Civilinė byla Nr. e2-1967-980/2015

(Proceso Nr. 2-06-3-00225-2016-9)

                                                     Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.5.10.; 2.5.10.2.4.1.; 2.5.10.5.2.; 2.5.10.5.2.8.; 3.2.6.4.;

KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 7 d.

Klaipėda

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Viktorija Čiapaitė, sekretoriaujant Danguolei Bielskutei, dalyvaujant ieškovės atstovei, advokato padėjėjai Ingridai Varanavičei, atsakovės atstovui advokatui Mantui Liugui, trečiajam asmeniui J. E., trečiojo asmens A. M. atstovei J. J., advokatui Kęstučiui Kanišauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei V. K., tretieji asmenys A. M., J. E. dėl žalos atlyginimo priteisimo,

n u s t a t ė:

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 673,97 Eur žalos atlyginimo, 67,49 Eur kompensacinių palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013-04-30 vandeniu buvo užpiltas butas, esantis (duomenys neskelbtini) Klaipėdoje, priklausantis A. M.. Vyresnysis žalų ekspertas S. S. nustatė, kad užpylimo metu per perdangą iš buto Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sulietos buto Nr. (duomenys neskelbtini) tapetuotos svetainės lubos (duomenys neskelbtini) Klaipėdoje. Įvykio metu A. M. priklausantis butas buvo apdraustas Būsto draudimu AB „Lietuvos draudimas“, o įvykęs įvykis pripažintas draudiminiu. Ieškovė apskaičiavo ir išmokėjo būsto remonto išlaidas, kurias sudaro 673,97 Eur. Užpylimo priežastis kilo dėl užpylimo vandeniu iš viršuje esančių gyvenamųjų patalpų, kurios nuosavybės teise priklauso V. K.. Ieškovė siuntė atsakovei pretenziją, tačiau turtinė žala nebuvo atlyginta.

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodė, kad užpylimas negalėjo įvykti nurodytą dieną, kadangi dar iki draudimo sutarties sudarymo A. M. kraipėsi į „Debreceno valdas“ su skundu, kad per lubas iš namo (duomenys neskelbtini) buto sunkiasi vanduo, dėl ko 2013-03-27 buvo sudarytas neeilinės apžiūros aktas. Namo administratorius pateikė atsakovei nurodymą susitvarkyti bute esančią netvarkingą dušo kabiną. Atsakovė atsižvelgdama tiek į A. M. pretenziją, tiek į valdų raginimą, tų pačių metų balandžio mėnesio pradžioje susitvarkė dušo kabiną. Kadangi apie ieškinyje minimą užliejimą sužinojo tik 2014-01-06 gavusi pretenziją iš AB „Lietuvos draudimas“, o joje užfiksuotas užliejimas buvo tokio pat pobūdžio ir apimties, mano, kad, iš tiesų, draudiminis įvykis neįvyko.

Ieškovės atstovė advokato padėjėja I. Varanavičė teismo posėdyje palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė juos tenkinti. Nurodė, kad byloje yra pakankamai duomenų, iš kurių galima daryti išvada, kad užpylimas negalėjo kilti mėnesį laiko iki įvykio fiksavimo, kadangi kelios dienos po užliejimo butą apžiūrėjo į vietą atvykęs „Lietuvos draudimo“ ekspertas. Nors atsakovės atstovas ir trečiasis asmuo teigia, kad galimai užpylimo priežastis yra ankstesnis užpylimas, kuris įvyko dar iki draudimo sutarties sudarymo, tačiau jokių duomenų patvirtinančių šiuos argumentus byloje nėra. Akcentavo, kad pagal susiformavusią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, kuomet yra konstatuojamas užliejimas iš viršutinio aukšto, ieškovas neturi įrodinėti užpylimą lėmusių aplinkybių ir priežasčių, nes pakanka konstatuoti, kad užliejimas įvyko iš viršuje esančių patalpų.

Atsakovės atstovas advokatas M. Liugas teismo posėdžio metu palaikė savo poziciją išreikštą atsiliepime ir prašė ieškinį atmesti. Papildomai paaiškino, jog draudimo bendrovė prisiėmė riziką drausdama turtą, kuris nebuvo apžiūrėtas ir nufotografuotas, dėl to dabar negalima teigti, kad butas buvo užlietas būtent 2013-04-30, o ne 2013-03-27 dar iki draudimo sutarties sudarymo. Taip pat nurodė, jog ieškovė nepagrįstai reikalauja kompensacinių palūkanų, nes tik dėl ieškovės neveikimo pretenziją atsakovė gavo daugiau nei po pusės metų, o su ieškiniu ieškovė kreipėsi tik 2016 metais.

Trečiasis asmuo J. E. teismo posėdžio metu nurodė, kad ji gyvena mamos, V. K., bute ir juo naudojasi. Po to kai bute buvo atliktas remontas, buvo nekokybiškai sumontuota dušo kabina, todėl maudantis duše, iš tikrųjų kaimynei bėgdavo vanduo. Kaimynė iš apačios, A. M., yra jai sakiusi apie tai, kad buvo užlietas jos butas, po ko ji buvo nuėjusi apžiūrėti kaimynės buto. Vėliau jokių pretenzijų iš kaimynės ji girdėjusi nebuvo ir apie užpylimą sužinojo tik po to kai gavo pretenziją iš draudimo bendrovės. Kai buvo gautas nurodymas iš „Debreceno valdų“, jos gyvenimo draugas, kuris turi statybinį inžinerinį išsilavinimą, atliko dušo kabinos remonto darbus ir naujai izoliavo dušo kabiną, todėl vanduo daugiau bėgti nebegalėjo. Mano, kad kaimynė apdraudė turtą jau po to, kai buvo užlietas jos butas.

Trečiojo asmens A. M. atstovė J. J. teismo posėdžio metu nurodė, kad jos mama ne kartą skundėsi ir ėjo pas kaimynus pasikalbėti apie tai, kad jos butas yra nuolat užliejamas, klijavo jiems lapelius. Po to, kai butas eilinį kartą buvo užlietas, ji nuėjo į draudimo bendrovės atstovybę prekybos centre ir sudarė draudimo sutartį apdrausdama mamos turtą. 2013 metais, būtent Motinos dienos šventinį savaitgalį mamos butas ir vėl buvo smarkiai užlietas, nukentėjo ne tik WC patalpos lubos, koridoriuko lubos, tačiau ir svetainės kambario lubos, todėl ji susisiekė su draudimo bendrove ir pranešė apie įvykį. Kadangi tai buvo šventinis savaitgalis, draudimo atstovas atvyko tik sekančią darbo dieną, t.y. gegužės mėnesio pirmosiomis dienomis ir apžiūrėjo apgadintą butą. Joms su mama buvo pasiūlyta arba gauti išmoką, arba pasirinkti įmonę, kuri atliks remonto darbus. Priimtinesnis būdas buvo remonto darbų atlikimas, todėl jos su mama pasirinko būtent tokį variantą. Pinigus remonto darbus atlikusiai bendrovei tiesiogiai pervedė draudimo bendrovė. Remontas buvo atliktas tik buto svetainėje, nes kaip tik 2012 metais buto kambariai buvo atnaujinti, tuo tarpu dušo patalpa ir WC kambarys tvarkytas nebuvo.

Ieškinys tenkintinas.

Bylos duomenimis, šalių paaiškinimais teisme nustatyta, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ draudėjui A. M. išdavė Būsto draudimo liudijimą LD Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuo gaisro, vandens, gamtinių jėgų ar kitų rizikų buvo apdraustas turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Nustatyta, kad šios draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu 2013-04-30 ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ draustas A. M. priklausantis turtas buvo aplietas. Nustatyta, kad įvykio priežastis buvo užpylimas iš viršutiniame to paties gyvenamojo aukšte, esančio gyvenamojo buto, (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Nustatyta, kad butas, iš kurio aplietas AB „Lietuvos draudimas“ apdraustas turtas, įvykio metu nuosavybės teise priklausė atsakovei V. K..

Bylos duomenimis, šalių paaiškinimais nustatyta, kad atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute gyvena ir šiuo turtu naudojasi jos dukra – J. E., įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu. Nustatyta ir tai, kad draudimo sutartį su ieškove atsakovės vardu sudarė jos dukra – J. J., kuri ir sumokėjo draudimo įmoką.

Ieškovas įvykį pripažino draudiminiu ir UAB „Infranet“ atlygino 673,97 Eur už atliktus remonto darbus apgadintame bute. Dėl užliejimo kilusią žalą patvirtina 2013-05-03 sudarytas turto sunaikinimo sugadinimo aktas, kuriame nurodoma, jog nukentėjo per perdangą sulietos buto (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje svetainės kambario lubos, padarytos patalpų nuotraukos, ieškovės atstovės paaiškinimai, trečiojo asmens A. M. atstovės J. J. paaiškinimai. Ieškovas išmokėjo UAB „Infranet“ 673,97 Eur išmoką patirtų nuostolių atlyginimui už sugadintų patalpų remontą. Išmokos dydį patvirtina draudimo išmokos paskaičiavimas pagal 2013-05-13 sudarytą lokalinę sąmatą, į kurią įtraukti baldų perstūmimo darbai, grindų dangų apsauga padengiant polietileno plėvele, apmušalų klijavimas su pagrindo glaistymu; žalos atlyginimo faktą pagrindžia 2013-10-15 pranešimas apie nuostolių atlyginimą, 2014-01-06 pretenzija, 2013-10-16 mokėjimo pavedimas.

Pagal CK 6.1015 str. 1 d. draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.1015 str. 2 d. reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. V. J., bylos Nr. 3K-3-116/2005; 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Riviva“, bylos Nr. 3K-3-554/2007), pagal kurias tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visų atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, bei kaltės – buvimą. Kadangi kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs ieškovas privalo įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246 str., 6.247 str., 6.249 str.). Pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 str. 1 d., doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė Autodesk Inc. V. UAB „Arginta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-422/2006). CK 6.266 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, civilinė byla Nr. 3K-3-554/2007). Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą dėl žalos, atsiradusios dėl vandens užliejimo, atlyginimo atsakovo veiksmai yra laikomi neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš atsakovo valdomo buto, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties užpylimo atveju teka vanduo iš atsakovo buto, ieškovas neprivalo įrodinėti. Jis privalo įrodyti tik tą aplinkybę, kad buto užpylimo židinys yra viršuje esantis atsakovo butas, o ne kiti šaltiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008).            

CK 6.266 straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys. Kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų. Veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veikimu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (žr., pvz, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009).

Pagal CK 6.266 str. 2 d. preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, atsakovės paaiškinimus, atsakovei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kuriuo naudojasi ir jį valdo trečiasis asmuo – J. E..

Bylos nagrinėjimo metu iš esmės ginčas kilo dėl paties draudiminio įvykio. Atsakovės atstovas ir trečiasis asmuo J. E. teigė, kad užpylimas negalėjo kilti ieškovės nurodytą dieną, kadangi tuo metu dušo kabina atsakovei priklausančiame bute jau buvo sutvarkyta ir naujai izoliuota. Savo atsikirtimus atsakovės atstovas grindė liudytojo D. S. paaiškinimais, trečiojo asmens J. E. paaiškinimais. Tuo tarpu, ieškovės atstovė pateikė byloje turto sugadinimo aktą, kurį sudarė draudimo bendrovės ekspertas atvykęs apžiūrėti apgadinto turto netrukus po įvykio, be to, įvykio faktą patvirtino ir trečiojo asmens A. M. dukra J. J., nurodydama, kad užpylimas įvyko būtent šventinį Motinos dienos savaitgalį, be to, byloje esančiame UAB „Debreceno valda“ išraše užfiksuota, kad 2013-05-03 buvo gautas A. M. pranešimas apie užpylimą iš (duomenys neskelbtini) buto. Atkreiptina, jog tarp trečiojo asmens J. E. nurodomos paskutinės užpylimo datos - 2013-03-27 ir draudimo bendrovėje fiksuoto draudiminio įvykio daugiau nei trisdešimties dienų laiko tarpas.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.).

Esant išdėstytoms faktinėms aplinkybėms, remiantis kasacinio teismo praktika ir analizuojant tiek ieškovės, tiek ir atsakovės pateiktų įrodymų visumą, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, kad draudiminis įvykis – užliejimas įvyko būtent ieškinyje nurodytą dieną ir draudiminiu įvykiu buvo pripažintas pagrįstai.

Atsižvelgiant į tai, remiantis pirmiau aptarta kasacinio teismo praktika dėl CK 6.266 straipsnio aiškinimo ir taikymo darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju: atsakovė, būdama turto savininke jį teisėtai valdė; ieškovo draudėjai atsirado žala; iš atsakovės buto buvo užpiltos A. M. priklausančio buto svetainės kambario lubos, todėl, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju yra ir priežastinis ryšys. Darytina išvada, kad atsakovė atsakinga už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, ieškovės draudėjui padarytą žalą.

LR CK 6.266 straipsnio 1 dalis numato, jog žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės.

Asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, turi į padariusį žalą asmenį regreso teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenumato kitokio dydžio (CK 6.280 str. 1 d.). Draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtą sumą iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad ieškovė įrodė savo reikalavimo pagrįstumą, yra nustatytos visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos (CPK 178 str., 185 str., CK 6.245 str. 1 d.). Atsižvelgus į visas nurodytas aplinkybes ir bylose esančius įrodymus, ieškinys yra tenkintinas ir iš atsakovės V. K. ieškovei priteistina 673,97 Eur turtinės žalos (CK 6.251, 6.266 str. 1 d., 6.1015 str.).

Nesutikdamas su draudimo bendrovės paskaičiuotu draudimo išmokos dydžiu pagal lokalinę sąmatą už atliktus remonto darbus UAB „Infranet“, atsakovės atstovas pateikė teismui UAB „Čiukuro resta“ ir UAB „Vitanda“ sudarytas lokalines sąmatas, pagal kurias tokių pat darbų suma galėtų būti 337,93 Eur arba 375,83 Eur.

Teismas atsižvelgia į tai, kad ieškovė, būdama draudėju ir mokėdama išmokas už atliktus remonto darbus vadovaujasi Būsto draudimo taisyklėmis ir Aplinkos ministro patvirtinta žalos apskaičiavimo sistema programoje „SISTELA“  ir siekia, kad draudėjo turtas būtų maksimaliai atstatytas į tokią padėtį, kuri buvo iki sugadinimo, be to, ieškovės byloje pateikta lokalinė sąmata yra paskaičiuota pagal faktiškai atliktų darbų vertę objekte darbų atlikimo laikotarpiu. Tuo tarpu, atsakovės atstovo pateiktos lokalinės sąmatos sudarytos ne pagal faktiškai atliktus darbus ir sunaudotas medžiagas, iš jų nėra galimybės nustatyti, ar buvo įvertinti visi kriterijai, kaip pvz. darbus atlikusius darbuotojų skaičius ir jų darbo užmokestis, be to, iš jų nėra galimybės nustatyti, ar skaičiuojant sąmatas buvo vertinamos ir analogiškos sunaudotos medžiagos, jų kainos, atsižvelgta į tai, kad remontuotoje svetainėje remontas buvo atliktas 2012 metais.

CK 6.261 straipsnis numato, jog praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Be to, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą. Bylos duomenimis, šalių paaiškinimais nustatyta, jog pretenzija atsakovei buvo siųsta 2014-01-06, tuo tarpu iki ieškinys pateiktas teismui – 2016-01-12. Tokiu būdu matyti, jog atsakovė, gavusi pretenziją iš ieškovės, nesiėmė jokių veiksmų siekiant išsiaiškinti žalos atsiradimo aplinkybes ir susidariusios žalos dydį ir delsė iki ieškinio pateikimo teismui dienos. Ieškovė savo teise kreiptis teisminės gynybos naudojasi nepraleisdama įstatyme numatytų terminų. Esant išdėstytų aplinkybių visumai, konstatavus atsakovės skolinę turtinę prievolę ieškovei, ieškovei iš atsakovės priteistina 67,49 Eur palūkanų.

Be to, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). CK 6.210 str. 2 d. nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti                              5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Atsižvelgus į nurodyta teisinį reglamentavimą, tenkintinas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės                           5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016-01-22 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Byloje rašytinais įrodymais patvirtinta, kad ieškovė už pareikštus reikalavimus yra sumokėjusi 17 Eur žyminio mokesčio, 455,58 Eur advokato pagalbai už procesinių dokumentų parengimą ir advokato padėjėjos atstovavimą teismo posėdžiuose bei 100,74 Eur kelionės išlaidų už atstovės atvykimą į teismo posėdžius, viso 573,32 Eur, todėl ši suma priteistina iš atsakovės.

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovės V. K. 673,97 Eur žalos atlyginimo, 67,49 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos 741,46 Eur nuo bylos iškėlimo teisme 2016-01-22 iki sprendimo visiško įvykdymo bei 573,32 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                       Viktorija Čiapaitė