Byla Nr. ATP-320-238/2013;
Teisminio proceso Nr. 4-69-3-00136-2013-8;
Procesinio sprendimo kategorijos: 50.2;
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 5 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo teisėja Danguolė Šiugždinytė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Č. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje,
n u s t a t ė:
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Eigulių policijos nuovados tyrėjas Tomas Valskis 2012-11-21 surašė Č. R. (toliau – pareiškėjas) administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2012-11-08, 9 val., būdamas (duomenys neskelbtini) Nr. 26 name, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdydamas savo tikrą ar tariamą teisę, ginčijamą kitų asmenų S. K. bei V. K., nepadarydamas esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams, savavališkai užsuko šilumos tiekimo trasos sklendę į namus Nr. 28 ir 30, esančius (duomenys neskelbtini), juos palikdamas be šildymo, tuo nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimų ir tokiais veiksmais padarė teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 188 straipsnyje.
Administracinė komisija prie Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012-12-18 nutarimu Č. R. pripažino kaltu padarius teisės pažeidimą, numatytą ATPK 188 straipsnyje, ir paskyrė 150 Lt baudą.
Nesutikdamas su šiuo nutarimu, pareiškėjas pateikė skundą Kauno apylinkės teismui. Kauno apylinkės teismo 2013-02-15 nutartimi skundas netenkintas. Įvertinęs liudytojų A. R., G. P., V. K., S. K. parodymus, 2012-11-16 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu užfiksuotus duomenis, teismas nustatė neteisėtą šilumos tiekimo trasos sklendės į namus Nr. 28 ir 30, esančius Kaune, P. Lukšio g., užsukimo faktą. Pažymėjo, jog negyvenamame, tačiau rakinamame, name, esančiame Kaune, P. Lukšio g. 26, nuosavybės teisėmis priklausančiame Č. R. ir A. R., įsilaužimo požymių nepastebėta, o dėl aptariamo šilumos tiekimo punkto iškėlimo (renovacijos) savininkai buvo ne kartą kreipęsi į šilumos tiekėją ar kitas institucijas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog byloje surinktų įrodymų, užfiksuotų administracinio teisės pažeidimo protokole, suinteresuotų asmenų prašymuose dėl savavaldžiavimo fakto nustatymo, tarnybiniuose pranešimuose, paaiškinimuose, faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose ir kituose dokumentuose, pakanka ne tik pažeidimo įvykio, bet ir pareiškėjo kaltės konstatavimui.
Apeliaciniu skundu Č. R. prašo Kauno apylinkės teismo 2013-02-15 nutartį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Skunde nurodoma, kad byloje nėra surinkta pakankamų apelianto kaltės įrodymų. Administracinio teisės pažeidimo protokolą surašęs pareigūnas tiesiogiai nematė, jog sklendę užsuko atsakomybėn patrauktas asmuo. Pastarasis procesinis dokumentas buvo surašytas vadovaujantis tik liudytojų (gyvenamųjų namų, kuriuose buvo neteisėtai nutrauktas šilumos tiekimas, gyventojų) pareiškimais apie tai, kad sklendę užsuko vienas iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčių Č. R., tačiau kaltinimai jam turėjo būti pagrįsti tiesioginiais jo kaltės įrodymais. Visgi administracinio teisės pažeidimo byloje tiesiogiai apklausti liudytojai irgi nepatvirtino, jog įvykio dieną matė apeliantą jam priklausančiame name, jie taip pat nepatvirtino, jog matė ir patį neteisėtų veiksmų – savavališko šilumos tiekimo sklendės užsukimo - faktą. Įvertinus tai, skundo autoriaus nuomone, byloje liko nepaneigtos abejonės, jog neteisėtus veiksmus galėjo atlikti, pvz., gyvenamojo namo savininkai abu kartu, šilumos tiekimo įmonės atsakingi darbuotojai arba neprižiūrimame šilumos punkte nusprendęs laikinai apsigyventi asocialus asmuo. Skunde pažymima, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas, tarnybinis pranešimas, išrašai, patvirtinantys nuosavybės teises į daiktus, ar skundai ir prašymai įvairioms institucijoms, patvirtinantys būtinybę, interesus ir ginčus tarp energijos vartotojų dėl šilumos punkto renovacijos ir naudojimo tvarkos, laikytini tik rašytiniais įrodymais, o šios įrodinėjimo priemonės negali būti prilygintos liudytojų parodymams, jų nepakeičia bei neteisėtų veiksmų ir apelianto kaltės tiesiogiai nepaneigia. Nesurinkus pastarojo pobūdžio įrodymų, priešingi apelianto ir jo sutuoktinės parodymai turėjo būti paneigti kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu byloje yra parodymų ir aiškinimų prieštaravimų, kilę neaiškumai turėjo būti aiškinami apkaltintojo naudai. Taigi, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad procesinės normos įpareigoja teismus, nagrinėjančius administracinių teisės pažeidimų bylas, motyvuojamojoje nutarimo dalyje nurodyti teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta, tačiau revizuojamoje nutartyje ir institucijos nutarime visiškai nėra nurodytos konkrečios bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, kad būtent apeliantas atliko jam inkriminuojamus neteisėtus veiksmus. Taip pat nėra pateikti jokie pirmosios instancijos teismo argumentai, dėl kurių teismas vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta. Iš skundžiamos teismo nutarties iš viso nėra aišku, kuo remdamasis apylinkės teismas atmetė Č. R. parodymus, nes, išskyrus įvykio nemačiusių liudytojų ir įvykio nemačiusio policijos tyrėjo nenuoseklius paaiškinimus, byloje nėra nurodyta jokių įrodymų, paneigiančių Č. R. nuoseklius ir išsamius parodymus.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog savavališkas šilumos tiekimo punkte esančios sklendės užsukimas neatitinka savavaldžiavimo pažeidimo sudėties objektyviosios pusės požymio elementų. Apeliantas sutinka, kad jis yra sklypo, kuriame yra nelegali ir neprižiūrima šilumos tiekimo trasa, ir avarinės būklės namo, kuriame yra šilumos punktas, bendraturtis. Kartu su sutuoktine jie ilgą laiką siekia apsaugoti turtą nuo pavojaus, kurį kelia nelegali ir neprižiūrima trasa, ir avarinės būklės namą, kuriame yra šilumos punktas. Bendraturčiai ne kartą kreipėsi į šilumos tiekėją, Energetikos inspekciją, Kauno miesto savivaldybę, gretimų namų savininkus, pranešdami apie jų sklype esančią neprižiūrimą šilumos tiekimo trasą ir šilumos punktą, kuriuo, pasirodo, naudojasi šilumos tiekėjas, tiekdamas šilumos energiją gretimiems namams, nors jie nėra davę sutikimo naudotis jiems priklausančiu turtu. Pastarajam nėra nustatyti ir jokie daiktinių teisių suvaržymai ar apribojimai. Įvertinus tai, apeliantas mano, jog kaltinimu suformuluoti veiksmai nesudaro savavaldžiavimo sudėties objektyvios pusės turinio, nes byloje (apeliantas tai skunde daug kartų pakartoja) nenustatytas kaltas asmuo (pvz. šilumos tiekimas galėjo nutrūkti dėl netinkamai prižiūrimos šilumos tiekimo trasos gedimo), o kaltinimo turinį sudarantys veiksmai nebuvo atlikti nepažeidus proporcingo teisių įgyvendinimo principo, t. y. susilaikius nuo agresyvių veiksmų (fizinio ar psichologinio smurto), kaip juos yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas nusikalstamo savavaldžiavimo teismų praktiką. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad revizuojamoje nutartyje nebuvo nustatyta, ar gretimų namų savininkai dėl sklendės užsukimo negalėjo gauti šilumos iš kitų (autonominių) šaltinių, o tai paneigtų ne tik jiems kilusią žalą, bet ir jų teisių pažeidimą, t. y. vieną iš būtinųjų savavaldžiavimo objektyvios pusės sudėtinių elementų.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs apeliacinio skundo argumentus bei patikrinęs byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisės aiškinimo, taikymo bei įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta.
Nors Č. R. neigia padaręs jam inkriminuotą pažeidimą, tačiau byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti, jog būtent apeliantas kaltas dėl ATPK 188 straipsnyje numatyto pažeidimo padarymo, t. y., kad savavališkai užsukdamas šilumos tiekimo trasos sklendę į gretimus namus ir juos palikdamas be šildymo, netinkamai įgyvendino subjektinę teisę naudotis jam priklausančiu daiktu, o taip pat ir jo priklausiniu. Remiantis ATPK 188 straipsnio nuostatomis, atsakomybę užtraukia savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymas savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamos kito asmens, nepadarius esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms. ATPK 188 straipsnio analizė nulemia išvadą, kad savavaldžiavimu yra laikomas savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymas teisės nepriklausomai nuo to, ar tokia teisė yra tikra, ar tariama. Veikos kvalifikavimui pagal ATPK 188 straipsnį yra reikšminga nustatyti veikos teisėtumą, t. y. ar asmuo savo tariamą ar tikrąją teisę įgyvendina įstatymo nustatyta tvarka, ar savavališkai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N62-1954/2011). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje pagrįstai ir teisingai nustatytas daiktinės teisės įgyvendinimo (vykdymo, realizavimo) neteisėtumas, padaręs neesminę žalą kitų asmenų teisėms, o skundo autoriaus argumentai dėl įrodymų nepakankamumo yra vertinami kaip siekis išvengti administracinės atsakomybės.
Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str.). Iš šios teisės normos turinio matyti, jog kiekvienas savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teisę, kurios turinį sudaro trys subjektinės teisės (valdymas, naudojimas ir disponavimas nuosavybės teisės objektu), pastarosiomis gali naudotis savo nuožiūra, tačiau tik nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Ši išvada ne tik paneigia apelianto argumentus apie savavaldžiavimo objektyviosios pusės požymio neatiktį kaltinime suformuluotų veiksmų turiniui, bet ir patvirtina, jog pažeidimo, numatyto ATPK 188 straipsnyje, konstatavimui nėra būtina nustatyti patraukto atsakomybėn asmens agresyvių veiksmų (fizinio ar psichologinio smurto panaudojimo vykdant tikrą ar tariamą (subjektinę) teisę). Pastaruoju būdu realizuotas įstatymų nustatytos tvarkos nesilaikymas, vykdant ar įgyvendinant bet kokias subjektines teises, jau užtraukia baudžiamąją atsakomybę, todėl, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos ribas, daugiau apie tai ir apie apelianto argumentus, susijusius su baudžiamųjų bylų teismine praktika, nepasisakoma.
Aukštesnysis teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, jog revizuojamojoje administracinio teisės pažeidimo byloje buvo pagrįstai nustatytas neteisėtas šilumos tiekimo trasos sklendės į namus Nr. 28 ir 30, esančius (duomenys neskelbtini)., užsukimo faktas. Tai patvirtina ne tik gretimų namų gyventojų – liudytojų – parodymai, bet ir Valstybinės energetikos inspekcijos prie LR Energetikos ministerijos Kauno skyriaus (toliau – VEI) vyresniojo inžinieriaus inspektoriaus A. B. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kurio surašyme dalyvavo (ir jį pasirašė) apelianto sutuoktinė – namo, kuriame yra šilumos tiekimo punktas, bendraturtė. Ši aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo nuomone, taip pat visiškai paneigia ir apeliacinio skundo argumentus, jog šilumos tiekimas gretimų namų gyventojams galėjo būti nutrauktas, pvz., dėl šilumos trasos gedimo. Juk atsukus sklendes, gretimų namų gyventojams vėl nepertraukiamai pradėtas tiekti šildymas, o atjungus šilumos tiekimą neabejotinai yra pažeidžiamos vartotojų teisės. Pastaroji aplinkybė irgi visiškai patvirtina, jog kaltinimo turinys atitinka savavaldžiavimo dispoziciją arba objektyviosios pusės kvalifikuojančius požymius, nes nors gretimų namų gyventojai ir turėjo galimybę gauti šilumos energiją iš kitų šaltinių, jų kaip nepertraukiamai gaunančių šilumą vartotojų teisės (arba interesai) šaltuoju sezonu buvo akivaizdžiai pažeistos (pvz., jie turėjo nedelsdami keisti gyvenamąją vietą; paruošti darbui autonominius šilumą gaminančius įrenginius bei savarankiškai nepertraukiamai juos prižiūrėti; staiga, todėl, tikėtina žymiai brangiau, įsigyti kitų energijos šaltinių).
Apeliaciniame skunde taip pat keliamas įrodymų pakankamumo klausimas, apeliantas tvirtina, kad byloje nesurinkta Č. R. kaltės įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ši skundo dalis taip pat yra nepagrįsta, nes tam tikrų duomenų pripažinimas įrodymais ir pastarųjų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Be to, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra ir tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas, priimdamas procesinį dokumentą, privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos, kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas, įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 str.). Iš paminėtų teisės normų išplaukia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais, ar būtinai tik liudytojų parodymais, kai liudytojų objektyviai ir negalėjo būti (pvz., greičio matuoklių duomenys rajonų, miestų arba magistraliniuose keliuose). Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apelianto teiginiai, jog byloje nebuvo surinkta tiesioginių Č. R. kaltės įrodymų, nes niekas šilumos tiekimo punkte jo nematė, yra teisingi. Kita vertus, savininkui priklausančiame gyvenamajame name, kurio atskiros patalpos yra rakinamos, greičiausiai nuosavybės teisės objekto turėtojo ar naudotojo objektyviai niekas ir negalėtų pamatyti rūsyje. Nesant įsilaužimo į namą požymių ar kitų objektyviai apelianto kaltę paneigiančių įrodymų, apylinkės teismui pagrįstai nekilo jokių protingų abejonių dėl aptariamo administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties konstatavimo. Dėl to atmestini ir apeliacinio skundo argumentai dėl bylos grąžinimo institucijai ją tirti iš naujo ar dėl jo asmeninės nuomonės dėl savo teisių įgyvendinimo būdų, priemonių, apimties proporcingumo kitų asmenų teisėms ar interesams. CK 137 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis. Galimybė laisvai naudotis savo teisėmis (tarp jų ir nuosavybės teisės turinį sudarančiomis subjektinėmis teisėmis) suponuoja privatinės teisės esmę. Tačiau naudojimasis teisėmis reiškia asmens elgesį, kuris pasireiškia veiksmų atlikimu ar susilaikymu nuo jų, neperžengiant turimų civilinių teisių ribų. Apygardos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad asmens teisių juridizacija tėra tik kai kurių pirminių techninių, organizacinių apsaugos priemonių kūrimas, nes teisių realybė – procesas (judėjimas) nuo šių teisių kaip psichologinės vertybės suvokimo prie jų juridizacijos (įtvirtinimo norminiuose aktuose), o nuo jos – prie realių galimybių naudotis jomis. Tikrosios problemos prasideda ne tada, kai žmogaus teisės įtvirtinamos teisės aktuose, o kai bandoma jas įgyvendinti, apginti pažeidimo atveju, tačiau jos gali būti įgyvendinamos (vykdomos) tik įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.137 str.). Pažymėtina ir tai, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų išvadoms pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad Č. R. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas pagrįstai.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis priimta išsamiai ištyrus bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinus byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.). Administracinės komisijos prie Kauno miesto savivaldybės tarybos nutarimu Č. R. pagrįstai buvo pripažintas kaltu padaręs pažeidimą, numatytą ATPK 188 straipsnyje, todėl apylinkės teismas pagrįstai atmetė jo skundą. Apeliacinis skundas nepagrįstas, jį tenkinti nėra įstatyminio pagrindo, todėl jis netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30212 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Č. R. apeliacinio skundo netenkinti. Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėja Danguolė Šiugždinytė