P. ir A. P. ieškovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai po 2016 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisė iš atsakovų R. V., A. P. ir A. P. valstybei po 41 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Nusprendė grąžinti ieškovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai 506 Lt žyminio mokesčio.

2010 m. birželio 18 d. teismo nutartimi byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovų R. V., A. P. ir A. P. turto areštą – paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

2010 m. birželio 18 d. teismo nutartimi šioje byloje A. V. turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Teismo vertinimu, 165 000 Lt paskolos sutarties sudarymo ir jos išmokėjimo faktus patvirtina teismui pateikti įrodymai, t. y. Pakruojo ūkininkų kredito unijos 2008 m. birželio 27 d. valdybos posėdžio ir paskolų komiteto posėdžio protokolų išrašai, kuriuose yra duomenys, kad buvo svarstomi A. V. prašymas 165 000 Lt paskolai gauti ir klausimai, susiję su paskolos užtikrinimu, sudarant laidavimo sutartis su A. V., A. P. ir A. P., taip pat A. V. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) LTL duomenys laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir ieškovo pateikti mokėjimo dokumentai: 1) 2008 m. birželio 28 d. mokėjimo nurodymas Nr. 000000022 dėl 85 000 Lt išmokėjimo; 2) 2008 m. birželio 30 d. mokėjimo nurodymas Nr. 000000024 dėl 45 000 Lt išmokėjimo; 3) 2008 m. birželio 30 d. mokėjimo nurodymas Nr. 0000000023 dėl 35 000 Lt išmokėjimo. Aplinkybes, kad ginčo paskola jos gavėjui A. V. buvo suteikta, o jis ir laiduotojai paskolos negrąžino, teismo teigimu, patvirtina ir specialisto išvada Nr. 5-4/26, pateikta atliekant ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 40-1-158-10, bei liudytojų R. L., G. B. ir J. K. parodymai, duoti teismo posėdyje. Teismas pažymėjo ir tai, kad nei paskolos gavėjas A. V., nei jo teisių perėmėja R. V. įstatymo nustatyta tvarka neginčijo paskolos sutarties, jos nutraukimo teisėtumo ar negrąžintos paskolos dydžio, be to, nebuvo įrodytas prieštaravimuose nurodytas teiginys, kad gautą paskolą A. V. ieškovui grąžino. Kadangi ieškovas visiškai įvykdė savo prievolę, t. y. suteikė paskolą, o paskolos gavėjas A. V. ir jo teisių perėmėja R. V. jiems tenkančios prievolės nustatytais terminais grąžinti paskolą neįvykdė, sutartinių palūkanų nemokėjo, teismas pripažino ieškovo ieškinį pagrįstu ir sprendė esant pagrindui priteisti iš atsakovės R. V. 128 867,17 Lt skolą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.62 str. 2 d., 6.873 str. 1 d.).

Iš vykdomosios bylos Nr. 0071/11/00871/2 duomenų nustatęs, kad skolos pagal A. V. paskolos sutartį Nr. 08-00263 dengimui vykdymo procese pagal vykdomąjį įrašą iš atsakovo A. V. ieškovui yra išieškota 22 467,94 Lt, ir įvertinęs tai, kad atsisakydamas dalies ieškinio reikalavimo, ieškovas pripažino, kad ginčo skolos išieškojimas iš atsakovo A. V. jau yra vykdymo procese, teismas sprendė, kad pakartotinis skolos priteisimas iš atsakovo A. V. neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, todėl šio atsakovo atžvilgiu teismas nusprendė ieškinį atmesti.

Teismas sprendė, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovą Pakruojo ūkininkų kredito uniją ir paskolos gavėją A. V. siejo paskolos sutartiniai teisiniai santykiai, o tarp Pakruojo ūkininkų kredito unijos ir atsakovų A. P., A. P. ir A. V. susiklostė laidavimo teisiniai santykiai. Todėl paskolos gavėjui A. V. neįvykdžius tinkamai prievolės pagal ginčo  paskolos sutartį, laiduotojai A. P., A. P. ir A. V. kreditoriui Pakruojo ūkininkų kredito unijai privalo atsakyti už prievolės neįvykdymą kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str.). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad laidavimo atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis), atsakovų atstovės argumentus, susijus su skolos išieškojimo iš laiduotojo A. V. pasekmėmis, atmetė kaip nepagrįstus. Todėl teismas sprendė, kad ieškovas pareikalavo, jog nepasibaigusią pagrindinio skolininko – A. V. prievolę įvykdytų solidarieji skolininkai – laiduotojai (CK 6.81 str. 1 d.).

Atsakovų ir jų atstovės atsikirtimus, susijusius su jiems padarytu spaudimu ir apgaule pasirašant paskolos ir laidavimo sutartis, laikė nepagrįstais. Be to, teismas pažymėjo, kad vienas iš atsakovų, A. V., pripažino jam tenkančią prievolę pagal 2008 m. birželio 28 d. pasirašytą laidavimo sutartį, pateikdamas Pakruojo ūkininkų kredito unijai 2009 m. lapkričio 5 d. prašymą ir išrašydamas paskolą išdavusiai Pakruojo ūkininkų kredito unijai vekselį 760 000 Lt sumai. Anot teismo, patvirtinusi sandorį šalis netenka teisės jį ginčyti (CK 1.79 str.), o CK 6.12 straipsnyje nustatyta, kad jeigu skolą pripažįsta vienas iš bendraskolių, toks pripažinimas taikomas ir kitiems bendraskoliams. Be to, teismui pateiktuose prieštaravimuose visi atsakovai pripažino paskolos suteikimo faktą, nurodydami, kad jiems pareikštas ieškinys yra nepagrįstas, nes A. V. paskolą grąžino. Tokie nenuoseklūs ir prieštaringi atsakovų atsikirtimai, anot teismo, leidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju su byloje pareikštu ieškiniu atsakovai nesutinka tik siekdami jiems naudingo rezultato – išvengti piniginių prievolių vykdymo.

Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovo ieškinys dėl pagrindinio skolininko A. V. negrąžintos 128 867,17 Lt skolos ir penkių procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo solidariai iš skolininko teisių perėmėjos R. V. ir laiduotojų A. P. ir A. P. yra  pagrįstas, įrodytas ir turi būti tenkinamas (CK 6.38 str., 6.76 str., 6.77 str., 6.81 str. 1, 2 d., 6. 37 str., 6. 200 str. 1 d., 6. 210 str., 6. 870 str., 6. 872 str., 6. 6. 874 str.).             

Dėl kitos atsakovams pareikštų reikalavimų dalies teismas bylą nutraukė, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas atsisakė dalies pradiniu ieškiniu pareikštų reikalavimų ir teismui šį atsisakymą priėmus (CPK 293 str. 4 p.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė R. V. prašo Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. galutinį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. A. V. paskolos sutarties pagrindu 165 000 Lt sumų negavo. Anot apeliantės, ši suma nebuvo niekam išmokėta.
2. Byloje nebuvo įrodinėjama, jog paskolą A. V. ieškovui grąžino.
3. A. V. nebuvo pateikęs ieškovui prašymo pervesti 85 000 Lt R. P. už žemės ūkio techniką, todėl tokios teisės ieškovas neturėjo. Pažymi, kad R. P. neturėjo žemės ūkio technikos, todėl nei A. V., nei kitiems atsakovams ji perduota nebuvo. Todėl, anot apeliantės, ši suma turi būti priteista iš R. P..
4. Nei A. V., nei A. P. nepateikė ieškovui prašymo pervesti    80 000 Lt į A. P. sąskaitą.
5. Paskolos sutartis buvo sudaryta šeštadienį, t. y. poilsio dieną. Šeštadieniais Pakruojo ūkininkų kredito unija nedirba. Tai įrodo, kad ieškovas siekia apgauti tiek atsakovus, tiek teismą.
6. A. P. niekada nevyko į Pakruojo ūkininkų kredito uniją ir nedavė sutikimo laiduoti už A. V. paskolą. Teigia, kad tuometinis unijos vadovas apeliantės paprašė įkalbinti A. P. tapti unijos nariu. A. P. patvirtino, kad jis, pasirašydamas „Lukoil“ degalinėje pateiktus dokumentus, manė, jog pasirašo dokumentus dėl įstojimo į uniją. Pažymi, kad A. P. negavo antro laidavimo sutarties (jei ji buvo tokia sudaryta) egzemplioriaus. Kai iš teismo sužinojo apie laidavimo sutartį, kreipėsi į FNTT dėl paskolos ir laidavimo sutarčių tyrimo atlikimo.
7. Šiuo metu dėl paskolos ir laidavimo sutarčių Finansinių nusikaltimų tyrimo prie Lietuvos Respublikos VRM Šiaulių apygardos valdyboje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-1-158-10 pagal LR BK 222 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį. Todėl, anot apeliantės, tikslinga būtų civilinę bylą sustabdyti iki bus priimtas apkaltinamasis nuosprendis ieškovo darbuotojams.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Pakruojo ūkininkų kredito unija prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Apeliantės teiginiai, kad jos sutuoktinis A. V. paskolos negavo, yra tik mėginimas išvengti pareigos ją grąžinti. Teismas išsamiai ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, visus atsakovės R. V. argumentus ir nustatė, kad paskola A. V. buvo suteikta ir išmokėta. Be to, A. V. ir apeliantė neginčijo paskolos sutarties, prieštaravimuose nurodė, kad paskola yra grąžinta.
2. Nors 2008 m. birželio 28 d. buvo šeštadienis, tačiau buvo darbo diena, kadangi darbo diena buvo perkelta iš birželio 23 d.
3. Ikiteisminis tyrimas Nr. 40-1-158-10 2014 m. sausio 10 d. nutarimu buvo nutrauktas.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. galutinis sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl skolininko (paskolos gavėjo) ir laiduotojų civilinės atsakomybės pagal paskolos ir laidavimo sutartis.

Pareikštų ieškinio materialinių reikalavimų pagrįstumą ieškovas įrodinėjo su atsakovu A. V. 2008 m. birželio 28 d. sudaryta paskolos sutartimi Nr. 08-00263 ir su atsakovais A. V., A. P. ir A. P. tinkamam paskolos gavėjo įsipareigojimų pagal minėtą paskolos sutartį įvykdymui užtikrinti pasirašytomis neterminuotomis laidavimo sutartimis,   t. y. su atsakovu A. V. 2008 m. birželio 28 d. pasirašyta laidavimo sutartimi Nr. 08-00263, su A. P. 2008 m. birželio 28 d. pasirašyta laidavimo sutartimi Nr. 08-00265 ir su A. P. 2008 m. birželio 28 d. pasirašyta laidavimo sutartimi Nr. 08-00264, kuriomis prisiimtų įsipareigojimų, anot ieškovo, atsakovai netinkamai vykdė (4-10 b. l., 1 t.).

Galutiniu sprendimu, kuriuo preliminarus teismo sprendimas buvo pakeistas ir ieškovo ieškinys tenkintas iš dalies, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovas visiškai įvykdė savo prievolę pagal paskolos sutartį, t. y. suteikė paskolą, o paskolos gavėjas A. V. ir jo teisių perėmėja R. V. jiems tenkančios prievolės nustatytais terminais grąžinti paskolą neįvykdė, sutartinių palūkanų nemokėjo, todėl teismas sprendė esant pagrindui tenkinti ieškovo ieškinį, pareikštą R. V., kuri po A. V. mirties yra jo teisių perėmėja, atžvilgiu. Taip pat teismas konstatavo, kad paskolos gavėjui A. V. tinkamai neįvykdžius prievolės pagal ginčo paskolos sutartį, laiduotojai A. P., A. P. ir A. V. kreditoriui Pakruojo ūkininkų kredito unijai privalo atsakyti už prievolės neįvykdymą kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Atsakovų ir jų atstovės atsikirtimus, susijusius su jiems padarytu spaudimu ir apgaule pasirašant paskolos ir laidavimo sutartis, pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstais jokiais teisiniais argumentais.

Apeliaciniu skundu atsakovė R. V. teigia, jog ieškinys turi būti atmestas visa apimtimi, nes: paskola A. V. nebuvo suteikta; A. V. neteikė ieškovui prašymo 85 000 Lt ir 80 000 Lt atitinkamai pervesti R. P. ir A. P.; paskolos sutartis buvo sudaryta šeštadienį, t. y. poilsio dieną; A. P. nedavė sutikimo laiduoti už A. V. prisiimtų pagal paskolos sutartį įsipareigojimų tinkamą vykdymą.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės R. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. galutinio sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.  

Atsižvelgdama į minėtus atsakovės apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šios konkrečios ginčo situacijos aplinkybes ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė civilinio proceso normose įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK176, 178, 179, 185 str.).

Paskolos sudarymo ir paskolos išmokėjimo faktą ieškovas įrodinėjo Pakruojo ūkininkų kredito unijos 2008 m. birželio 27 d. valdybos posėdžio ir paskolų komiteto posėdžio protokolų išrašais, kuriuose yra duomenys, kad buvo svarstomi A. V. prašymas 165 000 Lt paskolai gauti ir klausimai, susiję su paskolos užtikrinimu sudarant laidavimo sutartis su A. V., A. P. ir A. P. (1-2 b. l., 2 t.), taip pat A. V. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (7-9 b. l., 2 t.) ir ieškovo pateikti mokėjimo dokumentai: 1) 2008 m. birželio 28 d. mokėjimo nurodymas Nr. 000000022 dėl 85 000 Lt išmokėjimo; 2) 2008 m. birželio 30 d. mokėjimo nurodymas Nr. 000000024 dėl 45 000 Lt išmokėjimo; 3) 2008 m. birželio 30 d. mokėjimo nurodymas Nr. 0000000023 dėl 35 000 Lt išmokėjimo (4-5 b. l., 2 t.). Byloje taip pat buvo prijungta specialisto išvada Nr. 5-4/26, kuri buvo atlikta ikiteisminio tyrimo Nr. 40-1-158-10 metu (96-106 b. l., 2 t.). Joje nustatyta, kad A. V. buvo suteikta paskola, paskolos suma dalimis buvo pervesta 2008 m. birželio 28 d. R. P. ir 2008 m. birželio 30 d.  A. P. esant R. V., kaip įgalioto asmens, mokėjimo pavedimams. Specialisto išvados atitinka ieškovo pateiktų įrodymų turinį. Be to, byloje liudytoja apklausta R. L. iš tiesų patvirtino, kad paskola A. V. buvo suteikta, liudytojas G. B. patvirtino paskolos ir laidavimo sutarčių sudarymo faktus (20-27 b. l., 2 t.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus įrodymus, sprendžia esant pagrindui sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje surinktų įrodymų visuma įrodo 165 000 Lt paskolos sutarties  sudarymo ir tokio dydžio paskolos išmokėjimo faktus. Nors 165 000 Lt suma (paskola) tiesiogiai ir nebuvo pervesta paskolos gavėjui – A. V., tačiau byloje pateikti 2008 m. birželio 28 d. ir 2008 m. birželio 30 d. mokėjimo nurodymai bei ikiteisminio tyrimo metu pateikta specialisto išvada įrodo, kad R. V., veikdama A. V. vardu kaip įgaliotas asmuo ir pasirašydama minėtus mokėjimo nurodymus, nurodė paskolos davėjui (ieškovui) A. V. suteiktą paskolą dalimis išmokėti R. P. ir A. P., kas ir buvo padaryta. Todėl šiuo atveju neturi reikšmės, jog ieškovui nebuvo pateikti atskiri prašymai A. V. suteiktą paskolą išmokėti R. P. ir A. P., nes tokia valia buvo išreikšta R. V. pasirašant 2008 m. birželio 28 d. ir 2008 m. birželio 30 d. mokėjimo nurodymus. Be to, priešingai nei siekia įrodyti apeliantė, pateiktuose prieštaravimuose atsakovai iš tiesų teigė, jog A. V. visą paskolą yra grąžinęs ieškovui. Kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, tokie nenuoseklūs ir prieštaringi atsakovų atsikirtimai iš tiesų leidžia teismui spręsti, kad nagrinėjamu atveju su byloje pareikštu ieškiniu atsakovai nesutinka tik siekdami jiems naudingo rezultato – išvengti piniginių prievolių vykdymo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ta aplinkybė, jog paskolos sutartis buvo sudaryta šeštadienį, šio sandorio sudarymo fakto pati savaime nepaneigia. Tuo labiau, kad paskolos sutarties sudarymo faktas nebuvo nuginčytas įstatymo nustatyta tvarka, be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 1405 „Dėl poilsio dienų perkėlimo 2008 metais“ buvo nutarta įmonėse, įstaigose ir organizacijose, finansuojamose iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, 2008 metais poilsio dieną iš birželio 28 d., šeštadienio, perkelti į birželio 23 d., pirmadienį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog A. P. laidavimo sutartį pasirašė per klaidą, nes manė, jog pasirašo susitarimą dėl įstojimo į uniją kaip narys, byloje nebuvo įrodyta,. Ši aplinkybė įrodinėjama tik deklaratyviais teiginiais. Pažymėtina, kad laidavimo sutarties su A. P. sudarymas nebuvo nuginčytas įstatymo nustatyta tvarka, be to, jau minėtoje specialisto išvadoje užfiksuota, kad 2008 m. birželio 25 d. buvo gautos A. V., A. P., A. P. paraiškos (105 b. l., 2.). Be to, kaip parodė liudytojai R. L. ir G. B., paskola nebuvo išmokama, kol laiduotojai nepasirašydavo laidavimo sutarčių (21, 23 b. l., 2.). Kadangi nagrinėjamu atveju paskola buvo išmokėta pagal ginčo paskolos sutartį, yra pagrindas spręsti, kad laidavimo sutartys su paskolos sutartyje nurodytais laiduotojais buvo sudarytos. Be to, liudytojas G. B. parodė, kad A. P. sutartį, kaip laiduotojas, pasirašė ne įstaigoje, o telefonu sutartoje vietoje – degalinėje, kad dalyvavo jis (G. B.), V. ir A. P. (23 b. l., 2 t.). Kadangi laidavimo sutarties sudarymo faktas byloje nebuvo paneigtas, objektyviais įrodymais nebuvo patvirtina ir aplinkybė, kad A. P. nesuprato, kad jis degalinėje pasirašė laidavimo sutartį, susidariusį įsiskolinimą pagal paskolos sutartį nenuginčytos laidavimo sutarties pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai solidariai priteisė ir iš A. P..

Pažymėtina, kad vienas iš laiduotojų – A. V. – pripažino jam tenkančią prievolę pagal 2008 m. birželio 28 d. pasirašytą laidavimo sutartį, pateikdamas Pakruojo ūkininkų kredito unijai 2009 m. lapkričio 5 d. prašymą ir išrašydamas paskolą išdavusiai Pakruojo ūkininkų kredito unijai vekselį 760 000 Lt sumai. Ši aplinkybė taip pat kelia abejonių, ar A. P. laidavimo sutartį pasirašė, nesuprasdamas šio sandorio paskirties.

Tai, kad dėl paskolos ir laidavimo sutarčių sudarymo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas    Nr. 40-1-158-10, nesudaro pagrindo civilinę bylą sustabdyti ar byloje surinktus įrodymus vertinti kitaip, nes įsiteisėjęs teismo nuosprendis taip ir nebuvo priimtas. Priešingai, iš prie ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikto priedo, t. y. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos 2014 m. sausio 14 d. rašto Nr. 25/ 13-1-6-863 matyti, kad ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 40-1-158-10 2014 m. sausio     10 d. buvo surašytas nutarimas, kuriuo vadovaujantis LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimų, numatytų LR BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir kitų nusikalstamų veikų požymių.

Kadangi atsakovė savo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumo, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka materialinių ir proceso teisės normų pažeidimų nenustatyta, teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo skundžiamą teismo sprendimą naikinti, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, yra pagrindas iš jos ieškovui priteisti pastarojo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.).

Ieškovo atstovė advokatė pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą iš atsakovės R. V. ieškovui priteisti 1815 Lt atstovavimo išlaidų (už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą – 1500 Lt, PVM – 315 Lt) ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus (30-32 b. l., 4 t.). Kadangi šios išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo nustatytų maksimalių dydžių, teisėjų kolegija jas priteisia visa apimtimi.

Dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą

Anot ieškovo, nutrūkus procesiniam bendrininkavimui, R. V. apeliacinis skundas liko neapmokėtas 2385 Lt žyminiu mokesčiu.

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2013 m. sausio 9 d. nutartimi (174-175 b. l., 3 t.) nustatė, kad už paduotą apeliacinį skundą mokėtinas 3577 Lt dydžio žyminis mokestis, todėl kiekvienam iš apeliantų reikia sumokėti po 1192,33 Lt žyminio mokesčio. Teismas šia nutartimi įpareigojo apeliantus A. P., A. P. iki 2014 m. sausio 21 d. sumokėti po 1192,33 Lt žyminio mokesčio valstybei, o apeliantę R. V., įvertinus tai, kad ji jau buvo sumokėjusi 100 Lt žyminio mokesčio ir kad teismas nutarė ją atleisti nuo 50 procentų žyminio mokesčio dalies mokėjimo, iki 2014 m. sausio 21 d. papildomai sumokėti 496 Lt žyminio mokesčio. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. kovo 6 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo   2013 m. sausio 9 d. nutartį pakeitė: atleido R. V. nuo 1092 Lt dydžio dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo; įpareigojo A. P. iki 2014 m. kovo 26 d. sumokėti 496 Lt dydžio žyminį mokestį už pateiktą apeliacinį skundą; nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo A. P. atleido; įpareigojo A. P. iki 2014 m. kovo 26 d. sumokėti 1092 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą (189-191 b. l., 3 t.).

R. V. apeliacinis skundas buvo priimtas 2014 m. kovo 27 d. teisėjos rezoliucija. Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartimi apeliantų A. P. ir A. P. apeliacinį skundą laikė nepaduotu.

Taigi, žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinį skundą ir apeliacinio skundo priėmimo klausimas teismo buvo išspręstas. Šiuo atveju aplinkybė, kad apeliacinis skundas buvo priimtas tik kaip paduotas vieno atsakovo (R. V.), nesudarė pagrindo apeliacinės instancijos teismui iš naujo spręsti apeliacinio skundo priėmimo klausimą ir perskaičiuoti šiai apeliantei tenkančio žyminio mokesčio dydį. Todėl ieškovo teiginys, jog nagrinėjamu atveju buvo pagrindas įpareigoti apeliantę R. V. sumokėti 2385 Lt papildomo žyminio mokesčio, nepagrįstas. 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės R. V. ieškovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai 1815 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika litų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai                                                                                                                                 Virginija Čekanauskaitė

           Artūras Driukas

           Donatas Šernas