Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-439-988/2019

Teisminio proceso Nr.: 4-68-3-02845-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.9.4.1; 21.11.10

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

        Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Darius Pranka teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens M. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 22 d. nutarties, kuria netenkintas M. J. skundas ir paliktas galioti nepakeistas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2019 m. gegužės 8 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl M. J. pripažinimo kaltu ir nubaudimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 420 straipsnio 1 dalį ir jam skirtos 200,00 Eur baudos bei administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo 4 mėnesiams.

        Teismas

n u s t a t ė : 

I. Priimtų sprendimų esmė

1.       Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto Algio Tučinsko 2019 m. gegužės 8 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) M. J. buvo pripažintas kaltu pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis 2019 m. vasario 6 d., apie 15 val. 50 min., Vilniuje, Kalvarijų g., ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas maršrutinį autobusą SOLARIS URBINO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keitė važiavimo kryptį, t. y. rikiavosi iš pirmosios eismo juostos į antrąją neįsitikinęs, kad tai daryti saugu, nedavė kelio gretima antrąja eismo juosta važiuojančiam automobiliui SUBARU LEGACY, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo K. K., priversdamas vairuotoją K. K. keisti važiavimo kryptį ir išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą, tuo sukeldamas pavojų eismo saugumui ir eismo dalyviams, t. y. maršrutinio autobuso SOLARIS URBINO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleiviams ir automobilio SUBARU LEGACY vairuotojui K. K.. Šiais savo veiksmais M. J. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės  2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 101, 104 punktus (2018 m. spalio 3 d. nutarimo Nr. 989 redakcija). M. J. paskirta administracinė nuobauda – 200,00 Eur bauda, ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 4 mėnesiams (b. l. 8–9).

2.       Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo M. J. skundu, pateiktu nutarimą priėmusiai institucijai, Vilniaus miesto apylinkės teismo prašė panaikinti minėtą nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį jo atžvilgiu nutraukti (b. l. 2–5).

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 22 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. II-466-1017/2019 netenkintas pareiškėjo M. J. skundas ir paliktas nepakeistas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto A. Tučinsko 2019 m. gegužės 8 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini).

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 22 d. nutartyje teismas sprendė, jog, įvertinus visumą aplinkybių, abejonių dėl M. J. veiksmų kvalifikacijos pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį teismui nekyla, jo kaltė įrodyta tinkamai nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Teismo vertinimu, šonine vaizdo kamera užfiksuotas vaizdo įrašas patvirtina, kad autobusas nebuvo pilnai persirikiavęs iš pirmosios eismo juostos į antrąją ir nevažiavo visiškai tiesiai, kai automobilis SUBARU LEGACY pasirodė jo kairiajame šone. Taip pat teismas sprendė, jog autobusas rikiavosi į kairę (iš pirmosios eismo juostos į antrąją eismo juostą) tuo metu, kai pro jį antrąja eismo juosta jau važiavo automobilis SUBARU LEGACY. Skundžiamoje nutartyje teismas darė išvadą, jog pareiškėjas nepagrįstai rašytiniuose K. K. paaiškinimuose nurodytas frazes, kad jis lenkė autobusą, vertina kaip jo kaltės pripažinimą. Skundžiamoje nutartyje teismas konstatavo, kad pareigūnui nagrinėjant bylą ne teismo tvarka nebuvo padaryta jokių esminių procesinių pažeidimų, kurie galėtų turėti įtakos priimto sprendimo teisingumui ar pažeistų pareiškėjo procesines teises. Teismas pažymėjo, jog bylą tiriantis pareigūnas negali būti atsakingas dėl to, kad jam UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė tik vienos autobuso kameros (priekinės) vaizdo įrašą. Teismui išreikalauti ilgesnio šoninės autobuso kameros vaizdo kameros įrašo nepavyko, nes juo disponavusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ įrašų nesaugojo. Kai policija gavo antrąjį vaizdo įrašą, jau buvo praėję 10 dienų, kurias, bendrovės teigimu, saugomi vaizdo kamerų įrašai, todėl nustačius, jog vaizdo kameros įrašas yra labai trumpas, išreikalauti ilgesnio jau nebuvo objektyvios galimybės. Teismas sprendė, jog skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, juo M. J. paskirta teisinga nuobauda ir administracinio poveikio priemonė, tinkamai įvertinus nusižengimo pobūdį bei jo padarymo aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą (b. l. 87–98).

II. Apeliacinio skundo argumentai

5.       Apeliaciniu skundu M. J. prašo panaikinti skundžiamus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 22 d. nutartį ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto Algio Tučinsko priimtu 2019 m. gegužės 8 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paskirtą administracinę nuobaudą – 200,00 Eur baudą, bei administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 4 mėnesiams. Apelianto M. J. teigimu, priimta nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, teismas visapusiškai, objektyviai ir išsamiai neišsiaiškino bylos faktinių aplinkybių, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pažeidė nekaltumo prezumpciją bei in dubio pro reo principą ir priėmė neteisingą procesinį sprendimą. Apeliaciniame skunde argumentuojama, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas vaizdo įraše „(duomenys neskelbtini)“ užfiksuotas faktines aplinkybes, autobuso salono geltono turėklo atspindį, matomą šoninio stiklo viduryje, galimai palaikė balta punktyrine linija, skiriančia eismo juostas. Apeliaciniame skunde apeliantas pažymi, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog autobusas artėja prie dvigubos ištisinės linijos ir ją palydinčios artėjimo linijos. Tai yra nereguliuojama Naujakiemio g. – Kalvarijų g. sankryža, pažymėta pirmumo teisės ženklais ir kelio žymėjimu. M. J. teigimu, teismas nepagrįstai netyrė M. J. piktybiškumo, pastarajam autobusu užbaigiant manevrą, ir kuo piktybiškumas pasireiškė. Apeliantas nurodė, jog pateiktas autobuso salono vaizdo kameros įrašas „(duomenys neskelbtini)“ nėra objektyvus ir neįrodo, kad M. J. kaltas. M. J. saugiai persirikiavo. Pastebėjo, kad autobusui persirikiavus į antrąją eismo juostą 70 proc., fotonuotraukose (b. l. 78­ –79) nesimato automobilio SUBARU LEGACY autobusui iš kairės. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad neatitinka vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių liudytojo K. K. paaiškinimai, jog autobuso persirikiavimo metu jis buvo kairėje autobuso pusėje, viduryje. M. J. nuomone, teismas nepagrįstai nenagrinėjo automobilio SUBARU LEGACY vairuotojo K. K. tyčios klausimo, pastarajam trukdant autobusui užbaigti manevrą. Be to, teismas nepakankamai atsižvelgė į K. K. teismo posėdyje duotus paaiškinimus, kurie patvirtina, jog K. K. pamatė autobusą, pradedantį rikiuotis į antrąją eismo juostą, jo automobiliui iki autobuso likus 50 metrų ar daugiau. Apeliantas pažymėjo, kad, nesant autobuso galinės vaizdo kameros įrašo, nėra galimybės nustatyti automobilio SUBARU LEGACY greičio ir šio automobilio atstumo iki autobuso. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog K. K., pamatęs, kad autobusas rikiuojasi, privalėjo stabdyti, o ne didinti greitį tam, kad aplenkti autobusą ar autobusui sutrukdyti užbaigti manevrą. M. J. pastebėjo, jog iš fotonuotraukų (b. l. 78­ –79) matyti, kad nuo autobuso kairės pusės iki dvigubos ištisinės linijos neužtenka pločio važiuoti lengvajam automobiliui. K. K. nesiėmė jokių priemonių, kad neįvyktų eismo įvykis, tikslingai matydamas, kad nepravažiuos. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog teismas nenagrinėjo automobilio SUBARU LEGACY greičio, nors peržiūrėjus vaizdo kameros įrašą „(duomenys neskelbtini)“ matyti, jog automobilis SUBARU LEGACY aplenkia autobusą per 2,5 sekundes. Laikas skaičiuotas nuo automobilio SUBARU LEGACY priekinės dalies / autobuso galinės dalies įsivaizduojamos susikirtimo ribos iki automobilio SUBARU LEGACY pasisukimo priekyje po staigaus stabdymo ir autobuso kliudymo. M. J. argumentavo, jog teismas neatkreipė dėmesio į K. K. neteisingą teiginį, kad autobusas neleido jam užbaigti manevrą. Apeliantas apibendrino, kad K. K. matė kliūtį, tačiau nesiėmė priemonių saugiam eismui užtikrinti. Jis, neįsitikinęs, kad saugiai pravažiuos antrąja eismo juosta, aplenks antrojoje eismo juostoje autobusą, toliau važiavo, todėl jo veiksmai buvo tyčiniai. Apelianto vertinimu, M. J. būtų galima kaltinti padarius administracinį nusižengimą tik tuo atveju, jeigu automobilis SUBARU LEGACY būtų atsitrenkęs ar prisilietęs prie autobuso galinės dalies. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, jog teismas nenustatė, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys ir K. K. paaiškinimai patvirtina, kad dėl kilusio eismo įvykio yra kaltas K. K.. M. J. pastebėjo, kad teismas neteisingai nurodė eismo įvykio vietą. Eismo įvykis įvyko prie Kalvarijų g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, už Naujakiemio stotelės, o ne važiuojant link Naujakiemio stotelės. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas negalėjo žinoti ar spręsti vidiniu įsitikinimu, ką reiškia lenkimas K. K. paaiškinimų „Lenkiau, beveik buvau aplenkęs“ kontekste. Teismas neapklausė K. K., ką jis turi omenyje teigdamas, kad jis lenkė. Apeliaciniame skunde minima, jog teismas neatkreipė dėmesio į K. K. teismo posėdyje duotų paaiškinimų prieštaravimą, kad, pagal K. K., automobiliui SUBARU LEGACY važiuojant priešpriešiniu eismu, būnant autobuso kairėje pusėje, neva ties autobuso viduriu, matyti autobuso galinė dalis dar pirmojoje eismo juostoje. Teismo posėdyje K. K. teigė, jog automobilis SUBARU LEGACY išvažiavo į priešingą eismo juostą, kirto juostas, vėliau tęsė judėjimą priešinga juosta, autobuso kairėje pusėje. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad K. K. teiginys, jog atvykę policininkai nupiešė schemą po eismo įvykio, kurioje matyti, kad autobusas pirmojoje eismo juostoje, yra klaidingas, nes schemoje autobusas nupieštas antrojoje juostoje. M. J. atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog autobusas nekirto dvigubos ištisinės linijos ir neatsitrenkė į automobilį SUBARU LEGACY. Vaizdo įrašas „(duomenys neskelbtini) Copy 2“ patvirtina, kad automobilis SUBARU LEGACY grįždamas sukelia eismo įvykį, o ne autobusas išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Vaizdo įrašo „(duomenys neskelbtini)“ 5-7 sek. matyti, kad K. K., beveik aplenkęs autobusą priešinga eismo juosta, stabdė ir suko į dešinę. Eismo įvykis kilo K. K. grįžtant iš priešpriešinės eismo juostos į dešinės pusės eismo kryptį, pravažiavus apie 70-80 metrų už autobuso persirikiavimo vietos, neaplenkus autobuso ar išsigandus priešpriešais atvažiuojančio automobilio. K. K. nesiėmė jokių priemonių, kad neįvyktų eismo įvykis, tikslingai matydamas, kad nepravažiuos, kirto ištisines linijas, išvažiavo į priešingą eismo juostą, lenkė, grįždamas neįsitikino saugaus šoninio atstumo iki autobuso, jį užkabino ir dėl to kilo eismo įvykis. Apeliantas remiasi specialisto Algio Tučinsko teigimu, jog M. J. galimas persirikiavimas nebuvo pagrindinis priežastinis veiksmas eismo įvykiui kilti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas pateikė klaidingą teiginį, jog buvo pareikšti kaltinimai dėl eismo įvykio sukėlimo ir K. K.. 2019 m. balandžio 16 d. atsakyme į prašymą M. J. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) viršininko E. Tučio rašoma, jog kaltinimas pateiktas M. J.. Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad teismas iškreipė M. J. teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus nurodydamas, jog M. J. neva namuose parašė paaiškinimą ir pateikė vaizdo įrašą. Teismo posėdyje M. J. teigė, jog nerašė namie paaiškinimų, nes įtarė neteisėtus policijos pareigūnų A. Tučinsko ir Juliaus Buračiausko susitarimus. Apeliantas akcentavo, jog teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad sutrumpintą autobuso antrąjį (salono) vaizdo kameros įrašą („(duomenys neskelbtini)“) policijos pareigūnas Julius Buračiauskas pristatė į VPK tarp 2019 m. kovo 26 d. ir 2019 m. balandžio 12 d. M. J. jau buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas ir priimtas nutarimas. Policijos pareigūnas A. Tučinskas M. J. apie antrąjį vaizdo kameros įrašą pranešė tik M. J. atvykus į administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą 2019 m. balandžio 12 d. Teismui nepavyko išreikalauti 2019 m. vasario 6 d. autobuso salono kameros įrašo, nors vaizdo kameros veikia, filmuoja tolygiai tuo pačiu laiku. Tuo tarpu, priekinės autobuso vaizdo kameros įrašas buvo pateiktas 2019 m. vasario 8 d. Šios aplinkybės įrodo, jog specialisto A. Tučinsko nutarimas galėjo būti įtakojamas. M. J. apeliaciniame skunde pateikiamas argumentas, kad pirmosios instancijos teismas ir policijos pareigūnas A. Tučinskas turėjo galimybę gauti GPS duomenis iš VVT, tačiau tuo nepasinaudojo. M. J. darė išvadą, jog pareigūnas A. Tučinskas dėl asmeninių paskatų nubaudė M. J.. Apeliaciniame skunde pastebima, jog skundas dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje VPK buvo paduotas 2019 m. gegužės 27 d., tačiau skundas kartu su byla perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui 2019 m. birželio 13 d., tai yra 10 dienų pažeidus ANK 622 straipsnio 2 dalyje nustatytą 5 darbo dienų terminą. Tai rodo, jog buvo bandoma daryti įtaką galutiniam sprendimui. Apeliaciniame skunde M. J. nurodo, jog teismas nenagrinėjo K. K. ir M. J. paskirtų administracinių nuobaudų adekvatumo. Priešingomis eismo juostomis važiavęs ir kirtęs dvi ištisines linijas K. K. nubaustas 10,00 Eur bauda, o M. J. 200,00 Eur bauda ir 4 mėnesių teisės vairuoti transporto priemones atėmimu. Teismas galimai netikrino ir į bylą nepateikė administracinių nusižengimų registro duomenų apie K. K. už pastaruosius 5 metus. Apeliantas pastebėjo ir tai, kad 2019 m. liepos 15 d. teismo posėdyje, 33 min. 48 sek., 30 min. 21 sek., teismas nepagrįstai nutraukė K. K. paaiškinimus (b. l. 105–107).

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

M. J. apeliacinis skundas atmetamas   

6.       ANK 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Apygardos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog skundžiama apylinkės teismo nutartis, kuria paliktas galioti nepakeistas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2019 m. gegužės 8 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini), yra teisėta ir M. J. pagrįstai pripažintas kaltu pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį bei jam paskirta administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė yra teisinga ir proporcinga.

7.       ANK 420 straipsnio 1 dalyje (2017 m. lapkričio 12 d. įstatymo Nr. XIII-640 redakcija) nustatyta, kad transporto priemonių vairavimas vienu metu ar paeiliui padarant kelis grėsmę eismo saugumui keliančius eismo taisyklių pažeidimus, lenkimas vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles draudžiama lenkti, vairavimas neteisėtai organizuotose transporto priemonių lenktynėse, pavojingą situaciją sukėlęs (t. y. privertęs kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti) Kelių eismo taisyklių pažeidimas, tokią pat pavojingą situaciją sukėlęs įvažiavimas į priešpriešinio eismo juostą pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus, užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto septyniasdešimt iki dviejų šimtų trisdešimt eurų ir neturintiems teisės vairuoti transporto priemones asmenims – nuo trijų šimtų iki šešių šimtų eurų. ANK 420 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių. Kartu aukštesnysis teismas pažymi, jog ANK 420 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nepateikiamas baigtinis aplinkybių, rodančių, jog buvo sukelta pavojinga situacija, sąrašas.

8.       Institucijos nutarimu M. J. pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį buvo nubaustas už tai, kad padarė vieną iš ANK 420 straipsnio 1 dalyje įvardytų alternatyvių veikų – KET 9, 101, 104 punktų pažeidimus, sukėlusius pavojingą situaciją automobilio SUBARU LEGACY vairuotojui K. K. ir autobuso keleiviams, tai yra privertusį automobilio SUBARU LEGACY vairuotoją keisti važiavimo kryptį ir išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą (b. l. 8). Pagal KET 9 punktą eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 101 punkte numatyta, jog prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. KET 104 punkte nustatyta, kad persirikiuodamas vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms gretima eismo juosta ta pačia kryptimi. Jeigu ta pačia kryptimi važiuojančios transporto priemonės persirikiuoja kartu, vairuotojas privalo duoti kelią dešinėje esančiai transporto priemonei. Nutarime konstatuojama, kad M. J. prieš persirikiuodamas iš pirmosios eismo juostos į antrąją eismo juostą neįsitikino, jog tai daryti saugu, nedavė kelio gretima antrąja eismo juosta ta pačia kryptimi važiavusiam automobiliui SUBARU LEGACY, kurį vairavo K. K., priversdamas jį keisti važiavimo kryptį ir išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą, ir tokiu būdu sukėlė pavojų autobuso keleiviams bei automobilio SUBARU LEGACY vairuotojui K. K..

9.       Apeliaciniu skundu ginčijama skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog abejonių dėl M. J. veiksmų kvalifikacijos pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį teismui nekyla, jo kaltė įrodyta tinkamai nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad byloje esančių įrodymų visuma yra pakankama konstatuoti, jog byloje įrodyta, kad M. J. vairuodamas maršrutinį autobusą, rikiavosi iš pirmosios eismo juostos į antrąją neįsitikinęs, kad tai daryti saugu, nedavė kelio gretima antra eismo juosta važiuojančiam automobiliui SUBARU LEGACY, priversdamas jo vairuotoją K. K. keisti važiavimo kryptį ir išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą, tokiu būdu pažeisdamas KET 9, 101, 104 punktus (b. l. 93). Apeliaciniame skunde teigiama, jog M. J. tinkamai įvykdė minėtuose KET punktuose nustatytas pareigas: tai yra nekėlė pavojaus kitų eismo dalyvių ar jų turto saugumui (KET 9 punktas), prieš persirikiuodamas įsitikino, kad tai daryti saugu, ir davė kelią kitiems eismo dalyviams (KET 101 punktas), davė kelią transporto priemonėms, važiuojančioms gretima eismo juosta ta pačia kryptimi (KET 104 punktas). M. J. nuomone, jis prieš persirikiuodamas įsitikino, kad tai daryti saugu, persirikiavo nekliudydamas ir nesukeldamas pavojaus autobuso keleiviams, automobilio SUBARU LEGACY vairuotojui K. K., važiavusiam gretima eismo juosta ta pačia kryptimi, todėl jis nepažeidė minėtų KET punktų. Tokią apeliacinio skundo poziciją apeliantas grindžia fotonuotraukomis (b. l. 78–79), vaizdo įrašu „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 43, 63), liudytojo K. K. parodymais teismo posėdžio metu (b. l. 74–75). Nurodo, kad K. K. teisme parodė, jog jis pamatė autobusą, pradedantį rikiuotis į antrąją eismo juostą, jo automobiliui iki autobuso likus 50 metrų ar daugiau. Autobusui persirikiavus į antrąją eismo juostą 70 proc., šiose fotonuotraukose vis dar nematomas automobilis SUBARU LEGACY autobusui iš kairės antroje eismo juostoje. Be to, minėto vaizdo įrašo 00 val. 00 min. 00 sek. taip pat nematomas šis automobilis (matyti tuščia) kairiajame autobuso šone, galinėje jo dalyje. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliacinio skundo pozicija nesutinka. Daroma priešinga išvada – M. J. prieš persirikiuodamas neįsitikino, kad tai daryti saugu, persirikiavo sukeldamas pavojų automobilio SUBARU LEGACY vairuotojui K. K., važiavusiam gretima eismo juosta ta pačia kryptimi bei autobuso keleiviams.  

10.       Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, visų pirma, vaizdo kamerų įrašai paneigia apelianto argumentus, kad jis persirikiuodamas tinkamai įvykdė minėtas KET 9, 101, 104 punktuose nustatytas pareigas. Pirmosios instancijos teismas nutartyje visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad autobusas rikiavosi į kairę (iš pirmosios eismo juostos į antrąją eismo juostą) tuo metu, kai pro jį antrąja eismo juosta jau važiavo (artėjo link autobuso) automobilis SUBARU LEGACY (b. l. 92). Peržiūrėjus byloje esančius vaizdo įrašus nustatyta, kad autobuso manevro (persirikiavimo) pradžia yra užfiksuota vaizdo įrašo „(duomenys neskelbtini)“ 04 min. 11 sek. ir vaizdo įrašo „(duomenys neskelbtini)“ 00 min. 01 sek. Iš šių vaizdo įrašų momentų matyti, kad autobusas pradėjo persirikiavimo manevrą, kai jo priekinė dalis pravažiavo siaurą brūkšninę liniją, kurios brūkšnių ir tarpų ilgis vienodas, ir buvo lygiagreti dvigubai ištisinei linijai, tačiau galinė dalis vis dar buvo lygiagreti siaurai brūkšninei linijai, kurios brūkšnių ir tarpų ilgis vienodas. Iš vaizdo įrašo „(duomenys neskelbtini)“ 00 min. 01 sek. matyti, jog tuo momentu, kai autobusas pradėjo persirikiuoti iš pirmosios eismo juostos į antrąją eismo juostą, ne daugiau kaip prieš kelis metrus iki autobuso galinės dalies, lygiagrečiai siaurai brūkšninei linijai, kurios brūkšnių ir tarpų ilgis vienodas, antroje eismo juostoje pasirodė automobilis SUBARU LEGACY, kuris vėliau tolygiai bei palaipsniui, autobusui besukant iš pirmos eismo juostos į antrą, suko iš antrosios eismo juostos link dvigubos ištisinės juostos, o vėliau ją kirto išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą. Tokie duomenys paneigia apelianto argumentą, jog autobusas persirikiavimo manevrą pradėjo nuo automobilio SUBARU LEGACY iki autobuso dar buvus saugiam atstumui. Iš vaizdo įrašų akivaizdžiai matyti, kad automobiliui SUBARU LEGACY esant antroje eismo juostoje ir būnant ne daugiau kaip kelių metrų atstumu iki autobuso galinės dalies, autobusas iš esmės didžiąja savo dalimi dar važiavo pirmąja eismo juosta ir tik tuo momentu pradėjo manevrą į antrąją eismo juostą. Įvertinus šias aplinkybes, sprendžiama, kad M. J. matė arba turėjo matyti netoli autobuso galinės dalies buvusį automobilį SUBARU LEGACY, o jį matydamas ne tikėtis, kad šio automobilio vairuotojas stabdys, bet pats nekelti pavojaus eismo saugumui ir netęsti persirikiavimo į kitą eismo juostą.

11.       Apeliaciniame skunde teisingai pažymima, kad vaizdo įrašo „(duomenys neskelbtini)“ 00 min. 00 sek. automobilio SUBARU LEGACY dar nebuvo, tačiau jau po 1 sekundės šis automobilis jau pasirodė. Todėl teismas negali sutikti su apeliantu, kad jis pakankamai įsitikino, jog persirikiuoti yra saugu. Pastebima ir tai, jog teismo posėdyje M. J. paaiškino, kad, kai jis nusprendė rikiuotis į antrąją eismo juostą, automobilis buvo dar toli nuo jo, jis matė jo šviesas (b. l. 74). Taigi M. J. pripažino, kad prieš persirikiuodamas jis matė automobilį, tačiau subjektyviai vertino, kad jis dar toli. Apeliantas nurodo, kad fotonuotraukose (b. l. 78–79) automobilis SUBARU LEGACY nėra nematomas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šios fotonuotraukos yra 00 min. 02 sek. ištraukos iš vaizdo įrašo „(duomenys neskelbtini)“. Peržiūrėjus šio vaizdo įrašo 00 min. 02 sek., aiškiai matyti pravažiuojantis automobilis SUBARU LEGACY. Kadangi šios fotonuotraukos ne visiškai informatyvios, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, jog šio įrašo 00 min. 02 sek. nėra pasirodžiusi automobilio SUBARU LEGACY priekinė dalis, o teismas tokiu atveju vadovaujasi vaizdo įrašu, kaip patikimesniu įrodymu.

12.       Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nenustatė ir nenagrinėjo automobilio SUBARU LEGACY greičio. Be to, nesant autobuso galinės vaizdo kameros įrašo, nėra galimybės nustatyti automobilio SUBARU LEGACY greičio ir šio automobilio atstumo iki autobuso. Apygardos teismo vertinimu, viena vertus, nesant stabdymo žymių ir kitų pėdsakų įvykio vietoje, nustatyti automobilio greitį būtų sudėtinga; kita vertus, automobilio greitis šioje situacijoje nėra itin reikšmingas kriterijus nustatinėjant M. J. vairavimo pavojingumą, kadangi aukščiau išdėstytos aplinkybės dėl abiejų transporto priemonių išsidėstymo kelyje įrodo nesaugų atstumą tarp automobilio SUBARU LEGACY ir autobuso prieš persirikiuojant autobusui. Be to, kaip minėta, M. J. prieš persirikiuodamas neįsitikino, jog tai daryti saugu, nors matė artėjantį automobilį. Pažymima, kad nepaisant to, ar automobilis SUBARU LEGACY važiavo leistinu greičiu, ar šį greitį viršijo, M. J. turi pareigą keisti eismo juostas tik įsitikinęs, kad tai daryti saugu. Vien ta aplinkybė, jog K. K. galimai viršijo greitį, nereiškia, jog M. J. turi teisę persirikiuoti į kitą eismo juostą nekreipdamas dėmesio į gretima eismo juosta artėjantį automobilį. O tuo atveju, jeigu šis automobilis artėjo greičiau nei leistinas greitis, M. J. privalėjo netęsti pradėto persirikiavimo manevro, o grįžti atgal į savo eismo juostą. Nepagrįstas lūkestis, jog kito automobilio vairuotojas, autobusui išvažiuojant į gretimą eismo juostą, stabdys, negali šalinti M. J. pareigos jam nekliudyti. Priešingai, M. J. vairavo viešojo transporto priemonę, buvo atsakingas už keliasdešimt ja važiuojančių žmonių saugumą, todėl jam keliami ypatingai dideli reikalavimai būti pareigingam ir atidžiam bei jokiomis aplinkybėmis nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog nepagrįsti apeliacinio teismo argumentai, kad M. J. tinkamai įvykdė visas KET 9, 101, 104 punktuose nustatytas pareigas. 

13.       Taip pat neteisingas apelianto teiginys, kad M. J. būtų galima kaltinti padarius administracinį nusižengimą tik tuo atveju, jeigu automobilis SUBARU LEGACY būtų atsitrenkęs ar prisilietęs prie autobuso galinės dalies. ANK 420 straipsnio 1 dalies dispozicija numato administracinę atsakomybę už pavojingos situacijos sukėlimą, nesukeliant apelianto nurodomų padarinių. Todėl šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, į kurią autobuso dalį atsitrenkė automobilis ir ar apskritai jis į jį atsitrenkė. M. J. padaryti pažeidimai vertinami apsektu, ar buvo sukeltas pavojus kitiems eismo dalyviams – reali žala jiems nėra būtinas ANK 420 straipsnio 1 dalies požymis.

14.       Apeliaciniame skunde taip pat argumentuojama, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas vaizdo įraše „(duomenys neskelbtini)“ užfiksuotas faktines aplinkybes, autobuso salono geltono turėklo atspindį, matomą šoninio stiklo viduryje, galimai palaikė balta punktyrine linija, skiriančią eismo juostas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad skundžiamoje nutartyje yra nurodyta, jog „Sulėtinus įrašą, įrašo pradžioje matyti šalia autobuso laisva jo judėjimo krypties eismo juosta, jos kairiame šone matyti dviguba ištisinė linija, pereinanti į punktyrinę, po to vėl į ištisinę, ir matyti, kaip kairė autobuso pusė priartėja prie dvigubos ištisinės juostos, kai juodas automobilis Subaru važiuoja pro autobuso šoną“ (b. l. 92). Tokios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės atitinka vaizdo įraše „(duomenys neskelbtini)“ užfiksuotas aplinkybes. Šio vaizdo įrašo 00 min. 01 sek. – 00 min. 02 sek. aiškiai matyti geltono turėklo atspindys autobuso šoninio lango kairėje pusėje ir aiškiai matyti balta siaura brūkšninė linija, kurios brūkšnių ir tarpų ilgis vienodas. Apeliaciniame skunde nenurodoma, kurioje konkrečiai vietoje geltono turėklo atspindys galėjo būti supainiotas su balta siaura brūkšninė linija, kurios brūkšnių ir tarpų ilgis vienodas, bei kuo tai susiję su nagrinėjama situacija.

15.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti K. K. tyčios klausimą, pastarajam trukdant autobusui užbaigti manevrą. M. J. teigia, kad K. K., prieš ne mažiau kaip 50 metrų pamatęs, kad autobusas rikiuojasi, privalėjo stabdyti, o ne didinti greitį tam, kad aplenktų autobusą ar autobusui sutrukdytų užbaigti manevrą. M. J. pastebėjo, jog iš fotonuotraukų (b. l. 78­ –79) matyti, kad nuo autobuso kairės pusės iki dvigubos ištisinės linijos neužtenka pločio važiuoti. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus vertina kaip nepagrįstus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytojas K. K. teismo posėdyje pripažino, kad, kai autobusas pradėjo rikiuotis į jo eismo juostą, buvo apie 50 metrų atstumas tarp automobilio SUBARU LEGACY ir autobuso. Taip pat parodė, kad jis automobilio nestabdė, kadangi tikėjosi, jog autobusas jį praleis, be to, automobilio gale buvo daug mašinų (b. l. 74–75). Į šiuos skundo argumentus buvo atsakyta nutarties 13 punkte, todėl jų nekartojant apygardos teismas daro išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti tyčinius K. K. veiksmus, jam nestabdant ir tokiu būdu trukdant autobusui užbaigti manevrą. Šiuo atveju K. K. veiksmai nelėmė M. J. pavojingo vairavimo.

16.       Apeliaciniame skunde apeliantas pažymi, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog autobusas artėja prie dvigubos ištisinės linijos ir ją palydinčios artėjimo linijos. Apelianto vertinimu, tai yra nereguliuojama Naujakiemio g. – Kalvarijų g. sankryža, pažymėta pirmumo teisės ženklais ir kelio žymėjimu. Apygardos teismas nustatė, kad skundžiamoje nutartyje rašoma „<...> kairė autobuso pusė priartėja prie dvigubos ištisinės juostos <...>“, toks teiginys atitinka bylos medžiagą: vaizdo įrašus (b. l. 63), fotonuotraukas (b. l. 48). KET 1.3 papunktyje nustatyta, kad dviguba ištisinė linija skiria priešingų krypčių transporto srautus keliuose ir draudžia paženklintame kelio ruože važiuoti priešpriešinio eismo juostomis. Šią liniją kirsti draudžiama. KET 1.7 papunktyje nurodoma, kad siaura brūkšninė linija, kurios brūkšnių ir tarpų ilgis vienodas, žymi eismo juostas sankryžoje, įvažiavimo į kelią (išvažiavimo iš kelio) vietą ir gali žymėti važiuojamosios dalies kraštą. Šią liniją leidžiama kirsti iš abiejų pusių. Nagrinėjamu atveju iš vaizdo įrašo „(duomenys neskelbtini)“ 04 min. 08 sek. – 04 min. 10 sek. matyti, jog dvigubą ištisinę liniją keičia siaura brūkšninė linija, kurios brūkšnių ir tarpų ilgis vienodas, o ją pakeičia dviguba ištisinė linija. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, KET nenustato, kad toks horizontalusis ženklinimas suteikia tam tikriems eismo dalyviams pirmumo teisę. Pastebima, jog KET 1 priedo 3 punktas numato pirmumo kelio ženklus, nurodančius vairuotojui važiavimo per nereguliuojamas sankryžas, važiuojamųjų dalių sankirtas arba siaurus kelio ruožus pirmenybę. Taigi atmetamas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė aplinkybę, jog autobusas artėja prie dvigubos ištisinės linijos, o apie tai, kad autobusas artėjo prie dvigubą ištisinę liniją palydinčios artėjimo linijos, skundžiamoje nutartyje apskritai nepasisakyta. Apeliaciniame skunde nemotyvuojama, kokią reikšmę nagrinėjamai situacijai turi aplinkybė, jog Naujakiemio g. – Kalvarijų g. sankryžoje yra KET 1.3 ir KET 1.7 papunkčiuose numatytas horizontalusis ženklinimas.

17.       M. J. apeliaciniame skunde argumentuoja, kad teismas nepagrįstai netyrė M. J. piktybiškumo, pastarajam autobusu užbaigiant manevrą, ir kuo piktybiškumas pasireiškė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje yra įtvirtinta bendro pobūdžio pareiga visiems asmenims elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad savo veiksmais ar neveikimu nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, nepadaryta žala; už neteisėtus veiksmus ar neveikimą, pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nesilaikymą numatyti tam tikri teisiniai padariniai – atsakomybės taikymas. Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, valdymas sukelia valdytojui didesnę nei įprastai rūpestingumo ir atsakingumo pareigą dėl jo prisiimtos rizikos valdyti didesnio pavojaus šaltinį - jo valdytojas vien dėl to, kad valdo didesnio pavojaus šaltinį arba užsiima didesnio pavojaus veikla, keliančia didesnę grėsmę, privalo elgtis ypač rūpestingai ir apdairiai, laikytis teisės aktuose nustatytų ir (arba) iš protingumo principo kylančių reikalavimų. Reikalaujamas didesnio rūpestingumo ir atidumo laipsnis turėtų būti toks, kad nebūtų sudaryta prielaidų žalai atsirasti (žr., pvz.,
Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-91-478/2018). ANK 420 straipsnio 1 dalyje nurodytas administracinis nusižengimas gali būti padarytas ir tyčia, ir dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis, žr., pvz., Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 8 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. AN2-120-493/2019). Nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo byloje nesant įrodymų apie tyčinį M. J. elgesį, nustačius, kad M. J. prieš persirikiuodamas matė atvažiuojantį automobilį SUBARU, LEGACY, pripažinus, kad M. J. neįvykdė KET 9, 101, 104 punktuose nustatytų pareigų, nesielgė ypač rūpestingai ir apdairiai, jo kaltė pasireiškė neatsargumu, tai yra nepagrįstu pasitikėjimu. M. J. numatė, kad rikiuodamasis į antrąją eismo juostą jis gali sukelti pavojingą situaciją kitiems eismo dalyviams, tačiau lengvabūdiškai – nuspręsdamas dėl kito vairuotojo K. K. veiksmų stabdant automobilį, tikėjosi to išvengti.

18.       Apeliantas argumentuoja, jog teismas nepagrįstai nenustatė, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji eismo įvykio padarinių kilimo sąlyga ir buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais eismo įvykio padariniais. M. J. atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog autobusas nekirto dvigubos ištisinės linijos ir neatsitrenkė į automobilį SUBARU LEGACY. Apeliantas yra teisus, kad nagrinėjant bylas, susijusias su transportu ir kelių ūkiu, būtina tiksliai nustatyti eismo įvykio mechanizmą, kitas aplinkybes, taip pat, kokie KET pažeidimai buvo padaryti, kurie eismo dalyviai pažeidė taisykles ir kuris pažeidimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju šis klausimas neturi reikšmės priimtų nutarimo ir nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. vasario 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31/2012 yra išaiškinta, kad būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas leidžia daryti išvadą, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, būtinąja baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga pripažįstama tada, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų eismo įvykis neįvyktų. Ji nustatoma modeliuojant situaciją tokiu būdu: paeiliui eliminuojamas vieno iš eismo dalyvio Kelių eismo taisyklių pažeidimas, paliekant kito eismo dalyvio KET pažeidimą, ir sprendžiama, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais. M. J. nubaustas pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį už pavojaus sukėlimą (privertimą kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo kryptį) padarytais KET pažeidimais, o ne už eismo įvykio sukėlimą, jo pažeidimas įrodytas, todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymo taisyklę.

19.       M. J. atkreipė dėmesį ir į tai, kad teismas neteisingai nurodė eismo įvykio vietą. Eismo įvykis įvyko prie Kalvarijų g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, už Naujakiemio stotelės, o ne važiuojant link Naujakiemio stotelės. Apygardos teismas, patikrinęs skundžiamos nutarties turinį, nenustatė, kad joje būtų nurodyta, jog eismo įvykis įvyko važiuojant link Naujakiemio stotelės, todėl toks skundo argumentas nėra pagrįstas.

20.       Nors apeliantas nurodo, kad vaizdo kameros įrašas „(duomenys neskelbtini)“ buvo pateiktas administracinio nusižengimo bylą nagrinėjančiam pareigūnui tik po nutarimo priėmimo, todėl M. J. neturėjo galimybės su juo susipažinti, tačiau teismas su tokiu argumentu nesutinka. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. J. 2019 m. balandžio 12 d. pateikė prašymą pateikti administracinio nusižengimo byloje antrojo (salono) vaizdo kameros įrašo kopiją, 2019 m. balandžio 24 d. pasirašė, jog gavo CD laikmeną (b. l. 25). Įrodymų tyrimas šioje administracinio nusižengimo byloje baigtas 2019 m. gegužės 3 d. (b. l. 26). Ginčijamas nutarimas buvo priimtas 2019 m. gegužės 8 d. (b. l. 8).  Skundžiamoje nutartyje yra teisingai nurodyta, jog nustačius aplinkybę, kad byloje yra reikšmingas ir kitos kameros (šoninės) vaizdo įrašas, bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, antrasis įrašas gautas, abu įrašai žiūrėti ir vertinti tiek bylą tiriančio pareigūno, tiek teismo (b. l. 96). Aplinkybė, jog antrasis vaizdo įrašas buvo pateiktas vėliau, nesudaro pagrindo abejoti administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo objektyvumu. Šiame kontekste pažymima ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pavėluotas skundo ir administracinio nusižengimo bylos pateikimas turėjo įtakos skundžiamos nutarties priėmimui. Taip pat nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas ir policijos pareigūnas A. Tučinskas turėjo galimybę gauti GPS duomenis iš uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, tačiau tuo nepasinaudojo. Apeliantas nenurodo, kokias bylai reikšmingas aplinkybes galėtų patvirtinti GPS duomenys. Byloje nėra ginčo dėl apelianto padarytų KET pažeidimų konkrečios vietos ir jos įtakos padarytų nusižengimų vertinimui.

21.       Apeliaciniame skunde M. J. teigia, jog teismas nenagrinėjo K. K. ir M. J. paskirtų administracinių nuobaudų adekvatumo. Be to, teismas galimai netikrino ir į bylą nepateikė K. K. išrašo iš administracinių nusižengimų registro už pastaruosius 5 metus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės yra individualizuojamos kiekvienam pažeidėjui asmeniškai. ANK 34 straipsnis nustato jų rūšies parinkimą, baudos dydžio ir asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmės nustatymą. Šiose taisyklėse nėra numatyta, jog, administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nustatant administracinės nuobaudos dydį ir administracinio poveikio priemonės trukmę, turi būti palyginamos ir kitiems pažeidėjams skirtinos administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės.

22.       Apygardos teismo vertinimu, nutarimu paskirtos administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė yra adekvačios M. J. padaryto nusižengimo pavojingumui ir nelaikomos asmens teises suvaržančiomis labiau, negu tai būtina administracinio poveikio priemonės tikslams, tiek nubaudimo, tiek prevenciniams, užtikrinti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai vertino, kad bauda ir teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas skirtos, tinkamai pritaikius įstatymą, pagrįstai atsižvelgus į M. J. ankstesnius administracinius nusižengimus, susijusius su transportu ir kelių ūkiu (b. l. 13), administracinio nusižengimo pobūdį, jo pavojingumą, taip pat į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių (b. l. 97). Skundžiamoje nutartyje teisingai pastebėta, kad paskirtos baudos dydis atitinka ANK 420 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą baudos vidurkį, o specialiosios teisės – teisės variuoti transporto priemones – terminas nustatytas trumpesnis, nei ANK 420 straipsnio 5 dalyje numatytas šio termino vidurkis. Aplinkybės, kad teisė vairuoti transporto priemones apeliantui gali būti reikalinga nuvykti į darbą (šiuo metu M. J. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirba), irgi negali būti laikomos pakankamu pagrindu, kad būtų galima taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas dėl švelnesnės nuobaudos skyrimo. Asmeniniai administracinėn atsakomybėn patraukto asmens poreikiai negali būti iškeliami aukščiau padaryto administracinio nusižengimo pavojingumo. Pažymima, kad aptariamas nusižengimas buvo padarytas dienos metu, keliu judėjo pakankamai daug transporto priemonių, M. J. vairavo viešojo transporto priemonę, kuria važiavo daug žmonių, todėl dėl tokių jo pavojingų veiksmų galėjo kilti neigiamų ir (ar) sunkių padarinių. M. J. padarė administracinį nusižengimą, keliantį realų pavojų transporto eismo saugumui, kadangi dėl jo veiksmų K. K. išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, ir, jeigu ne kitų transporto priemonių vairuotojų veiksmai, kuriais buvo siekiama išvengti eismo įvykio, ši situacija galėjo baigtis eismo įvykio sukėlimu. Nors šiuo atveju tokių padarinių M. J. veiksmai nesukėlė, ši aplinkybė padaryto nusižengimo pavojingumo iš esmės nemažina. Todėl vertinti padarytą nusižengimą kaip mažareikšmį ar nekėlusį realaus pavojaus eismo saugumui, o juo labiau vertinti kaip palankią aplinkybę švelnesnės nuobaudos skyrimo kontekste, nėra jokio teisinio pagrindo. Įvertinus tai, kad M. J. už įvairius KET pažeidimus anksčiau jau buvo skirtos administracinės nuobaudos, sprendžiama, kad jo padarytas nusižengimas nebuvo atsitiktinis,  jis yra linkęs nesilaikyti KET reikalavimų. Aptarti duomenys rodo, kad išimtinės aplinkybės, kurioms šioje byloje galėtų būti taikomos ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatos, neegzistuoja, todėl paskyrus švelnesnę nei sankcijoje numatytą administracinio poveikio priemonę, nebūtų pasiekti ANK 22 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai. M. J.skirta nuobauda buvo individualizuota tinkamai, ji nėra per švelni ar per griežta, atitinka padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas (žr., pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 25 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-216-557/2018).

23.       Pažymima, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuojamą praktiką teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl atmesdamas skundą teismas gali tiesiog pritarti žemesniojo teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland). Iš aptartos EŽTT praktikos daroma išvada, jog teismas neprivalo detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, nes jam yra keliama pareiga išanalizuoti tik esminius ir teisingam procesinio teismo sprendimo priėmimui, reikšmingus argumentus. Aukštesnysis teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo argumentais bei skundžiamos nutarties turiniu, sprendžia, kad skundžiamoje teismo nutartyje buvo atsakyta į visus esminius skundo argumentus, o neaptarti šio apeliacinio skundo motyvai neturi lemiamos reikšmės sprendžiant skundžiamos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, todėl dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

24.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus, atsižvelgė į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenybę, į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, padaryto administracinio nusižengimo pobūdį ir teisėtai bei pagrįstai paliko nepakeistą institucijos 2019 m. gegužės 8 d. nutarimą, todėl naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 22 d. nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

M. J.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjas                                                                  Darius Pranka