Civilinė byla Nr. 2A-181/2014

Proceso Nr. 2-55-3-00002-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija: 92; 131.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2040-275/2012 pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovui Lietuvos advokatūrai dėl Lietuvos advokatų tarybos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalies panaikinimo, trečiasis asmuo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. D. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Lietuvos advokatų tarybos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį, kuria vadovaujantis Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi jis laikinai išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašo.

Nurodė, kad jam buvo pranešta apie įtarimą ikiteisminiame tyrime baudžiamojoje byloje, tačiau nepaisant to, advokatų taryba privalėjo pagrįsti būtinybės išbraukti ieškovą iš praktikuojančių advokatų sąrašo egzistavimą. Skundžiamame sprendime (Protokolo išrašas Nr. 7) nėra nurodyta jokių motyvų, nėra pateikiama jokia faktų analizė ir jos teisinis vertinimas, kodėl šiuo konkrečiu atveju pasirinktas toks griežtas ir ieškovo teises taip smarkiai apribojantis sprendimas. Asmuo, kuriam yra pranešta apie įtarimą baudžiamojoje byloje, įgyja įtariamojo procesines teises ir pareigas (BPK 21 str.). Ikiteisminio tyrimo metu prokuroras turi teisę kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu nušalinti įtariamą asmenį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina (BPK 157 str. 1 d.). Ikiteisminiame tyrime baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-00516-10, kuriame ieškovui yra pranešta apie įtarimą, tokia savo procesine teise ikiteisminio tyrimo įstaiga ar prokuroras nepasinaudojo. Nepasinaudojimas tokiu baudžiamajame procese įtvirtintu procesiniu institutu, kuris reikštų lygiai tas pačias procesines pasekmes, t. y. laikiną ieškovo negalėjimą užsiimti advokato veikla, turėtų būti vertinamas patvirtinančiu ieškinio pagrįstumą ir jo tenkinimą. Atsakovas visiškai nevertino nei šio, nei bet kokių kitų teisiškai reikšmingų motyvų. Tai leidžia teigti, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas. Advokato laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo teisinis reguliavimas reiškia galimą, o ne privalomą laikiną advokato išbraukimą visais atvejais, kada advokatui yra pranešama apie įtarimą. Nesant įstatyme numatyto imperatyvo, institucija, priimanti sprendimą laikinai išbraukti advokatą iš praktikuojančių advokatų sąrašo, privalo svarstyti visus reikšmingus tokiam išbraukimui kriterijus: ar advokatui yra tik pranešta apie įtarimą, ar jau surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota į teismą; kokia baudžiamojo proceso stadija yra pasiekta; dėl kokio pobūdžio galimai padarytos nusikalstamos veikos yra pareikštas įtarimas; ar veika, dėl kurios yra pranešta apie įtarimą ar surašytas kaltinamasis aktas, yra priskirtina prie apysunkių ar sunkių nusikaltimų; koks laiko tarpas praėjo nuo veikos, dėl kurios advokatui yra pranešta apie įtarimą, iki skundžiamo sprendimo priėmimo. Dar vienas svarbus kriterijus, kuris, ieškovo manymu, turėjo būti svarstomas šiuo atveju, yra faktinės aplinkybės, kokį ryšį turi galimai padaryta nusikalstama veika su ieškovo, kaip advokato statusu, t. y. ar tokia veika yra padaryta einant advokato pareigas, ar ne. Šių kriterijų advokatų taryba nesvarstė.

Advokatui, kurio atžvilgiu yra taikoma tokia griežta laikina priemonė, ieškovo nuomone, turėtų būti suteiktos tinkamos procesinės garantijos (teisė būti išklausytam, teisė pateikti argumentus bei įrodymus, prieštarauti kitos šalies teikiamiems motyvams, turėti atstovą tokiame procese ir pan.). Skundžiamas sprendimas buvo priimtas nepaisant to, kad tarybos posėdyje ieškovas nedalyvavo dėl pateisinamų priežasčių ir prašė klausimo svarstymą atidėti. Klausimo svarstymo advokatų taryba neatidėjo, motyvuodama advokato dalyvavimo posėdyje nebūtinumu. Tokia institucijos procesinė praktika pažeidžia vieną iš esminių bet kokio teisinio proceso principų audiatur et altera pars. Šis principas vienaip ar kitaip yra atskleistas ir nacionaliniuose proceso įstatymuose, ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje. Ieškovo išvyka atostogų metu buvo suplanuota iš anksto, ką patvirtino ir prie ieškovo prašymo pateiktas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorės 2011-10-12 įsakymas „Dėl atostogų suteikimo“ Nr. ADV6-(3.6)-55. Sprendžiant tokį svarbų klausimą ieškovui nedalyvaujant, jis neturėjo galimybės išdėstyti savo motyvų ir argumentų, pateikti paaiškinimų, nebuvo išklausytas, kas taip pat turėjo esminės reikšmės nepagrįsto skundžiamo sprendimo priėmimui.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

     Trečiasis asmuo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su ieškiniu sutiko.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

              Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškovo A. D. ieškinį atmetė, priteisė valstybei iš ieškovo 27,45 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos atsakovas gavo raštą, kuriuo informuojama apie ieškovui įteiktą įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje. Įvertinęs šį pranešimą, ieškovo paaiškinimą, pranešimą apie įtarimą, atsakovas 2011 m. gruodžio 15 d. posėdyje apsvarstė ieškovo laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo klausimą ir vadovaudamasis Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi nusprendė išbraukti ieškovą iš praktikuojančių advokatų sąrašo nuo 2011 m. gruodžio 15 d. iki išnyks šio išbraukimo pagrindą sudarančios aplinkybės. Ieškovo argumentų dėl motyvų skundžiamame advokatų tarybos sprendime nebuvimo teismas nepripažino pagrįstais, motyvuodamas tuo, kad ieškovas nenurodė norminio akto, kuriame  advokatų taryba būtų įpareigota motyvuoti priimtą sprendimą. Teismas nurodė, kad Advokatūros įstatymas nereglamentuoja  sprendimų dėl advokato laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo priėmimo procedūros. Teiginiui, kad tokiam sprendimui priimti privalomos įprastiniame bylų procese ikiteisminėse ar teismo instancijose numatytos garantijos, teismas nenustatė pagrindo, motyvuodamas tuo, kad tokiu sprendimu tik apribojama teisė  tam tikrą  laiką verstis advokato praktika. Teismo vertinimu, toks tarybos sprendimas yra analogija  darbdavio  darbuotojui taikomai poveikio  priemonei, nes ši funkcija tarybai suteikta greta kitų, be Civiliniame kodekse valdymo organams priskirtų funkcijų,  nurodytų Advokatūros įstatymo  60 straipsnio 2 dalyje. Skundžiamą sprendimą taryba priėmė remdamasi Visuotiniame advokatų susirinkime 2006-04-21 patvirtintų Lietuvos advokatūros įstatų 3.5 punkte numatyta pareiga atlikti advokatų veiklos kontrolę.

          Teismas sutiko su atsakovu, kad BPK 157 straipsnyje reglamentuotos prokuroro teisės ir      Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos tikslai yra skirtingi. Skundžiamo sprendimo priėmimą reglamentuojančios teisės normos paskirtis - pašalinti galimybę nusikaltimo padarymu įtariamam advokatui diskredituoti advokato vardą, duotą priesaiką. Minėtos BPK numatytos poveikio priemonės, kuri suspenduotų  įtariamojo  teisę tęsti darbinę veiklą,  baudžiamosios bylos procese netaikymas nėra aplinkybe, kuri turėtų nulemti Advokatūros sprendimą dėl advokato laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Nusikaltimo, kuriuo advokatas įtariamas, sunkumas ir pavojingumas visuomenei, jo padarymo aplinkybės turi nulemti Advokatūros sprendimą. Tai,  kad veika galimai buvo padaryta ne ryšium su advokato pareigų vykdymu, nėra lemiančia aplinkybe priimti sprendimui dėl išbraukimo iš advokatų sąrašo. Ieškovui pareikšto įtarimo pobūdį atsakovas pagrįstai vertino kaip pagrindą priimti skundžiamą sprendimą. Ieškovas  nepateikia įrodymų, kad jo nurodytos aplinkybės nebuvo svarstytos advokatų tarybos posėdžio metu.

            Įsipareigojimas tretiesiems asmenims dirbti jų kontoroje negali būti kliūtimi nusikaltimo padarymu įtariamam advokatui taikyti Advokatūros įstatyme numatytą poveikio priemonę. Tuo atveju, jei trečiasis asmuo turi interesą, kad ieškovui taikyta poveikio priemonė būtų panaikinta ar neskiriama, jis turėjo galimybę dėl to kreiptis  į atsakovą. Ieškovo laikinas išbraukimas iš advokatų sąrašo sukelia trečiojo asmens teisėmis byloje dalyvaujančiai tarnybai papildomo darbo, ji turi ieškoti naujų gynėjų ieškovo ginamiems įtariamiesiems ir teisiamiesiems, tačiau tai yra trečiojo asmens funkcija ir papildomo darbo atsiradimas trečiajam asmeniui negali būti priežastimi netaikyti poveikio priemonės nusikaltimo padarymu įtariamam advokatui. Tai, kad advokato veiklos apribojimas įtakos bylų, kuriose gynėju dalyvavo ieškovas, išnagrinėjimo  terminus,  negali nulemti atsakovo sprendimo dėl įtariamo asmens teisės užsiimti advokato praktika. Tokios praktikos tęsimas gali įtakoti advokato vardo diskreditavimą visuomenėje, todėl atsakovo priimtas   sprendimas, siekiant ginti profesinės bendruomenės interesus, yra proporcingas susidariusiai situacijai.      

            Ieškovas, vykdydamas atsakovo prašymą, pateikė rašytinius paaiškinimus dėl pareikšto įtarimo nusikaltimų padarymu. Ieškovui nenurodžius aplinkybių, kurių jis negalėjo nurodyti rašytiniame paaiškinime, argumentą, jog jo nedalyvavimas svarstant klausimą pažeidė jo  teises, teismas atmetė. Teismas nurodė, kad principai, reglamentuojantys teisminius procesus, nėra privalomi  advokatų tarybai svarstant savo nario veiklos klausimus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti – panaikinti Lietuvos advokatų tarybos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį (Protokolo išrašas Nr. 7), kuria ieškovas A. D. laikinai išbrauktas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Teismas nevertino baudžiamosios bylos, kurioje jam pareikšti įtarimai nusikaltimų padarymu, ikiteisminiame tyrime prokuroro nepasinaudojimo BPK 157 straipsnio 1 dalyje numatyta teise nušalinti įtariamą asmenį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla įtakos skundžiamo advokatų tarybos sprendimo, kuriuo ieškovas laikinai išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašo, priėmimui.

2. Teismas nevertino ir kitų teisiškai reikšmingų motyvų, susijusių su atsakovo galimybe, o ne privalomumu taikyti nusikaltimo padarymu įtariamam advokatui laikiną išbraukimą iš sąrašo; su kriterijų, reikšmingų tokio sprendimo priėmimui, svarstymu. Tai leidžia teigti, jog skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir todėl yra vada jį panaikinti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

3. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo argumentus, kad skundžiamo advokatų tarybos sprendimo priėmimas ieškovui nedalyvaujant pažeidė jo teises. Ieškovas prašė advokatų tarybos klausimo svarstymą atidėti dėl jo neatvykimą pateisinančių priežasčių, tačiau sprendimą priėmusi institucija konstatavo advokato dalyvavimą nebūtinu. Ieškovo įsitikinimu, jam turėjo būti suteiktos tinkamos procesinės garantijos (teisė būti išklausytam, pateikti argumentus bei įrodymus, prieštarauti kitos šalies teikiamiems motyvams, turėti atstovą ir pan.). Tiek atsakovas, tiek teismas, priimdami skundžiamus sprendimus, ignoravo LR Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą. Atsakovas privalėjo organizuoti sąžiningą bei teisingą laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo svarstymo principą, kuris įtvirtintas LR viešojo administravimo įstatyme, Civilinio proceso kodekse, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnyje. Visuotinai priimtų procesinių principų atsakovas nesilaikė. Tinkamos procedūros būtinybę suprato pats atsakovas, visuotiniame advokatų susirinkime patvirtinęs advokatų išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo reglamentą.

4. Atsakovas, spręsdamas laikiną ieškovo pašalinimą, buvo šališkas – turėjo išankstinę nuomonę, pasinaudojo diskrecijos teise ir motyvuotai nepagrindė būtinumo ieškovo atveju laikinai išbraukti jį iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Savo sprendimą atsakovas privalėjo pagrįsti paties ankščiau suformuota precedentine teise, tačiau to nepadarė. Esant Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytai galimybei, o ne privalomumui, atsakovas privalėjo svarstyti visus sprendimo išbraukti iš praktikuojančių advokatų sąrašo priėmimui reikšmingus kriterijus: ar nusikalstamą veiką padarė asmuo ar advokatas; kada padaryta nusikalstama veika; koks veikos sunkumo laipsnis; kokia baudžiamosios bylos procesinė stadija. Ieškovui pareikšti įtarimai dėl galimai padarytos veikos nėra susiję su jo, kaip advokato, profesine veikla, t. y. ieškovas veikė kaip fizinis asmuo. Trečiasis asmuo, žinodamas apie ieškovui pareikštus įtarimus, nuolatinės antrinės teisinės pagalbos teikimo sutarties su ieškovu nenutraukė, informavo teismą apie ieškovo atliktą darbą ir ieškovo veiklos trečiajam asmeniui reikalingumą. Teismas šių ieškovo argumentų pilnai neįvertino, dėl jų nepasisakė, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Apeliantas neteisus, kad teismas pilnai neįvertino ir nepasisakė dėl skunde nurodytų aplinkybių. Visos ieškovo apeliaciniame skunde minimos aplinkybės yra identiškos toms, kurios buvo nurodytos ieškinyje. Teismas jas motyvuotai įvertino, tačiau apeliantas nepateikia jokių naujų argumentų, atsikirtimų, kurie būtų skirtingi ieškinio argumentams. Apeliantui tiesiog nepriimtinas teismo sprendime išdėstytas ieškinio argumentų vertinimas bei taikytų įstatymų aiškinimas.

              2. Atsakovo argumentai dėl visų ieškinyje nurodytų aplinkybių yra išdėstyti pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, kuriais ir prašoma vadovautis nagrinėjant ieškovo apeliacinį skundą, nes naujų teismo sprendimo pagrįstumą paneigiančių argumentų skunde nenurodyta. Teismo sprendimas yra motyvuotas, visos ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės išnagrinėtos ir teisiškai įvertintos.

              3. Ieškiniu ginčijamo sprendimo priėmimui apeliantas laiko reikšminga baudžiamosios bylos, kurioje jam pareikšti įtarimai, procesinę padėtį. Apelianto teigimu nei atsakovas, nei teismas šios aplinkybės nesiaiškino. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui ieškovas nepateikia jokių įrodymų šiai aplinkybei nustatyti, todėl atsakovas nesąžiningai tvirtina apie jo tariamų teisių į tinkamą procesą pažeidimą.

  4.  Apelianto tvirtinimas, kad svarstant laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo klausimą ieškovui nedalyvaujant buvo pažeisti įstatymuose įtvirtinti tinkamo proceso principai, nepagrįstas. Pagal analogiją vadovaujantis CPK 246 straipsnio 1 dalimi, atostogos (kas buvo apelianto atveju) nėra laikomos svarbia priežastimi neatvykti į teismo posėdį asmeniui, kuriam apie bylos nagrinėjimą (ginčo atveju – laikino išbraukimo iš advokatų sąrašo klausimo svarstymą) yra tinkamai pranešta.

  5. Priimant sprendimą laikinai išbraukti ieškovą iš praktikuojančių advokatų sąrašo nebuvo pažeista nekaltumo prezumpcija. Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalis nereikalauja ištirti konkrečių nusikalstamos veikos, kuria advokatas įtariamas, aplinkybių, tačiau įpareigoja įvertinti, ar advokato statusas baudžiamajame procese nepakenks advokatūros, advokato esamų ar būsimų klientų bei visuomenės interesams. Kadangi buvo konstatuota grėsmė minėtiems interesams, taryba nusprendė laikinai išbraukti ieškovą iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Advokatams, kuriems įsiteisėja apkaltinamasis teismo nuosprendis, yra taikomas Advokatūros įstatymo 13 straipsnis, o ne 23 straipsnio 2 dalis.

              6. Tiek teismo sprendimo, tiek apeliacinio skundo priėmimo metu aplinkybės, dėl kurių buvo priimtas skundžiamas advokatų tarybos sprendimas, nėra išnykusios. Tai paneigiančių įrodymų apeliantas nenurodė ir nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, priešingai nei nurodo apeliantas, nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimą kvestionuoja nepakankamu jo motyvavimu ir nurodo, jog tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Pagal kasacinio teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas nutarties motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2012). Teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013). Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo motyvų apimtis ir turinys nesudaro pagrindo konstatuoti, kad yra pagrindas taikyti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

Byloje nustatyta, kad iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos atsakovas gavo raštą, kuriuo informuojama apie ieškovui įteiktą įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje. Įvertinusi šį pranešimą, ieškovo paaiškinimą, pranešimą apie įtarimą, advokatų taryba 2011 m. gruodžio 15 d. posėdyje apsvarstė ieškovo laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo klausimą ir vadovaudamasi Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi nusprendė laikinai išbraukti ieškovą iš praktikuojančių advokatų sąrašo nuo 2011 m. gruodžio 15 d. iki išnyks šio išbraukimo pagrindą sudarančios aplinkybės. Tokį advokatų tarybos sprendimą ieškovas apskundė teismui, kuris ieškinį atmetė, konstatavęs ieškinio nepagrįstumą. Teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ieškovas kvestionuoja iš esmės tuo, kad teismas nepasisakė dėl visų ieškinyje nurodytų aplinkybių. Ieškovo apeliaciniame skunde iš esmės pakartojami ieškinio pagrindą sudarantys argumentai. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę ir nenagrinėja bylos iš naujo visa apimtimi, todėl nagrinėjamu atveju kolegija analizuos ir vertins tik tuos skundo argumentus, kurie sudaro apeliacijos dalyką.

Apeliantas neginčija, kad baudžiamojoje byloje jam buvo pareikštas įtarimas kelių nusikalstamų veikų padarymu, ir sutinka, kad Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalis suteikia advokatų tarybai teisę laikinai išbraukti advokatą iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Tačiau, pasak apelianto, šios įstatymo normos dispozityvus, o ne imperatyvus, pobūdis įpareigoja atsakovą, sprendžiant laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo klausimą, svarstyti visus tam klausimui teisingai išspręsti reikšmingus kriterijus: baudžiamosios bylos, kurioje advokatui pareikšti įtarimai nusikalstamos veikos padarymu, proceso stadija; galimai padarytos nusikalstamos veikos, dėl kurios pareikštas įtarimas, pobūdis ir sunkumo laipsnis; laikas, praėjęs nuo veikos, kuria įtariamas advokatas, padarymo iki skundžiamo sprendimo priėmimo; galimai padarytos nusikalstamos veikos ryšys su ieškovo, kaip advokato, statusu. Ieškovo teigimu, advokatų taryba turėjo įvertinti ir tą faktą, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepasinaudojo BPK 157 straipsnio 1 dalyje numatyta teise kreiptis dėl ieškovo, kaip įtariamojo, nušalinimo nuo pareigų ar teisės užimti tam tikras pareigas laikino sustabdymo. Ieškovo teigimu, skundžiamame advokatų tarybos sprendime nėra jokių motyvų dėl šių aplinkybių svarstymo, todėl toks sprendimas yra nemotyvuotas, o teismas šių aplinkybių taip pat nenagrinėjo ir sprendime dėl jų nepasisakė. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantu, kad teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl advokatų tarybos sprendimo nemotyvavimo. Teismo sprendime išdėstyti argumentai, kuriais paneigta ieškovo pozicija dėl skundžiamo advokatų tarybos sprendimo nemotyvuotumo. Nors su šiais teismo argumentais ir jų pagrindu padaryta išvada apeliantas nesutinka, tačiau juos paneigiančių argumentų apeliaciniame skunde nenurodo.

Teismas atskleidė BPK 157 straipsnio 1 dalyje ir Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų normų tikslų skirtingumą ir pagrįstai sprendė dėl baudžiamajame procese numatytos poveikio priemonės įtariamajam netaikymo įtakos advokatūros sprendimui laikinai išbraukti nusikaltimo padarymu įtariamą advokatą iš praktikuojančių advokatų sąrašo nebuvimo. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl šių aplinkybių neįvertinimo laikytini nepagrįstais.

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismas neįvertino ieškinyje nurodytų kriterijų reikšmės sprendžiant dėl laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Teismas teisingai nurodė, kad Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos paskirtis pašalinti galimybę nusikaltimo padarymu įtariamam advokatui diskredituoti advokato vardą, duotą priesaiką, o šios normos pagrindu priimdama sprendimą advokatų taryba įgyvendino Advokatūros įstatymo 60 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatūros įstatų, priimtų visuotiniame advokatų susirinkime 2006 m. balandžio 21 d., 3.5 punkte numatytą pareigą atlikti advokatų veiklos kontrolę. Teismas nurodė, kad nusikaltimo, kuriuo advokatas įtariamas, sunkumas ir pavojingumas visuomenei, nusikaltimo padarymo aplinkybės turi nulemti advokatūros sprendimą. Teismas įvertino tiek ieškovo, tiek atsakovo poziciją šiais aspektais ir padarė išvadą, kad ieškovui pareikštų įtarimų pobūdis buvo pagrįstai atsakovo įvertintas kaip pagrindas priimti skundžiamą sprendimą. Teismas sprendė, kad tai, jog veika galimai buvo padaryta ne vykdant advokato pareigas, nėra lemiančia aplinkybe sprendimui laikinai išbraukti iš praktikuojančių advokatų sąrašo priimti. Teisėjų kolegija sutinka su teismo atliktu nurodytų aplinkybių vertinimu. Jį paneigiančių argumentų apeliaciniame skunde nepateikta. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis (CPK 179 str. 3 d.), baudžiamoji byla, kurioje ieškovas kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, yra nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme. Taigi, įtarimai nusikalstamų veikų padarymu, nulėmę ginčyto sprendimo priėmimą, nėra panaikinti.

Skundžiamo advokatų tarybos sprendimo neteisėtumą ieškovas grindė ir jo priėmimo procedūrų pažeidimu, motyvuodamas tuo, kad laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo klausimas buvo svarstomas ir sprendimas priimtas jam nedalyvaujant dėl pateisinamos priežasties – iš anksto suplanuotų atostogų. Pasak ieškovo, tokiu būdu buvo pažeisti visuotinai pripažinti ir nacionalinėje teisėje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinti esminiai teisinio proceso principai – teisė būti išklausytam, teisė reikšti prašymus, nušalinimus, gynybos teisė. Šiuos ieškovo argumentus teismas atmetė, nustatęs, kad ieškovas teikė atsakovui rašytinius paaiškinimus dėl įtarimų ir nenurodė aplinkybių, kurių jis negalėjo nurodyti šiuose paaiškinimuose, bei konstatavęs, kad teisminius procesus reglamentuojantys principai nėra privalomi advokatų tarybai svarstant savo nario veiklos klausimus. Pagal advokatų tarybos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo dėl advokatų ir advokatų padėjėjų, kurie yra įtariami ar kaltinami nusikalstamos veikos padarymu, 4 punktą, advokatų taryba turi teisę, bet ne pareigą kviesti asmenį, kuriam pareikšti įtarimai ar kaltinimai nusikalstamos veikos padarymu, dalyvauti advokatų tarybos posėdyje, kuriame svarstomas klausimas dėl šio asmens laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo; asmens nedalyvavimas tarybos posėdyje nėra kliūtis nagrinėti šį klausimą. Bylos duomenys liudija, kad ieškovui buvo pranešta apie tarybos posėdį, kuriame bus svarstomas jo laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo klausimas, dėl pareikšto įtarimo nusikalstamos veikos padarymu jis teikė paaiškinimus tarybai. Išdėstyti argumentai patvirtina teismo išvadų apie ginčijamo sprendimo priėmimo procedūrų bei ieškovo teisių pažeidimo nebuvimą teisingumą. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo apie advokatų išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo reglamento priėmimą 2012 m. balandžio 24 d. visuotiniame advokatų susirinkime, tačiau niekaip neapeliuoja į jo taikymą nagrinėjamam atvejui, todėl kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako, tik atkreipia dėmesį, kad ginčijamo advokatų tarybos sprendimo priėmimo metu nurodytas reglamentas negaliojo.

Apelianto argumentas, kad ginčijamu sprendimu buvo pažeista LR Konstitucijoje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, nepagrįstas. Ieškovo ginčijamu Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalies pagrindu priimtu sprendimu advokatų taryba netyrė konkrečių nusikalstamos veikos, kuria įtariamas ieškovas, aplinkybių ir nenusprendė dėl jo kaltės, tik įvertino, ar ieškovo, turinčio advokato statusą, procesinė įtariamojo padėtis baudžiamojoje byloje nepakenks advokatūros, advokato esamų ir galimų klientų bei visuomenės interesams. Nagrinėjamu atveju buvo konstatuota tokia grėsmė, o ieškovas jos egzistavimo nepaneigė.

Pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti išsamūs argumentai dėl ieškovo sutarties su trečiuoju asmeniu įtakos ginčijamo advokatų tarybos sprendimo priėmimui nebuvimo ir dėl trečiojo asmens atsiliepimo į ieškinį argumentų šiuo aspektu nepagrįstumo. Todėl apelianto teiginys, kad teismas pilnai neįvertino ieškovo argumentų, susijusių su ieškovo ir trečiojo asmens sudarytos nuolatinės antrinės teisinės pagalbos teikimo sutarties nenutraukimu, negali būti pripažintas pagrįstu, paneigiančiu teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                              Alė Bukavinienė

Danutė Gasiūnienė

                                                                                                                                            Vigintas Višinskis