Civilinė byla Nr. e3K-3-31-943/2025

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-00507-2023-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.6.2; 2.3.2.8; 3.2.4.3 

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

        LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU        

2025 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno ir Egidijos Tamošiūnienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. E.-R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. O. E. ieškinį atsakovei V. E.-R. dėl asmeninės nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, S. D., R. D.-P. ir D. J.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos nuginčijimą ir įrodymų leistinumo bei jų vertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė teismo pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), (toliau – ginčo butas arba butas Nr. 2) ieškovės asmenine nuosavybe ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad jos šeima (ieškovė, jos pirmasis sutuoktinis ir vaikai – tretieji asmenys) gyveno bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris vėliau buvo pertvarkytas į žinybinį butą (toliau – butas Nr. 1). Buto Nr. 1 paskyrimas ir orderis buvo išrašytas ieškovės pirmojo sutuoktinio vardu, jame šeimos nariais nurodyti ieškovė ir tretieji asmenys. Ieškovės pirmajam sutuoktiniui (duomenys neskelbtini) mirus, ji su vaikais liko gyventi bute Nr. 1, o praėjus penkiolikai metų, t. y. (duomenys neskelbtini) ieškovė sudarė santuoką su antruoju sutuoktiniu – atsakovės tėvu (toliau – palikėjas). Palikėjas į ieškovės šeimą atėjo neturėdamas santaupų ir turto. Santuokos su palikėju metu 1992 m. balandžio 3 d. sandoriu privatizavus butą Nr. 1 nekilo abejonių, kad jis priklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise. Palikėjas nuo santuokos sudarymo iki privatizavimo jame pragyveno tik trejus metus. Buto Nr. 1 pardavimo sutartis buvo sudaryta be palikėjo sutikimo ir turtas kitą dieną įregistruotas ieškovės vardu. Ieškovė butą Nr. 1, praėjus trejiems metams nuo jo privatizavimo ir beveik šešeriems metams po santuokos sudarymo, 1995 m. pardavė ir kitą dieną sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – butas Nr. 2 arba ginčo butas) pirkimo sutartį.

4.       Butui Nr. 2 įsigyti ir sutvarkyti buvo panaudotos už butą Nr. 1 gautos lėšos, todėl jis priklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise. Mirus palikėjui, teisę į paveldėjimą pareiškė atsakovė. Ieškovės nuomone, į paveldimo turto masę nepagrįstai įtraukta 1/2 dalis buto Nr. 2. 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Alytaus apylinkės teismas 2023 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovei 1749 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o valstybei – 196 Eur žyminį mokestį ir 59,76 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.

6.       Teismas konstatavo, kad, mirus ieškovės pirmajam sutuoktiniui ir pagrindiniam nuomininkui, nuomininko teises į butą Nr. 1 įgijo ieškovė, o kai ji susituokė su palikėju, šis tapo ieškovės, kaip nuomininkės, šeimos nariu ir įgijo tokias pačias teises.

7.       Tai, kad palikėjas nedalyvavo sudarant buto Nr. 1 privatizavimo sandorį, neturi teisinės reikšmės, nes turtas įgytas santuokos metu ir laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams. Ieškovė su palikėju susituokė iki privatizavimo, jie vedė bendrą ūkį, abu dirbo ir gavo pajamų. Priešingų įrodymų teismui nepateikta, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad butas Nr. 1 nesudarė sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės.

8.       Butas Nr. 2, įgytas pardavus butą Nr. 1, taip pat įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Byloje nustatytos aplinkybės dėl turto Nr. 1 privatizavimo, turto perleidimo ir įsigijimo santuokos metu, net ir ginčo butui esant įregistruotam tik ieškovės vardu, nepaneigia sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės.

9.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl viešo registro duomenų įtakos bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimui taikomos, kai turtas įregistruotas įsigaliojus CK.

10.       Buto Nr. 2 pirkimo sutartyje sandoryje nėra nurodyta, kad jis įsigyjamas asmeninės vieno iš sutuoktinių nuosavybės teise. Vien tai, kad palikėjas sutartyje nenurodytas kaip pirkėjas, nereiškia, kad jis netapo ginčo buto bendraturčiu. Ieškovė ir palikėjas kartu gyveno 27 metus, todėl ginčo butas laikomas šeimos gyvenamąja patalpa ir atitinka bendrosios jungtinės nuosavybės paskirtį. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad buto Nr. 1 pardavimo sutartyje nurodytas žodis „privatinė“ nėra žodžio „asmeninė nuosavybė“ sinonimas.

11.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2024 m. balandžio 8 d. sprendimu panaikino Alytaus apylinkės teismo 2023 m. spalio 2 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino: pripažino butą Nr. 2 ieškovės asmenine nuosavybe, perskirstė bylinėjimosi išlaidas.

12.       Kolegija pripažino, kad didžioji dalis buto Nr. 1 kainos yra sumokėta ne bendromis su palikėju lėšomis, kadangi ji buvo sumokėta ieškovei ir jos dukteriai skirtomis valstybės vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais) bei tikslinėmis kompensacijomis. Kolegija neturėjo pagrindo padaryti išvados, kad ir 2248,32 rublio pradinis įnašas buvo atliktas bendromis palikėjo ir ieškovės lėšomis, kadangi, remiantis liudytojų parodymais, palikėjas santaupų neturėjo, jam reikėjo lėšų ne tik pragyventi, bet ir dviem dukterims išlaikyti, jis niekada nebuvo įgijęs turto. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad butas Nr. 1 įgytas už ieškovės asmenines, tačiau ne jos ir palikėjo bendras, lėšas.

13.       Kolegijos vertinimu, visa privatizuojamo buto Nr. 1 įgijimo ir vėliau jo pardavimo įvykių seka leidžia daryti išvadą apie aiškią ieškovės valią butą Nr. 1 įgyti išimtinai kaip savo asmeninę nuosavybę. Tuo labiau kai šis turtas buvo suteiktas ne jos su palikėju, o jos su pirmuoju sutuoktiniu šeimai, t. y. jos pirmajam sutuoktiniui, kaip pagrindiniam nuomininkui, dirbusiam atitinkamą darbą, t. y. privatizuotas butas buvo suteiktas ieškovei dar būnant pirmojoje santuokoje.

14.       Kolegijos vertinimu, butas Nr. 1 buvo suteiktas ieškovei kartu su vaikais (trečiaisiais asmenimis) naudotis dar iki santuokos su palikėju sudarymo, t. y. kaip pirmojo sutuoktinio, pagrindinio nuomininko, šeimos nariams. Butą Nr. 1 ieškovė įgijo praėjus keturiolikai metų nuo (duomenys neskelbtini) žinybiniam butui Nr. 1 suteikti išdavimo, o iš jų tik trejus metus pragyveno santuokoje su palikėju. Be to, nuosavybės dokumentuose nenurodyta, kad šis turtas būtų įgyjamas kartu su antruoju sutuoktiniu (palikėju). Byloje nenustatyta, kad ieškovės antrasis sutuoktinis (palikėjas) būtų buvęs ekonomiškai ir socialiai pažeidžiamesnis, kad jis savo lėšomis ir (ar) darbu prisidėjo prie ieškovės valdomo turto pagerinimo ir pan., kas būtų pagrindas svarstyti asmeninės nuosavybės teise įgyto buto Nr. 1 pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe klausimą. Iš byloje esančių liudytojų parodymų matyti, kad palikėjas nemokėjo atlikti remonto darbų ir gyveno nepretenduodamas į butą Nr. 2, nes savąjį paliko pirmajai sutuoktinei ir vaikams, be kita ko, atsakovei.

15.       Kolegija taip pat pažymėjo, kad palikėjas privatizavimo sutartyje nebuvo nurodytas, ją sudarant nedalyvavo, o butas Nr. 1 privatizavimo sandorio sudarymo dieną išviešintas Nekilnojamojo turto registre ieškovės vardu. Be to, palikėjas nedalyvavo ir vėlesniuose sandoriuose, o kalbų ar ginčo tarp sutuoktinių dėl buto Nr. 1 teisinio režimo niekada nebuvo. Be kita ko, pretenzijų dėl buto Nr. 1 pardavimo ar išviešinimo ieškovės vardu nebuvo reikšta, nes labiau tikėtina, kad palikėjas nelaikė, jog dėl to yra pažeidžiami jo, kaip bendraturčio, interesai, kai žinybinis butas buvo suteiktas ne jam kaip ieškovės sutuoktiniui, o jos pirmajam sutuoktiniui, su kuriuo ieškovė iki pirmojo sutuoktinio mirties santuokoje pragyveno vienuolika metų. Iš to kolegija nusprendė, kad butą Nr. 1, įgytą sutuoktinės už jos asmenines lėšas, palikėjas pripažino esant asmenine ieškovės nuosavybe. Be to, tai, kad notarės sandoriui sudaryti nereikalauta palikėjo, kaip sutuoktinio bendraturčio, sutikimo, papildomai leidžia spręsti, kad buvo laikoma, jog butas Nr. 1 privatizavimo procese įgytas ieškovės asmeninės nuosavybės teisėmis.

16.       Atsižvelgdama į tai, kolegija, nustačiusi ir antrąjį kriterijų – ieškovės valios įgyti butą Nr. 1 asmeninėn nuosavybėn faktą, nusprendė, kad aptariamas butas buvo ieškovės asmeninė nuosavybė, o kitą dieną po buto Nr. 1 pardavimo gautos lėšos neabejotinai galėjo būti panaudotos butui Nr. 2 įsigyti, nes už parduotą butą Nr. 1 gauta 15 000 Lt suma, o butas Nr. 2 įgytas už 10 000 Lt sumą. Todėl, kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad už asmenines lėšas įgytas ginčo butas Nr. 2 ieškovei priklauso asmeninės nuosavybės teise.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 balandžio 8 d. sprendimą ir palikti galioti Alytaus apylinkės teismo 2023 m. spalio 2 d. sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas, priteisti atsakovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1.                      Santuokoje įgytas turtas gali būti pripažintas sutuoktinio asmenine nuosavybe, jei tokio turto pobūdis ir prigimtis akivaizdžiai rodo vieno iš sutuoktinių turto panaudojimą savo asmeniniams ar profesiniams poreikiams, t. y. aiškiai atskleidžia sutuoktinio valią įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Šiuo atveju abu butai buvo įgyti šeimos poreikiams tenkinti, t. y. ieškovė su palikėju ir vaikais juose gyveno, taigi nėra teisinio pagrindo jo pripažinti asmenine ieškovės nuosavybe.

17.2.                      Teismo nustatytų faktinių aplinkybių visuma rodo, kad jos netenkina kasacinio teismo praktikoje įvardytų sąlygų, lemiančių santuokoje įgyto turto pripažinimą sutuoktinio asmenine nuosavybe, kadangi: ieškovė butą Nr. 1 įgijo santuokos su palikėju metu, dėl to tokiam turtui taikoma CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė; ieškovė butą Nr. 1 įgijo sudariusi pirkimo–pardavimo sandorį, bet ne paveldėjusi ar gavusi jį kaip dovaną, sandoryje aiškiai neatskleidė savo valios dėl turto įgijimo asmeninėn nuosavybėn; butas Nr. 1 buvo pirktas bendriems sutuoktinių šeimos poreikiams tenkinti.

17.3.                      Kasacinio teismo suformuluotos sąlygos yra aiškiai apibrėžtos ir besąlyginės, tai reiškia, jog už santuokoje įgytą turtą sutuoktinis turi sumokėti visą turto kainą asmeninėmis lėšomis. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nėra nurodęs, jog dalies kainos sumokėjimas iš asmeninių lėšų yra pakankamas pagrindas konstatuoti turto įgijimą iš asmeninių lėšų.

17.4.                      Nepagrįsta laikytina Kauno apygardos teismo išvada, kad palikėjo veiksmai kaip nors gali patvirtinti apie ieškovės valios įgyti butą Nr. 1 asmeninėn nuosavybėn atskleidimą palikėjui ir kad palikėjas savo veiksmais pripažino bendrą šeimos būstą esant ne bendru, bet sutuoktinės.

17.5.                      Apeliacinės instancijos teismas paneigė sutuoktinių bendro turto prezumpciją, kadangi nurodė, jog turto pardavimo sandoriuose nėra aiškiai įvardyta nuosavybės teisinė forma. Iki CK įsigaliojimo įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus. Tuo tarpu sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo funkciją. Kasacinis teismas išaiškino, kad nepriklausomai nuo to, ar santuokos metu įgyto turto savininku nuosavybės dokumentuose nurodytas tik vienas sutuoktinis, ar nenurodyta, jog turtas įgytas asmeninėn nuosavybėn, toks turtas pripažįstamas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Tuo tarpu jei reikia spręsti dėl santuokoje įgyto turto nuosavybės teisės rūšies, reikalaujama iš esmės remtis sutuoktinių nuosavybės teisių bendrumo prezumpcija. Todėl pagrįstai manytina, jog Kauno apygardos teismo padaryta išvada, kad aplinkybė, jog sutuoktinis tinkamai išreiškė valią įgyti sutuoktinių šeimos būstą savo asmeninėn nuosavybėn, yra įrodyta, kai nėra tai patvirtinančių rašytinių įrodymų, prieštarauja kasacinio teismo pateiktam išaiškinimui ir CK 3.89 straipsnio 2 daliai.

17.6.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl ieškovės pinigų, sumokėtų už butą Nr. 1, kilmės, kadangi pradinė įmoka už butą Nr. 1 buvo sumokėta iš bendrų sutuoktinių lėšų. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad sutuoktiniui, siekiančiam paneigti sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpciją, reikia įrodyti aplinkybę, jog už santuokos metu įgytą turtą visa turto įsigijimo kaina buvo sumokėta iš asmeninių lėšų, nedarant išlygos, kad pakanka įrodyti aplinkybę, jog už santuokoje įgytą turtą didžioji dalis kainos turi būti sumokama iš sutuoktinio asmeninių lėšų.

17.7.                      Santuokoje įgyjamo turto kainos sumokėjimas iš asmeninių lėšų yra imperatyvus reikalavimas, nurodytas įstatyme ir pripažintas kasacinio teismo praktikoje, kad užtikrintų sutuoktinių lygiateisiškumą ir apsaugotų jų turtinius interesus. Šis reikalavimas pasireiškia tuo, kad, viena vertus, sutuoktinis, sumokėdamas už turtą iš asmeninių lėšų, išreiškia ir savo valią dėl santuokoje įgyjamo turto atskirumo nuo bendro sutuoktinių turto, kita vertus, taip užtikrinamas sutuoktinių sąžiningumas jų turtiniuose santykiuose, nes ši teisinė apsauga neleidžia vienam iš sutuoktinių gauti finansinės naudos kito sutuoktinio sąskaita. Todėl ypač svarbu, kad ieškovė pateiktų neginčijamus įrodymus dėl lėšų, sumokėtų už butus, kilmės, tačiau tokie įrodymai į bylą pateikti nebuvo ir apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ne rašytiniais įrodymais, tačiau prielaidomis.

17.8.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, kadangi, nesiremdamas rašytiniais įrodymais, nustatė, kad aplinkybės, jog ieškovė sumokėjo už santuokoje įgytą turtą iš asmeninių lėšų ir aiškiai išreiškė valią tokį turtą įgyti asmeninės nuosavybės teise, yra įrodytos. Taip buvo nesilaikyta imperatyvaus reikalavimo dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo ir pažeista CK 3.89 straipsnio 2 dalis.

17.9.                      Tiek ieškovės, tiek palikėjo gaunamos pajamos yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, o tai reiškia, jog iš šių pajamų mokant už įsigyjamą sutuoktinių šeimos būstą yra atsiskaitoma bendromis lėšomis. Todėl vertinimas, kuris iš sutuoktinių gavo daugiau pajamų iki buto Nr. 1 įsigijimo, nėra teisiškai reikšmingas ginčijant sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją. Šiuo atveju ieškovė turėjo įstatyme nustatytą pareigą pateikti teismui rašytinius įrodymus, kad pradinė įmoka už butą Nr. 1 buvo sumokėta iš jos asmeninių lėšų, tačiau to nepadarė.

17.10.                      Nuomos santykių pradžios momentas nėra reikšmingas teisės privatizuoti nuomojamą būstą atsiradimui, nes šią teisę įgijo buto Nr. 1 nuomininkai kartu su šeimos nariais, t. y. ieškovė ir palikėjas. Taip pat sutiktina su Alytaus apylinkės teismo sprendime padaryta išvada, kad, mirus ieškovės pirmajam sutuoktiniui, ieškovė įgijo nuomininko teises ir pareigas, o kai ieškovė susituokė su palikėju, šis tapo jos, kaip nuomininkės, šeimos nariu ir įgijo tokias pat teises ir pareigas, kaip ir nuomininkė.

18.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

18.1.                      Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis byloje esančių įrodymų visuma, konstatavo, jog butas Nr. 1 įgytas už ieškovės asmenines, tačiau ne jos ir palikėjo (antrojo sutuoktinio) bendras lėšas. Dėl to laikytini nepagrįstais kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktui ir suformuotai kasacinio teismo praktikai. Byloje nepaneigtas faktas, jog privatizuojant butą buvo panaudoti asmeniniai ieškovės ir jos dukters pinigai ir investiciniai čekiai. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad jos tėvas turėjo santaupų ar jo gaunamos darbo pajamos buvo pakankamos prisidėti prie privatizavimo proceso.

18.2.                      Vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginti su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas: įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama. Kasacinis teismas nenurodo, kokia konkrečia forma turėtų būti išreikšta sutuoktinio valia, svarbiausia, kad ji būtų aiški.

18.3.                      Esminė aplinkybė, įrodanti, kad palikėjas niekada nepretendavo į butą Nr. 1 ir pripažino, jog jis asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei, yra tai, kad, sudarant buto pirkimo–pardavimo sutartį, palikėjas ne tik kad nedalyvavo, bet ir nebuvo išreiškęs sutikimo sudaryti tokio sandorio. SŠK 21 straipsnio 4 dalyje buvo nurodyta, kad sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notaro tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu. Taigi, palikėjo sutikimo nebuvimas privatizuojant butą įrodo, kad tiek sutuoktiniai, tiek notarė, tvirtinusi sandorį, pripažino, jog tai nėra santuokoje įgytas turtas. Be to, tai, kad palikėjas nedalyvavo sudarant ir buto Nr. 2 pirkimo–pardavimo sandorį, rodo, kad palikėjas ir toliau laikėsi nuoseklios pozicijos, nekeitė savo anksčiau išreikštos valios ir nepretendavo į ieškovei priklausantį turtą.

18.4.                      Atsakovė pati pripažįsta, kad didžioji dalis pinigų, sumokėtų už būstą, yra ieškovės asmeninė nuosavybė. Atsakovė nepagrįstai iškreipia įrodinėjimo procesą šioje byloje ir suponuoja, kad vien ieškovė turėjo teikti įrodymus, o atsakovė buvo atleista nuo pareigos pateikti savo teiginius pagrindžiančius įrodymus, nors rungimosi principas, galiojantis civiliniame procese, reiškia, kad šalis turi teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Byloje nėra jokių atsakovės pateiktų rašytinių ar kitų įrodymų, kad palikėjas, ateidamas gyventi pas ieškovę, turėjo kokių nors santaupų ir jomis galėjo prisidėti sumokant pradinę įmoką už butą Nr. 1.

18.5.                      Butas Nr. 1, kuriame gyveno ieškovės šeima, jiems buvo suteiktas kaip žinybinis butas, tik pasikeitė statusas iš šeimyninio bendrabučio į žinybinį butą. Buto paskyrimas ir orderis buvo išrašytas pirmojo ieškovės sutuoktinio vardu, orderyje nurodyta ieškovė ir trys jų vaikai, t. y. pirmojo sutuoktinio šeima, kurios nariai įregistruoti minėtame gyvenamajame plote. Sutuoktiniui mirus, ieškovė su nepilnamečiais vaikais liko toliau gyventi suteiktame žinybiniame bute, kurį vėliau (pasikeitus teisinei santvarkai), kaip mirusio darbuotojo ir pagrindinio buvusio nuomininko šeimos narė, įgijo teisę privatizuoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

19.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių.

20.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai, taip pat atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti teisiniai argumentai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-823/2022 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

21.       Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, susijusias su sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija, su santuokoje įgyto turto pripažinimo sutuoktinio asmenine nuosavybe sąlygų taikymu, ir proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo priemonių leistinumo ribojimus  ginčijant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją, bei įrodymų vertinimo taisykles. Šiais kasaciniame skunde iškeltais teisės klausimais teisėjų kolegija pasisako nutartyje.

Dėl sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcijos ir jos nuginčijimo

22.       Sprendžiant klausimą dėl turto, įgyto santuokos metu iki 2000 m. CK įsigaliojimo, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, yra taikomos CK trečiosios knygos III dalies VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepaisant to, kad turtas įgytas iki CK įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018, 14 punktas).

23.       Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo tiek abiejų sutuoktinių, tiek vieno jų vardu (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

24.       CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, gali būti paneigta įrodžius, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Asmenine nuosavybe gali būti pripažintas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

25.       Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos šios kumuliatyvios sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018 15 punktą). Pareiga paneigti minėtą prezumpciją tenka sutuoktiniui, teigiančiam, kad tam tikras turtas yra asmeninė jo nuosavybė. 

26.       Šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas ginčijamame sprendime padarė išvadą, kad ieškovė paneigė bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją, įrodžiusi abi teisiškai reikšmingas sąlygas – ginčo butas buvo įsigytas už jos asmenines lėšas ir ieškovė išreiškė valią įsigyti šį butą asmeninės nuosavybės teise. Teismas išvadą dėl pirmosios sąlygos egzistavimo padarė įvertinęs: 1) bylos duomenis apie ieškovės įmokas už privatizuotą butą, taip pat šių įmokų sumokėjimą pinigais ir vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais) bei tikslinėmis kompensacijomis. Teismas pripažino, kad dalis (16 187,90 rublio) buto Nr. 1 kainos buvo sumokėta ne bendromis su palikėju lėšomis, o ieškovės ir trečiojo asmens vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais) bei tikslinėmis kompensacijomis; 2) duomenis apie palikėjo pajamas 1995 metais, liudytojos (palikėjo sesers) parodymus, kad palikėjo gaunamos pajamos nebuvo pakankamos prisidėti prie buto Nr. 1 privatizavimo, t. y. sumokėti 2248,32 rublio pradinį įnašą.  

27.       Kasaciniu skundu nesutinkama su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Atsakovė teigia, jog, įrodinėjant pirmąją iš bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos paneigimo sąlygų – sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas, privalo būti nustatyta, kad visa turto įsigijimo kaina sumokėta asmeninėmis lėšomis. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ypač svarbu, jog ieškovė pateiktų neginčijamus įrodymus dėl lėšų, sumokėtų už butą Nr. 1 ir butą Nr. 2, kilmės, ir teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi prielaidomis apie ieškovės pinigų kilmę, prieštaraujančiomis sutuoktinių pajamų kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objekto prezumpcijai. Su tokiais kasacinio skundo argumentais sutiktina iš dalies.

28.       Vertinant nurodytus kasacinio skundo argumentus, atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra ginčo, jog už privatizuojamą butą buvo atsiskaityta vienkartinėmis išmokomis - investiciniais čekiais, priklausiusiais ieškovei ir jos dukteriai. Investiciniai čekiai buvo viena iš Lietuvos Respublikos piliečiams valstybės suteiktų priemonių, leidžiančių įgyti valstybės valdomą turtą. Valstybinio turto privatizavimo tvarka buvo reglamentuota specialiu Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių (žr. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnį), todėl jos laikytinos asmenine nuosavybe (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018 17 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). 

29.       Tačiau, nors investiciniai čekiai pripažintini ieškovės asmeninėmis lėšomis (byloje nekeliamas klausimas dėl dalies šių čekių priklausymo ieškovės dukteriai), vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo butui Nr. 1, įsigytam privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą, taikyti kitokį nei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį režimą. Kaip nustatė bylą nagrinėję teismai, butui Nr. 1 įsigyti buvo panaudoti ne tik investiciniai čekiai (asmeninės ieškovės lėšos) – dalis kainos už privatizuotą butą buvo sumokėta grynaisiais pinigais. Atitinkamai investiciniais čekiais už butą Nr. 1 buvo sumokėta 87,80 procento kainos dalis, o grynaisiais pinigais – 12,20 procento visos privatizuoto buto Nr. 1 kainos. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šių lėšų kilmę aiškino skirtingai. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad šių lėšų priskyrimo bendrajai jungtinei nuosavybei prezumpcija nepaneigta, o apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs palikėjo gautas pajamas laikotarpiu nuo santuokos sudarymo iki buto Nr. 1 privatizavimo, padarė išvadą, kad palikėjo gaunamos pajamos nebuvo pakankamos prisidėti prie buto Nr. 1 privatizavimo. Nagrinėjamoje byloje iš dalies galima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl butui Nr. 1 privatizuoti panaudotų lėšų kilmės, rėmėsi prielaida, jog šios lėšos yra asmeninė ieškovės nuosavybė, todėl tokia apeliacinės instancijos teismo išvada pripažintina nepagrįsta, priimta netinkamai aiškinus ir taikius bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę nustatančias normas (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas) bei procesines įrodymų ir jų vertinimo taisykles. 

30.       Bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcijai nuginčyti įstatymas įtvirtina tam tikrus įrodinėjimo priemonių leistinumo ribojimus. CK

31.       Atkreiptinas dėmesys, kad tam tikrais atvejais pagal materialiosios ir proceso teisės normas rėmimasis liudytojų parodymais civilinėse bylose gali būti ribojamas. Pavyzdžiui, pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Tačiau draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Liudytojo parodymai neleidžiami siekiant įrodyti sandorio sudarymo faktą, kai buvo nesilaikyta įstatymų reikalaujamos sandorio formos (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje įrodymų leistinumo ribojimai, įtvirtinti CK 3.89 straipsnio 2 dalyje, nebuvo pažeisti.

32.       Pirma, kaip minėta, CK 3.89 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ribojimas įrodymų procesinės formos aspektu. Įstatymas tais atvejais, kai siekiama paneigti bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpciją, pirmenybę suteikia rašytiniams įrodymams, tačiau tai nereiškia, kad tokio pobūdžio bylose įrodinėjant su ginčo dalyku susijusius faktus negali būti remiamasi liudytojų parodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 3.89 straipsnio 2 dalies formuluotė, siejanti galimybę ginčijant minėtą prezumpciją panaudoti liudytojų parodymus, kai įstatymas leidžia tokius parodymus panaudoti, negali būti vertinama kaip absoliutus draudimas tokio pobūdžio bylos reikšmingus faktus įrodinėti liudytojų parodymais. Tiek cituotos (nutarties 31 punktas) teisės normos, tiek CPK 177 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis, aiškiai įtvirtina įrodinėjimo priemonių leistinumo ribojimus. Tačiau materialiosios bei proceso teisės normose nėra formuluojamas leidimas tam tikras bylos aplinkybes patvirtinti tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis. Todėl, kasacinio teismo vertinimu, CK 3.89 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti įrodymų leistinumo ribojimai aiškintini kaip pirmenybę suteikiantys rašytiniams įrodymams, bet ne kaip visiškai užkertantys galimybę byloje reikšmingas faktines aplinkybes nustatyti remiantis liudytojų parodymais.

33.       Antra, tai, kad šiuo atveju byloje nustatant reikšmingas faktines aplinkybes nebuvo pažeisti įrodymų leistinumo procesinės formos ribojimai, patvirtina ir aplinkybė, jog liudytojos parodymais teismas rėmėsi nustatydamas faktines aplinkybes, susijusias su palikėjo turėtomis pajamomis ir galimomis jo išlaidomis reikšmingu laikotarpiu. Tačiau kasacinio teismo pripažinimas, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo pažeistas įrodinėjimo priemonių leistinumo ribojimas, nereiškia, jog tokiais įrodymais remdamasis apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė lėšų, panaudotų butui Nr. 1 privatizuoti, kilmę.

34.       Įrodymais civilinėje byloje laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis).

35.       Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas).

36.       Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamą teismo įsitikinimo laipsnį, neturi būti suabsoliutintas.

37.       Kasacinio teismo praktikoje įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Kasacinis teismas taip pat pripažįsta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas.

38.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog prielaidos būtų motyvuotos, t. y. kad būtų pagrįstos byloje esančiais įrodymais ir priešingų išvadų tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Kasacinis teismas pripažįsta, jog apeliacinės instancijos teismo išvados apie ieškovės butui Nr. 1 privatizuoti panaudotų lėšų (grynųjų pinigų) kilmę buvo grindžiamos prielaidomis, kurios nepagrįstos kitų byloje surinktų įrodymų visuma.

39.       Remiantis CK 3.87 straipsniu, įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (1 dalis). Nagrinėjamoje byloje tiek butas Nr. 1, tiek butas Nr. 2 buvo įgyti santuokos metu. Kaip konstatuota teismų, butams įsigyti panaudota ieškovės asmeninių lėšų dalis (investiciniai čekiai), likusiai sumai sumokėti panaudotos lėšos, kurių kilmę apeliacinės instancijos teismas ginčijamu sprendimu nustatė įvertinęs sutuoktinių gautas pajamas, kiekvieno iš sutuoktinių indėlį tokias pajamas uždirbant. Tačiau, kasacinio teismo vertinimu, aplinkybė, kad vienas iš sutuoktinių gauna didesnes pajamas, nėra lemianti tokių lėšų kilmę ir galimybę jas priskirti asmeninei tokias pajamas gaunančio sutuoktinio nuosavybei.

40.       Pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktą, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamos pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita). Įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo pasekmė yra ta, kad toks turtas, kaip sutuoktinių pajamos, tampa bendrąja sutuoktinių nuosavybe nuo jų gavimo momento arba nuo reikalavimo teisės į šias pajamas atsiradimo momento. Sprendžiant dėl tokių pajamų priskyrimo bendrajai jungtinei nuosavybei nėra reikšmingos aplinkybės, ar šios pajamos gautos iš vieno ar abiejų sutuoktinių veiklos, taip pat ar vienas iš sutuoktinių gavo daugiau ar mažiau tokių pajamų. Aiškinimas, kad pajamų teisinę prigimtį lemia jų dydis, prieštarautų pagrindiniams santuokos principams (sutuoktinių lygiateisiškumui (CK 3.26 straipsnis) bei pareigai būti vienas kitam lojaliam, vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuoktinių galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnis). Tokio pobūdžio pajamų priskyrimą ar nepriskyrimą bendrajai jungtinei nuosavybei galėtų paveikti tik vedybų sutartimi nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas (CK 3.104 straipsnio 1 dalis), tačiau tokia sutartis nagrinėjamu atveju nebuvo sudaryta. Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis). Ieškovė byloje surinktais įrodymais nepaneigė butui Nr. 1 įsigyti panaudotų grynųjų pinigų priskyrimo bendrajai jungtinei nuosavybei prezumpcijos, todėl šios lėšos pripažintinos bendrąja jungtine nuosavybe. Tačiau tai nesudaro pagrindo visa apimtimi atmesti ieškovės ieškinį. Pažymėtina, jog toks pripažinimas nereiškia, kad ieškovei, pasibaigus bendrajai jungtinei nuosavybei, neturi būti kompensuojama už prisidėjimą prie bendrosios jungtinės nuosavybės įgijimo asmeninėmis lėšomis. 

41.       Pagal CK 3.98 straipsnio 2 dalį, sutuoktinis turi teisę į kompensaciją taip pat tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės sutuoktinio lėšos. Numatyta kompensacija išmokama, kai baigiasi bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.98 straipsnio 4 dalis). Pagal CK 3.100 straipsnio 1 punktą, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia mirus vienam iš sutuoktinių. Įstatymas neįtvirtina būtinybės kompensaciją išmokėti pinigais, todėl tam tikrais atvejais dalijant bendrą sutuoktinių turtą kompensuojamos sumos dydžiu faktiškai gali būti nukrypstama nuo bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principo.

42.       Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, sutuoktinis turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti panaudojęs asmenines lėšas gali rinktis savo turtinių teisių gynimo būdą ir priklausomai nuo pasirinkto būdo tikėtis atitinkamų teisinių pasekmių: kompensacijos (CK 3.98 straipsnis) ir (ar) didesnės turto dalies gavimo (CK 3.123 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-687/2020 27 punktą). Esant nustatytai aplinkybei dėl sutuoktinio asmeninių lėšų panaudojimo įsigyjant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir kuris yra dalijamas santuokos pabaigoje, šios lėšos sutuoktiniui turi būti kompensuojamos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2014; 2020 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-687/2020 37 punktą). 

43.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai byloje nustatyta, jog dalis šalių buto kainos apmokėta vieno iš sutuoktinių (atsakovės) investiciniais čekiais, o dalis – iš santuokinių lėšų grynaisiais pinigais, atsižvelgiant į tai, kad butas pirktas lengvatinėmis sąlygomis (privatizuotas), o ne rinkos kaina, sprendžiant sutuoktinių turto padalijimo klausimą, taikytinas ne kompensavimo sutuoktiniui, panaudojusiam savo asmenines lėšas turtui įgyti, mechanizmas, bet CK 3.123 straipsnio nuostatos, pirmiau nurodytą aplinkybę vertinant kaip pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2007; 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2013).

44.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė buvo pareiškusi ieškinį dėl buto Nr. 2 pripažinimo jos asmenine nuosavybe. Nustačius aplinkybę, kad butui Nr. 1 įsigyti buvo panaudotos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusios lėšos, negali būti pripažinta ir tai, kad butas Nr. 2 buvo įsigytas tik ieškovės asmeninėmis lėšomis, gautomis pardavus butą Nr. 1. Taigi nepagrįsta pripažintina apeliacinės instancijos teismo išvada, jog butas Nr. 2 priklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise, t. y. netenkinama viena iš bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos nuginčijimo kumuliatyviųjų sąlygų. Nepaneigus pirmosios bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos sąlygų (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas), teisiškai nebereikšminga pasisakyti dėl antrosios tokios prezumpcijos paneigimo sąlygos – sutuoktinio valios už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas byloje naikintinas. Tačiau nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad ieškovė asmeninėmis lėšomis sumokėjo didžiąją įsigyjamo turto (buto Nr. 1, o vėliau ir buto Nr. 2, t. y. 87,80 procento) dalį, vertintina kaip pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo (CK 3.123 straipsnio 1 dalis).

45.       Kasaciniam teismui pripažinus, jog butas Nr. 1 buvo bendroji ieškovės ir palikėjo jungtinė nuosavybė, tačiau ieškovė prie šio buto įsigijimo prisidėjo asmeninėmis lėšomis, nagrinėjamoje byloje susiklostė specifinė situacija, kai turi būti sprendžiama dėl buto Nr. 2 padalijimo nukrypstant nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo, t. y. byloje turėtų būti nustatyta, kokia apimtimi turtas buvo įgytas asmeninėmis vieno iš sutuoktinių (ieškovės) ir bendromis sutuoktinių lėšomis. Nustačius, kokia asmeninių lėšų dalimi ieškovė prisidėjo prie buto Nr. 2 įsigijimo, spręstina dėl kompensacijos už likusią buto dalį palikėjui (jo turto paveldėtojai) dydžio (CK 3.117 straipsnio 4 dalis). Tai spręstina mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikant turto padalijimą sutuoktiniams nustatančias teisės normas. Kasacinio teismo praktikoje sprendžiant dėl turto padalijimo sutuoktiniams būdo parinkimo pažymima, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.). Tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti. Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.). 

46.       Laisvas teisės į pažeistų civilinių teisių gynybą įgyvendinimas reiškia ir gynybos būdų pasirinkimą. Vis dėlto ši asmens teisė nėra absoliuti. CK 1.138 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiame straipsnyje nurodytais ir kitais įstatymų nustatytais būdais. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą įvertinti, ar ieškovo pasirinktas teisių gynybos būdas atitinka įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, be kita ko, ar toks būdas gali būti taikomas konkretaus teisių pažeidimo atveju, ar egzistuoja alternatyvūs teisių gynybos būdai, ar įstatyme neįtvirtinta konkretaus teisių gynybos būdo taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-469/2019, 18 punktas).

47.       Aptariama teismo diskrecija susijusi su kasacinio teismo praktikoje nuosekliai nurodoma teismo pareiga atlikti teisinį nagrinėjamų santykių kvalifikavimą ir nustatyti taikytinus įstatymus. Į teismą besikreipiantis asmuo privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinį, ir kokį konkretų reikalavimą reiškia atsakovui, tačiau nėra įpareigotas pateikti teismui teisinį ginčo santykių kvalifikavimą, t. y. kokie materialieji įstatymai turi būti taikomi sprendžiant bylą. Faktų teisinis įvertinimas yra teismo prerogatyva ir jo nesaisto kitų asmenų pateiktas teisinis vertinimas ir kvalifikavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-690/2017 52 punktą).

48.       Nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia procesinė situacija, kai bylą nagrinėję teismai iš esmės skirtingai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su butų įsigijimu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog butas Nr. 1 buvo įgytas bendromis sutuoktinių lėšomis, santuokos metu, todėl toks pats teisinis režimas taikytinas ir butui Nr. 2, išsamiau nepasisakydamas dėl butui Nr. 1 privatizuoti panaudotų investicinių čekių priklausomybės. Apeliacinės instancijos teismas sprendė priešingai ir konstatavęs, jog butui Nr. 1 panaudoti investiciniai čekiai asmeninės nuosavybės teise priklausė ieškovei, o sumokėta grynųjų pinigų dalis, įvertinus palikėjo gautas pajamas, taip pat, tikėtina, buvo sumokėta ieškovės asmeninėmis lėšomis, nustatęs ieškovės valią įgyti šį butą asmeninės nuosavybės teise, ieškinį tenkino ir pripažino butą Nr. 2 asmenine ieškovės nuosavybe. Tačiau kasacinis teismas pripažino, jog byloje bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija nebuvo nuginčyta, apeliacinės instancijos teismui netinkamai įvertinus grynųjų pinigų, sumokėtų už butą Nr. 1, kilmę. Toks kasacinio teismo atliktas teisinis kvalifikavimas lemia, kad byloje kilęs ginčas spręstinas taikant kompensaciją dėl sutuoktinio asmeninių lėšų panaudojimo įsigyjant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kaip minėta nutartyje, tokiais atvejais kompensuojama nukrypstant nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo (CK 3.98 straipsnio 2 dalis, 3.123 straipsnio 1 dalis).

49.       Tiek asmeninių lėšų, panaudotų butams įsigyti, dalies nustatymas, tiek buto Nr. 2 padalijimo klausimai yra susiję su naujų faktinių aplinkybių nustatymu. Kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija padaro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai naikintini ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

50.       Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais motyvais, padaro išvadą, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nors ir priėmę skirtingus sprendimus, netinkamai aiškino ir taikė bendrąją ir asmeninę sutuoktinių nuosavybę nustatančias teisės normas, neišsprendė byloje kilusio ginčo taikydami turto atidalijimo ir nukrypimo nuo sutuoktinių turto lygių dalių normas. Šioje procesinėje situacijoje liko neatskleista bylos esmė, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai naikinami, byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

51.       Kadangi byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui.

52.       Kasaciniame teisme patirta 55,56 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Alytaus apylinkės teismo 2023 m. spalio 2 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Gražina Davidonienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Donatas Šernas

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Egidija Tamošiūnienė