Administracinė byla Nr. A602-827/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00062-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 14.3.1; 14.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. L. skundą atsakovui Molėtų rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) pripažinti neteisėtu ir panaikinti Molėtų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus 2013 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. P9-136-(3.1.24) atsisakyti išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiam 1,1308 ha ploto žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam adresu (duomenys neskelbtini), rengti;

2) įpareigoti atsakovą išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiam 1,1308 ha ploto žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam adresu (duomenys neskelbtini), rengti per 15 dienų darbo dienų nuo teismo sprendimo priėmimo;

3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad jam nuosavybės teise priklauso 1,1308 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog jis yra ūkininkas, nurodytame žemės sklype įregistravęs ūkininko ūkį. Viena iš jo Lietuvos ūkininkų registre įregistruotų ūkinių veiklų yra poilsiautojų ir kita trumpalaikio apgyvendinimo veikla. Pareiškėjas inicijavo kaimo plėtros žemėtvarkos projekto naujos ūkininko sodybos, pritaikytos kaimo turizmui, vietai parinkti rengimą. Jis keletą kartų kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti, tačiau atsakovas pagal pareiškėjo 2012 m. balandžio 19 d., 2012 m. gegužės 16 d., 2012 m. rugsėjo 21 d. ir 2013 m. vasario 20 d. prašymus planavimo sąlygų neišdavė. Pareiškėjas nurodė, jog skundžia 2013 m. kovo 18 d. atsakovo sprendimą Nr. P9-136(3.1.24), kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2013 m. vasario 20 d. prašymą bei kuriuo atsakovas neišdavė pareiškėjui planavimo sąlygų. Teigė, jog skundžiamas atsakovo sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas, o planavimo sąlygos išduotos. Vadovavosi Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, kuria nustatyta, kad ūkininko sodybos vietai parinkti turi būti rengiamas kaimo plėtros žemėtvarkos projektas, kuris pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisykles yra priskiriamas specialiojo planavimo dokumentams ir gali būti rengiamas nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjo žemės sklypas pagal Molėtų savivaldybės teritorijos bendrąjį planą (toliau – ir Bendrasis planas) patenka į rekreacinių vietovių zoną (III-Rž). Pažymėjo, kad kaimo plėtros žemėtvarkos projektas ūkininko sodybos vietai parinkti gali būti rengiamas savarankiškai ir nepriklausomai nuo to, kad dar nėra baigtas rengti ir nėra patvirtintas Molėtų rajono rekreacinių vietovių specialusis planas, kadangi abu šie planavimo dokumentai yra to paties lygmens, t. y. savivaldybių specialiojo teritorijų planavimo dokumentai. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas siekia parinkti vietą ūkininko sodybai, kuri bus išimtinai naudojama kaimo turizmo reikmėms, jo planuojama veikla atitinka Bendrojo plano sprendinius, pagal kuriuos yra rekomenduojama esamus ūkius specializuoti kaimo turizmui.

Atsakovas Molėtų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu (b. l. 56-59) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, dėl kurio kaimo plėtros žemėtvarkos projekto planavimo sąlygų sąvado išdavimo jis keletą kartų kreipėsi į atsakovą, pagal Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą yra rekreacinių vietovių zonoje, kurioje esamus ūkius rekomenduojama specializuoti kaimo turizmui, o naujų ūkininkų sodybų kūrimas nenumatytas, tačiau galima rengti detaliuosius planus gyvenamosios paskirties pastatų statybai, jei sklypas tiesiogiai ribojasi su jau esama sodyba arba esama sodyba yra ne toliau kaip 150 metrų nutolusi nuo žemės sklypo ribos, yra privažiavimo kelias ir tai neprieštarauja gamtinio karkaso sprendiniams. Todėl pareiškėjui pagal jo prašymus nebuvo išduodamas planavimo sąlygų sąvadas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti. Kai pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo raštuose išdėstyta pozicija, 2012 m. rugsėjo 20 d. kreipėsi į atsakovą dėl planavimo sąlygų sąvado išdavimo, atsakovas pareikalavo, kad tretieji suinteresuoti asmenys pateiktų planavimo sąlygas. Tačiau Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Utenos RAAD) planavimo sąlygų nerengė ir savo rašte atsakovui nurodė, jog pagal Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą teritorijoje, kurioje yra pareiškėjo žemės sklypas, naujų ūkininko sodybų statyba nėra numatyta, tačiau ji yra galima tik tose vietose, kur numato specialusis planas, rengiamas ne mažesnei kaip vieno kaimo (ar į rekreacinę teritoriją įeinančios jo dalies) teritorijai. Kadangi Utenos RAAD neparengė planavimo sąlygų, atsakovas 2012 m. spalio 19 d. raštu atsisakė pareiškėjui išduoti planavimo sąlygų sąvadą. Skundžiamame 2013 m. kovo 18 d. atsakovo rašte pareiškėjui buvo suteikta informacija apie Molėtų rajono rekreacinių vietovių specialiojo plano rengimą ir nurodyta, kad atsakovo pozicija, išdėstyta ankstesniuose raštuose dėl planavimo sąlygų sąvadų neišdavimo, nepasikeitė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos RAAD atsiliepime (b. l. 98-101) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad pagal Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius pareiškėjo žemės sklypas patenka į rekreacinių vietovių zoną, kurioje galima rengti detaliuosius planus gyvenamosios paskirties pastatų statybai, jei sklypas tiesiogiai ribojasi su jau esama sodyba arba esama sodyba yra ne toliau kaip 150 metrų nutolusi nuo žemės sklypo ribos, yra privažiavimo kelias ir tai neprieštarauja gamtinio karkaso sprendiniams, o kitose vietose tik parengus specialųjį planą ne mažesnei kaip vieno kaimo ar į rekreacinę zoną įeinančios jo dalies teritorijai, todėl pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai nebuvo išduotos planavimo sąlygos kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateiktame atsiliepime (b. l. 103-106) su skundu nesutiko ir analogiškais motyvais, kaip ir Utenos RAAD, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 16 d. sprendimu (b. l. 143-149) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko duomenų teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) esantis žemės ūkio paskirties 1,1308 ha ploto žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), un. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso pareiškėjui D. L. Visam sklypui yra nustatytos specialiosios dirvožemio apsaugos sąlygos bei 0,6953 ha sklypo daliai yra nustatytos vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos (b. l. 14). Šiame sklype jokie statiniai neįregistruoti. Pareiškėjas 2012 m. balandžio 5 d. įregistravo ūkininko ūkį, kurio buvimo vieta – (duomenys neskelbtini) (b. l. 32, 68). Pareiškėjas yra įregistravęs ūkininko veiklas: 01.2 – daugiamečių augalų auginimas; 55.20 – poilsiautojų ir kita trumpalaikė apgyvendinimo veikla (b. l. 84). Pareiškėjas 2012 m. balandžio 19 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas išduoti planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui ūkininko sodybos vietai parinkti rengti (b. l. 65). 2012 m. balandžio 25 d. raštu atsakovas neišdavė pareiškėjų planavimo sąlygų sąvado, motyvuodamas tuo, kad pagal Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano žemės ūkio paskirties žemės funkcinio zonavimo ir tvarkymo reglamentavimą (4.2.3 p.) pareiškėjo sklypas yra rekreacinių vietovių zonoje (III-Rž), kurioje rekomenduojama esamus ūkius specializuoti kaimo turizmui, o naujų ūkininkų sodybų kūrimas nėra numatytas. Todėl šioje zonoje galima būtų rengti detaliuosius planus gyvenamosios paskirties pastatų statybai, jei sklypas tiesiogiai ribojasi su esama sodyba arba esama sodyba yra ne toliau 150 metrų atstumu nutolusi nuo sklypo ribos, yra privažiavimo kelias ir tai neprieštarauja gamtinio karkaso sprendiniams (b. l. 63). 2012 m. gegužės 14 d. prašymu pareiškėjas vėl kreipėsi į atsakovą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto ūkininko sodybos vietai parinkti planavimo sąlygų išdavimo, papildomai nurodydamas, kad planuojama ūkininko sodyba bus pritaikyta kaimo turizmui (b. l. 74). 2012 m. gegužės 28 d. raštu atsakovas iš esmės analogiškais motyvais pareiškėjui planavimo sąlygų sąvado neišdavė (b. l. 72-73). 2012 m. rugsėjo 20 d. prašymu pareiškėjas dar kartą kreipėsi į atsakovą, prašydamas išduoti planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui ūkininko sodybos, pritaikytos kaimo turizmui, vietai parinkti (b. l. 83). 2012 m. spalio 19 d. raštu atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui planavimo sąlygų sąvadą, atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 12 d. Utenos RAAD raštą Nr. S/tp-375/s-807, kuriame Utenos RAAD rėmėsi Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniais dėl pareiškėjo planuojamo sklypo priskyrimo rekreacinių vietovių teritorijai, kurioje nauja ūkininko sodyba galima tik tose vietose, kur numato specialusis planas, rengiamas ne mažesnei kaip vieno kaimo ar į rekreacinę teritoriją įeinančios jo dalies teritorijai, o toks specialusis planas šiai institucijai nepateiktas (b. l. 75, 76). 2013 m. vasario 20 d. prašymu pareiškėjas vėl kreipėsi į atsakovą dėl planavimo sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti išdavimo (b. l. 90-97). Atsakovas į pareiškėjo prašymą atsakė 2013 m. kovo 18 d. raštu, kurį pareiškėjas apskundė.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas 2013 m. vasario 20 d. pareiškėjo prašymą dėl planavimo sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti išdavimo išsprendė 2013 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. Nr.P9-136-(3.1.24). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teisėjų kolegija sprendė, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalies požiūriu atsakovo sprendimas yra ydingas, nes jame išsamiai nepaaiškintas konkretus teisinis reguliavimas, kurio pagrindu atsakovas atsisakė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Tačiau buvo sprendžiama, kad iš sprendimo turinio yra aiški atsakovo valia neišduoti pareiškėjui planavimo sąlygų sąvado bei tokio sprendimo motyvai, kurie nors sprendime ir nėra pakartotinai įvardijami, tačiau daroma nuoroda į atsakovo motyvus, priimant ankstesnius, t. y. 2012 m. gegužės 28 d. Nr. P9-311-(19.24) bei 2012 m. spalio 19 d. Nr. P9-651-(19.24) sprendimus. Esant šioms aplinkybėms bei atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo ir atsakovo ginčas dėl planavimo sąlygų sąvado išdavimo tęsiasi ilgą laiką, o bylos nagrinėjimo eigoje proceso šalys teikė išsamius teisinius ir faktinius argumentus dėl atsakovo pozicijos teisėtumo ir pagrįstumo, teismas sprendė, kad nors ir 2013 m. kovo 18 d. atsakovo sprendimas nevisiškai atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau teismui yra pagrindas vertinti 2013 m. kovo 18 d. atsakovo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą iš esmės ir spręsti, ar atsakovas pagrįstai neišdavė pareiškėjui planavimo sąlygų sąvado.

Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrajame plane, patvirtintame 2008 m. birželio 19 d. Molėtų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. B1-111 (žr. Molėtų rajono savivaldybės tinklalapyje adresu: http://moletai.lt/go.php/lit/Moletu-rajonoteritorijos-bendrasis-planas/3032) nurodyta, jog šio plano sprendiniai yra grindžiami nuostatomis, kad Bendrajame plane yra nurodytos urbanistinės plėtros teritorijos, kurių naudojimas ne žemės ūkio ar miškų veiklai galimas tik jose parengus detaliuosius planus. Tai: Molėtų miesto, miestelių ir perspektyvių gyvenamųjų vietovių įtakos zonos, rekreacinės vietovės, pramoninės ir ūkinės – komercinės paskirties statybos prioritetą turinčios zonos ( Bendrojo plano 4.2.2 punktas). Pagal Bendruoju planu nustatytą žemės ūkio paskirties žemės funkcinio zonavimo ir tvarkymo reglamentavimą (Bendrojo plano 4.2.3 punktas) pareiškėjo žemės sklypas patenka į rekreacinių vietovių zoną ( III-Rž). Bendrojo plano aiškinamajame rašte nurodyta, jog į III-Rž zoną įeina vertingiausiais estetiniais ištekliais pasižyminčios teritorijos už valstybinių parkų ribų. Jos išsidėsto aplink rekreacijai naudojamus ar tinkamus naudoti ežerus, tame tarpe (duomenys neskelbtini) ežerą, su kuriuo ribojasi pareiškėjo žemės sklypas. Šios zonos pagrindinė funkcija yra teritorijos panaudojimas intensyviai ir ekstensyviai rekreacijai. Rekreacinei infrastruktūrai sukurti būtina parengti specialiuosius planus, o jų pagrindu vietose, kuriose numatyta rekreacinės paskirties pastatų ir gyvenamųjų namų statybos zonos – rengti detaliuosius planus. Zonos arealuose tikslinga statyti (savivaldybės ir žemės savininkų lėšomis) poilsio namus, turizmo ir sporto šakų statinius, stovyklavietes, prekybos įmones, kitus paslaugų ir pramogų statinius. Rekreacinė infrastruktūra ir poilsio objektai turi būti planuojami jau pradėtose urbanizuoti teritorijose arba formuojant teritoriškai atskiras rekreacines sistemas, siekiant, kad poilsiautojų ir turistų nakvynės vietų susitelkimas atitiktų kraštovaizdžio sukultūrinimo ir užstatymo laipsnį. Likusi teritorija, nesuplanuota rekreaciniams statiniams, turi būti naudojama žemės ūkio arba miškų ūkio veiklai. Rekomenduotina ūkius specializuoti kaimo turizmui ir poilsiautojų aptarnavimui, užtikrinant intensyvų žemės naudojimą. Gyvenamosios paskirties statinių statyba šioje zonoje galima: esamose sodybose, taip pat prie šių sodybų esančiuose žemės sklypuose, jeigu yra gatvė(privažiavimo kelias) ir elektros linija – parengus detalųjį planą. Kitose vietose – tik parengus specialųjį planą, numatantį užstatytų teritorijų ir inžinierinės infrastruktūros objektų išdėstymą, ir šio pagrindu parengus detalųjį planą. Specialusis planas rengiamas ne mažesnei kaip vieno kaimo ar į rekreacinę zoną įeinančios jo dalies teritorijai. Remdamasis Bendrojo plano sprendiniais, teismas konstatavo, kad rekreacinių vietovių zonoje III-Rž rekomenduojama esamus ūkius specializuoti kaimo turizmui, o naujų ūkininkų sodybų kūrimas, priešingai nei kitų vietovių zonose (pvz., IV-že, V-ŽI), nėra numatytas.

Pareiškėjas nurodė, kad pagal Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatas nerengiant detaliųjų planų žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, ar pagalbinio ūkio pastatus arba kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatus, o pagal Žemės įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kaimo plėtros žemėtvarkos projektas ūkininko sodybos vietai parinkti yra priskiriamas specialiojo planavimo dokumentams. Teismas pažymėjo, jog pagal Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio nuostatas ūkininko sodyba – tai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatytas vienas gyvenamosios paskirties pastatas su pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatais, reikalingais ūkininko veiklai vykdyti, o pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, nerengiant detaliųjų planų ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą žemės ūkio paskirties žemėje. Taigi šios teisės normos turi būti aiškinamos kaip nustatančios, jog ūkininko sodybos sudėtyje turi būti vienas gyvenamosios paskirties pastatas, tuo tarpu kiti pastatai gali būti pagalbinio ūkio bei kitos paskirties, tame tarpe ir kaimo turizmo. Todėl jei žemės ūkio paskirties žemėje numatoma statyti tik kitos paskirties (kaimo turizmo) statinį, nebūtų išpildomos įstatymo numatytos sąlygos, leidžiančios rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko sodybos, pritaikytos kaimo turizmui, vietai parinkti, kadangi kitos paskirties statiniai, kurių sudėtyje nėra vieno gyvenamosios paskirties statinio, neatitinka Ūkininko ūkio įstatyme apibrėžtos ūkininko sodybos sąvokos. Pareiškėjo nurodytos Ūkininko ūkio įstatymo bei Žemės įstatymo nuostatos, kuriomis jis grindė skundą, turi būti aiškinamos sistemiškai su kitomis teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis.

Molėtų rajono bendrojo plano 4.2 lentelėje, apibendrinus statybų reglamentus žemės ūkio paskirties žemėje, yra tiksliai įvardinti apribojimų reikalavimai: žemės naudojimo zonoje III-Rž, į kurios teritoriją patenka pareiškėjo planuojamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas, galima rengti detaliuosius planus gyvenamosios ir rekreacinės paskirties pastatų statybai, prieš tai parengus specialųjį planą. Bendrojo plano 4.2.2 punkto III dalyje pagal Bendrojo plano sprendinius atitinkamai siekiant vystyti teritorijos rekreacines sistemas, yra nustatyta, kad specialusis planas rengiamas ne mažesnei kaip vieno kaimo ar į rekreacinę zoną įeinančios jo dalies teritorijai. Todėl pagal Bendrojo plano sprendinius žemės naudojimo zonoje III-Rž nenumatytas specialiojo teritorijų planavimo dokumento – kaimo plėtros žemėtvarkos projekto atskiros ūkininko sodybos vietai parinkti rengimas, nes numatyta rengti specialųjį planą ne mažesnei kaip vieno kaimo ar į rekreacinę zoną įeinančios jo dalies teritorijai. Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, jog detalieji planai rengiami teritorijoms, kuriose pagal savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų, miestelių) bendruosius ar specialiuosius planus numatyta plėtoti gyvenamųjų namų, visuomeninės paskirties, rekreacinių ir bendro naudojimo, pramonės ir sandėliavimo, komercinių ir prekybos, inžinerinių tinklų, susisiekimo komunikacijų ir kitų objektų statybą. Taigi ši teisės norma, be kita ko, imperatyviai nurodo, kad detalieji planai turi būti rengiami tais atvejais, kai pagal savivaldybių bendruosius planus tam tikroje teritorijoje numatyta plėtoti gyvenamųjų namų ir rekreacinių objektų statybą. Todėl sistemiškai aiškinant paminėtus teisės aktus bei atsižvelgiant į Bendrojo plano sprendinius, kuriais vadovautis yra privaloma, teismas sprendė, kad Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatos šiuo konkrečiu atveju gali būti taikomos bei planavimo sąlygų sąvadas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui naujos ūkininko sodybos, pritaikytos kaimo turizmui, vietai parinkti išduodamas tuo atveju, jeigu specialiuoju planu, parengtu ne mažesnei kaip vieno kaimo ar į rekreacijos zoną įeinančios jo dalies teritorijai, bus numatyta galimybė kaimo turizmo sodybai pagal kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko sodybos vietai parinkti.

Teismas nurodė, jog, esant nurodytoms aplinkybėms bei teisiniam reguliavimui, atsakovas skundžiamu sprendimu  pagrįstai neišdavė planavimo sąlygų sąvado kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti.

Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovas, neišduodamas planavimo sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti, pažeidė pareiškėjo, kaip žemės sklypo savininko, teisėtų lūkesčių principą. Vertinant šiuos skundo argumentus, teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ketinamame planuoti žemės sklype būtų vykdęs žemės ūkio veiklą, jis ūkininko ūkį įregistravo tik 2012 m. balandžio 5 d., tai yra praėjus beveik ketveriems metams po Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano patvirtinimo. Todėl teismas nenustatė, kad, laikydamasis Bendrojo plano sprendinių ir neišduodamas planavimo sąlygų sąvado, atsakovas pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Kita vertus, byloje yra duomenų, kad, vykdydamas Bendrojo plano sprendinius, atsakovas rengia Molėtų rajono rekreacinių vietovių specialųjį planą, kuriuo bus sprendžiama dėl perspektyvinių rekreacinių zonų erdvinio – funkcinio planavimo bei nustatant teritorijų naudojimo reglamentus bus siūlomos konkrečios plėtros priemonės (b. l. 112-122). Atsakovas net keletą kartų informavo pareiškėją apie tokio plano rengimą, pareiškėjas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka dalyvauti specialiojo planavimo procedūrose, teikti savo pasiūlymus ir tokiu būdu įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus.

III.

Pareiškėjas D. L. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 153-160) prašo panaikinti 2013 m. spalio 16 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. 1-230-739/2013, ir priimti naują sprendimą: pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo Molėtų rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus 2013 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. P9-136-(3.1.24) atsisakyti išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui apeliantui D. L. nuosavybės teise priklausančiam 1,1308 ha ploto žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam adresu (duomenys neskelbtini), rengti; įpareigoti atsakovo Molėtų rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrių išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui apeliantui D. L. nuosavybės teise priklausančiam 1,1308 ha ploto žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam adresu (duomenys neskelbtini), rengti per 15 (penkiolika) darbo dienų nuo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo Molėtų rajono savivaldybės administracijos jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kurie buvo nurodyti pareiškėjo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, remiasi šiais argumentais: ginčijamas sprendimas administracinėje byloje buvo priimtas pažeidus materialinės teisės normas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.). Panevėžio apygardos administracinis teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai pritaikė VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, taip pat netinkamai aiškino ir taikė Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, Teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Žemės įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 2 punktą, bei nepagrįstai netaikė Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 5 dalies normos.

Atsakovas Molėtų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 168-169) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai bei visapusiškai išnagrinėjo bylą, įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes bei įrodymus ir priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra jokio pagrindo. Mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pagal Bendrojo plano sprendinius rekreacinių vietovių zonoje III-Rž rekomenduojama esamus ūkius specializuoti kaimo turizmui, o naujų ūkininkų sodybų kūrimas nėra numatytas. Teismas teisingai pažymėjo, kad pagal Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnį ūkininko sodyba – nuosavybės teise priklausančiame sklype pastatytas vienas gyvenamosios paskirties pastatas su pagalbinio ūkio ir kitos paskirties pastatais, reikalingais ūkininko veiklai vykdyti, o pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, nerengiant detaliųjų planų ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą žemės ūkio paskirties žemėje. Pritaria teismo pozicijai, kad Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatos konkrečiu atveju galėtų būti taikomos bei planavimo sąlygų sąvadas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui naujos ūkininko sodybos, pritaikytos turizmui, vietai parinkti išduodamas tuo atveju, jei specialiuoju planu, parengtu ne mažesniu kaip vieno kaimo ar į rekreacinę zoną įeinančios jo dalies teritorijai, bus numatyta galimybė turizmo sodybai pagal kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko sodybos vietai parinkti. Atsakovas pagrįstai, laikydamasis Bendrojo plano sprendinių, neišdavė apeliantui planavimo sąlygų sąvado kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime (b. l. 172-174) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Nurodo, kad pagal Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius pareiškėjo žemės sklypas patenka į rekreacinių vietovių zoną, kurioje galima rengti detaliuosius planus gyvenamosios paskirties pastatų statybai, jei sklypas tiesiogiai ribojasi su jau esama sodyba arba esama sodyba yra ne toliau kaip 150 metrų nutolusi nuo žemės sklypo ribos, yra privažiavimo kelias ir tai neprieštarauja gamtinio karkaso sprendiniams, o kitose vietose parengus specialųjį planą ne mažesnei kaip vieno kaimo ar į rekreacinę zoną įeinančios jo dalies teritorijai. Pagal žemės ūkio paskirties žemės funkcinio zonavimo ir tvarkymo reglamentavimą (4.2.3 p.) nagrinėjamas sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra Rekreacinių vietovių zonoje (III-Rž). Rekreacinių vietovių zonoje (III-Rž) rekomenduotina esamus ūkius specializuoti kaimo turizmui, o naujų ūkininkų sodybų kūrimas nėra numatytas. Šioje (III-Rž) zonoje galima gyvenamosios paskirties statinių statyba:

1. esamose sodybose, taip pat prie šių sodybų esančiose žemės sklypuose, jeigu yra gatvė (privažiavimo kelias) ir elektros linija – parengus detalųjį planą;
2. kitose vietose – tik parengus specialųjį planą, numatantį užstatytų teritorijų ir inžinerinės infrastruktūros objektų išdėstymą, ir šio plano pagrindu parengus detalųjį planą. Specialusis planas rengiamas ne mažesnei kaip vieno kaimo ar į rekreacinę zoną įeinančios jo dalies teritorijai.

Teismas, išanalizavęs visas aplinkybes, išaiškino, kad pagrįstai buvo neišduotos planavimo sąlygos kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovas, neišduodamas planavimo sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti, pažeidė pareiškėjo, kaip žemės sklypo savininko, teisėtus lūkesčius, tačiau teismas konstatavo, jog tik praėjus ketveriems metams po Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano patvirtinimo pareiškėjas įregistravo ūkininko ūkį, t. y. tik 2012 m. balandžio 5 d. Pabrėžia, kad pareiškėjo ūkio veikla buvo daugiamečių augalų auginimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos RAAD atsiliepime (b. l. 165-166) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Pažymi, kad nagrinėjamu atveju Ūkininko ūkio įstatymas negali būti taikomas skyrium nuo Teritorijų planavimo įstatymo. Prieš įgyvendinant Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl ūkininko ūkio sodybų formavimo galimumo, turi būti patikrinta, ar planuojama statyba apskritai galima toje konkrečioje vietoje pagal Lietuvos Respublikoje galiojantį teisinį reguliavimą, t. y., būtina įsitikinti, ar statyba konkrečioje vietoje galima pagal savivaldybės teritorijos bendrąjį planą – teritorijų kompleksinio planavimo dokumentą, kuriame nustatoma planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos prioritetai, svarbiausios tvarkymo priemonės ir principai (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 1 ir 2 d., 7 str. 2 d.). Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį bendrieji planai privalomi visiems planuojamoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams, valdytojams ar naudotojams – todėl Molėtų r. savavaldybės tarybos 2008 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. Bl-111 patvirtinto ir šiuo metu galiojančio Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniai apeliantui yra privalomi. Juo labiau, kad Bendrasis planas svarstytas viešai ir apeliantas turėjo teisę laiku teikti savo pastabas ar siūlymus, kiek tai susiję su jo teisėtais interesais, tačiau buvo pasyvus, nors jau Bendrojo plano svarstymo metu buvo nagrinėjamo sklypo savininkas.

Kartoja argumentus, kad pagal Bendrąjį planą statyba ginčo teritorijoje negalima. Su apelianto motyvu, jog pakaktų parengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą statyboms nagrinėjamame žemės sklype, nesutinka, nes tai reikštų Teritorijų planavimo 9 straipsnio 2 dalies ignoravimą, ir kad aptariama Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostata atleistų nuo pareigos vadovautis atitinkamos teritorijos bendrojo plano sprendiniais ir iš esmės bendrojo teritorijos planavimo procesą padarytų beprasmį. Toks teisinio reguliavimo aiškinimas nebūtų suderinamas su bendrojo teritorijų planavimo proceso prigimtimi ir tikslais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo išduoti planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjui D. L. nuosavybės teise priklauso 1,1308 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas yra ūkininkas, nurodytame žemės sklype įregistravęs ūkininko ūkį. Viena iš jo Lietuvos ūkininkų registre įregistruotų ūkinių veiklų yra poilsiautojų ir kita trumpalaikio apgyvendinimo veikla. Pareiškėjas inicijavo kaimo plėtros žemėtvarkos projekto naujos ūkininko sodybos, pritaikytos kaimo turizmui, vietai parinkti rengimą. Jis keletą kartų kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti, tačiau atsakovas pagal pareiškėjo 2012 m. balandžio 19 d., 2012 m. gegužės 16 d., 2012 m. rugsėjo 21 d. ir 2013 m. vasario 20 d. prašymus planavimo sąlygų neišdavė. Skundžiamu Molėtų rajono savivaldybės administracijos architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus 2013 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. P9-136-(3.1.24) atsisakyta išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti neteisėtu ir panaikinti Molėtų rajono savivaldybės administracijos architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus 2013 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. P9-136-(3.1.24); 2) įpareigoti atsakovą išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti per 15 dienų darbo dienų nuo teismo sprendimo priėmimo; 3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į bendrąjį planą, Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymas šiuo konkrečiu atveju, kol nėra parengtas specialusis planas, negalimas. Todėl teismas nurodė, jog atsakovas skundžiamu sprendimu pagrįstai neišdavė planavimo sąlygų sąvado kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje siekia gauti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti, kad galėtų žemės ūkio paskirties žemės sklype statyti kaimo turizmo sodybą. Sprendžiant ginčą dėl teritorijų planavimo dokumento rengimo pareiškėjo sklype, pažymėtina, kad pagal bendrąją taisyklę, siekiant statyti statinius žemės ūkio paskirties žemėje, pirmiausia turi būti rengiami detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį (Teritorijų planavimo įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. sausio 1 d. redakcija) 22 str. 1 d. 2–3 p.). Tačiau įstatymuose yra numatytos išimtys, kada reikalavimas rengti detalųjį planą netaikomas.

Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 5 dalis nustato, kad kaimo gyvenamosiose vietovėse statant ūkininko sodybą ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatus, kai vykdoma statyba atitinka Ūkininko ūkio įstatyme nurodytas šių pastatų statybos sąlygas, vietoj detaliųjų planų rengiami kaimo plėtros žemėtvarkos projektai Žemės įstatymo ir šio Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytose taisyklėse nustatyta tvarka.

Ūkininko ūkio įstatymo (bylai aktuali redakcija, galiojanti nuo 2013 m. kovo 1 d.) 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nerengiant detaliųjų planų žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, išskyrus miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatai statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 hektaro.

Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta lengvata, išimtis iš bendros taisyklės, pagal kurią prieš vykdant statybą teritorijai turi būti rengiamas detalusis planas. Lengvata nustatyta ūkininkui, ja yra supaprastinamas teritorijos planavimo procesas, tuo pačiu supaprastinamas ir ūkininko, kaip statytojo, teisių įgyvendinimas. Tačiau aptarta išimtis negali būti aiškinama ir taikoma atsietai nuo kitų teritorijų planavimo procesą reglamentuojančių normų.

Teritorijų planavimo dokumentai (bendrieji, specialieji, detalieji planai) sudaro atitinkamą hierarchinę struktūrą, kurią apsprendžia dokumento teisinis statusas, planavimo lygmuo, įskaitant suplanuotos teritorijos dydį bei sprendinių konkretizavimo lygį. Įstatymų leidėjas yra aiškiai nustatęs, jog specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai neturi prieštarauti atitinkamiems bendriesiems planams (Teritorijų planavimo įstatymo 18 str. 2 d.), o detalieji planai – planuojamoje teritorijoje galiojantiems bendrojo ir (ar) specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams (Teritorijų planavimo įstatymo 24 str. 4 d.).

Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad rengti detaliuosius planus formuojant žemės sklypus gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų bei statinių statybai galima tik tais atvejais, kai statyba numatyta savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose saugomų teritorijų, zonų ir ribų arba valstybės saugomų teritorijų tvarkymo planuose, saugomų paveldo objektų, taip pat gyvenamųjų ar kitų teritorijų išdėstymo planuose. Taigi siekiant rengti detaliuosius planus gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų bei statinių statybai, pirmiausia reikia nustatyti, ar tokia statyba galima pagal bendrąjį ar specialųjį planą. Tas pats taikytina ir nagrinėjamai situacijai, kai pareiškėjas siekia pritaikyti Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatytą išimtį ir nerengdamas detaliojo plano rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą.

Nagrinėjamoje byloje aktualu tai, kad 2008 m. birželio 19 d. Molėtų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. B1-111 patvirtintas Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas. Pagal Bendrojo plano Žemės naudojimo ir apsaugos reglamentų brėžinį ginčo žemės sklypas patenka į III-Rž teritoriją (rekreaciniai arealai) (b. l. 82). Bendrojo plano dalies „Sprendiniai“ 4.2.3 punkto „Žemės ūkio paskirties žemės funkcinis zonavimas ir tvarkymo reglamentavimas“ III dalyje „Rekreacinių vietovių zona (III-Rž)“ numatyta, kad gyvenamosios paskirties statinių statyba šioje zonoje galima: 1) esamose sodybose, taip pat prie šių sodybų esančiuose žemės sklypuose, jeigu yra gatvė (privažiavimo kelias) ir elektros linija – parengus detalųjį planą; 2) kitose vietose – tik parengus specialųjį planą, numatantį užstatytų teritorijų ir inžinerinės infrastruktūros objektų išdėstymą, ir šio plano pagrindu parengus detalųjį planą. Specialusis planas rengiamas ne mažesnei kaip vieno kaimo ar į rekreacinę zoną įeinančios jo dalies teritorijai. Taigi Bendrajame plane yra aiškiai reglamentuota, kada yra galima statyba rekreacinėje teritorijoje – žemės sklypas turi atitikti vieną iš dviejų aptartų sąlygų. Pareiškėjo žemės sklypas patenka būtent į rekreacinę teritoriją, tačiau jis neatitinka pirmosios sąlygos, nes ginčo sklype nėra esamos sodybos. Sklypas neatitinka ir antrosios sąlygos, nes nėra parengtas specialusis planas, numatantis užstatytų teritorijų ir inžinerinės infrastruktūros objektų išdėstymą. Be to, iš Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano matyti, kad jame yra nustatyti konkretūs atvejai, kada yra leidžiama statyti ūkininkų sodybas parinktose vietose, vadovaujantis Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnyje ir Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje nustatytomis sąlygomis. Tačiau tokia galimybė nustatyta tik ekstensyvaus žemės ūkio zonoje (IV-že) ir intensyvaus žemės ūkio zonoje (V-ŽI). Tuo tarpu ginčo žemės sklypas patenka į rekreacinių vietovių zoną (III-Rž), kur tokia galimybė nėra numatyta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo planuojama statyba ginčo žemės sklype pagal Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą yra negalima, todėl Molėtų rajono savivaldybės administracijos architektūros ir teritorijų planavimo skyrius 2013 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. P9-136-(3.1.24) pagrįstai atsisakė išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti.

Pažymėtina, kad Molėtų rajono savivaldybės administracija 2013 m. gegužės 21 d. rašte (b. l. 112), vykdydama Panevėžio apygardos administracinio teismo įpareigojimą, informavo, kad 2011 m. kovo 2 d. Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. B6-122 buvo pradėtas rengti Molėtų rajono rekreacinių vietovių specialusis planas, pagal kurio pateiktą, tačiau dar nepatvirtintą versiją matyti, kad rekreacinėje teritorijoje yra galimybė statyti kaimo turizmo sodybą pagal kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko ūkio sodybai parinkti (b. l. 117). Tačiau šiuo specialiuoju planu pareiškėjas galės pasinaudoti tik tada, kai jis bus patvirtintas.

Teisėjų kolegija atmeta ir pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi bendrojo plano sprendiniais ir suteikė jiems viršenybę Ūkininko ūkio įstatymo ir Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio atžvilgiu. Pažymėtina, kad, kaip buvo minėta, teritorijų planavimo dokumentai (bendrieji, specialieji, detalieji planai) sudaro atitinkamą hierarchinę struktūrą, kuri reiškia, kad detalieji planai privalo neprieštarauti planuojamoje teritorijoje galiojančiam bendrajam planui. Be to, rengti detaliuosius planus gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų bei statinių statybai galima tik tada, kai statyba numatyta bendruosiuose ar specialiuosiuose planuose. Kadangi pareiškėjo planuojamo statyti pastato statyba pagal Bendrąjį planą nėra leidžiama, pagal Teritorijų planavimo įstatymą nėra galimybės rengti ir detalųjį planą tokiam pastatui. Nesant galimybės rengti detalųjį planą, nėra galimybės pasinaudoti ir išimtimi, kada vietoj detaliojo plano galima rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi galiojančio Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniais.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, nes nurodė, kad byloje ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas, tačiau jo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu nepanaikino.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad pastarosios Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756?450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556?15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556?336/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 21, p. 264-281).

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog Viešojo administravimo įstatyme nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Papildomos dokumentacijos buvimas lemia, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-426/2009; 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575?651/2011; 2011 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442?1411/2011).

Nagrinėjamoje byloje ginčijamame Molėtų rajono savivaldybės administracijos architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus 2013 m. kovo 18 d. sprendime Nr. P9-136-(3.1.24) nurodyta, kad pareiškėjas dėl planavimo sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti išdavimo jau yra kreipęsis ankstesniais prašymais, į kuriuos buvo atsakyta 2012 m. gegužės 28 d., 2012 m. spalio 19 d. raštais ir informuota, kodėl nėra galimybės išduoti planavimo sąlygų sąvado. Taigi ginčijamame 2013 m. kovo 18 d. sprendime atsakovas nekartojo ankstesniuose raštuose pareiškėjui išdėstytų argumentų, tačiau aptarė tam tikrus aspektus, susijusius su Specialiojo plano rengimu ir akcentavo, kad atsakovo pozicija dėl atsisakymo išduoti planavimo sąlygų sąvadą, išdėstyta ankstesniuose raštuose, nepasikeitė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš ginčijamo akto motyvacijos pareiškėjas galėjo suvokti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į teisių ir teisėtų interesų gynybą. Tai, kad tam tikri argumentai dėl atsisakymo išduoti planavimo sąlygų sąvadą buvo išdėstyti ankstesniuose sprendimuose, neleidžia laikyti ginčijamo sprendimo nemotyvuotu, nes pareiškėjui tos aplinkybės buvo aiškiai žinomos, jos buvo nurodytos ir pareiškėjo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, taigi tai nesutrukdė pareiškėjui nei suvokti atsisakymo atlikti veiksmus priežastis, nei efektyviai realizuoti teisę į teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

Apibendrinant spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nors ir ne visai teisingais motyvais, tačiau iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto skundžiamo sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, nėra pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Ramūnas Gadliauskas

                                                                      Veslava Ruskan

              Virginija Volskienė