Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [AS-525-632-11].doc
Bylos nr.: AS-525-632-11
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr. AS525-632/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01297-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2011 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. U. ir G. M. skundą atsakovui viešajai įstaigai Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutui dėl įsakymų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjai A. U. ir G. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto (toliau – ir Institutas) direktoriaus 2011 m. gegužės 9 d. įsakymus Nr. B1-17 ir B1-18. A. U. taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti VšĮ Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto direktoriaus 2011 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. B1-18 galiojimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 15 d. nutartimi pareiškėjų skundą priėmė, prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Teismas nurodė, kad VšĮ Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto direktorius 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. B1-18 panaikino uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „OBER-HAUS“ darbuotojo A. U. turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą ir vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimą. Kadangi pareiškėjas dirba ne privačiai, o turto vertinimo paslaugas teikia įmonės vardu, argumentai dėl klientų praradimo ir paslaugų teikimo nutraukimo nesustabdžius skundžiamo įsakymo galiojimo, nėra pagrįsti. Pareiškėjui negalint teikti turto vertinimo paslaugų, jas galėtų teikti kiti įmonės darbuotojai, o įmonė pareiškėjui galėtų pasiūlyti kitą darbą, kuriam nėra būtinas vertintojo pažymėjimas. Jei teismas patenkintų pareiškėjo skundą ir panaikintų skundžiamą įsakymą, pareiškėjas atgautų teisę vykdyti turto vertinimo veiklą. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis patirs nuostolių, negali būti laikoma sąlyga, dėl kurios nebūtų įmanoma atkurti padėties, buvusios iki ginčijamo akto priėmimo.

 

II.

 

Pareiškėjas A. U. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 15 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir išspręsti klausimą iš esmės – laikinai sustabdyti Instituto direktoriaus 2011 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. B1-18 galiojimą.

Paaiškina, kad turto vertintojo pažymėjimas išduodamas fiziniam asmeniui, išlaikiusiam egzaminą ir atitinkančiam teisės aktų nustatytus kriterijus. Turto vertinimą gali atlikti fizinis asmuo, turintis turto vertinimo pažymėjimą, kartu su juridiniu asmeniu, kuriam suteikta teisė verstis turto vertinimo veikla. Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo panaikinimas, pareiškėjo įsitikinimu, turės įtakos klientų praradimui, kadangi klientus dažniausiai pritraukia ne įmonė, kurioje dirba turto vertintojas, bet konkretus turto vertintojas savo reputacija, darbo įgūdžiais ir patirtimi. Panaikinus kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą, A. U. bus nušalintas nuo turto vertintojo ir turto vertintojo asistento pareigų, todėl praras pajamas, reikalingas išlaikyti šeimą, bei susidurs su sunkumais ieškodamas kitą darbą.

Atsakovas VšĮ Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas prašo pareiškėjo atskirojo skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą paaiškina, kad tik pareiškėjo turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas neatima galimybės turtą vertinančiai įmonei užsiimti turto vertinimo veikla. Pažymi, kad UAB „OBER-HAUS“ turi galiojantį įmonės kvalifikacijos atestatą, suteikiantį teisę verstis turto vertinimo veikla. Todėl įmonei nesudaromos kliūtys teikti turto vertinimo paslaugas, taip pat pareiškėjui neatimama galimybė pritraukti klientus ir palaikyti su užsakovais glaudžius santykius. Be to, galiojantys teisės aktai neatima galimybės asmeniui, kurio kvalifikacijos pažymėjimas buvo panaikintas, iš naujo kreiptis į Institutą su prašymu laikyti atitinkamos turto vertinimo srities kvalifikacijos egzaminą (Lietuvos Respublikos turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-114, 2 p.). Tai, kad pareiškėjas gali patirti finansinių nuostolių, atsakovo nuomone, taip pat nėra aplinkybė, dėl kurios būtų neįmanoma atkurti padėties, buvusios iki skundžiamo įsakymo priėmimo. Tuo atveju, jei skundžiamas įsakymas bus pripažintas neteisėtu, pareiškėjas turės teisę reikalauti žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad nesiėmus prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

III.

 

Atskirasis skundas netenkintinas.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti galimo teismo sprendimo vykdymo procese.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalyką sudaro Instituto direktoriaus 2011 m. gegužės 9 d. įsakymų Nr. B1-17 ir B1-18 teisėtumo bei pagrįstumo klausimas. Akivaizdu, jog teismui patenkinus  pareiškėjų skundo reikalavimus ir minėtus administracinius aktus panaikinus, atsiras ABTĮ 92 straipsnyje nurodytos teisinės pasekmės – bus atkurta buvusi iki ginčijamų aktų priėmimo padėtis. Todėl teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad šioje byloje gali kilti reali grėsmė būsimo teismo sprendimo vykdymui. Galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo turtinei padėčiai paprastai nelaikoma ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas komplikuosis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009), nors susiklosčiusi sunki ekonominė situacija ir jos metu kylantys finansiniai sunkumai gali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-206/2010). Šiuo atveju teisėjų kolegija nevertina atskirajame skunde nurodytų motyvų, susijusių su neigiamais padariniais trečiajam suinteresuotam asmeniui, kadangi pati UAB „OBER-HAUS“ atskirojo skundo nepadavė, o pareiškėjas atstovauti jos interesų neįgaliotas. A. U. teiginiai, kad nesiėmus prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis asmeniškai nukentės (finansine prasme), nesuponuoja pareikšto prašymo tenkinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tokiais atvejais galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį šį prašymą atmesti. Todėl atskirasis skundas netenkinamas, apskųstoji Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 15 d. nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo A. U. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                                       Laimutis Alechnavičius

 

 

                                                                      Irmantas Jarukaitis

 

 

                                                                      Romanas Klišauskas