Civilinė byla Nr. e2A-19-178/2018

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00228-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.4.1.3.; 2.1.2.4.2.7.

(S)

LI ETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 4 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Dalios Kačinskienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. M. ir E. M. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. J. ieškinį atsakovams G. M. ir E. M. dėl paskolos raštelio, vekselio pripažinimo negaliojančiais, vykdomojo įrašo panaikinimo, tretieji asmenys D. J., Utenos rajono 4-ojo notarų biuro notarė D. P., antstolis L. J..

              Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.86 ir 1.91 straipsnių pagrindais.
2. Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiu atsakovų 2013 m. lapkričio 1 d. sudarytą paskolos raštelį; 2) pripažinti negaliojančiu 2013 m. gruodžio 2 d. vekselį, išrašytą 117 800 Eur sumai; 3) panaikinti 2014 m. birželio 25 d. Utenos rajono 4-ojo notaro biuro notarės D. P. išduotą vykdomąjį įrašą dėl 117 800 Eur ir 5 proc. palūkanų išieškojimo ir nutraukti vekselio pagrindu pradėtą vykdymo procedūrą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.      
3. Nurodė, kad ieškovas iš atsakovės G. M. 1999 metais už 2 proc. metines palūkanas pasiskolino 2 000 JAV dolerių, paskolos grąžinimo termino nenustatytas. 2008 m. pradžioje atsakovė kreipėsi į ieškovą ir vienašališkai be jo sutikimo pakeitusi šalių sutartą palūkanų normą pareikalavo sumokėti 70 000 Lt, nors mokėtina suma su palūkanomis sudarė 10 000 Lt. Ieškovui nesutikus, atsakovė pagrasino, kad kreipsis į teisėsaugos institucijas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo. Ieškovui buvo žinoma, kad atsakovė yra profesionali verslininkė, užsiimanti finansinių paslaugų teikimu – pinigų skolinimu fiziniams asmenims, ne kartą pasakojusi, kaip gerai „susitvarko“ su nemokiais skolininkais. Ieškovas, siekdamas išvengti atsakovės grasinimų, 2008 m. sausio 18 d. iš Swedbank gavo 50 000 Lt vartojimo kreditą ir nedelsiant grynais pinigais (atsakovės reikalavimu) atsakovei sumokėjo 50 000 Lt. Atsakovė jokio pakvitavimo apie pinigų gavimą nepateikė. Vėliau atsakovė, manipuliuodama ir terorizuodama ieškovą bei jo šeimą, grasindama baudžiamąja byla, reikalavo grąžinti likusią neva 20 000 Lt skolą. Ieškovas buvo priverstas prieš savo valią pasirašyti atsakovės pateikiamus vekselius ir vis duodavo atsakovei įvairaus dydžio pinigų sumas, kurias ji priimdavo, įrašydavo į savo skolininkų knygutę, sakydama, kad vekselius suplėšys. Ieškovas atsakovei nuo 2008 m. iki 2014 m. yra sumokėjęs apie 150 000 Lt. Atsakovė pasirašyti pakvitavimus ir grąžinti ieškovui vekselius atsisakydavo.
4. 2013 m. ieškovo turtinei padėčiai esant itin blogai, atsakovė 2013 m. gruodžio 2 d. pasikvietė ieškovą ir jo sutuoktinę pas save ir pareikalavo užpildyti ir pasirašyti atsakovės pateiktą neterminuotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 117 800 Eur sumai (toliau – Vekselis). Panaudodama psichinę prievartą, privertė ieškovą ir jos sutuoktinę kaip laiduotoją pasirašyti Vekselį, nors faktiškai jame nurodytų pinigų ieškovas iš atsakovės negavo. Ieškovas jokių piniginių prievolių, kurių pagrindu atsakovė turėtų realiai egzistuojančią teisę reikalauti iš ieškovo 117 800 Eur, neturėjo ir neturi. Atsakovė yra nesąžininga Vekselio įgijėja, nes prieš ieškovo valią, darant ekonominį spaudimą, neturėdama 117 800 Eur reikalavimo teisės į ieškovą, iš jo išreikalavo pasirašyti Vekselį. Todėl Vekselis pripažintinas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu.
5. Ieškovui po civilinės bylos iškėlimo buvo įteiktos Utenos raj. 4-ojo notaro biuro notarės D. P. 2014 m. birželio 25 d. padaryto vykdomojo įrašo (toliau – Vykdomasis įrašas) kopijos. Vykdomasis įrašas padarytas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, nes 2014 m. birželio 25 d. nutartimi teismo pritaikytomis laikinosios apsaugos priemonėmis atsakovei uždrausta pateikti Vekselį apmokėjimui. Taip pat nebuvo įvykdytos įstatyminės imperatyvios sąlygos, reikalingos vykdomajam įrašui išduoti, nes Vekselis pateiktas apmokėti ne jame nurodytoje mokėjimo vietoje (Taikos 75-12, Utena) bei po reikalavimo pateikimo per 4 darbo dienas nebuvo pateiktas pranešimas apie Vekselio neapmokėjimą (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 40, 47 str.). Atsakovei nepateikus Vekselio apmokėti ieškovui, notarė neturėjo teisinio pagrindo išduoti Vykdomojo įrašo, t. y. atsakovė neturėjo teisės patenkinti savo reikalavimų ne ginčo tvarka (ĮPVĮ 8 str.). Vykdomasis įrašas yra neteisėtas, todėl pripažintinas negaliojančiu, o jo pagrindu užvesta vykdomoji byla nutraukta.
6. 2013 m. lapkričio 1 d. paskolos raštelis, kuriuo atsakovas E. M. paskolino atsakovei 120 000 Eur (toliau – Paskolos raštelis) pripažintinas negaliojančiu, nes tai tariamas sandoris (CK 1.86 str. 1 d.). Paskolos raštelyje nurodyta 120 000 Eur suma atsakovei nebuvo paskolinta, ši sutartis sudaryta dėl akių siekiant pateisinti neva pagal Vekselį perduotą 117 800 Eur sumą. Atsakovė niekur nėra dirbusi, o atsakovas negalėjo suteikti tokio dydžio paskolos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. kovo 8 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiu atsakovų 2013 m. lapkričio 1 d. sudarytą paskolos raštelį; pripažino negaliojančiu 2013 m. gruodžio 2 d. vekselį, išrašytą 117 800 Eur sumai; panaikino 2014 m. birželio 25 d. Utenos rajono 4-ojo notaro biuro notarės D. P. išduotą vykdomąjį įrašą dėl 117 800 Eur ir 5 proc. palūkanų išieškojimo iš K. J. bei D. J., nutraukė vekselio pagrindu pradėtą vykdymo procedūrą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas bei atmetė atsakovės prašymą dėl baudos panaikinimo.
8. Atsakovė kaip Vekselio turėtoja neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo, tačiau egzistuoja Vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys. Atsakovės nurodytas Vekselio atsiradimo pagrindas yra paskola, todėl, nesant įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties, atsakovė kaip paskolos davėja turėjo pareigą įrodyti, kad pinigai buvo perduoti ieškovui kaip paskolos gavėjui, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Ji neįrodė, kad turėjo 117 800 Eur sumą, kurią galėjo paskolinti ieškovui. Sodros duomenimis atsakovė niekur nėra dirbusi, todėl pajamų iš darbinės veiklos nėra gavusi. Tai, kad ji gaudavo pajamas už darbą savo tėvo kaimo turizmo sodyboje, paneigia Valstybinės darbo inspekcijos 2015 m. lapkričio 23 d. raštas, iš kurio matyti, kad atsakovė pareigūnams buvo nurodžiusi, jog minėtoje sodyboje ji padeda tėvui tvarkytis be atlygio. Be to, atsakovės paaiškinimai apie gaunamas pajamas yra nenuoseklūs, prieštaringi ir vertintini kritiškai.
9. Atsakovė 117 800 Eur turėjimą grindžia gautomis lėšomis pagal Paskolos raštelį, teigdama, kad jai paskolintus 120 000 Eur sudarė jos sutuoktinio A. M. ir uždirbtos bei gautos lėšos iš parduoto turto. Tačiau iš 2015 m. balandžio 24 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) rašto matyti, kad atsakovas negalėjo suteikti atsakovei 120 000 Eur paskolos. Taip pat iš 2015 m. birželio 3 d. VSDFV išrašo matyti, kad A. M. nuo 2002 m. niekur nedirbo, o VMI raštas įrodo, kad A. M. Metinių gyventojo (šeimos) turto ir Metinių pajamų deklaracijų už 2002-2007 metus neteikė, todėl negalėjo turėti Paskolos raštelyje nurodytos 120 000 Eur sumos. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų įgijęs kokį nors didesnės vertės turtą ir jį pardavęs būtų gavęs lėšų. Teismas sprendė, kad nei atsakovas, nei A. M. neturėjo finansinių galimybių paskolinti atsakovei 120 000 Eur sumos. Teismas sprendė, kad atsakovai Paskolos raštelį surašė siekiant atsakovei pagrįsti tariamai ieškovui pagal Vekselį paskolintą 117 800 Eur sumą, todėl Paskolos raštelį teismas pripažino negaliojančiu CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu.
10. Ieškovas turi teisę reikšti reikalavimą dėl Paskolos raštelio pripažinimo negaliojančiu, nes  atsakovė Vekselyje nurodytos 117 800 Eur sumos neturėjo ir ieškovui paskolinti negalėjo. Tariamas sandoris yra niekinis sandoris, o reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris asmuo, kurio teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidžia.
11. Atsakovė turėjo įrodyti pinigų perdavimą ieškovui, paskolos santykių atsiradimui įrodyti pateikti rašytinę paskolos sutartį (CK 6.871 str. 1 d.). Vekselyje neužfiksuotas pinigų perdavimo faktas, todėl Vekselis kaip skolos dokumentas neatitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Atsakovė neįrodė paskolos santykių, todėl ir nebuvo pagrindo Vekselio išdavimui, jis iš ieškovo išgautas naudojant grasinimus, darant ekonominį spaudimą. Todėl Vekselį teismas pripažino negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu.
12. Dėl atsakovės veiksmų vyksta ikiteisminis tyrimas, jai pareikšti įtarimai padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (apgaulės būdu savo naudai didelės turtinės teisės įgijimas). Tai, kad atsakovė užsiėmė neteisėta ekonomine pinigų skolinimo už vienašališkai nustatytas nesąžiningas palūkanas veikla (lupikavimu), įrodo ne tik ieškovo paaiškinimai, bet ir teismo posėdyje apklaustų liudytojų A. L., A. N., R. B., E. B. paaiškinimai, taip pat ir ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teismas ieškovo paaiškinimus, kad jis bijojo dėl savo, šeimos, vaikų saugumo laikė visiškai įtikinamais, todėl sprendė, kad ieškovas Vekselį pasirašė ne laisva valia.
13. Ieškovas ieškinį dėl Vekselio pripažinimo negaliojančiu pateikė iki atsakovės kreipimosi į notarę dėl Vykdomojo įrašo išdavimo, t. y. 2014 m. birželio 17 d. Atsakovė reikalavimą apmokėti Vekselį išsiuntė 2014 m. birželio 23 d. Atsakovė apmokėti Vekselį ir pranešimą apie jo neapmokėjimą ieškovui atliko vienu dokumentu, siųstu registruotu laišku – 2014 m. birželio 23 d. reikalavimu. Atsakovė, neįvykdžiusi vekselio turėtojos pareigų (ĮPVĮ 40, 47 str.), neturėjo teisės patenkinti savo reikalavimą ĮPVĮ 81 straipsnio numatyta ne ginčo tvarka, todėl notarė negalėjo išduoti Vykdomojo įrašo, o atsakovė neturėjo teisinio pagrindo 2014 m. birželio 27 d. kreiptis į antstolį dėl jo vykdymo.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų teisiniai argumentai

14. Atsakovė (toliau – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant atsakovams bei jų atstovui, todėl yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Apeliantė asmeniškai apie  2016 m. vasario 5 d. teismo posėdį nebuvo informuota. Jos atstovas advokatas R. M. 2016 m. vasario 4 d. telefonu pranešė, kad serga, teismui pateikė medicininę pažymą ir prašymą atidėti teismo posėdį bei nurodė, kad posėdis neįvyks. Teismas be pagrindo advokato ligą nepripažino svarbia neatvykimo priežastimi, o priėmęs sprendimą nagrinėti bylą be apeliantės atstovo, jos apie tai neinformavo bei išnagrinėjo bylą nei apeliantei, nei jos atstovui nedalyvaujant, nors apeliantės dalyvavimas teismo posėdžiuose buvo pripažintas būtinu. Teismas atėmė galimybę apeliantei bylą vesti per atstovą, teisę būti išklausytai, teikti įrodymus, išsakyti savo poziciją byloje sprendžiamais klausimais. Todėl pažeisti rungimosi, dispozityvumo bei šalių lygiateisiškumo principai.
2. Teismas neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. Vekselio turėtojo kaip kreditoriaus reikalavimo teisė laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Ne apeliantė turėjo įrodinėti reikalavimo teisės pagal Vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet ieškovas, privalėjo pateikti įrodymus, paneigiančius jo prievolę. Teismas nepagrįstai Vekselį vertino ne kaip vertybinį popierių – dokumentą, o kaip paskolos sutartį, taip pat nepagrįstai sprendė, kad apeliantė (kaip paskolos davėja) turi pareigą įrodyti, jog pinigai buvo perduoti ieškovui kaip vekselio davėjui ir paskolos gavėjui.
3. Vekselis turi visus ĮPVĮ 3, 4, 77, 78 straipsniuose nurodytus formalius reikalavimus, būtinus vekselio rekvizitus, taip pat jis buvo pateiktas apmokėti savalaikiai, nepraleidus terminų. Teismas nepagrįstai vadovavosi CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendrąja teisės norma, nors turėjo vadovautis specialiosiomis normomis – ĮPVĮ. Be to, jeigu paskolos gavėjas išduoda vekselį, tai paskolos santykius reglamentuojančios normos šalių santykiams taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja vekselius reglamentuojančiam įstatymui (CK 6.878 str.). Ieškovas neginčija Vekselio išdavimo fakto 117 800 Eur sumai, todėl apeliantė kaip vekselio turėtoja neturi įrodinėti nei šio reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo.
4. Teismas netinkamai taikė ĮPVĮ 19 straipsnį. Teismas nagrinėjo ieškovo reikalavimą Vekselį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu ir savo reikalavimą grindė tik tuo, kad apeliantė panaudodama psichinę prievartą bei grasinimus privertė ieškovą užpildyti ir pasirašyti Vekselį. Teismas savo išvadas dėl Vekselio negaliojimo padarė netinkamai įvertinęs byloje pateiktus ieškovo įrodymus, nepagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo medžiaga, nes apkaltinamasis nuosprendis nepriimtas.
5. Teismas buvo šališkas, nes neapklausė nė vieno atsakovų prašomų apklausti liudytojų. Teismas tendencingai vertino teismo posėdyje apklaustų liudytojų (A. L., A. N., R. B., E. B.) parodymus, nes šie asmenys ieškovui išrašant Vekselį nedalyvavo. Šių liudytojų parodymai yra netiesioginiai, šalutiniai duomenys ir nepakankami paneigti apeliantės sąžiningumą kito asmens atžvilgiu.
6. Ieškovas neįrodė ekonominio spaudimo, realaus grasinimo fakto, apeliantės nesąžiningumo, dėl kurių ieškovas buvo skatinamas sudaryti ne tokį sandorį, kokį iš tikrųjų siekė. Teismo išvados, kad apeliantė, darydama ekonominį spaudimą bei grasindama privertė ieškovą surašyti Vekselį, paneigtos byloje nustatytais apeliantės ir ieškovo šeimos bendravimo faktais, nes daugelį metų apeliantė ir ieškovo šeima palaikė glaudžius, draugiškus santykius. Ieškovas Vekselį pradėjo ginčyti tik tada, kai apeliantė 2014 m. gegužės mėnesio pabaigoje pareikalavo jį apmokėti, kas paneigia buvus kokius nors psichinės prievartos veiksmus ir rodo tik ieškovo suinteresuotumą išvengti mokėjimų. Pagrindų Vekselį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu nėra.
7. Teismas netinkamai taikė CK 6.870-6.875 straipsnių nuostatas bei neištyręs Paskolos raštelio sudarymo aplinkybių bei paskolos davėjo (atsakovo) galimybių suteikti apeliantei 120 000 Eur skolą, nepagrįstai pripažino šį sandorį tariamu CK 1.86 straipsnio pagrindu.
8. Teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, atsakovų parodymus, kurie patvirtina Paskolos raštelio sudarymo faktą. Atsakovas 2002-2010 m. dirbo Airijoje, todėl VMI 2015 m. balandžio 24 d. raštas yra ydingas. Apeliantės buvęs sutuoktinis A. M. mirė 2007 m. gegužės 5 d., iš jo apeliantė negavo jokių paskolų, todėl 2015 m. birželio 3 d. VSDFV išrašas apie A. M. socialinį draudimą ir jo draudžiamąsias pajamas bei VMI raštas bylai reikšmingų faktų nepatvirtina.
9. Teismas neteisingai įvertino Paskolos raštelį, nes jo turinys patvirtina, kad sudaryta paskolos sutartis įvykdyta, joje nurodytą 120 000 Eur sumą apeliantė gavo. Teisminėje praktikoje toks įvykdytas sandoris nelaikomas tariamu, o ieškovas, nebūdamas paskolos sandorio šalimi, neturi teisės jos ginčyti.
10. Vykdomasis įrašas panaikintas nepagrįstai, ši sprendimo dalis iš esmės nemotyvuota. Teismas netinkamai įvertino pateiktus įrodymus ir neatkreipė dėmesio į tai, kad ieškovui reikalavimus dėl Vekselio apmokėjimo apeliantė teikė ne vieną kartą paštu, telefono žinutėmis nuo 2015 m. gegužės mėn. pabaigos. Apeliantė yra tinkamai įvykdžiusi visas vekselio turėtojos pareigas ir turėjo teisę savo reikalavimą tenkinti ne ginčo tvarka.
11. Realizuodama Panevėžio apygardos teismo suteiktą teisę, kuria apeliantė negalėjo pasinaudoti 2016 m. vasario 5 d. teismo posėdyje, apeliantė su skundu teikia dokumentus apie atsakovo turėtas pajamas Airijoje 2002-2010 metais. Šie įrodymai paneigia teismo išvadas, kad atsakovas minimu laikotarpiu pajamų neturėjo. Taip pat apeliantė pateikė išrašą iš 2015 m. gruodžio 22 d. Specialisto išvados dėl apeliantės finansinės veiklos, iš kurios matyti, kad 2013 m. gruodžio 2 d. apeliantės pajamos sudarė 1 365 460 Lt ir viršijo 767 188 Lt išlaidas, todėl turėdama 598 272 Lt apeliantė turėjo finansinę galimybę suteikti 117 800 Eur paskolą ieškovui.
15. Atsakovas (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant atsakovams bei jų atstovui, todėl yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Argumentai išdėstyti apeliantės apeliaciniame skunde (žr. nutarties 15.2 punkte).
2. Teismas netyrė Paskolos raštelio sudarymo aplinkybių bei paskolos davėjo (apelianto) galimybių suteikti apeliantei 120 000 Eur paskolą. Apeliantas 2002-2010 metais dirbo Airijoje, todėl turėjo pakankamai pajamų, tai patvirtina teismui teikiami dokumentai. VMI 2015 m. balandžio 24 d. raštas yra ydingas, nes apeliantas Lietuvoje nedirbo.
3. Teismas neteisingai įvertino Paskolos raštelį, nes iš jo turinio matyti, kad sudaryta paskolos sutartis buvo įvykdyta, t. y. apeliantas paskolino apeliantei 120 000 Eur, o apeliantė šią sumą gavo. Teisminėje praktikoje įvykdytas sandoris nelaikomas tariamu, todėl teismo išvados apie tariamojo paskolos sandorio buvimą yra nepagrįstos.
16. Ieškovas atsiliepime į apeliantės apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas; nepriimti apeliantų teikiamų įrodymų; prie bylos prijungti 2015 m. gruodžio 8 d. apeliantės ir D. J. akistatos protokolą, 2015 m. gruodžio 11 d. ieškovo apklausos protokolą ir 2016 m. kovo 16 d. FNTT pranešimą apie įtarimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovams ir jų atstovui apie 2016 m. vasario 5 d. teismo posėdžio datą ir laiką buvo žinoma, jie informuoti tinkamai. Apeliantė iš karto po 2015 m. lapkričio 20 d. posėdžio pasirašytinai buvo informuota, kad kitas posėdis vyks 2016 m. vasario 5 d. 9.30 val., taip pat buvo informuotas ir jos atstovas.
2. Apeliantė nevykdė teismo įpareigojimų teikti įrodymus, dėl jos nedalyvavimo teismo posėdžiuose bei įrodymų nepateikimo teismas buvo priverstas teismo posėdžius atidėti. Apeliantei be priežasties neatvykus į 2016 m. vasario 5 d. teismo posėdį, teismas teisėtai bylą jame ir išnagrinėjo. Teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantės atstovo nedalyvavimas 2016 m. vasario 5 d. teismo posėdyje nėra svarbi priežastis atidėti posėdį. Apeliantei buvo sudarytos sąlygos teikti paaiškinimus, 2015 m. spalio 15 d. posėdyje užduoti klausimus, ji šia teise aktyviai naudojosi.
3. Apeliantė turėjo galimybę pateikti įrodymus, įskaitant dokumentus apie apelianto pajamas Airijoje. Ji 2015 m. lapkričio 12 d. atsiliepimu prašė suteikti ne trumpesnį nei 30 dienų terminų įrodymams apie apelianto gaunamas Airijoje pajamas pateikti, to paties prašė ir apeliantų atstovas 2015 m. lapkričio 20 d. teismo posėdyje. Teismas tokius prašymus tenkino, tačiau atsakovai iki 2016 m. vasario 5 d. jų nepateikė. Apeliantė su apeliaciniu skundu teikiamus įrodymus galėjo pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl jie neprijungtini.
4. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas buvo šališkas, nes neapklausė jos liudytojų. Apeliantė ir jos atstovas 2015 m. lapkričio 20 d. posėdžio metu įsipareigojo jų prašomus apklausti liudytojus informuoti apie teismo posėdį ir užtikrinti jų dalyvavimą. Tačiau į 2016 m. vasario 5 d. teismo posėdį neatvyko nei atsakovai, nei jų atstovas, nei jų iniciatyva siekiamos liudytojomis apklausti E. Š. ir A. M..
5. Ieškovas įrodė, kad apeliantė neturėjo 117 800 Eur, kuriuos galėjo paskolinti Vekselio pagrindu, o apeliantė savo atsikirtimų nepagrindė. Ieškovo surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad apeliantė finansiškai nebuvo pajėgi ieškovui paskolinti 117 800 Eur sumos.
6. Teismas pagrįstai vertino, kad ieškovas Vekselį pasirašė apeliantės daromo ekonominio spaudimo, grasinimų bei psichinės prievartos įtakoje, nes tai patvirtina byloje esantys įrodymai. patvirtina, kad apeliantė užsiėmė neteisėta ekonomine, pinigų skolinimo už palūkanas veikla. Ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina, kad apeliantė sistemingai paskolindavo pinigų, o juos sugrąžinus reikalaudavo sumokėti itin dideles jos vienašališkai nustatytas palūkanas. Apeliantė darydama psichologinį spaudimą, terorizuodama, reikalaudavo pasirašyti vekselį, nors faktiškai jokių pinigų ji nebuvo perdavusi, o paskolintus pinigus jau būdavo atgavusi. Apeliantė, naudodama tokį veikimo modelį, privertė pasirašyti Vekselį ir ieškovą. Teismas Taip pat pagrįstai pripažino ir Paskolos raštelį negaliojančiu, nes apeliantas neturėjo finansinių galimybių apeliantei paskolinti 120 000 Eur sumą, pagrįstai panaikino Vykdomąjį įrašą ir pradėtą vykdymo procedūrą nutraukė. Nors apeliantė teigia, kad ieškovui reikalavimus dėl Vekselio mokėjimo teikė ne vieną kartą, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Neįvykdžiusi ĮPVĮ įtvirtintų vekselio turėtojos pareigų, apeliantė neturėjo teisės patenkinti savo reikalavimų ĮPVĮ 81 straipsnio numatyta ne ginčo tvarka, todėl notarė negalėjo duoti Vykdomojo įrašo, o apeliantė neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į antstolį dėl jo įvykdymo.
7. Ieškovas teikia papildomus įrodymus (2015 m. gruodžio 8 d. apeliantės ir D. J. akistatos protokolą, 2015 m. gruodžio 11 d. ieškovo apklausos protokolą, 2016 m. kovo 16 d. FNTT pranešimą apie įtarimą), kurie iš ikiteisminio tyrimo institucijos buvo gauti jau po sprendimo priėmimo (2016 m. kovo 30 d.), todėl prašo juos prijungti prie bylos.
17. Trečiasis asmuo D. J. atsiliepime į apeliantės apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas tinkamai išnagrinėjo bylą, išsamiai ištyrė visus byloje esančius įrodymus. Pagrįstai vertino, kad ieškovui pinigai nebuvo paskolinti. Vekselis iš ieškovo išgautas naudojant grasinimus, darant ekonominį spaudimą, todėl jis pagrįstai pripažintinas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu.
2. Nei ieškovas, nei trečiasis asmuo pagal Vekselį jokių pinigų negavo, 2 000 JAV dolerių skola su palūkanomis apeliantei jau seniai atiduota, kitų skolinių įsipareigojimų apeliantės atžvilgiu nėra.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

18. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Byloje nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 2 d. ieškovas išdavė apeliantei G. M. neterminuotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 117 800 Eur sumai (Vekselis), kurio pagrindu 2014 m. birželio 25 d. notarė išdavė vykdomąjį įrašą dėl skolos išieškojimo apeliantės naudai (Vykdomasis įrašas). Apeliantas E. M. 2013 m. lapkričio 1 d. paskolos rašteliu paskolino apeliantei 120 000 Eur sumą (Paskolos raštelis). Ieškovas prašo pripažinti negaliojančiais: (1) Paskolos raštelį kaip tariamą sandorį CK 1.86 straipsnio pagrindu; (2) Vekselį CK 1.91 straipsnio pagrindu kaip išrašytą prieš ieškovo valią, grasinant bei darant ekonominį spaudimą; (3) Vykdomąjį įrašą, kuris padarytas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Apeliantai, nesutikdami su tokiu sprendimu, padavė apeliacinius skundus.
20. Apeliaciniai skundai grindžiami materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimais: byla išnagrinėta šališko teismo nedalyvaujant atsakovams ir jų atstovui (absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas); netinkamai įvertinti byloje esantys įrodymai bei neteisingai paskirstyta šalims įrodinėjimo pareiga; sprendimo dalis dėl Vykdomojo įrašo panaikinimo iš esmės nemotyvuota; ieškovas neturi teisės ginčyti Paskolos raštelio; nepagrįstai Vekselis pripažintas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu.

Dėl bylos išnagrinėjimo nedalyvaujant apeliantams ir atstovui

21. Apeliantų teigimu, egzistuoja CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, t. y. kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo apeliantams ir jų atstovui nedalyvaujant teismo posėdyje. Nurodo, kad jie asmeniškai apie 2016 m. vasario 5 d. teismo posėdį nebuvo informuoti, o jų atstovas (advokatas) 2016 m. vasario 4 d. pranešė teismui, kad serga, pateikė medicininę pažymą ir prašymą atidėti teismo posėdį, tačiau teismas advokato ligą nepripažino svarbia neatvykimo priežastimi ir bylą išnagrinėjo nei apeliantams, nei jų atstovui nedalyvaujant. Tokie apeliantų argumentai pripažinti nepagrįstais, nes bylos duomenys nepatvirtina ne tik absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimo, bet ir neleidžia daryti išvados, jog teismas, išnagrinėjęs bylą nedalyvaujant apeliantams ir jų atstovui,  pažeidė kokias nors procesines normas apskritai.
22. CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimas yra tuo atveju, jei teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Pagal CPK 133 straipsnio 1 dalį apie teismo posėdžio laiką ir vietą dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama teismo šaukimais ar pranešimais, o dalyvaujančiam byloje asmeniui tinkamai įteikus teismo šaukimą, apie kitus teismo posėdžius pranešama pranešimais (CPK 133 str. 1 d.). Šiuo atveju bylos duomenys patvirtina, kad tiek apeliantai, tiek jų atstovas advokatas R. M. po 2015 m. lapkričio 20 d. teismo posėdžio, kuriame jie visi dalyvavo, buvo pasirašytinai informuoti apie tai, kad kitas teismo posėdis vyks 2016 m. vasario 5 d. 9:30 val. (el. b. 5 t., b.l. 21). Taigi, apie 2016 m. vasario 5 d. teismo posėdį apeliantams ir jų atstovui buvo tinkamai pranešta (CPK 133 str. 2 d.). Todėl apeliantų teiginys dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimo nepagrįstas iš esmės.
23. Teismas 2016 m. vasario 5 d. apeliantų atstovo neatvykimo į teismo posėdį priežastį (ligą) nepripažino svarbia, jo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą netenkino, bylą išnagrinėjo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimą bei paskelbimą atidėjo 2016 m. vasario 29 d., minėtą dieną teismas procesinio sprendimo priėmimo terminą pratęsė ir nutarė jį skelbti 2016 m. kovo 8 d., šią dieną buvo paskelbtas skundžiamas sprendimas. Nėra pagrindo pripažinti, kad atstovo nedalyvavimas teismo posėdyje dėl ligos turėjo būti pripažintas kliūtimi bylos nagrinėjimui teismo posėdyje, nes tuomet galiojusioje CPK 246 straipsnio 2 dalies redakcijoje nurodyta, jog liga paprastai nelaikoma svarbia neatvykimo priežastimi. Patys apeliantai jų neatvykimo į 2016 m. vasario 5 d. teismo posėdį svarbių priežasčių nenurodė bei nepateikė neatvykimą pateisinančių įrodymų net nepaisant to, kad apeliantės dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu, taigi, apeliantė privalėjo dalyvauti teismo posėdyje nepriklausomai nuo jos atstovo (ne)dalyvavimo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantai ir atstovas apie teismo posėdį, kuriame byla išnagrinėta iš esmės, buvo informuoti tinkamai, svarbių jų neatvykimą pateisinančių priežasčių nebuvo nurodę, darytina išvada, kad teismas, išnagrinėjęs bylą apeliantams ir atstovui nedalyvaujant, procesinių teisės normų nepažeidė (CPK 246 str. 2 d.). Todėl šiame kontekste atmestini ir apeliacinių skundų argumentai dėl esą pažeistų apeliantų procesinių teisių (prarasta galimybė teikti papildomus įrodymus, susipažinti su naujais ieškovo įrodymais, dalyvauti apklausiant liudytojus ir pan.), nes jie į teismo posėdį, apie kurį jiems buvo žinoma, neatvyko be svarbių priežasčių ir todėl patys turi prisiimti tokio elgesio neigiamas pasekmes.
24. Apeliantai taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kas suponuotų išvadą, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas (CPK 329 str. 2 d. 1 p.). Byloje nėra duomenų, kad apeliantai iki neigiamo jų atžvilgiu skundžiamo sprendimo priėmimo būtų reiškę nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjai. Teismo šališkumą apeliantai grindžia iš esmės procesinių normų pažeidimais – pareikštų prašymų netinkamu išsprendimu, apeliantų liudytojų neapklausimu, netinkamu įrodymų vertinimu. Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliantai patys buvo įsipareigoję užtikrinti jų prašomų apklausti liudytojų atvykimą, bet ne tik to nepadarė, o kaip minėta, neatvyko į teismo posėdį ir patys. Todėl laikyti teismą šališku dėl neatlikimo veiksmų, kurių atlikimo galimybę turėjo užtikrinti patys apeliantai, nėra pagrindo. Bet kuriuo atveju pažymėtina, kad procesinių normų pažeidimai savaime dar nebūtinai visais atvejais rodo teismo šališkumą bylos baigties atžvilgiu. jie gali būti pagrindu sprendimo panaikinimui tik tuomet, jei dėl to galėjo neteisingai išspręsta byla ir pažeidimų negalima pašalinti apeliacinės instancijos teisme (CPK 329 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai objektyvių teismo šališkumo įrodymų ar argumentų nepateikia.
25. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, skundžiamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduotų apeliacinių skundų ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl naujų įrodymų

26. Apeliantė, teigdama realizuojanti jai suteiktą pirmosios instancijos teismo teisę, kuria negalėjo pasinaudoti 2016 m. vasario 5 d. teismo posėdyje, su apeliaciniu skundu teikia naujus įrodymus  ir prašo juos priimti, t. y. dokumentus apie atsakovo turėtas pajamas Airijoje 2002-2010 metais bei išrašą iš 2015 m. gruodžio 22 d. Specialisto išvados dėl apeliantės finansinės veiklos.
27. Pagal bendrąją taisyklę įrodymai turi būti pateikiami pirmosios instancijos teisme (CPK 135 str. 1 d. 3 p., 2 d.). Tik tam tikrais atvejais įrodymai gali būti pateikiami ir apeliacinės instancijos teismui – kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Nagrinėjamu atveju apeliantė deklaruoja, kad realizuoja jai pirmosios instancijos teismo suteiktą teisę pateikti įrodymus, kuria ji negalėjo pasinaudoti 2016 m. vasario 5 d. teismo posėdyje. Tačiau ji, visų pirma, nenurodo jokių priežasčių, kodėl ji minėtos teisės negalėjo realizuoti pirmosios instancijos teisme. Apeliantė dar 2015 m. lapkričio 12 d. atsiliepime teismo prašė suteikti jai ne trumpesnį nei 30 dienų terminą įrodymams apie atsakovo pajamas Airijoje pateikti. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. lapkričio 20 d. teismo posėdyje tenkino apeliantų (jų atstovo) prašymą dėl termino minėtiems įrodymams pateikti suteikimo. Tačiau ir iki 2016 m. vasario 5 d. teismo posėdžio šie įrodymai teismui neteikti, nors tam buvo pakankamai laiko, o į teismo posėdį apeliantai, kaip minėta, net neatvyko. Šiame kontekste dar pažymėtina ir tai, kad apeliantė pirmosios instancijos teismo ne vieną kartą buvo įpareigojama pateikti rašytinius įrodymus, susijusius su nagrinėjamu ginču, šių įpareigojimų nevykdė, dėl ko jai buvo paskirta bauda. Iš prašomos prijungti Specialisto išvados (jos išrašo) matyti, kad ši išvada surašyta dar 2015 m. gruodžio 22 d., todėl taip pat galėjo būti pateikta pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės su apeliaciniu skundu teikiami įrodymai galėjo būti (bet nebuvo) pateikti pirmosios instancijos teisme, svarbių priežasčių, kliudžiusių tai padaryti, apeliantė nenurodo. Todėl CPK 314 straipsnio nuostatų kontekste teisėjų kolegija neįžvelgia apeliantės teikiamų naujų įrodymų priėmimo galimybės.
28. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo prijungti su juo teikiamus įrodymus: 2015 m. gruodžio 8 d. G. M. ir D. J. akistatos protokolą, 2015 m. gruodžio 11 d. ieškovo apklausos protokolą ir 2016 m. kovo 16 d. FNTT pranešimą apie įtarimą. Ieškovės teigimu, šie įrodymai iš ikiteisminio tyrimo institucijos buvo gauti 2016 m. kovo 30 d., t. y. jau po skundžiamo sprendimo priėmimo. Teisėjų kolegija prašymo netenkina.
29. Nors ieškovas pateikė įrodymus, kad minėtus dokumentus gavo 2016 m. kovo 30 d., tačiau tiek apeliantės ir D. J. akistatos protokolas bei ieškovo apklausos protokolas datuoti 2015 m. gruodžio 8 d. ir 11 d., todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, galėjo būti pateikti ir pirmosios instancijos teisme. Duomenys apie apeliantei po skundžiamo sprendimo priėmimo pareikštus įtarimus savaime nei patvirtina, nei paneigia nagrinėjamos bylos aplinkybes, nes tai yra tik įtarimai (CPK 180 straipsnis). Nors ieškovas ir deklaruoja po skundžiamo sprendimo kilusią naujų įrodymų pateikimo būtinybę, tačiau faktiškai nenurodo, kokios aplinkybės nebuvo įrodinėtos (ar negalėjo būti įrodinėtos) bylos proceso metu, bet yra nustatytos teismo sprendime ir lemia naujų įrodymų pateikimą. Todėl teisėjų kolegija CPK 314 straipsnio ir 180 straipsnio nuostatų kontekste netenkina taip pat ir ieškovo prašymo dėl teikiamų naujų įrodymų priėmimo. Be to, pažymėtina ir tai, kad ieškovo teikiami nauji įrodymai – tai ikiteisminio tyrimo metu gauti dokumentai, o LITEKO duomenimis ši baudžiamoji byla jau yra išnagrinėta visose teisminėse instancijose ir jais apeliacinės instancijos teismas turi galimybę naudotis (CPK 179 straipsnis).

Dėl Vekselio pripažinimo negaliojančiu

30. Ieškovas prašė Vekselį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu, nes jį 117 800 Eur sumai, jos negavęs, išdavė prieš savo valią, apeliantei grasinant bei darant ekonominį spaudimą. Pirmosios instancijos teismas ieškovo nurodytas aplinkybes laikė įrodytomis, todėl Vekselį pripažino negaliojančiu (CK 1.91 str.). Apeliantė nesutikimą su šia sprendimo dalimi grindžia tuo, kad (1) teismas nepagrįstai Vekselį vertino kaip paskolos sutartį, todėl neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą; (2) ieškovas neginčijo Vekselio išdavimo fakto 117 800 Eur sumai, todėl apeliantė kaip vekselio turėtoja neturi įrodinėti nei šio reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo; (3) teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nes nebuvo pagrindų Vekselį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu, t. y. ieškovas neįrodė ekonominio spaudimo, realaus grasinimo fakto, apeliantės nesąžiningumo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių argumentus, neturi pagrindo sutikti su apeliantės apeliaciniame skunde nurodomais argumentais bei daryti priešingą išvadą nei padarė pirmosios instancijos teismas.
31. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, vekselis, kaip rašytinis dokumentas, yra asmens vidinės valios išraiškos rezultatas. Vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris, tačiau vekselio abstraktumas nėra absoliutus. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad jis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pvz., pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo). Teisinė vekselio prigimtis lemia ir tai, kad vekselis gali atlikti tam tikrą prievolės pagal tam tikrą šalių sandorį, įvykdymo užtikrinimo funkciją, tačiau, atlikdamas nurodytą užtikrinimo funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu. Skolininkas pagal vekselį, ginčydamas kreditoriaus reikalavimo teisę, gali reikšti prieštaravimus, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeninais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo.
32. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti sandorio negaliojimo dėl vienos šalies valios trūkumo pagrindai, inter alia (be kita ko) nustatyta, kad dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad realiu grasinimu laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011; 2013 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad kiekvienoje konkrečioje byloje aptariamu pagrindu ginčijamo sandorio vertinimas priklauso nuo individualių byloje nustatytų jo sudarymo aplinkybių.
33. Nagrinėjamu atveju ieškovas teigia, kad apeliantė, 1999 m. neterminuotai jam paskolinusi 2 000 JAV dolerių su 2 proc. dydžio metinėmis palūkanomis, vėliau darydama psichologinį bei ekonominį spaudimą, reikalavo mokėti jos vienašališkai nustatytas itin dideles palūkanas, o to pasekmėje ieškovas buvo priverstas pasirašyti Vekselį, nors jame nurodytos sumos nebuvo gavęs. Pirmosios instancijos teisme apeliantė teigė, kad Vekselyje numatyta 117 800 Eur suma ieškovui buvo perduota (paskolinta) jo išdavimo metu, tai esą patvirtina Paskolos raštelis, pagal kurį apeliantė 120 000 Eur sumą buvo gavusi iš E. M.. Taigi, byloje šalys teigė, kad jas siejo paskoliniai teisiniai santykiai. Todėl iš esmės vertintina, ar Vekselis buvo išduotas ieškovo nurodomos paskolos, ar kitos - apeliantės nurodomos - paskolos suteikimo pagrindu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais bei reikšmingais ginčui išspręsti apeliantės skundo argumentų dėl Vekselio kaip abstrakčios savarankiškos prievolės, neturinčios ryšio su jos atsiradimo pagrindu, vertinimo.
34. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Šioje teisės normoje įtvirtintas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – sutarties laisvės principas (CK 1.2 str. 1 d.), kuris reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, sudaryti konkrečią sutartį ar jos nesudaryti. Sutarties laisvės principas taip pat reiškia, kad šalys laisvos apsispręsti ne tik dėl sutarties sudarymo, bet ir dėl jos sąlygų nustatymo. Versti kitą asmenį sudaryti sutartį draudžiama, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6.156 str. 2 d.). Taigi, vertimas kitą asmenį sudaryti sandorį, nesant teisinio pagrindo, reiškia to asmens laisvos valios ribojimą ir lemia pagrindą sandorį pripažinti negaliojančia kreipiantis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties laisvės principas ir jo ribojimas vienodai teisiškai reikšmingi tiek sudarant pirminį sandorį, tiek ir sprendžiant dėl vėlesnių tarpusavio sandorių sudarymo. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes sprendžiama, ar sudaryti sandoriai atitiko šalies valią.
35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gegužės 22 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165-976/2018, kurioje apeliantės atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, o dalis bylos nutraukta, konstatavo, kad apeliantė užsiėmė neteisėta finansine veikla versliškai, t. y. apeliantės veikla pripažinta nusikalstama veika pagal BK 202 straipsnio 1 dalį (LAT nutarties 55, 56 punktai). Pažymėtina ir tai, kad nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje baudžiamąją bylą apeliantės atžvilgiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalyje (dėl didelės vertės turtinės teisės į K. J. ir D. J. turtą įgijimo apgaule) nutraukė nenustačius būtino sukčiavimo požymio – esminės apgaulės, tačiau kitų nukentėjusiųjų atžvilgiu (A. L., R. B.) iš esmės pagal tą patį neteisėtą verslo modelį, apeliantės veikoje esminė apgaulė nustatyta ir apeliantės veika pripažinta sukčiavimu (BK 182 str. 2 d.) (LAT nutarties 45 ir 47 punktai).
36. CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai). Prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais (apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) nustatytos nusikalstamų veiksmų pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009). Nors teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje, nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas, tačiau tam tikrais atvejais į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėse bylose įeina faktai, nustatyti baudžiamosiose bylose, pavyzdžiui nusikalstamos veikos ir jos padarinių konstatavimas. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-684/2017). Nagrinėjamu atveju minėtoje baudžiamojoje byloje per visas teismines instancijas spręstas, be kita ko, ieškovo Vekselio išdavimo aplinkybės, todėl joje nustatyti faktai laikytini prejudiciniais nagrinėjamai bylai (CPK 182 str. 3 p.).
37. Kasacinis teismas apeliantės baudžiamojoje byloje yra konstatavęs, kad pinigų skolinimo fiziniams asmenims veikla buvo pagrindinė jos veikla, iš kurios ji gaudavo finansinę naudą (LAT nutarties 52 punktas). Taigi, apeliantė nuteista už neteisėtą vertimąsi finansine veikla – fizinių asmenų nesumokėtą skolą (jos dalį) su palūkanomis perrašydavo į naują vekselį vis didesne suma prie jos priskaičiavus palūkanas nuo palūkanų, o visus vekselius apeliantė pasilikdavo (LAT nutarties 54, 56 punktai). Toje baudžiamojoje byloje Panevėžio apygardos teismas 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendyje nustatė, kad pagal Vekselį nei D. J., nei K. J. jokių pinigų negavo, Vekselis surašytas apeliantės nurodymu dėl pinigų sumos, kurią ieškovas skolinosi iš apeliantės 1999 m. – 2 000 JAV dolerių su priskaičiuotomis palūkanomis. Šių Panevėžio apygardos teismo nustatytų aplinkybių kasacinės instancijos teismas nepaneigė, priešingai, nustatė, kad apeliantei reikalaujant Vekselis buvo surašytas dėl neatiduotos paskolos sumos (jos dalies), kartu su palūkanomis ir palūkanomis nuo palūkanų bei galimomis apeliantės teisinėmis išlaidomis, o ne Vekselio surašymo metu ieškovui perdavus 117 800 Eur sumą (LAT nutarties 38-40 punktai).
38. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tuo atveju, kai vekselio davėjas teigia, kad pagal paskolos sutartį, buvusią prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindu, jis negavo pinigų ar daiktų ar gavo jų mažiau, būtent jis, o ne vekselio turėtojas turėtų pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčijamą vekselį, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2013; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau nurodytais prejudiciniais faktais (CPK 182 str. 3 p.), sprendžia, kad įrodyta ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantė Vekselyje nurodytos sumos (117 800 Eur) jo išdavimo metu ieškovui neperdavė (nepaskolino). Todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, susiję su šios sumos ieškovui skolinimu ir tokio skolinimo pagrindu išduotu ieškovo Vekseliu, ir  pirmiau paminėtų bylos kontekste tikėtina, kad Vekselis, kaip ir teigia ieškovas, buvo jį ir apeliantę siejusių tik ankstesnių paskolinių teisinių santykių pasekmė.
39. Ieškovas nurodė buvęs verčiamas pasirašyti Vekselį pinigų sumai, kurios nebuvo gavęs, ekonominio spaudimo ir grasinimų, kurių realumu ieškovas buvo įsitikinęs pagal jam žinomas ir apeliantės jam nurodomas aplinkybes, susijusias su skolų iš jos skolininkų išieškojimu, įtakoje. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo nurodomos buvusios paskolinių santykių pradžioje ne itin didelės apimties kontekste nėra ir jokio protingumo kriterijus atitinkančio pagrindo tokios sumos Vekselio išdavimui, o dėl to iš tikrųjų galima manyti, kad tokio Vekselio, nesant nukreipto prieš ieškovą intensyvaus spaudimo, jis nebūtų išdavęs. Nors ir abejotina, ar ieškovą, kuris pasirašydamas Vekselį tokiai didelei sumai, kurios net nebuvo gavęs, galima būtų laikyti apdairiu, tačiau tiek nagrinėjamos bylos, tiek ir baudžiamosios bylos nustatytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad ieškovas Vekselio pasirašymą suprato kaip kilusios problemos išsprendimo būdą. Pažymėtina, kad iš baudžiamosios bylos nuosprendžių matyti, jog apeliantė būtent tokį veikimo modelį taikė ne tik ieškovo, bet ir kitų asmenų atžvilgiu.
40. Kaip minėta, baudžiamojoje byloje apeliantės veiksmai ieškovo atžvilgiu, susiję su Vekselio išdavimu, nebuvo laikomi įvykdyti esant esminei apgaulei ir nepripažinti nusikalstamais pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Tačiau tai neturi esminės reikšmės sprendžiant Vekselio teisėtumo klausimą vertinant jo surašymo aplinkybes dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, t. y. esant ieškovo valios trūkumui išduodant Vekselį (CK 1.91 str.). Remiantis bylos duomenimis bei baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė, veikdama pagal neteisėto verslo modelį, kuris pripažintas nusikalstama veika pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, panaudodama ekonominį spaudimą ir grasinimus, privertė ieškovą išduoti jam itin nenaudingomis sąlygomis Vekselį, t. y. už paskolintus pinigus reikalavo sumokėti itin dideles jos vienašališkai nustatytas palūkanas, kurių suma ir buvo nurodyta Vekselyje. Tai suponuoja išvadą, kad ieškovo pasirašytas Vekselis neatitiko jo laisvos valios, nes ji buvo paveikta apeliantės neteisėtais veiksmais.
41. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadas, jog Vekselis buvo išduotas dėl ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo, pagrįstai pripažino jį negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu.

Dėl Vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu

42. Ieškovas prašo pripažinti negaliojančiu Vykdomąjį įrašą dėl to, kad jis padarytas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovu ir sprendė, kad apeliantė neturėjo teisės patenkinti savo reikalavimą ĮPVĮ 81 straipsnio numatyta ne ginčo tvarka, todėl notarė negalėjo išduoti Vykdomojo įrašo.
43. Vykdomasis įrašas yra išduotas Vekselio pagrindu. Todėl Vykdomasis įrašas pripažintinas negaliojančiu ir šio įrašo pagrindu pradėtas vykdymas nutrauktinas, be kita ko, jau vien dėl to, kad Vekselis pripažįstamas negaliojančiu.
44. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Vekselio ir Vykdomojo įrašo teisėtumo, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles ar padarė materialinės teisės pažeidimus. Todėl skundžiamo sprendimo dalys dėl Vekselio ir Vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais paliktinos nepakeistomis (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl Paskolos raštelio pripažinimo negaliojančiu

45. Ieškovas prašė Paskolos raštelį, kuriuo E. M. paskolino G. M. 120 000 Eur, pripažinti negaliojančiu kaip tariamą sandorį (CK 1.86 str. 1 d.). Ieškovo teigimu, Paskolos raštelyje nurodyta 120 000 Eur suma apeliantei nebuvo paskolinta, ši sutartis sudaryta dėl akių siekiant pateisinti neva pagal Vekselį perduotą 117 800 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas, sutikęs su šiais ieškovo argumentais, Paskolos raštelį pripažino negaliojančiu CK 1.86 straipsnio pagrindu. Apeliantai nesutikimą su šia skundžiamo sprendimo dalimi grindžia tuo, kad Paskolos raštelis įvykdytas bei ieškovas neturi teisės ginčyti šio sandorio.
46. Teisminėje praktikoje nurodoma, kad pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Taigi, tariamasis sandoris neturi esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas. Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą išlygą, kad neturi jokių realių padarinių. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018).
47. Nagrinėjamu atveju Paskolos raštelis atitinka paskolos sutarčiai keliamus reikalavimus – užfiksuotas pinigų apeliantei perdavimo momentas bei sutartis sudaryta rašytine forma (CK 6.870 str., 6.871 str. 1 d., 3 d.). Paskolos gavėjas – apeliantė šios paskolos sutarties nei ginčija, nei prašo pripažinti nesudaryta (CK 6.875 str.). Priešingai, tiek paskolos gavėjas, tiek paskolos davėjas savo procesiniuose dokumentuose teigia, kad jų Paskolos raštelis atitinka jų valią ir yra sukūręs jos šalims teisines pasekmes.
48. Pažymėtina, kad pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau, jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-706/2016). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą, pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos.
49. CK 1.78 straipsnyje nustatyta, kad ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik įstatymų nurodyti asmenys (4 dalis). Reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo (5 dalis). Taigi, minėta teisės norma įtvirtina sandorio uždarumo principą, reiškiantį, kad sandoris sukuria teises ir pareigas jį sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2014, 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-706/2016). CK 1.86 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tokiems sandoriams taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos. Tariamieji sandoriai yra niekiniai, todėl jiems taikoma CK 1.78 straipsnio 5 dalis ir ją atkartojanti CK 6.227 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, kad teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-706/2016).
50. Šiuo atveju aptariamas sandoris nėra akivaizdžiai niekinis. Byloje apeliantė Paskolos rašteliu rėmėsi tik kaip įrodymu apie paskolintos ieškovui Vekselyje nurodytos pinigų sumos turėjimą ir jos perdavimą. Pats Paskolos raštelis kaip sandoris iš esmės niekaip neįtakoja ieškovo subjektinių teisių ar pareigų, juo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepažeidžiamos ieškovo teisės ir/ar teisėti interesai, juo labiau dar ir konstatavus, jog apeliantė Vekselyje nurodytos sumos apskritai net ir nėra perdavusi. Nustačius pastarąją aplinkybę, šalių teikiami argumentai apie apeliantės ar apelianto finansines (ne)galimybes disponuoti Vekselyje nurodyta suma ginčo išsprendimui teisinės reikšmės neturi. Nė viena iš sandorio šalių neginčija jo teisėtumo. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja priešingą nei padarė pirmosios instancijos teismas išvadą, t. y. kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pagal ieškovo reikalavimą Paskolos raštelį pripažinti tariamu sandoriu remiantis CK 1.86 straipsniu.
51. Apibendrinant pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas sprendimas keistinas, panaikinant jo dalį, kuria Paskolos raštelis pripažintas negaliojančiu, ir šioje dalyje ieškinį atmetant. Kitos sprendimo dalys paliktinos nepakeistomis (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

52. Pagal 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovams – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Jeigu apeliacinės instancijos teismas neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.). Taigi, ieškinį patenkinus iš dalies, spręstina dėl šalių patirtų išlaidų proporcingumo pagal patenkintas/atmestas ieškinio reikalavimų dalis.
53. Ieškovo du materialūs reikalavimai apeliantei tenkinti, vienas abiems apeliantams – atmestas. Todėl apeliantas E. M. turi teisę į visų – 2 418,14 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą - bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas turi teisę į 2/3 dalis iš apeliantės G. M., o ši į 1/3 dalį iš ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
54. Bylos duomenimis ieškovas turėjo 2 675,52 Eur išlaidų pirmosios instancijos teisme (227,56 Eur žyminio mokesčio, 2 447,96 Eur už advokato pagalbą), apeliacinės instancijos teisme - 500 Eur išlaidų už atsiliepimo į G. M. apeliacinį skundą parengimą,  300 Eur už atsiliepimo į E. M. apeliacinį skundą  parengimą (atmetus ieškinį šiam apeliantui, ieškovui iš jo pastarosios išlaidos nepriteistinos). Todėl ieškovui iš apeliantės priteistina 2 117,01 Eur bylinėjimosi išlaidų (2/3 nuo 3 175,52 Eur sumos).
55. Apeliantė pirmosios instancijos teisme turėjo 144,81 Eur, apeliacinės instancijos teisme 600 Eur  išlaidų už advokato pagalbą, sumokėjo 100 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, t.y. iš viso 844,81 Eur bylinėjimosi išlaidų. Trečdalis jai ieškovo atlygintinų išlaidų sudaro 281,60 Eur. Apeliantei 2 318,14 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimas buvo atidėtas, todėl proporcingai tenkintai ieškinio daliai (2/3) nuo šios sumos valstybei iš jos priteistina 1 545,43 Eur žyminio mokesčio.
56. Įskaičius ieškovo ir apeliantės tarpusavio bylinėjimosi išlaidas, iš apeliantės ieškovui priteistina 1 835,41 Eur.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

              Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą pakeisti:

              panaikinti sprendimo dalį, kuria pripažintas negaliojančiu atsakovų E. M. ir G. M. 2013 m. lapkričio 1 d. sudarytas paskolos raštelis, ir šioje dalyje ieškinį atmesti;

              sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų išdėstyti taip: priteisti iš atsakovės G. M. 1 835,41 Eur ieškovui K. J., 1 545,43 Eur valstybei, o iš ieškovo K. J. atsakovui E. M. 2 418,14 Eur bylinėjimosi išlaidų.  

              Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai                                                                                                                              Konstantinas Gurinas

                                                                                                                                            Dalia Kačinskienė

                                                                                                                                            Alvydas Poškus