Administracinė byla Nr. I-1322-554/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00346-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2;

(S)

20.2.3; 20.2.3.2; 55.1.1

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 15 d.

Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,

sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei, Sigitai Damidavičienei,

nedalyvaujant pareiškėjui – E. S. ,

atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

          Teismas,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 56 880 Eur  neturtinės žalos atlyginimui už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. spalio 18 d..

Pareiškėjas skunde (b.l. 4), skundo patikslinime (b.l. 9) ir atsikirtime į atsakovo patikslintą atsiliepimą (b.l. 95) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. spalio 18 d. atlikinėjo bausmę perpildytose Pravieniškių PN-AK kamerose. Kamerose buvo įrengta daugiau vietų nei nurodo atsakovas. Kamerose nebuvo įrengto tinkamo dieninio apšvietimo, pilna buitinių parazitų (tarakonų), neįrengta ventiliacinė sistema ir dėl to kamerose kaupėsi pelėsis. Lovos buvo nepritaikytos, buvo tik ant grandinių pakabintos medinės iškrypusios lentos. Dėl to iškrypo stuburas, pareiškėjas patyrė nugaros skausmus. Nebuvo sėdimo unitazo, kas dar labiau pablogino nugaros būklę.

Nurodė, kad atsakovas skyrė nepagrįstas nuobaudas, už kurias pareiškėjas buvo nubaustas atlikinėti bausmę baudos izoliatoriuje kelis kartus iš eilės, po to passkirta drausmės grupė, o vėliau perkėlimas į kamerų tipo patalpas. Nors atsakovas negalėjo skirti tokių nuobaudų pareiškėjui, kadangi pareiškėjas pagrįstai buvo nurodęs, jog negali atlikti bausmės jam paskirtuose būriuose dėl to, kad pareiškėjo gyvybei ir sveikatai buvo iškilęs pavojus. Dėl blogų sąlygų pareiškėjui sutriko kvėpavimas, trūko oro, pradėjo dažnai sirgti kvėpavimo ligomis, sutriko rega, pasidarė irzlus, patyrė didelius fizinius bei dvasinius išgyvenimus. Po susižalojimų birželio pradžioje kreipėsi į Psichologinę tarnybą.

Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime (b.l. 42-48) ir patikslintame atsiliepime į skundą (b.l. 70-78) nurodė, kad prašo taikyti ieškinio senatį. Taip pat nurodė, kad nuobaudų atlikimą uždarosios zonos kamerose lėmė nuteistojo elgesys ir jo paties valia. Pareiškėjas, žinodamas pataisos namų vidaus tvarkos taisykles, nesielgė tinkamai ir veikė priešingai. Nurodė, kad kamerų tipo patalpos buvo įrengtos ir aprūpintos baldais ir inventoriumi vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Buvo užtikrintas tinkamas patalpų apšvietimas. Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrius, gavęs informaciją apie perdegusias lemputes, ar sugedusius šviestuvus, nedelsiant lemputes pakeisdavo naujomis ir tvarkė šviestuvus. 3 sektoriaus visos kameros buvo apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais). Pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus uždarosios zonos kamerų techninė apžiūra atliekama kasdien. Apžiūros metu kruopščiai apžiūrimos patalpos ir jose esantis inventorius. Apžiūros metu užfiksuoti pažeidimai šalinami nedelsiant. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę 3 sektoriuje, į Pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl nuolatinio streso, pastovios nervinės įtampos, sukrėtimų, kurie kenkia jo silpnai sveikatai, dėl gyvenimo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. spalio 18 d. duomenų apie tai, kad dėl blogų gyvenimo sąlygas suprastėjo regėjimas, duomenų dėl dusulio, iškrypusio stuburo, nugaros skausmo nėra. Pareiškėjas nurodytu laikotarpiu nusižudyti nėra bandęs.  2014 m. kovo 5 d., 2014 m. balandžio 2 d. ir 2014 m. balandžio 15 d. pareiškėjas padarė bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimą (atsisakymas gyventi būryje). Atsižvelgiant į nuteistojo padarytą laisvės atėmimo bausmės atlikimo rėžimo pažeidimą, 2014 m. kovo 6 d., 2014 m. balandžio 3 d. ir 2014 m. balandžio 18 d. Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarimais „Dėl nuteistojo nubaudimo“ pareiškėjui skirtos nuobaudos - uždaryti į baudos izoliatorių (15 parų, 10 parų ir 6 mėn.). Su šiais nutarimais pareiškėjas supažindintas. Skiriant nuobaudą pareiškėjui jokių abejonių dėl padaryto bausmės atlikimo rėžimo pažeidimo nekilo, nuobaudos paskirtos pagrįstai.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. spalio 18 d. Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, nepagrįstai paskirtų nuobaudų ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) 2017 m. kovo 7 d. (b.l. 5). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą 2014 m. kovo 6 d. taikytinas senaties institutas, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 56 str.). Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas nenurodo aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos, patirtos 2014 m. kovo 6 d., atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2014 m. spalio 18 d. (ABTĮ 56 str.).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad jam ginčo laikotarpiu neteisėtais pareigūnų veiksmais buvo skiriamos drausminės nuobaudos. Nurodo, kad jis negalėjo bausmės atlikti Pravieniškių PN-AK administracijos jam paskirtuose būriuose, dėl to, jog pareiškėjo gyvybei ir sveikatai buvo iškilęs pavojus, todėl už administracijos nurodymų nevykdymą jam buvo skiriamos drausminės nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių bei perkėlimas į kamerų tipo patalpas.

Administracinės bylos duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, jog vertinamuoju laikotarpiu (nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2014 m. spalio 18 d.) pareiškėjui buvo paskirtos 2 drausminės nuobaudos. Pravieniškių PN-AK Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnas 2014 m. balandžio 2 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 46-320 informavo Pravieniškių PN-AK direktorių, jog 2014 m. balandžio 2 d. apie 18 val. į budinčią dalį kreipėsi pareiškėjas ir pareiškė, kad negali gyventi būryje, tačiau priežasčių nenurodė (b.l. 85). Pareiškėjas 2014 m. balandžio 3 d. paaiškinime (b. l. 87) nurodė, jog atsisako gyventi 11 būryje, o priežastis atsisako nurodyti. Pravieniškių PN-AK Vidaus tyrimų skyriaus 2014 m. balandžio 3 d. pažymoje Nr. 37(3)-213 (b.l. 86) nurodyta, kad Vidaus tyrimų skyrius neturi informacijos, kad pareiškėjas turėtų priešų nuteistųjų tarpe ir negalėtų atlikti paskirtos laisvės atėmimo bausmės jam paskirtame 11 būryje. Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2014 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 69-465 pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 10 parų už tai, kad pareiškėjas nevykdė nurodymo gyventi jam paskirtame 11 būryje, priežasčių tam nenurodė ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus (b.l. 89). Teismui pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad 2014 m. balandžio 15 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 46-595 Pravieniškių PN-AK direktoriui buvo pranešta, kad 2014 m. balandžio 15 d. 14 val. pareiškėjas atsisakė eiti gyventi į paskirtą 12 būrį. Į duodamus nurodymus eiti į būrį nereagavo, o to priežasčių nenurodė (b.l. 90). 2014 m. balandžio 16 d. paaiškinime Nr. 7217/205 pareiškėjas nurodė, jog atsisako gyventi paskirtame 12 būryje dėl asmeninių priežasčių, kurių nenurodys, taip pat nurodė, jog problemų būryje neturi (b.l. 92). 2014 m. balandžio 18 d. Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarimu Nr. 69-541 pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams, už tai, kad pareiškėjas atsisakė eiti gyventi į paskirtą 12 būrį, į duodamus nurodymus eiti į būrį nereagavo, priežasčių nenurodė. Tuo pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą (b.l. 93).

Šiame kontekste pabrėžtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1931-575/2015).

BVK (aktuali akto redakcija galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 4 d.) 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnyje nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – pareiga vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.). To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikantys nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Atitinkamai BVK 142 straipsnyje numatyta nuteistųjų atsakomybė už laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą. BVK 112 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad režimas – tai diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma. BVK 112 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindiniai pataisos įstaigų režimo tikslai: būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra; reikalavimas nuteistiesiems tiksliai ir nenukrypstamai atlikti savo pareigas; skirtingų laikymo sąlygų sudarymas atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu. Tuo tarpu teisės aktų nustatyta pataisos įstaigų vidaus tvarka yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių (BVK 113 str.). Teismas pažymi, kad pataisos įstaigų ir bausmės vykdymo režimas apsprendžia tam tikrus ribojimus ir draudimus bei atitinkamas pareigas, susijusias su kalinimo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai, motyvuoti nuteistuosius teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-589/2010, 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013, 2013 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-942/2013 ir kt.). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog nuteistojo abejonė dėl pataisos įstaigos reikalavimo teisėtumo (jei tuo abejojama) gali būti pareikšta įstatymų nustatyta tvarka - t.y. įvykdant reikalavimą ir po to paduodant skundą (BVK 5 str., 12 str., 110 str. 1 d. 2 p. ir 3 d., 143 str. 5 ir 9 d.), tačiau ne pareiškėjo pasirinktu įstatymo reikalavimų neatitinkančiu būdu (atsisakant vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą)(žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-99/2014 ir kt.). Taigi, šiuo atveju pareiškėjas, nesutikdamas su Pravieniškių PN-AK administracijos reikalavimu atlikti bausmę paskirtame būryje, turėjo įvykdyti šį reikalavimą, o po to turėjo teisę apskųsti jį teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus eiti gyventi į paskirtus būrius, pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Jokių procedūrinių drausminių nuobaudų skyrimo pažeidimo teismas taip pat nenustatė. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nuobaudos pareiškėjui už nurodytus pažeidimus paskirtos pagrįstai ir teisėtai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1931-575/2015).

Nuteistųjų teisė apskųsti jiems paskirtas nuobaudas yra reglamentuojama BVK 143, 183 straipsniuose ir jį įgyvendinančių teisės aktų - t.y. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 nuostatomis, kurios numato ir pažeistų teisių šioje srityje gynybos būdus bei sąlygas. Taisyklių 205 punkte nurodyta, jog kiekvienas nuteistasis prieš baudžiamas turi būti informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, ir jam turi būti suteikta galimybė apsiginti, o Taisyklių 206 punkte nurodyta, jog jei nuteistasis, kuris įtariamas pažeidęs bausmės atlikimo režimo reikalavimus, atsisako pasiaiškinti raštu, šis atsisakymas įforminamas protokolu (31 priedas). Tuo tarpu iš pareiškėjo 2014 m. balandžio 3 d., 2014 m. balandžio 16 d. paaiškinimų dėl atsisakymo eiti gyventi į paskirtą būrį duomenų (b. l. 87, 92) matyti, jog jo atsisakymai vykdyti administracijos reikalavimus iš esmės nebuvo siejami su jokia tuo konkrečiu atveju objektyviai iškilusia realia grėsme pareiškėjui, pareiškėjas nenurodė jo atsisakymo eiti į paskirtą būrį priežasčių. Taisyklių 205 punkto nuostatos, skiriant pareiškėjui drausmines nuobaudas pareiškėjui, nebuvo pažeistos. Esant šioms teisiškai reikšmingoms aplinkybėms teismas sprendžia, kad byloje esantys objektyvūs ir patikimi įrodymai neginčijamai patvirtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas padarė Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2014 m. balandžio 3 d. nutarime Nr. 69-465 ir 2014 m. balandžio 18 d. Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarime Nr. 69-541 įvardintus bausmės atlikimo režimo pažeidimus, todėl drausminės nuobaudos jam paskirtos pagrįstai ir teisėtai. Taigi, nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) - t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo kilti valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam atliekant nuobaudas baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrintas teisės aktais garantuotas minimalus plotas, buvo netinkamas dieninis apšvietimas, netinkama ventiliacija, kamerose buvo pelėsis, buvo buitinių parazitų, lovos buvo netinkamos, nebuvo sėdimo unitazo.

Taisyklių 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 111.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas gyvenamųjų patalpų plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Atsakovas pateikė teismui duomenis (b.l. 26, 27), kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę kamerose Nr. 12, 6, 7  - iš viso 81 parą pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų, nei nurodo atsakovas, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nėra paneigti, todėl teismas vadovaujasi jais, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 56 str.). 

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą taip pat grindžia parazitų gausa kamerose. Byloje esantys įrodymai (Graužikų, nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalai (b.l. 57-61) patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK vertinamuoju laikotarpiu reguliariai buvo atliekamas buitinių parazitų stebėjimas ir naikinimas. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų, neužtikrinant graužikų ir kitų buitinių parazitų naikinimo kamerose.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad patalpose buvo nebuvo tinkamos ventiliacijos, ant sienų buvo pelėsis, nebuvo tinkamo dieninio apšvietimo, buvo bloga lovų būklė. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių paminėtus jo argumentus. Byloje nepateikta įrodymų - t.y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-10-28 įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų galėjo patirti papildomus nepatogumus. Atsakovas pateikė 2017 m. gegužės 9 d. pažymą Nr. 77-1347 (b.l. 27), kurioje nurodyta, kad įstaiga užtikrina tinkamą patalpų apšvietimą, taip pat pateikė 2016 m. birželio 23 d. pažymą Nr. 43/1-1740, iš kurios matyti, kad Pravieniškių PN-AK 3-o sektoriaus uždarosios zonos kamerų techninė apžiūra atliekama kasdien. Apžiūrų metu užfiksuoti pažeidimai šalinami nedelsiant.

Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų  buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos, pelėsio, netinkamo dieninio apšvietimo, blogos lovų būklės laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas taip pat skundėsi tuo, jog kamerose neįrengti sėdimi unitazai. Iki                         2017 m. sausio 1 d. galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, buvo nurodyta, kad tualete turi būti įrengti klozetai arba unitazai, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizavo tualetų konstrukcinių ypatumų. Pagal Tarptautinių žodžių žodyną, klozetas – tai išvietė su nuplaunamuoju vandeniu, o unitazas - klozeto puodas išvietėje, kur yra vandentiekis ir kanalizacija. Taigi, teisės aktuose nėra imperatyviai reglamentuojama, kad laisvės atėmimo įstaigos sanitariniame mazge turi būti įrengiami būtent sėdimi unitazai, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Iš į administracinę bylą pateikto 2017 m. spalio 16 d. Medicininio pažymėjimo Nr. 81(2)-540 (b.l. 79) matyti, jog laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. spalio 18 d. duomenų, kad pareiškėjas kreiptųsi į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl suprastėjusio regėjimo, dusulio, iškrypusio stuburo bei nugaros skausmo, kurį galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos nėra. Pravieniškių PN-AK 2017 m. balandžio 26 d. pažymoje Nr. 73(3)-110 (b.l. 28) nurodyta, kad pareiškėjas į Psichologinės tarnybos specialistus dėl netinkamų sąlygų atliekant bausmę pataisos namuose, patiriamo nuolatinio streso, pastovios nervinės įtampos, sukrėtimų, nesikreipė. Todėl spręstina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT  2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą  byloje P. prieš Graikiją, 28524/95). 

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno gan ilgą laikotarpį (81 parą), tačiau pažymėtina, jog pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, byloje nenustatytą kitų pažeidimų, kurie galėjo bloginti pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis - t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 648 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525  -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,  5 punktu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių  pataisos namų – atvirosios kolonijos, 648 Eur (šešis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos  administracinį teismą.

     Teisėjas                                                                                                          Algis Markevičius