Baudžiamoji byla Nr. 2K-470/2006

                                                                                                Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                1.2.3.5; 2.1.12.3

                                                                                                                                                                                                                                   

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Benedikto Stakausko,

sekretoriaujant D. Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui A. Meškai,

gynėjui advokatui J. Puškoriui,

nuteistajam G. K.,

nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams L. M., A. M., jų atstovui advokatui E. J. Šoriui,

išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų L. M., A. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 132 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas vienerių metų laikotarpiui, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš valstybės A. M. priteistas 12 237,84 Lt turtinės žalos ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, L. M. priteistas 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, kuria buvo pakeistas Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 23 d. nuosprendis: A. M. iš valstybės priteistas neturtinės žalos atlyginimas sumažintas iki 25 000 Lt, L. M. iš valstybės priteistas neturtinės žalos atlyginimas sumažintas iki 30 000 Lt.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiųjų ir jų atstovo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, nuteistojo bei jo gynėjo, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimus,

 

n u s t a t ė:

 

G. K. nuteistas už tai, kad pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialiąsias elgesio saugumo taisykles dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui:

2003 m. gruodžio 10 d., apie 15 val., Jazminų gatvėje, sodų bendrijoje „Pakrantė“, Purmalių kaime, Klaipėdos rajone, G. K., dirbdamas Klaipėdos rajono policijos komisariato kriminalinės policijos vyresniuoju policininku, tarnybos metu vilkėdamas kamufliažinį švarką su užrašu „policija“, vykdydamas jam pavestas pareigas, turėdamas duomenų, kad L. M., gimęs 1984 m. balandžio 6 d., galimai įvykdė nusikaltimą ir bandydamas sulaikyti vengiantį sulaikymo ir bandantį pabėgti L. M., pavartojo psichinę prievartą, iš tarnybinio ginklo - pistoleto PM Nr. EE - 4796 iššovė keturis įspėjamuosius šūvius į viršų. G. K., vydamasis L. M., elgėsi neatsargiai - bėgdamas laikė pirštą ant tarnybinio ginklo nuleistuko, nesant tiesioginio ginklo panaudojimo poreikio, tuo pažeidė PD prie LR VRM generalinio komisaro 2000 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 354 patvirtintos „Teisės naudotis policijos ginkluote suteikimo policijos pareigūnams, ginkluotės skyrimo, išdavimo, saugojimo ir naudojimo, saugaus elgesio su ginklu bei ginklo priežiūros instrukcijos“ 37.2 p. reikalavimus, dėl ko suklupdamas iššovė į L. M., padarydamas jam šautinį kiaurinį krūtinės ląstos sužalojimą ir stuburo krūtininio XI slankstelio kūno, kairiojo plaučio, epikardo ir širdies dešiniojo skilvelio sužalojimus, nuo kurių L. M. įvykio vietoje mirė.

Nukentėjusieji A. M. ir L. M. kasaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartį, priteisti jiems kiekvienam po 1 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kasatoriai nurodo, kad policijos pareigūnas G. K., pasaloje laukdamas jaunuolių ir bandydamas juos sulaikyti, nevilkėjo policijos darbuotojo uniformos, o tik kamufliažinį švarką su užrašu „policija“, tai neatitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 319 „Dėl policijos pareigūnų uniformos ir skiriamųjų ženklų pavyzdžių patvirtinimo“ bei 2004 m. birželio 14 d. nutarime Nr. 748 „Dėl pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžių patvirtinimo“ nustatytų reikalavimų. Be to, išlipęs iš automobilio G. K. tinkamai neprisistatė. Kadangi kamufliažinės striukės užrašo „policija“ jaunuoliai iš tolo galėjo nepastebėti, nuteistasis turėjo prisistatyti taip, kad niekam nekiltų abejonių dėl jo priklausymo policijai. Jis neįvertino to, kad L. M. sulaikymą galėjo suprasti, kaip ginkluotą užpuolimą. Kasatoriai pabrėžia, kad Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimą ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Naudodami prievartą policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių. Nukentėjusiųjų nuomone, policijai buvo žinomi jų sūnaus identifikaciniai duomenys, nes jo dokumentai buvo surasti įvykio vietoje, todėl, net ir pabėgęs iš įvykio vietos, jis galėjo būti surastas namuose ar mokykloje. Pagal Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnio 4 dalį yra draudžiama panaudoti šaunamąjį ginklą žmonių susibūrimo vietose, jeigu nuo to gali nukentėti pašaliniai asmenys, prieš nepilnamečius, jei jų amžius žinomas pareigūnui, išskyrus atvejus, kai jie priešinasi pavojingu žmogaus gyvybei ar sveikatai būdu arba jei užpuola tokių asmenų grupė ir šis užpuolimas kelia grėsmę gyvybei ar sveikatai. Byloje nėra faktinių duomenų, kad prieš policijos pareigūnus buvo imtasi aktyvių veiksmų, siekiant išvengti sulaikymo, tačiau pakanka įrodymų, paneigiančių nelaimingo atsitikimo versiją. G. K. paaiškinimus, kad pistoletas iššovė netikėtai, jam nugriuvus ant žemės, remdamasis medicinos specialisto išvada Nr. 972, paneigė Klaipėdos ekspertinio skyriaus vedėjas D. Vitkus, kurio nuomone, G. K., šaudydamas į L. M., ranką su pistoletu laikė nutaikęs šiam į nugarą ir iš tokios pozicijos šaudė. Teismas ignoravo liudytojų R. P. ir R. S. parodymus, nors šie asmenys buvo įvykio vietoje ir nuo pat pirminės apklausos nurodė, kad policijos pareigūnas G. K. šaudė į nubėgančio L. M. nugarą. Kasatorių įsitikinimu, L. M. buvo nušautas tyčia. Jis nesipriešino, o tik bėgo, pamatęs ginkluotą ir agresyviai nusiteikusį asmenį, apsirengusį neaiškia apranga, kuris pradėjo šaudyti. G. K. veiksmai prieštaravo protingumo, proporcingumo principams ir įstatymų reikalavimų nuostatoms, nes jis tyčia nereikalingoje situacijoje pradėjo šaudyti, prieš tai pats suvokęs, jog yra nepanašus į policijos pareigūną savo apranga ir sulaikomieji asmenys negali įsitikinti, jog jie turi vykdyti teisėtos valdžios reikalavimus sustoti. Kasatoriai taip pat pabrėžia, kad jų netenkina priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis. Sumažindamas neturtinės žalos atlyginimą apeliacinės instancijos teismas nurodė bylos medžiagos neatitinkančius argumentus. Jų sūnui nebuvo pareikštas joks kaltinimas, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog jis aktyviai priešinosi policijos pareigūnams. Be to, teismas nepagrįstai susiejo dvi skirtingas turtinės ir neturtinės žalos rūšis. Kasatoriai įsitikinę, kad jų skausmas ir dvasinės kančios, netekus sūnaus, atitinka civiliniame ieškinyje nurodytas sumas, o priteista suma negali kompensuoti negrįžtamo praradimo. Faktiškai teismas jiems moralinės žalos nepriteisė, nes vien tik sūnaus išauginimas šeimai kainavo daugiau nei šimtą tūkstančių litų. Skunde taip pat pabrėžiama, kad pirmosios instancijos ir apeliacinis teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, todėl nepagrįstai sumažino prašomas priteisti sumas. Kasatoriams ypatingai skaudu, kad jų sūnaus gyvybę atėmė valstybės pareigūnas, kurio uždavinys saugoti žmogaus gyvybę ir sveikatą. Jie įsitikinę, kad nuteistojo veiksmai diskreditavo ne tik policijos instituciją, bet ir pačią valstybę.

Kasacinis skundas atmestinas.

Kasatoriai L. M. ir A. M. kasaciniame skunde iš esmės kelia vieną pagrindinį klausimą – neturtinės žalos dydžio klausimą. Pažymėtina, kad žalos dydžio nustatymas nėra teisės taikymo problema. Tai fakto klausimas. Vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. tikrinamas tik teismo sprendimų teisėtumas. Atsižvelgdama į tai kolegija patikrina ar teismas BPK 113, 115 straipsnių tvarka nagrinėdamas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, tinkamai vadovavosi civilinės teisės normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo kriterijus.

 

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

 

Teisėjų kolegija sutinka su kasaciniame skunde išdėstyta nukentėjusiųjų L. M. ir A. M. pozicija, kad jų sūnaus, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvybė, yra aukščiausia vertybė, kurios įkainoti neįmanoma, kaip neįmanoma išmatuoti ir tėvų patirtą dvasinį skausmą bei kančią, netekus savo vaiko, su kuriuo juos siejo stiprus emocinis ryšys ir glaudūs tarpusavio santykiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą akcentavęs, kad ne­tur­ti­nės ža­los at­ly­gi­ni­mo sri­ty­je vi­siš­ko ža­los at­ly­gi­ni­mo prin­ci­pas (res­ti­tu­tio in in­teg­rum) objektyviai ne­ga­li bū­ti tai­ko­mas vi­sa apimtimi, ka­dan­gi ne­tur­ti­nės ža­los tiks­liai įver­tin­ti pi­ni­gais ne­įma­no­ma. Įsta­ty­mas nu­ma­to pi­ni­gi­nę satis­fak­ci­ją, ku­ria sie­kia­ma, kiek įma­no­ma tei­sin­giau kom­pen­suo­ti nu­ken­tė­ju­sio­jo pa­tir­tus dva­si­nius išgyvenimus, fi­zi­nį skaus­mą ir kt., o teis­mo funk­ci­ja yra nu­sta­ty­ti tei­sin­gą pi­ni­gi­nę kom­pen­sa­ci­ją už pa­tir­tą skriau­dą (dvasi­nius iš­gy­ve­ni­mus, fi­zi­nius pra­ra­di­mus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis, priimta byloje N. Žungailienė v. specialios paskirties UAB „Vilniaus troleibusai“, bylos Nr. 3K-3-371/2003, 2004 m. vasario 18 d. nutartis byloje  O. Rysis, M. Rysytė, V. Rysytė, J. Komarova ir N.Komarovas v. Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-16/2004).

            Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtine žala laikomas pakenkimas teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialioms vertybėms. Ji gali būti padaroma, pažeidžiant skirtingus gėrius. Be abejo, žmogaus sveikata, gyvybė yra aukščiausios vertybės, todėl išgyvenimai, sukelti dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, yra ypač dideli. Nors žala padaroma nematerialioms vertybėms, tačiau jos ginamos turtiniais būdais. Neturtinės žalos atlyginimo sąlygos ir skaičiavimo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Joje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, kuriuo atimta žmogaus gyvybė. Pažymėtina tai, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Vis dėlto, teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, nėra visiškai laisvas, jis atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Vienas iš pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus darbinei veiklai, šeimyniniam gyvenimui. Išanalizavus nagrinėjamus teismų procesinius sprendimus, matyti, kad teismai atsižvelgė į G. K. padarytos žalos sukeltas pasekmes, o būtent į tai, kad netikėta vaiko mirtis tėvams sukėlė skaudžius dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, neigiamai paveikė jų gyvenimą. Teismai atkreipė dėmesį į tai, kad, netekus sūnaus, pablogėjo nukentėjusiosios L. M. sveikata, todėl jai priteistas didesnis neturtinės žalos atlyginimas nei nukentėjusiajam A. M.

Nustatant nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydį, buvo įvertinta nuteistojo G. K. kaltė, atkreipiant dėmesį į tai, kad žalą padaręs asmuo veikė neatsargiai, t. y. sąmoningai nesiekė sukelti dvasinių ir moralinių išgyvenimų. Veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir pan., yra padaroma kur kas didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju, todėl akivaizdu, kad, esant pastarajai kaltės formai, neturtinės žalos dydis atitinkamai mažesnis. Nuteistojo kaltės forma, taip pat nukentėjusiojo asmeninės savybės ir elgesys buvo tos reikšmingos bylai aplinkybės, į kurias atsižvelgęs apeliacinės instancijos teismas sumažino neturtinės žalos atlyginimą. Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į nukentėjusiojo L. M. asmenines savybes (jis buvo įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, anksčiau baustas administracine tvarka, turėjo žalingų įpročių) ir jo elgesį sulaikymo metu (nepaklusęs teisėtam policijos pareigūno reikalavimui, bandė pabėgti).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, turi atsižvelgti ir į padarytos turtinės žalos dydį. Teismas nukentėjusiajam A. M. priteisė 12 237,84 Lt turtinės žalos atlyginimą ir nurodė motyvus, kodėl nustatė būtent tokią sumą. Teismai turtinės žalos atlyginimo tiesiogiai nesiejo su neturtinės žalos dydžio nustatymu, todėl negalima sutikti su kasatorių skundo argumentu, kad teismai neatskyrė šių dviejų žalos rūšių. Priešingai, būtent nukentėjusieji A. M. ir L M., kasaciniame skunde teigdami, kad jiems priteista neturtinės žalos atlyginimo suma per maža, nes vien tik sūnaus išauginimas šeimai kainavo daugiau nei šimtą tūkstančių litų, painioja neturtinę žalą su turtine.

Kadangi nukentėjusiesiems neturtinę žalą padarė valstybės valdžios institucijos pareigūnas žala buvo priteista iš valstybės. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra naudojami tokie neturtinės žalos dydžio nustatymo aspektai, kaip šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis, kiti ekonominio pobūdžio faktoriai, atspindintys žalą padariusio asmens – valstybės – turtinę padėtį ir turintys įtakos teisingos kompensacijos parinkimui. Derėtų pažymėti, kad L. M. ir A. M. priteistos neturtinės žalos dydį lėmė ir ekonominis bei socialinis valstybės pajėgumas, būtinybė atsižvelgti į visuomenės interesą, išlaikyti tam tikrą interesų pusiausvyrą.

Išanalizavus bylos medžiagą, darytina išvada, kad, priteisiant neturtinę žalą nukentėjusiesiems, buvo atsižvelgta į neturtinės žalos sukeltas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Savo procesiniame sprendime apeliacinės instancijos teismas nurodė argumentus, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis buvo sumažintas. Teismas akcentavo, kad tai priklauso ne tik nuo pažeistos vertybės ir atsiradusių sunkių pasekmių, bet ir kitų svarbių kriterijų (žalą padariusio asmens kaltės, nukentėjusiojo asmeninių savybių bei elgesio). Kolegijos nuomone, apygardos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso bei Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką.

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad neturtinę žalą priteisdamas iš valstybės teismas vadovavosi Policijos veiklos įstatymo 22 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, kad neteisėta policijos pareigūno veika fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą atlygina valstybė teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau nedetalizavo ir konkrečiai nenurodė, būtent kokiais teisės aktais remdamasis priteisė iš valstybės neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiesiems. Kadangi šis klausimas išeina iš kasacinio skundo nagrinėjimo ribų, kolegija jo plačiau nenagrinėja.

Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o apeliacinės instancijos teismo nutartis skundo ribose laikytina teisėta (BPK 384 straipsnio 5 dalis).

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

            Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų L. M., A. M. kasacinius skundus atmesti.

 

 

Teisėjai                                                                                                 Gintaras Goda

 

 

                                                                                                                        Valerijus Čiučiulka

 

 

                                                                                                                        Benediktas Stakauskas