Administracinė byla Nr. A-33-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00345-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agrolinija“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agrolinija“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „Agrolinija“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas. Kauno RAAD) 2015 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. S11-3 bei įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti dėl 2014 m. gruodžio 15 d. patvirtinimo.

Paaiškino, kad 2015 m. vasario 12 d. Kauno RAAD sprendimu patvirtino 2014 m. gruodžio 15 d. patikrinimo aktą (toliau – ir Aktas) ir nurodė sumokėti 5 260 Eur už nedeklaruotą (nuslėptą) apmokestinamosios pakuotės kiekį. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjas pakuotės apskaitą veda netinkamai, nes nurodo tik pažeistus teisės aktus, bet nenurodo konkrečiai ką pareiškėjas apskaito netinkamai.

Atsakovas Kauno RAAD atsiliepime prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad Akte pateiktos išvados pagrįstos ir teisingos, o skirta 5 260 Eur ekonominė bauda (paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis) pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus yra teisėta ir pagrįsta.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismo vertinimu, tai, kad UAB „Agrolinija“ buvo netinkamai (ne pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 348 patvirtintų pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimus) vedama pakuočių apskaita, patvirtina ir įmonės vadovui R. B. 2014 m. gruodžio 16 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 093920 dėl netinkamos pakuotės apskaitos vedimo 2009–2013 metų laikotarpiu, t. y. buvo pažeisti Taisyklių (2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. Dl-185 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) 24 punkto reikalavimai. Šiuo protokolu įmonės direktoriui R. B. administraciniu nurodymu buvo skirta 750 Lt (217 Eur) administracinė nuobauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 5112 straipsnio 3, 8, 9 dalis. Pripažinęs padarytą pažeidimą (protokole nurodė, jog su patikrinimo išvadomis sutinka ir įsipareigojo pažeidimus pašalinti), 2015 m. sausio 5 d. R. B. administracinę baudą sumokėjo. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad nagrinėjamu atveju visos gaminio dalys nėra naudojamos, vartojamos bei pašalinamos kartu, nes praplėšus šieno ir šiaudų rulonus, suvartojus jo turinį, lieka plastiko tinklo atliekos, kurios nėra vartojamos bei pašalinamos kartu su gaminiu, o turi būti tvarkomos pagal Atliekų tvarkymo įstatymo ir Atliekų tvarkymo taisyklių reikalavimus, t. y. perduodamos tokių atliekų tvarkytojams.

Teismas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nesant 2009–2013 metų laikotarpio pakuočių apskaitos dokumentų, atsakovas negalėjo nustatyti mokestinės prievolės dydžio įprastine, t. y. Taisyklių 24 punkte nustatyta tvarka, nes įmonės vadovas pirminio patikrinimo metu nepateikė nustatytos pakuočių apskaitos Tvarkos ir prekinių vienetų (gaminių) sąrašo, gaminiui pakuoti panaudotų medžiagų rūšių, kiekių ir svorių, todėl pagrįstai, vadovaujantis įmonės 2009–2013 metų prekių apyvartos žiniaraščiais, parinktas faktinio į vidaus rinką išleistų pakuočių kiekio nustatymo metodas.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog plastikinis tinklas yra gamybos atlieka, yra nepagrįsti, ir pripažino, kad pareiškėjo ūkinėje veikloje šiaudams ar šienui pakuoti panaudotas plastikinis tinklas yra apmokestinamoji plastikinė pakuotė, sunaudota savo reikmėms (į vidaus rinką išleista), o ne gamybos atlieka, kurios kiekis 2012 metais – 0,192 t, 2013 metais – 0,100 t, ir pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą yra mokesčio objektas, todėl turėjo būti apmokestintas.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo tokias pat aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pagrįstas, kadangi teismas visiškai nevertino viešojo administravimo subjekto sprendimui, kaip individualiam teisės aktui, keliamų reikalavimų, kitų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 4 dalies nuostatas; nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, kad atsakovo sprendime nurodyti nedeklaruotos išleistos į vidaus rinką pakuotės kiekio skaičiavimai yra atlikti netinkamai; nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, kad Kauno RAAD nepagrįstai vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, kad atsakovo sprendime nėra motyvuojama, kodėl nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo raštu pateiktas pastabas dėl netinkamo pareiškėjo išleistos į vidaus rinką pakuotės kiekio skaičiavimo būdo. Pareiškėjas taip pat yra įsitikinęs, kad atsakovo sprendime klaidingai ir nepagrįstai nurodoma, jog pareiškėjo veikloje naudojamas rulonavimo tinklas turi būti laikomas apmokestinamąja pakuote.

Atsakovas Kauno RAAD pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioji pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Nurodo iš esmės analogiškas aplinkybes, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2015 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. S11-3, kuriuo pareiškėjui buvo priskaičiuotas 5 260 Eur dydžio mokestis už aplinkos teršimą.

Šis mokestis pareiškėjui priskaičiuotas už tai, kad jis į vidaus rinką išleido apmokestinamųjų  pakuočių: 2012 m. 0,892 t plastikinės ir 0,017 t popierinės/kartoninės, o 2013 m. 2,618 t plastikinės ir 0,015 t popierinės/kartoninės, kurių nedeklaravo bei nesumokėjo už jas mokesčio už aplinkos teršimą.

Ginčijamas sprendimas iš esmės grindžiamas tuo, kad šieno ir šiaudų supakavimui į rulonus  pareiškėjo panaudotas plastikinis tinklas, yra pakuotė, kuris yra mokesčio už aplinkos teršimą objektas.

Pareiškėjas su šia išvada nesutinka teigia, kad  minėtas plastikinis tinklas nėra pakuotė, o tuo pačiu ir  mokesčio už aplinkos teršimą objektas, todėl jis neturėjo šio tinklo deklaruoti bei mokėti mokesčius už jo panaudojimą.

Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio 3 punkto ir 4 straipsnio 3 dalies nuostatas pripildyta plastikinė pakuotė yra mokesčio už aplinkos teršimą objektas, o mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir importuotojai.

Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje apibrėžta, kad gamintojas – Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka įregistravęs savo veiklą asmuo, kuris gamina apmokestinamuosius gaminius ir (ar) pakuoja gaminius (išskyrus ūkininkavimo veikloje naudojamą šienainį) į apmokestinamąją pakuotę, net jeigu pakavimo operacijas sutartiniais pagrindais atlieka kitas asmuo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra juridinis asmuo, kuris verčiasi mėsinės gyvulininkystės veikla. Vykdydamas šią veiklą, savo reikmėm gamino šiaudus ir šieną, kuriuos pakavo į rulonus, panaudojant plastikinį tinklą.

Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas atitiko asmens, gaminančio ir pakuojančio į  apmokestinamąją pakuotę gaminius – šieną ir šiaudus, kriterijus.

Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad pareiškėjo panaudota pakuotė - plastikinis tinklas, neturi būti apmokestintas, nes  šieno gamyba gali būti prilyginta šienainio gamybai, kurio gamybos procese panaudotos pakuotės  yra atleidžiamos  nuo mokesčio už aplinkos teršimą.

Kaip nurodo pats pareiškėjas, šienainio gamybai yra naudojamas ne plastikinis tinklas, o plastikinė plėvelė, t. y., šieno ir šienainio gamybai yra naudojamos skirtingos pakuočių rūšys. Be to, šiaudai ir šienas, kaip gaminys, ir šienainis negali būti vertinami kaip tapatūs gaminiai, nes jiems pagaminti yra naudojamos skirtingos technologijos bei gaunamas skirtingas produktas. Šienainio atveju - pavytintas konservuotas šienas, o šieno ar šiaudų atveju – džiovinta žolė. 

Dėl šių priežasčių pareiškėjo teiginiai, kad plastikinis tinklas, kurį jis  panaudojo pakuojant šieną ir šiaudus į rulonus, yra atleistas nuo  mokesčio už aplinkos teršimą, yra nepagrįstas bei neteisingas.    

Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad „Mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas yra atsakingas už <..> apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitos tvarkymą ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje pateiktus duomenis.“

Reikalavimai šios apskaitos tvarkymui yra nustatyti Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 6 straipsnyje bei jį įgyvendinančiose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 348 patvirtintose  Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo taisyklėse  (toliau – Taisyklės). 

Pagal Taisyklių 23-25 punktų nuostatas pakuočių gamintojas, gamintojas ir (ar) importuotojas turi ne rečiau kaip vieną kartą per tris mėnesius vykdyti visų (pirminių, antrinių, tretinių) pakuočių apskaitą, nurodydamas atitinkamus duomenis, kurie  leistų nustatyti apmokestinamos pakuotės kiekius bei mokėtino už ją mokesčio dydį.

Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas šią apskaitą vykdė netinkamai, nes atsakovui patikrinimo metu nepateikė tokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima tiesiogiai nustatyti apmokestinamos pakuotės rūšį ir kiekius bei apskaičiuoti mokėtino mokesčio dydį, o būtent, nepateikė pirminių apskaitos  dokumentų apie panaudotų pakuočių rūšis ir jų svorį. Šiuo atveju  pareiškėjo pateikti atsakovui šiuo klausimu dokumentai tokios informacijos neturėjo (t.1 b. l. 70-73). Dėl šių priežasčių, priešingi šiuo klausimu pareiškėjo teiginiai yra atmetami, nes šie teiginiai nėra grindžiami įrodymais, kurie galėtų būti pripažinti  pirminiais apskaitos dokumentais.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį „Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1. mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2. to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos - nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi. 

Šis teisinis reglamentavimas ir prieš tai aptartos aplinkybės dėl pareiškėjo ydingai vykdytos pakuočių apskaitos lemia, kad atsakovui egzistavo tiek faktinis, tiek teisinis pagrindai mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą apskaičiuoti  pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, pritaikius atitinkamus skaičiavimo metodus.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje, suteikiančiame mokesčių administratoriui teisę  mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal jo įvertinimą,  yra apibrėžtas ir šio mokesčių administratoriui leistino elgesio turinys, o būtent, šį apskaičiavimą jis turi atlikti „atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją“, o jų nepakankant – „parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad mokesčių administratorius mokesčius šiuo būdu gali apskaičiuoti dvejopai: taikydamas  savo nustatytus įvertinimo metodus (nustatytus Taisyklėse), arba jų netaikydamas. Metodų nustatytų Taisyklėse jis gali netaikyti tuomet, kai disponuoja pakankama informacija, kuria remiantis gali atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes bei pakankamai  tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas. O kai turima informacija yra nepakankama tokio pobūdžio skaičiavimams atlikti, jis mokėtinų mokesčių sumas gali apskaičiuoti remdamasis, ekonomikos - finansų srityje taikomais  teorinio pobūdžio skaičiavimo būdais,  kuriuos parenka, atsižvelgdamas į turimos informacijos kiekį, pobūdį, šaltinius ir pan. (Taisyklių 6.2. –6.3.; 28-29 punktai).

              Visa tai lemia, kad šiais būdais apskaičiuoti mokesčių dydžiai nėra „idealiai“ tikslūs, bet yra tikėtino pobūdžio (apytiksliai), kadangi mokėtino mokesčio dydžiui nustatyti yra naudojami teorinio pobūdžio skaičiavimai.

              Toks mokesčių tokiais  būdai apskaičiavimas, reiškia, kad jiems apskaičiuoti yra pritaikomos specialios žinios ekonomikos, finansų ir kitose srityse.  

              Pagal įrodymų vertinimo taisykles, duomenys, kurie  gauti panaudojus specialias žinias, kaip taisyklė, gali būti koreguojami, paneigiami ir pan., tik taip pat panaudojus bei pritaikius specialias žinias (ABTĮ 57 str. 2 d.; 61- 63 str.).                 

Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad atsakovas pareiškėjui mokėtinus mokesčius apskaičiavo, panaudodamas pareiškėjo pateiktą buhalterinės apskaitos ataskaitas apie prekių apyvartas atliko nurašytų-parduotų prekių analizę bei parinko faktinio į vidaus rinką išleistų pakuočių nustatymo metodą – faktiškai į vidaus rinką išleistiems pakuočių kiekiams priskirti įmonės atskirais mokestiniais laikotarpiais įsigytų ir sunaudotų pakavimui skirtų medžiagų kiekius pagal buhalterinėje apskaitoje vykdomus prekių nurašymus, įvertinus likučių kiekius.

              Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes – pareiškėjui priklausančias mokėti mokesčių sumas, panaudojo teisės aktais leistinus bei tinkamus tokių duomenų surinkimo ir nustatymo metodus.

              Dėl ko priešingi šiuo klausimu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.             

Minėta, kad duomenys, kurie yra gauti panaudojus bei pritaikius specialias žinias, paprastai  turi būti paneigiami tokių pat žinių pagrindu. Kadangi pareiškėjas tokių įrodymų byloje neteikia, todėl įrodymų vertinimo prasme, darytina išvada, kad jis nustatyta tvarka nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių apie pareiškėjo nesumokėtų mokesčių apimtį ir jų dydį bei neįrodė savo teiginių teisingumo.

              Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad tie pareiškėjo argumentai, kurie yra susiję su 2014 m. gruodžio 15 d. patikrinimo akto Nr. AAP-87  2 ir 5 punktų išvadomis negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku, nes šiomis išvadomis yra konstatuota apie galimai pareiškėjo padarytus Administracinių teisės pažeidimų  kodekso nusižengimus.

Pagal  Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) nuostatas, administracinių teismų kompetencijai nėra priskirta nagrinėti šio pobūdžio bylų. Todėl patikrinimo akto 2 ir punktuose pateikti atsakovo motyvai dėl atitinkamų Administracinių teisės pažeidimų  kodekse numatytų   nusižengimų sudėčių, sudaro bylos nagrinėjimo dalyką nagrinėjant ginčą bendrosios kompetencijos teisme dėl paskirtos nuobaudos pagal ATPK nuostatas pagrįstumo bei teisėtumo. 

              Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.“ Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad žodinis bylos procesas apeliacinėje instancijoje yra išimtis iš bendros taisyklės (rašytinio proceso). Tam, kad ši išimtis būtų taikoma turi egzistuoti atitinkamos aplinkybės, liudijančios apie poreikį byloje išsiaiškinti bei  ištirti papildomas bylai reikšmingas aplinkybes arba siekiant užtikrinti šalių procesines teises.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo, tačiau kokių tai išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą bylą nagrinėti išimtine- žodinio proceso, tvarka nenurodė, dėl ko šis prašymas netenkintinas taip pat.             

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agrolinija“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Stasys Gagys

                                                                      Romanas Klišauskas